{"_data":[{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"92a840fd-aa2a-401f-acc1-73208da5146c","_revision":"41d78f1f-280e-40d8-9bf4-6c2690e81645","id":"0064261298adb2a","pavadinimas":"Liubčios pilis","aprasymas":"Tikėtina, kad Jonas Kiška 1581 m. pradėjo mūrinės pilies Liubčioje statybą. 1581 m. data įrašyta vėtrungėje, kurią vietiniai kraštotyrininkai – senienų rinkėjai rado pilies teritorijoje. Dabar šios vėtrungės kopija vainikuoja vieną iš pilies bokštų.\r\nKiškos susigiminiavo su Radvilomis (LDK etmonas Kristupas Radvila Perkūnas vedė Oną Kiškaitę) ir XVII a. pradžioje (1606) po Jono Kiškos mirties miestas atiteko Radviloms. Liubčia tapo svarbia Radvilų rezidencija.\r\n\r\nLiubčios pilis XVII a. padidinta ir sustiprinta. Ji stovi dešiniajame Nemuno krante, kitados turėjo keturis bokštus. Valdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui Kristupui Radvilai, pilyje buvo saugomas jo iždas, o šeimininkaujant jo sūnui, Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilai, – ir kunstkamera, tai yra vienas XVI ir XVII a. sandūrai būdingų senienų bei keistenybių rinkinių, to meto didiko statuso ženklas. Jonušas Radvila pristatė dar tris gynybinius bokštus. Pilis ypač nukentėjo 1655 m. per kazokų kariuomenės antpuolį. XVIII a. ji visiškai prarado gynybinę reikšmę. Pietvakarinėje ir pietrytinėje piliavietės dalyje išliko du galingi mūriniai pilies bokštai. Pirmasis buvo įvažiuojamųjų vartų bokštas. Bokštas buvo galingo kubo formos, kuri 8 m aukštyje perėjo į aštuoniabriaunį. Manoma, kad tai seniausias pilies bokštas ir greičiausiai jis buvo vienintelis mūrinis bokštas ankstesnėje medinėje pilyje.\n\n1864 m. ant XVII a. senosios Liubčios pilies pamatų buvo pastatyti dviejų aukštų neogotikiniai rūmai. XIX a. pabaigoje Liubčios savininkas Eduardas Falz-Feinas pilį atnaujino – šalia įvažiuojamųjų vartų bokšto pastatė neogotikinį flygelį (išlikęs), pertvarkė sodą ir parką. Naujieji rūmai buvo stipriai apgriauti per Pirmąjį pasaulinį karą, o po beveik keturiasdešimties metų, 1947-aisiais, buvo perstatyti į vidurinę mokyklą. \r\n \r\n\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\n\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1581 m.","miestas":"Liubčia","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.75204,"lng_wgs":26.06869,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603); Jonušas Radvila (1612–1655); Jonas Kiška (1547–1592)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liubcios-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b3f1da4d-f709-40c6-92cb-b08180b698dc","_revision":"a94832d0-96cb-41c3-9b84-9c4a8ae5fc16","id":"0134fda8e2fdd37","pavadinimas":"Žalgirio mūšio vieta","aprasymas":"Žalgirio mūšis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Vokiečių ordino kariuomene. Vienas didžiausių vidurinių amžių Europoje. Įvyko 1410 m. liepos 15 d. Vokiečių ordino valdose, prie Grünwaldo (lietuviškai Žalgiris, lenkiškai Grunwald) ir Tannenbergo kaimų, apie 80 km į pietryčius nuo Marienburgo (dabar Malborkas). Viena mūšio priežasčių – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parėmė 1409 m. prieš Vokiečių ordino valdžią sukilusius žemaičius.\r\n\r\nŽygio planą Vytautas su Jogaila aptarė 1409 pabaigoje Lietuvos Brastoje; nutarta, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės susijungs prie Vyslos ir užims Vokiečių ordino sostinę Marienburgą. Sąjungininkų kariuomenė turėjo, pasak lenkų kronikininko J. Długoszo, apie 90 vėliavų (pulkų): Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apie 40, Lenkija apie 50; padėjo J. Žižkos čekų ir totorių daliniai. Sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas buvo Jogaila, mūšiui faktiškai vadovavo Vytautas (jo žymiausi karvedžiai buvo Vilniaus seniūnas Manvydas Albertas ir Smolensko bei Mstislavlio trijų pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis). Vokiečių ordino kariuomenė (vyriausiasis vadas – didysis magistras Ulrichas von Jungingenas) buvo kone stipriausia Europoje. Sąjungininkų kariuomenės vadovybė nusprendė sumušti kryžiuočius jų pačių teritorijoje.\r\n\r\nVokiečių ordino kariuomenė buvo apsupta ir visiškai sumušta. Žalgirio mūšio pergalingą baigtį didžiąja dalimi nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės taktika – reikšminga vidurinių amžių karo meno naujovė. Lėmė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų organizuotumas bei greita kariuomenės mobilizacija.\r\n\r\nGediminaičiai pusbroliai Vytautas ir Jogaila tapo vienais žymiausių Europos karvedžių ir politikų. Buvo palaužta Vokiečių ordino karinė ir politinė galia, sužlugdyti jo planai sukurti Baltijos kraštuose kolonijinę didvalstybę ir įsigalėti Rytų ir Vidurio Europoje. Baigėsi apie 200 metų trukęs Vokiečių ordino karinis veržimasis į Lietuvą bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, lietuvių tautos naikinimas. Pergalė sustiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir jų galią.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zalgirio-musis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1410 m.","miestas":"Žalgiris","salis":"Lenkija","lat_wgs":53.48749,"lng_wgs":20.12152,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zalgirio-musio-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0487516d-37cc-427f-926e-3eef83fedd6d","_revision":"5ebc1060-e3b2-4a81-8904-bc50929c2591","id":"020a015f34e8d38","pavadinimas":"Išdagai","aprasymas":"Išdagai (vok. Ischdaggen, nuo 1938 Branden; rus. Lermontovo), bažnytkaimis ir valsčiaus centras Gumbinės apskrityje, 10,5 km į šiaurės vakarus nuo Gumbinės, 2 km į šiaurės vakarus nuo Jučių, Unguros upės dešiniajame krante. Gyvenvietė 1555 paliudyta Lauckugallen vardu, 1590 Ischdagen. XVIII a. pradžioje kolonizavo zalcburgiečiai.\r\n\r\nApie 1633 Išdagų parapijoje organizuota bendruomenė ir pastatyti jos pirmieji maldos namai. XVIII a. pradžioje bažnyčia nuo žaibo sudegė, 1737 atstatyta aukščiausioje apylinkių kalvoje, daugiau kaip 15–30 m iškylančioje virš slėnio ir gretimų lygumų. Tai buvo bebokštis, iš lauko akmenų ir plytų sumūrytas 34,5 m ilgio, 15,2 m pločio statinys.\r\n\r\n1650–1662 čia kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas, žodynininkas Theophylus Gottliebas Schultzas, nuo 1662 iki mirties (1709) – lietuviškų giesmių eiliuotojas Jokūbas Perkūnas (vyresnysis). Parapijiečių gerbtas ir mylėtas, tad su žmona palaidotas pačioje bažnyčioje priešais altorių. 1689–1690 kunigavo ir jo sūnus Jokūbas Perkūnas (jaunesnysis) – tautosakininkas, lietuvių kalbos gryninimo polemikos dalyvis. Pamaldas lietuvių kalba nustota laikyti jau apie 1874, nes 4000 narių bendruomenėje lietuvių 1848 užrašyta tik 120. Bent 27, matyt, atkakliausi, savo kilmės nebuvo išsižadėję ir per 1877 surašymą.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/isdagu-parapija\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/isdagai","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1555 m.","miestas":"Išdagai (Lermontovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.6006,"lng_wgs":22.04732,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jokūbas Perkūnas Jaunesnysis (1665–1711); Perkūnai; Jokūbas Perkūnas Vyresnysis (apie 1640–1709)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/isdagai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bc274dac-fc41-4772-9bbd-a6b7afcf50af","_revision":"c298af74-9ab8-4433-8b32-7a9c18ddff84","id":"0211665e2a65960","pavadinimas":"Didžioji Lucko sinagoga","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis, Žygimantas Augustas, Zigmantas Vaza\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: liudija bendruomenę, Lucke įsikūrusią valdant Vytautui.\r\n\r\n \r\nPirmieji žydai Lucke apsigyveno 15 amžiaus pradžioje, Vytauto valdymo metu. Būtent šis Lietuvos valdovas suteikė žydams pirmąsias privilegijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1388 m. Brastos žydų bendruomenei ir po metų Gardino žydams). Privilegijos dažniausiai numatė teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą, laikytis papročių, teikė apsaugą, sprendė ūkinius klausimus, apibrėžė santykius su kitomis LDK visuomenės grupėmis.\n1552 m. Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius išleido privilegiją, kuria nurodė Lucko žydų teises ir pareigas. Nuo 1569 m. įvykusios Liublino unijos Lietuvai priklausiusios Ukrainos žemės, taigi ir Luckas, atiteko Lenkijai.\nIki šių dienų žydų bendruomenės gyvavimą Lucke liudija išlikusi 1629 m. statyta mūrinė Didžioji sinagoga. Tai renesanso sakralinės ir fortifikacinės architektūros paminklas. Pastatyta 17 a. pr. pagal Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos privilegiją senos medinės Vytauto laikų sinagogos vietoje. Renesansinė sinagoga turi gynybinės architektūros elementų – gynybinį bokštą. Statant sinagogą buvo planuojama ją panaudoti kaip tvirtovę totorių antpuolio atveju. Kartais ši šventovė dar pavadinama Mažaja pilimi. Sinagoga nuo II Pasaulinio karo neveikia, pastaruoju metu priklausė sporto mokyklai.\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/yivoencyclopedia.org\/article.aspx\/lutsk\nhttps:\/\/zydai.lt\/lietuvos-zydu-istorija\/zydu-visuomenine-padetis-14-20-am\/privilegijos-zydu-bendruomenei\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1629 m.","miestas":"Luckas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.73594,"lng_wgs":25.31882,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/didzioji-lucko-sinagoga"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d9c9d9f2-053e-4ff8-b1d3-94ddde912af6","_revision":"3b33628c-4b52-4868-94c7-b156b42c8aad","id":"027cc16eae72926","pavadinimas":"Aleksandro Chodkevičiaus disertacija Rėgensburge","aprasymas":"Rėgensburge saugomas Aleksandro Chodkevičiaus 1588 m. disertacijos Disputatio philosophica de communibus naturalium rerum principiis egzempliorius.\r\n\r\nAleksandras Chodkevičius (m.1626) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo ir valstybės veikėjas, nuo 1605 m. – Trakų vaivada, garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus brolis. Aleksandru baigėsi Chodkevičių Bychovo šaka.\r\n\r\nA. Chodkevičius studijavo teisę ir filosofiją Ingolštato jėzuitų universitete. 1588 m. apgynė ir paskelbė disertaciją de communibus naturalium rerum principiis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/chodkeviciai\nhttps:\/\/www.digitale-sammlungen.de\/en\/details\/bsb10156487","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1588 m.","miestas":"Rėgensburgas","salis":"Vokietija","lat_wgs":49.01844,"lng_wgs":12.09082,"autoriai":"Aleksandras Chodkevičius","susijusios_asmenybes":"Aleksandras Chodkevičius (1560\/1559)– 1626)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/aleksandro-chodkeviciaus-disertacija-regensburge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8c49df70-e461-4917-9dcf-ceaca472d26c","_revision":"a3cdf006-0fe5-4ee3-8e74-6a46687b8129","id":"045f26dfd6bd361","pavadinimas":"Paskalviai","aprasymas":"Paskalviai — gyvenvietė pusiaukelėje tarp Tilžės ir Ragainės, paminėta 1318 m. dokumente Pascalwe vardu. Senas pavadinimas yra kilęs iš skaluvių vardo. Kryžiuočių kronikose minima čia stovėjusi gerai įtvirtinta skaluvių pilis — Schalauenburg. 2 km į šiaurės rytus nuo Paskalvių priešais Rambyną, į rytus nuo senųjų Paskalvių kapinaičių, prie Skalvės upelio, yra Skalvės piliakalnis.\r\n\r\n1912 m. Paskalviuose buvo įsikūrusi lietuvių jaunimo kultūrinė draugija „Aušra“.\r\n\r\nIšliko etnografiniai mitologiniai pasakojimai, kuriuos užrašė šioje vietoje augęs Jurgis Banaitis (1871—1905), Nemunu plaukiojančių garlaivių virėjas. Jis rinko gimtojo kaimo tautosaką: papročius, atsiminimus, dainas. Vieną J. Banaičio tautosakos rankraštį išsaugojo jo brolis ir sesuo. Jį perrašė Lietuvos konsulas Tilžėje J. Sruoga ir perdavė Lietuvos tautosakos archyvui. Šis tas iš užrašų buvo paskelbta rinkinėlyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“ (Kaunas, 1937 m.). 1900 m. J. Banaitis talkino rengiant Lietuvos skyrių Paryžiaus parodoje. Nemaža dalis jo surinktų eksponatų pateko į „Prūsijos“ (Karaliaučiuje) ir Helsinkio muziejus. J. Banaitis yra siuntęs tautosakos ir J. Basanavičiui.\r\n\r\nVienas užrašytas padavimas pasakoja, kad Skalvės apylinkėje gyveno labai stiprus milžinas: kai žingsnį žengdavęs, žemė drebėdavusi, kai kirvuką mesdavęs, tas tik pajūry nukrisdavęs. Kartą stiprūs priešai užpuolė Lietuvos kraštą. Milžinas kapojo priešus savo ilguoju kirviu, tūkstančius jų nutėškė į Nemuną. Pavargęs paleido kirvį, tada priešai jį surišo devyniomis virvėmis ir gyvą užkasė smėlyje. Taip lygioje vietoje atsirado kalnelis. Milžino duktė Skalvė ilgai verkė ant tėvo kapo, kol ant kalno atsirado ežeras. Nuo to laiko žmonės šį kalną praminė Skalve.\r\n\r\nKitas padavimas pasakoja, kad ant šio kalno buvo labai stipri tvirtovė, kurią septynerius metus apgulė, bet neįveikė kryžiuočiai. Prie tvirtovės buvo didelis ežeras. Žiemą tvirtovės gynėjai sėmė ežero vandenį ir pylė ant kalno šlaitų, kad jis apsitrauktų ledu. Jei priešai būriais verždavosi į kalną, gynėjai risdavo žemyn vinimis apkaltus sunkius rąstus. Kryžiuočiai, sužinoję, kad kalne yra pilnas žuvų ežeras, atsitraukė.\r\n\r\nKitas padavimas pasakoja, kad ant kalno vaidenasi tai raudonai apsirengęs jaunikaitis, tai žirgas be galvos, tai žuvusieji ten gieda. XIX a. viduryje kalne dar buvo du ežerėliai, ir pats kalnas dar turėjo aukštus pylimus. Paskui dvarponiai nusipirko Skalvę ir ežerėlius nuleido. Rado ten daugybę ginklų bei papuošalų, visą tai sukrovė į vežimą, nuvežė ir pardavė geležinkelininkams (t. y. metalo laužui).\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1318 m.","miestas":"Paskalviai (Dubki)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.05415,"lng_wgs":21.96085,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paskalviai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4ae0e904-352f-41ed-9000-84285ab42a3e","_revision":"a0a895ea-2202-4023-9dbe-4b07b4aa5b8e","id":"04680012da552c6","pavadinimas":"Zusmano Gurvičiaus muziejus","aprasymas":"Montevidėjuje yra Lietuvoje gimusio Urugvajaus menininko Zusmano Gurvičiaus muziejus (Museo Gurvich).\r\n\r\nZusmanas Gurvičius, gimė 1927 metais Jiezne, žydų šeimoje. Šeima gyveno gana vargingai, todėl dar būdamas vaikas su tėvais emigravo į Urugvajų. Gyveno Montevidėjuje, pakeitė vardą ir pavardę į José Gurvich. J. Gurvičius studijavo Nacionalinėje vaizduojamosios dailės mokykloje Montevidėjuje bei garsiojo dalininko Joaquíno Torres García studijoje ir netrukus buvo pripažintas kaip perspektyvus dalininkas konstruktyvistas. Urugvajuje prasidėjęs J. Gurvičiaus kūrybinis kelias vėliau tęsėsi Europoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur menininkas netikėtai mirė sulaukęs 47 metų amžiaus.\r\n\r\nSavo užrašuose dailininkas buvo įrašęs šią Marc Chagall citatą: „Tam tikra substancija, tam tikras aromatas iš to krašto, kuriame gimei, juntamas menininko darbe.“ Dailininko sūnus Martin Gurvich pasakojo, kad kartais Jose Gurvich stebėdavosi taip stipriai jautęs tokius dalykus kaip kvapai, garsai ir tokie subtilūs prisiminimai iš laiko Lietuvoje, nors jam tebuvo šešeri, kai šeima išvyko į Urugvajų. „Gurvich niekada nepiešė Lietuvos tiesiogiai, tačiau kai kuriuose jo piešiniuose atsispindi žydų gyvenimas, šventės ir, turbūt, prisiminimai iš Lietuvos, ar nedidelės nuorodos, užuominos apie Lietuvą – arba iš menkų prisiminimų, arba iš fotografijų. Pavyzdžiui, yra vienas piešinys su jo vaikystės namais – pieštas iš fotografijos. Visa tai labai subtilu – spalvos, kvapai, sniegas. Jis yra nupiešęs kelis paveikslus, kur kraštovaizdis, sakyčiau, yra Lietuvos ir Kibuco Izraelyje mišinys. Tarsi tokia bendra jungtis tarp šių dviejų vietų su visomis jų prasmėmis“.\r\n\r\nPo dailininko mirties jo žmona Julia pradėjo supirkinėti Jose paveikslus ir ilgainiui įkūrė fondą, pamažu buvo įkurtas muziejus. 2015 metais muziejus perkeltas į naujas patalpas, esančias pagrindinėje Montevidėjaus senamiesčio gatvėje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/museogurvich.org\/\nMiežytė Živilė, https:\/\/pasauliolietuvis.lt\/jose-gurvich-litvaku-kilmes-pasaulio-menininkas\/?print=print\nhttps:\/\/www.youtube.com\/watch?v=Qk82H7IVEh0","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.90748,"lng_wgs":-56.20437,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zusmano-gurviciaus-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f27202f1-8700-4c44-86f9-dfa2c16ac443","_revision":"d421de5d-cc06-447d-ade6-9c80af8c5f5a","id":"04a53d0f18e1f52","pavadinimas":"Bridžporto Šv. Jurgio bažnyčia","aprasymas":"Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (St. George Lithuanian Church) Konektikuto valstijoje yra viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių lietuvių emigrantų šventovių JAV. Parapija buvo įkurta 1907 m., augant lietuvių pramonės darbininkų bendruomenei, kuri Bridžporte ieškojo geresnio gyvenimo galimybių. Dabartinė mūrinė bažnyčia, pasižyminti santūriomis, bet didingomis neogotikos formomis, buvo pašventinta 1924 m. Dešimtmečius ši vieta tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip kultūrinė tvirtovė, kurioje veikė šeštadieninė mokykla, chorai ir įvairios brolijos, padėjusios išlaikyti lietuvišką žodį svetimoje aplinkoje.\nNepaisant ilgos ir turtingos istorijos, Šv. Jurgio parapija, kaip ir daugelis kitų etninių parapijų JAV, susidūrė su dideliais iššūkiais dėl kintančios demografinės situacijos ir vyskupijų vykdomos konsolidacijos. 2011 m. ši istorinė bažnyčia buvo oficialiai uždaryta, o jos bendruomenė prijungta prie kitų vietos parapijų. Nors pastatas nustojo veikti kaip lietuvių dvasinis centras, jis išlieka svarbiu paminklu pirmajai lietuvių imigrantų bangai, savo sunkiu darbu ir aukomis pastačiusiai šį architektūrinį paveldą, kuris iki šiol puošia Bridžporto panoramą.\nBridgeport History Center. Lituanians in Bridgeport. Prieiga per internetą: bportlibrary.org.\nThe Connecticut Post. St. George, a pillar of Bridgeport's Lithuanian community, to close its doors (2011 m. rugpjūčio 12 d. straipsnis). Prieiga per internetą: ctpost.com.\nVisuotinė lietuvių enciklopedija. Bridgeport (Bridžportas). Prieiga per internetą: vle.lt.\nDiocese of Bridgeport. Decree on the Suppression of Saint George Parish, Bridgeport. Oficialūs vyskupijos archyvai.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Bridžportas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.1682,"lng_wgs":-73.19408,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bridzporto-sv-jurgio-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"16aaa4c4-1148-45d4-b073-6c21ee4efc4f","_revision":"c7e9228b-3024-4d61-9944-e043f08f7b6b","id":"04e97c083718f2a","pavadinimas":"Kaukaro piliakalnis","aprasymas":"Ant Kaukaro piliakalnio stovėjusią pilį 1276 m. užėmė kryžiuočiai. Taip buvo pradėta užkariauti Skaluva. Pasakojama, kad pilyje gyveno kunigaikštis Kaukaras su dukra Eisule. Apie 1840 m. Eisuliuose lankėsi etnografas E. Gizevijus ir užrašė kelis padavimus:\r\n\r\nGražiai ir jaunai Kaukaro kunigaikštytei piršęsis tolimo krašto kunigaikštis. Pirmiausia jis nusiuntęs per pasiuntinius merginos tėvui dovanų keturis puikius žirgus. Paskui ketinęs atvykti pats. Tačiau vienas nedoras pasiuntinys žirgus pakeitęs paprastais kuinais. Užsirūstinęs Kaukaro pilies valdovas ir išprašęs pasiuntinį su tokia dovana lauk. Supykęs tolimo krašto kunigaikštis ir su kariuomene atvykęs keršyti už įžeidimą. Ant pilies mūrų juos sutikusi gražioji kunigaikštytė ir pažadėjusi meiliai priimti tuos, kurie be ginklų įeis į pilį. Dauguma jaunų karių apsidžiaugę ir sugarmėję į ją. Įsižeidusiam kunigaikščiui belikę taikiai derėtis. Tuomet ir paaiškėjęs pasiuntinio nedorumas. Jaunieji viens kitam patikę, netrukus įvyko linksmos vestuvės. Į jas buvusi pakviesta visa kariuomenė.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1276 m.","miestas":"Eisuliai (Garino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.01346,"lng_wgs":22.08166,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kaukaro-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"36097563-358b-4fd2-bd9c-7f12f9bc29a5","_revision":"2b9a83fd-3f08-451d-8e7b-f3f0af8ead8f","id":"05eae02ee45dd9f","pavadinimas":"Ujazduvo pilis","aprasymas":"Ujazduvo pilis (Zamek Ujazdowski) - pilis Varšuvoje. Pirmąją pilį šioje vietoje XIII a. pastatė Mazovijos kunigaikščiai. Tačiau ilgainiui ji buvo perketa į dab. Karališkosios pilies vietą Varšuvoje, o Ujazduvo pilis buvo apleista. 1516 m. pilyje gyveno Mazovijos kunigaikštienė Ona Radvilaitė (1476—1522 m.) su sūnumis Stanislovu Mazoviečiu ir Jonušu III Mazoviečiu.\r\n\r\n1548 m. į šią vietą išsikėlė Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos Karalienė Bona Sforza (1494—1557 m.), kuri teritorijoje, esančioje maždaug 120 metrų nuo dabartinės pilies, pasistatė erdvų medinį dvarą ir ūkio pastatus. 1624 m. pradėta statyti pilis Abiejų Tautų Respublikos valdovui Zigmantui Vazai (1566—1632 m.). Tai buvo dviejų aukštų pastatas su vidiniu kiemu, dviem flygeliais, dengtomis arkadomis ir dviaukščiais bokštais kampuose. Tarp galimų pilies architektų nurodomi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje dirbę italų architektai Constantino Tencalla, Matteo Castelli ir Giovanni Battista Trevano.\r\n\r\nXVII a. čia veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kalykla, kaldinusi varinius šilingus. Kalykloje nukaldinta apie 61 mln. (kitais duomenimis, apie 90 mln.) monetų. Vienu kalyklos valdytoju buvo Tito Livio Burattini (monetos žymėtos jo inicialais – TLB). T. L. Burattini Vilniuje 1675 m. išleido knygą „Misura universale“ („Universalus matas“), kurioje pasiūlė ilgio mato vienetą susieti su laiku,  o ilgio matą pavadino „metro cattolico“ (universalus matas). Nuo šiuo metu naudojamo metro T. L. Burattini metras skiriasi tik 0,5 cm.\r\n\r\n1784 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis pavedė pilį pritaikyti kareivių barakams. Po rekonstrukcijos pastate įsikūrė Lietuvos pėstininkų gvardijos pulkas ir 10-asis pėstininkų pulkas. Padalinus Abiejų Tautų Respubliką, pastatas buvo apleistas.\r\n\r\nPokariu pilis buvo nugriauta, o 1975 m. pilnai atstatyta, suteikiant piliai ankstyvojo baroko išvaizdą. Nuo 1985 m. čia veikia Varšuvos Šiuolaikinio meno centras.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ujazdowo-pinigu-kalykla\/\nhttps:\/\/u-jazdowski.pl\/en\/o-nas\/the-history-of-ujazdowski-castle","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.21944,"lng_wgs":21.03075,"autoriai":"Matteo Castello; Constantino Tencallo; Jakub Fontana; Jean-Baptiste Pillement; Efraim Szreger (Schroeger); Stanisław Zawadzki","susijusios_asmenybes":"Bona Sforza (1494–1557); Zigmantas Vaza (1566–1632); Ona Radvilaitė (1476–1522); Constantino Tencallo (m. 1646); Konstantinas Tenkala (m. 1646); Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Augustas II Stiprusis (1670–1733)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ujazdow-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c466ef32-55e8-467a-a2d5-3f49b333811f","_revision":"5478f5fe-d9d7-4fd7-8e40-3a605568decd","id":"05f0420e7bbd949","pavadinimas":"Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Maunt Karmelis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78205,"lng_wgs":-76.4161,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/maunt-karmelio-sv-kryziaus-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"435af03b-cca9-4f6c-afed-731c5ada678c","_revision":"fba011aa-07a9-47e0-9d1e-d54dd6386059","id":"060762569fde6b3","pavadinimas":"Romualdo Marcinkaus memorialas","aprasymas":"Žaganyje (lenk. Żagań) veikė nacių „Stalag Luft III“ lageris, kuriame kalėjo lietuvių lakūnas Romualdas Marcinkus. Jis buvo vienas iš Sąjungininkų aviacijos karininkų, surengusių garsųjį pabėgimą iš šio lagerio. Lakūnams atminti pastatytas memorialas, kuriame rasite ir Marcinkaus pavardę.\r\n\r\nRomualdas Marcinkus gimė Jurbarke 1907 07 22 d. 1929 Kaune baigė Karo mokyklą, 1932 – Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių. 1927–38 žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje. Nuo 1933 lakūnų parašiutizmo instruktorius, parodomųjų šuolių meistras. 1934 dalyvavo 25 dienų trijų ANBO‑IV lėktuvų grandies, vadovaujamos Antano Gustaičio, 10 000 km skrydyje per Europą (nusileidžiant 12 valstybių sostinėse). 1940 išvyko iš Lietuvos, įstojo į Prancūzijos armijos oro pajėgas, Prancūzijai kapituliavus, – į Jungtinės Karalystės Karališkąsias oro pajėgas. Viensparniu naikintuvu Hurricane dalyvavo oro mūšiuose su naciais. 1944 numušus lėktuvą paimtas į nelaisvę. Nacių Stalag Lufto III lageryje Žaganyje kartu su kitais Sąjungininkų aviacijos karininkais 1944 kovo 24 d. naktį surengė pabėgimą - išsikastu požeminiu tuneliu pabėgo 76 įvairių tautybių belaisviai. Kartu kalintųjų vadintas \"René\", Romualdas prisidėjo savo žiniomis ir gebėjimais organizuojant pabėgimą. Gerai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Jo užduotis buvo ieškoti vokiškuose laikraščiuose bet kokios informacijos, susijusios su Baltijos pajūriu ir Olandija. Tačiau jau 1944 m. kovo 26 d. su trimis likimo draugais jis buvo sulaikytas Pilos stotyje. Pabėgimas sukėlė didelį atgarsį ir pasipiktinimą Reicho valdžioje. Penkios dešimtys pabėgėlių buvo nubausti mirties bausme už pabėgimą, 1944 m. kovo 29 d. miške prie Prucės miestelio bausmė įvykdyta ir kpt. Romualdui Marcinkui.\r\n\r\nTik 1948 m. R. Marcinkaus palaidojimo vieta buvo identifikuota ir urna su jo palaikais perkelta į britų karių kapines Poznanėje, Lenkijoje. Išlikę kaliniai prie „Stalag Luft III“ 1944 m. pabaigoje pastatė memorialą penkiasdešimčiai nužudytų bendražygių.\r\n\nPagal Paulo Brickhillo atsiminimus, kuriuose autorius pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų, 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/romualdas-marcinkus\n\nA.Grigienė, https:\/\/jkgg.lt\/karo-lakunas-ir-tarpukario-futbolo-legenda-romualdas-marcinkus\/\n\nTomasz Lewandowski, Lietuvis karys, Aušra, 2005 12 14","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1944 m.","miestas":"Žaganis","salis":"Lenkija","lat_wgs":51.60567,"lng_wgs":15.30106,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/romualdo-marcinkaus-memorialas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4abd7d96-7e5a-4550-a9e9-76c3b3e751b2","_revision":"fecc7acc-5045-45aa-a676-94fae769d641","id":"06ad3e0be349a14","pavadinimas":"Skaisgiriai","aprasymas":"Skaisgiriai (vok. Skaisgirren, nuo 1938 Kreuzingen, rus. Bolšakovo), bažnytkaimis prie Dvitiltės upelio, svarbiausių kelių į Tilžę, Įsrutį, Karaliaučių, Labguvą, Mėtežerynus, Žilius sankryžoje.\r\n\r\nPirmąkart Skaisgiriai paminėti 1583 Labguvos valsčiaus sąskaitų knygose. 1650 Florianui Krausei suteikta karčemos laikymo teisė, įpareigojant kasmet patiekti valsčiui 60 statinių alaus. 1693 sujungus kai kuriuos Papelkių ir Žilių parapijų kaimus, įkurta parapija (Skaisgirių (2) parapija). Nuo 1693 veikė pradinė mokykla. 1773 pastatyta bažnyčia.\r\n\r\n1807 kunigo name buvo apsistojęs Napoleonas, bažnyčioje laikyti jo arkliai ir vežimai. Dėl palankios geografinės padėties Skaisgiriai buvo didžiausia apylinkėse turgavietė, čia vykdavo didžiausi Rytprūsiuose savaitiniai turgūs, didžiausia Prūsijoje paršelių prekyvietė. Turgaus dienomis atvykdavo iki 1,5 tūkst. vežimų iš Įsruties, Labguvos, Vėluvos ir kitų. apylinkių.\r\n\r\nParapijoje nuo pat įsikūrimo gyveno lietuviai. Iki 1818 m. pamaldos buvo laikomos tik lietuvių kalba. Skaisgiriuose kunigavo lietuviškų giesmių eiliuotojas, vertėjas į lietuvių kalbą Motiejus Vilhelmas Meisneris, kuris čia ir mirė 1708 m.\r\n\r\nSkaisgiriuose  klebonu dirbo lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis kunigas Jonas Pipiras, kuris palaidotas bažnyčios šventoriuje.\r\n\r\nBendruomenės nariai lietuviai ilgai priešinosi prievartinei asimiliacijai: 1848 iš 9537 parapijiečių lietuviais užrašyta 4253 (44,6%), 1870 – 3707 (37,2%), 1878 – ~2000. Po 10 metų bendruomenei išaugus iki 11 000, lietuvių buvo 2730 (24,7%). Tiek buvo ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.\r\n\r\nSkaisgiriuose ir aplinkiniuose kaimuose (Govartuose, Kiškiuose) apie 1890 m. lankėsi tautosakininkas Vilius Kalvaitis, užrašinėjęs lietuviškas dainas.\r\n\r\nPo Antrojo pasaulinio karo išlikusi bažnyčia paversta kino teatru, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje perduota stačiatikiams.\r\n\r\n \r\n\r\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/skaisgiriai-2\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/skaisgiriu-2-parapija\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1583 m.","miestas":"Skaisgiriai (Bolshakovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.88027,"lng_wgs":21.6531,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skaisgiriai-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dbee1e79-1f11-47ce-a1f4-b73cd3f38828","_revision":"cc3e545f-3df7-4e33-9229-b25012558a6f","id":"06efda8f7a73afa","pavadinimas":"Niu Filadelfijos Šv. Širdies lietuvių katalikų kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niu Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.72138,"lng_wgs":-76.12222,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/niu-filadelfijos-sv-sirdies-lietuviu-kataliku-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0cd53143-317e-4ef3-9043-a54212a96062","_revision":"cc4779ce-cc9f-479d-a0c9-50b019dea686","id":"077e77451c67567","pavadinimas":"Šilininkai","aprasymas":"Šilininkuose dar 1905 m. iš 379 gyventojų 40 proc. registravosi kaip lietuviai. Čia paprastai apsistodavo lietuvių kultūros veikėjas Jurgis Zauerveinas, 1879 m. parašęs eilėraštį „Lietuvininkai mes esam gimę“.\r\n\r\n1885–1900 m. Šilininkuose dirbo mokytojas Jerkmonas Penčiukas, kuris palaikė lietuvybę, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, „Varpo“ žurnale. Pasirašydavo Vijurko, Ūsoriaus, Mostyklos, Utėliaus slapyvardžiais. Parašė komediją „Mūsų sentėviai“, eilėraščių. Pas jį lankėsi Jurgis Mikšas ir kiti Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojai. Nuo 1874 m. Šilininkų gyveno poetė Johana Ambrosius (ar Ambrosaitė) – Foigt (1854–1939). Rašė eilėraščius, kuriuose aprašomas Lietuvos grožis, lietuvių dalia.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Šilininkai (Khlebnikovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.93148,"lng_wgs":22.45975,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/silininkai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"99bae96f-e99a-44ec-a74b-c3f62d089545","_revision":"631e68c8-0a42-469d-921a-6177112ab9af","id":"07c5d5f745269ad","pavadinimas":"Susivienijimo Lietuvių Amerikoje būstinė Niujorke","aprasymas":"Susiviẽnijimas lietùvių Amèrikoje (angl. Lithuanian Alliance of America), SLA, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomeninė organizacija. Centras Niujorke. 2012 m. priimti nauji Įstatai. Susivienijimui lietuvių Amerikoje vadovauja Taryba, jos renkama 5–7 asmenų Valdyba ir Prezidentas. Susivienijimas rūpinasi JAV lietuvių kultūros, švietimo reikalais, leidžia knygas, laikraštį Tėvynė (nuo 1896 m.), materialiai remia organizacijos narius, mirusių narių šeimas, tvarko gausų Susivienijimo archyvą, dėl jo išsaugojimo ir panaudojimo bendradarbiauja su Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos užsienio lituanistikos tyrimų institucijomis. Susivienijimo lietuvių Amerikoje patalpose Manhetene Niujorke (pastatas nupirktas 1910 m., 1967 m., 2019 m. restauruotas) Šio amžiaus pradžioje taip pat veikė Tautos fondo administracija, vyko daugelio Niujorko lietuvių organizacijų susirinkimai, meno ansamblių repeticijos, daugelis kultūros ir meno reginių, 2014 atidaryta Meno erdvė SLA307 parodoms.\r\n\r\nSusivienijimo lietuvių Amerikoje pastangomis Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų surašymuose pradėta išskirti lietuvius. Susivienijimo nariai rinko aukas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, nukentėjusiesiems nuo I pasaulinio karo. Prisidėjo prie 1 mln. parašų rinkimo akcijos dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.\r\n\r\nSusivienijimas lietuvių Amerikoje rėmė Lietuvos pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, prisidėjo prie ALT ir BALF steigimo ir rėmė finansiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongrese iškėlė lietuviams palankaus imigracijos įstatymo idėją, rūpinosi jaunimo tautiniu auklėjimu, įsteigė jaunimo kuopų.\r\n\r\n[video width=\"1920\" height=\"1080\" mp4=\"https:\/\/vkpk.lt\/wp-content\/uploads\/2023\/11\/VKPK-_Niujorkas_4.mp4\" autoplay=\"true\"][\/video]\r\nVideo ištraukos © LRT, Stop juosta, 2024\n\nMELC\nLinas Saldukas\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/susivienijimas-lietuviu-amerikoje\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.75009,"lng_wgs":-73.99582,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/susivienijimo-lietuviu-amerikoje-bustine-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"458ff38a-b861-43b0-88a9-31227c232084","_revision":"6b718342-6908-4de8-bb04-61abde117f64","id":"07e2599ec4e87e2","pavadinimas":"Paminklas Tadui Kosciuškai","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\nLenkijoje yra daug atminimo ženklų T. Kosciuškai. Vienas jų - paminklas Varšuvoje. 2010 m. buvo atidengta 1910 m. pastatyto paminklo  Vašingtone kopija, kurios autorius Antoni Popiel.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2010 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.2396,"lng_wgs":21.00247,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-tadui-kosciuskai-varsuvoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"10a34df3-7bf5-4e98-9251-359983fc5e15","_revision":"c865e370-5c98-4090-9c57-b7885d2b0194","id":"07f5dd0e3049aea","pavadinimas":"Namas, kuriame gyveno Ignas Jurkūnas-Šeinius (1889-1959)","aprasymas":"Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Ignas Šeinius tapo 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Stokholmo skyriaus įgaliotiniu. Skyrius Švedijos sostinėje greitai savo funkcijas išplėtė, įsijungė į politinę veiklą ir tapo pirmąja Lietuvos atstovavimo užsienyje institucija.\r\n\r\nŠeinius savo tiesioginę misiją puikiai derino su visuomeniniu ir kultūriniu darbu. Jis aktyviai dalyvavo Pagalbos Lietuvai komiteto, Švedų ir lietuvių draugijos bei kitose veiklose. I. Šeiniaus iniciatyva 1917 m. Stokholme įsteigtas Lietuvių spaudos biuras (Litauiska Pressbyrån), kuris Švedijos spaudai teikė žinias apie Lietuvą. Švedų spauda naudojosi biuro teikiama informacija, o per telegramų agentūras žinios apie Lietuvą pasiekdavo danų ir norvegų spaudą. 1917 m. Stokholme buvo publikuojamas I. Šeiniaus pirmasis kūrinys švedų kalba Litauisk kultur (Lietuvių kultūra).\r\n\r\n  Lietuvos diplomato karjerą I. Šeinius pradėjo 1919 m., kai buvo paskirtas Stokholme įsikūrusios pirmosios Lietuvos atstovybės Spaudos biuro vedėju. Vėliau diplomatas dirbo į Kopenhagą perkeltame Spaudos biure, buvo pirmasis sekretorius Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje (1920-1921), laikinasis reikalų patikėtinis atstovybėje  Helsinkyje (1921-1923).  1923 m. pabaigoje vėl atidarytai diplomatinei atstovybei Stokholme vadovauti paskirtas I. Šeinius.  Jo grįžimas į Stokholmą simbolizavo Lietuvos ir Švedijos diplomatinių santykių bei skandinaviškos politikos atgimimą. Vienas didžiausių to meto švedų dienraščių Svenska Dagbladet, rašė , kad Igno Jurkūno-Šeiniaus paskyrimas diplomatiniu atstovu Stokholme ,,yra ženklas Lietuvos didesnio susidomėjimo Švedija“.\r\n\r\nLietuvos atstovybės Stokholme diplomatinė veikla I.Šeiniaus, turinčio aiškią Lietuvos diplomatijos Skandinavijoje sampratą, iniciatyva vėl atgijo. Švedija buvo laikoma svarbia Lietuvos partnere, šioje šalyje ieškoma diplomatinės paramos sprendžiant Klaipėdos problemą Tautų sąjungoje, galimybių gauti paskolą Lietuvos žemės ūkiui plėtoti bei atkurta Švedų ir lietuvių draugija.\r\n\r\nVėliau I.Šeinius grįžo į Lietuvą ir dirbo. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietų sąjungai, jis grįžo į Švediją, kur gyveno jo šeima. 1954 m. Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozuraičiui paprašius, I.Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse.\r\n\r\n \r\n\r\nLR ambasados Švedijoje informacija\nhttps:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/is-svedijos-i-lietuva-sugrizo-igno-seiniaus-archyvai:440","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33318,"lng_wgs":18.09832,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-kuriame-gyveno-ignas-jurkunas-seinius-1889-1959"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d6fe861f-2c24-4921-a9ab-074a0c956e2b","_revision":"72522587-ff40-4f27-8f00-82c674bce4ca","id":"080b65eff66bb1f","pavadinimas":"Očakivas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Švitrigaila, Jogaila, Vytautas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Šioje vietoje stovėjo piečiausia lietuviška pilis.\r\n\r\nOčakivas (Очаків, Ochakiv) - miestas ant dešiniojo Dniepro limano (Juodosios jūros įlanka) kranto. Senovėje netoli dabartinio Očakivo buvo graikų kolonija Olbija. Nuo 13 a. regionas priklausė Aukso ordai. Kijevo Rusios ir LDK laikais vietovė vadinosi Dašivas (Дашів, Daschau, Dassow). Pirmą kartą šaltiniuose Dašivas minimas 1431 m. sutartyje, pasirašytoje Švitrigailos ir Jogailos.\r\n\r\nXV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas šioje vietoje pastatė medinę pilį gynybai nuo totorių. Tai buvo labiausiai į pietus nutolusi lietuviška pilis.\r\n\r\nKrymo chanas Menglis Girėjus ją sugriovė ir 1492 m. toje vietoje pastatė Kara Kermeno tvirtovę. Ją 1526 m. užėmė turkai ir pervadino Açi Kale. Pagal 1792 Jasų taiką tvirtovė atiteko Rusijai. Pavadinta rusiškai Očiakovu (ukrainietiškai – Očakiv), buvo svarbus Rusijos imperijos uostas. Tvirtovė buvo nugriauta, jos vietoje buvo įkurtas dabartinis miestas. Pilies vietoje pastatyta cerkvė. Nuo 1991 m. Očakivas – nepriklausomos Ukrainos miestas. Teritorijoje buvo vykdomi dideli kasinėjimai, todėl daugiau informacijos turėtų atsirasti apibendrinus archeologinius tyrimus.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dniepro-limanas\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ocakiv\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Očakivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":46.60837,"lng_wgs":31.54822,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ocakivas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f653025f-3272-4c84-8de3-de947fcceae7","_revision":"8ef40690-bfe7-4f53-a179-906c72430c16","id":"081ea64e85afcde","pavadinimas":"Šiluvos Dievo Motinos koplyčia Nekaltojo Prasidėjimo Tautinėje šventovėje Vašingtone","aprasymas":"Šiluvos Dievo Motinos koplyčia Nekaltojo Prasidėjimo Tautinėje šventovėje Vašingtone yra vienas svarbiausių lietuvių kultūrinės savivokos egzilyje ženklų. Koplyčios istorijos pradžia – didžiausios JAV Romos katalikų bažnyčios, dedikuotos Švč. Mergelei Marijai, statybos. Palaiminimą naujiems maldoms namams 1913-aisiais suteikė popiežius Pijus X, skirdamas asmeninę dotaciją projekto pradžiai. Naujoji bažnyčia, patikėta projektuoti airių kilmės amerikiečių architektui Karoliui D. Maginisui, iškilo per tris dešimtmečius (1920 – 1959 m.).\r\n\r\nPrabėgus keletui metų nuo bazilikos pastatymo, joje nuspręsta įrengti įvairių tautų koplyčias, liudijančias katalikų bendruomenės etninę įvairovę. Tarp afrikiečių, austrų, austrų, kinų, čekų, filipiniečių, prancūzų, vokiečių ir kitų tautų, pagrindinėje bazilikos dalyje buvo įrengta ir lietuvių koplyčia, pašvęsta Šiluvos Dievo Motinos garbei. Lietuvių koplyčios projektą 1964-aisiais parengė architektas Judžinas Kenedis (jaunesnysis), o planą, kokia bus objekto ikonografinė programa – Lietuvos Centrinis Komitetas, vadovaujamas vyskupo Vincento Brizgio. Manyta, kad Lietuvos nežinantiems lankytojams, svarbu sukurti atitinkamą stilistinę ir spalvinę programą, kurioje atsispindėtų lietuvių kūrėjų tautinė samprata.\r\n\r\nKoplyčios centrinėje nišoje įrengtas altorius su skulptoriaus Vytauto Košubos Šiluvos Marijos statula, o šoninėse sienose – Rūpintojėlio ir šv. Kazimiero mozaikinės kompozicijos, sukurtos dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno. Kaip rašyta JAV lietuvių tautinės minties savaitraštyje „Dirva”, šiose kompozicijose, be centrinės Rūpintojėlio figūros, vaizduojami ir kiti tautos praeičiai ir kultūrai svarbūs elementai (medinės bažnyčios, lietuviškas peizažas, kryžiai) bei siužetai. Pavyzdžiui, kairėje dalyje įkomponuota Petro Rimšos vargo mokykla, simbolizuojanti spaudos draudimą, Karaliaus Mindaugo Krikšto fragmentą, centrinėje – Dievo Apvaizdos akis žvelgianti į kenčiančią Lietuvą ir siunčianti savo palaimos šilumą ir kt. Ne mažiau įspūdingos ir koplyčios skliautinės lubos su apskritu langu. Mozaikos technika dailininkas Albinas Elskus jose įkomponavo žymiausias Lietuvos Madonas (Aušros Vartų, Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio ir Trakų).\r\n\r\nKoplyčia pašventinta 1966 m. Vašingtone vykusio Išeivijos lietuvių religinio kongreso metu.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1966 m.","miestas":"Vašingtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.93314,"lng_wgs":-77.00036,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/siluvos-dievo-motinos-koplycia-nekaltojo-prasidejimo-tautineje-sventoveje-vasingtone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"89aa2e35-1d85-4063-aecb-0d4158267ab0","_revision":"999b64dd-3da8-4f2e-a4e7-3e8b18db400e","id":"086a2293bf0ccea","pavadinimas":"Kūriniai Britų muziejuje Londone","aprasymas":"Britų muziejaus saugyklose saugomi įvairūs šarvai iš Radvilų Nesvyžiaus pilyje buvusios kolekcijos, taip pat graviūrų atspaudai su Kristupo Radvilos Perkūno, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto, kardinolo Jurgio Radvilos ir kitų didikų bei Abiejų Tautų Respublikos valdovų portretais. Muziejuje yra ir numizmatikos kolekcija iš skirtingų Lietuvos istorinių laikotarpių.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.britishmuseum.org\/collection","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Numizmatinę, sfragistinę, heraldinę, filatelinę, faleristikos vertę turintys objektai; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Londonas","salis":"Jungtinė Karalystė","lat_wgs":51.51939,"lng_wgs":-0.12695,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Kristupas Radvila Perkūnas (1547–1603)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-britu-muziejuje-londone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b621d90a-ce0c-49d1-9dab-ee80cdffe6ee","_revision":"10954318-4007-4931-92a3-92f6f773c1e4","id":"08cd916b5e00a50","pavadinimas":"Pierfono pilis","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir mūsų krašte. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus. Nuo 1839 m. jis prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios, nuo 1845 m. - Dievo Motinos katedros restauravimą. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: bažnyčią Paryžiaus Beviljė dalyje, vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Mirus Ž. B. Lasusui, L. Vyganauskis pradėjo bendradarbiauti su dideliu gotikos žinovu, garsiu architektūros istoriku bei teoretiku, architektu restauratoriumi Viollet Le Duc. Iš pradžių dirbo prie tos pačios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prie ištirtos Amjeno ir Reimso katedrų, nuo 1858 m. — prie Pjerefono (Pierrefonds) pilies mokslinio tyrimo darbų, vadovavo pilies restauracijai. Padarė tikslų Pjerefono pilies modelį, kuris buvo daug kartų eksponuotas ir publikuotas spaudoje. L. Vyganauskio pasiūlymu ir jam vadovaujant atlikti Šartro (Chartres) ir Le Manso katedrų, Barle— Diuko (Bar Le Duc) koplyčios, Saint-Jean-aux-Bois vienuolyno restauracijos darbai.\r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997\nTimbert Arnaud, Viollet-le-Duc et Pierrefonds: Histoire d'un chantier, 2017, https:\/\/books.openedition.org\/septentrion\/33672?lang=en\nhttp:\/\/ressources.archives.oise.fr\/cache\/mnt_lustre_ad60_ir_publie_archives_privees_64%20j_65%20j_4%20tp_1507%20w_pierrefonds_viollet_le_duc_wyganowski.pdf","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1858 m.","miestas":"Pjerefonas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.34698,"lng_wgs":2.98018,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/chateau-de-pierrefonds-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8cf6e603-a75e-4e04-bfab-bac95ece7eb0","_revision":"b1208527-9c07-4788-a657-c3eb74b6df50","id":"08f2c65ab271c92","pavadinimas":"Šv. Mikalojaus, Šteindamo bažnyčios vieta Karaliaučiuje","aprasymas":"Steindamm (Štaindamas; liet. Akmenų Pylimas), Karaliaučiaus miesto dalis į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus pilies. Spėjama, kad Steindammo vietoje buvo pirmoji prie Karaliaučiaus pilies įkurta gyvenvietė (civitas) su Šv. Mykolo bažnyčia (įvairių šaltinių duomenimis, įsteigta 1255–1257). Ji buvo visiškai sugriauta sembų antpuolio metu.  Atstatyta XIV a. I pusėje. Kadangi Steindammo priemiestyje gyveno daug prūsų, lenkų, lietuvių, Reformacijos laikotarpiu joje pradėta laikyti pamaldas lenkų ir lietuvių kalba, buvo lietuvių kunigas. Pirmuoju lietuvių klebonu apie 1531 m. tapo kunigaikščio Albrechto pasikviestas Šilalės klebonas Jonas Tartilavičius  -  Batakietis (Tartyla), 1550–1587 kunigavo Baltramiejus Vilentas, 1587–1602 Jonas Bretkūnas. Karaliaučiuje, kur nereikėjo rūpintis bažnyčios ūkiu, jis ėmėsi literatūrinės veiklos: išleido giesmyną, „Postilę“, baigė versti Bibliją į lietuvių kalbą. 1603 m. lietuviams buvo atiduota erdvesnė Zakheimo bažnyčia.\r\n\r\nŠteindamo bažnyčia sunaikinta XX a. 6 dešimtmetyje.\r\n\r\n \r\n\r\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/steindamm\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.71323,"lng_wgs":20.50717,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Tartilavičius - Batakietis \/ Jonas Tartyla - Batockis (m. 1585); Baltramiejus Vilentas (apie 1525–1587)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-mikalojaus-steindamo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b4fba7de-254d-4ee0-b3d2-c1e04262d9b7","_revision":"04db2454-5eea-4379-8d1d-7423b7639c4f","id":"0901c529b0e998d","pavadinimas":"Amsterdamo (JAV) Šv. Kazimiero bažnyčia","aprasymas":"Amsterdamo Šv. Kazimiero lietuvių parapija, įkurta 1896 m., buvo viena seniausių ir įtakingiausių etninės bendrijos institucijų Mohoko slėnyje. Miestui klestint kaip pasauliniam kilimų gamybos centrui, bažnyčia tapo pagrindine vieta, kurioje telkėsi tūkstančiai lietuvių, dirbusių „Stephen Sanford & Sons“ fabrikuose. Parapija garsėjo ne tik pamaldomis, bet ir gausia kultūrine veikla: chorais, dramos būreliais ir stipriomis šalpos draugijomis, kurios padėjo išeiviams išlaikyti tautinę savimonę ir kurti bendruomeninį saugumą svetimoje aplinkoje.\nArchitektūriniu požiūriu Šv. Kazimiero bažnyčia yra išskirtinis neogotikos pavyzdys, sumūrytas iš raudonų plytų ir papuoštas dviem grakščiais smailėjančiais bokštais. Virš pagrindinio įėjimo iki šiol išlikęs iškaltas užrašas „BAŽN. ŠV. KAZAMIERO“ bei šventojo statula, liudijanti apie pastato kilmę. Vidaus erdvė buvo suplanuota pabrėžiant vertikalumą ir šviesą, su vitražais ir altoriais, kuriuos finansavo patys parapijiečiai. Šis pastatas ilgą laiką buvo vienas ryškiausių Rytų Maino gatvės (East Main St.) akcentų, simbolizuojantis lietuvių darbininkų indėlį į miesto architektūrinį paveldą.\n2009 m. Olbanio (Albany) arkivyskupijai uždarius parapiją, pastatas pradėjo naują etapą – jį įsigijo Pasaulio taikos ir sveikatos organizacija (World Peace and Health Organization). Šiuo metu čia veikia Penktųjų Budų šventykla (Five Buddhas Temple). Nors interjeras buvo pritaikytas budistų pamaldoms, naujieji savininkai išlaikė pagrindinius eksterjero bruožus ir lietuviškus užrašus. Didelė dalis kilnojamojo kultūrinio paveldo (gintaro dirbiniai, religinis menas) buvo perduota vietos Walterio Elwoodo muziejui, siekiant išsaugoti Amsterdamo lietuvių istoriją ateities kartoms.\n\nThe Daily Gazette. (2010, spalio 10). Buddhist Group Plans World Headquarters in Amsterdam. Schenectady, NY.\nThe Evangelist. (2018, balandžio 6). Closing Parish Donates Lithuanian Artifacts to Local Museum. Albany, NY: Roman Catholic Diocese of Albany.\nThe Recorder. (2014). Amsterdam's Industrial History and the Immigrant Churches. Amsterdam, NY: Local History Archives.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Amsterdamas (JAV)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.93235,"lng_wgs":-74.18111,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/amsterdamo-jav-sv-kazimiero-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4879e4d1-8e61-4f67-abee-15b1e9f2548c","_revision":"e8d580ec-920f-46d5-8f0c-9ae7585a3888","id":"09d51d3aaafd2e8","pavadinimas":"Mozyrius","aprasymas":"Mozyrius, įsikūręs Pripetės pakrantėje, yra vienas seniausių Baltarusijos miestų. Pirmą kartą kaip Kijevo Rusios miestas paminėtas 1155 metais. Gedimino laikais jis buvo politiniame Lietuvos akiratyje, o didysis kunigaikštis Algirdas miestą galutinai įtraukė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. XVI a. viduryje Mozyrius tapo Kijevo vaivadijos pavieto centru, 1577 m. gavo miesto savivaldos teises ir herbą. Per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą buvo prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\nSeniausias išlikęs miesto pastatas – buvusi Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Mozyrius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.02767,"lng_wgs":29.30706,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mozyrius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0e8bf354-0017-4bab-8dfa-b42a15c19225","_revision":"99c37005-1bdf-4ba5-a39a-04ea1c8c627f","id":"0a3836d13e81c96","pavadinimas":"Moišės Ravivo-Vorobeičiko kūriniai","aprasymas":"Moišė Ravivas-Vorobeičikas gimė 1904 gruodžio 5 d. Laskonių kaime netoli Lebedžių miestelio dab. Baltarusijoje, buvo vienas iš keturių Šloimės Varobeičiko ir Šifros Vorobeičik (mergautinė pavardė Cukerman) vaikų.\r\n\r\n1909 m. pradėjo mokytis pradinėje mokykloje Ašmenoje.\r\n\r\n1914 kartu su šeima persikėlė į Vilnių. 1916-1923 m. mokėsi daktaro Josifo Epšteino įsteigtoje žydų gimnazijoje, 1921-1923 m. – Vilniaus dailininkų draugijos piešimo mokykloje. 1923–1925 m. dalyvavo grupinėse žydų dailininkų parodose, tais pačiais metais studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Lankė Juliusz Kłos (Juliušas Klosas, 1881–1933), Zbigniewo Pronaszko (1885–1958), Jerzio Remerio (1888–1979), Otono Krasnopolskio (1877–1971), Bolesławo Bałzukiewicziaus (1879–1935), Jano Bułhako (1876–1950) dėstytus kursus.\r\n\r\n1925-1927m. tarnavo Lenkijos kariuomenėje šauktiniu, Vilniuje.\r\n\r\nPradėjo žydiškąjam Vilniuj skirtą sumanymą - su jaunais žydų dailininkais 1927 m. surengė parodą „Nuo Didžiosios sinagogos kiemo iki Stiklių gatvės“. Tais pačiais metais jis išvyksta studijuoti į Bauhausą, architektūros ir taikomosios dailės mokyklą Dessau mieste, Vokietijoje.\r\n\r\nBauhausas – buvo viena pažangiausių to meto aukštųjų dailės mokyklų. Vorobeičikas žiemos semestre ten lankė pagrindų kursą pas Josefą Albersą (1888–1976) ir kaip niekas kitas gerai įsisavino šio struktūrines organizacijos „mokymą“. Be to jis dar papildomai lankė Paul Klee (1879–1940) ir Vasilijaus Kandinskio (1866–1944) kursus kaip ir vasaros semestre dirbo Hinnerk Scheperio (1897–1957) dirbtuvėje.\r\n\r\nPer trumpą laiką Vorobeičikas išmoksta visus savo garsiųjų mokytojų knygų apipavidalinimo principus. Jis prisimena: „Josefo Alberso įvadiniame kurse mes darėme viską: tipografiją, montažą iš iliustruotų žurnalų, baldininkystę, grafiką, kino ir teatro plakatų komponavimą. Semestro pabaigoje egzamino paroda buvo tikras spalvų, medžiagų studijų, architektūrinių eskizų festivalis.“ Bauhause Vorobeičikas pradėjo ir fotografuoti.\r\n\r\n1927 m. dar neegzistavo fotografijos klasė, bet László Moholy-Nagy (1895–1946) jau buvo išleidęs vadovėlį Tapyba, fotografija, filmas (Malerei, Photographie, Film 1926), kuris Vorobeičikui suteikė svarbių impulsų.\r\n\r\n1928 m. Vorobeičikas persikėlė į Paryžių. Apie puse metų jis lankė Vaugirard gatvėje įsikūrusią Nacionalinę fotografijos ir kinematografijos mokyklą (pranc. École nationale de photographie et cinématographie). Čia mokėsi fotografavimo technikos ir praktinių įgūdžių laboratorijoje. 1929 m. jis keliavo į Vilnių su šeima atšvęsti Velykų. Pakeliui sustojo Berlyne, čia nusipirkdamas naują Leica fotoaparatą su kuriuo Vilniuje nufotografuos ir įamžins senose miesto dalyse žydišką gyvenimą. Vorobeičikas prisimena: „Vilniuje švietė saulė. Kai kuriuose knygos fotografijose matosi tirpstančio sniego pėdsakai. Aš tiesiog leidau Leicai „veikti“ ir taip atsirado knyga apie Vilnių. Savita apipavidalinimo forma, puslapiai su montažais be abėjo – paveikti kino... viskas kas vaizduojama buvo ir kituose žydiškuose centruose jeigu ir ne tokioje įvairovėje ir koncentracijoje. Iš viso to šiandien nieko neliko. Tai ko nepabaigė Hitleris tai pabaigė mūsų „draugas“ Stalinas. Iš šio žydų kvartalo nieko neliko, net ir didžiosios sinagogos.“\r\n\r\nDar sukūrimo metais menininkui pasitaikė proga pirmą kartą eksponuoti šiuos darbus Ciuriche vykusiame sionistų kongrese. Ten šie patraukė Emilio Schaefferio iš Ciuricho leidyklos Orell-Füssli dėmesį. Jis pasiūlė Vorobeičikui šiuos darbus išleisti knygų serijoje „Schaubücher“.\r\n\r\n1931 m. gegužę pasirodė knyga „Vilniaus žydų gatvė“ (Ein Ghetto im Osten. Wilna, The Ghetto Lane in Wilna, Yidishe gas in Vilne, Rehov ha-Yehudim be-Vilna). Anot Herberto Modericho.“ Visiškai neįprasta knyga, kuri archaiškas žydų bendruomenės Vilniuje gyvenimo formas perteikė būdais formaliomis idėjomis pralenkusiais viską kas iki šiol buvo siūloma foto knygų rinkoje. Autorius iškirpo žmonių figūras iš fotografijų kaip koliažistas, kvadrato formą pakeičia į kvadratines formas ir netaisyklingus keturkampius. Iš jų sudėdamas kubistinio charakterio tablo. Iš skirtingų masteliu padidintų to paties negatyvo atspaudų sudedama klaidinanti ir netvarkinga sinagogos dėlionė. Motyvų pakartojimai su drąsiais mastelių pakeitimais, daugkartiniai apšvytinimai dėka kurių fasadai atrodo transparentiški apipavidalinimas su diagonalėmis ir laužytomis linijomis rodo meistrišką grafiko akį.“\r\n\r\nKnyga sulaukė didelio rezonanso. Buvo išpirkti visi 12 500 atspaustų egzempliorių.\r\n\r\nDar teberuošiant šią knygą Vorobeičikas jau pradėjo dirbti prie naujos knygos skirtos Paryžiaus miestui „Paryžius: 80 Moï Vero fotografijų“ (pranc. Paris: 80 Photographies de Moï Ver). Ieškodamas šiai leidėjo sutiko jauną redaktorių André Malraux (1901–1976), kuris padėjo jam rasti net tik leidėją bet ir pasiūlė pseudonimą Moi Ver. Knygai įvadą susižavėjęs menininko darbu jo prašymu parašė Fernandas Léger (1881–1955). Per pora savaičių knyga buvo išleista 1000 bibliofilinių egzempliorių ir iškarto buvo išpirkta bei sulaukė gerų recenzijų.\r\n\r\nPaskatintas sėkmės ir žavėdamasis László Moholy-Nagy knyga Vorobeičikas sudarė dar vieną savo naujų fotografijų leidinį „Ci-Contre - 110 Moï Vero fotografijų“ (pranc. Ci-Contre – 110 Photos de Moï Ver). Deja, pasikeitus aplinkybėms šis nebuvo išleistas.\r\n\r\nParyžiuje meniniai Vorobeičiko interesai ir toliau buvo nukreipti į naujus fotografijos knygų sumanymus. Tuo pačiu metu pragyvenimui užsidirbdavo kaip foto žurnalistas. 1932 m. jis pasirašė sutartį su tarptautine agentūra Globe Photos. Publikavo nuotraukas populiariuose savaitraščiuose Vu, La Vie Parisienne, dienraščiuose Paris-soir.\r\n\r\n1934 m. įsitikinęs sionistas menininkas persikėlė į Palestiną. Ten tęsė savo kaip fotografo veiklą, kūrė fotomontažinius plakatus, dirbo knygų iliustracijos, grafinio dizaino srityse.\r\n\r\n1937 m. dar kartą grįžo į Europą, sukūrė Lenkijos žydų portretų seriją.\r\n\r\n1941–1942 m. menininko tėvai, brolis, seserys ir dukterėčios žuvo Holokausto metu.\r\n\r\n1950 m. Vorobeičikas kartu su bendraminčiais įkūrė menininkų koloniją Safede. Tuo metu, daugiausia atsidėjo tapybai. Inspiruotas kabalos (hebr. quabbālāh) nutapė paveikslų mistinių siužetų tema.\r\n\r\n1951 m. jis pasirinko hebrajišką vardą ir pavardę Moche Ravivas.\r\n\r\n1967 m. padovanojo žydiškojo Vilniaus fotografijas Geto kovotojų muziejui (angl. The Ghetto Fighters' House, dar Itzhak Katzenelson Holocaust and Jewish Resistance Heritage Museum, Documentation and Study Center).\r\n\r\n1990–1991 m. dalyvavo Berlyne atidarytoje parodoje „Bauhauso fotografija. 20 amžiaus fotografijos apžvalga“ (vok. Fotografie am Bauhaus. Überblick über eine Periode der Fotografie im 20. Jahrhundert). Paroda dar buvo eksponuojama Tiubingene, Hamburge, Ciuriche ir Paryžiuje.\r\n\r\n1998 m. sausio 18 d. Moise Ravivas Vorobeičikas mirė Safede, sulaukęs 90 metų.\r\n\r\n2019 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje buvo surengta paroda “Moi Veras: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai”.\r\n\r\nMoišė Ravivas-Vorobeičikas tapo autorius vienos iš pirmųjų avangardistinio apipavidalinimo forografijos knygų. Tai svarbus pasiekimas avangardistinio meno istorijoje, o mums svarbu ir tai, kad šios knygos fotografijos buvo skirtos Vilniaus geto temai.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XX a. I p.","miestas":"Lohamei HaGeta'ot","salis":"Izraelis","lat_wgs":32.9605,"lng_wgs":35.09531,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/moises-ravivo-vorobeiciko-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"37897af0-53df-40e5-ac7e-c862c275733e","_revision":"654d0b94-8845-47cc-9ae9-52fa56e95299","id":"0a6fb4dda84c261","pavadinimas":"Myriaus pilis","aprasymas":"Myriaus pilis yra viena didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovių. XVI a. pradžioje pilį pastatė LDK dvaro maršalka Jurgis Iliničius - pilis tuomet buvo gotikinė aptvarinė, aptverta fosa ir turėjo penkis bokštus. 1568 m. mirus paskutiniam Iliničių giminės atstovui, Myriaus valda ir grafo titulas atiteko Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. XVI a. pab. - XVII a. pr. naujojo šeimininko iniciatyva prie dviejų pilies sienų buvo pristatyti renesansiniai rezidenciniai korpusai, tvirtovė buvo sutvirtinta žemės bastionais ir vandens grioviu, šalia sukurtas parkas. Puošnūs interjerai įrengti Onos Kotrynos Sanguškaitės - Radvilienės ir Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės laikais. Tvirtovė nukentėjo per 1655 m. ir 1706 m. švedų apgultis, 1794 m. Rusijos kariuomenės šturmą, 1812 m. Napoleono karus. Sovietmečiu pilyje įrengtos gyvenamosios patalpos ir negrįžtamai prarasta autentiška interjerų apdaila. Pilis restauruojama ir atstatoma nuo 1991 m., o 2000 m. tvirtovė pripažinta UNESCO Pasaulio paveldo objektu.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. pr.","miestas":"Myrius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.45115,"lng_wgs":26.47291,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Radvilos; Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1549–1616); Ona Kotryna Sanguškaitė - Radvilienė (1676–1746)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/myriaus-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1cbfdbad-6389-4cb5-9afb-0ac5046b1e66","_revision":"e1ea34c2-c852-4ba5-aa0b-37d38b9655c3","id":"0b07c27a9175cdf","pavadinimas":"Jakobo Steinhardto kūriniai","aprasymas":"Grafikas ir tapytojas Jakobas Steihardtas gimė 1887 gegužės 23 kaip vyriausias vaikas iš keturių Zerkovo miestelyje Poznanės provincijoje, kuri tuo metu buvo Prūsijos dalis Vokietijos reicho teritorijoje. Trylikos jis prarado tėvą ir buvo išsiųstas mokytis į gimnaziją Berlyne. Kai Poznanės muziejaus direktorius, profesorius Kaimmerer pamatė jo piešinius suteikė jam stipendiją septynių metų studijoms. 1907 m. jis pradėjo mokytis Berlyno taikomosios dailės muziejuje. Vėliau jis studijavo pas Lovis Corinthą (1858–1925) tapybą ir ofortus pas Hermanną Strucką (1876–1944), kurio studijoje susipažino su Ludwigu Meidneriu(1884–1966).\r\n\r\n1909–1910 m. Steinhardtas mokėsi Juliano akademijoje Paryžiuje (pranc. Académie Julian), pas Jean-Paul Laurensą (1838–1921), po to pas Henri Matisse (1869–1954), vėliau Colarossi akademijoje (pranc. Académie Colarossi) pas Théophile Steinleną (1859–1923). Paryžiuje Steihardtas pamatė Pablo Picasso, Henri Rousseau ir Pierre-Auguste Renoiro kūrinius. 1911 m. jis kelis mėnesius praleido Italijoje, daugiausiai Florencijoje ir Romoje.\r\n\r\nBerlyne Steinhardtas greitai įsitraukė į ekspresionistų sąjūdį; 1912 m. čia įkūrė grupę „Patetikai“ (vok. Die Pathetiker) kartu su savo draugais Richardu Janthuru (1883–1956) ir Ludwigu Meidneriu. Israelio Ber Neumanno (1887–1961) grafikos kabinetas publikavo jo ankstyvuosius ofortus. Jis kūrė portretus, peizažus, biblijines ir žydų gyvenimo scenas. Herwarthas Waldenas (1878–1941) savo galerijoje Der Sturm (Audra, veikė 1912-32, Berlyne) eksponavo Steinhardto kūrinius 1912 m. ir 1914 m.\r\n\r\nSteinhardtas buvo jau primiršęs savo žydiškas šaknis ir vėl jas atrado tik pirmojo pasaulinio karo metais, kaip kareivis patekęs į Lietuvą. 1918 m. jis rašė: „1915 m. aš buvau kareivis Lietuvoje, ten pažinau žydų tautą; jos miestelius, jos kasdienybę, jos kančias, karštas maldas, šventus šabus, jos senius, vyrus ir sūnus, kurie atsiriboję nuo laiko ir įvykių, nepaprastai susijaudinę studijavo dievo žodį kantriai laukdami savo didelės misijos. Šie žmonės sujaudino mane labiau nei kas nors iki šiol. Šio išgyvenimo įspūdžiai paveikė mano to meto darbus ir mano kūrybą veikia iki šiol [...] Dvidešimt savo gyvenimo metų buvau beveik pamiršęs, kad esu žydas. Kadangi anksčiau nepažinojau tokios aplinkos, mane iki širdies gelmių sukrėtė Lietuvos žydai ir sužadino meilę mano tautai, nors iki šiol tai buvo daugiau poza.“ Lietuvoje 1916 m. Steinhardto dalinys stovėjo Raseiniuose.\r\n\r\nKaro pabaigoje grįžus į Berlyną jį ištiko nervų sukrėtimas. Lietuvoje patirtus įspūdžius Steinhardtas perkėlė į paveikslus; medžio ir metalo raižinius bei ofortus suteikdamas impulsą žydų meno ir kultūros atsigavimui tuo metu Berlyne. 1917 Berlyno Sezession (vok Berliner Sezession) parodoje jis pirmą kartą eksponuoja lietuviškus lakštus, kurie sulaukia didelio susidomėjimo ir pripažinimo. Jis tampa Berlyno Sezession tikruoju nariu; penkiasdešimt darbų iš parodos iš karto nuperkama.\r\n\r\nWolfgangas Gurlittas (1888–1965) savo tėvo Fritzo Gurlitto (1854–1893) įsteigtoje leidykloje 1920 m. išleido Steinhardto aštuonių ofortų aplankus pavadinimu Litauische Juden (Lietuvos žydai). Lietuvos žydams skirtuose Steinhardto darbuose yra tos patetikos kurios siekė ir jo draugas Ludwigas Meidneris. Tuo pačiu metu Steinhardto darbai, kad ir ekspresyvūs realistiškai atkuria buities ir religinius ritualus, daug dėmesio skiriama charakteringam tipažui, aprangos ir kitoms detalėms.\r\n\r\nNuo 1919 m. karo išgyvenimų pasekoje jis kūrė religinius kūrinius. 1922 m. jis vedė savo gydytojo Ely (Elias) Gumperto (1864–1918) dukterį Minni Gumpert (1895–1977). Po dukters Jozefos gimimo 1923 m. jie persikėlė į didesnį butą Paryžiaus gatvėje 27 Berlyne. Čia jis privačiai mokė dailės ir priimdavo svečius tokius kaip Conradą Felixmüllerį (1897–1977), Erichą Heckelį (1883–1970), Else Lasker-Schüler (1869–1945) ir Eugeną Spiro (1874–1972).\r\n\r\nPramonininkas ir kolekcionierius Erichas Goeritzas (1889–1955) nupirko iš menininko darbų ir taip Steinhardtas galėjo su savo šeima keliauti į Daniją, Prancūziją bei Jugoslaviją.\r\n\r\n1925 m. Steinhardtas pirmą kartą nuvyko į Palestiną, kur jam didelį įspūdį padarė šalies peizažas. Tuo periodu jis buvo ir Berlyno Sezession (vok. Berliner Sezession). narys. Denuncijuotas kad yra komunistas 1933 m. vasarį buvo suimtas ir tardomas gestapo. Po šių įvykių Steinhardtas su šeima apsisprendžia emigruoti ir apsistoja šešiems mėnesiams Tel Avive prieš apsigyvendamas Jeruzalėje. Jis stengiasi išmokti naują kalbą ir adaptuotis prie kitokios šviesos bei klimato. Dėl pinigų ir medžiagų trūkumo pradeda kurti mažo formato medžio raižinius ir ofortus su Jeruzalės ir aplinkinio peizažo vaizdais. 1936–1939 m. jo kūriniai buvo eksponuojami Jeruzalėje, Paryžiuje, Londone, Niujorke.\r\n\r\nSužinojęs, kad jo šeimos nariai žuvo koncentracijos stovyklose jis nusprendžia nebegrįžti į Vokietiją.\r\n\r\nAtidaręs mokyklą savo namuose jis prasimuša ir tampa Bezalel meno mokyklos (angl. Bezalel Academy of Arts and Design) direktoriumi, kur taip pat moko grafikos. 1950 jis tampa grafikos departamento vadovu Jeruzalės dailės akademijoje. 1952 m. jis keliauvo po JAV ir jo kūriniai buvo rodomi Bostone, Niujorke ir Vašingtone.\r\n\r\n1955 m. San Paulo bienalėje jis apdovanojamas internacionaline premija už grafiką.\r\n\r\n1957-1967 m. personalinės Stenhardto parodos buvo surengtos Amsterdame, Miunchene, Jeruzalėje, Berlyne, Haifoje.\r\n\r\n1959 m. ir 1960 m. Steinhardtas kelis kartus lankosi Vokietijoje atnaujina 1920 metais užsimezgusias draugystes su tokiais menininkais kaip Conradas Felixmülleris, Ernstas Fritschas (1892–1965), Erichas Heckelis (1883–1970) ir Ludwigas Meidneris. Jis buvo apdovanotas eile tarptautinių premijų ir 1966 m. tapo Jeruzalės garbės piliečiu.\r\n\r\nSteinhardtas mirė 1968 m. vasario 11 d. būdamas aštuoniasdešimties metų Nahariyya mieste.\r\n\r\nTarptautiniai pripažinto grafiko Jakobo Steinhardto kūriniai mums svarbūs kaip 20 a. pradžios Lietuvos miestelių žydų bendruomenės gyvenimo būdo, buities, religinių apeigų išraiškingas menininko liudijimas.\r\n\r\nJakobo Steinhardto kūrinių rinkinys saugomas Berlyno miesto muziejuje (vok. Stadtmuseum Berlin).\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\nJakobo Steinhardto darbai Jüdisches Museum Berlin: https:\/\/objekte.jmberlin.de\/Suche?f.personId=12297%3A%3AJakob%20Steinhardt","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XX a. I p.","miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.50241,"lng_wgs":13.3953,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jakobo-steinhardto-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b541ae7e-a149-443c-9d34-81b07523f8a1","_revision":"d5672625-d222-4b5a-8273-8d79df4b2fad","id":"0b28c8b8225ee80","pavadinimas":"Lorenso lietuvių tautinės kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Lorensas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.70102,"lng_wgs":-71.22954,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lorenso-lietuviu-tautines-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"784a6ae8-c559-4680-b314-a967486c07ad","_revision":"40f0420c-8235-455d-96e0-fd6dfea8e31f","id":"0bef57fdd9d024d","pavadinimas":"Radvilos gatvė Paryžiuje","aprasymas":"Pačiame Paryžiaus centre, 1-oje apygardoje randame Radvilos gatvę. Ji prasideda ties gatve des Petits-Champs, nr.1 ir baigiasi akligatviu. Ši gatvė priklauso Palais Royal kvartalui. Geriausia į ją patekti iš metro stoties: Palais-Royal – Musée du Louvre. Gatvė pavadinta politinio tremtinio Karolio Stanislavo Radvilos (1734-1790) vardu, pasipriešinusio 1772 m. ATR padalijimui. Jis palaikė Baro konfederaciją prieš Kotryną II ir turėjo palikti gimtąjį kraštą. Keliaudamas po Europą, jis atsidūrė Paryžiuje ir čia nutiesė gatvę, kurioje pasistatydino namą, garsėjusį savo prabanga. Iš pradžių ši gatvė buvo vadinama „rue Neuve“ (Naujoji), tačiau 1640 m. ji buvo pavadinta „rue Neuve-des-Bons-Enfants“ (Naująja Gerųjų vaikų gatve). Tada joje buvo 20 namų ir 7 žibintai. Prancūzų revoliucijos laikais joje įsikūrę keli lošimo namai, kurių veikla sukėlė įvairių skandalų. Čia net lankėsi leitenantas Bonaparteʼas, kur ne tik jam rūpėjo palošti kortomis. Netrūko ir galantiškų intrigų, tad ir šios gatvės viešbučiai klestėjo.  1867 m. ji buvo pavadinta Radvilos vardu. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą gatvėje buvo 37 namai, iš kurių keli viešbučiai. 1920 m. joje lieka tik du prekybininkai: papuošalų pardavėjas ir nedidelė kavinė. Tarp 1920 ir 1925 m. daugelis gatvės namų buvo supirkta ir nugriauta Prancūzijos Banko užsakymu, nes jis norėjo praplėsti savo valdas. 1926 m. gatvė virto privačiu akligatviu, kurį užvėrė vartai, skirti tik Prancūzijos Banko tarnautojams. Tada laikraščio „La Presse“ žurnalistas Ch. Esquier ir parašė: „Radvilos gatvės nebėra!“ Šioje gatvėje namai, pažymėti nr.35-37, priklausė Radvilos šeimai. 1995 m. jie buvo pradėti renovuoti ir pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, nes Prancūzijos bankas norėjo į vieną pastatą sujungti 7 namus, tarp kurių pateko ir Radvilos šeimos namai.   \nV. Bikulčius\r\n\r\n \r\n\r\nRadvila Karolis Stanislovas (1734 02 27 Nesvyžius - 1790 11 22 Biała), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybės ir karo veikėjas. Iš kunigaikščių evangelikų reformatų Radvilų giminės Nesvyžiaus šakos. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės ir lenkų dramaturgės Pranciškos Uršulės Radvilienės (Višnioveckaitės) sūnus. Kaip ir tėvas, valdė Nesvyžiaus bei Olykos (Voluinės sr.) ordinacijas. K. S. Radvila, kaip bajorų auksinės laisvės šalininkas, prisidėjo prie antirusiškos Baro konfederacijos (1768–72), tapo Lietuvos konfederatų generaliniu maršalka. Dėl nuolat vartoto kreipimosi į kitus Mielasis Pone (lenk. Panie Kochanku) K. S. Radvila buvo pramintas tuo kreipiniu. Išgarsėjo palaidu gyvenimu (lėbavimu, išlaidavimu), dėl to buvo mėgstamas LDK smulkiųjų bajorų.\r\n\r\nMatulevičius Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karolis-stanislovas-radvila-1\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1867 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.8656,"lng_wgs":2.33941,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/radvilos-gatve-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4531d5e2-6dba-4780-b6c3-455b6748ecc4","_revision":"33d5228b-b544-46ed-bd56-96f5c4053a42","id":"0c16dde4aa520c5","pavadinimas":"Oleska","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas, Švitrigaila, Jonas Sobieskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK laikais įsteigta pilis.\r\n\r\nOleska (Олесько, Oles’ko) stovėjo svarbioje vietoje - ant sienos tarp Haličo ir Voluinės žemių, todėl XIV a. dėl Oleskos tarpusavyje rungėsi Lietuva, Lenkija ir Vengrija. 1340 m. šią vietovę užvaldė Gedimino sūnus Liubartas. Vėliau ji atiteko Lenkijai. 1382-1432 m. vėl priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1432 m. po ilgos apgulties pilį užėmė lenkų kariuomenė. Nuo to laiko pilis pradėta vadinti Olesko pilimi.\r\n\r\nXVI a. pilis perstatyta į renesansinę rezidenciją. 1629 m. čia gimė būsimas Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis. Po pirmojo ATR padalijimo Oleska atiteko austrams.\r\n\r\n1975 m. restauruotoje pilyje atidarytas muziejus ir paveikslų galerija – Lvovo paveikslų galerijos filialas. Muziejuje gausu unikalių dailės paminklų. Muziejuje įrengta XIV-XVIII a. vakarų Ukrainos dailės ir kultūros istorijai skirta ekspozicija – itin aktuali ir Lietuvos kultūros paveldo požiūriu.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Oleska","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.96878,"lng_wgs":24.90068,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/oleska"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ea152858-b461-474a-bb42-ee9fc6acbf9b","_revision":"38adb2a0-5a57-4041-8d3d-f2cddbec7c3a","id":"0c9ae0c54121707","pavadinimas":"Budslavas","aprasymas":"Miestelis dabartinėje Minsko srityje, Medilo rajone. 1504 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, funduodamas bernardinų vienuolyną Vilniuje, vienuoliams skyrė prie Servečės upės esančią girią. Ji skirta medžiams kirsti, o mediena plukdyta į Vilnių vienuolyno reikmėms. Bernardinai girioje pasistatė kelis medinius namelius, vadintus būdomis, tad ir vietovę imta vadinti Būda. Prie namelių atsirado ir medinė koplytėlė, o 1589 m. ir pirmoji medinė bažnytėlė.\r\n\r\nBernardinams įgijus stebuklais garsėjusį Marijos atvaizdą, 1633—1644 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono bei Polocko vaivados Jonušo Kiškos lėšomis pastatyta mūrinė šventovė. Šiuos laikus pasiekusi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia — dar vėlesnė, pastatyta po gaisro rekonstruojant senąjį pastatą 1767—1783 m. (architektas Juozapas Fontana).\r\n\r\nBažnyčios didžiajame altoriuje galima išvysti  garsųjį paveikslą „Švč. Mergelė Marija“, kurį 1598 m. iš Romos atvežė Minsko vaivada Jonas Pacas, kai iš protestantizmo atsivertė į katalikybę. Po Jono Paco mirties, 1613 m. kunigas Izaokas Solokajus paaukojo paveikslą Būdos bažnyčiai. Šiandien Budslavo Švč. Mergelė Marija garbinama kaip Baltarusijos globėja, o čionykštė bazilika yra svarbiausia Baltarusijos katalikų šventovė.\r\n\r\nŠv. Barboros koplyčioje yra įspūdingas 1633-1644 m. Andriejaus Kromerio pastatytas juodmedžio altorius, kurį puošia 20 auksuotų statulų.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1504 m.","miestas":"Budslavas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.78714,"lng_wgs":27.45209,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Dominykas Pacas (apie 1550–1610); Aleksandras (1461– 1506)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/budslavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"88544e05-3e60-41b0-a4e2-18284a9c9764","_revision":"21d0b7f7-53dd-4c4d-aebe-1b79263d4635","id":"0d33fe478397917","pavadinimas":"Montevidėjo Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia","aprasymas":"Montevidėjo Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia (isp. Iglesia de Nuestra Señora de Fátima) - vienintelė Urugvajuje veikianti lietuvių bažnyčia.1950 m. kunigų Jono Bružiko ir Vlado Mikalausko iniciatyva įkurta lietuviška parapija. Surinkus lėšų iš JAV lietuvių, nupirktas žemės sklypas Montevidėjo Sero (Cerro) rajone. Bažnyčia buvo pastatyta per trejetą metų, užbaigta 1953 m. Pirmosios Šv. Mišios įvyko 1954 m. vasario 16 d.\r\nManoma, kad trikampis dvišlaitis bažnyčios stogas - lietuvių kultūrinio palikimo dalis. Šios bažnyčios skliaute virš altoriaus – Vilniaus katedros ir Šiluvos vaizdai. Ant bažnyčios suolų tebėra lentelės su užrašytomis lietuviškomis aukotojų pavardėmis. Vitražuose – šv. Kazimieras, Aušros Vartų Marija, o šone – Šiluvos M. Marijos altorėlis, su užrašu lietuvių ir ispanų kalbomis. Įrengtos kelios atminimo lentos. 4 bokšto varpuose išgraviruoti žodžiai „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“.\r\n\r\nNetrukus po pastatymo šalia bažnyčios buvo įrengta krepšinio aikštė, įsteigta parapijos „Lietuvos vyčiai“ šokių grupė. Tėvas Jonas Giedrys įkūrė jaunimo fondą, iš kurio ilgą laiką finansuotos bendruomenės kelionės į lietuvių kongresus Šiaurės Amerikoje, studijos Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/sielovada.org\/dar-viena-ganytojiskos-keliones-kryptis-urugvajaus-sostine-montevidejus\/\nhttps:\/\/www.bernardinai.lt\/2018-10-31-pasaulio-zmogus-is-dubingiu\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/montevidejo-lietuviai\/\nhttps:\/\/www.15min.lt\/gyvenimas\/naujiena\/keliones\/ar-atvykome-per-velai-lietuva-montevidejuje-iii-dalis-1630-1103210","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1954 m.","miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.88003,"lng_wgs":-56.25205,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/montevidejo-fatimos-nekalciausios-mergeles-marijos-sirdies-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f24c7f9-3178-4ac1-a208-15cf612cc8ba","_revision":"839bcf4d-aadb-4d8b-a3a0-4d78c6a2d39a","id":"0d77bba42709874","pavadinimas":"Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Heizeltone","aprasymas":"Kelios dešimtys į Heizeltoną atsikrausčiusių lietuvių šeimų, 1886 m. įkūrė Šv. Petro ir Pauliaus Lietuvos Romos katalikų bažnyčią. Bažnyčia ir lietuvių kapinės konsekruotos 1911 m. Nuo 2009 m. maldos namai nebeveikia.\r\n\r\n \r\n\r\nhttp:\/\/www.mipolonia.net\/wp-content\/uploads\/2017\/10\/SS.-Peter-and-Paul_1886-1986_Hazleton_PA.pdf","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1911","miestas":"Heizeltonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.95828,"lng_wgs":-75.98585,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-petro-ir-povilo-baznycia-heizeltone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"71c5cad1-3fa0-461e-a378-5a33531a00ab","_revision":"1a5b8a13-40bd-486f-ad9e-c54e44b99ddf","id":"0e19cb8f1c73d71","pavadinimas":"Kembridžo Nekalto Prasidėjimo bažnyčia","aprasymas":"Kembridžo (Bostone) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia ilgą laiką buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių Masačusetso valstijoje. Parapija buvo oficialiai įkurta 1910 metais, siekiant patenkinti sparčiai augančios lietuvių imigrantų bendruomenės, dirbusios vietinėse gamyklose ir pramonės įmonėse, dvasinius poreikius. Ši šventovė tapo ne tik religine institucija, bet ir socialiniu centru, kuriame veikė lietuviška mokykla, choras bei įvairios šalpos organizacijos. Dešimtmečius bažnyčia tarnavo kaip jungiamoji grandis tarp pirmosios bangos imigrantų ir vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, atvykusių „dipukų“, padėdama išlaikyti gyvą lietuvių kalbą ir tradicijas Bostono apylinkėse.\nArchitektūriniu požiūriu bažnyčios pastatas pasižymi santūriu neoromaniniu stiliumi, būdingu XX a. pradžios Amerikos etninių parapijų architektūrai. Mūrinis fasadas su arkiniais langais ir tvirta struktūra atspindėjo bendruomenės stabilumą ir rimtį. Vidaus erdvė buvo gausiai papuošta lietuviška simbolika: vitražuose buvo įamžinti Lietuvos šventieji ir istoriniai motyvai, o interjero detalės dažnai turėjo tautinių raštų elementų. Bažnyčios kompleksas, kurį sudarė ne tik pati šventovė, bet ir parapijos namai bei mokykla, suformavo vientisą lietuvišką ansamblį Kembridžo urbanistiniame audinyje, tapusį atpažįstamu Rytų Kembridžo akcentu.\nDabartinė situacija atspindi skaudų daugelio JAV etninių parapijų likimą XXI a. pradžioje. Dėl mažėjančio parapijiečių skaičiaus ir Bostono arkivyskupijos vykdomos konsolidacijos, 2005 m. sausio mėnesį parapija buvo oficialiai panaikinta, o bažnyčia uždaryta, nepaisant aktyvaus vietos bendruomenės pasipriešinimo ir protestų. Po uždarymo pastatas kurį laiką stovėjo nenaudojamas, kol galiausiai buvo parduotas. Šiuo metu istorinis bažnyčios pastatas yra konvertuotas į gyvenamąsias erdves (apartamentus), tačiau jo išorinė architektūra iš esmės išliko nepakitusi, primindama apie čia gyvavusią stiprią lietuvių bendruomenę. Nors sakralinė veikla Windsor gatvėje nebevyksta, Kembridžo lietuvių atminimas išlieka gyvas per išlikusius archyvus ir buvusių parapijiečių veiklą kitose Bostono regiono lietuviškose institucijose.\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Corporate Press, 1991.\nArchdiocese of Boston. Decree of Suppression: Immaculate Conception Parish, Cambridge. Boston, MA, 2004.\nThe Cambridge Chronicle Archives. The Closing and Transformation of Windsor Street Church. Cambridge, MA (periodika, 2004–2010).\nFaneuil, Maria. Repurposing Sacred Spaces: The Conversion of Historic Churches in Greater Boston. Boston University Press, 2015.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Bostonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.37133,"lng_wgs":-71.09362,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bostono-nekalto-prasidejimo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f8256380-b922-4384-86e9-cda5ef8dacb1","_revision":"cccc3205-514b-49b9-a4b1-3a288da1122d","id":"0e549769f53f99c","pavadinimas":"Henriko Valua palaidojimo vieta Sen Deni katedroje","aprasymas":"1572 m. mirus paskutiniam jogailaičiui Žygimantui Augustui, kuris neturėjo palikuonių, iš daugelio pretendentų į valdovus Lenkijos ir atskirai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai išsirinko Henriką Valua. 1573–75 m. jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, pirmasis elekcinis (rinktas) Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Tačiau jo valdymas netruko ilgai – sužinojęs, kad mirė brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, Henrikas 1574 06 18 slapta pabėgo į Prancūziją ir 1575 m. tapo jos karaliumi Henriku III ir valdė iki 1589 m. Henriko mirtimi baigėsi Valua dinastija.\r\n\r\nNors Henrikas Valua tapo Prancūzijos karaliumi, tačiau ATR simbolius – Lenkijos erelį ir Lietuvos Vytį – savo herbe išsaugojo. Dėl to Vytį rasime ne vienoje Paryžiaus vietoje.\r\n\r\nMatulevičius Algirdas, Spečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-valua\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1589 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.93549,"lng_wgs":2.35983,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/henriko-valua-palaidojimo-vieta-sen-deni-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7d6c4b80-bfae-4e17-80d8-a64cf7f79d53","_revision":"004d5047-5c31-4075-9454-19f4611fde55","id":"0e7ce3e6a7644f6","pavadinimas":"Kryžių kalno atspindys Stokholmo Etnografijos muziejaus parke","aprasymas":"Stokholmo etnografijos muziejaus (Etnografiska Museet) parke, į dešinę nuo įėjimo į pasaulio kultūras pristatančio muziejaus, – miniatiūrinė lietuviškojo Kryžių kalno „kopija“.  1991 m. rugsėjo mėn. minint Lietuvai skirtą savaitę čia buvo pastatytas ąžuolinis kryžius ir keturi koplytstulpiai. Jų autoriai – Rimas Zinkevičius, Alius Berdenkovas, Vladas Rakuckis, Vidas Cikana ir Eugenijus Jakubauskas. Užrašas ant lentelės byloja, kad kryžius simbolizuoja Lietuvos kovą už nepriklausomybę. Tai – lietuvių tautos dovana Švedijos žmonėms. Ją priėmė tuometinis Švedijos parlamento pirmininkas Thage G. Peterson. Stokholmo etnografijos muziejus lankytojams primena, kad Lietuvos šiaurėje galima aplankyti keistą kalvą, ant kurios yra ne medžiai, o 100 tūkst. kryžių – Kryžių kalną. Jie čia buvo statomi priešinantis sovietų okupacijai ir bandymams Kryžių kalną išnaikinti. Užsimenama, kad lietuviški kryžiai prie muziejaus stovi laikinai, ieškant jiems tinkamesnės vietos.\r\n\r\n \r\n\r\nDaugiau: https:\/\/www.facebook.com\/etnografiska\/photos\/vad-betyder-korsenh%C3%A4r-ser-vi-de-kors-som-finns-placerade-alldeles-utanf%C3%B6r-museet\/10153444076369747\/?paipv=0&eav=AfbjnTJes6Pj5QPNjY7Fn0gU9Ue8QtvCvENUrzzipAUU8SE9PwS56xHMzV66dqFGGkU&_rdr \nLR ambasados Švedijoje informacija","kategorija":"Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1991 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33201,"lng_wgs":18.1209,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kryziu-kalno-atspindys-stokholmo-etnografijos-muziejaus-parke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c2a6521d-7747-4857-82e9-052e61c9a6db","_revision":"84076907-25d6-47b2-be75-0e9adcb7b0ab","id":"0e8836f121592e9","pavadinimas":"Kosciuškos parkas Čikagoje","aprasymas":"Kosciuškos parkas Čikagoje buvo įrengtas 1916 m.\r\n\r\nTadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Kosciuszko parkas Čikagoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1916 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.93097,"lng_wgs":-87.725,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-parkas-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"721d200a-c332-4a23-8701-217e6bd75a09","_revision":"25139693-7586-4e86-be0e-4b58eb5fa410","id":"0ec4f14838c7629","pavadinimas":"Atminimo lentelė Juozui Lukšai kavinėje „Le Maresquier“","aprasymas":"Lukša Juozas (literatūrinis slapyvardis Juozas Daumantas), 1921 08 04 – 1951 09 04, Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietiniam okupaciniams režimams veikėjas. Vienas Lietuvos partizanų vadų.\r\n\r\n2024 m. lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną, Paryžiuje buvo organizuota Pilietiškumo diena. Jos metu atidengta vieno žymiausio Lietuvos partizano Juozo Lukšos atminimo lentelė jo susitikimų su bendražygiais ir draugais vietoje – kavinėje „Le Maresquier“.\r\n\r\n1948-1949 m. Paryžiuje žvalgybos mokykloje mokęsis J. Lukša mezgė ryšius su emigracijoje gyvenusiais lietuviais, skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje, Daumanto slapyvardžiu parašė memuarus apie Lietuvos partizanų kovas prieš sovietų okupantus „Partizanai už geležinės uždangos“.\r\n\r\nŽuvo grįžęs kovoti į Lietuvą.\r\n\r\n \r\n\r\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\r\n\r\nhttps:\/\/fr.mfa.lt\/naujienos\/14\/paryziuje-atidengtas-lietuvos-partizanu-vado-juozo-luksos-atminimo-zenklas:2324\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozas-luksa\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"2024 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.87556,"lng_wgs":2.31999,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lentele-juozui-luksaikavineje-le-maresquier"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4394feff-3d03-4146-abeb-25e8d1cb7895","_revision":"b02bf63e-0656-418b-91f9-43636e86b077","id":"0ee0808229ae5bf","pavadinimas":"Šugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Šugar Nočas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.19448,"lng_wgs":-75.93049,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sugar-noco-sv-petro-ir-povilo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"72142435-efb0-4567-af03-c9a27c4533a9","_revision":"9026fe7d-6166-46e8-8ee8-5ef0391dfd89","id":"0f07ef67338624b","pavadinimas":"Antano Gustaičio 1934 m. skrydis aplink Europą","aprasymas":"Antanas Gustaitis gimė 1898 m. kovo 27 d. Obelinėje (dab. Marijampolės r.), sušaudytas 1941 m. spalio 16  d. Maskvoje. Lietuvos karo veikėjas, aviacijos inžinierius, lakūnas, brigados generolas (1937 m.). 1916 m. įstojo į Petrogrado susisiekimo inžinerijos institutą, 1917 m. – mokėsi Konstantino artilerijos mokykloje Petrograde. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. kovą įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. baigė Karo aviacijos mokyklą Kaune, 1928 m. – Paryžiaus aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą. 1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės karo oro kautynėse su Lenkijos kariniais daliniais. 1923–1925 m. mokomosios eskadrilės vadas, aukštojo pilotažo instruktorius. 1928–1929 m. buvo karo aviacijos štabo, 1929–1934 m. – karo aviacijos parko viršininkas. Nuo 1923 m. konstravo lėktuvus. Įkūrė karo aviacijos dirbtuves, vadovavo savo sukonstruotų įvairios paskirties 9 tipų ANBO lėktuvų gamybai. 1934 m. birželį – liepą vadovavo trijų ANBO‑IV lėktuvų skrydžiui po Europos valstybių sostines (nuskrista apie 10 000 kilometrų). Lėktuvai iš Kauno aerodromo į Stokholmą startavo 1934 06.25 d. 10 val. ryto. Skrido virš Palangos, Gotlando salos. 750 km kelionė truko 3 val. 20min., vidutiniu 214 km\/h greičiu. Stokholme svečiavosi dvi dienas, aplankė jūrų aviacijos bazę, muziejus. Gustaitis, Liorentas ir Namikas apdovanoti Švedijos ordinais.\r\n\r\n \r\n\r\nA. Gamziukas. Antanas Norėjo Būti Ore Vilnius 1997. (VLE)\r\n\r\nR. Putra. Su ANBO aplink Europą (https:\/\/www.plienosparnai.lt\/page.php?614)","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1934 m.","miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":59.4358,"lng_wgs":17.86437,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-gustaicio-1934-m-skrydis-aplink-europa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b0b3d76e-69f1-4314-8739-3d0ab72b6afb","_revision":"10ea3361-e178-443c-a7ef-4aa830a248f0","id":"0f0e5bd1cbd09ca","pavadinimas":"Vilks Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vilks Baris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.26922,"lng_wgs":-75.84292,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilks-bario-sv-pranciskaus-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"308c06c6-0bb4-45a9-89a1-b311e89eb588","_revision":"c63eee06-530f-442b-ad47-afe559194419","id":"0f7cf22db5d77ac","pavadinimas":"Laivas „Marieholm“ Geteborge","aprasymas":"Marieholm (šved. S\/S Marieholm) – Švedijos garlaivis, tarpukariu pervežinėjęs keleivius Baltijos jūroje, o vėliau paverstas karo laivu. Šiuo metu Geteborgo mieste naudojamas kaip restoranas.\r\n\r\nNuleistas nuo stapelio 1934 m. Odensės laivų statykloje Staalskibsværft A. P. Möller Danijoje, užsakovas – švedų laivininkystės bendrovė Svenska Amerika Linien. Bendrovė specializavosi emigrantų plukdymu iš Šiaurės Europos į JAV, bet naujasis garlaivis ėmė tarnauti ne transatlantinėms kelionėms, o turistų pervežimui iš Baltijos jūros rytinės pakrantės uostų į Švedijos uostamiesčius ir priešinga kryptimi.\r\n\r\n1940 m. garlaivį perėmė Švedijos karinės jūrų pajėgos, jis buvo pervadintas į HMS Marieholm. Antrojo pasaulinio karo metais ir kurį laiką pokaryje tarnavo kranto radijo stoties Hårsfjärden ryšio retransliuotoju, nuo 1950 m. buvo Karinio jūrų laivyno štabo laivu. 1976 m. buvo nurašytas kaip nebetinkantis karinei tarnybai. 1977 m. jį įsigijo trys privatūs asmenys ir eksploatavo kaip keltą linijose Geteborgas–Sandefjordas bei Malmė–Kopenhaga. Po kelių metų tarnybos galutinai susidėvėjo, buvo remontuotas ir nuo 1984 m. paverstas restoranu Geteborge (prisišvartavęs prieplaukoje tarp Operos teatro ir Jūrų centro). 2010 m. įrašytas į Valstybės saugomų istoriškai vertingų laivų sąrašą.\r\n\r\nSu laivu Marieholm susijusi dramatiška Lietuvai itin svarbių dokumentų gelbėjimo istorija.\r\nAntrajam pasauliniam karui dar neprasidėjus, bet Europoje jau tvyrant jo nuojautai, iš Užsienio reikalų ministerijos (URM) Kaune į Lietuvos pasiuntinybę Stokholme apsaugos tikslais nuspręsta išvežti svarbiausius dokumentus. 1939 m. rugpjūtį Lietuvos diplomatas Vytautas Gylys šiuo laivu iš Lietuvos išvyko į Švediją ir išgelbėjo nuo sovietų okupacijos Lietuvos pasirašytų diplomatinių sutarčių originalus. Laivui atplaukus į Stokholmą, dėžės pervežtos į Lietuvos pasiuntinybę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Užsienio reikalų ministerija turėjo daug skubių reikalų, o jos darbuotojai buvo nervingi ir sutrikę, nes politikos konjunktūra Lietuvai klostėsi ypač nepalankiai. Todėl instrukcija, nurodanti, kaip pasiuntiniui Gyliui elgtis su gautais saugoti ministerijos dokumentais, nebuvo parengta.\nKai Lietuva 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo inkorporuota į SSRS sudėtį, marionetinė „liaudies vyriausybė“ nurodė Lietuvos pasiuntinybėms ir konsulatams užsienyje nutraukti veiklą. Sovietų Sąjunga to pareikalavo iš tų šalių, kuriose veikė Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai. Švedijos vyriausybė pakluso Maskvos reikalavimui ir įsakė okupuotų Baltijos valstybių pasiuntiniams uždaryti savo atstovybes bei konsulatus, o patalpas, archyvus ir turtą perduoti sovietų ambasados įgaliotiniui. SSRS ambasadorė Švedijoje Aleksandra Kolontaj jau rugpjūčio 9 d. laišku paragino Gylį kuo greičiau perduoti visą pasiuntinybės turtą ir archyvus jos paskirtiems atstovams. 1940 m. Lietuvos diplomatinės atstovybės likvidavimas Stokholme buvo skausmingas procesas, ypač tuo metu čia dirbusiems diplomatams. Jaučiant grėsmę, paprastos pasiuntinybės bylos buvo deginamos, o slaptąsias V. Gylys, tuo metu dirbęs pasiuntiniu Švedijoje, nusigabeno į išnuomotą butą. Iškilo problema, kaip apsaugoti kelias dideles dėžes su sutarčių originalais tarp Lietuvos ir užsienio valstybių bei kitais svarbiais dokumentais. V. Gylys nedelsdamas susisiekė su Švedų ir Lietuvių draugijos pirmininku, žinomu archyvaru Sigurdu Curmanu, kuris „valdžios rūsyje rado vietos ir toms penkioms dėžėms su sutarčių originalais“.\nŠvedijos vyriausybė informavo uždarytos Lietuvos pasiuntinybės diplomatus, kad diplomatinį statusą jie turės dar šešis mėnesius, paskui taps paprastais svetimšaliais. Nepaisydami to, Vytautas Gylys ir buvęs Lietuvos pasiuntinybės Švedijoje sekretorius Vladas Žilinskas neišvyko iš Švedijos – Lietuvos diplomatinė tarnyba tęsė darbą emigracijoje. Lietuvos diplomatai egzilyje suaktyvėjo – 1942 m. pavasarį Gylys ir Žilinskas vėl gavo diplomatines vizas reziduoti Švedijoje, o švedų valdžios institucijos pripažindavo lietuvių išduodamus įvairius dokumentus.\nMūsų dienas pasiekė 1943 m. rašytas laiškas iš Stokholmo, adresuotas J. Šauliui. Pirmą kartą po pasiuntinybės Švedijoje uždarymo vėl prisimintos dvi dėžės su URM dokumentais. Paaiškėjo, kad iš Kauno atvežtos dėžės 1943 m. lapkričio mėn. vis dar buvo Stokholme ir saugotos neatplėštos. Taip pat išaiškėjo, kad Gylys nebuvo informuotas, kokie konkrečiai dokumentai sukrauti į tas dėžes. Be to, tapo žinomas apytikris dėžių dydis – jose tilpo „apie pora šimtų kilogramų“ dokumentų.\nLietuvos diplomatų egzilyje bendru sutarimu 1944 m. nuspręsta dokumentus išgabenti į JAV (dokumentai dėl susiklosčiusių aplinkybių į JAV taip ir nebuvo išsiųsti). Pats V. Gylys 1949 m. emigravo į Kanadą. Kaip vėliau paaiškėjo, kartu paėmė ir išsaugotus nuo sovietų dokumentus. Ten buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Toronte ir iki pat mirties 1959-aisiais, panašu, niekam nerodė saugomų dokumentų. Po jo mirties 1959-aisiais dokumentus saugojo jo žmona ponia Vanda, o po jos mirties dokumentai tik laimingo atsitiktinumo dėka nebuvo išvežti šiukšliavežiu. Kaip pasakojo buvęs Lietuvos ambasadorius Kanadoje Darius Skusevičius, diplomatų kaimynas, žinodamas istoriją apie dokumentus, ryte, prieš eidamas į darbą, pamatė tas dėžes, surinko tai, kas jam atrodė vertingiausia, ir pasidėjo pas save į rūsį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kanados pilietis Charlie’is Hopkinsas bandė rasti, kas galėtų susidomėti šiais dokumentais, bet, galbūt neradęs tinkamo kontakto, dokumentų perdavimas tuomet neįvyko, ir Lietuvoje šie dokumentai atsidūrė tik 2021 m. birželį.\nTarp perduodamų dokumentų – svarbių Lietuvos tarptautinių sutarčių originalai: Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, Lietuvos sutartys su Latvija nuo 1922 iki 1925 metų, 1934 metais Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo (Baltijos Antantės) sutartis ir kt.\r\n \r\n\r\nRaimundas Klimavičius. „Dingę tarp Stokholmo ir Toronto“. Kultūros barai, 2019, Nr. 10\r\n\r\nMarieholm (garlaivis). (2024 m. rugsėjo 23 d.). Vikipedija, Laisvoji enciklopedija. Žiūrėta 2025 m. spalio 23 d. 18:11 iš \/\/lt.wikipedia.org\/w\/index.php?title=Marieholm_(garlaivis)&oldid=7388954.\r\n\r\nRemigijus Motuzas. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje (2011)\r\n\r\nKybartaitė, K. 2021. „Į Lietuvą grąžinti dingusiais laikyti archyvo dokumentai: prilygino Gintaro kambario atradimui“. LRT.lt, 2021-07-01. https:\/\/www.lrt.lt\/lituanica\/aktualijos\/751\/1443006\/i-lietuva-grazinti-dingusiais-laikyti-archyvo-dokumentai-prilygino-gintaro-kambario-atradimui (žiūrėta 2025-11-06)","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1940 m.","miestas":"Geteborgas","salis":"Švedija","lat_wgs":57.70671,"lng_wgs":11.96089,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/laivas-marieholm-geteborge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a502b7fe-354a-4c3a-801b-4be3bb215822","_revision":"5ef3c370-a6d1-4193-b8c2-916ddb027403","id":"10059dc0e08547e","pavadinimas":"Mainersvilio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mainersvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.68794,"lng_wgs":-76.26225,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mainersvilio-sv-pranciskaus-asyziecio-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"36cbe8d0-e82e-4eae-83c0-40d3a4d0b575","_revision":"79c1e973-356f-422d-8352-e96cb81fe86b","id":"10453b23d49be6e","pavadinimas":"Antano Mončio skulptūra Sen Žil Krua de Vi","aprasymas":"Nuo 2011 m. Sen Žil Krua de Vi (Saint Gilles-Croix-de-Vie) kurorto Gorin krantinės viešąją erdvę puošia A. Mončio skulptūra „Gaidys“. 1957 m. sukurta bronzinė skulptūra buvo dingusi, bet surasta iškilo virš pėsčiųjų Santarvės (La Concorde) tilto per De Vie (pranc. Gyvenimo) upę, įtekančią į Atlanto vandenyną. Vandėjos departamente prie Biskajos įlankos Le Mollin kaimelyje Antanas Mončys ir jo sutuoktinė Florence Martel ilgus metus išlaikė jos šeimai priklausiusią dvarvietę, jame ilsėdavosi ir dirbdavo.\r\n\r\nGaidžio įvaizdis skulptoriaus pasirinktas neatsitiktinai. Ilgus metus jis buvo neoficialus Prancūzijos simbolis. Nuo Galijos laikų šis paukštis buvo Prancūzijos personifikacija, įkūnijo budrumo, atgimimo, kovingumo prasmes, Didžiosios revoliucijos laikais – Respublikos simbolis, vaizduotas ant karo vėliavų. A. Mončio skulptūros stilistika moderni, formos rezonuoja su jo mėgiamo art deco, brolių Martelių ir Osipo Zadkine kūrybos kontekstuose susiformavusia pajauta.\r\n\r\n„Gaidys“ – vienas iš trijų Prancūzijos valstybės užsakytų meno kūrinių (kiti – jau minėti Lano ir Meco bažnyčių dekoro projektai), atliktų lietuvių skulptoriaus A. Mončio.\r\n\r\nLietuvių skulptorius, tapytojas, piešėjas Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių kaime, Kretingos rajone. 1942–1943 m. studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1944–1946 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno karo pabėgėlių stovykloje, įsikūrusioje greta Miuncheno. 1947–1950 m. A. Mončys mokėsi Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią pabaigė įgydamas skulptoriaus diplomą. Kitaip nei daugelis bendramokslių, nepasirinko išvykti į JAV, nors tam ruošėsi. Mokyklos baigimo stipendija suteikė galimybę įsikurti ir mokytis Paryžiuje, vienerius metus lankyti tarptautinę Ossipo Zadkine (1890–1967) studiją prie Didžiosios lūšnos akademijos (Académie de la Grade-Chaumière, 10 Rue de la Grand-Chaumière), įsikūrusią Monmartre. O. Zadkine dirbtuvėje praleisti metai subrandino jaunojo lietuvio ryžtą pasirinkti skulptoriaus kelią.\r\n\r\n1958–1973 m. Paryžiuje, Sèvres g. 78 A. Mončys buvo įsirengęs studiją. 1960–92 m. surengė apie 30 individualių parodų Europoje ir JAV. Dalyvavo Oskaro Milašiaus draugijos veikloje (Association des amis de Milosz), originaliais piešiniais iliustravo O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“ (knygos faksimilė perleista V. Liutkaus ir Vytauto Kasiulio dailės muziejaus iniciatyva 2021 m). 1976 m. jis sukūrė viršelį Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“. Mielai ėmėsi pedagogo darbo, 1973–1991 m. vadovavo  skulptūros kursams Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1989 m. lankėsi Lietuvoje. 1992 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta pirmoji A. Mončio paroda nepriklausomoje Lietuvoje, išleistas katalogas. 1993 m. liepos 10 d. mirė Paryžiuje, perlaidotas Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape. Nuo 1999 m. Palangoje veikia Antano Mončio namai-muziejus.\r\n\r\nIlona Mažeikienė\nKotryna Džilavjan (Antanas Mončys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Gauta iš https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-moncys\/)\nhttps:\/\/www.antanasmoncys.com\/\nhttps:\/\/www.ouest-france.fr\/normandie\/moncy-61800\/le-coq-du-sculpteur-moncys-regarde-vers-lest-130843","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1957 m.","miestas":"Sen Žil Krua de Vi","salis":"Prancūzija","lat_wgs":46.69605,"lng_wgs":-1.93565,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-moncio-skulptura-sen-zil-krua-de-vi"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c2d34d33-42e9-4c80-ba30-136ece4670cb","_revision":"5e4892b2-0104-4c0e-811e-b84d9b46d2f2","id":"10df2d07bf4e9a3","pavadinimas":"Kazimiero Jogailaičio sarkofagas Vavelio katedroje","aprasymas":"Kazimieras Jogailaitis 1427 m. (Krokuvoje) - 1492 m. (Gardine) - Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–92 m.), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (lenk. Kazimierz IV Jagiellończyk; 1447–92). Iš Jogailaičių. Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Nužudžius didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį (1440 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai prieš Lenkijos ponų norą paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kol Kazimieras Jogailaitis buvo nepilnametis, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Ponų Taryba.\r\n\r\n1444 m. ties Varna (Bulgarija) mūšyje su turkais žuvus Kazimiero vyresniajam broliui Lenkijos karaliui Vladislovui Varniečiui, Lenkijos ponai, norėdami atnaujinti asmeninę uniją su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Jis pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos (asmeninės unijos) sąlygomis, nes to reikalavo Lietuvos didikai.\r\n\r\n1447 m. Kazimiero privilegija buvo pirmoji, kurioje įrašyti didžiojo kunigaikščio įsipareigojimai nemažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, į valstybės tarnybą skirti tik vietos bajorus. Bajorų svarbiausia prievolė valstybei pasidarė karo tarnyba. 1468 m. Kazimieras Jogailaitis patvirtino vadinamąjį Kazimiero teisyną – pirmąjį bandymą kodifikuoti Lietuvos teisę. Tarnybinių bajorų teises sulyginus su visų bajorų teisėmis XV a. pabaigoje susidarė bajorų luomas, kurio valią Kazimieras Jogailaitis vykdė.\r\n\r\nKazimieras nepakankamai rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesais – retai būdavo Lietuvoje, stengėsi, kad Jogailaičių dinastijai atitektų Čekijos ir Vengrijos sostai, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai norėjo turėti savo valdovą ir bandė jį nuversti. Jam valdant Lietuvoje labai padidėjo Ponų Tarybos įtaka. Nors seimuose lenkų ponai siūlė panaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ji išsaugojo savo savarankiškumą.\r\n\r\nKazimieras Jogailaitis iš popiežiaus gavo privilegiją vyskupus skirti pats, be kapitulų ir popiežiaus nuomonės. Skatindamas Lenkijos bajorus kariauti su Vokiečių ordinu, patvirtino bajorų teisę rinktis į apskrities seimelius svarstyti valstybės reikalų.\r\n\r\nLietuvos valstybė Kazimiero valdymo metais žymiai susilpnėjo. 1484 m. Lietuva prarado Juodosios jūros pakrantę. Kur kas labiau sumenkėjo Lietuvos įtaka kaimyninėms šalims. Kazimiero valdymo metais Lietuvos valstybė susilpnėjo ir iš vidaus. Valstybės žemės buvo masiškai dalijamos Lietuvos ponams, į kurių nuosavybę perėjo didžioji valstybės dalis. Ponų taryba tapo realia valdžia Lietuvoje.\r\n\r\nSu žmona Elžbieta Habsburgaite (Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vokietijos, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II dukra) turėjo 6 sūnus: Vladislovą II Jogailaitį, Kazimierą (būsimą šventąjį), Joną Albrechtą, Aleksandrą, Žygimantą Senąjį ir Frydrichą ir 7 dukteris: Jadvygą, Sofiją Kazimieraitę, Elžbietą, kitą Elžbietą, Oną, arba Aną, Barborą ir dar vieną Elžbietą. Manoma, buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.\r\n\r\nKazimieras Jogailaitis palaidotas Krokuvoje, Vavelio katedroje.\r\n\r\n \r\n\r\nBaranauskas Tomas, https:\/\/www.aidas.lt\/lt\/istorija\/article\/28704-2022-11-19-ilgas-kazimiero-jogailaicio-valdymas\nGudavičius Edvardas, Matulevičius Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kazimieras-jogailaitis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1492 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.0547,"lng_wgs":19.93607,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (1427–1492)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kazimiero-jogailaicio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"15de1cdc-9a70-4539-b84b-4a468f15d8cb","_revision":"400c9cd1-45ba-4695-b9fc-c6401859a119","id":"114e73b8490e2b9","pavadinimas":"Ernesto Galvanausko kapas Eks le Bene mieste","aprasymas":"Galvanauskas Ernestas (1882 m. Zizonyse - 1967 m. Eks le Bene, Prancūzijoje) - Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, diplomatas. Inžinierius. Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) atstovas. Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose 1906 m. suimtas ir kalintas. 1908 m. išvyko į Belgiją. Lježe baigė Technikos universitetą ir Elektrotechnikos institutą. 1913–14 m. Serbijoje tiesė geležinkelius.\r\n\r\n1918 m. Paryžiuje su kitais įkūrė Lietuvių informacijos biurą. Nuo 1919 02 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje sekretorius ir reikalų vedėjas. 1919 10–1920 06 ir 1922 02–1924 06 Lietuvos ministras pirmininkas, kartu – 1919 10–1920 06 finansų, prekybos ir pramonės ministras; 1923 02–06 laikinai gudų reikalų ministras, 1922 11–1924 06 – užsienio reikalų ministras. 1920 06–1922 02 buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras, laikinasis susisiekimo ministras. Būdamas vyriausybės vadovu ir ministru, E. Galvanauskas prisidėjo prie Lietuvos ūkio pagrindų kūrimo, finansų tvarkymo ir lito įvedimo, padėjo organizuoti bermontininkų sutriuškinimą, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos. 1924 09–1927 01 Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Londone. 1927–29 Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas, vėliau verslininkas, 1934–39 Prekybos instituto rektorius. 1939 11–1940 06 vadinamosios Bendro darbo vyriausybės finansų, prekybos ir pramonės ministras.\r\n\r\nSSRS 1940 06 okupavus Lietuvą 1940 06–07 vadinamosios Liaudies vyriausybės finansų ministras, laikinasis susisiekimo ministras (sutiko tapti ministru tikėdamasis sumažinti SSRS spaudimą). Atleistas už nelojalumą. 1940 08 nelegaliai pasitraukė į Vokietijos valdomą Klaipėdos kraštą. 1940 09 tapo Romoje įkurto Lietuvių tautinio komiteto pirmininku. 1941 06 22 kaip to komiteto pirmininkas pasirašė K. Škirpai adresuotą raštą, pavedantį sudaryti Laikinąją vyriausybę. 1941–45 policijos prižiūrimas gyveno Berlyne, vėliau persikėlė į Prancūziją, kurį laiką gyveno Madagaskare.\r\n\r\nErnestas Galvanauskas palaidotas Aix-les-Bains kapinėse. Skulptorius Antanas Mončys, paragintas kunigo Jono Petrošiaus, Prancūzijos Eks le Beno (Aix-les-Bains) miestelyje sukūrė unikalų antkapinį paminklą vienam iškiliausių Lietuvos valstybininkų Ernestui Galvanauskui. Menininkas sąmoningai vengė standartinių kapinių formų ir pasirinko itin simbolišką kompoziciją: paminklo pagrindas primena susikaupusią dvasios liepsną, o viršuje esanti „apvaizdos akis“ simboliškai tęsia mirusiojo gyvenimą, žvelgdama į gyvuosius. 1968 metais baigtas gelsvo akmens kūrinys, papuoštas užrašu „Lietuvos valstybės vyras, tegu saulė Lietuvos tamsumas prašalina“, iki šiol vertinamas kaip išskirtinis meno kūrinys, kuriuo didžiuojasi ne tik lietuvių bendruomenė, bet ir vietos Prancūzijos valdžia.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nJegelevičius Sigitas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ernestas-galvanauskas\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\nŠilanskienė, J. (2026.01.16). Antano Mončio sukurti antkapiniai paminklai iškiliems lietuviams užsienyje. Pajūrio naujienos. Prieiga per internetą: https:\/\/www.pajurionaujienos.com\/?sid=29593&act=exp","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1967 m.","miestas":"Eks le Benas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":45.69938,"lng_wgs":5.91067,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Ernestas Galvanauskas (1882–1967)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ernesto-galvanausko-kapas-eks-le-bene"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1a019b8a-6f97-47a0-a8a7-d70b4e7c51c3","_revision":"5ab2d902-291b-4db2-b737-612ef7f490bc","id":"117b0a7058b5ca4","pavadinimas":"Geranainių pilis ir Šv. Mikalojaus bažnyčia","aprasymas":"XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas Geranainiuose pastatydino pilį. Prieš ištekėdama už Žygimanto Augusto, čia gyveno Barbora Radvilaitė, Stanislovo Goštauto našlė.\r\n\r\nGeranainių pilis buvo reikšmingas XV ir XVI a. sandūros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fortifikacijos pavyzdys. Per XVII a. vidurio karą su Maskva pastatas sugriautas, bet vėliau atstatytas. Galutinai pilis sugriauta XIX a. viduryje. Išlikę tik pilies mūro fragmentų, pylimų ir gynybinių griovų pėdsakų.\r\n\r\nAlbertas Goštautas taip pat fundavo ir Šv. Mikalojaus bažnyčios statybas. Ji pastatyta iki 1519 m. kartu su pilimi - matyt turėjo pilies koplyčios paskirtį. Albertas Goštautas 1539 m. testamentu bažnyčiai padovanojo nemažai prabangių liturginių reikmenų. Dalis jų, pavyzdžiui Geranainių didžioji monstrancija, vėliau pateko į Vilniaus katedros lobyną (eksponuojamą Bažnytinio paveldo muziejuje, Vilniuje). Bažnyčia perstatyta po 1779 m. gaisro įgijo vėlyvojo baroko formų.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a. I p.","miestas":"Geranainys","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.11307,"lng_wgs":25.57926,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Goštautai; Albertas Goštautas (1480–1539); Barbora Radvilaitė (apie 1522 \/ 1523–1551)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/geranainiu-pilis-ir-sv-mikalojaus-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f5d599ca-7d81-4469-be19-94a3afee050b","_revision":"ef872fac-1c3b-491d-aca2-6c5120c4edb8","id":"12fc0114dd969aa","pavadinimas":"Kūriniai Krokuvos nacionaliniame muziejuje","aprasymas":"Krokuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Krakowie), Lenkijos dailės muziejus. Sudaro: turgaus halės pastatas Sukiennice (pastatytas 14 a. antroje pusėje), naujieji rūmai, Szołayskių rūmai ir kt. Muziejuje sukaupta 14–20 a. lenkų ir užsienio šalių tapybos, skulptūros, grafikos, miniatiūrų rinkiniai.\r\n\r\nTarp muziejuje eksponuojamų kūrinių yra Vilniaus vaivados Karolio Stanislovo Radvilos II, vadinto „Pone mielasis“ portretas, sidabrinis Radvilų herbu puoštas surtout de table (centrinis stalo papuošimas) su rubinais, taip pat Tado Kosciuškos, Adomo Mickevičiaus asmeniniai daiktai.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/krokuvos-nacionalinis-muziejus\nhttps:\/\/media.mnk.pl\/exhibitions\/gallery-of-decorative-art","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVIII-XIX a.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.06379,"lng_wgs":19.93979,"autoriai":"Konstantinas Aleksandravičius","susijusios_asmenybes":"Karolis Stanislovas Anupras Radvila II „Pone mielasis“ (1734–1790)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-krokuvos-nacionaliniame-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"72441f60-4863-40c2-bfa2-8c4708f2b3a6","_revision":"62bb08a7-6adc-48f0-96ed-887f8c57b71c","id":"132f472a1a5182b","pavadinimas":"Igno Šeiniaus (1889-1959), jo žmonos, sūnaus ir uošvių kapas Šiaurinėse miesto kapinėse","aprasymas":"Neoficialiu Lietuvos diplomatu Švedijoje Ignas Šeinius tapo 1915 m., kai buvo pasiųstas dirbti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Stokholmo skyriaus įgaliotiniu. Skyrius Švedijos sostinėje greitai savo funkcijas išplėtė, įsijungė į politinę veiklą ir tapo pirmąja Lietuvos atstovavimo užsienyje institucija.\r\n\r\nŠeinius savo tiesioginę misiją puikiai derino su visuomeniniu ir kultūriniu darbu. Jis aktyviai dalyvavo Pagalbos Lietuvai komiteto, Švedų ir lietuvių draugijos bei kitose veiklose. I. Šeiniaus iniciatyva 1917 m. Stokholme įsteigtas Lietuvių spaudos biuras (Litauiska Pressbyrån), kuris Švedijos spaudai teikė žinias apie Lietuvą. Švedų spauda naudojosi biuro teikiama informacija, o per telegramų agentūras žinios apie Lietuvą pasiekdavo danų ir norvegų spaudą. 1917 m. Stokholme buvo publikuojamas I. Šeiniaus pirmasis kūrinys švedų kalba Litauisk kultur (Lietuvių kultūra).\r\n\r\n  Lietuvos diplomato karjerą I. Šeinius pradėjo 1919 m., kai buvo paskirtas Stokholme įsikūrusios pirmosios Lietuvos atstovybės Spaudos biuro vedėju. Vėliau diplomatas dirbo į Kopenhagą perkeltame Spaudos biure, buvo pirmasis sekretorius Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje (1920-1921), laikinasis reikalų patikėtinis atstovybėje  Helsinkyje (1921-1923).  1923 m. pabaigoje vėl atidarytai diplomatinei atstovybei Stokholme vadovauti paskirtas I. Šeinius.  Jo grįžimas į Stokholmą simbolizavo Lietuvos ir Švedijos diplomatinių santykių bei skandinaviškos politikos atgimimą. Vienas didžiausių to meto švedų dienraščių Svenska Dagbladet, rašė , kad Igno Jurkūno-Šeiniaus paskyrimas diplomatiniu atstovu Stokholme ,,yra ženklas Lietuvos didesnio susidomėjimo Švedija“.\r\n\r\nLietuvos atstovybės Stokholme diplomatinė veikla I.Šeiniaus, turinčio aiškią Lietuvos diplomatijos Skandinavijoje sampratą, iniciatyva vėl atgijo. Švedija buvo laikoma svarbia Lietuvos partnere, šioje šalyje ieškoma diplomatinės paramos sprendžiant Klaipėdos problemą Tautų sąjungoje, galimybių gauti paskolą Lietuvos žemės ūkiui plėtoti bei atkurta Švedų ir lietuvių draugija.\r\n\r\nVėliau I.Šeinius grįžo į Lietuvą ir dirbo. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietų sąjungai, jis grįžo į Švediją, kur gyveno jo šeima. 1954 m. Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozuraičiui paprašius, I.Šeinius sutiko būti Lietuvos atstovu Skandinavijos valstybėse.\r\n\r\n \r\n\r\nLR ambasados Švedijoje informacija\nhttps:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/is-svedijos-i-lietuva-sugrizo-igno-seiniaus-archyvai:440","kategorija":"Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.35569,"lng_wgs":18.0239,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/igno-seiniaus-1889-1959-jo-zmonos-sunaus-ir-uosviu-kapas-siaurinese-miesto-kapinese"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4d48a153-074c-4716-9e39-6196fddd53d1","_revision":"1566fca5-02ac-49a7-8b2e-20cf371171b0","id":"13dbc28e62322f6","pavadinimas":"Vitebskas","aprasymas":"Vitebsko miestas įsikūręs prie sraunios Dauguvos upės, kuri lėmė jo spartų augimą. Nuo 974 m. minimas miestas įsikūrė IX–X a. rytų slavų krivičių užimtose žemėse, nuo seno gyventose lietuvių. Pasak tradicijos, Vitebskas buvo įsteigtas Kijevo kunigaikštienės Olgos. XI a. jis buvo svarbus Polocko kunigaikštystės centras su strategiškai svarbia pilimi, o vandens kelias prekybos ryšiais jungė miestą su daugeliu kraštų – nuo Skandinavijos iki Graikijos. 1101 m. miestas tapo savarankiškos Vitebsko kunigaikštystės sostine.\r\n\r\nNuo XIII a. pradžios miestas buvo intensyviai puldinėjamas lietuvių. Nuo 1320 m. Vitebsko kunigaikštystę valdė Algirdas ir jo šeimos nariai, vitebskiečiai dalyvavo 1348 m. lietuvių kautynėse su Vokiečių ordinu ties Strėva. XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas panaikino Vitebsko kunigaikštystę ir pradėjo miestui bei sričiai skirti savo vietininkus. XVI a. pradžioje Vitebskas tapo vaivadijos centru, 1597 m. Zigmantas Vaza suteikė jam miesto savivaldos teises. XVI a. miestas kentėjo dėl karų su Maskva (1502–1536, 1562–1568), buvo stipriai nusiaubtas.\r\n\r\nLietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tradiciškai stačiatikių gyvenamame mieste fundavo parapinę katalikų bažnyčią. XVII a. Vitebske virė aktyvus religinis gyvenimas, buvo pastatyta keletas skirtingų konfesijų sakralinių pastatų. Sudarius bažnytinę uniją ir įsiplieskus stipriai nesantaikai tarp unitų ir stačiatikių, 1623 m. stačiatikiai Vitebske nužudė Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių, o jo kūną įmetė į upę. Dėl nusikaltimo vadovas atėmė iš Vitebsko miesto teises ir privilegijas, kurios grąžintos 1644 metais. 1654 m., po ilgos apgulties, miestas buvo užimtas maskvėnų kariuomenės, bet po 1667 m. sudarytos taikos vėl grąžintas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Per Šiaurės karą, 1708 m., Petro I įsakymu Vitebskas buvo sudegintas, vėliau patyrė nuosmukį. 1772 m., per Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą, atiteko Rusijai, 1924 m. buvo prijungtas prie Baltarusijos SSR, ne kartą siaubtas ir griautas. Atstatytas po antrojo pasaulinio karo.\r\n\r\nXVII–XVIII a. Vitebskas, kaip svarbus administracinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras ir savivaldus miestas, išsiskyrė vienuolynų gausa. Vienas ryškiausių – 1682 m. Vitebsko pavieto žemės teismo raštininko Adomo Pranciškaus Kisieliaus funduotas bazilijonų vienuolynas su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) katedra. Ji pastatyta palaimintuoju paskelbto Juozapato Kuncevičiaus žūties vietoje, prie turgaus aikštės.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Vitebskas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.19623,"lng_wgs":30.20202,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Zigmantas Vaza (1566–1632); Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vitebskas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e2546b84-7c97-4bfb-a258-78a7ca1ccd55","_revision":"83e82e95-987a-45ce-b59e-fef288158291","id":"13fd89b05e6eb68","pavadinimas":"Šarvai Vienos Meno istorijos muziejuje","aprasymas":"Vienos Meno istorijos muziejuje saugomi Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvai, kuriuos nukalė tuo metu garsus Niurnbergo (Vokietija) kalvis Kunz Lochner. Panašius šarvus pas tą patį meistrą tuo pačiu metu užsisakė ir Žygimantas Augustas, tačiau Radvilos šarvai yra labiau dekoruoti ir sudaryti iš daugiau dalių. Iš to galima spręsti, kad Radvilų giminė statusu varžėsi su pačiu valdovu. Mikalojaus Radvila Juodasis - Barboros Radvilaitės pusbrolis, kuri už Žygimanto Augusto ištekėjo 1547 m. Spėjama, kad kitos šarvuotės dalys, kurios dabar saugomos Paryžiuje ir Niujorke, yra iš tos pačios kolekcijos. \r\n\r\nMuziejuje taip pat eksponuojami Stepono Batoro, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio šarvai.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.khm.at\/objektdb\/detail\/371792\nhttps:\/\/www.khm.at\/objektdb\/detail\/371403\/?offset=0&lv=list\nhttps:\/\/www.khm.at\/objektdb\/detail\/371877\/?offset=1&lv=list","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.2038,"lng_wgs":16.3618,"autoriai":"Kunz Lochner","susijusios_asmenybes":"Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sarvai-vienos-meno-istorijos-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"44c272c2-4650-4d66-9b1a-8ef13d05876a","_revision":"2cbce479-1c47-4ec3-bbb1-fcdb17c609a8","id":"1435a6c006d3faf","pavadinimas":"Katniava, Katinava","aprasymas":"Katinava, Katniava, Katava, Katenava – miestelis, esantis už 10 km į šiaurės vakarus nuo Stalupėnų. Prie Katinavos yra upelis Romonė ir vietovė Romanupiai (už 2 km į rytus nuo Katinavos), iš ko galima spręsti, kad Katinavos apylinkės buvo pagoniško kulto židinys. Ant vienos iš Katinavos aplinkinių kalvų, o gal ir ant paties Katinavos piliakalnio buvo pagrindinė Nadruvos apeigų vieta. Petras Dusburgietis taip pat mini Nadruvos Romovę.\r\n\r\nKatinavos bažnyčia statyta 1589 m. greta piliakalnio. Parapija jos kūrimosi laiku buvo grynai lietuviška. Tai liudija jau XVI a. minimos gyvenvietės: Būdupėnai, Dravininkai, Dvergeliai, Eimeniškiai, Grybai, Jenkutkampiai, Jukniškiai, Kiaulakiai, Kiduliai, Kumeliai, Mikutėliai, Norušupiai, Patilžiai, Plikiai, Ramonupiai, Sėjkampiai, Stališkiai, Šilgaliai, Šilininkai, Šokviečiai, Šuršynėliai, Šventakiemis, Tučiai, Uždegiai, Valeikiemiai, Vilkiniai, Žvyrgaliai. Visi 27 paminėti gyvenviečių pavadinimai yra lietuviški, iš kurių: 20 asmenvardinės, 4 vandenvardinės ir 3 bendrųjų žodžių kilmės.\r\n\r\nKatinavoje kunigavo Teofilis Gotlibas (Gotlybas) Šulcas (gimęs 1629 m. prie Vėluvos) – leksikografas, lietuvių-vokiečių-lotynų kalbų žodyno autorius. Jis draugavo su M. Pretorijumi, lietuvių kalbos mokėsi iš K. Sapūno. Vėliau, K. Sapūnui mirus, suredagavo ir 1673 m. išleido jo gramatiką, ėmėsi versti Bibliją. 1673 m. mirė Katinavoje, nebaigęs planuotų darbų. Buvo palaidotas Katinavos bažnyčios rūsyje. Bažnyčia, kurioje tarnavo T. G. Šulcas, neišliko. 1811 m. buvo statyta nauja bažnyčia, su puošniai tapytomis sienomis. 1848 m. lietuviai sudarė ¼ Katinavos bendruomenės, 1878 m. jų užrašyta 200, 1905 m. apie 80, 1910 m. tik 8. Pamaldos lietuvių kalba laikytos 1 kartą per mėnesį iki 1905 m. Sovietų valdžia Katinavos bažnyčią pavertė sandėliu, dabar jos belikę pamatai.\r\n\r\nT. G. Šulco mirtis susijusi su vietos padavimu. Katinavos kalną, pasak istoriko M. Pretorijaus, nadruviai laikė šventu. Jie buvo įsitikinę, kad tas, kuris čia kas žemę, netrukus mirs. Kunigas Teofilis Gotlibas Šulcas, norėdamas tai paneigti, liepė paimti nuo kalno žemės. Po metų jis mirė. Tais pačiais metais mirė ir jo žentas Pilypas Ruigys, kuris taip pat buvo paėmęs tos žemės. Taip nadruviai dar labiau įtikėjo kalno šventumu.\r\n\r\nTaip pat Katinavoje 1675 m. kovo 31 d. gimė lietuvių kalbos tyrinėtojas, pirmasis lietuvių liaudies dainų skelbėjas, religinių raštų autorius, žodynininkas, filologas, filosofas, giesmių eiliuotojas, vertėjas ir evangelikų liuteronų kunigas Pilypas Ruigys.\r\n\r\nApie 1684 m. Katinavoje gimė Pilypo Ruigio bičiulis, grožinės literatūros vertėjas Jonas Šulcas. Jis išvertė ir 1706 m. Karaliaučiuje išleido pirmą pasaulietinio turinio lietuvišką knygą „Ezopo pasakėčios“. Gumbinės kunigas M. Merlinas jį ragino rinkti lietuvių dainas. J. Šulcas rašė: „Taip aš ir dariau <...> ir dainų jau nemaža surinkau“. Jo surinktų dainų likimas nežinomas.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/katniavos-parapija\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/katniava\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Katniava (Furmanovka)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.66991,"lng_wgs":22.42331,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914); Teofilis Gotlibas Šulcas (1629–1673); Pilypas Ruigys (1675–1749); Jonas Šulcas (apie 1684–1710); Jonas Kleinas (1605–1662); Ernestas Dicelijus (1629–1692); Kristofas Gotlybas Ernstas Polis (1838–1907)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senoji-katniava-katinava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"805c4c82-02e2-4e9f-94a6-6c6c13881fc5","_revision":"6c347a17-a21f-4d50-89cc-295a93ad807a","id":"1486e2cf1d06faf","pavadinimas":"Tamakvos Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Tamakva","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78806,"lng_wgs":-75.95716,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tamakvos-sv-petro-ir-povilo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"12104a00-7fbe-48ec-b460-a12ae0aeade5","_revision":"5dbf70b0-a8fd-4b5c-93c5-8d22a01cdbf2","id":"15774498bc25d54","pavadinimas":"Lietuvos gatvė San Paule","aprasymas":"San Paulo Mooca rajone yra Lietuvos vardu pavadinta gatvė - R. Lituânia. Šioje gatvėje, 67 numeriu pažymėtame name, įsikūrusi Brazilijos lietuvių sąjunga-Aliança (port. Aliança Lituano-Brasileira).","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.5641,"lng_wgs":-46.5876,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-gatve-san-paule"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e6a24db3-3998-4372-8a5e-4ab567f04480","_revision":"1b0895b0-b920-449d-9808-985501918e24","id":"16b1d8c21a78e89","pavadinimas":"Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje","aprasymas":"Šv. Kryžiaus bažnyčia yra viena iš ankstyviausių lietuvių pastatytų maldos namų Čikagoje. Parapija buvo įkurta dar 1904 m., o bažnyčia pagal čekų kilmės architekto Joseph Molitor projektą pastatyta 1915-aisiais. 1950 m. bažnyčios klebonas Anicetas Linkus pasiryžo atnaujinti bažnyčios interjerą, „išdekoruojant lietuvišku religiniu stiliumi.“[1] Šis projektas buvo pavestas lietuvių dalininkui, Kauno Meno mokyklos absolventui, Adolfui Valeškai. Nepriklausomoje Lietuvoje reiškęsis kaip aktyvus sakralinio meno puoselėtojas (1933 m. įkūrė bažnytinio meno studiją,  1935–40 m. vadovavo Bažnytinio meno muziejui), aktyvią profesinę veiklą jis tęsė ir emigracijoje. 1949 m. iš Vokietijos į JAV emigravusiam menininkui tai buvo viena iš pirmųjų galimybių prisidėti kuriant lietuviškas sakralines erdves emigracijoje. Kuriant vieną iš pirmųjų „lietuviško stiliaus“ interjerų, Valeškai talkino ir kiti lietuvių menininkai: Povilas Kaupas, Romas Viesulas ir Ramojus Mozoliauskas[2].\r\n\r\nPokariu, kaip ir iki Antrojo pasaulinio karo, su lietuvybe buvo siejamas neobarokinis interjeras, kurį papildė įvairūs stilizuoti lietuviški ornamentai[3]. Bažnyčios interjerą papuošė keturi didelio formato A. Valeškos paveikslai: „Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas”, „Vilniaus Aušros vartai”, „Lietuvos Kryžių kalnas” ir „Amerikos misionieriaus Marquette atvykimas prie Mičigano ežero.”[4] Įdomus, Kauno centrinio pašto rūmų interjerą kiek primenantis sprendimas, bažnyčios grindis dekoruoti lietuviškos ornamentikos motyvais. Grindų raštams projektą parengė dailininkė Bronė Jameikienė, Freiburgo Meno mokyklos auklėtinė[5].\r\n\r\nŠv. Kryžiaus bažnyčia yra neabejotinai vienas iš meniškai vertingiausių architektūrinių lietuvybės liudijimų Čikagoje. Projekto reikšmingumas pastebėtas ir dienraštyje „Draugas“ 1951 m., baigiant bažnyčios rekonstrukciją: „galima drąsiai teigti, kad Šv. Kryžiaus bažnyčia savo dekoravimo pobūdžiu bus viena iš originaliausių Čikagos bažnyčių (...). Dekoruojant bažnyčią su dideliu mokėjimu buvo išryškintos ir architektūrinės formos, o paveikslai bei ornamentai prasmingai suderinti, kad visumoje su architektūra sudaro bendrą ir vieningą ansamblį.“[6]\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pasipuošė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Draugas, 1951 m. spalio 16 d., p. 2.\r\n\r\n[2] Originaliai dekoruojama bažnyčia. Draugas, 1951 m. rugpjūčio 11 d., p. 3.\r\n\r\n[3] R. Viesulas. Lietuviška dvasia šventovės dekoravime. Draugas, 1951 m. spalio 27 d., p. 4.\r\n\r\n[4] Pasipuošė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Draugas, 1951 m. spalio 16 d., p. 2.\r\n\r\n[5] Baigiam dekoruoti. Draugas, 1951 m. rugsėjo 25 d., p. 5.\r\n\r\n[6] Ibid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1951 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.81066,"lng_wgs":-87.66898,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kryziaus-baznycia-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8a5e8da2-d1ff-439c-9d78-dcda3d142e6f","_revision":"7ac4af65-693f-4a7b-8f0b-8db736559251","id":"16e5fb36f5fae93","pavadinimas":"Senelių poilsio namai Omahoje","aprasymas":"Lietuvių architektūrinio palikimo įvairovę papildo Jono Muloko projektuoti senelių poilsio namai Omahoje. Įstaiga buvo įkurta žymaus lietuvių kompozitoriaus Broniaus Jonušo iniciatyva. Pirminis projekto variantas parengtas 1964 m., o statybos vyko 1967-aisiais, vadovaujant statybos rangovui Jonui Stankui. Nors tai nėra reprezentacinis objektas, pastato architektūra praturtinta lietuvybę liudijančiomis detalėmis. Be dvispalvio plytų rašto originaliame projekte, kieme buvo numatytas stilizuotas liaudiškas koplytstulpis, turėjęs formuoti bendrą kompoziciją su įrengtu dekoratyviniu baseinu. Anot paties architekto, tokia „lietuvių architektūrinė ornamentika tikslingam pastatui pridavė jaukios šilumos.“[1] Projekto užsakovas, architektas ir rangovas buvo lietuviai, bet įstaiga nebuvo skirta išimtinai lietuviams. Įgyvendinus projektą kompozitoriaus žmona Emilija Jonušienė netgi apgailestavo, kad „neatsiranda lietuvių, kurie galėtų šioje lietuviško polociaus aplinkoje gyventi sulaukę saulėlydžio dienų.“[2]\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Jono Muloko darbų sąrašas parengtas paties architekto, rankraštis, iš Mulokų šeimos archyvo, Santa Monica.\r\n\r\n[2] Ibid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1967 m.","miestas":"Omaha","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.21042,"lng_wgs":-95.98793,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/seneliu-poilsio-namai-omahoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8c3f50b6-3f62-43eb-89cb-5a56faf63d28","_revision":"dffef34c-101c-4fdd-9ebc-84a89b3eedae","id":"1714f5fd8e92869","pavadinimas":"Pidhircių pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vladislovas Jeronimas Sanguška, Romanas Vladislovas Sanguška\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a., 19 a., 20 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Pilis susijusi su LDK didikų gimine Sanguškomis.\r\n\r\nPidhirciai (Підгірці, Pidhirtsi) - gyvenvietė Lvivo srityje, garsi savo pilimi. Tai vienas gražiausių Europoje bastioninių įtvirtinimų ir renesansinių-barokinių rūmų derinio pavyzdžių. Savo laiku pilis vadinta netgi Podolės Versaliu. Tvirtovė priklausė Konecpolskiams, Sobieskiams, Ževuskiams, o 1865 -1939 m. kunigaikščiams Sanguškoms.\r\n\r\nPilis pastatyta 1635-1640 metais senų, dar 1530 m. šaltiniuose minimų, įtvirtinimų vietoje. Pilies statyboms vadovavo garsūs architektai Andre dell Aqua ir Guillaume le Vasser de Beauplan. Pilį pasistatydino to meto Pidhircių ir Brodų savininkas, vienas Lenkijos-Lietuvos valstybės magnatų, Karūnos etmonas Stanislovas Konecpolskis. Palazzo in fortezza tipo pilis pastatyta ant kalvos. Pilis kvadrato plano, kampuose įrengti penkiakampiai bastionai. Tarp vidinės ir išorinės sienos buvo įrengti kazematai – patalpos su šaudymo angomis skirtos pilies apsaugai nuo sviedinių bei naudojamos kaip sandėliai ir pagalbinės patalpos. Bastionus vainikuoja sargybos bokšteliai. XVIII a. perstatant rūmus buvo pristatytas trečias aukštas. Iš vakarų, pietų ir rytų pusės pilį juosia gynybiniai įrenginiai, kuriuos sudaro gilus akmenimis grįstas griovys, žemės pylimai su dengtu – apsaugotu keliu, pilį supa senas parkas. XVII a. pakliūti į pilį buvo galima per pakeliamą tiltą ir pagrindinius įvažiuojamuosius vartus. Taip pat pilies ansambliui priklauso 1752-66 m. Vaclovo Rževuckio suprojektuota baroko stiliaus Šv. Juozapo bažnyčia.\r\n\r\nApie 1865 m. pilies savininkas Leonas Ževuskis, neturėdamas palikuonių, pilį pardavė Vladislovui Jeronimui Sanguškai, su sąlyga, kad šis tvirtovę atstatys. 1867-1903 Sanguškos pilį restauravo ir atidarė joje pirmąjį muziejų. Pilyje buvo kaupiama didelė meno kūrinių kolekcija. 1939 m. paskutinis pilies savininkas kunigas Romanas Vladislovas Sanguška vertingiausius meno kūrinius iš Pidhircių ir Gumnisko (Lenkijoje) išgabeno pirmiausia į Rumuniją, vėliau į Braziliją, kitą meno vertybių kolekcijos dalį nusavino sovietų valdžia. Iš dalies Pidhircių kolekcijų atsirado kultūros fondas, kuris iki šių dienų veikia San Paule, Brazilijoje. Brazilijoje gyvena ir vienintelis Sanguškų giminės vyriškosios linijos palikuonis Paulius Pranciškus Romanas Sanguška (g. 1973).\r\n\r\n1965 m. gaisre žuvo iki to laiko išlikusios pilies dekoracijos, perdengimai. 1997 m. pilis atiteko Lvivo dailės galerijai ir buvo paversta muziejumi. Dabar Pidhircių ansamblis restauruojamas. Dalis išlikusių šių rūmų meno vertybių yra Lvivo Galerijoje, Tarnovo muziejuje ir Krokuvos Vavelyje.\r\n\r\nIki šių dienų išlikę vėlyvo renesanso tašyto akmens įvažiuojamieji pilies vartai, kuriuos puošia Sanguškų ir Ževuskių herbai.\r\n\r\n \r\n\r\nSanguškos, 15–19 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė, kunigaikščiai. Kilusi iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro Algirdaičio. Herbas – Vytis. Giminė vadinama Teodoro Algirdaičio jaunesniojo sūnaus Sanguškos (m. po 1454) vardu. Įsitvirtinę LDK ukrainietiškose žemėse Sanguškos nuo 15 a. buvo viena įtakingiausių ir turtingiausių Voluinės didikų giminių. Po LDK ir Lenkijos karalystės sudarytos Liublino unijos (1569) Voluinės vaivadiją prijungus prie Lenkijos, Sanguškos daugiausia pasižymėjo Lenkijoje, nors kai kurie tapdavo ir LDK pareigūnais. Iš pradžių buvo stačiatikiai, 17 a. tapo unitais, tačiau netrukus perėjo į katalikybę.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stanislaw-koniecpolski\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sanguskos\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1635-1640 m.","miestas":"Pidhirciai","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.94285,"lng_wgs":24.98354,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pidhirciu-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"eb7f8597-b0aa-4f74-81b7-0e3385315678","_revision":"ee5bb7bb-875a-4ba7-94d9-aeda185ad5a2","id":"17b1a032b1bbd42","pavadinimas":"Starokostiantynivas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Konstantinas Vosylius Ostrogiškis, Jonušas Aleksandras Sanguška\nSusiję laikotarpiai: 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didikų Ostrogiškių ir Sanguškų statyti pastatai.\r\n\r\nStarokostiantynivas (Старокостянтинів, Starokostyantyniv) - miestas buvusioje Voluinės vaivadijoje. 1561 m. šią vietovę nusipirko kunigaikštis Konstantinas Vosylius Ostrogiškis - žymiojo LDK didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Konstantino Ostrogiškio sūnus. K.V. Ostrogiškis išrūpino miestui Magdeburgo teisę ir pavadino jį Konstantinovu, vėliau gyvenvietė buvo pervadinta į Starokostiantynivą.\r\n\r\n1561-1571 m. Konstantinas Vosylius Ostrogiškis čia pastatė pilį – įtvirtintą rezidenciją ant Slučės upės kranto. Tuo pat metu buvo pastatyti ir aplinkinio miesto gynybiniai įrenginiai. Pilis turėjo ginti kraštą nuo totorių antpuolių. 1636 m. pilis buvo perstatyta. Pilies kompleksą sudaro rūmai su gynybiniu bokštu, pilies Švč. Trejybės cerkvė, varpinė, įvažiuojamieji vartai ir gynybinė siena ribojanti pilį nuo miesto. Pilis kvadratinio plano, apsupta fosa (gynybiniu grioviu). Apvalaus plano, dviejų tarpsnių aukščio gynybinis bokštas yra pilies kompozicijos centre. Bokšte įrengtos šaudymo angos. Pilies gyvenamasis korpusas praktiškai nedekoruotas. Pilies cerkvė vienalaikė su tvirtove, turi storas fortifikacinei architektūrai būdingas sienas, siaurus smailiaarkius langus. Pilies centre stovėjo medinis sargybinis bokštas iš kurio buvo apžvelgiamos apylinkės. Pilis buvo labai stipri, nė karto nepaimta Krymo totorių. \nKartu su pilimi buvo pastatyta miesto gynybinė sistema. Miestas apsuptas žemės pylimu, grioviu pripildytu upelių vandens, pastatyti galingi mūriniai bokštai ir treji vartai. Tokiu būdu suformuota vandens apsupta trikampė aikštelė, kurios kampe (upių santakoje) stovėjo pilis. Išlikęs vienas iš bokštų, XVIII a. pritaikytas kaip dominikonų vienuolyno bažnyčios varpinė. Sekant Ostrogo akademija, 1599 m. Starokostiantynive taip pat įsteigta akademija. \nMieste yra Jonušo Aleksandro Sanguškos funduotas kapucinų vienuolynas ir Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1754-1778 m.). Bažnyčią projektavo garsus vėlyvojo baroko architektas Paolo Fontana.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ostrogiskiai\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sanguskos\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI-XVIII a.","miestas":"Starokostiantynivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.75807,"lng_wgs":27.22698,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/starokostiantynivas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"08215a18-06f1-4bae-8ba1-be3070c50613","_revision":"db07d2ff-cd91-4541-b5b5-3d7cffa9e6ab","id":"17b9d72fece594e","pavadinimas":"Antano Tumėno kapas Bachmaninge","aprasymas":"Buvusio tarpukario Lietuvos Seimo pirmininko, ministro pirmininko, teisingumo ministro Antano Tumėno (1880–1946) kapas Bachmaningo (Aukštutinė Austrija) kapinėse. Kapas atrestauruotas - išmūrytas pusrūsis, peršlifuota granito plokštė, nukalta ir A. Tumėno palaidojimo vietoje įrengta atminimo lentelė.\r\n\r\nA. Tumėnas 1909 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1910–15  m. advokatavo Zarasuose, dalyvavo tautinio atgimimo sąjūdyje, telkė katalikų organizacijas. Buvo Steigiamojo Seimo atstovas nuo Lietuvių krikščionių demokratų partijos, Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, daug prisidėjo prie 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimo. Tarp 1922 m. 1925 m. buvo Seimo nariu, Seimo pirmininku, teisingumo ministru, ministru pirmininku.\r\n\r\nPo Gruodžio septynioliktosios perversmo (1926 m.) organizavo krikščionių demokratų opozicinę veiklą. 1922–40 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941–43 m. Vilniaus universitete.\r\n\r\nNacių Vokietijos okupacijos pradžioje globojo žydų (advokato Dovydo Volperto) šeimą. 1943 m. vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto kūrėjų ir vadovų, už antinacinę veiklą 1944 m. gestapo tardytas. 1944 m. pasitraukė į Austriją.\r\n\r\n \r\n\r\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-tumenas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1946 m.","miestas":"Bachmaningas","salis":"Austrija","lat_wgs":48.12992,"lng_wgs":13.79496,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Tumėnas (1880–1946)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-tumeno-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"63845c07-8d48-47bb-8d69-7f6cf0a91bac","_revision":"d596d5ee-834b-4d77-888a-ce78e27a2a60","id":"1857e2a41cb32a8","pavadinimas":"Ovručas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Gediminas, Algirdas, Vladimiras Algirdaitis, Vytautas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.\r\n\r\nOvručas (Овруч, Ovruch) pirmą kartą šaltiniuose minimas dar 977 m. Nuo Kijevo Rusios laikų čia buvo didelė tvirtovė. Nuo XIV a. vidurio Ovručas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Ovručas priklausė Gediminui, po 1341 m. Algirdui. 1360 m. Ovručas kartu su Kijevu atiteko Algirdo sūnui Vladimirui Algirdaičiui, tačiau Vytautas Ovručą iš jo atėmė.\r\n\r\nXIV-XVI a. Ovruče stovėjo lietuvių pilis. Ji buvo kelis kartus atnaujinta. Pilį daug kartų puolė totoriai. Iš čia stovėjusios pilies yra išlikę žemės pylimų fragmentai.\r\n\r\nOvruče išlikusi Šv. Bazilijaus cerkvė (1190, 1907-11), architektūros ir istorijos paminklas. Cerkvė buvo įtvirtinimų kieme. Pagal legendą medinė cerkvė pastatyta 977 m. kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus, mūrinė 1190 m. Riuriko Roscislavičiaus kaip pilies-rezidencijos cerkvė. Bizantinės architektūros paminklas, pastatytas sekant Kijevo Šv. Sofijos soboru. Cerkvė sugriauta mongolų ir lietuvių puolimų metu (1321 m. Gedimino kariuomenės apgulties metu). Atstatyta 1907-11 m.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Ovručas","salis":"Ukraina","lat_wgs":51.31555,"lng_wgs":28.79963,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ovrucas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"534f5a66-4732-4476-99d9-6089ad8af702","_revision":"f886da54-8cbd-48c1-aa52-7efe489d4655","id":"189ff93ee71baba","pavadinimas":"V. Platerio ir H. Bukauskio kapai Rapersvilyje","aprasymas":"Vladislovas Plateris (1808-1889) - 1830–1831 sukilimo dalyvis, Emilijos Platerytės pusbrolis. V. Plateris po sukilimo kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nuo 1844 m. – Šveicarijoje, Rapersvilyje. Čia savo ir kitų emigrantų lėšomis įsteigė Lenkijos nacionalinį muziejų. Surinktos vertingos medžiagos apie Lietuvą ir Lenkiją rinkiniai 1927 m. buvo pergabenti į Varšuvą.\r\n\nBukauskis Henrikas (lenk. Henryk Bukowski), slapyvardis Bukaitis (1839 m. Surviliškyje - 1900 m. Stokholme), lietuvių antikvaras, bibliofilas, mecenatas. Per 1863–1864 sukilimą įstojo į B. Dluskio būrį, buvo A. Mackevičiaus adjutantas. Sužeistas ties Papile, 1864 m. per Rygą pasitraukė į Stokholmą. 1870 m. Stokholme įsteigė antikvariatą, kolekcionavo viską, kas susiję su Lietuva ir Lenkija, ypač per karus su Švedija išvežtas knygas, rankraščius, meno kūrinius. Išleido apie 100 antikvarinių katalogų (tapo garsūs Skandinavijoje). Padovanojo knygų Krokuvos nacionaliniam muziejui ir Jogailos universiteto bibliotekai, daug meno ir lituanikos vertybių deponavo Rapersvilio (Šveicarija) lenkų emigracijos muziejuje (nuo 1875 m. jo viceprezidentas; 1927 m. lituanikos rinkiniai iš šio muziejaus pervežti į Varšuvą, 1939 m. ten sudegė). 1900 m. parėmė lietuvių skyrių Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Skirdavo lėšų knygoms leisti. Turėjo 3000 tomų asmeninę biblioteką, daugiausia antikvarinės literatūros ir istorinių veikalų. Palaidotas Rapersvilio pilies sode.\n\n\n\n\nVladislovo Pliaterio, jo žmonos Karolinos Bauer ir Henriko Bukauskio kapai yra Rapersvilio pilies sodelyje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-bukauskis\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/plateriai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Rapersvilis","salis":"Šveicarija","lat_wgs":47.22756,"lng_wgs":8.8159,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vladislovas Pliateris (1808–1889)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vladislovo-pliaterio-jo-zmonos-karolinos-bauer-ir-henriko-bukauskio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"27458872-cf95-49ae-8c3c-5e120905d944","_revision":"2ac9f1dd-806d-4967-8d4b-0af7ad921cd1","id":"18e1e0ca5607352","pavadinimas":"Niujorko Šv. Jono kapinių lietuvių tėvų pranciškonų paminklas","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.71567,"lng_wgs":-73.86675,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/niujorko-sv-jono-kapiniu-lietuviu-tevu-pranciskonu-paminklas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"19bbb20c-e7c5-4862-bff3-414d286360bd","_revision":"1b53c851-5942-438a-ba12-4366805a98f5","id":"1973b077c2e5a8d","pavadinimas":"Kotrynos Jogailaitės (1526-1583) rezidencija Kalmaro pilyje","aprasymas":"Kotryna Jogailaitė Kalmaro pilyje rezidavo vienu dramatiškiausių savo gyvenimo laikotarpių – po to, kai jos vyras Jonas III Vaza 1568 m. nuvertė savo brolį Eriką XIV ir tapo Švedijos karaliumi. Nors pagrindinis dvaro gyvenimas koncentravosi Stokholme, Kalmaras dėl savo strateginės padėties prie Baltijos jūros buvo viena svarbiausių karališkųjų rezidencijų, kurioje Kotryna praleido nemažai laiko stiprindama naujosios dinastijos autoritetą. Būtent šiuose rūmuose ryškiausiai atsiskleidė Kotrynos įtaka Švedijos dvaro prabangai ir estetikai: jos iniciatyva pilyje buvo įrengti puošnūs renesansiniai interjerai, atspindintys Jogailaičių dvaro tradicijas, o pilyje įsikūrusi jos privati katalikiška koplyčia tapo svarbiu religiniu centru. Kalmaro laikotarpis taip pat buvo paženklintas intensyvios diplomatijos, nes ši tvirtovė tarnavo kaip „raktas į Švediją“, kur Kotryna priimdavo pasiuntinius ir padėdavo vyrui formuoti užsienio politiką, orientuotą į glaudesnius ryšius su Lenkija ir Lietuva. Jos buvimas pilyje suteikė šiai griežtai gynybinei tvirtovei rafinuoto europietiško rūmų gyvenimo bruožų, o čia išlikusios dekoratyvinės detalės iki šiol liudija apie karalienės pastangas Švedijoje įdiegti pietietišką renesanso dvasią.\r\n\r\nParengta pagal:\nRagauskienė, Raimonda. (2023). Lietuva Švedijoje, Švedija Lietuvoje. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas. [Prieiga per internetą].\nMattsson, Eva. (2019). Kunigaikštienė: biografija apie karalienę Kotryną Jogailaitę. Vilnius: Obuolys.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Kalmaras","salis":"Švedija","lat_wgs":56.65806,"lng_wgs":16.35534,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kotrynos-jogailaites-1526-1583-rezidencija-kalmaro-pilyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ca9f0f50-1681-4644-bbcc-29c35554662c","_revision":"f9977ff6-5ebd-40fa-8010-597e47f8f232","id":"19d0295a8ffd05c","pavadinimas":"Karaliaučius","aprasymas":"Karaliaučius (vok. Königsberg) — didžiausias Rytų Prūsijos miestas, buvusi jos sostinė, iki XIX a. vidurio — Mažosios Lietuvos kultūros centras. Miestas išsidėstęs abipus Priegliaus, netoli jo žiočių.\r\n\r\nPrūsai šią vietovę vadino Tvankstė. Tai vandenvardinės kilmės vietovardis, siejamas su vieta prie pilies tvenkinio, prūsiškai: tuwangste – tvenkinys. Kryžiuočiai 1255 m. pavadinimą pakeitė pagerbdami Bohemijos karalių Pršemislą II Otakarą, prisidėjusį prie Sembos užkariavimo – Königsberg – Karaliaus kalnas. Mažosios Lietuvos lietuviai miestą vadino Karaliaučiumi, o pamario žvejai - Karaliaučia.\r\n\r\nKaraliaučius kūrėsi nuo seno apgyventoje Priegliaus upės deltoje, netoli Aismarių, prūsų pilies Tvankstės, žvejų kaimo Lipnick, vikingų ir pirklių uosto Lipze bei 1242 m. įkurtos Liubeko pirklių gyvenvietės vietoje. Įsibrovę kryžiuočiai 1254 m. Tvankstę sunaikino ir 1255 m. pastatydino Königsbergo pilį. Pirmąjį Karaliaučiaus miestą 1262 m. sunaikino sukilę prūsai. Jų neįveikta Karaliaučiaus pilis vėliau vis labiau stiprinta. Po Didžiojo prūsų sukilimo tiek prūsų, tiek atvykusių lietuvių buvo ne kartą norėta ją paimti. 1370 m. čia žygiavo jungtinė Algirdo ir Kęstučio kariuomenė. Kryžiuočių kronikose minima, jog 1409 m. į Karaliaučių norėjęs žygiuoti Vytautas. 1412 m. Žemaitijos bajorai vėl ragino Vytautą traukti į Karaliaučių, „nes tai yra jo tėvų žemė“. 1457 m. į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o vėliau Ordinas čia perkėlė savo sostinę iš Marienburgo. Karaliaučiaus pilį supo aukštos mūro sienos, bokštai, grioviai ir tvenkiniai upelių slėniuose. Pilies prieglobstyje kūrėsi 3 savarankiškos gyvenvietės (turėjusios miestų Kulmo teises, savus įtvirtinimus, bažnyčias, turgavietes ir valdžią): Senamiestis, Naujamiestis ir Knypava Priegliaus saloje. Tik 1724 m. šios gyvenvietės sujungtos į vieną Karaliaučiaus miestą.\r\n\r\nNors miestas augo valdomas vokiečių, tačiau jame ir apylinkėse dar ilgai gyveno lietuviai. Yra duomenų, kad XVI a. Karaliaučiuje lietuviai sudarė apie penktadalį visų gyventojų. Prasidėjus reformacijos judėjimui Prūsijoje, pakito vietos lietuvių kultūrinis gyvenimas. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio anūkas) 1542 m. įkūrė Karaliaučiaus aukštesniąją mokyklą dvasininkams rengti, kurios vedėju buvo paskirtas Abraomas Kulvietis, gimęs dabartiniame Jonavos rajone. Netrukus mokykla perorganizuota į Karaliaučiaus universitetą, kurį jau 1548 m. baigė kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvykęs Martynas Mažvydas. Čia studijuodamas jis parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“. Karaliaučiaus universitete A. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi, o Teologijos katedros vedėju paskirtas kitas garsus lietuvis Stanislovas Rapolionis.\r\n\r\n1722—1746 m. Karaliaučiuje gyveno Kristijonas Donelaitis. Čia jis studijavo Karaliaučiaus universitete ir buvo įšventintas į kunigus. Tuo metu tai buvo didžiausias rytų Pabaltijo miestas, kuriame gyveno daug lietuvių bei baltiškos kilmės žmonių. Vienas jų, Liudvikas Rėza, 1795 m. pradėjęs studijuoti Karaliaučiaus universitete, vėliau čia dėstė Rytų kalbas ir teologiją, o 1816 m. su talkininkais išleido naują Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Jis taip pat išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. abiem kalbom išleido K. Donelaičio „Metus“ (L. Rėza šį pavadinimą ir sugalvojo). L. Rėza palaidotas prie Brandenburgo vartų buvusiose Knypavos (Katedros) kapinėse. Jos neišliko.\r\n\r\n1909 m. Karaliaučiuje buvo įkurias Rytprūsių Tėvynės muziejus (Ostpreussisches Heimatmusemn), kuriame saugota daug Mažosios Lietuvos kaimų trobesių bei sodybų. 1940 m. muziejus buvo perkeltas prie Olštino Lenkijoje. Ten dar išliko keletas trobesių.\r\n\r\nKaraliaučius garsėjo kaip lietuviškos spaudos židinys. 1547 m. gruodžio 9 d. spaustuvininkas Hansas Veinreichas kunigaikščio Albrechto lėšomis išspausdino Martyno Mažvydo katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą. Karaliaučiuje taip išleista pirmoji spausdinta Lietuvos istorija — M. Strijkovskio „Kronika“, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, pirmoji lietuviška grožinė knyga — J. Šulco „Ezopo pasakėčios“, leisti vieni pirmųjų lietuviškų laikraščių.\nDaug Karaliaučiaus pastatų buvo susiję su žymiųjų lietuvių gyvenimu. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučius labai nukentėjo. Puikus viduramžių miestas, vadintas Šiaurės Venecija, virto didžiule griuvėsių krūva.\r\n\r\n1990 m. Karaliaučiuje gyveno per 3000 lietuvių. 1989 m. sausio 15 d. įsikūrė Kaliningrado lietuvių draugija.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/karaliaucius\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/tvankste","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1255 m.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.71043,"lng_wgs":20.45221,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Liudvikas Rėza (1776–1840); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Kęstutis (apie 1297–1382); Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822); Herkus Mantas (m. 1273); Simonas Stanevičius (1799–1848); Martynas Mažvydas (1510–1563); Johanas Frydrichas Hohlfeldtas (Johann Friedrich Hohlfeld) (1767–1829); Jurgis I Konstantinas Pliateris (Plioteris) (1810–1836); Liudvigas Adolfas Francas Jozefas Bačka (Ludwig Adolf Franz Josef Baczko) (1756–1823); Liudvikas Bačka; Juozas Mikėnas (1901–1964)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karaliaucius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e25480f6-49e8-41de-bd2b-cbb22725fb99","_revision":"3f9dcd30-f0f8-45fc-a2fa-51552d3925b1","id":"1a4383728b9bbbf","pavadinimas":"Slucko vartai Nesvyžiuje","aprasymas":"Nesvyžiuje išliko 1690 m. pastatyti Slucko vartai - buvusi miesto gynybinių statinių dalis. 1760 m. jie perstatyti.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1690 m.","miestas":"Nesvyžius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.21791,"lng_wgs":26.68557,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/slucko-vartai-nesvyziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d7f1531f-d029-432b-86c8-7135f41a3fdd","_revision":"4c8478cd-0d9d-4558-b431-5e9b53b80aaf","id":"1ab73446bfa8d54","pavadinimas":"Gardino Naujoji pilis","aprasymas":"Žemutinė pilis Abiejų Tautų Respublikos valdovui Augustui III Saksui 1734–1751 m. perstatyta į rokokinius trijų korpusų dviaukščius rūmus, supančius didelį keturkampį kiemą. Projekto autoriai buvo architektai Carl Friedrich Pöppelmann, Joachim Daniel von Jauch ir Johann Friedrich Knöbel. 1789 m. rūmai perstatyti pagal Giuseppe de Sacco projektą.\r\n\r\nRūmuose buvo koplyčia, senatorių ir pasiuntinių salės, Abiejų Tautų Respublikos valdovo apartamentai. Ši Abiejų Tautų Respublikos valdovo rezidencija vadinta Naująja arba Karališkąja pilimi. 1793 m. pilyje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Nebylusis seimas pavirtino Abiejų Tautų Respublikos II padalijimą (kol tuo metu Gardino pilis ir miestas buvo apsupti Rusijos ir Prūsijos kariuomenių). 1795 m. pab. – 1797 m. pr. Rusijos imperatorės Jekaterinos II nurodymu pilyje buvo laikomas paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.\r\n\r\nPilies rūmai pritaikyti ligoninei, o vėliau įrengtos kareivinės. Lenkijos okupacijos laikotarpiu (1920–1939 m.) Karališkojoje pilyje buvo įrengtas viešbutis ir kazino. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai sudegė. Jų likučiai perstatyti 1952 m. Pirminį vaizdą išlaikė tik sfinksų skulptūromis dekoruoti įvažiuojamieji vartai. Iki 1991 m. rūmuose buvo Baltarusijos KP Gardino srities komiteto būstinė. Dabar rūmuose veikia Gardino istorijos ir archeologijos muziejus (įkurtas 1920 m.).\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1734 m.","miestas":"Gardinas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.6761,"lng_wgs":23.82548,"autoriai":"Carl Friedrich Pöppelmann; Joachim Daniel von Jauch; Johann Friedrich Knöbel; Giuseppe de Sacco","susijusios_asmenybes":"Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Augustas III Saksas (1696–1763); Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gardino-naujoji-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1ed7b77a-00f4-4749-81d2-2fcc74c43216","_revision":"62a45a1b-4bf4-4f5e-8497-7d78eb41c073","id":"1add335d73c6576","pavadinimas":"Eitkūnai","aprasymas":"Eitkūnai — miestelis Lietuvos pasienyje prie Lieponos upės, kuris turėjo savo herbą ir rotušę. Ėmė augti, kai XIX a. antrojoje pusėje buvo nutiestas Kauno — Karaliaučiaus geležinkelis. 1933 m. Eitkūnuose gyveno 5665 gyventojai. Miestelyje veikė dvi bažnyčios — katalikų ir evangelikų. Evangelikų bažnyčia, statyta 1887—1889 m., išliko. Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Eitkūnų bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Eit kūnai į žemę, dušelės — į dangų!“\r\n\r\nSpaudos draudimo laikais per pačius Eitkūnus ir netoliese ėjo knygnešių keliai (pvz., pro Kaupišą ties Pajevoniais, 9 km į pietus nuo Eitkūnų). Apie 1892 m. per Eitkūnus nuo caro žandarų laimingai paspruko Petras Mikolainis — knygnešys iš Vištyčio. Su Martyno Jankaus pasu jis nuvyko į Kauną, nuvežė ten 3 pūdus lietuviškos spaudos (lankėsi ir Liudvinave). Kai jį susekė, slapta iš Veiverių traukiniu išvažiavo į Eitkūnus.\r\n\r\n1929 m. Eitkūnuose prasidėjo keliautojų Antano Poškos ir Mato Šalčiaus kelionė motociklu per Europos šalis į Indiją. Jų knygose „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ ir „Svečiuose pas 40 tautų“ yra atsiliepimų ir apie Mažąją Lietuvą. 1940 m. birželio 16 dieną Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona kartu su šeima pasitraukė iš Lietuvos (Eitkūnuose jis praleido vieną dieną).\r\n\r\n \r\n\r\nKlimka Libertas, Varpai tautosakoje ir tikėjimuose, Gimtasai kraštas, t. 17, 2019\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Eitkūnai (Chernyshevskoe)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.63891,"lng_wgs":22.73437,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/eitkunai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"69b780ee-2d48-41c7-b1fd-f9c1f11ec79b","_revision":"2cfaa6e0-3b5d-450f-a41d-a8d4d5c10ccb","id":"1b1a796a56b3967","pavadinimas":"Liubešivas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jonas Karolis Dolskis, Mykolas Servacijus Višnioveckis, Tadas Kosciuška\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė Ukrainoje likusi LDK sudėtyje ir po Liublino unijos. Susijusi su LDK didikais.\r\n\r\nLiubešivas (Любешiв, Lyubeshiv) įsikūręs vaizdingame kraštovaizdyje, Stochido upės pakrantėje. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė iki pat Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo, įėjo į Pinsko pavieto sudėtį. Vietovės reikšmė išaugo XVII a. antroje pusėje, kai jį valdė vienas aukščiausių LDK ir ATR centrinės valdžios pareigūnų, didysis maršalka Jonas Karolis Dolskis. Didikas 1684 m. Liubešive fundavo pijorų vienuolyną, o pijorai 1693 m. čia įkūrė kolegiją. Kolegijos pastatas išlikęs iki šiol. Po J. K. Dolskio mirties Liubešivą paveldėjo jo žentas Mykolas Servacijus Višnioveckis.\r\n\r\nValdą įsigijęs Jonas Černeckis 1768 m. čia fundavo kapucinų vienuolyną.\r\n\r\nXVIII a. viduryje pijorų kolegijoje mokėsi Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas Tadas Kosciuška.\r\n\r\nVišnioveckių giminės pradininkas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus Kaributas, todėl Višnioveckiai vartojo ir pavardę Kaributai Višnioveckiai.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/visnioveckiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII-XVIII a.","miestas":"Liubešivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":51.76381,"lng_wgs":25.51116,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liubesivas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b2f4e9bb-0dbb-4f44-9642-e342f1d9f4a8","_revision":"9809a78c-3963-41e2-a9da-213647594600","id":"1b43d130e6ed1cf","pavadinimas":"Kuchcicai","aprasymas":"Peršamaiskio gyvenvietė, kurios istorinis pavadinimas Kuchcicai, yra prie Uzdiankos upelio, 7 km į pietvakarius nuo Uzdos.\r\n\r\nKuchcicų evangelikų reformatų bažnyčia įsteigta XVI a. 7–8 dešimtmetyje to meto valdos šeimininko Motiejaus Kavečinskio. Galbūt tada ir iškilo mūrinis pastatas, kuris pasiekė ir mūsų dienas. Maldos namai galėjo turėti gynybinę paskirtį – tai liudija fasado bokštai bei masyvios sienos (storis siekia 1,5 m).\r\n\r\n1648 m. Kristupas Kavečinskis evangelikų reformatų maldos namus perdavė katalikams. XVIII a. pabaigoje, valdant Zavišoms, bažnyčia buvo rekonstruota ir paversta laidojimo koplyčia. Numanomas rekonstrukcijos autorius – italų architektas Karlas Spampanis (Carlo Spampani). Po rekonstrukcijos pastatas įgavo klasicistinių bruožų.\r\n\r\nIki 1917 m. kaip katalikų koplyčia funkcionavęs pastatas sovietmečiu uždarytas ir apleistas, dabar neveikiantis ir griūvantis.\r\n\r\nXVIII ir XIX a. sandūroje Kuchcicuose Kazimieras Zaviša pastatydino rūmus. Manoma, kad projekto autorius buvo Karlas Spampanis. Dabar likę tik flygeliai ir keli ūkiniai pastatai, greta – parko fragmentai, sodybos link vedanti medžių alėja.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Kuchcicai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.44286,"lng_wgs":27.15518,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuchcicai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b08026d2-c333-46e7-84f7-5895d924576b","_revision":"65621fe0-1d70-42a5-8c31-9734551291fb","id":"1b7abeff40114b0","pavadinimas":"Skenektadžio Šv. Kryžiaus bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Skenektadis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.81726,"lng_wgs":-73.94226,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skenektadzio-sv-kryziaus-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"73c1415b-11d8-4b97-98aa-5e623eb793a5","_revision":"c50ba06c-1187-49fb-8f21-030e6e9c3a43","id":"1c4adc334bc5c76","pavadinimas":"Pranciškonų vienuolyno koplyčia Grine","aprasymas":"Tėvų pranciškonų vienuolyno koplyčios Grine, Meino valstijoje, planą 1972 m. parengė V. K. Jonynas. Yra žinoma, kad dailininkas ne tik suprojektavo šią koplyčią, bet ir sukūrė jai vitražus pagal dailininkės I. Griežės piešinius. Tėvų pranciškonų koplyčios plane pavaizduotas vidaus įrangos išdėstymas bei pietinio fasado siena. Koplyčios dydį iš dalies lemia sėdimų vietų skaičius: 264. Suderinti seni ir nauji suolai išrikiuoti dviem eilėm, iš kurių vieną perskiria takas, vedantis atsarginio išėjimo link. Pastarosios eilės pabaigoje yra dar vienas takas, kuris veda į zakristiją. Pagrindinis įėjimas įrengtas koplyčios salės gale iš pietinės pusės. Pietinė siena gale išsikišusi į išorę. Viduje suformuotoje nišoje stovi Šv. Antano relikvinė ir klausyklos. Tos pačios sienos plokštuma nuo nišos iki vitražinių langų eilės skirta Kryžiaus kelio stotims. Presbiterijos centre stovi didysis altorius, kairėje pusėje – procesijų kryžius, dešinėje – tabernakulis, įrengta krikštykla. Tėvų pranciškonų koplyčios planas artimas tradiciniams koplyčių ir bažnyčių planams. Jam būdinga nežymiai suardyta simetriška kompozicija. Žinant V. K. Jonyno projektuotų statinių įvairovę, galima daryti prielaidą, kad projektuojant koplyčią, laikytis tradicijų reikalavo užsakovas arba projektuotojas stengėsi išlaikyti vientisą koplyčios ir greta esančios bažnyčios stilių.\r\n\r\n \r\n\r\nVaida Sirvydaitė Rakutienė, V. K. Jonyno sakralinės architektūros projektai Lietuvos muziejuose, „Lietuvos muziejų rinkiniai Nr. 3“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1972 m.","miestas":"Grinas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":44.1795,"lng_wgs":-70.16805,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pranciskonu-vienuolyno-koplycia-grine"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3d83bc09-cbe9-41c5-a0bd-fa2ed4bf1aa6","_revision":"8922cce5-3b44-44ae-a172-2076d9572fbe","id":"1c6538b6795181b","pavadinimas":"Torava","aprasymas":"Torava (Taruva) – kaimas (vok. Tharau, nuo 1938 m. Ernsthof), kuris pirmą kartą paminėtas 1354 m. Toraw vardu. Netoli Toravos buvo notangų romuva. Apie tai rašė Motiejus Pretorijus: „Manau, Notangų vidury, kur dabar Šv. Trejybės vienuolynas, buvo ąžuolas Romovė. Jis buvo 6 mostų storio, viršūnė labai plati ir tanki, kad pro ją negalėjo nei pralyti, nei prasnigti. Ir žiemą jis žaliuodavo. Jame buvo trys drevės su dievų atvaizdais. Viena – dievaičio Pikulio su ilga, žila barzda, vainikuoto balta skepeta <...> Antroji drevė – Perkūno. Jis atrodė piktas vyras, raudonas kaip ugnis, juoda ir garbanota barzda, vainikuotas liepsnų vainiku. Trečioji – Patrimpo – jauno vyro, be barzdos, vainikuoto varpomis, linksmai besijuokiančio. Prie šio ąžuolo gyveno Krivaitis, o aplink – vien vaidilos“.\r\n\r\nTorava taip pat buvo poeto Simono Dacho garsiosios poemos herojės – Toravos Anikės – tėviškė. Anikės skulptūra dabar stovi Klaipėdos Teatro aikštėje.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1354 m.","miestas":"Torava (Vladimirovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.56083,"lng_wgs":20.52889,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Matas (Motiejus) Pretorijus (apie 1635–1704)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/torava-taruva-toruva"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1925360a-6648-4ca1-b1ca-45e9f7040f02","_revision":"7ede2b37-2950-42f1-bb0c-5e31c8c1e6ed","id":"1cbe1ac80f02397","pavadinimas":"Minskas","aprasymas":"Tai vienas seniausių Baltarusijos miestų. Pirmą kartą paminėtas 1067 m. kaip Polocko kunigaikštystės miestas. XII a. pabaigoje išaugo į kunigaikštystės sostinę. Didysis kunigaikštis Gediminas jį įjungė į Lietuvos valstybę. Čia Minskas iš pradžių buvo pavieto, nuo XVI a. vidurio – vaivadijos centras. 1499 m. gavo miesto savivaldos teises.\r\n\r\nSenojo miesto centras susiformavo dešiniajame Svisločiaus upės krante. XI a. antroje pusėje čia buvo pastatyta pilis, kurios teritorijoje XX a. pabaigoje archeologai rado ir užkonservavo pilies cerkvės pamatų likučius.\r\n\r\nMinskas išaugo ir suklestėjo po Liublino unijos, kai tapo vaivadijos centru. XVI a. ėmė formuotis naujasis miesto centras su vadinamuoju Aukštutiniu turgumi, kuriame buvo pastatytas medinis rotušės pastatas. Šalia jo ėmė augti šventovės ir gyvenamieji statiniai, kurie pamažu suformavo naują miesto centrą, pavadintą Aukštutiniu Minsko miestu. XVI a. šį miestą sudarė Aukštutinis ir Žemutinis turgūs bei Trejybės kalno gatvės, apstatytos mediniais namais. Po XVI a. vidurio gaisrų, sudegus mediniams statiniams, Minske imta plėtoti mūrinė architektūra. XVII a. antroje pusėje – XVIII a. mieste įsikūrė įvairios vienuolijos, kurių mūrinių ansamblių dalis išliko iki mūsų dienų ir formuoja centrinės miesto dalies panoramą. XVIII a. miestas garsėjo amatininkų ir prekeivių rajonais. Amžiaus pabaigoje, 1790 m., miestą nutarta plėtoti pagal architekto F. Kramerio parengtą taisyklingo plano projektą, tačiau darbai ta linkme buvo pradėti vykdyti tik XIX a. pradžioje ir baigti 1858 metais.\r\n\r\nPo Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo Minskas atiteko Rusijai. Katalikų bažnyčios ir vienuolynai, iki padalijimo priklausę Vilniaus vyskupijai, 1798 m. buvo priskirti naujai įkurtai Minsko vyskupijai. Nuo 1831 m. caro valdžia ėmė naikinti ir uždaryti mieste veikiančius vienuolynus.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Minskas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.90483,"lng_wgs":27.55653,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Gediminas (apie 1275–1341)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/minskas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"21191803-f058-4065-a121-b709c7861256","_revision":"18714da0-e8e5-485e-8922-c9287556d5b5","id":"1d8e5e4047eaa49","pavadinimas":"Kazimiero Stepono Šaulio kapas Romoje","aprasymas":"Kazimieras Steponas Šaulys (1872 m. Stemplėse – 1964 m. Lugane) - lietuvių kunigas, Lietuvos valstybės, Katalikų Bažnyčios, visuomenės veikėjas, Vasario 16 Akto signataras. Dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje, 1922–40 m. ir 1941–44 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, buvo Bažnytinės teisės katedros vedėjas, profesorius, 1920–26 m. Žemaičių vyskupijos kancleris, 1926–44 m. Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras.\r\n\r\n1917 09 Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktas į Lietuvos Tarybą. Prisidėjo prie Lietuvos laikinųjų konstitucijų (1919–22 m.) rengimo. 1920–22 m. Steigiamojo Seimo atstovas. Lietuvių krikščionių demokratų partijos veikėjas. Rūpinosi neturtingųjų globa, šalpa, buvo socialinės rūpybos, švietimo draugijų vienas steigėjų.\r\n\r\n1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1945 m. gyveno Šveicarijoje. Palaidotas Pambio Noranco kapinėse, dabar Lugano dalis, tačiau 1968 m. jo palaikai perkelti į koplyčią Vereno kapinėse Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kazimieras-steponas-saulys\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1968 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.90151,"lng_wgs":12.5203,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigo-nepriklausomybes-akto-signataro-kazimiero-stepono-saulio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"84e71462-be17-433a-93e8-054d478dfdd1","_revision":"8b35b0a6-809d-4ff1-b41b-b4b122c2dbe9","id":"1d9837d2d7d5cb7","pavadinimas":"Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus lietuvių mokykla","aprasymas":"Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus lietuvių parapija, įkurta 1892 m., yra viena istoriškai reikšmingiausių lietuvių bendruomenių visoje JAV „antracito“ (akmens anglies) zonoje. Parapinė mokykla, tapusi šios bendruomenės švietimo ir kultūros ašimi, buvo įsteigta siekiant apsaugoti lietuvių vaikus nuo asimiliacijos ir suteikti jiems katalikišką išsilavinimą gimtąja kalba. Mokykla ypač suklestėjo, kai jos priežiūrą perėmė Šv. Kazimiero seserų kongregacija, kuri dešimtmečius ugdė angliakasių šeimų vaikus. Ši įstaiga buvo ne tik mokymo vieta, bet ir svarbi socialinė erdvė, kurioje per dainas, vaidinimus ir religines šventes buvo perduodama lietuviška tapatybė, padėjusi išlaikyti ryšį su tėvyne net ir toli nuo jos esant.\nArchitektūriniu požiūriu mokyklos pastatas  - XX a. pradžios Pensilvanijos pramoninių miestelių sakralinės architektūros pavyzdys. Tai monumentalus trijų aukštų raudonų plytų mūras, pasižymintis tvirtumu ir funkcinio modernizmo bei neoklasicizmo elementais. Pastato fasadas išsiskiria simetrija, dideliais stačiakampiais langais, kurie užtikrino natūralią šviesą klasėms, ir dekoratyviais karnizais. Tokia masyvi konstrukcija simbolizavo lietuvių bendruomenės ekonominį stabilumą ir pasiryžimą investuoti į ateities kartų švietimą. Šalia esantis parapijos ansamblis, kurį sudarė bažnyčia, vienuolynas ir mokykla, ilgą laiką dominavo Maunt Karmelio urbanistiniame kraštovaizdyje.\nDabartinė situacija atspindi skaudžius demografinius ir struktūrinius pokyčius, palietusius visą regioną po anglies pramonės nuosmukio. Mažėjant gyventojų skaičiui, 1995 m. Harisburgo vyskupija atliko didelio masto restruktūrizaciją, kurios metu visos Maunt Karmelio katalikų parapijos buvo sujungtos į vieną – Dievo Motinos iš Maunt Karmelio (Our Lady of Mount Carmel). Šio proceso metu Šv. Kryžiaus mokykla kaip lietuviška švietimo įstaiga buvo uždaryta. Šiandien pastatas 6-ojoje gatvėje nebeatlieka savo pirminės funkcijos – jis buvo konvertuotas į gyvenamąsias erdves (apartamentus), tačiau išliko vizualiai gerai prižiūrimas ir saugomas kaip vietos paveldo dalis. Nors lietuviškas žodis jo koridoriuose nebeskamba, pastato fasadas su istoriniais akcentais išlieka gyvu paminklu lietuvių bendruomenės pastangoms ir jos kultūriniam pėdsakui Pensilvanijos istorijoje.,\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 2: Pennsylvania. Norwood, MA: Corporate Press, 1996.\nDiocese of Harrisburg. Historical Records of Parish Consolidations and School Closures in the Coal Region (1990–2000). Harrisburg, PA.\nThe News-Item Archives. The Evolution of West 6th Street: From Parochial School to Residential Complex. Shamokin\/Mount Carmel, PA (periodika, 1995–2015).\nSisters of St. Casimir (SSC) Centennial Records. Missionary Work and Schools in the Anthracite Region of Pennsylvania. Chicago, IL, 2007.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Maunt Karmelis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.79268,"lng_wgs":-76.41694,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/maunt-karmelio-sv-kryziaus-lietuviu-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0dcd0dc3-04b3-4077-b57a-59650d6fe28f","_revision":"c50a7df6-3350-48ab-8772-6418091c2617","id":"1d9a78ef6f2bde0","pavadinimas":"Prisikėlimo bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Prisikėlimo bažnyčią Adelaidės Unley priemiestyje, Australijoje, suprojektavo lietuvių kilmės architektas Vaclovas Algimantas Navakas 1963 m.\r\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1963 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.94374,"lng_wgs":138.59962,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/prisikelimo-baznycia-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"928b8a5c-309a-4aa6-852e-80db30e7d0f8","_revision":"8fe722a4-ca6f-43d9-85d1-d74ac691fb3c","id":"1dc6336713421a4","pavadinimas":"Namas, kuriame gyveno Joachimas Lelevelis Paryžiuje","aprasymas":"Paryžiuje, 153 boulevard Saint-Germain, yra atminimo lenta 1832 m. šiuose namuose gyvenusiam Vilniaus Universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui.\r\n\r\nNamas įsikūręs Saint-Germain bulvare, vienoje svarbiausių Paryžiaus gatvių kairiajame Senos krante. Infrastruktūros magistralė buvo suformuota dar 1852–1870 m. vykdant ambicingą generalinį miesto perplanavimo projektą, inicijuotą Antrosios Respublikos laikų Paryžiaus prefekto barono Georgeso Eugèneʼo Haussmanno. Juo siekta  prilyginti Paryžių moderniausiems to meto pasaulio miestams, pvz. Londonui. Bulvaro pavadinimas kilo nuo netoliese esančios Saint-Germain-des-Prés bažnyčios. Istoriškai šiose apylinkėse buvo įsikūrę turtingų miestiečių namai ir rezidencijos. XIX a. iškilus naujajai buržua klasei jos atstovai kūrėsi dešiniajame Senos krante, o Saint-Germain rajonas „perleido“ buvusią šlovę ir prestižą kitiems traukos centrams – Saint-Honoré bulvarui, Eliziejaus laukams. Nuo XX a. 3 ir 4 dešimtmečių bulvaras buvo tapatinamas su naktiniu Paryžiaus gyvenimu, klubais, kavinėmis (garsiausios: Les Deux Magots, Café de Flore), knygynais, leidyklomis, antikvariatais, jaunimo ir  intelektualų pamėgtomis vietomis. Čia gyveno poetai Charlesas Baudelaire, Guillaumeʼas Apollinaireʼas, dramaturgas Alfredas de Musset, o taip pat iškili Lenkijos ir Lietuvos istorijos ir kultūros asmenybė – Joachimas Lelevelis. \r\n\r\nLenkų politikas, nepriklausomybės kovų veikėjas, istorikas, knygotyrininkas, vienas Europos numizmatikos pradininkų, J. Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786 Varšuva–1861 Paryžius) buvo Vilniaus, Krokuvos ir Briuselio universitetų profesorius. Vilniaus universitete dėstė 1815–1818 m. ir 1822–1824 m., buvo mėgiamas kolegų profesorių ir studentų. Novatoriškas, autoritetų nepripažįstąs tyrėjas garsėjo kritišku požiūriu į autoritetingų mokslininkų tyrimus, pritraukė ne tik akademinės jaunuomenės, bet ir carinės Rusijos valdžios dėmesį. Po filomatų ir filaretų arešto bylos buvo pašalintas iš universiteto, gyveno Paryžiuje, Briuselyje. Laikomas modernios lenkų istoriografijos pionieriumi, aistringu kartografijos kolekcionuotoju. Profesoriaus asmeninę kolekciją sudarė 400 senųjų atlasų ir žemėlapių, 5000 knygų. Šis vertingas senosios kartografijos rinkinys, knygų kolekcija, dokumentinis palikimas tapo pagrindu formuojant Vilniaus Universiteto bibliotekos senųjų atlasų kolekciją. 1926 metais, vykdant J. Lelevelio valią,  kolekcija buvo pervežta į Vilniaus universiteto biblioteką, jo vardu pavadinta viena VU salių. Reikšmingi J. Lelewelio Lietuvos istorijos tyrimai. Minėtini: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais“ (Rzut oka na dawność Litewskich narodów i związki ich z Herulami 1808; paneigta lietuvių kilmės iš herulų teorija), „Lietuvos ir Rusios istorija iki pat Liublino unijos su Lenkija“ (Dzieje Litwy i Rusi aż do unii z Polską w Lublinie 1839).\r\n\r\nPrasidėjus 1831 m. sukilimui, Lelevelis ėjo Patriotų draugijos Varšuvoje pirmininko pareigas, buvo išrinktas Lenkijos Karalystės Seimo, sukilėlių vyriausybės nariu. Numalšinus sukilimą jis buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto, ištremtas ir persikėlė gyventi į Varšuvą. Ten užmezgė ryšius su slaptomis organizacijomis. Nuo 1831 m. J. Lelevelis apsigyveno Paryžiuje, kur praleido trejus metus. Pagrindinė jo vykdoma misija buvo telkti Prancūzijoje išsibarsčiusius Lenkijos patriotus. J. Lelevelis buvo  Lenkijos tautinio komiteto (Komitet Narodowy Polski) steigėjas, vienijęs demokratiškos pakraipos respublikos šalininkus emigrantus, oponavusius kunigaikščio Adomo Jerzy Czartoryskio „Hotel Lambert“ susibūrusiems monarchistams-konservatyviesiems liberalams. Buvo Sukilėlių seimo emigracijoje narys (Sejm powstańczy na emigracji). 1832 m. gruodį Lenkijos tautinis komitetas buvo Prancūzijos valdžios likviduotas už platinamą atsišaukimą „Į brolius rusus“, kvietė kovoti su caro valdžia drauge su lenkais.\r\n\r\n1832 m. vadovavo slaptai organizacijai Liaudies kerštas (Zemsta ludu), kuri siekė sutelkti ginkluoto pasipriešinimo pajėgas Lenkijos karalystėje ir pirmą kartą posukiliminiu laikotarpiu nuversti tenykštę valdžią. Už šią veiklą 1933 m. liepą J. Lelevelis buvo ištremtas iš Prancūzijos, apsigyveno Briuselyje. \r\n\r\nJ. Lelevelis mirė 1861 m. gegužės 29 d. privačioje Paryžiaus klinikoje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. 1929 m. vykdant testamentu įtvirtintą valią ir švenčiant 350–tąjį  Vilniaus universiteto įsteigimo jubiliejų J. Lelevelio palaikai buvo parvežti iš Paryžiaus ir perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje.\r\n\r\nIlona Mažeikienė\r\n\r\n \r\n\r\nDaugiau:\r\n\r\nBulotaitė Nijolė, https:\/\/biblioteka.vu.lt\/apie\/naujienos\/974-kas-tas-lelevelis-arba-apie-zemelapius-ir-peles","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1832 m","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85381,"lng_wgs":2.33242,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-kuriame-gyveno-joachimas-lelevelis-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ebfce0b8-a05c-4d7d-ad05-b3fe5d81d01a","_revision":"09d233c7-f9cc-4d38-abc3-8781a1c9db21","id":"1e97099d1d74a4b","pavadinimas":"Makso Soloveičiko kapas Jeruzalėje","aprasymas":"Soloveičikas Maksas (1883 Kaune - 1957 m. Jeruzalėje), Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. Nuo 1948 m. žinomas kaip Menahem Solieli. Studijavo Sankt Peterburgo, Maskvos, Berlyno ir Ženevos universitetuose. Filosofijos daktaras. I pasaulinio karo išvakarėse gyveno Berlyne, 1915 m. persikėlė į Maskvą, po karo grįžo į Lietuvą. 1918 12 11 kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Nuo 1919 m. pirmosios Kauno miesto valdybos prezidiumo narys, nuo 1920 03 – Kauno žydų bendruomenės tarybos narys. 1919 04–1923 02 ministras be portfelio žydų reikalams. 1919 m. kaip Lietuvos žydų atstovas dalyvavo žydų delegacijų prie Paryžiaus taikos konferencijos komiteto posėdžiuose, bendravo su žydų pasaulinių organizacijų lyderiais, organizavo informacinę kampaniją apie Lietuvą, agitavo remti jos valstybingumo pripažinimo siekius.\n\n\n1920–22 m. Steigiamojo Seimo narys, 1920–21 m. Mažojo Seimo narys kandidatas. 1920 10 Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių ir paskelbus apie plebiscitą ir rinkimus į vadinamosios Vidurinės Lietuvos seimą su S. Rozenbaumu lankėsi Vilniuje, vedė derybas su žydų bendruomenės lyderiais dėl rinkimų boikoto. 1922 01 atviru laišku Jungtinių Amerikos Valstybių žydų organizacijų prašė politinės paramos pripažinimo de jure siekiančiai Lietuvai. 1921–22 m. Pasaulinės sionistų organizacijos vykdomojo komiteto narys.\n\n\n1923–33 m. gyveno Berlyne, redagavo Encyclopaedia Judaica (1928–33 išleista 10 tomų) straipsnius Biblijos tematika. 1933 m. repatrijavo į Palestiną, iki 1941 m. Žydų banko direktorius Haifoje, 1948–57 m. vadovavo radiofonui Tel Avive.\n\n\n\nSvarbiausi veikalai: Biblijos pasaulis (Die Welt der Bibel 1926 m.), Biblijos leksikonas (Leksikon mikra’i 2 t., išleista 1965 m.).\n\r\n \r\n\r\nMaksas Soloveičikas palaidotas Jeruzalėje, Givat Shaul, Har HaMenuchot kapinėse, tačiau tikslios kapo vietos nustatyti nepavyko.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/maksas-soloveicikas\/\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1957 m.","miestas":"Jeruzalė","salis":"Izraelis","lat_wgs":31.79823,"lng_wgs":35.17803,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Maksas Soloveičikas (1883–1957)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/makso-soloveiciko-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"36501bed-25a4-4a52-94e1-b53f712cf7e8","_revision":"422bf825-7ace-4c1e-a571-d34d7a0c0f30","id":"1f31de130907c8d","pavadinimas":"Kascianevičai","aprasymas":"1652—1773 m. čia veikė Vilniaus jėzuitų akademijos misija. 1662 m. jėzuitai čia pastatydino medinę Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią.\r\n\r\nKaimo centre stovi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, sumūryta 1763 metais. Šventovė gana nedidelė, stačiakampio plano , be bokštų. Fasadą vainikuoja išraiškingas barokinis lanksčių kontūrų skydas. Interjerą puošia baroko formų didysis altorius.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1652 m.","miestas":"Kascianevičai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.59051,"lng_wgs":27.20749,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kascianevicai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e6bdaab8-7a27-476e-9b8c-d76ffe3a518d","_revision":"a377648f-6cdf-49e2-b252-d723382d6efa","id":"1f5e066ccb9c9ce","pavadinimas":"Abiejų Tautų Respublikos muziejus Rapersvilyje","aprasymas":"Ciuricho ežero gale, St. Galleno kantone, Rapersvilio (Rapperswil) mieste ant kalno stovi didinga XIII a. pilis - muziejus. Jis susijusi su dviem išeiviais iš Lietuvos - Vladislovu BroelPliateriu (1808–1889), gimusiu Vilniuje ir Henriku Bukauskiu, 1839 m. gimusiu Žemaitijoje. Vladislovas, kaip ir jo brolis Cezaris bei žymioji pusseserė Emilija Pliaterytė, dalyvavo 1831 m. sukilime. Po pralaimėjimo emigravo į Prancūziją, o vėliau persikėlė į Šveicariją. 1844 m. jis vedė populiarią vokiečių aktorę Karoliną Bauer. 1868 m. jis savo lėšomis Rapersvilyje pastatydino laisvės troškimą simbolizuojančią koloną, kuri iki šiol stovi prie pilies. Rapersvilio pilį V. Pliateris 1870 m. 99 metams perėmė iš miestelio savivaldybės ir savo lėšomis suremontavo. Joje V. Pliateris atidarė Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo ir emigracijos muziejų. Daug eksponatų jam padovanojo tautietis Henrikas Bukauskis.\r\n\r\nRapersvilio muziejaus rinkinius Vladislovas Pliateris testamentu užrašė būsimai, iš Rusijos jungo išsilaisvinusiai Lenkijos ir Lietuvos valstybei, nors to laiko, kai susikūrė dvi savarankiškos respublikos, nebesulaukė. Jaunajai Lietuvos valstybei jokių pretenzijų nepareiškus, 1927 m. iš Rapersvilio pajudėjo specialus traukinys į Lenkiją. Net 13-oje vagonų jis vežė neįkainojamas muziejaus vertybes, tarp jų ir Tadeušo Kosciuškos širdį. Muziejus du kartus keitė pavadinimą, šiuo metu jis vadinasi Lenkų muziejumi.\r\n\r\n \r\n\r\nHandschin Vilija, Lietuvos didikų pėdsakai Rapersvilio pilyje, Šveicarijos lietuvių žinios Nr. 30, https:\/\/lietuviai.ch\/wp-content\/uploads\/2017\/06\/SLZ_01_2017_slb.pdf","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a. II p.","miestas":"Rapersvilis","salis":"Šveicarija","lat_wgs":47.22738,"lng_wgs":8.81575,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Tadas Kosciuška (1746–1817); Vladislovas Pliateris (1808–1889); Henrikas Bukauskis (1839–1900)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/abieju-tautu-respublikos-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0c3b8b2c-7ab3-4d95-b162-189cdf75732e","_revision":"11b4d083-b493-4b41-a148-42897b73033d","id":"200f0ed75b7b715","pavadinimas":"Onos Radvilaitės kapas","aprasymas":"Ona Radvilaitė gimė Vilniuje 1476 m. Jos tėvai - Sofija Ona Manvydaitė ir Mikalojus Radvilaitis. Mikalojus buvo pirmasis įpėdinis, turėjęs Radvilų pavardę. 1506 m. jis fundavo Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią, esančią šalia Lietuvos Respublikos vyriausybės.\r\n\r\n1496–1497 m. Onos Radvilaitės tėvas Mikalojus dėl vedybų ir nuotakai reikalingo kraičio laiškais bei tarpusavio pasiuntiniais derėjosi su Mazovijos kunigaikščiu Konradu Ruduoju. Galiausiai buvo susitarta dėl svaraus 20 000 vengriškų florinų kraičio ir Ona Radvilaitė tapo Mazovijos kunigaikštiene. 1503 m. Konradas staiga mirė. Jo ir Onos sūnūs dar buvo mažamečiai, todėl žmona tapo Mazovijos regente. Taigi kiek netikėtai keliolikai metų Ona Radvilaitė tapo faktine visos kunigaikštystės valdove. Ji mirė 1522 m., palaidota Varšuvos Šv. Onos bažnyčioje. Ji buvo viena šios bažnyčios fundatorių.\r\n\r\nOnai Radvilaitei atminti pastatytas paminklas Mazovijos Ostruvos mieste, Lenkijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/lietuvoje\/2\/1175666\/istorija-isbando-jus-suzinokite-sestojo-testo-apie-radvilas-teisingus-atsakymus-ir-nugaletoja","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1522 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.24616,"lng_wgs":21.01432,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Ona Radvilaitė (1476–1522)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/onos-radvilaites-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aeb5888b-e0d4-43fa-a85d-b45df94202d8","_revision":"bbb2e0ed-b06c-4fe8-a012-0d995cd1e34f","id":"2016ee39290d553","pavadinimas":"Ambasadoriaus Adolfo Venskaus kapas","aprasymas":"Adolfas Venskus (1924-2007) gimė Klaipėdoje, Kauno ir Paryžiaus universitetuose baigė chemijos mokslus. 1944 metais emigravo į Prancūziją, kur dirbo inžinieriumi Prancūzijos metalurgijos pramonėje.\r\n\r\nA.Venskus buvo aktyvus įvairių tarptautinių organizacijų – Europos judėjimo, Krikščionių demokratų internacionalo – narys, priklausė Prancūzijos lietuvių bendruomenei. 1983-1988 metais A.Venskus vadovavo Strasbūre veikusiam Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Europos padaliniui, taip pat vadovavo Pasaulio pabaltijiečių santalkos atstovybei. Svarus ambasadoriaus indėlis rengiant 1983 metų sausio 13 dienos Europos Parlamento rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – šia rezoliucija pasmerkta Baltijos valstybių okupacija ir neteisėtas prijungimas prie Sovietų Sąjungos.\r\n\r\nĮgytą patirtį ir ryšius su žymiais pasaulio politikais ambasadorius panaudojo kovoje už Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Dar 1990 metais, kai Lietuva negalėjo turėti oficialių diplomatinių atstovybių, A.Venskus padėjo įsteigti Baltijos šalių informacijos biurą Briuselyje.\r\n\r\n1991 metais A.Venskus buvo paskirtas Lietuvos įgaliotuoju atstovu ryšiams su Europos Parlamentu ir Taryba, o kiek vėliau – nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Europos Sąjungos ir NATO. Šias pareigas ėjo iki 1995 metų. Iki pat mirties ambasadorius A.Venskus dirbo Lietuvos ambasados Prancūzijoje garbės patarėju Europos klausimais.\r\n\r\nA.Venskus yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, taip pat Prancūzijos darbo ministro Auksiniu garbės medaliu. Ambasadoriui yra suteiktas Belgijos Karaliaus Didžiojo karininko laipsnio medalis.\r\n\r\nA.Venskus palaidotas Paryžiaus priemiesčio Saint Maur kapinėse, šalia žmonos palaikų.\r\n\r\nURM informacija, https:\/\/www.urm.lt\/naujienos\/141\/mire-pirmasis-lietuvos-ambasadorius-prie-europos-sajungos-ir-nato-adolfas-venskus:5769","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2007 m.","miestas":"Sen Mor de Fosė","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.8058,"lng_wgs":2.47879,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ambasadoriaus-adolfo-venskaus-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2b59eb0b-6ef1-4491-ab70-d10c5e830c7a","_revision":"f6d72fd8-1871-473f-a826-fd433c5c4396","id":"206ca3af14481ba","pavadinimas":"Zaslavlis","aprasymas":"X a. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius ant Svisločiaus upės kranto įkūrė Zaslavlio miestą savo žmonai Rognedai ir sūnui Iziaslavui. XI a. Zaslavlis garsėjo kaip gerai įtvirtintas Polocko kunigaikštystės pasienio miestas. XII a. pradžioje atskilo nuo Polocko ir tapo atskiros Iziaslavlio kunigaikštystės centru. XIII a. antroje pusėje kunigaikštystė buvo prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 1345 m. Zaslavlį gavęs valdyti Gedimino sūnus Jaunutis pradėjo ilgą Zaslavlio kunigaikščių dinastiją. XVI a. viduryje paskutinei jos palikuonei – kunigaikščio Teodoro dukteriai Onai – ištekėjus, Zaslavlis atiteko Hlebavičių giminei. Po Hlebavičių nuo XVII a. vidurio iki 1753 m. miestą valdė Sapiegos. Per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą miestas prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\nValdant Hlebavičiams, XVI a. antroje pusėje, Zaslavlis kurį laiką buvo svarbus Reformacijos centras. Tai liudija istorinio miesto centre, buvusios piliavietės teritorijoje, gynybinių griovių apsuptyje stovinti Trakų vaivados Jono Hlebavičiaus XVI a. pabaigoje statydinta Evangelikų reformatų bažnyčia – viena geriausiai išlikusių renesansinių gynybinių šventovių.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a. II p.","miestas":"Zaslavlis","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.00763,"lng_wgs":27.29105,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Hlebavičiai; Jaunutis (1300−1366)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zaslavlis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aebf0d68-a531-4745-a1e9-da5034e196b9","_revision":"64192e6b-7622-4df5-a216-77da50f7c9ec","id":"207e261284d212c","pavadinimas":"Lituanikos sudužimo vieta ir paminklas","aprasymas":"Iki S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 1933-ųjų vasarą Atlanto vandenyną bandyta perskristi 73 kartus, tačiau tik apie 30 skrydžių buvo sėkmingi ir tik tris kartus pavyko be nutūpimo nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų. Savo sumanymui įgyvendinti S. Darius ir S. Girėnas įsigijo šešiavietį 365 AJ lėktuvą „Bellanca Pacemaker CH-300” ir jį patobulino – pailgino sparnus, įmontavo galingesnį variklį, įrengė papildomus kuro ir tepalų bakus.\r\n\r\n1933 m. liepos 15 d. 16 val. 24 min., nedideliu lėktuvu, pavadintu „Lituanica”, pakilę iš Niujorko Floido Beneto (Floyd Bennett) aerodromo, lakūnai pasiryžo įveikti Atlantą ir be nutūpimo nuskristi iki Kauno. Deja, 1933 m. liepos 17 d., 0 val. 36 min., dabartinės Lenkijos žemėje, Myslibužo (buvęs Soldinas) apylinkėse, Pščelniko (iki 1945 m. – vok. Kuhdamm),   kaimo miške, amžinai nurimo perskridusių Atlantą ir didelę Europos dalį narsiųjų lakūnų širdys ir „Lituanicos” gausmas. Iki skrydžio pabaigos – Kauno aerodromo – tebuvo likę apie 650 kilometrų, maždaug trys skridimo valandos. Šios katastrofos priežastys nenustatytos.\r\n\r\n1936 m. Pščelnike, kuriame sudužo „Lituanica”, pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, buvo atidengtas originalus paminklas. 1989 metais Lietuvos aviatorių iniciatyva greta paminklo pastatyta klėtelė, kurioje įrengtas memorialinis lakūnų muziejus.\r\n\r\n \r\n\r\nVytauto Didžiojo karo muziejaus informacija, https:\/\/kam.lt\/lenkijoje-paminetos-s-dariaus-ir-s-gireno-skrydzio-per-atlanta-80-osios-metines\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1933 m.","miestas":"Pščelnikas","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.85118,"lng_wgs":14.84071,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lituanikos-suduzimo-vieta-ir-paminklas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a0821bd3-66a5-4264-b6fd-d98eeefcfc5c","_revision":"6e88c217-6290-4b1e-a842-21885521cfca","id":"21333adc309739f","pavadinimas":"Spėjamas kunigaikščio Sapiegos silueto atvaizdas","aprasymas":"Leipcigo istorijos muziejuje saugoma siluetų piešėjo Georg Friedrich Ayrer (1744–1804) nupiešta lošimų korta, su ranka parašytu užrašu Pr. Sapieha. Vaizduojamas asmuo gali būti kunigaikštis Juozapas Sapiega.\r\n\nJuozapas Sapiega  (1737-1792 m. Liachavičuose, dab. Baltarusija) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo ir politinis veikėjas. Ignoto Sapiegos sūnus, Aleksandro Sapiegos tėvas. Kunigaikštis (1768 m.). Lengvosios kavalerijos pulkininkas. Varšuvoje baigė Kilmingųjų kolegiją, mokėsi kitose aukštosiose mokyklose. Nuo 1762 m. buvo pasiuntinys į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. 1766–84 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro raikytojas. Antirusiškos Baro konfederacijos (1768–72 m.) LDK teritorijoje vienas steigėjų, nuo 1769 m. buvo jos vadovas (maršalka) ir Lietuvos konfederatų kariuomenės generalinis vadas.\n\r\n \r\n\r\nAlgirdas Matulevičius, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozapas-sapiega\nhttps:\/\/www.stadtmuseum.leipzig.de\/DE-MUS-853418\/objekt=Z0003782","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Taikomoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a.","miestas":"Leipcigas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.35878,"lng_wgs":12.36289,"autoriai":"Georg Friedrich Ayrer","susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Juozapas Sapiega (1737–1792)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigaikscio-sapiegos-seselinis-portretas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fbcf22d6-dd04-4810-81b3-3c85594ba40a","_revision":"ef86fdaa-4bfb-4440-9885-326c3e554609","id":"21cb4a9843dac8a","pavadinimas":"Bychavas","aprasymas":"Bychavas įsikūręs dešiniajame Dniepro krante, netoli tos vietos, kur į jį įteka Mokriankos upelis.\r\n\r\nVietovė minima nuo XIV a. pabaigos. Nuo XV a. antrosios pusės Bychavas priklausė Druckiams-Zubrovickiams, vėliau — Alšėniškiams, o 1495 m. teko Albertui Goštautui. Po Stanislovo Goštauto mirties 1542 m. ją perėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. 1560 m. Bychavas atiteko Jeronimui Chodkevičiui. 1590—1619 m. jo vaikaitis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, Dniepro pakrantėje buvusių medinių gynybinių statinių vietoje pastatė mūrinę pilį. 1621 m. ji atiteko Sapiegoms, buvo perstatyta, o kartu įtvirtintas visas miestas. Bychavo pilis buvo viena stipriausių tvirtovių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės rytuose. Ji užėmė maždaug 70x100 m plotą, iš rytų prieigas saugojo Dniepras, kitose pusėse — gilūs gynybiniai grioviai. Pilis užimta ir apgriauta Šiaurės karo metais.\r\n\r\nPo Šiaurės karo Sapiegos vėl perstatė pilį, įrengė dviaukštę mūrinę rezidenciją su reprezentaciniu fasadu. Iki šiol išliko rezidencinių rūmų korpusas su laikrodžio bokšto fragmentu ir vienas iš kampinių bokštų. Po 2004 metų gaisro pastatas nebenaudojamas.\r\n\r\nXVII a. pradžioje Bychave įsikūrė Laterano kanauninkai. XVIII a. Sapiegų iniciatyva netoli pilies pastatytas mūrinis Lateranų kanauninkų vienuolynas. Jis veikė iki XIX a. 5-ojo dešimtmečio. Rekonstruotas išliko iki šiol.\r\n\r\nXVII a. Bychave sumūryta sinagoga, kuri buvo įjungta į miesto gynybinę sistemą. Sinagoga perstayta XX a. Jai būdingi gynybinės architektūros elementai - storose pastato sienose kadaise buvo šaudymo angos.\r\n\r\nBychavo žydų istoriją liudija išlikusios kapinės.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"Nuo XV a. II p.","miestas":"Bychavas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.51802,"lng_wgs":30.24665,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bychavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dd9c350a-102d-4136-b79c-040cf1291f07","_revision":"d84188e6-5864-4bc4-a77d-dcac5a23a94d","id":"21efca1faf89354","pavadinimas":"Pitstono lietuviškos Šv. Kazimiero kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pitstonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.31354,"lng_wgs":-75.791,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pitstono-lietuviskos-sv-kazimiero-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2b526130-ecc5-44b8-ac39-6a961833367c","_revision":"f1252b63-814a-48fb-b746-87dde183c845","id":"21fc20d00881752","pavadinimas":"Petro Kalpoko paveikslų kolekcija","aprasymas":"Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje saugomi Petro Kalpoko paveikslai „Kolkos ragas“ (1912 m.), „Saulėlydis“ (1912 m.), „Interjeras“ (1912 m.) ir „Vyriškio portretas“ (1902 m.).\r\n\r\nP. Kalpokas (1880 m. Miškinėje (Biržų vlsč.) - 1945 m. Kaune) - lietuvių tapytojas. 1895–98 m. tapybos mokėsi Mintaujoje (pas V. Purvītį, J. Valterį), 1898–1900 m. Odesos dailės mokykloje. 1904–09 m. studijavo Miunchene. Nuo 1907 m. dalyvavo Lietuvių dailės draugijos rengiamose parodose, taip pat pasaulinėje parodoje Niujorke (1939 m.). Nuo 1909 m. gyveno Šveicarijoje, Vengrijoje, 1912-14 m. Latvijoje, 1915–20 m. Italijoje. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė piešimo kursuose Kaune, Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.\r\n\r\nDaugiausia nutapė peizažų, portretų, sienų tapybos kūrinių (Kretingos banko centrinės salės pano, 1938–39 m., Pažangos rūmų Kaune pano, 1932 m.). Su J. Januliu dekoravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Kaune. Sukūrė plakatų, karikatūrų, iliustravo knygų, parašė Tapybos technikos vadovėlį (1930 m.). Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas.\r\n\r\n \r\n\r\nRutkauskienė Rima, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/petras-kalpokas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1902-1912 m.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.95596,"lng_wgs":24.11333,"autoriai":"Petras Kalpokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/petro-kalpoko-paveikslu-kolekcija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"da95355f-262a-41cf-abdc-bb3e13ee94a2","_revision":"2c893497-810a-499f-96a4-c315de5d5702","id":"2212718a9af3fdb","pavadinimas":"Piliava","aprasymas":"Iki XIII a. Piliavoje (vok. Pillau) buvo didelė sembų pilis. Vokiečių ordinas, XIII a. įsikūręs sembų žemėse, prie sąsiaurio pasistatė Laukstyčių (Lochštato) pilį, ilgai buvusią svarbiausiuoju centru Aistmarių nerijos šiauriniame gale, kurios liekanos išliko iki šiol. Vietovė kronikose vadinta Naitenpill, 1430 m. – Pillen, 1519 m. – Pilaw, 1522 m. – Pillau. Iki XVII a. pr. ji laikyta nereikšminga, kol 1626 m. į Prūsiją įsiveržę švedai suvokė vietos strateginę reikšmę. Čia jie pasistatė tvirtovę ir Piliava iš žvejų kaimelio virto kariniu uostu. Pagilinę sąsmauką per neriją švedai Aistmares sujungė su Baltijos jūra. Pasibaigus Šiaurės karui, Švedijai bei Lenkijos ir Lietuvos valstybei 1660 m. pasirašius Olyvos taikos sutartį, Prūsija tapo savarankiška valstybe. Tuomet Brandenburgo kurfiurstas, vokiečių vadinamas didžiuoju, Fridrychas Vilhelmas pavertė Piliavą savo tvirtove – Karaliaučiaus vartais į Baltiją. Taip prasidėjo prūsiškoji miesto istorija – iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo ne tik karinės įgulos miestas, bet ir gydomųjų vandenų kurortas.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":"XIII a.","miestas":"Piliava (Baltiysk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.64228,"lng_wgs":19.88741,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/piliava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"041b5a79-d14d-4385-92b6-6be4425efb6d","_revision":"458428ff-603b-490f-bf67-16850a57e150","id":"22276786751d39c","pavadinimas":"Simono Čechavičiaus paveikslas „Šv. Jadvyga“","aprasymas":"Simonas Čechavičius (Czechowicz Szymon) (1689 - 1775) - Lenkijos ir Lietuvos tapytojas. Priklausė kapucinų ordinui. 1711–30 gyveno Romoje, studijavo Šv. Luko akademijoje. Nuo 1731 gyveno ir kūrė Lenkijoje, 1753 ir 1770 Lietuvoje (globojo didikų šeimos). Kūrybai įtakos turėjo italų ir flamandų baroko dailė. Nutapė realistinių, psichologinių portretų (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono M. J. Masalskio, apie 1765). Sukūrė daug religinių paveikslų Krokuvos, Varšuvos, Liublino, Poznanės, Vilniaus (vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Jurgio, Šv. Kotrynos, Šv. Rapolo, Šv. Ignoto) bažnyčioms. Kūriniams būdinga aiški, simetriška kompozicija, šiltos spalvos, susiliejantis, rausvai auksinis koloritas, subtilus šešėliavimas, sentimentalumas, personažų individualizacija. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus.\nSimono Čechavičiaus paveikslas „Šv. Jadvyga“ (1725 m.) saugomas Šv. Stanislovo bažnyčioje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nVasiliūnienė Dalia, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/szymon-czechowicz\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1725 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89474,"lng_wgs":12.47918,"autoriai":"Simonas Čechavičius","susijusios_asmenybes":"Šv. Jadvyga (Jadvyga I-oji de Anjou) (1374–1399)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-sv-jadvyga"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a18623e5-03dd-4fca-a0a8-9fe07911115a","_revision":"2af95c79-76c1-42fd-9426-ab3b33f34867","id":"227c6e87489d6c7","pavadinimas":"Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Šamokinas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78422,"lng_wgs":-76.53381,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/samokino-sv-mykolo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"66fe2b7d-1ad4-4fc9-950f-055b1aacf897","_revision":"58953614-8141-401a-aa32-aed18b6a1f5e","id":"22b5e5f01f423bf","pavadinimas":"Dievo Motinos nuolatinės pagalbos parapijos kompleksas Klivlande","aprasymas":"1952 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia Klivlende yra pirmasis ir vienas ryškiausių Stasio Kudoko darbų, sukurtų emigracijoje. Architektas, įtvirtinęs savo karjerą nepriklausomoje Lietuvoje, nuo 20 a. 5-ojo deš. sėkmingai tęsė ją už Atlanto.\r\n\r\nPastato projektas parinktas konkurso keliu, kurį 1949 m. suorganizavo bažnyčios statybų iniciatorius kunigas Juozas Angelaitis[1]. Naujos bažnyčios statyba – vienas iš pirmųjų atvejų JAV, kada projektas ir statybos procesas buvo pavestas išimtinai lietuviams. Bažnyčios interjerą sukūrė dailininkas Kazys Varnelis, Šv. Mergelės Marijos skulptūrą pagrindiniame fasade – skulptorius Vytautas Raulinaitis, o statybos rangovas – inžinierius Juozas Augustinavičius.\r\n\r\nNors bažnyčios tūris konservatyvus, sumodernintų neoromaninių formų, tačiau kai kurie architektūriniai sprendimai atskleidė modernaus kūrėjo patirtį. Paprastos geometrinės formos, keliomis arkomis papuoštas bokštas ir ištisinė langų juosta apšviečianti pagrindinį altorių bei šonines navas yra gana charakteringi itališkojo racionalizmo atgarsiai, primenantys architekto studijų metus Romoje. Kai kurie architektūriniai bažnyčios sprendimai primena S. Kudoko projektuotą Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčią (Lietuva). Klivlendo bažnyčiai lietuviškumo dvasios suteikė dailininko K. Varnelio vitražai ir altoriai. Bažnyčia formuoja vientisą architektūros kompleksą su klebonija bei mokykla.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Inž. J. Augustinavičius stato bažnyčią. Dirva, 1950 m. lapkričio 9 d., p. 6.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1952 m.","miestas":"Klivlandas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.58423,"lng_wgs":-81.55326,"autoriai":"Stasys Kudokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dievo-motinos-nuolatines-pagalbos-parapijos-kompleksas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a260ec43-3e46-4e0b-b67c-285e5b2ea093","_revision":"2a72962f-8d94-4ee9-8269-516a2a196e67","id":"231f2e810fcb149","pavadinimas":"Alšėnai","aprasymas":"Vietovė žinoma nuo Vytauto laikų. Dvi garsiausios Alšėnuose šeimininkavusios ir daugiausia miestelį išgarsinusios giminės - tai Alšėniškiai ir Sapiegos. Nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK dalinės kunigaikštijos Alšios (Galšios) centras. Nuo XIV a. pabaigos kunigaikštiją ir Alšėnus valdė Alšėnų kunigaikščių giminė. Giminės pradininkas Jonas Alšėniškis (Jonas Algimantaitis) pastatydino čia medinę pilį, prie jos pradėjo kurtis miestelis. XVI a. viduryje kunigaikščių Alšėniškių giminė išmirė (1555). Nuo XVI a. pirmos pusės daugiau nei 100 metų Alšėnai priklausė kitai ne mažiau garsiai ir įtakingai LDK didikų Sapiegų giminei. Didesnioji dalis Alšėnuose išlikusio istorinio ir architektūrinio paveldo sietina su Sapiegomis. Alšėnai 1525 m. vedybų keliu (kaip žmonos kraitis) atiteko Povilui Sapiegai ir Sapiegoms priklausė iki 1639 m. XVII a. antroje pusėje Alšėnų valda padalyta į dvi dalis, jas valdė įvairūs savininkai. Be pranciškonų vienuolyno ansamblio, Alšėnuose išliko XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje statytos Sapiegų pilies griuvėsių.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Alšėnai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.25694,"lng_wgs":26.01425,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572); Bona Sforza (1494–1557); Sapiegos; Alšėniškiai; Povilas (Paulius) Alšėniškis (apie 1490–1555); Povilas Steponas Sapiega (1565–1635); Bogdanas Sapiega (apie 1530–1593); Povilas Ivanovičius Sapiega (1481\/1490–1579); Jonas Algimantaitis Alšėniškis (? – apie 1402 m.)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/alsenai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2d4f3478-f66c-41a7-b05d-5ce42c9efc9e","_revision":"1a89ff0f-9073-4454-abb4-375850db6dc0","id":"2324e1a4941679e","pavadinimas":"Iškoldės Švč. Trejybės bažnyčia","aprasymas":"15 km nuo Myriaus nutolęs Iškoldės miestelis, kurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų istoriją mena mūrinė gotikinė Švč. Trejybės bažnyčia, šioje vietovėje 1449 m. funduota Lietuvos didiko Mikalojaus Nemiraičio. XVI a. ji atiteko evangelikams, o 1641 m. Radvilos pastatą grąžino katalikams. Bažnyčia apgriauta XVII a. viduryje, per karą su Maskva. 1866 m. paversta stačiatikių cerkve, o 1919 m. vėl grąžinta katalikams. 1970 m. buvo restauruota, eksterjere panaikinti cerkvei būdingi elementai. Interjere išliko kryžminiai (navose) ir žvaigždiniai (presbiterijoje) skliautai, gotikinė akmeninė krikštykla.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1449 m.","miestas":"Iškoldė","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.33497,"lng_wgs":26.36495,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Mikalojus Nemiraitis (m. apie 1471 m.)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/iskoldes-svc-trejybes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"178984b9-6b33-4e3e-9882-7ed566953f75","_revision":"50db640f-b705-47cb-a0bb-f9c0c3da7036","id":"2380b14cb58534a","pavadinimas":"Klevanės pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Švitrigaila, Mykolas Čartoriskis, Teodoras Čartoriskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 16 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Gediminaičių kilmės LDK didikų giminės Čartoriskių viena iš pagrindinių rezidencijų.\r\n\r\n1446 m. Švitrigaila Klevanę (Клевань, Klevan’) suteikė kunigaikščiams Čartoriskiams už palaikymą kovose dėl Voluinės. Klevanė tapo Čartoriskių (Konstantino Algirdaičio palikuonys ) jaunesniosios giminės šakos pagrindine rezidencija. Miestas šeimai priklausė iki pat XIX a. II pusės.\r\n\r\nKlevanėje išlikę 1475 – 1561 m. statytos pilies griuvėsiai. Pilį XV a. II p. statė Mykolas Čartoriskis ir jo sūnus, Lucko seniūnas kunigaikštis Teodoras (Fiodoras) Čartoriskis. Ji tapo viena stipriausių Voluinės tvirtovių. Netaisyklingo kvadrato plano mūrinė pilis buvo su dviem penkiakampiais bokštais. Abu bokštai gan gerai išliko, ypač rytinis. Jų sienos kai kuriose vietose siekė 3,8 metrų storio. Pagrindinę gynybinę funkciją atliko vakarinis bastionas. Per gilų griovį buvo pastatytas keturių arkų tiltas. Įdomu, kad tiltą puošė freskos, kurių liekanos išliko iki XX a. pradžios. taip pat išliko trys pilies sparnai (iš keturių) ir tiltas.\r\n\r\n1632 m. pilį Čartoriskiai atidavė jėzuitams, kurie čia įkūrė savo kolegiją. Po 1773 m. (panaikinus jėzuitų ordiną) pilis ilgą laiką nenaudota, kol kunigaikštis Konstantinas Čartoriskis nusprendė čia įsteigti gimnaziją ir 1817 m. pilį perstatė. Rytinė siena buvo nugriauta, jos vietoje pastatyti du fligeliai, kuriuose veikė mokykla. XIX a. 8 dešimtmetyje Aleksandras Čartoriskis pardavė pilį Rusijos valdžiai, čia veikė dvasinė seminarija.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XV-XVI a.","miestas":"Klevanė","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.74249,"lng_wgs":25.96646,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klevanes-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"43cf8b2b-00fa-4cc6-96af-c811764634eb","_revision":"6a27724f-892e-4f45-afb6-927e321a4319","id":"239b651ac5506ed","pavadinimas":"Šv. Kazimiero seserų įsteigta Šv. Kryžiaus ligoninė Čikagoje","aprasymas":"Amerikos lietuvių iniciatyva Market parko rajone, Čikagoje, pastatyta ligoninė – netipiškas egzilio architektūros pavyzdys. 20 a. šeštajame dešimtmetyje šis parkas buvo viena iš gausiausiai lietuvių apgyvendintų vietovių Šiaurės Amerikoje. „Iš neįžengiamų pelkynų, darbščiųjų žmonių dėka, ši apylinkė tapo viena iš gražiausių Čikagoje ir ne veltui čia atsirado Lithuania Plaza. (...) Parko kampe, didžiųjų gatvių sankryžoje stovi mūsų tautos didvyriams – Atlanto nugalėtojams – Dariui ir Girėnui monumentalus paminklas.“[1] Rajone veikė lietuviškos parduotuvės, valgyklos, restoranai. Šalia paminklo įsteigtas lietuvaičių Šv. Kazimiero seserų vienuolyno centras. Jų pastangomis įkurta ne tik Marijos vardo mergaičių gimnazija, bet ir Šv. Kryžiaus ligoninė[2]. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Labdarių Sąjungos (įsikūrusios 1914 m.) iniciatyva 1928 m. pradėtas statyti pirmasis ligoninės korpusas. Ligoninės veikla buvo pavesta Kazimierietėms[3]. Po kelių dešimtmečių senąją 100 vietų ligoninę nuspręsta praplėsti[4]. Žinutė apie naujojo 225 vietų korpuso pamatų kasimą pasirodė 1957 m., tačiau, užtrukus lėšų rinkimui, kertinis akmuo pašventintas tik 1961 m. balandį[5]. Nauja Kazimieriečių vienuolių pastatyta ligoninė buvo moderni ir atitinkanti naujausius to meto standartus. Nors projekto autorius ne lietuvis, bet italų kilmės architektas Džozefas Bagnolo[6], ligoninė yra ryškus lietuvių klestėjimo Market parke ženklas.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Janušaitis, Jurgis. Marquette parke pasižvalgius. Naujienos, 1966 m. rugpjūčio 26 d., p. 3.\r\n\r\n[2] Jono Muloko architektūra. Los Angeles, Californija. Saleziečių spaustuvė, Roma. 1983 m., p. 44.\r\n\r\n[3] J. Voldemaras. Kaip organizavosi labdarių sąjunga. Draugas, 1949 m. vasario 23 d., p. 2.\r\n\r\n[4] Prakasami naujos Šv. Kryžiaus ligoninės pamatai. Draugas, 1957 m. spalio 26 d., p. 3.\r\n\r\n[5] Lietuviai stato 7 milijonų dolerių ligoninę. Draugas, 1961 m. balandžio 7 d., p. 8.\r\n\r\n[6] Ibid., p. 8.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1961 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.76904,"lng_wgs":-87.6927,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-seseru-isteigta-sv-kryziaus-ligonine-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6286b312-62e5-4843-8184-e90eb0a4dffd","_revision":"078081d9-69b0-41af-b6ee-33b2d84cd0dd","id":"23aa5519e00141b","pavadinimas":"Lietuvos Respublikos aikštė Montevidėjuje","aprasymas":"Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje 20 a. 7 dešimtmetyje atidaryta Lietuvos Respublikos aikštė (Plaza República De Lituania). Joje pastatytas paminklinis akmuo su Gediminaičių stulpais.\r\n\r\n2002 m. aikštėje atidengta Urugvajaus lietuvių skulptoriaus Eduardo Lapaičio skulptūra „Trečiojo tūkstantmečio link“.","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. 7 deš.","miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.88475,"lng_wgs":-56.19357,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-respublikos-aikste-montevidejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bc3afaef-5854-4075-8617-6ed4920619aa","_revision":"c330b03b-4b6c-442d-9796-3e08674f91e1","id":"23c37391ef3adcb","pavadinimas":"Podolės Kamenecas ir pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Algirdas, Aleksandras Karijotaitis, Konstantinas Karijotaitis, Jurgis Karijotaitis, Jogaila, Vytautas Didysis, Jobas Bretfusas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK kunigaikščių Karijotaičių statyta pilis.\r\n\r\nPodolės Kamenecas (Кам’янeць-Подiльський, Kam'yanets'-Podil's'kyi) - svarbus istorinio Podolės regiono miestas. Podolės žemės yra į pietus nuo Voluinės ir ribojosi su dabartinės Moldavijos teritorija. Podolės Kamenecas buvo svarbi tvirtovė pasienyje, ginantis nuo totorių ir turkų antpuolių. Šioje vietoje jau XI-XII a. buvo gana nemažas prekybos ir amatų centras. Podolės Kamenecas stovi ypatingai patogioje gynybai vietoje – yra uolėtoje saloje ant skardžio, apsupto Smotryčiaus upės. Įėjimą į saloje esantį miestą saugojo Senoji ir Naujoji pilys, be to miestas buvo apsuptas gynybinės sienos su bokštais. Gynybinė siena buvo apie 1 km ilgio. Sistema pradėta statyti dar XII a., vėliau pastoviai stiprinta. Gynybinė siena, bokštai ir Senoji pilis išliko.\r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžion miestas pateko XIV a. Algirdas už pagalbą pergalingame mūšyje prie Mėlynųjų vandenų (1362 m.) prieš mongolus‑totorius, išvaduotą Podolę atidavė valdyti Karijotaičiams (savo brolio Karijoto keturiems sūnums) - Jurgiui, Aleksandrui, Teodorui ir Konstantinui. Podolės Kamenece Karijotaičiai pastatė naują tvirtovę, o 1374 m. suteikė miestui Magdeburgo teisę. Valdant Aleksandrui Karijotaičiui miestas tapo Podolės žemės administraciniu centru. Aleksandras žuvo kovose su Krymo totoriais, iš jo Kamenecą valdyti perėmė brolis Konstantinas kuris tęsė miesto stiprinimo ir regiono infrastruktūros gerinimo darbus. Jurgis Karijotaitis, be Kameneco, valdė ir kitas Podolės pilis, jas statė ir tvirtino, steigė miestus, kvietė vienuolius.\r\n\r\nKarijotaičių valdymą Podolės Kamenece 1394 m. nutraukė Lenkijos karalius Jogaila, surengęs žygį į Podolę – vakarinę Podolę jis prijungė prie Lenkijos, o Rytinę Podolę kartu su Podolės Kameneco pilimi paskyrė valdyti Vytautui. Mirus Vytautui, 1430-1432 m. kilo karas tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dėl Podolės ir Voluinės, kuris buvo išspręstas taikos sutartimi. Pagal ją Lenkijai atiteko Podolė, o Lietuvai – Voluinė. Podolės Kamenecas 1434 m. galutinai  įjungtas į Lenkijos Karalystę. \nVėlesniais amžiais Podolės Kameneco pilis buvo ne kartą rekonstruota ir stiprinta. Senoji pilis savo dabartinį pavidalą įgavo po Žygimanto Senojo atliktų rekonstrukcijų. XVI a. Kamenece dirbo Jobas Bretfusas, kuris vėliau tapo Vilniaus pilių statybų prižiūrėtoju. \r\n\r\nPodolės Kamenece yra XVI a. pradžioje statyta Švento Petro ir Povilo katedra – toliausiai į rytus nutolusi gotikinė katedra Europoje. 1672-99 m., miestą užėmus turkams, katedra buvo paversta mečete. Iš to laiko išlikęs 33,5 m. minaretas. Taip pat Šv. Mikalojaus bažnyčia ir dominikonų vienuolynas (XV-XVIII a.), pranciškonų bažnyčia (statyta XVII a. pradžioje), Šv. Trejybės trinitorių bažnyčia (XVIII a. vidurys).\r\n\r\nMieste yra armėnų bendruomenės kvartalas. Spėjama, kad armėnai mieste pasirodė apie XIII a. vidurį. Armėnų bendruomenė Kamenece buvo antra pagal dydį Abiejų Tautų Respublikoje po Lvovo. Armėnai daugiausiai užsiėmė prekyba ir amatais. Garsiausias ir seniausias sakralinis pastatas mieste - 1398 m. funduota Šv. Mikalojaus armėnų bažnyčia (XIV a.). Kelis kartus perstatyta, galutinę išvaizdą įgavo XVI a. pristačius aukštą varpinę. XX a. 4 dešimtmetyje sovietai bažnyčią susprogdino. Iki dabar išliko tik monumentali varpinė, joje esančią koplyčią šiuo metu naudoja stačiatikiai.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/melynuju-vandenu-musis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Podolės Kamenecas","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.67375,"lng_wgs":26.56844,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/podoles-kamenecas-ir-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"293377ad-f676-4185-a51d-ef1fc3bcecb0","_revision":"b48bc32c-fc32-4710-9aee-f71457843f59","id":"247564e28bddc83","pavadinimas":"Šv. Kazimiero skulptūra Jėzaus Atsimainymo bažnyčios fasade Niujorke","aprasymas":"Šv. Kazimiero skulptūra, puošianti pagrindinį Jėzaus Atsimainymo bažnyčios Niujorke (arch. Jonas Mulokas) fasadą, yra vienas iš žinomiausių išeivių skulptoriaus Aleksandro Marčiulionio kūrinių. 1962-aisiais laikraštyje „Draugas” rašyta, kad skulptūra yra „gerokai modernizuota, padaryta iš aliuminio plokščių.“[1] Kiekvienu darbu autorius siekė pažadinti žiūrovo norą pačiam atgaivinti iš pažiūros negalinčią judėti skulptūrą. „Marčiulionis nebuvo kažkoks magas, bet jo sukurti darbai alsuoja milžiniška energija ir komplikuotu dramatišku siurrealizmu. Galbūt autorius kaip tik ir norėjo, kad žiūrėdami į jo kūrinius pajustume, koks nepakartojamas yra žmogaus rankų sukurtas daiktas.”[2]\r\n\r\nMarčiulionis gimė 1911 m. Garliavos valsčiuje, Lietuvoje. 1936 m. baigė Kauno meno mokyklą, kurioje skulptūrą studijavo pas Juozą Zikarą ir Juozą Mikėną. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Freiburge su kitais lietuviais įkūrė „Dailės ir amatų mokyklą” („Ecole des Arts et Metiers”), kurioje iki 1949-ųjų vadovavo skulptūros studijai. Vėliau A. Marčiulionis pasitraukė į Australiją, kur iki 1956 m. gyveno Adelaidėje, o 1956-aisiais persikėlė į JAV. Čikagoje gyveno su žmona Eleonora, taip pat menininke, keramike ir skulptore[3].\r\n\r\nIki pastatant Jėzaus Atsimainymo bažnyčią, A. Marčiulionis jau buvo dalyvavęs įvairiose parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje, JAV. Vienoje iš žymiausių Čikagos Meno Instituto organizuojamų parodų („65-ojoje kasmetinėje Amerikos tapybos ir skulptūros parodoje”), jis pristatė kūrinį „Konstrukcija” ir išgarsėjo kaip autorius, kurio darbuose „galima įžiūrėti lietuvių liaudies motyvų įtaką.“[4]. 1962 m. Čikagos tarptautinėje parodoje A. Marčiulionis sukūrė Lietuvos paviljoną[5]. Skulptorius mirė 1998 m. ir yra palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] A. Marčiulionio Šv. Kazimieras. Draugas. Mokslas. Menas. Literatūra, 1962 m. kovo 3 d., p. 3.\n[2] Eurika Lipnickienė. Apžvelgiant Aleksandro Marčiulionio kūrybą. Transkultūriniai ritmai ir vietinė logika. Draugas. 1998 m. birželio 6 d., p. 4.\r\n\r\n[3] Juozas Pautienius. Skulptoriaus A. Marčiulionio kūryba. Lietuviu dienos, 1964 m., nr. 2, p. 14–15, p. 15..\r\n\r\n[4] Ibid., p. 15.\r\n\r\n[5] Apie  skulptorių Aleksandrą Marčiulionį, prieiga per internetą:\r\n\r\nhttps:\/\/www.lithaz.org\/bios\/marciulionisa\/marciulionisa.html.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1962 m.","miestas":"Maspetas, Kvinsas, Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.72415,"lng_wgs":-73.9014,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-skulptura-jezaus-atsimainymo-baznycios-fasade-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"714fdf37-f159-4fd6-b43d-366096938c5a","_revision":"dd1ad3de-1665-429b-ab38-4d22951b6f81","id":"247cf73f07cb1a9","pavadinimas":"Niagara Folso Šv. Jurgio bažnyčia","aprasymas":"Šv. Jurgio lietuvių parapija Niagara Folse įkurta 1913 metais, siekiant atliepti sparčiai gausėjančios imigrantų bendruomenės dvasinius poreikius. Miestas, garsėjęs išvystyta pramone ir hidroelektrinėmis, tapo traukos centru daugybei lietuvių, radusių darbą vietos fabrikuose. Nuosavos bažnyčios statyba tapo istoriniu laimėjimu negausiai, tačiau itin susitelkusiai bendruomenei. Ši šventovė buvo ne tik maldos namai, bet ir saugus prieglobstis, kuriame naujai atvykę tautiečiai sulaukdavo pagalbos, mokėsi anglų kalbos bei puoselėjo tradicines lietuviškas šventes.\nArchitektūriniu požiūriu bažnyčia įkūnijo emigrantų siekį įsitvirtinti Amerikoje kartu išlaikant gyvą ryšį su tėvynės kultūra. Dešimtmečius parapija buvo pagrindinis Niagaros regiono lietuvybės židinys: čia aktyviai veikė šeštadieninė mokykla, choras bei įvairios katalikiškos organizacijos. Nors 2008 metais, vykdant Bafalo vyskupijos restruktūrizaciją, parapija buvo sujungta su kitomis bendruomenėmis, o bažnyčios pastato paskirtis pasikeitė, jos istorinis palikimas išlieka reikšmingu JAV lietuvių išeivijos metraščio puslapiu.\nKenedy, P. J. & Sons. The Official Catholic Directory. New York: P.J. Kenedy & Sons, [leidimo metai pagal naudojamą tomą].\nKučas, Antanas. Lietuviai Amerikoje. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1975.\nNiagara Falls Public Library. Local History Department Archives: Ethnic Communities and Religious Institutions in Niagara Falls. Niagara Falls (NY): [n. d.].","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niagara Folsas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.08721,"lng_wgs":-79.03867,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/najagara-folso-sv-jurgio-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"23a7179f-a1dc-4499-8bff-a28fc9421c78","_revision":"1ecdfbc4-6b69-48e9-b632-161ebdaa4982","id":"24e985303857161","pavadinimas":"Didžioji Berastavica","aprasymas":"1506 m. šią valdą už nuopelnus gavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka Aleksandras Chodkevičius. Jo palikuonys Didžiąją Berastavicą valdė gana ilgą laiką. XVII a. antroje pusėje — XVIII a. čia šeimininkavo Mnišekai ir Potockiai. 1754 m. Didžioji Berastavica gavo savivaldaus miesto teises ir herbą. 1794 m. čia žuvo apie 250 Tado Kosciuškos sukilimo dalyvių.\r\n\r\nKada Didžiojoje Berastavicoje pastatyta pirmoji bažnyčia, tiksliai nėra žinoma. Kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad bažnyčia funduota 1615 m. 1651 m. ji jau minima Valkavisko dekanato bažnyčių sąraše. Mūrinę Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią pastatydino Krokuvos kaštelionas Jurgis Mnišekas. Didinga bazilikinio tūrio kryžiaus plano šventovė iškilo 1741 m. Bažnyčioje kadaise būta sarkofago su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus širdimi.\r\n\r\nPastatas labiausiai nuniokotas sovietmečiu, kai buvo paverstas sandėliu. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, 1992 m. padegta. Dabar tebestovi tik šventovės sienos.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1506 m.","miestas":"Didžioji Berastavica","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.19291,"lng_wgs":24.01865,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817); Chodkevičiai; Aleksandras Chodkevičius (apie 1475–1549); Jonas Karolis Chodkevičius (1560\/1561–1621)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/didzioji-berastavica"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"32ca3993-3f96-4cae-b33e-3f66674c3e8b","_revision":"6681b32f-227f-4169-a22b-9a664eb0ff9a","id":"250ee4e5dd9d658","pavadinimas":"Šv. Kryžiaus bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Šv. Kryžiaus bažnyčią Adelaidės Gudvudo priemiestyje, Australijoje, suprojektavo lietuvių kilmės architektas Vaclovas Algimantas Navakas 1969 m.\r\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1969 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.95454,"lng_wgs":138.59049,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kryziaus-baznycia-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cfba7e56-4048-4c5f-a0d5-928fc291ef19","_revision":"22947b1a-e6d1-4ae6-8a12-75e5a9a10f1b","id":"2513d9a9fde4979","pavadinimas":"Spring Valio Šv. Onos Lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Spring Valis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.33642,"lng_wgs":-89.19829,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/spring-valio-sv-onos-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6c6555d9-96cb-4850-a68a-0f77530306f5","_revision":"56f60981-168d-432d-a47a-8e93e8414d34","id":"257166e52551c2d","pavadinimas":"Pastatas, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Varšuvoje","aprasymas":"Dešimtmetį Varšuvoje studijavęs ir gyvenęs žymus kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis kambarį šio pastato 14 bute nuomojosi jau ugdydamas savo meninius įgūdžius. Su juo gyveno ir brolis Stasys, tuo metu lankęs Wojciecho Górskio realinės mokyklos vyresniąsias klases. Vieta apsistoti buvo gan patogi: iš čia Varšuvos dailės mokyklos dirbtuves Mikalojus Konstantinas pasiekdavo pėsčiomis per keletą minučių, o pagrindinę būstinę – per pusvalandį.\r\n\r\nLenkijos lietuvių draugijos iniciatyva ant Żurawia, 45 pastato fasado 1975 m. atidengta atiminimo lenta, lietuvių ir lenkų kalbomis skelbianti: „Čia 1905−1907 m. gyveno M. K. Čiurlionis“.\r\n\r\nNida Gaidauskienė\nPlačiau publ.: Lituanistika | Menininko atminimo vietos karo destrukcijos perkeistame mieste \/ Nida Gaidauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.22744,"lng_wgs":21.01166,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pastatas-kuriame-gyveno-mikalojus-konstantinas-ciurlionis-zurawia-45-buv-zorawia-16"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0f44f204-661c-4d88-82c6-0527f25b9f6c","_revision":"65ef43c1-e000-408f-96c0-ac9b7ef8f899","id":"25c8ef4fbe079cb","pavadinimas":"Vytauto pagalbos draugija","aprasymas":"Vytauto pagalbos draugija Grand Rapids mieste, Mičigane, buvo įkurta 1900 metais (oficialiai įregistruota kiek vėliau), kaip atsakas į sparčiai augančią lietuvių imigraciją, dirbusią garsiosiose šio miesto baldų gamyklose. Tai viena seniausių ir ilgiausiai be pertraukų veikiančių lietuviškų savitarpio pagalbos organizacijų JAV. Pradinė draugijos paskirtis buvo teikti finansinę paramą nariams ligos ar mirties atveju, tačiau ji greitai išaugo į gyvybingą kultūros ir socialinio gyvenimo centrą. Draugija tapo pagrindiniu tiltu tarp senosios tėvynės ir naujojo gyvenimo Amerikoje: čia buvo puoselėjama lietuvių kalba, švenčiamos tradicinės šventės ir stiprinamas bendruomeniškumo jausmas, o jos pavadinimas, pagerbiantis Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, simbolizavo išeivių tautinį pasididžiavimą ir istorinę atmintį.\nArchitektūriniu požiūriu pastatas, esantis Hamiltono alėjos ir Leonard gatvės sankirtoje, yra tipiškas XX a. pradžios Amerikos darbininkų klasės visuomeninio klubo pavyzdys. Tai dviejų aukštų mūrinis statinys, pasižymintis tvirta ir funkcionalia konstrukcija. Pagrindinis fasadas yra santūrus, tačiau lengvai atpažįstamas iš virš įėjimo esančio tradicinio draugijos pavadinimo užrašo. Vidaus erdvės suplanuotos siekiant užtikrinti maksimalų bendruomenės poreikių tenkinimą: pirmajame aukšte įrengta jauki baro ir valgyklos erdvė, tapusi kasdienio socialinio bendravimo vieta, o antrame aukšte – erdvi salė su scena, skirta koncertams, minėjimams bei masiniams susibūrimams. Paprastos linijos ir tvarios medžiagos atspindėjo lietuvių bendruomenės pragmatiškumą bei norą turėti nuosavus namus, kurie tarnautų ne vienai kartai.\nŠiuo metu Vytauto pagalbos draugija išlieka viena iš nedaugelio vis dar aktyviai veikiančių lietuviškų institucijų Grand Rapids mieste, sėkmingai peržengusių šimto metų gyvavimo ribą. Nors lietuvių bendruomenė bėgant laikui integravosi ir išsibarstė po apylinkes, ši salė vis dar yra svarbus traukos centras, plačiai žinomas dėl savo kulinarinio paveldo, ypač tradicinių lietuviškų koldūnų ir kugelio vakarienių. Draugija veikia kaip privatus klubas, tačiau reguliariai atveria duris viešiems renginiams, taip supažindindama platesnę visuomenę su lietuvių tradicijomis. Nors narystė plečiasi įtraukiant ir ne lietuvių kilmės narius, organizacija sėkmingai saugo istorinę atmintį ir išlieka gyvu paminklu lietuvių išeivijos įtakai Mičigano valstijos kultūriniame peizaže.\n\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nMičigano lietuvių bendruomenė. (1984). Mičigano lietuviai: istorinė apžvalga. Detroit: Lietuvių namų bendrovė.\nGrand Rapids Historical Society. (2015). Ethnic Societies of the West Side: A Community Legacy. [Archyviniai dokumentai].\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.\nThe Grand Rapids Press Archive. (2010). The Enduring Legacy of the Vytautas Aid Society on Hamilton Avenue. [Archyvinis straipsnis].","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Grand Rapidsas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.98677,"lng_wgs":-85.6798,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytauto-pagalbos-draugija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bf327034-5e10-47d4-bf43-d05f38c7b39e","_revision":"ac8595f3-f9c5-4ac0-93bd-190616082152","id":"26f4a1681d01fa2","pavadinimas":"Paminklas Andriui Rudaminai Senojoje Goa","aprasymas":"2015 m. atidengtas paminklas pirmajam Indijoje išsilaipinusiam lietuviui Andriui Rudaminai. Paminklas yra Senosios Goa mieste, šalia didžiausių Indijoje katalikiškų maldos namų - Sė katedros kieme. Jėzuitų misionierius A. Rudamina į Goa atvyko 1625 metų rugpjūčio 22 dieną. 2025 m. rugpjūčio 25 d. iškilmingai paminint pirmojo lietuvio misionieriaus Andriaus Rudaminos atvykimo į Indiją 400-asias metines, senojoje Goa Se katedroje atidengta tautodailininko Juozo Kalinausko drožta ąžuolinė Rudaminos skulptūra.\r\n\r\nRudaminà Andrius (1596 Daugėliškis, dab. Ignalinos rj. savivaldybė - 1631 09 05 Fudžou, Kinija) - Lietuvos jėzuitas (1618), misionierius. Pirmasis lietuvis misionierius Kinijoje ir Indijoje. Gimė Daugėliškio seniūno šeimoje. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1613–16 Vokietijoje studijavo filosofiją, 1617 įstojo į Leuveno katalikų universitetą; tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. 1620–22 studijavo teologiją Vilniaus universitete, 1622–24 Romoje. 1623 įšventintas kunigu.\r\n\r\n1625 iš Portugalijos išvyko misionieriauti į Kiniją, po to – į Goa miestą (Indija). Susirgęs maliarija 1626 buvo išsiųstas į Makao miestą Kinijoje. 1627–28 dirbo Hančou, Fudžou, Kiatinge. Išmoko kinų kalbą ir ja parašė 2 religines knygas: Dvidešimt širdies paveikslų ir Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų. Jas pasirašė savo kiniška pavarde Lou‑Ngan tée pan she.\r\n\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Indijoje informacija\nhttps:\/\/www.urm.lt\/in\/lt\/naujienos\/senojoje-goa-atidengtas-paminklas-a-rudaminai-pirmajam-lietuviui-issilaipinusiam-indijoje\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/andrius-rudamina\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1625 m.","miestas":"Senoji Goa","salis":"Indija","lat_wgs":15.50389,"lng_wgs":73.91221,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Andrius Rudamina (1596–1631)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-andriui-rudaminai-senojoje-goa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b958ff1c-01db-4ab2-aa75-25a29983c09f","_revision":"a11b2403-4541-4499-b9d6-8f962d08c729","id":"27dc22bf80a87ed","pavadinimas":"Paminklas Jonui Basanavičiui Varnoje","aprasymas":"Varnoje, Panagyurishte gatvėje, vietoje, kurioje anksčiau gyveno dr. Jonas Basanavičius - 8-ajame dešimtmetyje pastatytas atminimo ženklas.\r\n\r\n1892–1905 Varnoje gydytoju dirbęs J. Basanavičius (nuo 1894 – Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas) dalyvavo miesto politiniame (aktyvus demokratų partijos, Varnos tarybos narys), visuomeniniame, kultūros ir mokslo (įkūrė Medicinos istorijos muziejų, Archeologijos draugiją) gyvenime, rūpinosi miesto sanitarine būkle, parengė Varnos pavertimo kurortu projektą. J. Basanavičiaus vardu pavadinta viena miesto gatvių, atidengta memorialinė lenta, rengiamos mokslinės konferencijos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/varna-1\/\nhttps:\/\/ro.mfa.lt\/ro\/lt\/naujienos\/varnoje-atidengta-paminkline-atminimo-lenta-dr-jonui-basanaviciui","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. 8 deš.","miestas":"Varna","salis":"Bulgarija","lat_wgs":43.20183,"lng_wgs":27.91403,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Basanavičius (1851–1927)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-jonui-basanaviciui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a6efc3cc-036e-4d3c-86f6-232c7455f442","_revision":"d6c3250b-b48a-4c7b-8b04-38f1d61c7425","id":"283665aa608bb13","pavadinimas":"Lvivo piliavietė","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Susijusi su LDK kovomis dėl Lvivo, Žalgirio mūšiu, Liublino unija.\r\n\r\nSvarbiausi Lvivo įtvirtinimai - Aukštutinė ir Žemutinė pilys - iškilo Haličo-Voluinės valstybės laikais XIII a. 1340 m. Lvivą puolantys lenkai medines pilis sudegino. 1340–49 m. Lvivas buvo Gedimino sūnaus Liubarto valdžioje. 1349 m. miestą užėmė Lenkija, tačiau įnirtinga kova dėl Lvivo tarp Lietuvos ir Lenkijos tęsėsi visą XIV a. antrąją pusę. 1353 m. medinę miesto pilį sudegino ir lietuviai. Mūrinė pilis iškilo Pilies kalne XIV a. pabaigoje. Ja buvo naudojamasi ir kaip kalėjimu - čia buvo laikomi 1410 m. Žalgirio mūšyje į nelaisvę paimti vokiečių riteriai. Miestui patekus Austrijos monarchijos valdžion, 1777 m. pilį imta ardyti. Tvirtovės mūrai visiškai sunaikinti 1868-1869 m. pilant 300 metų jubiliejui skirtą Liublino unijos kalvą.\r\n\r\n \r\n\r\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Lvivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.84826,"lng_wgs":24.03933,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lvivo-piliaviete"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"29536375-2d3b-4f80-b62b-33aca89a093e","_revision":"0ab46366-916a-41c9-8e03-136f236117c1","id":"284b1af3832a5b6","pavadinimas":"Jono ir Bronės Mockūnų namas","aprasymas":"[caption id=\"attachment_4706\" align=\"alignnone\" width=\"270\"] Daina Pocius nuotrauka[\/caption]\r\n\r\nLatvių kilmės lietuvių architekto Karolio Reisono suprojektuotas dviejų miegamųjų kambarių gyvenamasis namas Jonui ir Bronei Mockūnams, atvykusiems į Australiją 1948 m. Šeima į namą įsikėlė 1956 m. Dideliame kieme buvo daug vaismedžių, veja, nedidelis daržovių daržas, augo gėlės, vynuogės ir žemuogės. Namo viduje siena buvo išdažyta stilizuotu lietuvišku gėlių motyvu. Aplinkui gyveno nemažai kitų lietuvių šeimų.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/salithohistory.blogspot.com\/2014\/12\/4-avon-st.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1956 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.95241,"lng_wgs":138.56882,"autoriai":"Karolis Reisonas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-ir-brones-mockunu-namas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fbc54b6f-ba04-4381-9763-236c23e9923d","_revision":"b892d803-5970-4f59-8e4b-54d0613cf410","id":"286b3d684d67c51","pavadinimas":"Nesvyžius","aprasymas":"Nesvyžiuje išliko autentiškų privataus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto bruožų, gausu restauruotų LDK laikotarpio paminklų. Istoriniuose šaltiniuose 1446 m. pirmą kartą paminėtas miestas 1523 m. tapo didikų Radvilų nuosavybe ir šiai įtakingai didikų giminei priklausė kelis šimtmečius. Kai Nesvyžiaus šeimininkas Mikalojus Radvila Juodasis gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą, miestas tapo Nesvyžiaus - Olykos kunigaikštystės sostine. Labiausiai prie miesto plėtros prisidėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, 1586 m. išrūpinęs Nesvyžiui savivaldos teises bei pastatęs čia pilį ir parapinę bažnyčią, taisyklingai suplanavęs ir gynybiniais įtvirtinimais apjuosęs miestą bei pakvietęs įsikurti pirklius bei amatininkus iš užsienio.\r\n\r\nPuoselėjamas Radvilų giminės Nesvyžius buvo vienas svarbiausių LDK religinių ir kultūros centrų. Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais Nesvyžius buvo tapęs vienu svarbiausių Reformacijos Lietuvoje židinių. 1562 m. įsteigtoje spaustuvėje buvo leidžiamos evangelikų reformatų knygos, tokios kaip Simono Budno „Katekizmas“ gudų kalba bei vadinamoji Nesvyžiaus Biblija. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis miestą pavertė katalikybės centru, įkurdino jėzuitų, benediktinų ir bernardinų bendruomenes. XVII a. antrojoje pusėje čia apsigyveno ir dominikonai.\r\n\r\n1587–1593 m. pagal jėzuito Džovanio Marijos Bernardonio projektą pastatyta jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia – pirmasis barokinis statinys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sukurtas pagal Romos jėzuitų Jėzaus Vardo bažnyčios pavyzdį. Ji išliko ir veikia iki šių dienų. Bažnyčios kriptoje palaidota daugiau kaip 100 Radvilų giminės narių, tarp jų ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, jo sūnus Karolis Stanislovas Radvila.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Kapai; Atmintinos vietos; Architektūra (sakralinė); Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1446 m.","miestas":"Nesvyžius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.2226,"lng_wgs":26.67661,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565); Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Jeronimas Florijonas Radvila (1715–1760)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nesvyzius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"016860b2-cfda-46e5-9020-4f7b8f30140c","_revision":"4ee266a9-da28-4c80-b948-523af757ded3","id":"288dc70e74e3c36","pavadinimas":"Mielkiemis","aprasymas":"Mielkiemis (vok. Mehlkehmen, nuo 1938 m. – Birkenmühle) – miestelis Romintos girios šiauriniame pakraštyje, 9 km į rytus nuo Tolminkiemio, Pisos upės pakrantėje. Mielkiemį supa aukštos kalvos: Dumblių kalnas (232 m aukščio), Lazdynkalnis (232 m), Pilies kalnas (204 m). 1690 m. Įsruties apskrities kaimų sąrašuose pažymėta, jog Mielkiemio kaime tarp vietos lietuvių gyvena ir vienas vokietis. 1692 m. iš lauko akmenų ir plytų pastatyta pirmoji Mielkiemio bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų.\r\n\r\nMielkiemyje kunigavo Jonas Berentas, 1735 m. Biblijos redaktorius, giesmių vertėjas į lietuvių kalbą, taip pat ietuvių raštijos populiarintojas Jurgis Adomas Meisneris. 1736 m. į Mielkiemį atvyko kunigauti Petras Gotlibas Milkus, kuris anksčiau dirbo mokytoju. Jis buvo vienas iš lietuvių raštijos iniciatorių, Biblijos ir Įsakų vertėjas į lietuvių kalbą. Mielkiemyje jis gyveno iki mirties 1753 m. Čia ir palaidotas. Jo sūnus Kristijonas Gotlibas Milkus buvo gabus kalbininkas, lietuvių ir vokiečių kalbomis išleidęs nemažai savo raštų. Nuo Mielkiemo iki Tolminkiemio yra tik 9 km, todėl manoma, kad pas P. Milkų užsukdavo K. Donelaitis.\r\n\r\n1709–1711 maro ištuštintuose sodžiuose XVIII a. I pusėje apsigyveno daug vokiečių kolonistų, lietuvių skaičius vis mažėjo: 1848 iš 5486 bendruomenės narių jų užrašyta 1050 (19,1%), 1870 jau tik 500 (7,8%), 1878 – 150 (2,3%), 1897 – 54 (0,9%), 1912 iš 4070 parapijiečių vos 30 (0,7%). Pamaldos lietuvių kalba tuokart laikytos 4 kartus per metus (po Pirmojo pasaulinio karo iki 1921 – 3 kartus). Netrukus ir tų atsisakyta. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia paversta sandėliu.\r\n\r\nVilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Mielkiemio bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Mielas kiemas ir laukeliai!“.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/mielkiemio-parapija\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/mielkiemis\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1690 m.","miestas":"Mielkiemis (Kalinino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.44705,"lng_wgs":22.57594,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914); Kristijonas Donelaitis (1714–1780); Jurgis Adomas Meisneris (1692–1769); Jonas Berentas (1667–1737); Petras Gotlibas Milkus (Milkė) (apie 1692–1753); Milkai; Kristijonas Gotlibas Milkus (1733–1807)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mielkiemis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"192a231b-6b88-4951-a3c6-b56b0643c8b6","_revision":"dc4d365b-368a-4ade-8be4-b44e7e69c93c","id":"28ac1e1048aaafb","pavadinimas":"Emanuelio Levino aikštė","aprasymas":"Pačiame Paryžiaus centre, greta Panteono yra Emanuelio Levino vardu pavadinta aikštė (place Emmanuel Levinas). Aikštei E. Levino vardas suteiktas 2006 m., minint filosofo 100-ąsias gimimo metines.\r\n\r\nEmanuelis Levinas - vienas reikšmingiausių 20 amžiaus religinių mąstytojų, prancūzų ir žydų filosofas, gimęs 1906 m. Kaune. E. Levinas Kaune užaugo, baigė mokyklą. Iš Lietuvos išvažiavo siekdamas studijų - nuo 1923 studijavo filosofiją Strasbūro, 1928–29 – Fribūro universitete. Lietuvių kalba E. Levinas parašė straipsnį Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje (išspausdintas žurnale Vairas 1933 m.). Per II pasaulinį karą kalėjo prancūzų karo belaisvių stovykloje Vokietijoje, Kaune likę E. Levino tėvai ir broliai žuvo per holokaustą. 1961 m., būdamas 56-erių, išleido savo pagrindinį veikalą „Totalybė ir begalybė“.  Nuo 1963 dėstė Poitiers, nuo 1967 Nanterre’o universitete, 1973–76 – Sorbonoje. E. Levino filosofija padarė didelę įtaką šiuolaikiniam filosofiniam ir teologiniam mąstymui. E. Levinas mirė Paryžiuje 1995 12 25 d.\r\n\r\n \r\n\r\nDanutė Bacevičiūtė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/emmanuel-levinas\/\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/1227569\/emanuelis-levinas-po-siaubingu-totalitariniu-rezimu-sugebejo-vel-pagristi-etikos-svarba","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"2006 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.84459,"lng_wgs":2.34801,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/emanuelio-levino-aikste"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"da6c74c3-cdb7-4ad8-9183-876ca659dfd0","_revision":"e290972c-3229-4e38-9dd8-7d17897daedc","id":"29143432d6e3a61","pavadinimas":"Gardino Senoji pilis","aprasymas":"Kijevo kunigaikščiams priklausiusi medinė (su atskirais mūriniais pastatais) pilis buvo pastatyta XI a. pab. – XII a. pr. Maždaug XIII a. pilį užvaldė lietuviai. Pilis statyta ant aukštos kalvos, Nemuno ir Gardynės santakoje. Ant pilyje buvusios cerkvės pamatų lietuviai pastatė mūrinę bažnyčią (likę griuvėsiai). Iš šios pilies buvo rengiami žygiai į kryžiuočių užimtą Prūsą. 1283–1402 m. pilį 14 kartų puolė kryžiuočiai. 1376 m. pilį su miestu užvaldė ir vėliau ją perstatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1391 m. pilį maždaug 50 dienų buvo apgulusi ir ją užėmė Jogailos, kovojusio su Vytautu, kariuomenė. Vytautas, padedamas Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado von Walenrodo, 1392 m. pilį atsiėmė ir leido šalia jos apsigyventi vokiečių riteriams. Senoji pilis turėjo XII–XIII a. statytus mūrinius bokštus, buvo sutvirtinta žeme ir medžiais iki 1398 m. didelio gaisro.\r\n\r\nPo gaisro Vytautas ant išlikusių trikampės konfigūracijos pylimų pastatė mūrinę gotikinę netaisyklingo trikampio formos pilį, kuri vadinama Vytauto pilimi. Šią Vytauto tvirtovę sudarė Aukštutinė pilis ir Žemutinė pilis, perskirtos griova. Aukštutinė pilis buvo statyta Senosios pilies vietoje. Ji turėjo dviejų aukštų kunigaikščių rūmus, 5 masyvius nevienodo dydžio bokštus, mūrinį aptvarą ir pakeliamąjį tiltą. XV a. pilis buvo išplėsta ir paversta valdovo rūmais. Čia trumpai gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Kazimieras I Jogailaitis, kuris pilyje mirė, ir jo sūnus (vėliau paskelbtas šventuoju) Kazimieras. Aukštutinės pilies rūmai LDK valdovo Stepono Batoro (ir kitų) užsakymu XVI a. pab. architektų buvo rekonstruoti į renesansinius reprezentacinius karališkuosius rūmus - Batoro pilį. Pilį perprojektavo architektas Scotto di Parma. Šioje pilyje Steponas Batoras ir mirė. XVII a. per griovą vietoje pakeliamojo tilto išmūrytas mūrinis tiltas. Pilį 1655 m. sudegino Rusijos kariuomenė, tačiau 1678 m. ji buvo atstatyta. 1708 m. ją sudegino Švedijos kariuomenė. Dėl gaisrų ir karų ši pilis iki XVIII a. vid. buvo apleista.\r\n\r\n1830–1831 m. ir 1863 m. apgriuvusioje Senojoje pilyje Rusijos valdžia kalino sukilėlius. XIX a. jai pristatytas trečias aukštas.\r\n\r\nTarpukariu lenkų archeologai atidengė XII–XIV a. Senosios pilies pastatų likučius: griuvėsiai konservuoti, fragmentai restauruoti.\r\n\r\nIšlikusiuose Senosios pilies statiniuose yra įsikūręs Gardino istorijos ir archeologijos muziejus (įkurtas 1920 m.).\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Gardinas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.67702,"lng_wgs":23.82356,"autoriai":"Scotto di Parma","susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (1427–1492); Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484); Steponas Batoras (1533–1586); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Jogaila (1348–1434)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gardino-senoji-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7603e281-ac1e-4d17-881d-de7d5e7c1c8e","_revision":"6399ab13-a331-4804-af5b-c92cebcdc09a","id":"294fd5513335647","pavadinimas":"Čarnaučicų Švč. Trejybės bažnyčia","aprasymas":"Savo valdoje, 148 km į šiaurę nuo Bresto, Nesvyžiaus ir Olykos, kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1585 ir 1587 m. fundavo ir XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje pastatydino mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią. Tai vienanavė bažnyčia, turinti gotikos ir renesanso bruožų. Specifinė ypatybė — prie šoninio pietinio fasado priglaustas apvalus gynybinei architektūrai būdingų formų bokštas.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1585 m.","miestas":"Čarnaučicai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.21804,"lng_wgs":23.73974,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/carnaucicu-svc-trejybes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b133068f-2631-461d-a670-220ba2b949ae","_revision":"c06c7ebd-fe7d-43f3-99e5-edf428660857","id":"2ade94d29dc3bad","pavadinimas":"Atminimo lenta Alfonsui Lipniūnui Pucko Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje","aprasymas":"Alfonsas Lipniūnas, 1905 m. Talkoniai (Pumpėnų vlsč.) - 1945 m. Pucke (Pamario vaivadija; 1989 m. perlaidotas Panevėžyje), Lietuvos katalikų kunigas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis.\r\n\r\n1930 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. 1930–35 m. Panevėžio katedros vikaras, Panevėžio vyskupijos Jaunimo reikalų direktorius. Vadovavo Panevėžio ateitininkams, angelaičiams, pavasarininkams. 1935–37 m. studijavo sociologiją Lille’io universitete, 1937–39 m. – Paryžiaus katalikų institute. Nuo 1939 m. Respublikos pedagoginio instituto Panevėžyje lektorius, profesorius. Nuo 1942 m. Vilniaus kunigų seminarijos sociologijos ir pastoracinės teologijos profesorius, Vilniaus universiteto kapelionas. Rūpinosi badaujančiais miestiečiais, 1941 m. Vilniuje su kitais įsteigė šalpos organizaciją Laisvės fondas. 1940–43 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios pamokslininkas, pamoksluose skleidė tautiškumo, aukštos dorovės idėjas, kėlė mintį apie lietuvių misiją Rytų ir Vakarų kultūrų kryžkelėje, ragino jaunimą ir inteligentiją nestoti į vermachtą. Apkaltintas kurstymu prieš okupacinę valdžią 1943 m. nacių areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Čia slaptai aukojo Mišias, teikė sakramentus, šelpė ligonius, dalijosi su jais savo maistu.\r\n\r\nAlfonsui Lipniūnui Pucko Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje atidengta atminimo lenta.\r\n\r\n \r\n\r\nAntanavičius Juozapas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/alfonsas-lipniunas\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2005 m.","miestas":"Puckas","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.72129,"lng_wgs":18.41231,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Alfonsas Lipniūnas (1905–1945)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-alfonsui-lipniunui-pucko-sv-petro-ir-povilo-baznycios-prieangyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9ab826ae-9a59-4a5d-bc4a-e7aea7f76125","_revision":"aa0d4c8e-ba18-4940-8f45-6958ab253203","id":"2aebcae08a7bf38","pavadinimas":"J. Giedroycas ir „Kultura“ redakcija Mezon Lafite","aprasymas":"Giedroyc Jerzy Władysław (Ježis Vladyslavas Gedroycas, Jurgis Vladislovas Giedraitis), 1906 07 27 Minske - 2000 09 14 Maisons-Laffitte (Paryžiaus priemiestis), Lenkijos politikas, teisininkas, publicistas. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Giedraičių giminės. 1947 Romoje ėmė leisti mėnraštį Kultura, tais pačiais metais redakcija persikėlė į Paryžių. J. W. Giedroyco iniciatyva mėnraštyje suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais. Tai darė poveikį visam Vidurio Rytų Europos regionui. Daug dėmesio skyrė Lietuvai, daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei jos paveldui – darniems religiniams santykiams, taikiam tautų sambūviui. Rūpinosi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų dabartinėmis problemomis, draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais. Aktyviai rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės. Apdovanotas Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi (1998).\r\n\r\nRimantas Miknys, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jerzy-wladyslaw-giedroyc\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Mezon Lafitas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.94351,"lng_wgs":2.13039,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jurgio-giedraicio-namai-mezon-lafite"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3398eba5-2d2e-4347-b59c-56086b3a1d4a","_revision":"c63c9e79-af63-470e-9f98-27cbeea2e369","id":"2b3815df38209b9","pavadinimas":"Vėluva","aprasymas":"Vėluva (vok. Wehlau) – miestas, įsikūręs Priegliaus ir Alnos santakoje. Šaltiniuose jis vadintas įvairiai: 1258 m. – Welowe, 1326 m. – Wilow, 1405 m. – Wilonwe, Welouwe, Wylow. Vėluvoje iki XIII a. vid. stovėjo prūsų pilis, susijusi su Herkaus Manto sukilimu. Čia lankėsi Kęstutis, Narimantas, Algirdas ir Vytautas.\r\n\r\n1336 m. Vėluva gavo Kulmo miesto teises. 1382 m. buvo pastatyta pirmoji rotušė (1720 m. iškilo nauja rotušė). 1339 m. Vėluvoje įkurta antroji Mažosios Lietuvos teritorijoje mokykla. 1623 m. miesto kronikos įraše sakoma, kad prie mokyklos turi būti vienas mokytojas lietuvis, kuris „galėtų nevokiečius mokyti“. Vėluvoje mirė ir buvo palaidotas lietuvių mokytojas Jokūbas Rėza (1660–1739).\r\n\r\n1347 m. kartu su miestu sudegė pirmoji Vėluvos bažnyčia. 1360 m. iškilo nauja, akmeninė, trijų navų su bokštu. Joje buvo vertingas 1633 m. altorius, daug XVII a. skulptūrų. 1944 m. bažnyčia apgadinta.\r\n\r\n1657 m. rugsėjo 10 d. Vėluvoje įvykusiame pasitarime Prūsijos hercogas atsisakė Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasaliteto ir Prūsiją prijungė prie Brandenburgo. Tuomet kraštas imtas dar labiau germanizuoti.\r\n\r\n1629 m. prie Vėluvos gimė Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Teofilis Gotlibas Šulcas (1629–1673).\r\n\r\nVėluvoje pas savo tetą lankėsi dailininkas Pranas Domšaitis. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje yra 1928 m. P. Domšaičio sukurtas paveikslas „Domšaitienė iš Vėluvos“.\r\n\r\nVėluvos apylinkėse iki pat 1945 m. gyventa lietuvių. Dabar dar išlikę dalis senamiesčio pastatų, rotušė, gotikinės bažnyčios liekanos.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1258 m.","miestas":"Vėluva (Znamensk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.61415,"lng_wgs":21.22791,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Kęstutis (apie 1297–1382); Teofilis Gotlibas Šulcas (1629–1673); Narimantas (apie 1300–1348); Jokūbas Rėza (1660–1739); Jonas Rikovijus (Jonas Richteris) (1625–1703); Pranas Domšaitis (1880–1965)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/veluva"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"96637175-6151-4169-8469-7a7046173960","_revision":"e4955720-7a3d-40a3-a1f5-056f9c0884b0","id":"2b82d1f5c2c1b36","pavadinimas":"Mukačevė","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Teodoras Karijotaitis, Vytautas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su Gediminaičiu Teodoru Karijotaičiu, išlikusi jo stiprinta pilis ir funduoti statiniai.\r\n\r\nMukačevė (Мукачеве, Mukachevo) - pirmą kartą paminėta IX a., vėliau priklausė Kijevo Rusiai ir Vengrijos karaliams. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Mukačevė niekada nepriklausė, tačiau ją valdė Algirdo vaikaitis Teodoras Karijotaitis.\r\n\r\nPo mūšio prie Mėlynųjų vandenų (1362 m.) Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas valdyti Podolę paskiria savo anūkams, Karijoto sūnums – Aleksandrui, Jurgiui, Konstantinui ir Teodorui. Mirus vienam iš brolių jo valdos atitekdavo jaunesniam. Tokiu būdu apie 1388 m. visa Podolė jau priklausė Teodorui, jauniausiam iš Podolę valdžiusiųjų Kariojotaičių. 1392 m. Teodoras sukilo prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. 1393 m. įvyko mūšis tarp Teodoro Karijotaičio ir Vytauto kariaunų, Teodoras patyrė pralaimėjimą, buvo paimtas į nelaisvę ir kalintas Vilniaus pilyje. Netrukus Teodorui pavyko pabėgti iš nelaisvės, o jį priglaudė Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis. Buvo sudarytas abiem pusėms naudingas susitarimas – Teodoras perleido Zigmantui Liuksemburgiečiui savo nominalias teises į Podolę, o Vengrijos karalius jam suteikė valdyti Mukačevę. \nTeodoras Mukačevę valdė nuo 1393-95 m. iki 1414 m. Naujas miesto savininkas ženkliai perstatė pilį - Teodoras pavertė ją savo rezidencija. Pilis buvo apsupta sauso griovio ir gynybine siena su keturiais apvaliais bokštais (trys išlikę), iškastas šulinys. Teodoras Karijotaitis taip pat sustiprino prekybą, įkūrė stačiatikių vienuolyną. \nKarijotaitis apie 1414 m. Mukačevėje ir mirė. Teodoras neturėjo palikuonių, todėl po jo mirties 1414 m. pilis sugrįžo Vengrijos karaliaus Zigmanto nuosavybėn. \r\n\r\nMukačevės (Palanoko) pilis - vienas vertingiausių XIV -XVII a. fortifikacinės architektūros ir istorinių paminklų Ukrainoje. Tvirtovėje dera skirtingų epochų architektūros stiliai. Pilis pastatyta ant vulkaninės kilmės 68 m. aukščio (kaip Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje varpinė) kalno ir užima 14 000 m² plotą. Pilį sudaro trys ant rijų terasų išsidėsčiusios dalys. Seniausioji dalis – Aukštutinė pilis (XIV -XVI a.) yra kalno viršūnėje. Vidurinioji pilis (XVII a. ) ant terasos 6 m. žemiau Aukštutinės pilies. Žemutinė pilis (taip pat XVII a. ) ant terasos 10 m žemiau Viduriniosios pilies. Visa pilis ir kiekviena jos dalis aptvertos akmeninėmis 3-3,5 m aukščio sienomis, apsuptos 10 -12 m gylio sausais grioviais, per kuriuos buvo permesti mediniai pakeliami tiltai. Pilį saugojo XVII a. pristatyti 8 galingi artilerijos bastionai. Aukštutinės pilies uždarame kieme XVI-XVII a. įrengta kunigaikščio rezidencija, trys apvalūs bokštai (XIV a., pristatyti XVII a.), XVII a. pilies koplyčia. Iš šiaurinės pusės Aukštutinę pilį saugo du bastionai. Pietinėje kiemo dalyje tebėra 85 m. gylio šulinys, kurio vandeniu pilis buvo aprūpinama iki pat XIX a. pabaigos.\r\n\r\nTeodoras Karijotaitis būdamas stačiatikiu rėmė stačiatikių bažnyčią ir vienuolynus. Jis įsteigė seniausią Mukačevėje Šv. Mikalojaus stačiatikių moterų vienuolyną ant Čiernieč kalno (kartais nurodoma, kad Karijotaitis tik atnaujino jau anksčiau įsteigtą vienuolyną). Pagal legendą, medžiojantį Teodorą Karijotaitį užpuolė baisus žvėris. Kunigaikštis pagalbos kreipėsi į Dievą – pasižadėjo, kad jeigu išsigelbės nuo žvėries, toje vietoje atsidėkodamas pastatys vienuolyną. Stebuklo laukti ilgai nereikėjo, žvėris kunigaikštį paleido, o greitai ant kalno buvo pastatytas pirmais medinis vienuolynas. Dabartiniai vienuolyno pastatai ir soboras pastatyti XVIII a. viduryje – XIX a. pradžioje, vienuolyną supanti gynybinė siena – XVII a. Vienuolynas visuomet buvo svarbus Užkarpatės kultūrinis centras, čia sukaupta vertinga senosios raštijos biblioteka, vėliau perduota Užgorodo universitetui. Vienuolyne saugoma 1401 m. išspausdinta taip vadinama Užkarpatės evangelija.\r\n\r\nTeodoras ir jo žmona Olga skyrė fundacijas ir kitiems stačiatikių vienuolynams, cerkvėms. Teodoro sūnus Jonas Žadivydas dalyvavo Žalgirio mūšyje.\r\n\r\nTeodoras mieste gerbiamas ir prisimenamas - pilyje 2016 m. įrengta Teodoro Karijotaičio ekspozicija, o 2018 m. pilies kieme jam pastatytas paminklas, autorius Vasyl Stepanovych Olashin.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karijotaiciai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Mukačevė","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.4319,"lng_wgs":22.68738,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mukaceve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"414affbd-0f41-478c-8903-24b2782b3a03","_revision":"afbe0b08-ef7e-4631-95bd-a4e0a8cde89e","id":"2b98fdadb673323","pavadinimas":"Kotrynos Jogailaitės (1526-1583) palaidojimas Upsalos katedroje","aprasymas":"Kotrynos Jogailaitės palaidojimas. Upsalos katedros požemiuose ilsisi pirmojo savarankiškos Švedijos (nuraukusios Kalmaro uniją) karaliaus, Vazų dinastijos pradininko Gustavo I Vazos palaikai. Toje pačioje kriptoje buvo palaidotos ir trys jo žmonos. Vienoje iš katedros kriptų, po Švč. Mergelės Marijos koplyčia, amžino poilsio atgulė Gustavo I Vazos sūnaus, Švedijos karaliaus Jono III Vazos (1537-1592) palaikai. Kartu su valdovu buvo palaidota antroji jo žmona Gunilla Bielke (1568-1597). Tuo tarpu pirmoji Jono III Vazos žmona, aktyvi katalikė – Kotryna Jogailaitė (1526-1583), buvo palaidota atskirai šiaurinėje bažnyčios dalyje esančiuose požemiuose, po jai skirta, puošnumu išsiskiriančia koplyčia. Šioje koplyčioje yra karalienei skirtas antkapinis paminklas, taip pat stovi puošnus Jono III Vazos antkapinis paminklas. Katedros lobyne saugomi su Kotryna Jogailaite susiję artefaktai: karalienės karste rasta safyrais ir perlais puošta karūna, auksinis skeptras su ametistais bei karalienės kraičio apraše minėtas, iš Vilniaus atsivežtas prabangus medalionas, kurį jai dovanojo tėvai (puoštas brangakmeniais, su raide „C“).\r\n\r\nLietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos dukra, Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė buvo Švedijos karalienė (1569-1583), Suomijos kunigaikštienė (1562-1569), Jono III Vazos žmona. 1562 m. Vilniuje įvyko karališkos Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono III Vazos vestuvės. Porai iki karūnacijos teko nemažai patirti, kol buvo vainikuoti Švedijos karaliais. 1569 m. liepos 10 d. Kotryna kartu su vyru Jonu III Vaza Upsalos katedroje buvo vainikuoti Švedijos karaliais. Kotryna Jogailaitė stengėsi tvirtinti katalikų įtaką protestantiškoje šalyje, katalikiškai išauklėjo savo vaikus: būsimą Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos valdovą Zigmantą Vazą (1566-1632) ir dukrą Oną Vazaitę (1568-1625). Karalienė nemažai prisidėjo prie renesanso kultūrinio sąjūdžio plėtros Švedijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1583 m.","miestas":"Upsala","salis":"Švedija","lat_wgs":59.85818,"lng_wgs":17.63353,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kotrynos-jogailates-1526-1583-palaidojimas-upsalos-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"32d91473-b2a3-42cf-b636-241524a02ebd","_revision":"9f6cd758-f761-44a8-8408-3a700e149671","id":"2be790bf002ef7d","pavadinimas":"Muravankos Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvė","aprasymas":"Gardino srityje, Ščiutino rajone, įsikūręs kaimelis žymus dėl gynybinės Švč. Mergelės Marijos Gimimo cerkvės, statytos XVI a. pradžioje. Tai vienas vertingiausių gotikos architektūros paminklų dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Šventovė iš pradžių priklausė stačiatikiams, vėliau – unitams. 1839 m. buvo uždaryta, po 1863 m. vėl atiduota tikintiesiems, tačiau nuolat keitė konfesinę priklausomybę: priklausė tai stačiatikiams, tai katalikams. Eksterjero puošmenos: gotikos architektūrai būdingos arkutės ir keturi statinio kampus akcentuojantys apvalūs bokštai. Viduje – išraiškingi krištoliniai skliautai. Interjere, sienoje, išliko XVIII a. antros pusės memorialinė lenta su lotyniška inskripcija, pagerbianti jos šventovės koliatorius – Kostrovickių giminę iš netolimos Kascianevos.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a. pr.","miestas":"Muravanka","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.69753,"lng_wgs":24.99976,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/muravankos-svc-mergeles-marijos-gimimo-cerkve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"26006ab2-1ad6-445e-b8f3-a86b3c900df8","_revision":"90697c95-84ed-4c0d-9d4b-b6696eff7c57","id":"2c230984db6b71d","pavadinimas":"Antano Smetonos kapas","aprasymas":"Antanas Smetona (1874 08 10 Užulėnis - 1944 01 09 Klyvlendas) - Lietuvos valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, Vasario 16 Akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas.\r\n\r\nNuo 1941 03 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke, Čikagoje, Klyvlende). A. Smetona dalyvaudavo tautininkų renginiuose, sakė kalbas. 1944 01 09 žuvo per nenustatytomis aplinkybėmis kilusį gaisrą.\r\n\r\nPalaidotas Klyvlende Knollwood mauzoliejuje, 1975 m. palaikai perkelti į Šardono All Souls kapines, Ohajo valstijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nEidintas Alfonsas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-smetona\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1975 m.","miestas":"Šardonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.59228,"lng_wgs":-81.26827,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Smetona (1874–1944)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-smetonos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"58abaef0-5b2c-42cd-9850-e0d7ce10ed39","_revision":"e50ae80f-7a71-406c-8367-a0c0354445ac","id":"2cc54a013408771","pavadinimas":"Mscislavas","aprasymas":"Metraščiuose pirmą kartą paminėtas 1135 m. kaip Smolensko kunigaikštystės miestas. Nuo 1180 m. tapo kunigaikštystės centru. Į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį įėjo XIV a. viduryje. Jį ėmęs valdyti didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus Lengvenis davė pradžią Mscislavo kunigaikščių giminei. XVI a. viduryje tapo naujai įkurtos vaivadijos centru. 1634 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės ir herbas.\r\n\r\nSenojo miesto centrą ant kalvos sudarė medinės pilies kompleksas su Šv. Mikalojaus cerkve centre. Pilies teritorijoje stovėjo medinių ir mūrinių bažnyčių, vienuolynų ir cerkvių. Statiniai buvo apjuosti gynybine siena su bokštais. Sienoje buvo ketveri mediniai vartai, nuo kurių spinduliais driekėsi gatvės. Žemutinė Mscislavo dalis prie Vichros upės palei netaisyklingo plano gatves buvo užstatyta gyvenamaisiais namais.\r\n\r\nXVII–XVIII a. Mscislave klestėjo mūrinė statyba. Tada mieste įsikūrė karmelitai, jėzuitai, bernardinai, jiems pastatydinti didingi vienuolynų ir bažnyčių ansambliai. Išliko vieni gražiausių – karmelitams priklausiusi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir vienuolynas. Taip pat išliko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir jėzuitų kolegijos pastatas. Šalia šventovės stovi vienaaukštis XVIII a. jėzuitų vaistinės pastatas. Prie presbiterijos šliejasi dviaukštis jėzuitų kolegijos rūmas.\r\n\r\nPer Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą Mscislavas buvo prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. vid.","miestas":"Mscislavas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.01883,"lng_wgs":31.72444,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mscislavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"38b9fd83-7386-4463-bcae-660578b42b4c","_revision":"cc327fd3-277f-43d7-9c13-e40586a475fb","id":"2cebd43b1932097","pavadinimas":"Bolonijos universitetas","aprasymas":"Bolonijos universitetas (Università di Bologna), vienas seniausių ir garsiausių Europos universitetų, įkurtas 1088 m. Italijoje kaip Civilinės ir kanonų teisės kolegija. Apie 1200 m. pradėjo veikti Medicinos ir Filosofijos fakultetai. Nuo XVI amžiaus Bolonijos universitete studijavo ir lietuviai.\r\n\r\nPagrindiniuose, arba Archiginnasio rūmuose, kuriuose šiuo metu veikia senoji miesto biblioteka, italų ir kitų šalių kilmingi studentai įsiamžino ant sienos palikdami savo šeimos herbą. Čia galite rasti ir LDK didikų herbų - Bolonijos universitete studijavo Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, J. Filipovičius, M. Sapiega, Pažaislio vienuolyno įkūrėjas Kristupas Zigmantas Pacas, Steponas Pacas, Mykolas Kazimieras Radvila ir kiti.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/bolonijos-universitetas\/\nJasinskas Gediminas, https:\/\/www.itlietuviai.it\/bolonija-ka-apie-ja-zinoti-pamatyti-ir-paragauti\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Bolonija","salis":"Italija","lat_wgs":44.49197,"lng_wgs":11.34342,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Steponas Batoras (1533–1586)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bolonijos-universitetas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b6e7bb67-5c62-454d-adea-be48ebbf81b7","_revision":"b2b1a388-f1f7-4f3f-8e66-7304d76ac380","id":"2cecdf28c8df131","pavadinimas":"Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje","aprasymas":"Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapines Čikagoje 1903 m. įkūrė kunigas Matas Kriaučiūnas, Šv. Jurgio lietuvių katalikų bažnyčios klebonas, nupirkęs 40 akrų žemės sklypą pietinėje Čikagos dalyje. Per penkiasdešimt metų prie Šv. Jurgio prisijungė dar vienuolika kitų Čikagos lietuvių parapijų ir kapinių plotas buvo praplėstas iki 523 akrų (212 ha) ploto. Šiuo metu tai yra didžiausios lietuvių kapinės JAV. Per ilgus dešimtmečius šios kapinės buvo daugelio lietuvių dvasininkų (jose atskirą vietą turi tėvai marijonai, seselės kazimierietės, tėvai jėzuitai) ir žymių lietuvių visuomenės narių amžinojo poilsio vieta. Čia buvo palaidotas prelatas Mykolas Krupavičius, kurio palaikai perkelti į Lietuvą. Seserų kazimieriečių kapinių dalyje buvo palaidota jų kongregacijos steigėja Motina Marija (Kazimiera Kaupaitė), tačiau pradėjus jos beatifikacijos bylą, palaikai perkelti į Šv. Kazimiero vienuolyno motiniškojo namo koplyčią Čikagoje.\r\n\r\nSenesnieji kapinių paminklai nedaug skiriasi nuo ano meto Amerikos antkapių. Tačiau naujesnieji jau pasižymi tautiniais ir patriotiniais bruožais. Tarp didingų granito, smiltainio ar marmuro paminklų čia stovi žymių skulptorių, architektų ir kitų menininkų kūriniai. Ypač daug antkapių yra sukūręs skulptorius Ramojus Mozoliauskas.\r\n\r\n \r\n\r\nAlgis Lukas, Danutė Bindokienė, Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje, Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, 2009","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1903 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.6873,"lng_wgs":-87.73079,"autoriai":"Ramojus Mozoliauskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-lietuviu-kapines-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"71fb9735-89c7-4120-a13f-5a60058af2e0","_revision":"77b15377-fd0b-4624-94f6-5a872233d88f","id":"2d022dd38199c80","pavadinimas":"Radvilų kolekcijos šarvai Vusterio meno muziejuje","aprasymas":"Vusterio meno muziejuje (Worcester Art Museum) yra saugomos šarvų dalys iš Radvilų kolekcijos, buvusios Nesvyžiaus pilyje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nesvyziaus-architektura\nhttps:\/\/worcester.emuseum.com\/objects\/50070\/brow-reinforce-from-the-radziwill-armory?ctx=4f8410bc1fc4363963be7dda0ff89b3e54e150cc&idx=0","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1525–1530 m.","miestas":"Vusteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.2731,"lng_wgs":-71.802,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/radvilu-kolekcijos-sarvai-vusterio-meno-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e09b4bdf-4347-4494-85bf-1d76941c8708","_revision":"8346d9bc-83d1-4299-aafe-0e2cdfa367fb","id":"2d3bd7990feb0e8","pavadinimas":"Gumbinė","aprasymas":"Gumbinė (vok. Gumbinnen) – miestas Romintos ir Pisos upių santakoje. Apylinkėse žmonių gyventa labai seniai – 1935 m. durpynuose prie Gumbinės rastas 30 cm ilgio kaulinis ietigalis iš 9000 m. pr. Kr. Tai vienas iš seniausių radinių baltų krašte. Vėliau čia įsikūrė žemdirbių gyvenvietė. XIII a. įsiveržus Kryžiuočių ordinui, gyventa nadruvių. XIV a. pradėjo kurtis nauji gyventojai. 1539 m. minima Kulikiemio sodyba (vok. Kulligkehmen), nuo kurios 1558 atsiskyrė Pisakiemis (vok. Pisserkeim). Vietovė vadinama Gumbine nuo 1580. Gumbinės vardas greičiausiai kilo iš to, kad šioje vietoje gumbu „sustorėjusi“ upė.\r\n\r\n1545 m. kunigaikščio Albrechto įsakymu čia buvo pastatyta bažnyčia. Joje 1672–1708 m. kunigavo lietuvių kalbos norminimo pradininkas Mykolas Merlinas. 1667 m. jis gyveno Kaune. Dirbdamas Gumbinėje M. Merlinas propagavo idėją, kad su lietuviais reikia kalbėti lietuviškai „gyva, paprasta kalba, kaip jie patys kalba“. 1706 m. Karaliaučiuje išleistoje poleminėje knygelėje „Mintys apie pagrindinį lietuvių kalbos principą“ jis ragino šalinti iš lietuvių kalbos germanizmus, artinti knygų kalbą prie liaudies šnekamosios, siūlė geros kalbos mokytis iš lietuvių tautosakos. Jo idėjų paveikti Pilypas Ruigys, Jokūbas Brodovskis, Jonas Šulcas ir kiti ėmė rinkti lietuvių tautosaką. Šioje bažnyčioje 1714 m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Gumbinės bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Dievas danguj ranką savo vis Lietuvai dar atdaro!“. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios liekanos buvo pritaikytos sandėliui, o 1958 m. ji buvo visai nugriauta.\r\n\r\nGumbinė pradėjo augti, kai po 1710–1711 m. maro mieste ir apylinkėse įsikūrė daug kolonistų. 1721 m. Gumbinė tapo miestu. 1724 m. miesto privilegijos suteiktos senamiesčiui, 1772 m. – naujamiesčiui. 1726 m. pastatyta rotušė. Atsikėlusiems šveicarų reformatams 1736–1739 m. buvo pastatyta reformatų bažnyčia, o 1752 m. – zalcburgiečių bažnyčia, kurią puošė vitražai, vaizdavę zalcburgiečių atsikėlimą į Mažąją Lietuvą (išlikusi).\r\n\r\nXVIII a. Gumbinės lietuviai susiliejo su antrąja vokiečių kolonistų karta. L. Gervaisas rašė: „Taip nyko senieji papročiai, brovėsi įvairios ydos – degtinė, moralinis palaidumas, kortavimas, iki tol nežinomi Rytprūsiuose“. XIX a. Gumbinėje buvo spausdinamos knygos lietuvių kalba, o valdžios žinių laikraštyje - straipsnių lietuviškai.\r\n\r\nApie 1890 m. Gumbinėje dirbo vokiečių literatūros istorikas, etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Tecneris, tyręs lietuvių kalbos paplitimą. Jis pastebėjo, kad per 200 metų jos riba pasitraukė gerokai į šiaurę nuo Alnos, Geldapės. F. Tecneris pirmasis ištyrė K. Donelaičio literatūrinį palikimą.\r\n\r\n1910–1914 m. čia veikė Gumbinės lietuvių draugija. Draugija kas mėnesį rengė atvirus susirinkimus, pašnekesius, koncertus, parodėles, atidarė biblioteką su skaitykla. Turėjo scenos mėgėjų grupę, chorą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, draugijos veikla aprimo.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/gumbine\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1580 m.","miestas":"Gumbinė (Gusev)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.58905,"lng_wgs":22.2033,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914); Kristijonas Donelaitis (1714–1780); Gabrielius Engelis (1665–1761); Mykolas Merlinas (1641–1708); Eduardas Gizevijus (1798–1880); Francas Oskaras Tecneris (1863–1919); Jokūbas Stikliorius (1871–1942); Vilius Steputaitis (1868–1941)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gumbine"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9931e65a-fca2-4377-b52a-bc52b9156f83","_revision":"70af18a0-6a57-4d51-bda2-cfe0ed905632","id":"2de8279abb4524a","pavadinimas":"Larksvilio senos Šv. Kazimiro kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Larksvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.25207,"lng_wgs":-75.93636,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/larksvilio-senos-sv-kazimiro-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dc35580b-1eba-4517-9b53-b6a010faae96","_revision":"03dd14b8-14ad-4e22-b6dd-a118846509dd","id":"2dedcee773b251d","pavadinimas":"„Australian Mineral Foundation Centre“ pastatas Adelaidėje","aprasymas":"„Australian Mineral Foundation Centre“ pastatas Adelaidės Glenside rajone pastatytas 1972 m. Tai vienas iš Australijos lietuvių architekto Antano Tomo Lapšio darbų, įkvėptas apsilankymo Japonijoje ir įvertintas „Excellence in Concrete Award“ apdovanojimu.\r\n\r\nAntanas Tomas Lapsys (Lapšys) gimė 1948 m. ir tais pačiais metais emigravo į Australiją. 1963 m. jis gavo architektūros bakalauro diplomą Adelaidės universitete. Baigęs universitetą jis du metus praleido dirbdamas Sidnėjuje, tada 1965 m. jis išvyko į Angliją, o 1966 m. - į Kanadą. Ten jis dirbo du metus. 1969 m. A. T. Lapšys grįžo į Adelaidę, kur tęsė savo karjerą. 1964 m. jis tapo Karališkojo Australijos architektūros instituto nariu, o 1966 m. - Karališkojo britų architektūros instituto nariu. Architektas dalyvavo lietuvių inžinierių ir architektų asociacijos veikloje, laimėjo įvairių architektūros apdovanojimų. A. T. Lapšys karjerą baigė 2007 m.\r\n\r\n \r\n\r\nCollins, Susan, ‘Lapsys, Antanas Tomas', Architecture Museum, University of South Australia, 2008, Architects of South Australia, http:\/\/www.architectsdatabase.unisa.edu.au\/arch_full.asp?Arch_ID=74","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1972 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.94374,"lng_wgs":138.63341,"autoriai":"Antanas Tomas Lapšys","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/australian-mineral-foundation-centre-pastatas-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1b2d1aa0-2030-470f-9247-b733f6ec368a","_revision":"7a8a082d-af1f-4b13-8db2-b368f452608c","id":"2eaf24839a4d29d","pavadinimas":"Dominikonų vienuolyno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Černelicioje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Mykolas Jurgis Čartoriskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didikų Čartoriskių funduota bažnyčia.\r\n\r\nDomininkonų vienuolyno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (1661 m.) - renesanso ir baroko sakralinės architektūros paminklas. Bažnyčią fundavo Mykolas Jurgis Čartoriskis ir jo žmona Evfrozina Stanislavska, pakvietę gyvenvietėje įsikurti vienuolius dominikonus. Tai kryžiaus formos tinkuotų kalkakmenių mūro pastatas su bokštu. Bažnyčios fasadas puoštas Čartoriskių herbiniu kartušu su Vyčiu. Pastatas kaip šventovė tarnavo iki Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu buvo paverstas sandėliu. 2005 m. sudegė bažnyčios stogas, nukentėjo sienų tapyba. Bažnyčia šiuo metu apgriuvusi.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1661 m.","miestas":"Černelicia","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.8134,"lng_wgs":25.42636,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dominikonu-vienuolyno-sv-antano-paduviecio-baznycia-cernelicioje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2c1e405e-10d3-4940-bb6e-efd2b1fbf768","_revision":"1009ec85-0976-44b3-b4df-40302df94571","id":"2ec0a329f03ea71","pavadinimas":"Paminklas Tadui Kosciuškai Vašingtone","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai atminimo ženklų T. Kosciuškai. Vienas jų - 1910 m.  paminklas Vašingtone, sukurtas Antoni Popiel.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1910 m.","miestas":"Vašingtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.9,"lng_wgs":-77.03534,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-tadui-kosciuskai-vasingtone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"52da80fd-94a8-429b-966d-e9cf94180a9b","_revision":"06a0febb-ee51-46b8-ba8c-0a6b72e358c7","id":"2ede42829e415d3","pavadinimas":"Sent Pitersbergo lietuvių klubas","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Sent Pitersbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":27.81315,"lng_wgs":-82.69905,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sent-pitersbergo-lietuviu-klubas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"abd95908-881d-42ae-95d5-4bcf8feb9628","_revision":"37e7b231-ff40-4a1c-9f34-be3aaf02ee8b","id":"2ee4a27fe63db4d","pavadinimas":"Stovyklavietė \"Neringa\"","aprasymas":"Stovyklavietės „Neringa“ istorija prasidėjo 1969 metais, kai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija įsigijo žemės sklypą vaizdingose Vermonto valstijos kalvose, netoli Bratlboro (Brattleboro). Seserų vizija buvo sukurti saugią krikščionišką erdvę, kurioje lietuvių kilmės vaikai galėtų ne tik ilsėtis, bet ir giliau pažinti savo šaknis, kalbą bei tikėjimą. Per kelis dešimtmečius „Neringa“ tapo unikaliu išeivijos edukaciniu fenomenu: čia buvo ištobulinta speciali stovyklavimo metodika, kurioje glaudžiai persipina tautinis ugdymas, religinė patirtis ir glaudus ryšys su gamta. Stovykla pelnė platų pripažinimą kaip viena stipriausių lietuvių kalbos ir kultūros išlaikymo institucijų Šiaurės Amerikos rytuose, pritraukianti šeimas iš Niujorko, Bostono, Konektikuto bei kitų valstijų.\nArchitektūriniu požiūriu „Neringos“ kompleksas harmoningai įsilieja į miškais apaugusį 150 akrų plotą, suderindamas Naujosios Anglijos kaimo estetiką su tradiciniais lietuviškais akcentais. Centrinė stovyklavietės ašis – medinė koplyčia, kuri savo paprastumu ir sakralumu simbolizuoja dvasinį stovyklos pamatą. Teritorijoje išsidėstę nameliai, valgykla ir susirinkimų salės yra papuošti lietuvių liaudies meno elementais: medžio raižiniais, saulutėmis ir kryžiais-stulpais, kurie suteikia vietai specifinę etninę aurą. Kraštovaizdis, apimantis kalvas, tvenkinį ir miško takus, yra naudojamas kaip „gyvoji klasė“, kurioje vaikai mokosi ne tik lietuviškų dainų, bet ir pagarbos aplinkai, taip sujungiant senąsias protėvių tradicijas su šiuolaikiniu ekologiniu sąmoningumu.\nDabartinė „Neringos“ situacija pasižymi sėkmingu prisitaikymu prie kintančių bendruomenės poreikių, išlaikant seserų vargdienių įdiegtas vertybes. Nuo 2015 metų stovyklavietės valdymą perėmė pelno nesiekianti organizacija „Neringa, Inc.“, kuri užtikrina veiklos tęstinumą ir infrastruktūros atnaujinimą. Šiuo metu stovyklavietė siūlo įvairialypę programą: veikia tradicinės lietuvių kalbos stovyklos, šeimų savaitgaliai, taip pat specialios programos lietuvių kilmės jaunimui, nebekalbančiam lietuviškai, tačiau norinčiam pažinti savo paveldą (vadinamosios „Heritage“ stovyklos). 2024–2025 m. sezonu „Neringa“ išlieka gyvybingu kultūriniu židiniu, kuris, nepaisant didėjančio atstumo nuo tėvynės, sugeba įkvėpti naujas kartas didžiuotis savo lietuviška tapatybe.\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Corporate Press, 1991.\nNeringos administracija. Neringos istorijos apybraiža: 50-mečio jubiliejaus leidinys. Brattleboro, VT, 2019.\nDraugas (The Lithuanian World Wide Daily). Seserų vargdienių įnašas į išeivijos jaunimo auklėjimą: Neringos pavyzdys. Straipsnių ciklas (1970–2024), Chicago, IL.\nLithuanian-American Community, Inc. Educational and Cultural Property Records of New England District. Boston, MA.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Bratleboras","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.87103,"lng_wgs":-72.69715,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/stovyklaviete-neringa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"42ad4ab5-56bf-4ae8-87d9-0415b332fdd6","_revision":"49cee036-2f9d-445e-88c6-e0239869ac00","id":"2f0a36723ad5f04","pavadinimas":"Varšuvos karalių pilis","aprasymas":"Varšuvos karalių pilis išsidėsčiusi Pilies aikštėje. Ansamblį sudaro stačiakampio plano pastatai su Karališkuoju, arba Žygimanto, ir Vladislovo bokštais, išdėstyti aplink uždarą vidinį kiemą su 3 vartais. Medinė pilis pradėta statyti XIII a. pabaigoje Mazovijos kunigaikščių, gotikinė pilis pastatyta XIV–XV amžiuje. Nuo 1569 m. Seimo susirinkimų vieta, nuo 1596 m. karaliaus rezidencija. Per vėlesnius perstatymus įgavo renesanso ir baroko bruožų. XVIII a. antroje pusėje Stanislovo Augusto stiliumi pristatytas reprezentacinis pagrindinių rūmų korpusas, perstatyta ir rekonstruota puošnių vėlyvojo baroko ir klasicistinių salių, kabinetų.\r\n\r\nTai Lietuvos Lenkijos valstybės valdovų pagrindinė pilis. Pasiuntinių salėje, ant sienų ir lubų yra pavaizduotas Vytis ir skirtingų LDK pavietų herbai. Senatorių salėje eksponuojamas Abiejų Tautų Respublikos žemėlapis, abiejų šalių žemių herbai - tarp jų Vilniaus, Trakų, Žemaitijos. 1791 m. šioje salėje buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija, pirmoji Europoje. Greta eksponuojamas Jano Mateikos paveikslas „1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija“, kuriame vaizduojamas ir Lietuvos konfederacijos maršalka Ketverių metų seime (1788–1792) Kazimieras Nestoras Sapiega, gynęs LDK atskirumą konstitucijoje.\r\n\r\nMarmurinėje salėje galima rasti visų Lenkijos valdovų galeriją, kurių nemaža dalis buvo ir Lietuvos valdovai - Jogaila, Žygimantas Senasis, Vladislovas Vaza.\r\n\r\nRiterių salės, įrengtos Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais, sienas puošia svarbiausių ATR istorijos įvykių ir asmenų galerija. Tarp jų yra ir Chotino mūšiui skirtas paveikslas su vienu žymiausiu Lietuvos karvedžiu Jonu Karoliu Chodkevičiumi.\r\n\r\nAntrojo pasaulio karo metais Varšuvos karalių pilis buvo sunaikinta, tačiau daug detalių pavyko išsaugoti. 1971-1984 m. ji buvo atstatyta, o interjerai atkurti tik 1988 m.\r\n\r\n \r\n\r\nMokslo ir enciklopedijų leidybos centras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/varsuvos-karaliu-pilis\nNacionalinė ekspedicija, Vysla per Lenkiją, 7 s., lrt.lt, 2017, https:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/1013677244\/nacionaline-ekspedicija-vysla-per-lenkija-7-s?time_start=1476","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI-XVIII a.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.24771,"lng_wgs":21.01468,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Žygimantas Augustas (1520–1572); Žygimantas Senasis (1467–1548); Zigmantas Vaza (1566–1632); Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/varsuvos-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"72f33270-4e9d-4f91-96a1-23afbf6e65cf","_revision":"5591c4ab-b8e2-4a1e-8d83-b0fd862bc5b8","id":"2f5310f383d964a","pavadinimas":"Mėlynųjų vandenų mūšis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Algirdas\nSusiję laikotarpiai: 14 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbus mūšis, lėmęs LDK įsigalėjimą regione.\r\n\n1363 m. įvyko Mėlynųjų Vandenų mūšis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenių. Tiksli mūšio vieta nėra žinoma - veikiausiai prie Syniuchos (Mėlynieji Vandenys) upės Torhovycios apylinkėse.\n\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei vadovavo didysis kunigaikštis Algirdas, Aukso ordos – Chadžibėjus, Kutlubugas.\n\n\nAukso ordos pajėgos buvo sumuštos. Po mūšio prie Mėlynųjų vandenų, už pagalbą Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas valdyti Podolę paskyrė savo brolio Karijoto sūnums – Aleksandrui, Jurgiui, Konstantinui ir Teodorui, o Kijevą – vyriausiajam sūnui Vladimirui.\n\n\n\nMėlynųjų Vandenų mūšis – pirmasis didelis mongolų‑totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Po jo sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir didžiojo kunigaikščio Algirdo įtaka rusų žemėse.\n\n\nRomas Batūra, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/melynuju-vandenu-musis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1363 m.","miestas":"Torhovycia","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.66144,"lng_wgs":30.79194,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/melynuju-vandenu-musis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f3d181ca-8a29-4a49-9edc-d693d6b269d4","_revision":"4335dc28-2469-4a5f-95ce-502b094b321e","id":"2faec55c444a4d8","pavadinimas":"Liudviko Mykolo Paco rūmai Dauspudoje","aprasymas":"Dauspuda (lenk. Dowspuda) kaimas ir upė Lenkijoje, Suvalkų apskrityje. Manoma, kad vardas yra kilęs iš jotvingių kalbos Dau-spūda „daug spausti, didelė spūda“. Teritorija, per kurią teka Dauspuda, kitados priklausė Jotvai. Nuo XV amžiaus Dauspuda buvo Lietuvos ir Prūsijos riba. Nuo XIII-XIV a. iki 1795 m. Dauspudos kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.\r\n\r\nDauspudoje išliko Liudviko Mykolo Paco (1778-1835) XIX a. rūmų ir parko ansamblio liekanos: angliškojo neogotikinio stiliaus grafo Paco rūmų likučiai ir kordegarda (sargybinė), bei senojo parko ir liepų alėjos dalis, vis dar šlamanti tarp kordegardos ir rūmų griuvėsių. Rūmų statyba buvo pradėta pagal italų architekto Pietro Bosio projektą, kurio įgyvendinimui vadovavo iš Italijos pakviestas architektas Henrikas Markonis. Pagrindinio korpuso fasadą puošė keturių karalių ir aštuonių etmonų skulptūros. Įspūdingą parką projektavo anglų sodininkas – Johnas Heitonas. \r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Pacų giminė turėjo nemažai įtakos Abiejų Tautų Respublikos likimui. Jie taip pat buvo monumentalių bažnyčių ir rūmų fundatoriai bei meno mecenatai. Paskutiniuoju iškiliuoju giminės atstovu buvo Dauspudos dvaro savininkas L. M. Pacas. Jis kovojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės daliniuose Ispanijoje ir Austrijoje. Buvo Napoleono I adjutantas, dalyvavo jo žygyje į Rusiją. 1813 m. apdovanotas Virtuti Militari ordinu. 1815 m. grįžo į Lenkijos karalystę, ūkininkavo savo dvaruose, daugumą valstiečių pervedė į činšą. Į savo valdas Dauspudoje Pacas pakvietė apie 500 naujakurių iš Škotijos ir Anglijos (daug ūkininkų ir amatininkų, o taip pat ekonomus bei sodininką), kurie labai ženkliai prisidėjo prie Pacų valdų ekonominės plėtros ir modernizavimo. Šiandien nebeįmanoma surasti škotų naujakurių pėdsakų, bet išliko tik greta esančios vietovės pavadinimas - Szkocja (Škotija).\r\n\r\nPer 1830–1831 m. sukilimą L. M. Pacas buvo sukilėlių laikinosios vyriausybės narys, vadovavo rezerviniam korpusui, Ostrolenkos mūšyje sužeistas. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją,  mirė 1835 m. Izmire, Turkijoje. Didžiulį Pacų turtą konfiskavo rusų valdžia ir tokiu būdu buvo sunaikinti nuostabaus grožio pastatai, išsklaidyti meno kūriniai, sustabdyta moderni ekonominė veikla.\n2015 m. restauruotame sargybinės pastate įrengtas turistų aptarnavimo centras „Kordegarda“, kur galima apžiūrėti Pacų rūmų Dauspudoje maketą.\r\n\r\n \r\n\r\nUzdila Algis, Terra Jatwezenorum, Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, Punskas, Aušra, 2009\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liudvikas-mykolas-pacas\nhttps:\/\/pacukelias.lt\/apie-pacu-kelia","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1823 m.","miestas":"Dauspuda","salis":"Lenkija","lat_wgs":53.98156,"lng_wgs":22.8062,"autoriai":"Piotr Bosi; Enrico Marconi; Carlo Aurelli; Giovanni Battista Carello; Mikalojus de Angelis; John Heiton","susijusios_asmenybes":"Liudvikas Mykolas Pacas (1778–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liudviko-mykolo-paco-rumu-komplekso-fragmentai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"23501d69-198d-438d-8520-dffb7f2a07d6","_revision":"6001fbda-6b04-47e6-95f7-24881079d19d","id":"2fc87e3da52effa","pavadinimas":"Butas, kuriame gyveno M. K. Čiurlionis Leipcige","aprasymas":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Leipcige praleido palyginti trumpą, tačiau jo muzikiniam ugdymui itin reikšmingą laikotarpį – nuo 1901 metų spalio iki 1902 metų vasaros pradžios. Studijuodamas Karališkojoje konservatorijoje, menininkas apsigyveno netoli miesto centro esančiame kvartale, adresu Kurprinzstrasse 6 (dabar ši gatvė pervardinta į Windmühlenstraße). Tai buvo tipinis ano meto Vokietijos didmiesčio mūrinis namas, kuriame kompozitorius nuomojosi kuklų kambarį. Gyvenimo sąlygos Leipcige Čiurlioniui nebuvo prabangios; jis nuolat jautė lėšų stygų, tad buitis buvo asketiška, o didžiausią dėmesį jis skyrė intensyvioms studijoms, darbui prie partitūrų ir koncertų lankymui. Šis miestas tuo metu buvo vienas svarbiausių Europos muzikinės kultūros židinių, todėl gyvenamoji vieta arti konservatorijos ir visai šalia garsiųjų „Gewandhaus“ koncertų salių leido jam maksimaliai pasinerti į profesionalią aplinką. Nors Čiurlionis laiškuose namiškiams kartais užsimindavo apie slegiantį didmiesčio svetimumą ar ilgesį Druskininkų gamtai, būtent šiame Leipcigo bute gimė brandūs studijų laikų kūriniai, tokie kaip styginių kvartetas ar simfoninė poema „Miške“, kurią jis čia baigė redaguoti. Šiandien šį faktą įprasmina ant pastato Windmühlenstraße 6 esanti memorialinė lenta, primenanti vokiečiams ir miesto svečiams apie čia gyvenusį lietuvių genijų.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nM. K. Čiurlionio muzikos studijos (1889–1902). Iš M. K. Čiurlionis [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https:\/\/ciurlionis.eu\/content\/m-k-ciurlionio-muzikos-mokslai-1889-1902\nStudijos Leipcige: nušalę pirštai ir potraukis tapyti. Iš LRT mediateka [interaktyvus]. 2025 m. sausio 18 d. Prieiga per internetą: https:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/2000389782\/studijos-leipcige-nusale-pirstai-ir-potraukis-tapyti?time_start=9","kategorija":null,"laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Leipcigas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.33358,"lng_wgs":12.3759,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/butas-kuriame-gyveno-m-k-ciurlionis-leipcige"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9488fc24-7494-43dd-b19e-ef3c1b0b796c","_revision":"4076b69f-d517-47d4-ae91-36d14dd6a4b6","id":"2ff6efc3ef03744","pavadinimas":"Druja","aprasymas":"Miestelis įsikūręs prie Drujos ir Dauguvos santakos. Šiaurinė jo dalis dešiniajame Dauguvos krante — Piedruja, dabar esanti Latvijos teritorijoje.\r\n\r\nXIV—XV a. Druja buvo įtvirtintas Polocko žemės punktas. Nuo XV a. pabaigos iki XVII a. pradžios vietovę su apylinkėmis valdė kunigaikščiai Masalskiai. 1618 m. Drujai suteiktos miesto savivaldos teisės. Nuo 1611 iki 1825 m. ją valdė didikai Sapiegos, jų lėšomis iškilo miesto dalis, vadinta Sapiegine, pilis, daugiau nei 10 sakralinių pastatų ir jų ansamblių, iš kurių liko tik vienas, priklausęs bernardinams.\r\n\r\n1643—1646 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega Drujoje įkurdino bernardinus ir pastatydino jiems Švč. Trejybės bažnyčią bei vienuolyną. Spėjama, kad 1763 m. bažnyčia buvo rekonstruota vadovaujant vienam iš italų architektų Parakų (Paracca). XIX a. viduryje vienuolyną caro valdžia uždarė, o bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. XIX a. pabaigoje šventovė grąžinta katalikams kaip parapinė bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo visas ansamblis buvo paverstas melioracijos bendrove. 1989 m. ansamblio statiniai atiduoti marijonų vienuoliams.\r\n\r\nAnsamblį juosia 1778 m. statyta tvora su vartais.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Druja","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.78893,"lng_wgs":27.4436,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/druja"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7031efa0-e0e3-41c3-ad10-b5eb82b1a99c","_revision":"38f974c4-05f9-4f88-88e9-0fc905a2e562","id":"3046069ff9dd825","pavadinimas":"Kamsvykių piliakalnis","aprasymas":"4,5 km į rytus nuo Įsruties centro, 2 km į šiaurę nuo Gumbinės kelio, siauro Ungurupės (Angerapės) vingio dešiniajame krante yra Kamsvykių piliakalnis. Čia stovėjo Kamsvykių (Camensvike) pilis. 1275 m. po ilgų ir atkaklių grumtynių ją užėmė kryžiuočių kariuomenė. Pilį gynė 200 karių. Juos visus išžudė kryžiuočiai, o moteris ir vaikus pasiėmė sau, drauge su dideliu grobiu. Kryžiuočiai Kamsvykių pilį sudegino — taip buvo galutinai užkariauta Nadruva. Daugelis nadruvių persikėlė gyventi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.\r\n\r\nTinkamos vietos piliai Kamsvykiuose nėra. Kylant Ungurupe į viršų, dešiniajame jos krante už 2 km Tamoviškėse netoli Pisos yra piliakalnis, vokiečių vadintas Pagonių įtvirtinimu. Manoma, kad čia galėjo stovėti garsioji Kamsvykių pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1275 m.","miestas":"Įsrutis (Chernyakhovsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.64557,"lng_wgs":21.85579,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kamsvykiu-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fea28e49-5460-4a91-9f17-3e31aa6bf158","_revision":"795c80c4-c726-4e66-b52b-deed738d8d04","id":"304b65a94fbd1e9","pavadinimas":"Sofijos Kazimieraitės palaidojimo vieta","aprasymas":"Sofija Kazimieraitė (1464 m. Krokuvoje - 1512 m. Ansbache), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės duktė, valdovų Vladislovo II Jogailaičio, Jono Albrechto, Aleksandro, Žygimanto Senojo, taip pat šv. Kazimiero sesuo. Iš Jogailaičių.\r\n\r\n1479 m. ištekėjo už Frydricho V Brandenburgiečio iš Hohencolernų dinastijos. Jie susilaukė 17 vaikų, tarp kurių buvo ir pirmasis Prūsijos kunigaikštis (1525–68) Albrechtas Brandenburgietis.\n\nNiurnbergo Šv. Sebaldo bažnyčios vitraže išlikę Sofijos, jos vyro ir 8 vaikų portretai (čia Sofija Kazimieraitė dažnai lankėsi).\n\n\nSofija Kazimieraitė palaidota vienuolyno bažnyčioje Heilsbrone Bavarijoje.\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sofija-kazimieraite","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1512 m.","miestas":"Heilsbronas","salis":"Vokietija","lat_wgs":49.33779,"lng_wgs":10.7915,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sofija Jogailaitė (1464–1512)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sofijos-kazimieraites-palaidojimo-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d051307c-f8d7-44e6-89c6-727f1fbea3c6","_revision":"99d89946-bd8f-4bb2-83f2-b4c668dd4b36","id":"30fbc54c3bf80f7","pavadinimas":"Adomo Mickevičiaus paminklas Paryžiuje","aprasymas":"Paminklą Adomui Mickevičiui, Lenkijos Respublikos užsakymu 1929 m. sukūrė prancūzų skulptorius Emilis Antuanas Burdèlis.  E. A. Burdelio inspiracijų šaltinis buvo graikų archajinė skulptūra, romaninė dailė, savitam neoklasikinės krypties stiliui būdinga dinamiška, kai kada ažūrinė kompozicija, brutaloka ekspresija.\r\n\r\n \r\n\r\nRachlevičiūtė Ramutė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/emile-antoine-bourdelle\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1929 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.86436,"lng_wgs":2.30494,"autoriai":"Antoine Bourdelle","susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-paminklas-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fb40583c-be43-4e9b-b230-295319e58f53","_revision":"248c8b37-2963-4064-b086-1785422f9720","id":"3117955aa325909","pavadinimas":"Naugardukas","aprasymas":"Tai vienas seniausių istorinės Lietuvos miestų. Pirmą kartą paminėtas 1116 m., nuo XIII a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje.\r\n\r\nLietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Naugarduke pastatydino galingą mūrinę pilį. Tvirtovė dar kelis šimtmečius buvo stiprinama ir perstatoma, kol 1706 m. buvo sugriauta švedų. Ilgainiui senosios pilies yrančių sienų plytas išnešiojo žmonės, o akmenys buvo panaudoti gatvių grindiniui. Iki šių dienų išliko dviejų pilies bokštų griuvėsiai, tebedominuojantys miesto panoramoje.\r\n\r\n1507 m. Naugardukas tapo vaivadijos centru, 1511 m. gavo miesto savivaldos teises. 1581–1775 m. mieste kas antrus metus vykdavo 22 savaites trunkančios Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijos. Tai skatino miesto augimą. XVII a. viduryje Naugardukas stipriai nukentėjo per karą su Maskva. 1751 m. miestą nusiaubė gaisras, o nuo 1775 m. Vyriausiojo Tribunolo sesijos perkeltos į Gardiną.\r\n\r\n1795 m. Naugardukas prijungtas prie Rusijos imperijos – prasidėjo jo smukimo laikotarpis.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Naugardukas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.60099,"lng_wgs":25.82947,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/naugardukas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b57ec385-040a-4471-b84e-087c8161572e","_revision":"4082c5dc-8bf5-429a-b1ef-a5c5a1f71b0a","id":"3187ac5c1b628aa","pavadinimas":"Adomo Mickevičiaus muziejus Stambule","aprasymas":"1955 m. Varšuvos Literatūros muziejaus dėka šiame name buvo atidarytas Adomo Mickevičiaus muziejus. Rūsyje yra buvusi A. Mickevičiaus palaidojimo vieta. Muziejuje saugomi jo rankraščiai, istoriniai dokumentai ir paveikslai. \r\n\r\nNors Adomas Mickevičius niekada nesilankė Rusijai priklausiusioje Lenkijos dalyje, jis yra laikomas vienu žymiausių lenkų romantizmo poetu. A. Mickevičiaus  gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva: 1815–19 m. jis studijavo Vilniaus universitete (Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Didelę įtaką jam darė Joachimo Lelevelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su kitais įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. 1819–23 m. apskrities mokykloje Kaune dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Rusijos valdžiai susekus filomatus suimtas ir 1823–24 m. kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją.\r\n\r\nA. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. V. Kudirkos Tautiškos giesmės pradžia yra poemos Ponas Tadas pradžios parafrazė. A. Mickevičiaus poezijos buvo veikiami Lietuvos tautinio atgimimo pradininkai A. Baranauskas, J. Basanavičius, S. Matulaitis, M. Biržiška, P. Vileišis. Pats A. Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo tėvyne.\r\n\r\nKilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. Adomas Mickevičius vyko į Konstantinopolį, dabartinį Stambulą, kur buvo telkiami lenkų pulkai. 1855 m. lapkritį kartu su draugais išsinuomavo namą Yeni Şehir ir Kalyoncu Kulluk gatvių sankryžoje. Šiame name poetas, susirgęs cholera, ir mirė 1855 m. lapkričio 26 d. A. Mickevičius buvo laikinai palaidotas šio namo kriptoje. Per 1870 m. gaisrą pastatas sudegė, tačiau buvo atstatyta tiksli namo kopija. 1955 m. atidarytas muziejus. A. Mickevičiaus palaikai 1855 m. pervežti į Paryžių, 1890 m. palaidoti Vavelio katedroje Krokuvoje.\r\n\r\n \r\n\r\nŠostakovski Juzef, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/adomas-mickevicius\nhttps:\/\/muze.gen.tr\/muze-detay\/adam","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1855 m.","miestas":"Stambulas","salis":"Turkija","lat_wgs":41.03868,"lng_wgs":28.97732,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-muziejus-stambule"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f2cf3b4e-fb28-44f3-b748-33c48ba5b6b2","_revision":"5bc303a2-5d83-442b-aafb-54afdf403d1d","id":"3189784ef612e4d","pavadinimas":"Vilniaus angelas” Stokholmo miesto viešojoje meno galerijoje","aprasymas":"2009 m. birželio 22 d. Lietuvos ambasados iniciatyva atidengta skulptoriaus Vaido Ramoškos sukurta „Vilniaus angelo“ skulptūra prie Stokholmo miesto viešosios meno galerijos, miesto gyventojų ir turistų gausiausiai lankomoje vietoje. Angelo atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir susirinkusiuosius sveikino tuometinis Vilniaus miesto vicemeras Gintautas Babravičius, Stokholmo savivaldybės pirmoji viceprezidentė Py Börjeson, Lietuvos Respublikos ambasadorius Švedijoje Remigijus Motuzas, ,,Tūkstantmečio odisėjos“ jachtos kapitonas Paulius Kovas. Renginyje taip pat dalyvavo lietuvių bendruomenės Švedijoje atstovai, ,,Ambersail“ jachtos buriuotojai, Švedijos žiniasklaidos atstovai ir meno darbuotojai.\r\n\r\nAtidengimo metu buvo kalbėta: „Tai – ne tik simbolinė dovana Stokholmui, kaip Vilniaus miesto partneriui, bet ir žinia apie Vilnių, Europos kultūros sostinę bei kvietimas apsilankyti Lietuvos vardo tūkstantmečio renginiuose“.\r\n\r\nTai jau dvyliktas angelas, kuris yra ne tik simbolinė dovana miesto partneriams. Vilniaus angelo atidengimas Stokholme 2009 m. buvo labai svarbus, nes Švedija antrąjį pusmetį pirmininkavo Europos Sąjungoje, o Lietuva – Baltijos jūros valstybių taryboje, kurios sekretoriatas yra Stokholme. Skulptūros atidengimo ceremonijos metu buvo paskelbta, kad liepos 6d. į Lietuvos vardo tūkstantmečio renginius Vilniuje atvyks Švedijos karalius ir karalienė.\r\n\r\n \r\n\r\nLR ambasados Švedijoje informacija https:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/nbsptukstantmecio-odisejos-dalyviai-ir-vilniaus-angelas-pasieke-stokholma:512\nKauno diena Vilniaus angelas nusileis ir Stokholme2009-06-19\nhttps:\/\/m.kauno.diena.lt\/dienrastis\/miestas\/vilniaus-angelas-nusileis-ir-stokholme-224396","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2009 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32518,"lng_wgs":18.07365,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilniaus-angelas-stokholmo-miesto-viesojoje-meno-galerijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"be64d81a-9f4a-4c75-8b46-37a4230b5269","_revision":"0d652995-454e-4079-8f30-6a77fdc7f98e","id":"318bf47e9a63a94","pavadinimas":"Titulinė Jurgio Radvilos Šv. Siksto bažnyčia Romoje","aprasymas":"Jurgis Radvila (1556 m. Vilniuje - 1600 m. Romoje), Vilniaus vyskupas ordinaras. Nuo 1583 m. kardinolas. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Olykos (Voluinės sr.) ir Nesvyžiaus kunigaikštis. Evangelikas reformatas, vėliau katalikas.\r\n\r\n1570 m. išsiųstas studijuoti į Leipcigo universitetą. 1571 m. susipažino su jėzuitais, pas juos mokėsi Poznanės, vėliau Vilniaus kolegijoje. Nuo 1573 m. Vilniuje mokėsi pas Petrą Skargą. 1574 m. viešai išpažino katalikybę ir popiežiaus Grigaliaus XIII paskirtas Vilniaus vyskupo koadjutoriumi (pagalbininku) su įpėdinystės teise. 1575–77 m. Romoje studijavo filosofiją ir teologiją. Brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio reikalavimu 1577 m. išsiųstas į Lietuvą, norėjo tapti jėzuitu. 1578 m. su broliu Albrechtu išvyko į Santjago de Compostelą, ketino keliauti į Jeruzalę, bet mirus Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui turėjo perimti jo pareigas ir 1581 m. grįžo į Vilnių. Kovojo su protestantizmu.\r\n\r\n1582 m. įsteigė Vilniaus vyskupijos seminariją. 1583 m. Rygoje įšventintas kunigu, po kelių mėnesių – Vilniaus vyskupu. 1582–84 m. padėjo rengti Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588 m.). 1586 m. Romoje gavo kardinolo skrybėlę ir titulinę Šv. Siksto bažnyčią.\r\n\r\nMirė Romoje 1600 m. sausio 21 d. Palaidotas Romos jėzuitų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje. \r\n\r\n \r\n\r\nJovaiša Liudas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-radvila-1\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1586 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.88047,"lng_wgs":12.49597,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-siksto-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"df5c4697-3982-4191-96d7-6ada0aa1aa74","_revision":"bbbca4da-323a-4bf4-8c57-5bb959da480d","id":"33785a63a5a5aeb","pavadinimas":"Pitsbergo Lietuvių salė","aprasymas":"Pitsbergo Lietuvių salė, oficialiai žinoma kaip Vakarų Pensilvanijos lietuvių piliečių draugija (angl. Lithuanian Citizens Society of Western Pennsylvania), buvo įkurta XX a. pradžioje, kai Pitsbergas tapo vienu svarbiausių JAV pramonės centrų. Pietinėje miesto dalyje (angl. South Side), kurioje kūrėsi lietuviai, dirbę vietos plieno lieyklose, ši salė tapo svarbiausiu pasaulietiniu centru, nepriklausomu nuo bažnyčios įtakos. Ji tarnavo kaip socialinės paramos, politinių diskusijų ir kultūrinio išlikimo vieta, padėjusi imigrantams integruotis į Amerikos visuomenę kartu išlaikant ryšį su tėvyne. Per dešimtmečius salė matė ne vieną lietuvių kartą, tapdama namais chorams, šokių grupėms ir politiniams susirinkimams, ypač svarbiems Lietuvos nepriklausomybės kovų metais.\nPastatas pasižymi Pitsbergo South Side rajonui būdinga pramoninio periodo urbanistine architektūra. Tai masyvus, trijų aukštų raudonų plytų mūras, kurio fasadas atspindi XX a. pradžios visuomeninių pastatų estetiką – paprastą, tačiau tvirtą ir ilgaamžę. Statinio struktūra yra aiškiai suskirstyta į funkcines zonas: apatiniame aukšte įsikūrusi baro ir socialinio klubo erdvė, o viršutiniuose aukštuose dominuoja didelė salė su scena, pasižyminti aukštomis lubomis ir gera akustika. Nors išorė išlieka santūri, viduje išsaugotos medinės detalės, senosios fotografijos ir lietuviška simbolika sukuria unikalią atmosferą, kuri jungia senojo Pitsbergo dvasią su lietuvišku paveldu.\nŠiandien Pitsbergo Lietuvių salė yra vienas iš nedaugelio išlikusių ir vis dar veikiančių etninio paveldo klubų visoje Pensilvanijoje. Nors daugelis kitų imigrantų grupių savo centrus uždarė, ši draugija išlieka gyvybinga dėl aktyvios vietos bendruomenės ir savo garsiojo kulinarinio paveldo. Salė yra tapusi populiaria vieta, kurioje tiek lietuvių palikuonys, tiek Pitsbergo gyventojai lankosi ragauti tradicinių kugelio bei koldūnų vakarienių. Ji veikia kaip privatus klubas, tačiau reguliariai atveria duris viešiems kultūros renginiams, taip užtikrindama, kad lietuviškas identitetas išliktų matoma Pitsbergo kultūrinės mozaikos dalimi ir XXI amžiuje.\nFainhauzas, S. (1977). Lietuviai daugiatautėje Amerikoje: Pensilvanija. Chicago: Lithuanian Library Press.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nPittsburgh Post-Gazette Archive. (2012). South Side's Lithuanian Citizens Society: A Century of History. [Archyvinis straipsnis].\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 3: Mid-West and Western States. Brooklyn: Lithuanian Religious Aid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pitsbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.42709,"lng_wgs":-79.98122,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pitsbergo-lietuviu-sale"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"40fbe7d5-6fd3-4de6-b3ae-9c3a43e35c06","_revision":"45ec0815-1af7-4f27-8656-3dfb509eed19","id":"339dece3e799df9","pavadinimas":"Arkivyskupo Vladislovo Mykolo Zaleskio kapas Punės popiežiškoje seminarijoje","aprasymas":"Monsinjoras Vladislovas Mykolas Zaleskis (lenk. Władysław Michał Zaleski) gimė 1852 m. Veliuonoje, mirė 1925 m. Romoje. Antiochijos patriarchas, titulinis Tėbų arkivyskupas, apaštalinis delegatas Indijoje.\nPopiežiaus Leono XIII pavedimu monsinjoras Zaleskis 1890 m. atvyko į Indiją ieškoti naujai kunigų seminarijai tinkamos vietos. 1892 m. jis paskirtas apaštaliniu delegatu Indijoje ir konsekruotas arkivyskupu. 1893 m. Kandy priemiestyje Ampitijoje (Šri Lanka) įkūrė kunigų seminariją, kurioje rezidavo iki 1916 m. Jo iniciatyva ir lėšomis Ampitijos Švč. Marijos bažnyčioje atsirado Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija.\nSavo jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje – nuo Afganistano ir Himalajų šiaurėje iki Ceilono ir kitų Indijos vandenyno salų pietuose – Zaleskis įsteigė 8 katalikų metropolijas ir 27 vyskupijas. Dėl šios veiklos buvo vadinamas Indijos apaštalu. Greta ganytojiško darbo V. M. Zaleskis domėjosi botanika: jo surinktas apie 35 000 egzempliorių botaninis rinkinys saugomas Varšuvos universitete. Jis taip pat daug keliavo, rengė pažintinius leidinius.\nArkivyskupas mirė 1925 m. spalio 5 d. Romoje, tačiau buvo išreiškęs valią, kad jo palaikai būtų palaidoti tarp tų, dėl kurių jis dirbo. 1955 m. Popiežiškąją seminariją perkėlus iš Kandy (Šri Lanka) į Punę (Indija), Zaleskį pažinoję seminarijos alumnai įvykdė jo norą, ir 1957 m. jo palaikai buvo perlaidoti Punėje. Monsinjoro Zaleskio palaikai dabar ilsisi seminarijos naujosios koplyčios altoriaus grindyse. Tai svarbi atminimo vieta tiek Indijos, tiek Lietuvos katalikams.\nParengė Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje\nMelces de Melo Carlos. Home of Love: A Short History of the Papal Seminary Kandy-Pune (1893–2015). – Pune. 2015.\n“Papal Seminary.” Bharatpedia. Prieiga per internetą: https:\/\/en.bharatpedia.org\/wiki\/Papal_Seminary (žiūrėta 2025-12-05). \nAvishka Mario Senewiratne. “The Foundation of the Papal Seminary in Kandy.” Medium, 3 gegužės 2024. Prieiga per internetą: https:\/\/medium.com\/@avishkamario\/the-foundation-of-the-papal-seminary-in-kandy-f69b56ea71c1 (žiūrėta 2025-12-05). \nWładysław Michał Zaleski. “Ladislaus Michal Zaleski” (Wikipedia, angl.). Prieiga per internetą: https:\/\/en.wikipedia.org\/wiki\/Ladislaus_Michal_Zaleski (žiūrėta 2025-12-05).\nwww.papalseminary.in","kategorija":"Kapai","laikotarpis":null,"metai":"1957 m.","miestas":"Punė","salis":"Indija","lat_wgs":18.55437,"lng_wgs":73.90898,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/arkivyskupo-vladislovo-mykolo-zaleskio-kapas-punes-popieziskoje-seminarijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"af723693-3d99-49b1-b84c-b593d79cef29","_revision":"4113e6c7-952d-4859-ac7c-16f5cbf63d4a","id":"33d8fca935df9a3","pavadinimas":"Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė Ermitaže","aprasymas":"Jadvyga Jogailaitė (1513–1573) - Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo ir jo pirmosios žmonos Barboros Zapolyos duktė.\r\n\r\nVadinamoji Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė yra ne tik vienas vertingiausių Sankt Peterburgo Valstybinio Ermitažo lobyno – Brangenybių galerijos – eksponatų, bet ir apskritai vienas įspūdingiausių Renesanso epochos auksakalystės meno kūrinių Europoje, tikras įstabių brangenybių lobynas. Šis Žygimanto Senojo užsakymu nežinomo Niurnbergo meistro 1533 m. iš aukso ir sidabro sukurtas šedevras, dekoruotas bemaž dviem šimtais papuošalų bei beveik tūkstančiu įvairių brangakmenių ir perlų, rodo išskirtinę Lietuvos bei Lenkijos valdovų dvaro prabangą ir išlavintą Jogailaičių dinastijos valdovų estetinį skonį, jų finansinį pajėgumą ir puoselėtus europinius kultūrinius bei meninius ryšius. Kartu brangenybių skrynutė primena XVI–XVIII a. Europos valstybių ir valdovų dinastinius saitus, kurie lėmė ir šios išskirtinės auksakalystės vertybės kilmės bei klajonių maršrutą Lietuvoje ir Lenkijoje, Vokietijoje ir Rusijoje.\r\n\r\nJadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė vertintina ir kaip unikali lituanistinė vertybė, sietina su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, paskutiniųjų Jogailaičių rezidavimu juose, čia puoselėtais europinių dinastinių ryšių planais bei saugotais įstabiais turtais, stebinusiais visą Europą.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.valdovurumai.lt\/lt\/parodos\/i\/5255\/jadvygos-jogailaites-brangenybiu-skrynute-sedevras-is-valstybinio-ermitazo-rinkiniu","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1533 m.","miestas":"Sankt Peterburgas","salis":"Rusija","lat_wgs":59.93983,"lng_wgs":30.31456,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Senasis (1467–1548); Jadvyga Jogailaitė (1513–1573)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jadvygos-jogailaites-brangenybiu-skrynute"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"68188413-72ef-4e7c-9eb7-b2cb27d3b62b","_revision":"fedd737f-e7c3-4d1b-a9dd-5d7b03371641","id":"35668ae18c3f27f","pavadinimas":"Atminimo lentelė ir rožė Lietuvos ir Austrijos diplomatinių santykių 100-mečiui pažymėti","aprasymas":"2024 m. rugsėjo 11 d. Vienos „Volksgarten“ parko rožyne Lietuvos Respublikos ambasados Austrijos Respublikoje iniciatyva buvo atidengta simbolinė lentelė prie rožės, skirtos pažymėti Lietuvos Respublikos ir Austrijos Respublikos diplomatinių santykių 100-mečio sukaktį.\r\n\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Austrijos Respublikoje informacija","kategorija":"Želdynai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2024 m.","miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.20769,"lng_wgs":16.3611,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lentele-ir-roze-lietuvos-ir-austrijos-diplomatiniu-santykiu-100-meciui-pazymeti"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"52ffa5d7-f925-4537-910e-deb86f3cb40d","_revision":"6b012b20-fcb8-47d4-acbd-291e8b7fa8d8","id":"36b2e85fe145013","pavadinimas":"Kunigaikštytės Teklės Rožės Radvilaitės (Višnioveckienės) portretas","aprasymas":"Cvingerio rūmus Dresdeno senamiestyje pastatė Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis (1670—1733), kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Aplink uždarą kiemą išsidėstę paveikslų galerijos rūmai, 6 paviljonai, statinius jungiančios galerijos, Nimfų fontanas.\r\n\r\nCvingerio pastatuose yra dailės kūrinių ir porceliano kolekcijos, matematikos ir fizikos salono ekspozicijos. Tarp paveikslų yra kunigaikštytės Teklės Rožės Radvilaitės (nuo 1725 m. Višnioveckienės) portretas su šuneliu ir pažu. T. R. Radvilaitė buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko, ATR valstybės ir karinio veikėjo Karolio Stanislovo Radvilos ir Onos Kotrynos Sanguškaitės dukra.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zwinger\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dresdeno-paveikslu-galerija\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karolis-stanislovas-radvila","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.0535,"lng_wgs":13.7346,"autoriai":"Louis de Silvestre","susijusios_asmenybes":"Teklė Rožė Radvilaitė – Višnioveckienė (1703–1747)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigaikstytes-tekles-rozes-radvilaites-portretas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b95f71bd-075e-49ef-aaf4-9234ea334722","_revision":"ee29c48e-aa5e-4566-902f-0eb1fe4a2517","id":"36d6ee96fbc6602","pavadinimas":"Šv. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia Niujorke","aprasymas":"Niujorke ir, jo priemiestyje, Brukline lietuviai pradėjo kurtis nuo 1864 m., o iki 1884-ųjų čia gyveno jau 1000 tautiečių. Kol savo bažnyčios ir parapijos su nuolat reziduojančiu kunigu lietuviai neturėjo, Niujorke pamaldos buvo laikomos Šv. Stanislovo, o Bruklino lietuviams – Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. 1888 m. vasario 23 d. Bruklino lietuviai ėmėsi organizuoti (atskirą nuo lenkų) šv. Jurgio parapijos steigimą. Tiesa, 1894-aisiais parapijos susirinkime jos vardas buvo pakeistas, suteikiant Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės titulą[1]. Įsteigus parapiją, 1896 m. įrengta laikina koplyčia, o 1899-aisiais nupirkta protestantams priklausiusi bažnyčia ir pašventinta. Klebono pareigas tuo metu ėjo kunigas A. Milukas[2]. 1906–1923 m. čia veikė parapinė mokykla, o 1954 m. prisijungė dar 11 draugijų – bažnytinis ir vaikų chorai, beisbolo klubas, ateitininkai, Lietuvos vyčiai ir kt.[3] 75 metų parapijos sukakties proga, bažnyčia iš pagrindų atnaujinta. Įrengta dešimt menininko Vytauto Kazimiero Jonyno vitražų, pavertusiu maldos namus „spindinčiu brangakmeniu jau gerokai pavargusiame Williamsburge (lietuvių rajonas Brukline - aut. past.).”[4] 9-ajame deš. bažnyčią uždarius, vitražai buvo perkelti į Aušros Vartų Marijos bažnyčią Manhetene[5]. 2013-aisiais, po nesėkmingai pasibaigusių lietuvių bandymų išsaugoti Aušros Vartų bažnyčią ir 2007 ją uždarius, vitražai grąžinti Lietuvai ir saugomi Marijampolėje[6].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] V. Dabušis. Angelų karalienės parapija. Lietuvių dienos, 1955 m. lapkritis, p. 6–7, p. 6.\r\n\r\n[2] Ibid., p. 6.\r\n\r\n[3] Linas Saldukas. Niujorko lietuviai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/niujorko-lietuviai\/.\r\n\r\n[4] Marijos Angelų Karalienės bažnyčia Brooklyne. Lietuvių dienos, 1964 m. lapkritis, p. 26.\r\n\r\n[5] Prašoma grąžinti Niujorko Aušros Vartų bažnyčios vitražus Lietuvai. Bernardinai, 2012 m. balandžio 12 d., prieiga per internetą:\r\n\r\nhttps:\/\/www.bernardinai.lt\/2012-04-12-prasoma-grazinti-niujorko-ausros-vartu-baznycios-vitrazus-lietuvai\/\n[6] V. Jonyno vitražai iš Niujorko grįžo į Lietuvą. Klaipėda, 2013 m. kovo 25 d., prieiga per internetą: https:\/\/m.klaipeda.diena.lt\/naujienos\/kultura\/v-jonyno-vitrazai-niujorko-grizo-i-lietuva-175885","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1899 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.71088,"lng_wgs":-73.95966,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-marijos-angelu-karalienes-baznycia-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"91af74bc-253f-4e25-b102-107c9b9478b8","_revision":"58054916-63a5-482e-aa23-975413ae615b","id":"36ee22dd5adb2d1","pavadinimas":"Atminimo lenta Maironiui Megene","aprasymas":"Maironis tikr. Jonas Mačiulis (1862-1932), žymiausias XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių poetas, katalikų kunigas. Maironis ne kartą lankėsi Šveicarijoje. 1907 metais, liepos 25 d., netoli Liucernos jis užbaigė poemą Jaunoji Lietuva.\r\n\r\n2007 m. Meggen mieste (septyni kilometrai už Liucernos), ant St. Charles Hall vilos koplyčios sienos, prie pat Keturių kantonų ežero, atidengta memorialinė lenta Maironiui. Jos autorius Leonas Pivoriūnas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.xxiamzius.lt\/numeriai\/2007\/07\/11\/darb_01.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2007 m.","miestas":"Megenas","salis":"Šveicarija","lat_wgs":47.0448,"lng_wgs":8.37684,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-maironiui-megene"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"995ff5a4-4ad7-4bfa-a61c-59919a24a29b","_revision":"2f6cef5f-9f5d-4aa8-b642-2a534262f6f4","id":"372c0f0e5a99ffe","pavadinimas":"Grand Rapidso lietuvių Laisvės ir Šv. Petro ir Povilo kapinės","aprasymas":"Grand Rapidse greta Šv. Petro ir Povilo kapinių yra lietuvių Laisvės kapinės.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/grand-rapids\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Grand Rapidsas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.99533,"lng_wgs":-85.70099,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/grand-rapidso-lietuviu-laisves-ir-sv-petro-ir-povilo-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"363e161e-dab9-4810-a3d0-c9c7e1b132d4","_revision":"d4002e96-a786-48ce-9f18-3ef60b76d18a","id":"3748a73fa930e4c","pavadinimas":"Rasytė","aprasymas":"Rasytė (vok. Rossitten, rus. Rybačij), bažnytkaimis Kuršių nerijoje, 20 km į pietus nuo Nidos, 34 km į šiaurę nuo Kranto. Pirmąkart paminėta 1372 Vartbergės kronikoje. Rasytėje turėjo veikti ir plytinė: 1403 Klaipėdos pilies rekonstrukcijai buvo užsakyta ir 1404 čia pagaminta 443 tūkst. plytų.\r\n\r\nRasytės apylinkės yra vienintelė Kuršių nerijos vieta, kur deliuviniai sluoksniai (šlaitą sudarančių uolienų dūlėsiai) iškyla į žemės paviršių, todėl gyventojai nuo pat XV a. vertėsi ne tik žvejyba, bet ir žemės ūkiu. XV a. iš Livonijos į Kuršių neriją atsikėlė kuršiai. XVII a. viduryje –1833 Rasytė priklausė Kuršių nerijos pašto kelio sistemai, joje buvo pašto stotis.\r\n\r\n1901 Johannesas Thienemannas (palaidotas Rasytės kapinėse) įkūrė vieną pirmųjų Europoje paukščių stebėjimo ir žiedavimo stočių (Rasytės paukščių stebėjimo stotis), vėliau ornitologijos muziejų. XX a. pradžioje Rasytė buvo kurortas. Tarpukariu veikė 5 viešbučiai, sklandytojų mokykla (1922–1945), jaunimo turistinė bazė (1934 apsilankė 19 733 svečiai). 1939 buvo 691 gyventojas. 1939–1945 priklausė Sembos apskričiai. Po karo įsteigtas žvejų kolūkis. Bažnyčia paversta Šv. Sergijaus Radonežskio cerkve.\r\n\r\n \r\n\r\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/rasyte","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1372 m.","miestas":"Rasytė (Rybachii)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.15502,"lng_wgs":20.85274,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Liudvikas Rėza (1776–1840); Gregorius Radvenis (Heidrikis) (1903–1989)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/rasyte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d3354cd7-fac5-4f38-8ec4-b407344e3bda","_revision":"f5b7f54e-fddd-4e47-8f77-12e551e149e7","id":"375848fc3d26e82","pavadinimas":"Meiseno porceliano statulėlė su Vyčiu","aprasymas":"Cvingerio rūmus Dresdeno senamiestyje pastatė Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis (1670—1733), kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Aplink uždarą kiemą išsidėstę paveikslų galerijos rūmai, 6 paviljonai, statinius jungiančios galerijos, Nimfų fontanas.\r\n\r\nCvingerio pastatuose yra dailės kūrinių ir porceliano kolekcijos, matematikos ir fizikos salono ekspozicijos. Tarp porceliano yra eksponuojama dekoratyvinė stalo papuošimo figūrėlė iš Meiseno porceliano, vaizduojanti Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II Stiprųjį ant žirgo. Figūrėlė puošta ATR heraldika su Lietuvos Vyčiu.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zwinger\nhttps:\/\/porzellansammlung.skd.museum","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05237,"lng_wgs":13.73391,"autoriai":"Johann Joachim Kandler; Johann Friedrich Eberlein","susijusios_asmenybes":"Augustas II Stiprusis (1670–1733)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/meiseno-porceliano-statulele-su-vyciu"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b23f21ef-c230-4b81-9e15-6ec7c49f12aa","_revision":"b22d7059-418c-48ee-98c9-27a6ad3f6441","id":"37afce1ffb2eaad","pavadinimas":"Jėzuitų vienuolynas, koplyčia ir Jaunimo Centras Čikagoje","aprasymas":"Lietuviai jėzuitai Čikagoje įsikūrė 1948 m., kur, nusipirkę nedidelius namus, įsteigė savo Provincijos centrą tremtyje. Po kelerių metų vienuoliai persikėlė į kiek erdvesnes patalpas Šv. Kryžiaus parapijoje. 1954 m. jėzuitai įsigijo sklypą dabartinėje vietoje ir pradėjo kurti svarbų Čikagos lietuvybės židinį. Sumanyta, kartu su vienuolynu, atverti Jaunimo centrą, ir, vyskupo V. Brizgio siūlymu, įkurdinti Čikagos Aukštesniąją Lituanistikos Mokyklą.\r\n\r\nMokyklos statybos pradėtos 1956 m. rugpjūtį, pagal Jono Kovos-Kovalskio projektą. Darbais rūpinosi Juozas Augustinavičius. Prasidėjus statyboms, į jėzuitus kreipėsi Lietuvių Dailininkų Sąjunga, prašydama naujame centre įkurti ir Menininkų klubą bei Čiurlionio galeriją. Jaunimo centras buvo iškilmingai atidarytas 1957 m. spalio 6 d. Po trejų metų, 1960-aisiais, centro sodelyje iškilo architekto Jono Muloko suprojektuotas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę”. Tuo pat metu buvo vykdoma ir vienuolyno bei koplyčios statyba. Tiesa, tarp Jaunimo centro ir koplyčios stovėjo vienuoliams nepriklausęs namas. Pastatą jėzuitams vėliau pavyko įsigyti ir sujungti į vientisą kompleksą[1]. Statybomis rūpinosi kunigas Bronius Krištanavičius.\r\n\r\nČikagos lietuvių tarpe šis kompleksas buvo labai populiarus, todėl, jau labai greitai, negalėjo sutalpinti visų veiklų. Ypač trūko vietos 1964 m. perimtam Pasaulio lietuvių archyvui, lituanistinei bibliotekai, muzikologijos archyvui, Čiurliono galerijai. Todėl 1966 m. nuspręsta Jaunimo centrą išplėsti. Nors būta vilčių rūmus užbaigti 1968-taisiais, Lietuvos nepriklausomybės 50-čio paminėjimui[2], statybos gerokai užsitęsė ir naujoji dalis duris atvėrė tik 1973 m.[3] Priestato projektą parengė lietuviškojo architektūros charakterio ieškotojas, architektas Jonas Mulokas. Svarbiausias architektūrinis pastato akcentas – dekoratyvinė įvairių spalvų plytų sienelė vaizduojantį Vytį. Paruošęs dešimtis įvairiausių centrinės pastato dalies eskizų, architektas, galų gale, apsistojo ties savo mėgstama daugiaspalvio plytų mūro technika. Jaunimo centras svarbus lietuviškojo paveldo objektas, kurio istorinę reikšmę papildo originali J. Kovos-Kovalskio ir J. Muloko architektūra.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Bronius Krištanavičius. Jaunimo centras. Žvaigždė, 1960 m., pp. 117–133.\r\n\r\n[2] V. Ramojus. Čikagos Jaunimo centras pasidarė per ankštas. Dirva, 1966 m. rugsėjo 30 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Lietuvybės švyturio statybos pabaigtuvės. Draugas, 1973 m. rugsėjo 25 d., p. 8.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai; Architektūra (sakralinė); Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1957, 1960, 1973 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.79202,"lng_wgs":-87.68296,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jezuitu-vienuolynas-koplycia-ir-jaunimo-centras-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8dba60b0-8321-44d7-bacd-27507059905c","_revision":"43373f64-bd19-41ab-aac3-7fe91cbaf2ae","id":"37d22b2dc6989f2","pavadinimas":"Heizeltono Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Heizeltonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.94816,"lng_wgs":-75.95963,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/heizeltono-sv-petro-ir-povilo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"eaedb24c-dfb9-48b4-a67a-789e9c1b2b69","_revision":"d0d2e9fa-557e-4382-8c69-8c0cd849af31","id":"37fc0f48dbbd12e","pavadinimas":"Lietuvių koplytstulpis, Grotos nacionalinė šventovė","aprasymas":"Portlande, Oregono valstijoje, esančioje Grotos nacionalinėje šventovėje (The Grotto) įrengtas lietuviškas koplytstulpis yra išraiškingas tradicinės medžio architektūros pavyzdys JAV Vakarų pakrantėje. 1971 m. rugpjūčio 22 d. pašventintas paminklas iškilo vietos lietuvių bendruomenės pastangomis, siekiant paminėti Lietuvos krikšto jubiliejų bei išreikšti dvasinį solidarumą su okupuota tėvyne. Šis sakralinis objektas stovi vaizdingoje šventovės erdvėje, apsuptas spygliuočių miško, kuris lietuvių sąmonėje asocijuojasi su gimtosios šalies peizažu, taip sukurdamas natūralią terpę maldai ir meditacijai.\nKoplytstulpio kompozicija griežtai laikosi lietuviškos kryždirbystės kanonų: jo centre, stilizuotoje altorėlio tipo nišoje, patalpinta grakšti medinė Pietos skulptūra, o stogą puošia ažūrinė kalvių darbo viršūnė – saulutė su kryžiumi. Kūrinio puošyboje dominuoja augaliniai ir geometriniai motyvai, kurie simbolizuoja gyvybę, šviesą ir viltį. Šis paminklas yra įtrauktas į Grotos „Tautų taką“ (Way of the Peoples), kur skirtingų tautybių išeiviai įamžino savo tikėjimą per nacionalinę estetiką, tad lietuviškasis akcentas čia tarnauja ne tik kaip religinis simbolis, bet ir kaip UNESCO saugomo nematerialaus paveldo pristatymas Amerikos visuomenei.\nŠis memorialas Portlando lietuviams tapo svarbiu identiteto centru, kuriame kasmet per Žolinę ar kitas religines šventes susiburia bendruomenė. Prie koplytstulpio esantis užrašas primena lankytojams apie tragišką Lietuvos likimą po geležine uždanga ir lietuvių tautos pamaldumą, todėl objektas įgyja ir istorinę-politinę prasmę. Tai gyvas liudijimas, kaip per tradicinę liaudies formą – medinį stulpą su šventojo atvaizdu – išeivija sugebėjo išsaugoti kultūrinį tęstinumą ir perduoti jį vėlesnėms kartoms svetimoje aplinkoje.\n\nThe Grotto. (1985). The National Sanctuary of Our Sorrowful Mother: A History and Guide. Portland, OR: Servite Fathers.\nBudrys, J. (1971, rugpjūčio 26). Lietuvių koplytstulpio šventinimas Portlando Grotoje. Draugas, d. 2, p. 1.\nGirnius, J. (1975). Lietuvių išeivija Amerikoje. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla.\nNational Sanctuary of Our Sorrowful Mother. Way of the Peoples: Lithuanian Shrine. Oficialus šventovės archyvas ir lankytojų gidas.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Portlandas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":45.55326,"lng_wgs":-122.57342,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-koplytstulpis-grotos-nacionaline-sventove"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ba0b6bea-9394-4ce9-8313-1a67cb1396b8","_revision":"53919976-cea2-4edb-b2e0-9b914afa9668","id":"380727cf2983081","pavadinimas":"Buvęs Marianapolio marijonų koledžas","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Tompsonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.95605,"lng_wgs":-71.86834,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buves-marianapolio-marijonu-koledzas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0df13b0b-4ac6-4ee3-993d-9324eead3599","_revision":"e24e29a0-aff2-4a06-9026-b4d70c0bfd59","id":"384633c458254b7","pavadinimas":"Barūnų Šv. apaštalo Petro bažnyčia ir bazilijonų vienuolynas","aprasymas":"Barūnų bazilijonų vienuolynas ir Šv. Petro ir Povilo cerkvė (1747-1757) Bazilijonų vienuolyną ir cerkvę 1692 m. fundavo vietinis bajoras Mikalojus Piešliakas vietoje, kur pagal legendą miške ant medžio stebuklingai pasirodė Dievo Motinos paveikslas. Šioje vietoje pastatyta šventykla tapo Barūnų Dievo Motinos kulto vieta. XVII a. pabaigoje (pastatyta 1692 m.) vienuolynas ir cerkvė buvo mediniai. XVIII a. pradžioje Vilniaus bazilijonai pradėjo rūpintis mūrinės cerkvės ir vienuolyno statyba. 1700-1707 m. buvo pastatyta mūrinė cerkvė, tačiau ji greitai sudegė. Nauja mūrinė cerkvė pastatyta 1747 – 1757 m. pagal architekto Aleksandro Osikevičiaus projektą, vienuolynas pastatytas 1778-1793 metais. Vienuolynas ir cerkvė uždaryti 1839 m., 1841 m. čia įsikūrė stačiatikiai. 1919 m. cerkvė\r\natiteko katalikams ir be perstojo veikia kaip parapinė bažnyčia.\r\n\r\nCerkvė - bazilikinis trinavis su pusapvale apside pastatas. Fasadas išsiskiria kompozicijos originalumu - du trijų tarpsnių kvadratinio plano bokštai pasukti kampu į pagrindinį fasadą. Cerkvė priskirtina Vilniaus baroko architektūros mokyklai. Interjere gerai išlikęs Vilniaus baroko architektūros mokyklai būdingas centrinis altorius, ambona, vargonų choras.\r\n\r\nBarūnai labiausiai žinomi dėl stebuklingo Barūnų Dievo Motinos paveikslo. Barūnų Dievo Motinos kultui daugiau nei 300 metų (jubiliejus buvo atšvęstas 1991 m. rugpjūčio mėnesį). XIX a. pradžioje paveikslas buvo vienas iš labiausiai garbinamų Vilniaus apylinkėse, o dabar - vienas labiausiai garbinamų Baltarusijoje. Rugpjūčio 29 dieną vyksta garsūs Barūnų Dievo Motinos atlaidai. Kadaise šie atlaidai buvo garsūs visame Vilniaus krašte ir sutraukdavo tikinčiuosius iš tolimų vietovių, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Barūnų sanktuariumas garsėjo nuo XVII a. II pusės. 1702 m. Barūnų bazilijonai, baimindamiesi dėl link Barūnų artėjusios Švedijos kariuomenės, šventąjį paveikslą perdavė saugoti LDK etmonui Mykolui Višnioveckiui į Voložiną. Nuo to laiko paveikslas kartu su LDK kariuomene klajojo po visą LDK teritoriją – garsėjo stebuklais Breste, Pinske, o vėliau - Lietuvoje ir Žemaitijoje, telkė apie save tikinčiuosius. 1709 m. paveikslas vėl sugrįžo į Barūnus. Visa tai tik sustiprino paveikslo kultą, o Barūnai tapo dar svarbesniu tiek religiniu, tiek kultūrinio gyvenimo centru. 1712 m. Supraslyje (kitame – itin garsiame unitų bažnyčios religiniame ir kultūriniame centre) buvo išspausdinta metropolito Leono Kiškos parengta knyga apie Barūnų Dievo Motinos stebuklus. Švento paveikslo kultą liudija ir tai, kad Adomas Mickevičius, kaip šio krašto žmogus, šį garsų paveikslą žinojo ir minėjo dviejuose eilėraščiuose.\r\n\r\nBažnyčioje iki šiol saugomas stebuklingas Barūnų Dievo Motinos paveikslas. Bazilijonai uždarant vienuolyną paveikslą išvežė (XIX a. I pusėje, atidavė saugoti į privačias rankas), o cerkvėje pakabino kopiją. Originalas grąžintas tik 1926 metais. Tačiau paveikslo originalo likimas po 1939 m. nėra aiškus. Pagal pasakojimus, paveikslas galėjo būti sunaikintas II Pasaulinio karo metais, o dabar kabantis\r\nbažnyčioje yra tik jo kopija.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a. II p.","miestas":"Barūnai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.31666,"lng_wgs":26.13951,"autoriai":"Aleksandras Osikevičius","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/barunu-sv-apastalo-petro-baznycia-ir-bazilijonu-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1f32cecd-02c5-49e9-810b-64137840c21d","_revision":"fcadf2b7-a188-4a1b-ab21-eedc77024c7c","id":"391a39041cffc61","pavadinimas":"Freska „Europos tautų žygis prie kryžiaus“ Strasbūre","aprasymas":"Šią gotikinę freską, kuri vadinasi „Europos tautų žygis prie kryžiaus“, galima rasti Strasbūro Šv. Petro Naujojoje (St. Pierre-le-Jeune) protestantų bažnyčioje. Ji vaizduoja Europos tautų žygį į krikščionybę. Freskoje pavaizduota 15 Europos tautų, o paskutinė figūra simbolizuoja Lietuvą. Strasbūro Šv. Petro Naujoji bažnyčia stovi nuo XI a., tačiau nei tiksli freskos sukūrimo data, nei autorius nėra žinomi. Dalis freskų buvo uždažyta bažnyčiai atitekus protestantams. Freskos atidengtos XIX a. pabaigoje.\r\n\r\n \r\n\r\nNacionalinė ekspedicija, Lietuva Europoje, Strasbūro freskos mįslė: kaip XV a. piešinyje atsidūrė Lietuva ir kodėl ji be žirgo?, lrt.lt, 2022","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Strasbūras","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.58548,"lng_wgs":7.7465,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/freska-europos-tautu-zygis-prie-kryziaus-strasbure"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"25e3d481-50c6-4991-bd47-aa8bd0ff59e3","_revision":"de3df57b-2327-4b79-8bf1-bb1ae70e3170","id":"395260c22194508","pavadinimas":"Vytis ant tilto per Muldę","aprasymas":"Grima miestelyje 1716 m. pradėtas statyti tiltas per Muldės upę, kurį suprojektavo architektas Matthäus Daniel Pöppelmann. Dabar ir vadinamas jo vardu - Pöppelmannbrücke. Tiltas pastatytas geresniam pašto susisiekimui tarp Drezdeno ir Leipcigo Saksonijoje. Saksonijos kurfiurstai Augustas Frydrichas I (Augustas II) ir Augustas Frydrichas II (Augustas III) 1694–1763 (su pertrauka 1704–09) buvo ir Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tiltas dekoruotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II, dar vadinamo Stipriuoju, herbu, kuriame matyti ir Vytis. \r\n\r\nPo herbu esantis užrašas skelbia, kad tiltas pastatytas Lenkijos karaliaus ir Saksonijos kurfiursto Frydricho Augusto lėšomis senojo tilto vietoje.\r\n\r\n2002 m. tiltą apgadino potvynis, 2012 m. jis perstatytas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.grimma.de\/info\/poi\/steinerne-muldenbruecke-poeppelmannbruecke-grimma-900010794-27290.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1716 m.","miestas":"Grima","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.23821,"lng_wgs":12.73416,"autoriai":"Matthäus Daniel Pöppelmann","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-ant-tilto-per-mulde"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"41e737a5-9a88-433c-a714-adb5807696f0","_revision":"8a0bf827-48a3-4ca9-b49f-cde61a8767f5","id":"39801442db2d79a","pavadinimas":"Paryžiaus Šventosios koplyčios restauracija","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis nuo 1839 m. prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios restauravimą.\r\n\r\nVilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir Lietuvoje. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus, tarp jų ir Paryžiaus Šventosios koplyčios restauravimą.\r\n\r\nKartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: vieną pirmųjų neogotikinių bažnyčių Paryžiuje - Saint-Jean-Baptiste de Belleville, kuri buvo pastatyta tarp 1854 m. ir 1859 m., vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. \r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sventoji-koplycia\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1839 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85538,"lng_wgs":2.34496,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paryziaus-sventosios-koplycios-restauracija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"44fa16d2-738b-4c8d-a7e4-88d1204a6e05","_revision":"ea296ae2-d254-4307-9cb1-6339e01b0c4a","id":"399bed7039e9080","pavadinimas":"Voterberio Šv. Juozapo bažnyčia ir lietuvių klubas","aprasymas":"Voterberio Šv. Juozapo parapija, įkurta 1894 metais, tapo vienu svarbiausių lietuvybės židinių Konektikuto valstijoje. Dabartinė neogotikinio stiliaus bažnyčia, iškilusi XX a. pradžioje, ilgą laiką tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip bendruomenės susitelkimo simbolis. Jos statyba buvo finansuojama sunkiu darbu vietos pramonės įmonėse uždirbtomis imigrantų lėšomis. Ši šventovė dešimtmečius puoselėjo lietuviškas tradicijas, chorus ir katalikišką švietimą, padėdama išlaikyti tautinę tapatybę net ir svetimoje aplinkoje.\nŠv. Juozapo bažnyčios pastatas yra ryškus neogotikinės architektūros pavyzdys, pasižymintis monumentaliu raudonų plytų fasadu ir vertikalumu, kuris būdingas to laikmečio imigrantų statytoms šventovėms. Architektūrinėje kompozicijoje dominuoja masyvus bokštas su smailėjančiomis arkomis ir dekoratyviniais elementais, kurie pastatui suteikia sakralios didybės pojūtį pramoniniame Voterberio kraštovaizdyje. Viduje bažnyčia stebina aukštomis skliautinėmis lubomis ir kruopščiai išsaugotais vitražais, kuriuose dažnai aptinkami lietuviški motyvai bei užrašai, liudijantys apie parapijiečių siekį įamžinti savo kilmę bažnyčios erdvėje. Interjero puošyba, derinanti tradicinį katalikišką meną su tautine simbolika, sukuria unikalią atmosferą, kurioje sakralumas persipina su etnine bendrystės dvasia.\nVisai greta dvasinio centro, adresu 46 Congress Avenue, įsikūręs Lietuvių piliečių klubas (Lithuanian-American Citizens Club) tapo pasaulietinio gyvenimo širdimi. Šis klubas buvo vieta, kur susitikdavo skirtingos išeivių kartos: nuo pirmųjų „angliakasių“ eros imigrantų iki po Antrojo pasaulinio karo atvykusių pabėgėlių (DP). Nors bėgant laikui lietuvių kilmės gyventojų skaičius mieste mažėjo, klubas išliko svarbiu traukos centru, saugančiu istorinę atmintį ir organizuojančiu kultūrinius renginius, kartu primindamas apie gilias lietuvių šaknis „žalvario mieste“ (angl. Brass City).\n\nBudreckis, A. M. (1976). The Lithuanians in America, 1651-1975: A Chronology & Fact Book. Dobbs Ferry, NY: Oceana Publications.\nKonektikuto lietuvių bendruomenė. (2014). Lietuviai Konektikute: istorinė apžvalga. Hartford, CT: Lithuanian American Community.\nThe Waterbury Republican-American. (2019). St. Joseph Church: A Landmark of Faith and Culture. Waterbury, CT: Republican-American Archives.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Voterberis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.54522,"lng_wgs":-73.04652,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/voterberio-sv-juozapo-baznycia-ir-lietuviu-klubas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ed6eb6a7-0e99-4af3-a7e4-73a15dcb87fb","_revision":"253dfe56-55a7-4c30-80f5-d13f4516c603","id":"39ed58190a2acba","pavadinimas":"Dominikonų vienuolynas Lucke","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis, Jogaila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Liudija Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos paramą dominikonams\r\n\r\nNuo XIV a. Lucke veikė dominikonai, kurie įsikūrė šalia Žemutinės pilies. Amžiaus pabaigoje vienuolius pastebimai rėmė valdovai Jogaila ir Vytautas: 1390 m. funduojant Jogailai ir 1393 m. Vytautui, pastatytas vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Šioje bažnyčioje nuo XVI a. buvo stebuklais garsėjęs Dievo Motinos atvaizdas, kuris dabar yra Lucko katedroje.\r\n\r\nIki šiol išlikę dominikonų vienuolyno mūriniai pastatai statyti XVIII a.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Luckas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.73602,"lng_wgs":25.32068,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dominikonu-vienuolynas-lucke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9265db99-23b8-497e-81b8-3108ee47d6dc","_revision":"65e8b69f-20a0-486e-80a4-ddb96bc63187","id":"3a081e78fa1898e","pavadinimas":"Lietuvių skautų stovykla \"Rambynas\"","aprasymas":"Lietuvių skautų stovyklavietė „Rambynas“, įsikūrusi vaizdingame Holcomb slėnyje (San Bernardino kalnuose, netoli Big Bear ežero), yra pagrindinis JAV Vakarų pakrantės lietuvių skautų veiklos centras. Jos istorija prasidėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Los Andželo ir apylinkių lietuviai skautai, vedami noro išlaikyti savo tradicijas ir kalbą naujojoje tėvynėje, pradėjo organizuoti vasaros stovyklas Kalifornijos kalnuose. Pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – šventasis Rambyno kalnas Lietuvoje yra vienas svarbiausių dvasinių ir istorinių simbolių, tad šis vardas stovyklavietei suteikė gilią simbolinę prasmę, jungiančią senąsias baltų tradicijas su skautišku judėjimu išeivijoje. Dešimtmečius ši vieta tarnavo kaip pagrindinė susibūrimo erdvė Kalifornijos lietuvių jaunimui, padėjusi išlaikyti tautinę tapatybę tūkstančius kilometrų nuo tėvynės.\nSkirtingai nuo mūrinių Rytų pakrantės lietuviškų stovyklaviečių, „Rambynas“ pasižymi autentiška, laukinei gamtai artima skautiška aplinka. Kadangi stovykla įsikūrusi nacionalinio miško (San Bernardino National Forest) teritorijoje, jos „architektūra“ yra minimalistinė ir ekologiška – čia dominuoja lauko stovyklavietės su palapinėmis bei nuolatiniai, rankų darbo sakraliniai elementai. Svarbiausias stovyklos akcentas yra apeiginis aukuras ir tradiciniai mediniai skautiški vartai, dažnai papuošti lietuviškais medžio raižiniais, Gediminaičių stulpais bei tautine simbolika. Aukštikalnių kraštovaizdis, sausas Kalifornijos pušynų oras ir akmenuotas reljefas sukuria specifines sąlygas, ugdančias skautų ištvermę, o vakariniai laužai prie aukuro po žvaigždėtu dangumi yra tapę neatsiejama stovyklos dvasinio gyvenimo dalimi, kurioje susilieja lietuvių liaudies dainos ir skautiški ritualai.\nŠiandien „Rambynas“ išlieka gyvybiškai svarbiu Vakarų pakrantės lietuvių bendruomenės tašku. 2025 metais stovyklavietė toliau sėkmingai priima skautų tuntus (ypač Los Andželo „Kovo“ ir kitus regiono padalinius), taip pat pritraukia lietuvių šeimas iš San Francisko bei kitų Kalifornijos miestų. Veikla remiasi stipriu savanoriškumo principu – tėvai, vadovai ir buvę skautai (vadinamieji skautininkai) skiria savo laiką stovyklos infrastruktūros priežiūrai ir programų rengimui. Nors šiuolaikinis jaunimas susiduria su dideliu kultūriniu asimiliacijos spaudimu, kasmetinė vasaros stovykla Holcomb slėnyje išlieka ta vieta, kurioje atkuriama bendrystė, o skautiška ideologija – „Dievui, Tėvynei, Artimui“ – įgauna praktinį pavidalą per bendrą darbą, dainas ir lietuvišką žodį.\nLietuvių skautų sąjunga. Lietuvių skautų sąjungos metraštis ir veiklos apžvalga (Vakarų rajonas). Chicago\/Los Angeles, 2018–2024.\nDraugas (The Lithuanian World Wide Daily). Kalifornijos lietuvių skautų stovyklos Rambyne tradicijos. Straipsnių archyvas, Chicago, IL.\nVakarų pakrantės lietuvių žinios. Skautavimo istorija Kalifornijoje: nuo pirmųjų laužų iki šiandienos. Periodinis leidinys, Los Angeles, CA.\nU.S. Forest Service (San Bernardino National Forest). Permit Records and Land Usage for Organizational Camps in Holcomb Valley. San Bernardino, CA, 2023.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Big Bear","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":34.30748,"lng_wgs":-116.90075,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-skautu-stovykla-rambynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"68c51d57-6def-4420-ac1e-4eaf52fc41bf","_revision":"2d89e55e-e907-40ca-8b23-a350d09051b1","id":"3a1b0822bd661f3","pavadinimas":"Omahos Šv. Antano bažnyčia","aprasymas":"Omahos Šv. Antano lietuvių parapija, įkurta 1907 metais, tapo esminiu dvasiniu ir socialiniu centru Pietų Omahos (South Omaha) rajone, kuris dėl savo pramoninės svarbos buvo vadinamas „Magiškuoju miestu“. Dauguma čia gyvenusių lietuvių imigrantų dirbo milžiniškose miesto skerdyklose ir mėsos pakavimo įmonėse, bažnyčia jiems tapo pagrindine užuovėja ir tautinės tapatybės saugotoja. Vietovė aplink bažnyčią ilgainiui gavo „Lietuvių kalvos“ (Lithuanian Hill) pavadinimą – čia kūrėsi lietuviškos krautuvės, draugijos ir šeštadieninės mokyklos, kurios pavertė šį rajoną vienu stipriausių lietuvybės židinių Vidurio Vakaruose.\nDabartinis bažnyčios pastatas, iškilęs 1936 m., pasižymi santūriu, tačiau monumentaliu neoromaninio stiliaus ir modernizmo elementų deriniu. Architektūroje dominuoja šviesių plytų fasadas su ritmiškomis arkinių langų eilėmis ir masyviu bokštu, kuris išryškėja rajono panoramoje. Vidaus erdvė buvo kuriama itin kruopščiai: interjerą puošia unikalūs vitražai ir religinio meno kūriniai, kuriuose subtiliai integruoti lietuviški motyvai. Ši šventovė laikoma vienu geriausiai išlikusių to meto etninės architektūros pavyzdžių Omahoje, atspindinčiu bendruomenės norą suderinti amerikietiškas statybos tendencijas su tradicinėmis vertybėmis.\nŠiuo metu Šv. Antano bažnyčios statusas yra pasikeitęs, tačiau ji išlieka svarbiu kultūriniu paminklu. 2014 m. Omahos arkivyskupija oficialiai sujungė Šv. Antano parapiją su Šv. Bernadetos parapija, tačiau bažnyčios pastatas nebuvo apleistas. Jis ir toliau tarnauja kaip sakralinė erdvė specialioms progoms, o greta esanti parapijos salė išlieka pagrindine Nebraskos lietuvių susibūrimo vieta. Čia vyksta tautinės šventės, kulinarinio paveldo renginiai ir puoselėjama istorinė atmintis, užtikrinanti, kad „Lietuvių kalvos“ tradicijos išliktų gyvos ir XXI amžiuje.\nDouglas County Historical Society. (2018). Immigration Patterns in South Omaha: The Lithuanian Legacy. Omaha, NE.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston, MA: Encyclopedia Lituanica.\nOmaha World-Herald. (2014, rugpjūčio 22). A Final Mass, but a Lasting Legacy: St. Anthony’s Merges. Omaha, NE.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America (Vol. 3: Mid-West and Western States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1936 m.","miestas":"Omaha","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.20325,"lng_wgs":-95.96158,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/omahos-sv-antano-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ce740db9-14fc-4f16-bf80-86569cb4aa77","_revision":"08e2f467-1731-47b0-b8d7-e43f30470221","id":"3a4662ee344e9cb","pavadinimas":"Rodūnia","aprasymas":"Rodūnia yra miesto tipo gyvenvietė netoli Lietuvos sienos. Nuo 1217 m. Rodūnia minima istorijos šaltiniuose (kitais duomenimis, nuo 1387 m.). 1387 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valsčiaus centras, valdytas kunigaikščio Skirgailos.\r\n\r\nXIV–XVII a. prie Rodūnios buvo pilis, 1440 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvaras (minimas ir 1569 m.). 1473 m. Rodūnia minima kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenvietė. 1538 m. Rodūnios miestelyje buvo turgavietė, 7 gatvės, 210 namų, 11 parduotuvių (7 midaus, 3 alaus, 1 degtinės).\r\n\r\n1556 m. pastatyta bažnyčia. 1567 m. Rodūnios seniūnija prijungta prie Lydos pavieto. 1649 m. Rodūnia gavo Magdeburgo teisę ir herbą. Per karą su Rusija 1654–1567 m. miestelis nukentėjo nuo gaisrų. 1752 statyta Rodūnios parapijos bažnyčia sudegusi, atstatyta 1801 ir 1933 m.\r\n\r\nXIX a. I pusėje – XX a. pr. Rodūnia buvo valsčiaus centras. 1910–1924 m. lenkai Rodūnios bažnyčioje kėlė riaušes, drausdami lietuviškai melstis ir giedoti, bažnyčia kelis kartus buvo uždaryta. 1920–1939 m. Rodūnia buvo okupuota Lenkijos. Nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai. XXI a. pr. lietuvių pamaldos panaikintos.\r\n\r\n1915 m. parapijoje buvo 9338 lietuviai. 1919–1939 m. Ryto draugijos pradinės mokyklos, skaityklos veikė Karagauduose, Sklodonyse, Smilgiuose, Vygonyse. Plikiuose, Piliakalnyje, Pavalakėje, Klaišiuose, Kurkėse ir kituose Rodūnios parapijos kaimuose ilgai išsilaikė lietuvių kalba. 1952 m., 1959 m., 1963 m., 1971 m. ir 1986 m. Rodūnios ir apylinkių gyventojų – pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) – šnektą tyrė kalbininkai ir tautosakininkai, 1974–1975 m. kompleksinė Vilniaus, Minsko ir Maskvos kalbininkų ekspedicija.\r\n\r\nRodūnioje 2016 m. veikė lietuvių sekmadieninė mokykla, ansamblis, Vilnijos draugijos Rodūnios klubas.\r\n\r\n \r\n\r\nGaršva Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rodunia\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, II tomas (L-Ž), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1387 m.","miestas":"Rodūnia","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.053,"lng_wgs":24.99769,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (1427–1492); Skirgaila (1354–1397)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/rodunia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"95d1f825-417c-495d-9fd1-e796ea959b44","_revision":"8406f3d4-4a79-4ff8-8baf-6347a9055002","id":"3a7df74462b50d5","pavadinimas":"M. K. Čiurlionio studijų vieta Leipcige","aprasymas":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Leipcige praleido intensyvų ir kūrybiškai brandų laikotarpį 1901–1902 metais, siekdamas pagilinti savo muzikinį išsilavinimą viename svarbiausių Europos kultūros centrų. Studijuodamas garsiojoje Leipcigo konservatorijoje (tuometinė Königliches Konservatorium der Musik zu Leipzig, dabar Hochschule für Musik und Theater „Felix Mendelssohn Bartholdy“), jis pateko į griežtą akademinę aplinką, kur jo mokytojai buvo tokie autoritetai kaip Carlas Reinecke (kompozicija) ir Salomonas Jadassohnas (teorija). Šis etapas Čiurlioniui buvo ne tik profesinio tobulėjimo, bet ir vidinių ieškojimų metas: jis daug laiko leido Gewandhaus koncertų salėje, studijavo Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso partitūras, o laisvalaikį skyrė savarankiškoms tapybos studijoms bei filosofinei literatūrai. Būtent Leipcige pradėjo ryškėti jo vizionieriškas požiūris į menų sintezę, nors tuo metu jis dar koncentravosi į klasikinę formą: sukūrė simfoninę uvertiūrą „Kęstutis“, keturių dalių „Styginių kvartetą“, kanonų, fugų, tarp jų „Sanctus“ ir „Kyrie“. Gyvenimas svetimame mieste, lydimas nuolatinio lėšų stygiaus ir intensyvaus darbo, užgrūdino kūrėją ir paruošė jį vėlesniam, genialiajam kūrybos proveržiui.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nM. K. Čiurlionio muzikos studijos (1889–1902). Iš M. K. Čiurlionis [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https:\/\/ciurlionis.eu\/content\/m-k-ciurlionio-muzikos-mokslai-1889-1902\nStudijos Leipcige: nušalę pirštai ir potraukis tapyti. Iš LRT mediateka [interaktyvus]. 2025 m. sausio 18 d. Prieiga per internetą: https:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/2000389782\/studijos-leipcige-nusale-pirstai-ir-potraukis-tapyti?time_start=9","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Leipcigas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.33268,"lng_wgs":12.36682,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/m-k-ciurlionio-studiju-vieta-leipcige"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3e2db298-6435-4e8a-ab9b-a8c24423e213","_revision":"320be3c6-ba2f-456f-bddc-5d45a7abcff0","id":"3afc21630fd6e45","pavadinimas":"Didžiosios lūšnos akademija","aprasymas":"Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumière) studijavo žymūs lietuvių skulptoriai Vincas Grybas (1925–28 m. skulptūros ir architektūros mokėsi pas Emilį Antuaną Burdelį) ir Antanas Mončys (1950 m. pas litvaką skulptorių Osipą Zadkine'ą). Čia taip pat 1928-29 m. pas E. A. Burdelį, mokėsi Plungėje gimęs garsus Pietų Afrikos Respublikos skulptorius, litvakas Izraelis Isakas Lipšičas (Israel-Isaac Lipshitz, Lippy Lipshitz).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vincas-grybas\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-moncys\/\nhttp:\/\/revisions.co.za\/biographies\/lippy-lipshitz\/\nhttps:\/\/nauja.vgrybomuziejus.lt\/vincas-grybas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1925-1950 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.84226,"lng_wgs":2.33037,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/didziosios-lusnos-akademija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"25eb1975-7fec-461d-b1c1-4ffefa356ddc","_revision":"7f36c2b0-8bad-4e2f-ae6d-2ac8f1b31fcf","id":"3b1342d41aac6ea","pavadinimas":"Benicos Švč. Trejybės bažnyčia","aprasymas":"Dabartinės Benicos (Benitsos) apylinkėse dar Vytauto laikais buvo apgyvendinti totoriai. XVI a. pradžioje čia buvo keletas palivarkų ir smulkesnių valdų, kurių dalis priklausė totoriams, dalis — vietos bajorams. XVII a. viduryje Benicos valda atiteko Kocielams. Ašmenos seniūnas Tadas Kocielas čia pastatydino rūmus. 1779—1781 m. pagal Karlo Spampanio (Carlo Spampani) projektą sumūryti ir skulptoriaus Karolio Jelskio dekoruoti rūmai neišliko.\r\n\r\nBernardinų konventą (veikė iki 1851 m.) prie Švč. Trejybės bažnyčios 1701 m. fundavo Trakų vaivada Mykolas Kazimieras Kocielas. Bažnyčios kriptose buvo laidojami Kocielų giminės nariai. Nors šventovė apleista ir neveikia nuo 1948 m. (1988 m. trumpam grąžinta tikintiesiems), viduje išliko Tado ir Mykolo Kazimiero Kocielų antkapių nuolaužų. Tikėtina, kad Tado Kocielo antkapio autorius — Vilniaus skulptorius Karolis Jelskis. Išliko dalis bažnyčios šventoriaus tvoros ir vartai.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1701 m.","miestas":"Benica","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.34667,"lng_wgs":26.55523,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kocielas (1736–1799); Carlo Spampani (m. 1785); Kocielos; Karolis Jielskis; Mykolas Kazimieras Kocielas (1644–1722)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/benica"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2e1eb588-3180-4280-a7eb-34ee7bdcd53c","_revision":"d69789f2-a4b4-41ea-b811-c494e24b251d","id":"3b20494c90e3d03","pavadinimas":"Jurgio Mačiūno kūriniai Moderniojo meno muziejuje Niujorke","aprasymas":"Jurgis Mačiūnas (George Maciunas, 1931 m. lapkričio 8 d. Kaune – 1978 m. gegužės 9 d. Bostone) – pasaulinio garso lietuvių dailininkas avangardistas ir tarptautinio meno judėjimo Fluxus pradininkas. Jo gyvenimo kelias prasidėjo Lietuvoje, tačiau 1944 m. kartu su tėvais jis pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Mačiūnas įgijo itin platų išsilavinimą: 1949–1952 m. Cooper Union koledžo Meno mokykloje Niujorke studijavo meno istoriją, grafiką bei architektūrą, vėliau architektūros studijas tęsė Carnegie technologijos institute Pitsberge, o 1955–1960 m. Niujorko universiteto Dailiųjų menų institute gilinosi į menotyrą. Papildomai 1960 m. Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje jis mokėsi elektroninės muzikos.\nAktyvi meninė ir organizacinė veikla prasidėjo 1960 m., kai J. Mačiūnas kartu su A. Šalčiu Niujorke įsteigė galeriją „A\/G“. Būtent čia 1962 m. jis subūrė menininkų grupę, kurią pavadino savo sumanyto žurnalo vardu – Fluxus. 1962–1963 m. menininkas gyveno Vysbadene, dirbdamas JAV karinių pajėgų dizaineriu. Tuo laikotarpiu jis su Fluxus grupe aktyviai dalyvavo tarptautiniuose naujosios muzikos festivaliuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Danijoje bei organizavo istorinius Fluxus renginius, tokius kaip Fluxorum iškilmės Kopenhagoje ir Paryžiuje bei Fluxus Fluxorum šventė Diuseldorfe.\n1963 m. grįžęs į JAV, J. Mačiūnas Fluxus veiklą sutelkė Niujorke. 1966–1975 m. jis įgyvendino ambicingą Fluxus Cooperative Building Project sumanymą, kurio dėka SoHo rajone kūrėsi menininkų kooperatinės dirbtuvės. Paskutinius gyvenimo metus menininkas praleido Niū Marlborą (Masačusetso valstija).\nJ. Mačiūno kūrybai, kuriai didelę įtaką padarė kompozitorius Johnas Cage’as, būdingas eksperimentas ir tradicinių meno formų neigimas. Jis kūrė objektus, multiplius (pavyzdžiui, „Veneros torsas“, 1967), garsiąsias Fluxus dėžutes bei lagaminus, fiksavo videofilmus, rengė hepeningus bei rašė manifestus. Savo veikla menininkas principingai atmetė vartotojišką komercinį meno pobūdį, profesionalumą ir elitiškumą. Vietoje to jis iškėlė pasaulio reiškinių visuotinumą, meno rūšių vidinį ryšį bei akcentavo atsitiktinumo svarbą. Jurgis Mačiūnas pagrįstai laikomas vienu pagrindinių postmodernizmo estetikos kūrėjų bei antimeno ir konceptualizmo pradininkų.\nValstybinė kultūros paveldo komisija parengė pagal:\nLijana Šatavičiūtė. \"Jurgis Mačiūnas.\" Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2018-04-20, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-maciunas\/","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Niujorkas","salis":"JAV","lat_wgs":40.76136,"lng_wgs":-73.97774,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jurgio-maciuno-kuriniai-moderniojo-meno-muziejuje-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"050c7f2b-794e-44f8-b1f3-3a2b38f9df0d","_revision":"e3d4180e-da57-4fbb-bf8b-19fd218dea68","id":"3bbd34d8f1f141c","pavadinimas":"Paminklas Adomui Mickevičiui Krokuvoje","aprasymas":"Paminklas Adomui Mickevičiui pastatytas 1898 m. Turgaus aikštėje pagal Teodoro Rygerio projektą. Monumente poetas stovi ant pjedestalo, apsupto alegorinių figūrų, kurios simbolizuoja Tėvynę, Mokslą, Drąsą ir Poeziją. Figūros buvo išlietos Romoje. Monumentas atidengtas minint šimtąsias poeto gimimo metines dalyvaujant A. Mickevičiaus vaikams. 1940 m. Vokietijos okupacijos metu paminklas nugriautas, atstatytas 1955 m.\r\n\r\nNors Adomas Mickevičius niekada nesilankė Rusijai priklausiusioje Lenkijos dalyje, jis yra laikomas vienu žymiausių lenkų romantizmo poetu. A. Mickevičiaus  gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva: 1815–19 m. jis studijavo Vilniaus universitete (Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Didelę įtaką jam darė J. Lelewelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su kitais įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. 1819–23 m. apskrities mokykloje Kaune dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Rusijos valdžiai susekus filomatus suimtas ir 1823–24 m. kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją.\r\n\r\nA. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. V. Kudirkos Tautiškos giesmės pradžia yra poemos Ponas Tadas pradžios parafrazė. A. Mickevičiaus poezijos buvo veikiami Lietuvos tautinio atgimimo pradininkai A. Baranauskas, J. Basanavičius, S. Matulaitis, M. Biržiška, P. Vileišis. Pats A. Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo tėvyne.\r\n\r\nA. Mickevičiaus palaikai 1890 m. pervežti iš Paryžiaus ir palaidoti Vavelio katedroje.\r\n\r\n \r\n\r\nŠostakovski Juzef, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/adomas-mickevicius\/\nhttps:\/\/web.archive.org\/web\/20080308031812\/http:\/\/www.krakow.pl\/en\/miasto\/abc\/?id=18.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1898 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.06147,"lng_wgs":19.938,"autoriai":"Teodor Rygier","susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-paminklas-krokuvoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"126964e5-37d9-47fc-98ea-cd8cd2bc03b8","_revision":"e5b167ed-37fc-43d9-a8cb-510665917ad2","id":"3bcc982d7faf6a3","pavadinimas":"Geranainys","aprasymas":"Geranainys buvo vienos svarbiausių XV—XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių — Goštautų — tėvonija. XVI a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas čia pastatydino pilį. Prieš ištekėdama už Žygimanto Augusto, čia gyveno Barbora Radvilaitė, Stanislovo Goštauto našlė.\r\n\r\nGeranainių pilis buvo reikšmingas XV ir XVI a. sandūros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fortifikacijos pavyzdys. Per XVII a. vidurio karą su Maskva pastatas sugriautas, bet vėliau atstatytas. Galutinai pilis sugriauta XIX a. viduryje. Išlikę tik pilies mūro fragmentų, pylimų ir gynybinių griovų pėdsakų.\r\n\r\nAlbertas Goštautas taip pat fundavo ir Šv. Mikalojaus bažnyčios statybas. Ji pastatyta iki 1519 m. kartu su pilimi ir galbūt turėjo pilies koplyčios paskirtį. Albertas Goštautas 1539 m. testamentu bažnyčiai padovanojo nemažai prabangių liturginių reikmenų. Dalis jų, pavyzdžiui Geranainių didžioji monstrancija, vėliau pateko į Vilniaus katedros lobyną (eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje). Po 1779 m. gaisro Bažnyčia perstatyta ir įgijo vėlyvojo baroko formų.\r\n\r\nGeranainių dvaras ir valsčius iki 1542 m. priklausė Goštautams, o po to buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis dvaras.\r\n\r\nXVII–XVIII a. Geranainys buvo seniūnijos centras. Nuo 1670 m. iki XVIII a. pab. pajamos iš Geranainių dvaro buvo skirtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijai išlaikyti, čia veikė parako gamykla. Apie 1730 m. pijorai čia įsteigė mokyklą, bet jėzuitai ją netrukus uždarė. 1748 m. Geranainys gavo Magdeburgo teises. 1922 m. miestelį užėmė Lenkijos Respublika, o 1939 m. miestelis priskirtas Baltarusijos SSR. 1792 m. čia buvo 306 gyventojai, 1905 m. – 316, o 1970 m. – 397 gyventojai.\r\n\r\nGeranainių apylinkės priklausė lietuvių kalbos arealui. XVII–XVIII a. dėl karų, maro ir bado protrūkių miestelio gyventojų sudėtis keitėsi. Lietuvių kalbos vartojimo sferą čia, kaip ir visame lietuvių-gudų paribio ruože, ilgainiui mažino silpstantis Lietuvos valstybingumas, sulenkėję dvarai, lenkiška, vėliau rusiška mokykla, lenkėjanti katalikų bažnyčia. 1787 m. dekretu daugelyje vietos bažnyčių, įskaitant į Geranainių bažnyčią, panaikintos pamaldos lietuvių kalba. Lietuvių kalba imta vis mažiau vartoti. XIX a. I pusėje ji vyravo iki Žirmūnų-Trakelių-Vijos linijos. 1857 m. P. Keppeno duomenimis (kuriuos surinko katalikų dvasininkai), pusė Geranainių miestelio ir aplylinkių gyventojų sudarė lietuviai, kiti buvo lenkai (pusė šių – lietuvių kilmės). XX a. pr. lietuvių spaudos duomenimis vieni čia dirbę dvasininkai manė, kad lietuvių yra trečdalis gyventojų, kiti – kad apie pusę, treti teigė, kad iš 3236 katalikų 300–400 kalba lietuvių kalba. Lietuviškai mokančių žmonių daugiausia buvo Geranainių apylinkės šiaurės ir šiaurės vakarų dalyse (kaimuose, kurie siekė kitas tuo metu dar lietuviškas apylinkes). XX a. 7 dešimtmetyje dalis senųjų gyventojų dar kalbėjo lietuviškai.\r\n\r\n \r\n\r\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Geranainys","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.11557,"lng_wgs":25.57988,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Goštautai; Albertas Goštautas (1480–1539); Barbora Radvilaitė (apie 1522 \/ 1523–1551)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/geranainys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dae3dc6a-c300-4260-9b70-b37bc036b654","_revision":"f08c10b8-b414-4c4b-a106-cb3a61d7423a","id":"3be599e8b14004e","pavadinimas":"Sen Žano o Bua vienuolynas","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir mūsų krašte. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus. Nuo 1839 m. jis prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios, nuo 1845 m. - Dievo Motinos katedros restauravimą. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: bažnyčią Paryžiaus Beviljė dalyje, vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Mirus Ž. B. Lasusui, L. Vyganauskis pradėjo bendradarbiauti su dideliu gotikos žinovu, garsiu architektūros istoriku bei teoretiku, architektu restauratoriumi Viollet Le Duc. Iš pradžių dirbo prie tos pačios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prie ištirtos Amjeno ir Reimso katedrų, nuo 1858 m. — prie Pjerefono (Pierrefonds) pilies mokslinio tyrimo darbų, vadovavo pilies restauracijai. Padarė tikslų Pjerefono pilies modelį, kuris buvo daug kartų eksponuotas ir publikuotas spaudoje. L. Vyganauskio pasiūlymu ir jam vadovaujant atlikti Šartro (Chartres) ir Le Manso katedrų, Barle— Diuko (Bar Le Duc) koplyčios, Saint-Jean-aux-Bois vienuolyno restauracijos darbai.\r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997\nTimbert Arnaud, Viollet-le-Duc et Pierrefonds: Histoire d'un chantier, 2017, https:\/\/books.openedition.org\/septentrion\/33672?lang=en","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.34709,"lng_wgs":2.90465,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sen-zano-o-bua-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3aa3b27c-6318-429a-bebf-19d7b8cacef4","_revision":"f9a30e60-09a2-4f3b-b39a-6d05036ce177","id":"3bea5739c551c04","pavadinimas":"Korecis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas, Teodoras Ostrogiškis, Aleksandras Patrikaitis, Bogušas Koreckis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a., 18 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su Gediminaičiais, išlikę LDK didikų funduotų pastatų\r\n\r\nKorecis (Корець, Korets’) - miestas buvusioje Voluinės vaivadijoje, pirmą kartą minimas 1150 m. Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijusi ankstyvoji vietovės istorija. 1340 m. Korecis atiteko naujam Voluinės šeimininkui Gedimino sūnui Liubartui. 1386 m. Jogaila Korecį padovanojo Teodorui Ostrogiškiui. Apie 1407 m. Vytautas vietovę paskyrė Narimanto Gediminaičio anūkui Aleksandrui Patrikaičiui, kuris davė pradžią kunigaikščių Koreckių giminei. Vėliau miestas atiteko Zaslavskiams, Sanguškoms, Čartoriskiams.\r\n\r\nPirmoji medinė Korecio pilis suręsta dar XIV a. antroje pusėje, Liubarto laikais. 1550 m. Bogušas Koreckis pastatė bastioninę pilį. Pilį nuo sausumos skyrė gilus griovys užpildytas Korčyko upės vandeniu. Į pilį buvo patenkama galingu tiltu. XVII-XVIII a. pilis esmingai perstatyta. Paskutinį kartą ją perstatė Čartoriskiai XVIII a. aštuntame dešimtmetyje. Pilis buvo perstatyta į barokinę rezidenciją. Išliko keturių arkų tiltas jungęs pilį ir rūmus su miesteliu - vienas seniausių tiltų Ukrainoje.\r\n\r\nKorecyje taip pat yra Koreckių funduotas pranciškonų vienuolynas ir Šv. Trejybės bažnyčia (1620),  Šv. Antano bažnyčia, Čartoriskių funduota Šv. Mikalojaus cerkvė (1834) - Čartoriskiai specialiai pastatė naują cerkvę, kad katalikų parapijinė būtų palikta tikintiesiems.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Korecis","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.61773,"lng_wgs":27.15625,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/korecis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ade45719-02e6-4d37-89e8-249c0959b331","_revision":"1ff761fd-988c-41a2-bd5c-c17e8bcfe771","id":"3c1ab0315d758c4","pavadinimas":"Kremenecis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Gediminas, Vytautas, Švitrigaila, Bona Sforca, Žygimantas Senasis, Joachimas Lelevelis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a., 18 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vytauto statytos ir Bonos Sforcos rekonstruotos mūrinės pilies liekanos, miesto ryšiai su Vilniaus Universitetu.\r\n\r\nKremenecis (Кременець, Kremenets’) - Voluinės miestas, įsikūręs Karpatų kalnų apsuptoje lygumoje prie Ikvos upės. Viduramžiais Kremenecis buvo laikomas didžiausiu Voluinės miestu. Vienas kalnų, vadinamas Bonos vardu, su pilies griuvėsiais yra iškilęs tiesiai virš miesto. Šią Kijevo Rusios valdytą vietovę 1320 m. užkariavo Gediminas, buvo pastatyta medinė pilis. Dėl miesto kovojo Lenkija su Lietuva. 1418 m. Kremenecį užėmė Vytautas, kuris čia pastatydino naują mūrinę pilį, kuri išgarsėjo savo fortifikacija, patrankų ir kitų tais laikais modernių ginklų gausa. Šioje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila.\r\n\r\nXVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca rekonstravo tvirtovę renesanso dvasia. Tvirtovė turėjo aukštas sienas, 3 bokštus, kareivines, parako saugojimo pastatus, buvo aprūpinta patrankomis. Bona taip pat pastatydino Kremenecio špitolę, tiltą, vartus. Pilies kalnas iki šiol vadinamas Bona. 1533 m. rūmus ir miestą Žygimantas Senasis padovanojo savo nesantuokiniam sūnui, Vilniaus vyskupui Jonui, kuris fundavo Kremenecio varpinę. 1564 m. Žygimantas Augustas suteikė privilegijų miesto žydų bendruomenei.\r\n\r\nXVII a. viduryje Kremenecio pilį sugriovė kazokai ir nuo to laiko ji neatstatyta. Dabar išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų , gyvenamojo pastato griuvėsiai.\r\n\r\nBeveik visi išlikę senieji Kremenecio sakraliniai pastatai iškilo po Liublino unijos, kai miestas jau priklausė Lenkijos Karalystei. Apie 1631 m. kunigaikščiai Vyšnioveckiai ir Zbaražskiai fundavo mūrinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Įdomu tai, kad šis vienuolynas finansiškai rėmė Vilniaus universitetą.\r\n\r\nXVII a. mieste įsikūrė jėzuitai, įsteigė čia kolegiją. Jėzuitų Šv. Ignaco Lojolos ir Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia pastatyta 1731-1746 m. pagal jėzuitų architekto Pauliaus Gižickio projektą. Ją fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščiai Višnioveckiai. Jėzuitų kolegija palaikė itin glaudžius ryšius su Vilniaus universitetu - XIX a. ji buvo reformuota į gimnaziją, pavaldžią Vilniaus universitetui. Taip pat joje dirbo ir politikas, istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus Universiteto dėstytojas Joachimas Lelevelis (1786 -1861), palaidotas Vilniuje.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIV-XIX a.","miestas":"Kremenecis","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.09489,"lng_wgs":25.7311,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kremenecis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"102db15a-0a66-44ce-9702-9612c9b1528f","_revision":"6b477147-d9b8-49d2-abdc-ab796b6a3181","id":"3cddb9c70418242","pavadinimas":"Vytis Ridarholmo bažnyčioje","aprasymas":"Riddarholmo bažnyčia. Riddarholmo arba Riterių sala priklauso istorinei Stokholmo senamiesčio (Gamla stan) daliai. Salą puošia legendinio Stokholmo įkūrėjo jarlo Birgerio skulptūra, tačiau svarbiausias šios miesto dalies orientyras yra ažūrinis Riddarholmo liuteronų bažnyčios bokštas, kyšantis virš miesto. 1807 m. panaikinus Riddarholmo parapiją, bažnyčia dabar veikia kaip Švedijos karalių laidojimo ir memorialinė vieta. Vasaros mėnesiais joje duris atveria muziejus, rengiami kiti specialūs renginiai.\r\n\r\nBažnyčia yra vienas seniausių pastatų Stokholme, ji pastatyta XIII a. pabaigoje buvusio vienuolyno vietoje. Po reformacijos įsitvirtinimo Švedijoje, bažnyčia tapo liuteroniška. Apie pastato amžių byloja jo architektūros eklektiškumas: didžioji jo dalis yra gotiška, tačiau nemažai ir barokinio stiliaus elementų. Bėgant laikui, pastatas po truputį augo, buvo tvarkomas. Dideli restauravimo darbai buvo atlikti 1811–1817 m., vadovaujant Švedijos kariškiui, architektui, profesoriui Fredrikui Blomui (1781-1853). Bažnyčią supa laidojimo koplyčios, įkurtos XVI a. 1858-1860 m. buvo pastatyta paskutinioji iš koplyčių, skirta dabar Švediją valdančiai Bernadotų (pranc. Bernadotte) dinastijai. Karališkieji palaidojimai yra rūsyje, o pačioje bažnyčioje – antkapiniai įrašai. Kriptose amžino poilsio atgulė Švedijos monarchai nuo Gustavo II Adolfo (1594-1632) laikų (išskyrus garsiąją, sosto atsisakiusią karalienę Kristiną (1626-1689), palaidotą Romoje, Šv. Petro bazilikoje ir karalių Gustavą VI Adolfą (1882-1973), savo laidojimo vieta pasirinkusį karališkąsias kapines Solnoje) ir jų šeimos nariai. Čia taip pat palaidoti viduramžių Švedijos valdovai, kaip Magnus Ladulås (Magnus Birgersson) (1240-1290) ar Karolis Knutsonas Bonde (apie 1408-1470).  1457 m. Švedijoje kilus maištui prieš šį valdovą, jis pabėgo į Lenkiją. Už paskolintus 15 tūkstančių markių Kazimieras Jogailaitis jam davė laikyti Pucko žemę netoli Gdansko, kur Karolis Knutsonas gyveno iki 1467 m. grįžimo į Švedijos sostą.\r\n\r\nRiddarholmo bažnyčioje laikomasi dar XVIII a. viduryje gimusios tradicijos – prie jos sienų tvirtinamos herbinės mirusių Serafimo ordino riterių ir narių lentelės. Šis ordinas yra aukščiausias Švedijos karališkasis apdovanojimas, kuriuo apdovanojami pirmiausia karališkosios šeimos atstovai, taip pat jis teikiamas užsienio valstybių vadovams, monarchams, ar jiems prilygstantiems asmenims.\r\n\r\nMirus ordino riteriui, jo herbas, įrašius lentelėje mirties datą, išnešamas iš Karališkųjų rūmų Serafimo salės, kur prieš tai kabojo, į Riddarholmo bažnyčią. Atminimo ceremonijos metu paskelbiama apie mirusį Serafimo ordino Riterį ir jo herbas pakabinamas ant bažnyčios sienos. Nors bažnyčia nebėra naudojama kaip maldos namai, Riterio laidotuvių dieną skambinama bažnyčios varpais, paprastai nuo 12.00 iki 13.00. Tai viena iš retų progų, kai bažnyčioje skambinama varpais. Taip pat tą pačią dieną vyksta laidotuvių pamaldos, skirtos mirusiam Serafimo ordino Riteriui.\r\n\r\nHerbas su lietuvišku Vyčiu Riddarholmo bažnyčioje. Riddarholmo bažnyčioje saugomas Riterio herbas su lietuviškuoju Vyčiu. Tai 1993-1998 m. Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko (1932-2010), kaip Serafimų ordino kavalieriaus herbas. Serafimo ordiną (Nr. 818) valstybės vadovas gavo valstybinio vizito į Švediją metu 1995 m. lapkričio 20 d.\r\n\r\nAlgirdas Mykolas Brazauskas – buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, Kovo 11 Akto signataras, socialinių mokslų daktaras. 1988–1990 m. jis buvo faktinis LSSR vadovas, pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius. Jo vadovaujami Lietuvos komunistai 1989 m. atsiskyrė nuo SSKP. Sąjūdžio metais, kontaktuodamas su SSRS vadovais ir su Sąjūdžio vadovybe, stengėsi neutralizuoti Maskvos spaudimą Lietuvai siekiant taikiai atkurti nepriklausomybę. 1990-1993 m. buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas. 2001–2006 m. buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Jam vadovaujant Vyriausybei sustiprėjo šalies ūkis, pagerėjo makroekonomikos rodikliai. 2002 Lietuva buvo pakviesta į NATO, priimtas Europos Sąjungos šalių vadovų sprendimas dėl Lietuvos pakvietimo į Europos Sąjungą. A. M. Brazausko, prezidento ir ministro pirmininko, veiklai būdinga stabilumas, prognozuojamumas, ekonominis pagrįstumas.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32459,"lng_wgs":18.06409,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-ridarholmo-baznycioje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"730482b6-10c8-4d30-8d40-9b5a9cb7d11b","_revision":"d428056f-8904-4c92-a428-a890a48cbd28","id":"3d671df58dc8e5d","pavadinimas":"Juozo Kazlausko fotografijos","aprasymas":"Latvijos Fotografijos muziejuje saugomos Juozo Kazlausko fotografijos.\r\n\r\nJuozas Kazlauskas (1942 m. Žvirbliškėse (Molėtų vlsč.) - 2002 m. Vilniuje) - lietuvių fotografas, kino operatorius, režisierius. 1949–57 m. gyveno tremtyje Irkutsko srityje. 1972 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. 1969–75 m. Lietuvos kino mėgėjų draugijos, 1975–87 m. Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų operatorius, režisierius. Nufilmavo S. Beržinio, A. Dausos, L. Pangonytės, R. Verbos ir kitų režisierių filmų. Sukūrė dokumentinių filmų, reportažinių fotografijų.\r\n\r\nSvarbiausi fotografijų ciklai: Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais (1975–92 m.), Vilemo Barenco karavelės pėdsakais (1978–88 m.), Prie Karos ir Laptevų jūrų (1978–92 m.), Tremtis (1987–92 m.), Lietuva nuo Sąjūdžio iki šių laikų (1987–1999 m.), Čečėnija (1992–95 m.), Černobylis (1997 m.). Surengė individualių parodų Lietuvoje ir užsienyje.\r\n\r\nFotoalbumai: Teesie... (1990 m.), Tarp Nemuno vingių: Birštonas (1996 m.), Fotografija (2010 m.).\r\n\r\n \r\n\r\nŽvirgždas Stanislovas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozas-kazlauskas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.94658,"lng_wgs":24.11049,"autoriai":"Jonas Kazlauskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juozo-kazlausko-fotografijos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"14dbca65-fba1-47cc-95d6-188a97927e5e","_revision":"01bad538-c6e3-4ab5-9318-2b042175f949","id":"3d9b7d940310176","pavadinimas":"Pranciškonų vienuolynas, koplyčia ir mokykla Kenebankporte","aprasymas":"Kurortiniame Meino valstijos mieste, kuriame Kenebanko upė įteka į Atlanto vandenyną, 1947 m. Lietuvių Pranciškonų vienuolynas įsigijo 1905 m. pramoninko Viljamo A. Rodžerso „pagal tikrą Elžbietos tradiciją“[1] statytą dvarą su parku. Pastatą projektavo kompanija „Green and Wicks Architects“ iš Bufalo, o parką kūrė „Olmsted Brothers” landšafto architektai iš Bruklino. Ilgainiui šioje vietoje susiformavo vienas iš stipriausių lietuviškumo židinių rytinėje pakrantėje. Buvusiame dvare 1959 m. duris atvėrė Šv. Antano gimnazija, kuri veikė iki 1969-ųjų. Vietoje jos dabar yra svečių namai.\r\n\r\nGreta pastato 1953 m. pranciškonų iniciatyva prijungta koplyčia. Jos įspūdingus ekspresionistinius vitražus, metalinį dekorą ir bareljefus sukūrė vienas iškiliausių 20 a. lietuvių menininkų Vytautas Kazimieras Jonynas. Koplyčią Kenebankporte Portlando vyskupas Piteris Geretis pašventino kiek vėliau, 1967 m. rugpjūčio 6 d. Nors 1963 m. parengto projekto (pirmasis variantas?) autoriumi įvardijamas Vytautas Kazimieras Jonynas, tačiau galutinį projekto variantą parengė lietuvių dailininkas ir architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius[2]. Pranciškonai koplyčią dedikavo „Tylinčiąjai bažnyčiai, komunistų persekiojamai už geležinės uždangos“[3]. Prie pastato interjero dekoravimo prisidėjo ir dailininkė Irena Griežė[4].\r\n\r\nVystant vienuolyno parko teritoriją, 1953 m. pastatyta Lurdo grota, Vytauto Kazimiero Jonyno reljefas „Kovojanti ir kenčianti bažnyčia“, o 1959-aisiais pašventinti Kenebankporto kryžiaus keliai, dedikuoti žuvusiems už Lietuvos laisvę.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Istorinis lietuvių Pranciškonų vienuolynas. Šv. Pranciškaus Varpelis, 1959 m. rugpjūtis, p. 226–234, p. 228.\r\n\r\n[2] Šventinama koplyčia. Dirva, 1967 m. liepos 28 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Ibid., p. 5.\r\n\r\n[4] Andriušytė-Žukienė, Rasa. Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras-Jonynas pasaulio meno keliuose. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2007, p. 140.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1963 m.","miestas":"Kenebankportas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.35455,"lng_wgs":-70.47802,"autoriai":"Alfredas Kulpa - Kulpavičius; Vytautas Kašuba","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pranciskonu-vienuolynas-koplycia-ir-mokykla-kenebankporte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"48e7e5b9-f124-4fed-9c88-f80e03fe9263","_revision":"c6ff02aa-b1f2-47dc-b326-379e7dd0549c","id":"3ee521c7685ce6a","pavadinimas":"Romualdo Marcinkaus kapas Poznanėje","aprasymas":"Poznanėje, greta citadelės, britų karių kapinėse palaidotas lietuvių lakūnas Romualdas Marcinkus. Jis buvo vienas iš Sąjungininkų aviacijos karininkų, surengusių garsųjį pabėgimą iš „Stalag Luft III“ lagerio.\r\n\r\nRomualdas Marcinkus gimė Jurbarke 1907 07 22 d. 1929 Kaune baigė Karo mokyklą, 1932 – Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių. 1927–38 žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje. Nuo 1933 lakūnų parašiutizmo instruktorius, parodomųjų šuolių meistras. 1934 dalyvavo 25 dienų trijų ANBO‑IV lėktuvų grandies, vadovaujamos Antano Gustaičio, 10 000 km skrydyje per Europą (nusileidžiant 12 valstybių sostinėse). 1940 išvyko iš Lietuvos, įstojo į Prancūzijos armijos oro pajėgas, Prancūzijai kapituliavus, – į Jungtinės Karalystės Karališkąsias oro pajėgas. Viensparniu naikintuvu Hurricane dalyvavo oro mūšiuose su naciais. 1944 numušus lėktuvą paimtas į nelaisvę. Nacių Stalag Lufto III lageryje Žaganyje kartu su kitais Sąjungininkų aviacijos karininkais 1944 kovo 24 d. naktį surengė pabėgimą - išsikastu požeminiu tuneliu pabėgo 76 įvairių tautybių belaisviai. Kartu kalintųjų vadintas \"René\", Romualdas prisidėjo savo žiniomis ir gebėjimais organizuojant pabėgimą. Gerai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Jo užduotis buvo ieškoti vokiškuose laikraščiuose bet kokios informacijos, susijusios su Baltijos pajūriu ir Olandija. Tačiau jau 1944 m. kovo 26 d. su trimis likimo draugais jis buvo sulaikytas Pilos stotyje. Pabėgimas sukėlė didelį atgarsį ir pasipiktinimą Reicho valdžioje. Penkios dešimtys pabėgėlių buvo nubausti mirties bausme už pabėgimą, 1944 m. kovo 29 d. miške prie Prucės miestelio bausmė įvykdyta ir kpt. Romualdui Marcinkui.\r\n\r\nTik 1948 m. R. Marcinkaus palaidojimo vieta buvo identifikuota ir urna su jo palaikais perkelta į britų karių kapines Poznanėje, Lenkijoje. Išlikę kaliniai prie „Stalag Luft III“ 1944 m. pabaigoje pastatė memorialą penkiasdešimčiai nužudytų bendražygių.\r\n\nPagal Paulo Brickhillo atsiminimus, kuriuose autorius pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip daugiau nei 600 kalinamų belaisvių sutelkė jėgas, kad paspruktų, 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape).\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/romualdas-marcinkus\n\nA.Grigienė, https:\/\/jkgg.lt\/karo-lakunas-ir-tarpukario-futbolo-legenda-romualdas-marcinkus\/\n\nTomasz Lewandowski, Lietuvis karys, Aušra, 2005 12 14","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1948 m.","miestas":"Poznanė","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.41802,"lng_wgs":16.93305,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/romualdo-marcinkaus-kapas-poznaneje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"38120606-a115-4e07-b337-33757d334470","_revision":"8893f87a-660f-4e19-893d-9ac65108fd49","id":"3f13a7a511b9697","pavadinimas":"Marianos fon Veriovkinos kūriniai","aprasymas":"Įžymi tapytoja ekspresionistė Mariana fon Veriovkina gimė 1860 rugpjūčio 29 dieną Tuloje. Jos tėvas Vladimiras Veriovkinas (1821–1896) iš dvarininkų kilęs kariškis, motina Jelizaveta Dragan (1834–1885) taip pat kilusi iš dvarininkų, Tulos gubernatoriaus duktė.\r\n\r\n1868 metais Vladimiras Veriovkinas buvo perkeltas į Lietuvą. Iki 1876 metų tarnavo Vilniaus apygardos viršininku.\r\n\r\nMariana nuo šešerių metų gyveno Vilniuje. Mergaitę mokė privatūs mokytojai, o nuo dvylikos ji (1872–76) ji eksternu mokėsi Vilniaus aukštesniojoje Marijos mergaičių mokykloje. Ji gavo gerą klasikinį išsilavinimą, tėvai ypač daug dėmesio skyrė kalbų mokymui.\r\n\r\n1879 metais šeima persikėlė iš Vilniaus į Liubliną ir tais pačiais metais įsigijo Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Šis dvaras šeimos pramintas „Blagodat“ (Palaima) buvo vieta kur Mariana leido vasaras ir kur ją traukė sugrįžti kaip į gimtuosius namus.\r\n\r\nVyžuonėlių dvare Veriovkina pradeda tapyti, daugiausiai vietinių tipažų portretus. Ten buvo pastatytas ir nedidelis namelis – menininkės ateljė. Dvidešimt dviejų ji išvyksta dailės mokytis į Maskvą. 1882–1885 metais ji lankė Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą. Po to ji persikėlė į Peterburgą ir lankė privačias žymaus tapytojo Iljos Repino (1844 –1930) pamokas. Pas Repiną menininkė susipažino su jo mokiniu Aleksejum fon Javlenskiu (von Jawlensky Alexei (1864–1941) su kuriuo greit tapo artima. Abu tapė jos dirbtuvėje Petropavlovsko tvirtovėje ir vykdavo vasarą į Vyžuonėlių dvarą. Jie nebuvo susituokę, bet kartu gyveno tris dešimtmečius.\r\n\r\n1896 metais Veriovkina kartu su Javlenskiu išvyko dailės mokytis į Miuncheną. Sekančių metų pradžioje prie jų prisijungė Vasilijus Kandinskis (1866–1944).\r\n\r\n1908–1909 metais Kandinskis su Gabriele Münter (1877–1962) ir Aleksejus fon Javlenskis su Veriovkina vasarodami ir dirbdami mažame miestelyje Murnau Alpių papėdėje patyrę prancūzų fovizmo įtaką ėmėsi bendrų meninių ieškojimų. Sugrįžę į Miuncheną Kandinskis su Javlenskiu 1909 metais įkūrė „Naująjį Miuncheno dailininkų susivienijimą“ (vok. Neue Künstlervereinigung München dar N.K.V.M.), kuriam priklausė ir Veriovkina, Gabriele Münter, Adolf Erbslöh (1881–1947), Alexander Kanoldt (1881–1939), Franz Marc (1880–1916), Karl Hofer (1878–1955).\r\n\r\nNaujasis Miuncheno dailininkų susivienijimas gyvavo trumpai. Prasidėjo menininkų tarpusavio nesutarimai. Kandinskis ir Marc 1911–1912 įkūrę ekspresionistų grupuotę Mėlynasis raitelis (vok. der Blaue Reiter) ėmė rengti parodas. Prie jų prisijungė ir Veriovkina.\r\n\r\nVisa ši antroji ekspresionistų dailininkų grupė susitelkė paskutinius metus prieš pirmąjį pasaulinį karą Miunchene. Jį tęsė antinatūralistines, Tilto (vok. Die Brücke) grupės pastangas ir judėjimo visumai suteikė pavadinimą ekspresionizmas.\r\n\r\nVeriovkinos kaip ir daugumos kitų Naujojo Miuncheno dailininkų susivienijimo ir Mėlynojo raitelio narių kūriniuose dar buvo jugendo stiliaus (vok. Jugendstil) aidų: polinkio į romantiką, stilizuotų linijinių ritmų, dekoratyvių plokštumų. Ypač svarbus vaidmuo buvo skiriamas spalvos simbolinei reikšmei. Taip pat ir vėlesnėje kūryboje Veriovkina išsaugos šiuos bruožus ir dar labiau sustiprins ryškių spalvų ekspresiją ir polinkį į misticizmą. Išsilavinusios, daug kalbų mokančios, pasiturinčios aristokratės Marianos fon Veriovkinos salonas Miunchene šiuo periodu buvo svarbus traukos centras. Modernų meną kuriantiesiems įvairių šalių jaunesniems menininkams Veriovkina darė didelę įtaką.\r\n\r\nVeriovkina iki pirmo pasaulinio karo Vokietijoje aktyviai dalyvavo svarbiose modernaus meno parodose: 1908 – Sezession parodoje Berlyne, 1909 – Naujojo Miuncheno dailininkų susivienijimo, 1912 – Mėlynojo raitelio ir 1913 – Rudens salono – Berlyne. 1913 metais vienoje svarbiausių to meto Berlyno galerijų „Der Sturm“ (Audra) įvyko pirmoji personalinė Veriovkinos paroda. Menininkė eksponavosi taip pat ir su avangardistais Rusijoje. 1910–1911 ji dalyvavo „Būgnų valeto” parodoje Maskvoje. 1914 metų pavasarį Veriovkina dalyvauja Vilniaus dailės draugijos parodoje. 1914–1915 metų sandūroje ta pati draugija surengė ir trijų dailininkų: Veriovkinos, Javlenskio ir Benciono Cukermano (1890–1944) parodą.\r\n\r\n1909–1910 ir 1914 metais Veriovkina vėl lankėsi Lietuvoje. Ji viešėjo pas brolį Piotrą Veriovkina (1862–1946) – Kauno, o vėliau Vilniaus gubernatoriu lankėsi Vyžuonėlių dvare. Čia menininkė rado įkvėpimo savo kūrybai. Ypač įspūdingai laiškuose Javlenskiui ji aprašė Kauną: „Dieve, Dieve, kas per grožis! Ir linijos, ir spalvos ir formos, ir kompozicija erdvėje – pastaroji tokia, kad nieko panašaus nesu regėjusi. Dėl to, kad Kaunas yra tvirtovė, ir namai žemi, išskyrus bažnyčias ir kažkokius staiga aukštyn šaunančius namus, netikėtus baugius, it netikėtos bauginančios ryškios dėmės. Gatvės virsta į dangų, nuo kalno žemyn skrieja namai. Per stogus lipa juodi ir baisūs kaip vorai medžiai...“ arba „Užtikrinu tave, Kaunas – tai lobis dailininkui. Tamsu, žibintai neapšviečia, o tamsina gatves. Jų šviesiai violetinės ugnys kraupiai kabo tamsoje. Nusitęsusių žemų namų linija, o ja driekiasi žalių ir raudonų ugnelių klavišai – apšviestų krautuvėlių eiles. Ryškiai žali ryškiai raudoni dryžiai gula ant violetinio šaligatvio. Visame tame šešėlyje pilna juodų žmonių, kurie kalba tik apie vieną – meilę, kalba žargonu, lenkiškai, laužyta rusų kalba. Šnabždesys ir garsūs žodžiai raižo tylą kaip žali ir raudoni šviesos ruožai nakties tamsą. Kažkas baisaus, baisaus tvyro virš visko.“ Veriovkina eina dar toliau ir save sutapatina su šia vieta: „ar dėl to, kad viskas čia man, įgimta artima ir nesąmoningai suformavo mano sielą, aš matau ne tik išorinį nepaprasto grožio pasaulį, bet ir matau save pačią, visa tai, kas gyvena ir kenčia manyje nuo tada, kai save atmenu.“\r\n\r\nVisa grupė Marianos fon Veriovkinos kūrinių skirta Kauno senamiesčiui ir dar keli svarbūs jos palikime – Vilniui ir Lietuvos provincijos motyvams.\r\n\r\nVos grįžusi į Miuncheną, prasidėjus pirmam pasauliniam karui. Veriovkina turėjo skubiai palikti Vokietiją. Kaip ir daugelis pabėgelių ji pasitraukė į neutralią Šveicariją. Čia atokiau nuo meno centrų ir prabėgo jos likęs gyvenimas Veriovkina patyrė nepriteklius, bet išliko stoiška ir toliau tapė dramatiškus paveikslus – daugiausiai simbolinio charakterio peizažus su figūrinėmis kompozicijomis.\r\n\r\n1921 m. Veriovkina atsiskiria nuo Javlenskio.\r\n\r\n1924 m. su Karl Schmidt-Rottluffu ir Christianu Rohlfs (1849–1938) ji įkuria menininkų grupę „Die Große Bär“ (Didysis lokys). Grupė eksponavosi Nierendorfo galerijoje (vok. Galerie Nierendorf) Berlyne.\r\n\r\nMariana Veriovkina mirė 1938 metų vasario 6 dieną Asconoje.\r\n\r\nIlgą laiką Aleksejaus fon Javlenskio – jos ilgamečio gyvenimo draugo ir globotinio šlovė buvo užtemdžiusi menininkės vardą. Pastaraisiais dešimtmečiais, ypač suklestėjus feminizmo judėjimui Veriovkinos kūrybai skiriama vis daugiau meno istorikų ir muziejininkų dėmesio.\r\n\r\nMums Mariana fon Veriovkina svarbi kaip viena iš aktyvių vieno pagrindinių klasikinio modernizmo judėjimų – ekspresionizmo aktyvi dalyvė ir savo ryšiais su Lietuva. Ji Lietuvoje užaugo, mielai į ją sugrįždavo, dalyvavo Vilniaus parodiniame gyvenime ir svarbiausia mūsų šalyje menininkė rado inspiracijų savo paveikslams.\r\n\r\nMarianos fon Veriovkinos kūriniai šiandien saugomi Askonos moderniojo meno muziejuje, Lenbachhaus meno muziejuje Miunchene.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XIX a. pab. - XX a. pr","miestas":"Askona","salis":"Šveicarija","lat_wgs":46.15578,"lng_wgs":8.76729,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/marianos-fon-veriovkinos-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c8ea2910-ecd7-4602-8f0e-ce73f5821efd","_revision":"530af61a-0901-456c-8ce8-c2108b090507","id":"3f41585d884ea1e","pavadinimas":"XVI a. LDK pasiuntiniai Trijų Karūnų pilyje","aprasymas":"Trijų karūnų pilis buvo gerai žinoma XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinei tarnybai. Nors Lietuvos irgi personaline unija apjungtos su Lenkija diplomatinės tarnybos kompetencijai priklausė Rytų kryptis (Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, Krymo chanatas, Moldavija), tačiau dėl aštrėjančių santykių su Maskvos valstybe tekdavo ieškoti sąjungininkų ir Europoje. Pirmasis pasiuntinys iš Lietuvos į Stokholmą atvyko dar XVI a. pradžioje, kuomet Švedija buvo sujungta personaline unija su Danija ir Norvegija. Tai buvo 1506 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio į Stokholmą, į Trijų Karūnų pilį pasiųstas Šv. Jono bažnyčios klebonas Leonardas Rodiani († 1532), valdovo vardu kvietęs vienytis prieš maskvėnus. Tačiau ši diplomatinės misija konkretesnių rezultatų nedavė.\r\n\r\nXVI a. viduryje pasikeitus geopolitinei padėčiai Baltijos jūros regione, Lietuvoje gimė Livonijos prijungimo prie Lietuvos projektas. Jo įgyvendinimui vėl teko ieškoti sąjungininkų prieš Maskvą. Tokiu numatyta Švedija, kuri jau tuo metu vykdė savarankišką politiką ir dėl Suomijos puldinėjimų buvo kone nuolatiniame kariniame konflikte su Maskvos valstybe. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Lietuva siekė sudaryti sutartį su Gustavu I Vaza nukreiptą prieš Ivaną IV. Dėl to 1554 m. į Švediją – Trijų Karūnų pilį su Žygimanto Augusto išduotais įgaliojimo raštais, kitais dokumentais, patvirtintais LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo, buvo išsiųstas vienas pirmųjų LDK atstovavęs diplomatas Hieronimas Makowieckis († 1583). Misija truko kelis mėnesius. Karaliaus vardu buvo siūloma Gustavui I Vazai sudaryti sąjungą su Lenkija ir Lietuva prieš Maskvą. Nors toks planas buvo naudingas Švedijai, bet pradžioje palaikymo nesulaukė.\r\n\r\n1556 m. antroje pusėje LDK pasiuntinys antrą kartą su diplomatine misija atvyko į Trijų karūnų pilį. Šį sykį karaliaus Gustavo Vazos buvo prašoma paskolos karui su Maskva. 1558-1562 m. į Stokholmą į valdovo rezidenciją vyko dar ne viena diplomatinė aukščiausio rango misija: buvo svarstomas (ir sėkmingai) Jono III Vazos vedybų su viena iš Jogailaite klausimas.\r\n\r\nTaigi XVI a. viduryje-antroje pusėje Švedija buvo svarbi Lietuvos sąjungininkė kovojant su Maskvos valstybe. Ne vienas jos diplomatas vyko į aukščiausio rango diplomatines misijas Stokholme, karališkąją Trijų Karūnų pilį.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32682,"lng_wgs":18.07172,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/xvi-a-ldk-pasiuntiniai-triju-karunu-pilyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fc8e1dc5-da11-4058-9114-8295883bad3f","_revision":"e46f8b92-db80-4d2f-bb89-adbeb7ec43fb","id":"3f4e494fc27bb47","pavadinimas":"Skrantono Dievo Apvaizdos Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia","aprasymas":"Lietuvių Katalikų Tautinė Bažnyčia (LKTB) – tai judėjimas, istoriškai susiformavęs Lietuvos diasporoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Rod Ailende, Konektikute, Masačusetse, Naujajame Džersyje, Ilinojuje ir Pensilvanijoje. Šis judėjimas pabrėžė lietuvių kalbos naudojimą pamaldose, muzikoje ir švietime, bažnyčios nuosavybės valdymą pasauliečių rankose, demokratinį bažnyčios valdymą, pasirinktinį kunigų celibatą ir viešą išpažintį liturgijos metu, taip pat ir privačią išpažintį. Kaip ir panašūs maži judėjimai tarp slovakų bei italų JAV, LKTB didžiąją savo istorijos dalį buvo susijusi su Lenkų Nacionaline Katalikų Bažnyčia (Polish National Catholic Church).\nAtskira ir savarankiška Lietuvių Tautinė Katalikų Bažnyčia (LTKB) buvo įsteigta 1913 m. Skrantone, Pensilvanijoje. Jos vienintelis vyskupas Jonas Gritėnas buvo konsekruotas 1924 m. ir tarnavo iki savo mirties 1928 m. LTKB 1931 m. išleido mišiolą ir kitas maldaknyges, periodinius leidinius bei edukacinę medžiagą lietuvių kalba. Ji rėmė sekmadienio mokyklas, chorus, orkestrus, senelių namus ir socialinės gerovės organizacijas savo nariams. Nuo 3-iojo dešimtmečio lietuviai iš Jungtinių Amerikos Valstijų stengėsi įkurti LTKB ir pačioje Lietuvoje. Tačiau šis judėjimas Lietuvoje neprigijo.\nDidelės LTKB parapijos Filadelfijoje ir Lorense, Masačusetse, buvo uždarytos atitinkamai 1957 m. ir 2002 m. 2022 m. duomenimis, paskutinė likusi LTKB parapija yra Providence of God Church (Dievo Apvaizdos Bažnyčia) Skrantone. Ji priklauso Lenkų Nacionalinės Katalikų Bažnyčios Centrinei Diecezijai.\nLietuvių Katalikų Tautinė Bažnyčia. Iš https:\/\/www.lktb.org\/home\/about","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Skrantonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.43846,"lng_wgs":-75.66085,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skrantono-dievo-apvaizdos-lietuviu-tautine-kataliku-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2718e151-04ab-485c-86b1-3265ef4bc29f","_revision":"ea14aa4f-cd78-44e3-a207-564306159930","id":"3f7e21702b958e6","pavadinimas":"Villa Lituania Romoje","aprasymas":"Rusų valdžios pasisavintos „Villa Lituania“ ambasados pastato garbei pavadinta vila ir čia pat veikianti Popiežiškoji lietuvių šv. Kazimiero kolegija suvaidino svarų vaidmenį okupacijos metais ir taip pat tapo pasaulio lietuvių susitikimo centru. 1946 m. Romoje, Casalmonferrato gatvės 20-ajame name, buvo įkurta kolegija. Čia prieglobstį nuo sovietinės priespaudos rado daugybė klierikų iš Lietuvos, galėję laisvai tęsti savo mokslus katalikiškuosiuose Romos universitetuose. Kolegija išleido virš 170 kunigų, kurie vėliau grįžo į Lietuvą ir sėkmingai tęsė savo misiją.\r\n\r\n1959 m. kolegija nusipirko greta esantį pastatą „dvynį“ ir įkūrė svečių namus „Villa Lituania“. Iki 2012 metų jais rūpinosi Šv. Kotrynos kongregacijos seserys, o nuo 2014 metų – Šventosios Šeimos seserys iš Lietuvos. Nuo to laiko viloje yra laukiami keliautojai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš įvairiausių pasaulio šalių.\r\n\r\nVila Lituania – ne tik svečių namai, bet ir maža lietuvybės salelė Romoje, turinti ilgą ir mūsų šaliai reikšmingą istoriją. Šiame mažame lietuvybės kampelyje savo susitikimus rengia Romos lietuvių bendruomenė, veikia lituanistinė mokyklėlė „Bitutė“.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.itlietuviai.it\/lietuviska-italija-map","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.88106,"lng_wgs":12.5194,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Briška (1885–1953)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/villa-lituania"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"326b4a78-c461-4a29-b251-252249b020ac","_revision":"4a52bc84-afa2-45f4-963b-4ac5586f5886","id":"3f81bdaf897c52d","pavadinimas":"Lorenso Šv. Pranciškaus bažnyčia","aprasymas":"Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių parapija, įkurta 1903 metais, tapo esminiu Masačusetso lietuvių tekstilės pramonės darbininkų dvasiniu ir socialiniu centru. Dabartinė bažnyčia, esanti adresu 94 Bradford St., buvo pastatyta XX a. pradžioje kaip atsakas į sparčiai augančią imigrantų bendruomenę, kuri tuo metu aktyviai dirbo vietiniuose vilnos ir medvilnės fabrikuose. Ši šventovė ne tik teikė religines paslaugas lietuvių kalba, bet ir veikė kaip savitarpio pagalbos tinklas, padėjęs naujiesiems išeiviams integruotis į JAV visuomenę, kartu išlaikant glaudų ryšį su gimtąja kultūra per parapinę mokyklą ir įvairias katalikiškas organizacijas.\nArchitektūriniu požiūriu Šv. Pranciškaus bažnyčia pasižymi santūriu, tačiau solidžiu eklektiškos stilistikos dizainu, kuriame vyrauja neoklasicizmo ir neorenesanso elementai. Pastato fasadas, sumūrytas iš raudonų plytų su šviesaus akmens apdaila, išsiskiria savo simetrija ir monumentaliu įėjimu, kurį puošia klasikinės arkos. Vidaus erdvė buvo suprojektuota taip, kad pabrėžtų bendruomeniškumą: altorių puošyboje ir vitražuose buvo integruoti lietuviški šventieji bei tautiniai simboliai, kurie kūrė savitą „lietuviškos salos“ atmosferą svetimame mieste. Nors 2002 m. parapija buvo sujungta su kitomis, pastatas išlieka svarbiu Lawrence'o architektūrinio paveldo ir lietuvių diasporos istorijos paminklu.\nŠiuo metu Lorenso Šv. Pranciškaus bažnyčios pastatas nebeatlieka savo pirminės funkcijos kaip katalikų parapija, tačiau jis išliko aktyvia sakraline erdve. 2002 m. Bostono arkivyskupijai uždarius lietuvių parapiją, pastatų kompleksas vėliau buvo perleistas kitoms krikščioniškoms bendruomenėms. Šiuo metu Lorenso Šv. Pranciškaus bažnyčios pastatas yra naudojamas kaip Bellesini Academy – tai privati katalikiška vidurinė mokykla, skirta 5–8 klasių mokiniams iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Mokykla buvo įkurta 2002 m., tais pačiais metais, kai buvo uždaryta lietuvių parapija, ir netrukus įsikūrė buvusiame bažnyčios pastate. Vidaus erdvės buvo pritaikytos švietimo reikmėms, tačiau pastato sakralumas ir architektūrinis vientisumas buvo išlaikytas, taip užtikrinant, kad šis istoriškai svarbus objektas ir toliau tarnautų vietos bendruomenės labui, tik jau edukacine forma.\nKenyon, K. (2008). The History of Lawrence, Massachusetts: From Industrial Powerhouse to Diverse Community. Portsmouth, NH: Arcadia Publishing.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston, MA: Encyclopedia Lituanica.\nThe Eagle-Tribune. (2002). The Closing of St. Francis: A Community’s Loss. Lawrence, MA: Eagle-Tribune Archives.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.\nBellesini Academy. (2024). Our History and Mission: Rooted in Faith and Education. Lawrence, MA. Prieiga per internetą: bellesiniacademy.org.\nQueen City Massachusetts. (2019, gegužės 31). St. Francis Roman Catholic Church (Lawrence, MA). Istorinė apžvalga.\nThe Eagle-Tribune. (2002). From Parish to Classroom: The Transformation of St. Francis. Lawrence, MA: Eagle-Tribune Archives.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1903 m.","miestas":"Lorensas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.70805,"lng_wgs":-71.1695,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lorenso-sv-pranciskaus-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"50c0568d-f0a9-4b1d-887b-67ef23dcb7ed","_revision":"c61f12c8-5ebd-4afe-be0d-d8161244a7e8","id":"3f86782b55ebd08","pavadinimas":"Roterdamo (JAV) Šv. Kryžiaus kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Roterdamas (JAV)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.7833,"lng_wgs":-74.00177,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/roterdamo-jav-sv-kryziaus-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"670b1201-684e-48c2-99e7-96079aee3c22","_revision":"7040c25b-dfc7-429c-989b-574eee6006dc","id":"400e70c1a260e9f","pavadinimas":"Adomo Mickevičiaus paminklas ir skveras Varšuvoje","aprasymas":"Paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1898 m. gruodžio 24 d., minint 100-ąsias poeto gimimo metines. Autorius Cyprian Godebski.\r\n\r\nPaminklas sunaikintas 1944 m. Jo kopija atidengta 1950 m.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/muzhp.pl\/pl\/e\/1535\/odsloniecie-pomnika-adama-mickiewicza-w-warszawie","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1898 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.24372,"lng_wgs":21.01485,"autoriai":"Cyprian Godebski; Jan Szczepkowski","susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855); Michał Radziwiłł Rudy - Mikalojus Radvila Rudasis (1870–1955)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-paminklas-ir-skveras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f2ba8d5-ddf2-47d6-b816-f5a2b6088a8c","_revision":"65e74bd8-5541-49cd-a1de-eae0695de854","id":"401cd1fb330188f","pavadinimas":"Kosciuškos vardu pavadinta gyvenvietė","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. T. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Kosciusko gyvenvietė Teksaso valstijoje.\nTeksaso valstijoje, maždaug už 64 kilometrų į pietryčius nuo San Antonijaus, plyti nedidelė, tačiau istoriškai turtinga Kosciusko gyvenvietė. Ši bendruomenė Vilsono apygardoje susikūrė XIX amžiaus pabaigoje, kai derlingose lygumose ėmė kurtis imigrantai iš Lenkijos ir kaimyninių Vidurio Europos regionų.\nNuo pat įsikūrimo Kosciusko formavosi kaip uždara, darbšti žemdirbių bendruomenė, kurios ekonominį pagrindą sudarė medvilnės auginimas ir gyvulininkystė. Svarbiausiu gyvenvietės simboliu ir bendruomenės ašimi tapo 1898 metais iškilusi neogotikinio stiliaus Šv. Onos katalikų bažnyčia, kuri iki šiol išlieka pagrindiniu vietos kultūros ir religinio paveldo saugotoju. Nors XX amžiaus viduryje, vykstant urbanizacijai, gyvenvietė patyrė nuosmukį – buvo uždarytas vietos paštas bei mokykla – ji neišnyko iš žemėlapio. Šiandien Kosciusko yra rami, autentiška vietovė, kurioje pirmųjų naujakurių palikuonys vis dar puoselėja savo protėvių tradicijas ir saugo istorinį ryšį su Europa.\n\nParengta pagal:\nTadas Andrius Bonaventūra Kosciuška. Visuotinė lietuvių enciklopedija. [žiūrėta 2024 m. gegužės 21 d.]. Prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\n\nKosciusko, TX. Texas State Historical Association (TSHA) Handbook of Texas. [žiūrėta 2026 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: https:\/\/www.tshaonline.org\/handbook\/entries\/kosciusko-tx\nKosciusko, Texas. Wikipedia: The Free Encyclopedia. [žiūrėta 2026 m. sausio 29 d.]. Prieiga per internetą: https:\/\/en.wikipedia.org\/wiki\/Kosciusko,_Texas","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1890 m.","miestas":"Kosiaskas (Teksasas)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":29.10275,"lng_wgs":-97.95175,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-vardu-pavadinta-gyvenviete-teksase"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1c603c59-8c2a-45e1-aa39-8398a8386e60","_revision":"179dea5f-da8c-447b-9eaf-a8784b6c725a","id":"407879e56e35cd2","pavadinimas":"Tėvų Marijonų vienuolynas, Lietuvių katalikų spaudos rūmai ir „Draugas“ redakcija Čikagoje","aprasymas":"1949 m. vykusiame Tėvų Marijonų Bendradarbių seime suformuota Tėvų Marijonų Statybos Komisija, kurios užduotis buvo pastatyti „katalikišką – lietuvišką aukštesniąją mokyklą berniukams, spaustuvę spausdinimui katalikiškų lietuviškų knygų bei laikraščių, didelę salę lietuviškai veiklai, koplytėlę ir vienuolyną“[1]. Projektu siekta įamžinti arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus ir lietuvių vardą Amerikoje.[2] Ambicingas sumanymas patraukė ne tik lietuvių bendruomenės dėmesį, apie šį projektą rašė ir to meto „Chicago Sun-Times“ bei „Chicago Tribune“.\r\n\r\nDar 1909 m. įkurtas JAV lietuvių katalikų laikraštis „Draugas“ šeštajame deš. išgyveno pakilimo amžių ir buvo „sutelkęs per 1000 bendradarbių, korespondentų, informatorių visuose penkiuose pasaulio žemynuose kur tik yra lietuvių“[3]. Tokiai organizacijai reikėjo erdvios būstinės. Tuo tarpu vienuolyno pastate planuota įkurti Šv. Kazimiero provincijos centrą, gyvenamąsias patalpas dvidešimčiai vienuolių ir koplyčią.“[4]\r\n\r\nBemaž dešimtmetį trukęs lėšų rinkimo, sklypo paieškų bei statybų procesas buvo vainikuotas sėkme. 1957 m. Čikagoje atvertas didžiulis lietuvybės kompleksas – vienuolyno rūmai su koplyčia ir „Draugo“ redakcija. Abiejų pastatų projektus paruošė Prancūzijoje architekto išsilavinimą įgijęs ir 1935 m. Lietuvoje karjerą pradėjęs architektas Jonas Kovalskis-Kova[5].\r\n\r\nNaujajam laikraščio „Draugas“ pastatui būdingos santūrios, modernistinės formos. Apie milijoną JAV dolerių kainavęs objektas atitiko to meto naujausius reikalavimus tokio tipo statiniams. Pastatas buvo statomas lietuvių profesionalų pastangomis: statybas vykdė „Neries“ bendrovė, o prižiūrėjo inžinierius Juozas Augustinavičius. Lėšų organizavimo komitetui vadovavo dar vienas garsus išeivijos statytojas ir inžinierius Antanas Rudis[6]. Vienuolynas taip pat pasižymėjo paprastomis, lakoniškomis, pokario modernizmo stilistikai artimomis formomis. Komplekse išsiskyrė tik koplyčia, kuri įgavo specifinę lietuviškos architektūros formą.\r\n\r\nĮspūdingas lietuvių kompleksas, žymi vieną intensyviausių lietuviškos veiklos epizodų Čikagoje, Šiaurės Amerikoje ir lietuvių išeivijos istorijoje. Anot žymaus išeivijos vyskupo Vincento Brizgio, čia buvo kuriamas kultūros židinys, kurio „šiluma ir šviesa per įvairius leidinius pasiekia viso pasaulio lietuvius, išskyrus tik tuos komunistų vergijoje.“[7]\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Visų draugijų dėmesiui. Draugas, 1949 m. lapkričio 15 d., p. 2.\r\n\r\n[2] Tikrai nepaprastas seimas. Draugas, 1950 m. kovo 4 d., p. 3.\r\n\r\n[3] J. Pr. Dienraščiui „Draugui“ 50 metų. Aidai, 1959 m. nr. 7, p. 319.\r\n\r\n[4] Tėvai Marijonai vakar rėmėjų seime pateikė statybos planus. Draugas, 1953 m. kovo 28 d., p. 1.\r\n\r\n[5] Ibid.\n[6] „Draugo“ auksinis jubiliejus. Lietuvių dienos, 1959 m. vasario mėn, pp. 6–7, p. 6.\r\n\r\n[7] Brizgys, Vincentas. Čikagoje geros naujienos. Draugas, 1956 m. birželio 13 d., p. 6.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1957 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.7783,"lng_wgs":-87.7365,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tevu-marijonu-vienuolynas-lietuviu-kataliku-spaudos-rumai-ir-draugas-redakcija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c7a27c77-e5a1-4139-b7c2-a99d76173a35","_revision":"0761a6e2-b7b3-411d-aba4-17b4aa8c599a","id":"40b65ccd12ee49d","pavadinimas":"Aviatoriaus Olof’o Dahlbeck’o (1884-1930), tarnavusio Lietuvoje 1919 m., kapas","aprasymas":"Carl Olof (Olle) Dahlbeck (1884 m. Ljungbyhed, Švedijoje – 1930 m. spalio 11 d. Geteborge, Švedijoje) – aviacijos majoras, Švedijos ir Lietuvos aviacijos pradininkas, Švedijos karinio jūrų laivyno karininkas, vėliau – pramonininkas.\r\n\r\nC. O. Dahlbeckas, Švedijos karinių jūrų laivyno karininkas, 1911 m. baigė „Farman“ aviacijos mokyklą Hendono mieste Jungtinėje Karalystėje ir rugsėjo 2 d. įgijo piloto licenciją. Jis tapo trečiuoju Švedijos piliečiu, įgijusiu aviatoriaus licenciją. Mokytis skraidyti jis buvo išsiųstas po to, kai C. O. Dahlbecko uošvis Otto Emil Neumüller Švedijos Karališkajam laivynui padovanojo „Nyrop-Blériot“ lėktuvą su sąlyga, kad valstybė padengs lakūnų mokymosi išlaidas. Pirmą skrydį O. Dahlbeckas Švedijoje atliko 1912 m. vasario 3 d. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. jis įsigijo privatų lėktuvą „Bristol Boxkite“, kurį naudojo kelionėms į Stokholmą.\r\n\r\nC. O. Dahlbeckas pasiekė pirmuosius Švedijos skrydžio atstumo rekordus ir atliko pirmąjį spaudos pristatymo pristatymo skrydį šalies istorijoje, iš Stokholmo į Upsalą pristatęs 2000 „Dagens Nyheter\" egzempliorių. 1914–1919 m. jis buvo Švedijos Karinių jūrų pajėgų oro pajėgų skraidymo mokyklos vadovas.\r\n\r\n1919 m. pavasarį C. O. Dahlbeckas Lietuvos vyriausybės kvietimu atvyko į Lietuvą ir buvo paskirtas karinių oro pajėgų majoru ir aviacijos inspektoriumi. Kartu su Lietuvos karo aviacijoje tarnavusiu britų majoru C. R. Carru buvo vienas Aviacijos mokyklos steigimo iniciatorių. Nesėkmingai siūlė įsteigti atskirą aviacijos mechanikų mokyklą. 1919 m. gegužės–spalio mėnesiais, Nepriklausomybės kovų su bolševikais metu, vadovavo lėktuvų kovos būriui, buvo oro žvalgas. 1919 m. pabaigoje, prasidėjus nesutarimams su Aviacijos dalies vadovybe, jo tarnybos sutartis nebuvo pratęsta ir gruodžio 1 d. majoras C. O. Dahlbeckas buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės pasibaigus sutarčiai.\r\n\r\nBaigęs karinę tarnybą Švedijoje ir Lietuvoje, nuo 1920 m. dirbo įvairiose pramonės įmonėse, nuo 1927 m. vadovavo rutulinių guolių gamybos įmonei „Skefko Ball Bearing Co.“, įsikūrusiai Lutone, Jungtinėje Karalystėje. Nuo 1929 m. buvo Švedijos pramonės ir prekybos rūmų Londone tarybos narys.\r\n\r\n \r\n\r\nOlof Dahlbeck. (2023 m. gruodžio 13 d.). Vikipedija, Laisvoji enciklopedija. Žiūrėta 2025 m. lapkričio 4 d. 09:17 iš \/\/lt.wikipedia.org\/w\/index.php?title=Olof_Dahlbeck&oldid=7125056.","kategorija":"Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1930 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.29469,"lng_wgs":18.14391,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/aviatoriaus-olofo-dahlbecko-1884-1930-tarnavusio-lietuvoje-1919-m-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"69f5b869-4fd2-4b64-abce-13b26c995b30","_revision":"ed7a9eb5-4245-4211-9d9f-80db8c366867","id":"40f2d4ae4ffdd56","pavadinimas":"Ostrogo pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Konstantinas Ostrogiškis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a.,16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK bajorų ir kunigaikščių Ostrogiškių statytas paminklas.\r\n\r\nSvarbiausias Ostrogo paminklas – kunigaikščių Ostrogiškių pilis. Tai fortifikacinės, rezidencinės, sakralinės architektūros kompleksas – paminklas. Kunigaikštis Danielius 1341 m. čia pastatė mūrinę gynybinę pilį. Netaisyklingo plano pilis pastatyta maždaug 0,7 ha plote prie Garbarkos upelio, kurio vanduo buvo naudojamas pilies fosoms užpildyti. Pilis daug kartų buvo perstatyta. Po Konstantino  Ostrogiškio inicijuoto perstatymo pilis įgijo vėlyvojo renesanso bruožų.  XIX a. viduryje pilies teritorijoje Jablonovskiai pasistatė rūmus.\r\n\r\nPilies ansamblį sudaro keli išlikę pagrindiniai statiniai – pilies teritoriją supanti siena (statyta apie XV a. vidurį), joje esantys bokštai - Mūro, Naujasis (Apvalusis), Lucko bokštas-vartai ir Totorių bokštas-vartai ir Viešpaties Apsireiškimo cerkvė.\r\n\r\nSeniausias pilies statinys yra Mūro bokštas, statytas dar XIV a. pabaigoje. Tai kvadratinio plano bokštas donžonas, jame buvo saugomos maisto atsargos, iškastas šulinys. Viršutinė bokšto dalis XIX a. pabaigoje – XX a. buvo perstatyta., tuomet pilis buvo pritaikyta muziejui ir bibliotekai. Mūro bokšte dabar veikia muziejus.\r\n\r\nNaujasis arba Apvalusis bokštas yra statytas šiek tiek vėliau nei Mūro, jo viršutinė dalis permūryta XVI a. – užstatytas renesansinis atikas.\r\n\r\nLucko vartai-bokštas-barbakanas stovi ant kelio vedusio į Lucką. Bokštas pastatytas XV a. pabaigoje arba XVI a. pradžioje. Dabar jame veikia senųjų spaudinių muziejus.\r\n\r\nTotorių bokštas-vartai pastatytas panašiu laiku kaip ir Lucko bokštas, pavadintas taip dėl kaimynystės su totorių priemiesčiu. Bokštas saugojo miestą nuo kelio į Voluinės Novgorodą pusės.\r\n\r\nPilies Viešpaties Apsireiškimo cerkvė (1521) buvo sudedamąja pilies gynybinės sistemos dalimi. Šventykla yra priskirtina specifinei LDK gynybinių gotikinių cerkvių grupei, kuriai būdingas bizantiškosios ir lotyniškosios sakralinės architektūros tradicijos derinimas bei apjungimas. Išlikusiose seniausiose cerkvės dalyse galime matyti akivaizdžius gynybinės architektūros elementus - šaudymo angas. Mūrinę cerkvę XVI a. pr. pastatė Konstantinas Ostrogiškis. Po vienu iš šiaurinės sienos langų išlikusi statybos data – 1521 m. Chmelnickio sukilimo metu (1648 m.) pilis, cerkvė ir jos rūsiuose buvę kunigaikščių Ostrogiškių palaidojimai buvo apnaikinti. Nuo XVII a. vidurio apie 200 metų cerkvė ir pilis nebuvo naudojama, apgriuvo. Rusų valdžia 1886-1891 m. cerkvę atstatė (perstatė) neobizantiniu stiliumi, pridėjo penkis kupolus (tipiškais ankstyvajai Kijevo Rusios sakralinei architektūrai). Perstatymo metu buvo sunaikinta didesnioji istorinės ir meninės vertės dalis - sunaikintas regionui būdingos stačiatikiškos gotikos savitumas, išliko tik senosios cerkvės planas, dalinai tūris, šiaurinė siena su kontraforsais ir šaudymo angomis.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė); Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Ostrogas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.32662,"lng_wgs":26.5208,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ostrogo-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b0f5cb79-a2a9-4e43-8b26-4f9372f6d323","_revision":"1a0ae61d-0892-402b-bda6-058e4d67224a","id":"412f7af5b932e79","pavadinimas":"Meno kūriniai Varšuvos nacionaliniame muziejuje","aprasymas":"Varšuvos nacionalinis muziejus (Muzeum Narodowe w Warszawie), vienas didžiausių Lenkijos dailės muziejų. Fondus sudaro (2019) daugiau kaip 830 000 kūrinių. Kolekcijos pagrindas – antikos, Bizantijos, viduramžių, 15–19 a. Vakarų Europos, Vidurinės Azijos ir Tolimųjų Rytų bei 16–20 a. Lenkijos dailės, miniatiūrų ir numizmatikos rinkiniai. \n\n\nMuziejuje eksponuojamas garsusis Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ (1878),  yra nemažai Radvilų giminės atstovų, Abiejų Tautų Respublikos valdovų portretų.\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/varsuvos-nacionalinis-muziejus","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Portretai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.2316,"lng_wgs":21.0248,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Radvila (1366–1466?)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/meno-kuriniai-varsuvos-nacionaliniame-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b54d65ec-353d-4822-92e9-3ebd8424b459","_revision":"07746110-d0e6-49ca-865e-89c3ae0addcb","id":"415786a660126c1","pavadinimas":"Dokumentai Austrijos Nacionaliniame archyve","aprasymas":"Austrijos Nacionaliniame archyve (Österreichisches Staatsarchiv) saugomi su Lietuvos istorija susiję dokumentai. Tarp jų Abiejų Tautų Respublikos padalinimo dokumentai, žemėlapiai, Pirmojo pasaulinio karo nuotraukos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.archivinformationssystem.at\/suchinfo.aspx","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; Dokumentai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.1918,"lng_wgs":16.41245,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dokumentai-austrijos-nacionaliniame-archyve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1e4ea74a-b2e1-43d4-abc0-0150765d29c5","_revision":"01cdfd28-bc5f-4849-89c1-ef1c562dd08f","id":"4160b0cfbed5bc5","pavadinimas":"Marko Antokolskio sukurtas antkapinis paminklas","aprasymas":"Markas Antokolskis, tikr. Morduchas Antokolskis (1840 Vilniuje - 1902 Bad Homburge) - rusų skulptorius, litvakas. Gimtajame mieste gyveno iki 18 metų. Labai anksti pamėgo piešti, mokėsi prancūzų kalbos, domėjosi istorija ir literatūra. Skulptūros mokėsi Vilniuje, 1862–68 studijavo Sankt Peterburge, nuo 1868 tobulinosi Berlyne. Peterburgo dailės akademijos narys (1871). 1871–77 gyveno Romoje, 1878–1900 Paryžiuje.\r\n\r\nSukūrė istorinių asmenų portretinių skulptūrų (Ivanas Rūstusis 1871, 1875, Petras I 1872, Jermakas 1891), buitinės (Žydas siuvėjas 1864), religinės, mitologinės tematikos kompozicijų (Kristus prieš liaudies teismą 1876, Mefistofelis 1883), paminklų (Jekaterinos II, 1901 pastatytas Vilniuje, 1915 išvežtas į Rusiją). Kūryboje vyrauja filosofinė ir etinė problematika; kūriniai detalių formų, psichologizuoti. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, kiti muziejai. Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1878).\r\n\r\nM. Antokolskio 1876 m. sukurtas Marijos Obolenskajos (1855-1873) antkapinis paminklas yra ne katalikų kapinėse Romoje, Testačio rajone.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mark-antokolskij\nhttps:\/\/www.vilnijosvartai.lt\/personalijos\/markas-morduchas-antokolskis\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/1283073\/garsus-litvakas-markas-antokolskis-nuolat-grizdavo-i-vilniu-cia-surado-ir-antraja-puse\nhttps:\/\/sinopebeniculturali.com\/ultimati-i-lavori-di-restauro-del-monumento-dedicato-a-maria-obolensky\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1876 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.87631,"lng_wgs":12.47949,"autoriai":"Markas Antokolskis","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/m-antokolskio-sukurtas-m-obolenskajos-antkapinis-paminklas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"25454402-0619-49ae-8fa9-f0c5a3e45c4e","_revision":"f403d53c-72db-4150-8a50-4f6e33973d3c","id":"41c41dcf622d9c1","pavadinimas":"Roslino lietuvių kapinės","aprasymas":"Susivienijimo lietuvių Amerikoje kapinės, įkurtos 1909 m.\n2009 m. minint kapinių šimtmetį, jose buvo atidengtas paminklas.\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/roslyn.akiosks.com\/lithuanian","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1909 m.","miestas":"Roslinas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":47.21965,"lng_wgs":-120.99823,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/roslino-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"819cbeac-f95b-487a-ae3b-1ea96bcd9e0a","_revision":"bb4a8161-b081-4bc6-94a7-2b1dc5b01c87","id":"41f3bfc3b74ce96","pavadinimas":"Vytis Karališkosiose Lazenkose","aprasymas":"Łazienki (Lazenkos), Łazienki Królewskie (Karališkosios Lazenkos), tai XVII–XIX a. rūmų ir parko ansamblis Varšuvoje. XVI a. šioje teritorijoje buvo karalienės Onos Jogailaitės žvėrynas. XVII a. didžiojo maršalkos S. H. Lubomirskio nurodymu pastatytas barokinis paviljonas su vonios kambariu, vadinamuoju Łazni (nuo jo kilo Lazenkų pavadinimas). 1764 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis nupirko šią valdą ir įrengė savo rezidenciją. Jis daug prisidėjo prie ansamblio projektavimo. Vienas ansamblyje esančių pastatų - Didžioji oranžerija, pastatyta 1788 m. (architektas D. Merlini). Joje įrengtas teatras.\r\n\r\nOranžerijos teatro salėje yra išlikęs S. A. Poniatovskio herbas su Lietuvos Vyčiu. Senoji oranžerija išliko autentiška po masinio Varšuvos pastatų griovimo Antrojo pasaulinio karo metu.\r\n\r\nS. A. Poniatovskio herbas su Vyčiais ženklina ir vieną  Lazenkų parko prieigą.\r\n\r\n \r\n\r\nMokslo ir enciklopedijų leidybos centras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/lazienki\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1788 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.21669,"lng_wgs":21.03044,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-stanislovo-augusto-poniatovskio-herbe"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bd60fcbe-b2aa-431d-a2c5-b9c6ce49bf65","_revision":"f0c218b4-4219-4dc9-9674-160f799f8077","id":"430aee27a6ceaaa","pavadinimas":"Įsrutis","aprasymas":"Įsrutis (vok. Insterburg) – miestas, įsikūręs Ungurupės (Angerapės) pakrantėse. Vakaruose į ją įteka Įstra, ir upė gauna Priegliaus pavadinimą. Įsrutis yra sena nadruvių gyvenvietė. Sugriovę čia stovėjusią pilaitę kryžiuočiai čia pasistatė savo medinę pilį, kurią netrukus sunaikino lietuviai. 1336 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį iš akmenų ir plytų su keturiais bokštais, kuri virto komtūrijos centru. 1347 m. lietuviai ją vėl sunaikino. Atstatytą pilį 1370 m. užėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. 1409 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nusiuntė į Prūsiją savo brolį Žygimantą, kuris nuniokojo Įsručio apylinkes ir išsivarė daug belaisvių.\r\n\r\n1525 m. Įsrutis tapo apylinkės centru, 1583 m. gavo miesto teises ir herbą. 1782 m. Įsrutyje buvo 4528 gyventojai, o 1939 m. 48714 gyventojai. 1536 m. dvasininkas Jonas Tartyla (Batockis) pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba. 1537 m. jo rūpesčiu buvo pastatyta bažnyčia, 1610 - 1612 m. pastatyta nauja. XX a. pr. šioje bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo laikomos tik du kartus per metus. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje įrengtas sandėlis, 1978 m. joje kilo gaisras ir bažnyčia buvo visiškai nugriauta.\r\n\r\n1707 m. į Įsrutį buvo paskirtas Jokūbas Perkūnas (čia miręs 1711 m.). Jis parašė lietuvių - vokiečių kalbų žodyną, domėjosi šnekamąja lietuvių kalba.\r\n\r\nNuo 1869 m. Įsručio mokykloje mokytojavo publicistas, poetas, vertėjas Liudvikas Pasargė, kuris buvo didelis Kristijono Donelaičio gerbėjas. Jis į vokiečių kalbą išvertė ir 1894 m. su paaiškinimais išleido K. Donelaičio „Metus\". Lietuvių kalbos L. Pasargė išmoko iš F. Kuršaičio. \r\n\r\n1924 m. Įsrutyje buvo pastatytas paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, įkurtam 1860 m. Prūsijos kariuomenėje. Šis pulkas dalyvavo Prūsijos-Austrijos, Vokietijos-Prancūzijos bei Pirmajame pasauliniame karuose ir kitose karinėse operacijose. 1950 m. paminklas buvo sugriautas, 2006 m. atstatytas naujai.\r\n\r\nLietuvių veikla Įsrutyje suaktyvėjo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie skaitė Tilžėje ir kitur leidžiamą lietuvišką spaudą, čia lankėsi lietuvių visuomenininkai. Po Pirmojo pasaulinio karo Įsruties lietuvis F. Baželaitis drauge su kitais įkūrė Įsruties lietuvių draugiją, kuri veikė 1919–1920 m. Sueigose buvo dainuojama ir kalbama lietuviškai. Mieste veikė ir prūsų lietuvių susivienijimo skyrius.\r\n\r\nĮsrutyje taip pat veikė 1910–1914 m. Gumbinės lietuvių draugija, čia vyko jos susirinkimai.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Įsrutis (Chernyakhovsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.63479,"lng_wgs":21.81509,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Berentas (1667–1737); Jonas Tartilavičius - Batakietis \/ Jonas Tartyla - Batockis (m. 1585); Merkelis Švoba (apie 1624–1663); Valentinas Fojerštokas (Feyerstock) (apie 1583–1653); Jokūbas Perkūnas Jaunesnysis (1665–1711); Adomas Henrikas Piligrimas (1702–1757); Ernstas Augustas Georgas Vichertas (Wichert 1831–1908); Vilhelmas Leopoldas Merlekeris (1826–1887); Liudvikas Pasargė (Louis Passarge 1825–1912); Maksas Lauriškus (Max Laurischkus) (1876–1929); Aleksandras Hornas (Alexander Horn 1834–1897)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/isrutis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"deb1b4c5-2d4f-4917-a736-b047483886d1","_revision":"467b7f27-054e-42a9-870a-f7679367751b","id":"431e7c82c0ac3f1","pavadinimas":"Kijevo pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vladimiras Algirdaitis, Jonas Alšėniškis, Martynas Goštautas, Jonas Chodkevičius\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a.,\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbiausias LDK laikų Kijevo įtvirtinimas, kuriame rezidavo Lietuvos valdovų skiriami vietininkai.\r\n\r\nPo Kijevą suniokojusios mongolų invazijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miesto centras atkurtas Žemutiniame mieste vadinamame Podilu, virš kurio iškilo lietuvių pilis turėjusi iki 15 bokštų. Pilis stovėjo ant kalno žinomo Pilies vardu (Zamkova Gora), kalnas mediniu tiltu buvo sujungtas su Andriejaus kalvose buvusiais įtvirtinimais.\nXIV a. antroje pusėje pilį pastatė Gediminaičių dinastijos atstovas, Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis. Vytauto laikais vaivada esant Jonui Alšėniškiui pilis atnaujinta ir sustiprinta. \r\n\r\n1470-1569 m. pilyje rezidavo Kijevo vaivados. 1471 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Kijevui valdyti skyrė Martyną Goštautą. Kaip kataliko ir nekunigaikštiškos kilmės jo nepripažino stačiatikiai kijeviečiai (reikalavo vaivada skirti Mykolą Olelkaitį arba kitą kunigaikštiškos kilmės stačiatikį). Martynas Goštautas su kariuomene užėmė miestą ir privertė gyventojus pripažinti lietuvių valdžią. 1474 m. pilyje lankęsis Venecijos pasiuntinys Ambrosio Contarini savo dienoraštyje rašė, kad Kijevo pilis yra \"visa medinė\". Diplomatas gyrė M. Goštauto svetingumą ir dėmesingumą, tačiau būstą savo užrašuose pavadino \"apgailėtinu, kaip ir visos vietinės patalpos\". \n1482 m., Kijevą valdant vaivadai Jonui Chodkevičiui Krymo chano Menglio Girėjaus antpuolio metu miestas buvo nusiaubtas, pilis sudeginta. Lietuvių pilyje tuo metu slėpėsi Pečorų vienuolyno vienuoliai su vienuolyno iždu. Tik 1542 m. pilis vėl naujai atstatyta iš ąžuolo, dar kartą perstatyta 1605 m. \nPilis išstovėjo iki 1651 m., kuomet ją sudegino Bogdano Chmelnickio kazokai.\r\n\r\nŠiandien Pilies kalnas, ant kurio stovėjo lietuvių pilis gerai matyti iš Podilo rajono centre esančios Kontraktų aikštės.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nVaišvilaitė, Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jonas-alseniskis\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/martynas-gostautas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVII a.","miestas":"Kijevas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.46087,"lng_wgs":30.51275,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kijevo-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5fb9820b-0ced-416c-8d80-10c465ad6af9","_revision":"d436a5a1-c992-4a63-9194-6d30b0dc69f8","id":"4338e0edbc3f79e","pavadinimas":"Mielaukiai","aprasymas":"Mielaukiai (vok. Mehlauken, nuo 1938 m. Liebenfelde) – miestelis, esantis 10 km į pietvakarius nuo Skaisgirių, Mielavos ir jos intako Timbrės santakoje. Mielaukiai minimi kaip Mielow 1344 m. kryžiuočių kelių į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę aprašymuose. Parapija buvo įkurta XVIII a. 1848 m. iš 6125 parapijiečių 3000 kalbėjo lietuviškai (46,5 proc.), 1878 m. – 33,3 proc., 1912 m. – 15,6 proc.\r\n\r\nPrieš Pirmąjį pasaulinį karą Mielaukiuose buvo 668 gyventojai. Veikė 2 viešbučiai, 7 užeigos namai su restoranais (Theodor Bauszus - Baužius, Franz Bodeit – Bodaitis ir kiti), 2 vaistinės, 3 kepyklos, maudyklė, Mielaukių taupomoji-skolinamoji kasa ir Raiffeiseno kredito draugija, 2 statybinių medžiagų parduotuvės, knygynas, 3 metalo dirbinių krautuvės, 2 dviračių bei mašinų parduotuvės (D. Purwinas, Leo Purwinas ir kitos), 3 mėsinės (Gust. Griegoleit – Grigolaitis, Franz Puttenat – Putinaitis ir kitos), 2 kirpyklos (Ernst Podszuck – Puodžiukas ir kita), 3 galanterijos, stiklo ir porceliano, 2 grūdų ir trąšų, 2 anglių krautuvės, odos dirbinių krautuvė, 4 audinių bei rūbų parduotuvės (A. Trumpa ir kitos), 2 baldų krautuvės (Aug. Schakat – Šakaitis ir kitos), pieninė ir sūrinė, 3 popieriaus, raštinės reikmenų bei tapetų krautuvės (Johanna Bajohr ir kitos), 3 papuošalų krautuvės, karstų parduotuvė, 2 batų, 7 įvairių prekių krautuvės, gyvulių prekyba. Teismo atstovu buvo Christian Kurschat (Kuršaitis), teisininkais: Emil Mertineit (Martynaitis) ir kiti. Dirbo gydytojas, dantistas, šulinių kasėjas (Sam. Kailuweit – Kailuvaitis), dažytojas (O. Spraties – Spratys), daržininkas (Jul. Joseit – Juozaitis), stiklius, 2 skardininkai, kailiadirbys, balnius, raktininkas, kalvis (Wilh. Okat – Okaitis), siuvėjas, 2 batsiuviai (Herm. Wisbar – Vizbaras, Herm. Magat – Magaitis), ekspeditorius, tapetų klijuotojas, 2 staliai, laikrodininkas. 1879–1919 knygrišys Augustas Bajoras pardavinėjo lietuviškas knygas.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/mielaukiai\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1344 m.","miestas":"Mielaukiai (Zalese)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.84133,"lng_wgs":21.51783,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mielaukiai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4e7a701f-ae36-4bb4-a66f-d93b9a189d45","_revision":"31cd244d-3e05-44e4-8af5-6ce78467e878","id":"43482777fbb54bd","pavadinimas":"Pompidu centras ir Marco Chagallo kūriniai","aprasymas":"Nacionalinis Žoržo Pompidou meno ir kultūros centras (Centre national d'art et de culture Georges Pompidou, Place Georges Pompidou) Paryžiuje yra viena iš prestižiškiausių šiuolaikinio meno įstaigų pasaulyje. Pompidou centro nuolatinėje ekspozicijoje rodomi garsiausių pasaulio dailininkų, tarp jų – Marco Chagallo, kūriniai.\r\n\r\nMarcas Chagallas (1887 Liozne – 1985 Saint-Paul-de-Vence) – vienas geriausiai žinomų litvakų dailininkų, sukūręs savitą stilių ir atpažįstamas iš unikalių štetlo ir Biblijos kompozicijų su ore sklandančiais personažais. Jis gimė ir augo nedideliame labai religingame Liozno štetle netoli Vitebsko. Tėvai norėjo, kad sūnus taptų sąskaitininku ar fotografu, tačiau jaunuolis svajojo būti dailininku ir, nežinant tėvui, išprašė motinos leisti jį į Jehudo Peno meno mokyklą Vitebske. Vėliau mokslus tęsė Sankt Peterburge, dirbo Léono Baksto studijoje.\r\n\r\nĮ Paryžių Chagallas atvyko 1911 m., įsikūrė nedidelėje Le Ruche – „Avilio“ studijoje ir puolė dirbti. Ne veltui draugas, tapytojas Isaacas Lichtensteinas pavadino jį „darbščiausia avilio bite“. Paryžius tapo antraisiais dailininko namais. „Saulė tik man švietė Prancūzijoje. Aš pripratau vaikštinėti Paryžiaus gatvėmis, laimingas, svajodamas čia pragyventi 125 metus. <...> Piešiau viską, ką tik užmatė akis. Piešiau vaizdus pro studijos langą; niekada neišeidavau iš namų į gatvę be dažų dėžutės“ – rašė Chagallas (Marc Chagall, Schirn Kunsthalle Frankfurt, 1991, p. 149). Jis reguliariai lankė Luvrą, mokėsi iš senųjų meistrų, studijavo naujausias meno kryptis, domėjosi siurrealizmu, kubizmu ir futurizmu, tačiau, kaip vėliau prisipažino autorius, „kiekvienas mano paveikslo centimetras byloja apie gimtinės nostalgiją“ (Chagall. A Retrospective, Hugh Lauter Levin Assoc., 1995, p. 25). \r\n\r\nChagallo darbuose visada išliko ilgesys gimtajam Vitebskui. Čia jis užaugo žydiškų tradicijų ir jidiš kultūros supamas, lankė mokyklą ir meldėsi sinagogoje, čia, nors ir prieštaraujant tėvams, įvyko pirmosios dailės pamokos. Vitebske jis sutiko būsimą žmoną ir gyvenimo meilę Bellą Rosenfeld, kurios tėvas, turtingas juvelyras, nenorėjo atiduoti dukters neturtingam dailininkui. Santuokos įsimylėjėliai laukė šešerius metus. Gimtinės, meilės, laukimo, santuokos istorijos kartojasi Chagallo kūryboje daugiasluoksniais vaizdiniais.\r\n\r\nPompidou centre yra saugoma didelė Chagallo tapybos, piešinių, skulptūrų ir keramikos dirbinių kolekcija, viso arti 800 objektų. Dalis objektų įsigyti iš dailininko anūkių Meret ir Bellos Meyer. Ypač verti dėmesio nuolatinėje ekspozicijoje rodomi 1911 m. spalvotu rašalu piešti Chagallo darbai vaizduojantys dailininkų studijas. Greta eksponuojami jau tapę ikoniniais ir šimtuose leidinių reprodukuoti ankstyvąjį autoriaus kūrybos laikotarpį reprezentuojantys darbai „Vestuvės“ (1910), „Laikraščių pardavėjas“ (1914), „Bella balta apykakle“ (1917) ir kiti. \nDr. Vilma Gradinskaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.86086,"lng_wgs":2.35172,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pompidu-centras-ir-marco-chagallo-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"90c04a98-e499-4f1a-97f1-1edf4fc6d469","_revision":"9cdabf96-3bdb-45be-bc78-898a856b989f","id":"434a0410bf48420","pavadinimas":"Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia ir mokykla Los Andžele","aprasymas":"Apie lietuviškos parapijos Los Andžele reikalingumą 1931 m. pirmasis prabilo kunigas P. Garmus[1]. Prabėgus lygiai dešimtmečiui, 1941-aisiais, prelato, kunigo Juliaus Maciejausko pastangomis, Šv. Kazimiero parapija pagaliau buvo įsteigta ir tapo vienu iš svarbiausių lietuvybės židinių. 1948 m. privatus namas, kuriame veikė pirmoji lietuvių bažnyčia, buvo parduotas, o parapija perkelta į kitą, kaip teigta, „pasiturinčios aplinkos rajoną“[2]. Bažnyčia čia buvo laikinai įkurta presbiterionams priklausiusiame pastate, kuris, pastačius naują bažnyčią, tapo parapijos sale. Vadovaujant kunigui Jonui Kučingiui, parapija tapo stipria religine ir kultūrine šerdimi: 1955 m. senojoje klebonijoje atidarytas vaikų darželis, 1958 m. įrengta nauja klebonija, o 1959-aisiais ir vienuolynas, pastatyta moderni ir erdvi pradžios mokykla[3]. Simbolinis parapijos centras – kukli, 460 vietų Šv. Kazimiero bažnyčia. Stilistiniu požiūriu pastatas kiek eklektiškas, puoštas viduramžių bažnyčias imituojančiu portalu, tradicinio tūrio, su šlaitiniu stogu. Dekoratyvinis, lietuvišką koplytėlę primenantis bokštelis, yra kone vienintelė subtili užuomina, kad tai lietuvių bendruomenės vieta.\r\n\r\nSvarbu pažymėti, kad 1951 m. iškilusi bažnyčia statyta laikotarpiu, kada lietuvių bendruomenėje pradėjo virti aštrūs ginčai dėl tautinio charakterio išeivijos architektūroje. Nors pastatas stilistiškai neišraiškingas, tačiau tuomečiuose debatuose pristatytas kaip tam tikra šio stiliaus užuomazga. Vytautas Kazimieras Jonynas 1954 m. „Aiduose“ rašė: „įdomu, jog svetimtaučiai architektai ar dekoratoriai lengviau įtikina lietuvius, kad lietuvių liaudies menas pasekti nėra blogybė arba „dipukų” prasimanymas. Tiesa, svetimiems daug sunkiau nujausti lietuviškosios dvasios ir charakterio plonybes, tačiau svetimų nebijojimas naudotis lietuvių liaudies meno turtais turėtų būti ne vienam gražus ir įspėjantis pavyzdys. <...> Šios rūšies ryškus pavyzdys yra Šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Angeles mieste.” V. K. Jonynas mini, kad klebonas bažnyčios projektą užsakė įgyvendinti svetimtaučiui architektui Jurgiui Adamsui[4], kuris domėjosi lietuvių nacionaline architektūra ir menu. Panašu, kad projektuodamas bažnyčią architektas įdėjo nemažai pastangų, nes anot vyskupo V. Brizgio, ji „savo originalumu dabar turi daugiau lankytojų nei garsioji Švenčiausiojo Sakramento parapine bažnyčia Hollywoode“[5]. Vis tik, ryškiausias tautinis akcentas maldos namuose atsirado kiek vėliau, apie 1970-uosius. Juo tapo architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko sukurtas altorius, kuriame dominuoja masyvus lietuviškas kryžius, atremtas į „turtingai ornamentuotą svirno kompoziciją ir siekiąs baldakimą“[6].\r\n\r\n2022 m. bažnyčia restauruota.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Los Angeles lietuviai. Lietuvių dienos, 1954 m. vasaris, p. 12.\r\n\r\n[2] Ketvirtis šimtmečio Dievo ir Tėvynės tarnyboje. Vienybė, 1962 m. birželio 1 d., p. 2.\r\n\r\n[3] Ketvirtis šimtmečio Dievo ir Tėvynės tarnyboje. Vienybė, 1962 m. birželio 1 d., p. 2.\r\n\r\n[4] Architektas Jurgis Adams ruošia lietuvių bažnyčios Los Andžele planus. Draugas, 1949 m. spalio 1 d., nr. 230, p. 1.\r\n\r\n[5] Jonynas, Vytautas Kazimieras. Lietuviškoji architektūra. Aidai, 1954 m., nr. 8, p. 350.\r\n\r\n[6] Gliauda, J. Sidabrinė prelato kun. Jono Kučingio klebonavimo sukaktis. Dirva, 1972 m. kovo 24 d., p. 4.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1951 m.","miestas":"Los Andželas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":34.10844,"lng_wgs":-118.27502,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-lietuviu-baznycia-ir-mokykla-los-andzele"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"84a21827-f005-43ef-bc45-8afd1d1e68c5","_revision":"a4c72f94-4048-416a-b93a-e9ed0f58be21","id":"4352502d6b26d72","pavadinimas":"Kijevo Pečorų lauros vienuolyno kompleksas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Šv. Julijona Alšėniškė, Vladimiras Algirdaitis, Skirgaila, Teodoras Ostrogiškis, Konstantinas Ostrogiškis, Petras Mohyla\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Palaidotos garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybės.\r\n\r\nPečorų laura buvo vienas žymiausių Kijevo Rusios vienuolynų ir labai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau - Abiejų Tautų Respublikos) stačiatikių centras. Lauromis vadinami labai dideli vienuolynai, o \"pečora\" reiškia \"ola\". Olose prie Kijevo šį vienuolyną dar 1051 m. įkūrė du iš Graikijos Atono kalno atvykę vienuoliai Antonijus ir Teodosijus. Nuo 1637 m. vienuolynui vadovavo žymus stačiatikių veikėjas ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės patriotas, Chotyno mūšio dalyvis Petras Mohyla. 1688 m. vienuolyną, visada buvusį pavaldų Konstantinopolio patriarchui, perėmė Maskvos patriarchatas. Vienuolynas buvo aptvertas sienomis, jame pastatyta daugiau cerkvių, o XVIII a. - aukšta varpinė.\r\n\r\nKompleksas senojo Kijevo dalyje užima įspūdingą 28 ha plotą, čia veikia vienuolynas ir cerkvės, Teologijos Akademija, muziejus. Komplekse yra apie 120 XI-XX a. datuojamų statinių, iš jų 12 cerkvių. Pečorų laura yra įrašyta į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.\r\n\r\nPečorų laura garsi kaip itin didelis nekropolis – vienuoliai paprastai buvo laidojami olose, o vienuolyno cerkvėse buvo laidojami ir ne  vienuoliai. Olų klimatas (stabili 10-12 °C temperatūra visais metų laikais) išsaugo palaidotus kūnus. Ir dabar lankytojai gali juos lankyti. Šiame nekropolyje palaidota ir garsių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybių.\r\n\r\nSkiriamos dvejos palaidojimo olos – painūs labirintai 5-20 m. gylyje: Artimosios olos (Bližni Pečery) ir Tolimosios olos (Dalni Pečery).\r\n\r\nArtimosiose olose yra 75 kapai, įskaitant pačio vienuolyno įkūrėjo Antonijaus. Čia palaidota ir Julijona Alšėniškė - stačiatikių bažnyčios šventoji, garsios LDK Alšėniškių giminės atstovė. Manoma, kad ji buvo Alšėnų kunigaikščio Jurgio dukra. Julijona gyveno XVI a. viduryje ir mirė labai jauna. Garbinama kaip moterų globėja. Šventosios kultą XVII a. iškėlė metropolitas Petras Mohyla. Moterų palaikai Pečorų lauroje - išskirtinis reiškinys. Dalis Julijonos Alšėniškės palaikų perkelta į cerkvę Alšėnuose, netoli Lietuvos sienos.\r\n\r\nTolimosiose olose palaidoti 45 asmenys. Čia palaidotas Teodoras (Fiodoras) Ostrogiškis (apie 1360 - 1446), šios garsios giminės pradininkas, Žalgirio mūšio dalyvis (dalyvavo su savo kariuomene). T. Ostrogiškis buvo Švitrigailos rėmėjas kovose dėl Voluinės bei kovose dėl LDK sosto po Vytauto mirties. Gyvenimo pabaigoje (1440 ar 1441 m.) atsisakė pasaulietinio gyvenimo, priėmė šventimus (Feodosijaus vardu) Pečorų lauroje, gyveno Tolimosiose olose, kur ir buvo palaidotas. XVI-XVII a. sandūroje Stačiatikių bažnyčios buvo kanonizuotas.\r\n\r\nPečorų lauroje taip pat palaidotas Skirgaila, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus, Jogailos brolis, sritinis kunigaikštis valdęs Kijevą. Manoma, kad Kijeve buvo nunuodytas apie 1394 m.\r\n\r\n\r\nVienuolyne palaidoti ir Algirdaičiai: Algirdo sūnus Vladimiras Algirdaitis ir jo sūnus Aleksandras bei vaikaitis Semionas.\r\n\r\nPečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų sobore yra LDK didžiojo etmono, Trakų vaivados, Vilniaus kašteliono Konstantino Ostrogiškio (apie 1460 - 1530) kapas. Sobore buvo žymus renesansinis 1579 m. antkapis, tačiau šventovę 1941 m. susprogdino sovietai. K. Ostrogiškis ypatingai išgarsėjo pergale Oršos mūšyje (1514 m.) po kurios Vilniuje fundavo cerkvę - dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų. Beje, pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos tik ukrainiečių kalba.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nVaišvilaitė, Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/alsenu-kunigaiksciai\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/skirgaila\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Kijevas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.43464,"lng_wgs":30.55731,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kijevo-pecoru-lauros-vienuolyno-kompleksas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b5adb539-f158-431e-9d5e-1036749e9ece","_revision":"c65bc20a-504d-452a-a16c-e3af7696ce9b","id":"4449a3c905129cd","pavadinimas":"Šv. Juozapo katalikų bendruomenės bibliotekos archyvai","aprasymas":"Brazilijos lietuvių Romos katalikų šv. Juozapo bendruomenė (port. Comunidade Lituano Católica Romana de São José) - seniausia Brazilijos lietuvių organizacija. Įkurta 1928 09 09 San Paule labdaros, lietuvių religinių ir kultūros tradicijų puoselėjimo tikslais. Iniciatorius ir pirmasis (iki 1931) pirmininkas buvo Brazilijos lietuvių kolonijos kapelionas kunigas J. Valaitis.\n\n\n\n1999 bendruomenei priklausė Lietuvių katalikių moterų draugija, Maldos apaštalavimo draugija, Šv. Juozapo vyrų brolija. Bendruomenė išlaiko Šv. Juozapo bažnyčią San Paulo priemiestyje Vila Zelinoje (pastatyta 1936), kleboniją, lituanistinę mokyklą; nuo 1937 veikė bendruomenės choras. Bendruomenė yra lietuvių sodybos Lituanika su senelių ir svečių namais (nuo 1976), t. p. buvusios Šv. Kazimiero parapijos pastatų viena savininkių. 1931 turėjo 43, 1935 – apie 1500, 1972 – apie 120, 1999 – 169 narius.\n\nŠv. Juozapo parapijos patalpose saugomi bendruomenės bibliotekos archyvai.\n\n\n\nRukšys Petras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brazilijos-lietuviu-romos-kataliku-sv-juozapo-bendruomene","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1928 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.59009,"lng_wgs":-46.57592,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-juozapo-kataliku-bendruomenes-bibliotekos-archyvai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"157a75c3-4f75-43e8-b465-e4fa0b6ab1e3","_revision":"75598c82-245e-49cb-8817-a09af2f4ba83","id":"449bc60f2567fb2","pavadinimas":"Bulonės-Bijankūro XX a. 4-ojo dešimtmečio muziejus. Arbit Blato kūriniai ir Jacquesui Lipchitzui skirta skulptūra","aprasymas":"Bulonės-Bijankūro XX a. 4-ojo dešimtmečio muziejus (Musée des Années Trente de Boulogne-Billancourt) įsikūręs vakariniame Paryžiaus priemiestyje. Nuolatinėje parodoje didžiulė salė yra skirta École de Paris – Paryžiaus mokyklos reiškiniui. Pagrindinę ir didžiausią šios ekspozicijos dalį sudaro Arbit Blato kūryba. 1989 m. Arbit Blatas muziejui padovanojo keturiasdešimt vieną dailės kūrinį, kurie vaizduoja Paryžiaus mokyklos narius. Skulptūrose, tapybos ir grafikos darbuose įamžinti garsiausi pasaulio dailininkai Jacquesas Lipchitzas, Chaïmas Soutine’as, Emmanuelis Mané-Katzas, Albertas Marquetas, Marcas Chagallas, Pinchus Krémègne’is, Moïse Kislingas, Ossipas Zadkine’as, Tsugouharu Foujita, Alberto Giacometti ir kiti. Skulptūrų kolekciją papildo 1938 metų piešinys guašu ant kartono „Café du Dôme“, kuriame garsios Paryžiaus kavinės terasoje Arbit Blatas pavaizduoja prie staliukų sėdinčius žymiausius Paryžiaus mokyklos menininkus.\r\n\r\nArbit Blatas buvo įvairiapusis ir produktyvus dailininkas. Jis tapė, piešė, kūrė grafikos darbus, skulptūras, bareljefus ir scenografiją, rašė menotyrinius straipsnius. Įvairi autoriaus veikla byloja ne tik apie jo kūrybinį universalumą, bet ir asmenybės atvirumą. 1926 m. į Paryžių atvykęs aštuoniolikmetis Arbit Blatas buvo vienas jauniausių ir paskutinių dailininkų įsijungęs į Paryžiaus mokyklos menininkų ratą. Greitai su visais susidraugavo, ėmė piešti ir tapyti tiek individualius, tiek grupinius jų portretus. Sukūręs unikalią portretų galeriją jis buvo pramintas neoficialiu Paryžiaus mokyklos istorijos metraštininku.\r\n\r\n1933 m. Paryžiuje susipažinę kaunietis Arbit Blatas ir Druskininkuose gimęs Jacques Lipchitzas tapo ypač artimais bičiuliais. Nors Arbit Blatas buvo septyniolika metų jaunesnis už Lipchitzą ir priklausė kitai dailininkų kartai, jų artima draugystė truko visą gyvenimą. Abu menininkai svečiuodavosi vienas kito namuose Paryžiuje ir Niujorke, prisimindavo Lietuvą, artimuosius ir bičiulius, diskutavo apie meną, kūrė vienas kito portretus.\r\n\r\n1992 m. Bulonės-Bijankūro miesto rotušės skvere (26 avenue André-Morizet) atidengta Jacqueso Lipchitzo skulptūra, kurią sukūrė Arbit Blatas. Bronzinė skulptūra pasižymi jaukiu masteliu, kompozicine darna, tapybiška paviršiaus modeliuote. Lipchitzas pavaizduotas stovintis visu ūgiu jam charakteringoje pozoje – susikišęs abi rankas į kišenes, galvą dengia beretė. Tapydamas ar lipdydamas psichologinius portretus, Arbit Blatas gaudė ne tik konkrečią akimirką, bet ir siekė atskleisti vaizduojamojo žmogaus charakterį, įpročius, pozas. Arbit Blato sukurti portretai šiandien yra svarbūs ne tik menine, bet ir istorine prasme.\r\n\r\nDr. Vilma Gradinskaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai; Portretai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Bulonė-Bijankūras","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.83596,"lng_wgs":2.23945,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bulones-bijankuro-xx-a-4-ojo-desimtmecio-muziejus-arbit-blato-kuriniai-ir-jacquesui-lipchitzui-skirta-skulptura"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4fa9aaff-30d1-43dc-a23c-c89e56a2b014","_revision":"5f5c5ad3-4277-4ed3-af65-5b279894d3b0","id":"44e5a839a86cabe","pavadinimas":"Glubokas","aprasymas":"Miestelis įsikūręs prie Gluboko ežero, Vilniaus—Polocko ir Minsko—Daugpilio kelių kryžkelėje.\r\n\r\n1639 m. Mstislavlio vaivada Juozapas Karosas į miestelį pakvietė basuosius karmelitus. Jiems buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, suteikta nemažai miestelio ir apylinkės valdų. Tai buvo viena turtingiausių basųjų karmelitų fundacijų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. XVIII a. antroje pusėje čia veikė basųjų karmelitų Lietuvos provincijos naujokynas. 1865 m. jis uždarytas caro valdžios, bažnyčia rekonstruota į Dievo Motinos cerkvę, kuri veikia iki šiol.\r\n\r\nKitoje aikštės pusėje — Švč. Trejybės bažnyčia. Dabar 1764—1782 m. iškilusią vėlyvojo baroko šventovę primena tik fasadas. Pagrindinis pastato tūris pakeistas 1902—1908 m. rekonstrukcijos metu.\r\n\r\nMiesto pakraštyje — Berazvečioje — stovėjo Bazilijonų cerkvė ir vienuolynas. Bazilijonus į Gluboką taip pat pakvietė ir bažnyčią pastatė  Juozapas Korsakas. Iš pradžių pastatai buvę mediniai, o 1756—1763 m. išaugo mūrinis vėlyvojo baroko ansamblis  — Vilniaus baroko mokyklos pavyzdys. 1970 m. cerkvė sunaikinta sovietų valdžios, išliko tik vienuolyno korpusas.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII-XVIII a.","miestas":"Glubokas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.14091,"lng_wgs":27.69377,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/glubokas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d2e464c9-6822-42a8-8566-5e4cd0c1e127","_revision":"fa7ab086-aba6-4bcb-b884-bf4ce4f68042","id":"451c3b9dbb8c327","pavadinimas":"Užubalių (Petriki) piliakalnis","aprasymas":"Užubalių piliakalniu ir Kartuvės kalnu dar vadinamą piliakalnį kerta Latvijos - Lietuvos siena (apytiksliai trys ketvirtadaliai piliakalnio yra Lietuvos, vienas ketvirtadalis - Latvijos teritorijoje). Latvijoje jis žinomas Petruki (Petriki) vardu. Aikštelėje stovi pasienio stulpas nr. 1251. Lietuvai priklauso 6 m aikštelės šiaurrytiniame krašte ir piliakalnio pietinis bei rytinis šlaitai. Latvijos pusėje papėdėje 1937 m. rastas akmeninis kirvelis. Piliakalnis apaugęs mišku su prakirsta sienos juosta.\r\n\r\nPiliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga – I tūkst. pradžia.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.rokiskiotic.lt\/objektai\/uzubaliu-piliakalnis\nhttps:\/\/www.piliakalniai.lt\/objektai\/471","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Archeologija","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":"I tūkst. pr. Kr. pab. – I tūkst. pr.","miestas":"Kacitė","salis":"Latvija","lat_wgs":56.14502,"lng_wgs":25.50448,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/petruku-uzubaliu-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a208e217-09ca-429b-99cb-ce2dec0d0593","_revision":"b58cedf7-6c5b-46ca-b415-c4afa70cd0a5","id":"45264219ea8b32c","pavadinimas":"Freiburgo meno mokykla","aprasymas":"Vokietijoje, Breisgau Freiburgo mieste, 1946–49 m. veikė Dailės ir amatų mokykla, dar žinoma kaip Freiburgo meno mokykla (École des Arts et Métiers de Fribourg (pranc.), Schule für schöne und angewandte Künste (vok)), žymiausia lietuvių išeivijos aukštoji dailės mokykla, kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.\r\n\r\nFreiburgo dailės ir amatų mokykla, skirta užsieniečiams, veikė prancūzų valdomoje Vokietijos zonoje. Archyviniai šaltiniai rodo, kad mokykla amžininkų lietuvių buvo vadinama Taikomosios dailės institutu, jos veiklos pobūdį sąmoningai siejant su Meno mokyklos tradicijų tęsėju Kauno taikomosios dailės institutu.\r\n\r\nFreiburge pirmiausia pradėjo veikti keramikos studija, joje dėstė Eleonora Marčiulionienė ir Aleksandras Marčiulionis (pastarasis ir skulptūrą). Tapybą dėstė Viktoras Vizgirda, Adomas Galdikas ir Adolfas Valeška, grafiką – Telesforas Valius, audimą – Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, piešimą – V.K. Jonynas (taip pat ir skulptūrą), Vytautas Kasiulis ir Teisutis Zikaras, perspektyvą – Vytautas Kmitas, meno istoriją – estas poetas ir menotyrininkas Aleksis Rannitas. Mokykloje buvo dėstomos ir kalbos, jų mokė literatai: prancūzų – Alfonsas Čipkus (Nyka-Niliūnas), o vokiečių – Henrikas Nagys.\r\n\r\nFreiburgo dailės ir amatų mokyklą baigė Juozas Bakis, Vanda Kanytė-Balukienė, Jurgis Daugvila, Albinas Elskus, Vytautas Ignas (Ignatavičius), Algirdas Kurauskas, Antanas Mončys, Elena Urbaitytė, Romas Viesulas ir kiti. Tiek dėstytojai, tiek mokiniai nuo 1949 m. pradėjo sklaidytis po visą pasaulį: daugelis atsidūrė Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, kiti liko Europoje.\r\n\r\n \r\n\r\nDalia Ramonienė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dailes-ir-amatu-mokykla\/\nhttps:\/\/www.draugas.org\/archive\/1984_reg\/1984-05-19-PRIEDAS-DRAUGASm.pdf\nOna Mažeikienė, https:\/\/www.7md.lt\/archyvas.php?leid_id=728&str_id=6448\nRasa Andriušytė-Žukienė, Lietuvių dailininkai Freiburge ir Vakarų Europos meninė aplinka,  Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2007","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1946 - 1949 m.","miestas":"Breisgau Freiburgas","salis":"Vokietija","lat_wgs":47.97386,"lng_wgs":7.84261,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/freiburgo-meno-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dd206fac-aa07-483e-99ed-bbc485e61a76","_revision":"ba07192e-9b98-4f69-98f5-362690dc6c73","id":"455bb8c31c568e9","pavadinimas":"Lietuviškais vardais pavadintos viršūnės Tian Šanyje","aprasymas":"Kirgizijos šiaurės rytuose, Tian Šanio kalnų Terskei Alatau kalnagūbryje, į pietus nuo Isyk Kulio ežero yra lietuviškais vardais pavadintų viršūnių. Pavadinimus joms suteikė pirmieji į šias viršūnes užkopę Lietuvos alpinistai. Tai Gedimino Akstino, Bangos, Dotnuvos, Lietuvos alpinistų, Lietuvos tūkstantmečio, Jono Basanavičiaus, Nemuno, Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto, Žalgirio (4850 m, 1969 m.) viršūnės. Taip pat yra Algimanto Vidugirio, Lietuvos-Kirgizijos, Neries bei Antano Poškos vardais pavadintos viršūnės.\nLietuviški viršūnių vardai kol kas dar netapę oficialiais geografiniais pavadinimais, jų įteisinimo procesas tebevyksta.\n\n\nDubikaltienė Aira, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tian-sanis\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/terskei-alatau\n\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/veidai\/14\/220036\/lietuviu-alpinistai-sieks-oficialiai-registruoti-lietuviskus-virsukalniu-pavadinimus\n\nhttps:\/\/urm.lt\/default\/lt\/naujienos\/lietuvos-ir-kirgizijos-uzsienio-reikalu-ministrai-sutare-pagreitinti-virsukalniu-lietuviskais-pavadinimais-iteisinimo-proceduras","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":null,"salis":"Kirgizija","lat_wgs":42.22223,"lng_wgs":78.65353,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviskais-vardais-pavadintos-virsunes-tian-sanyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7e47419e-d4bd-4ad6-a7e7-1c5b6b51a15f","_revision":"ff1cb294-373d-4da5-828a-fef4a6850380","id":"457fcf0f970e839","pavadinimas":"Pringlo Šv. Marijos Apreiškimo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pringlas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.27783,"lng_wgs":-75.90916,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pringlo-sv-marijos-apreiskimo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0a54df88-107f-4c96-a682-6cdd03c3c9f0","_revision":"58def75a-ff4a-41b9-8a39-01e55398c84d","id":"45805deeeac1cfb","pavadinimas":"Eksponatai Švedijos Karališkosios pilies Arsenale","aprasymas":"Žygimanto Augusto šarvai, vienas įspūdingiausių eksponatų Karališkajame arsenale (Livrustkammaren), yra atkeliavęs į Švediją XVI a. iš Abiejų Tautų Respublikos, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Itin puošnius Kunzo Lochnerio manufaktūroje Niurnberge kurtus šarvus riteriui ir žirgui 1574 m. atsiuntė Švedijos karalienės Kotrynos Jogailaitės sesuo Ona Švedijos karaliui Johanui III kaip Žygimanto Augusto palikimą. Laiške seseriai Ona palinkėjo, kad Johanui III dėvint šiuos šarvus jie taip spindėtų, kad apakintų priešus. Kartu Ona Jogailaitė išreiškė viltį, kad kada nors šiuos šarvus dėvės ir jos sūnėnas, Kotrynos sūnus Zigmantas. Ekspozicijoje – ir daugiau karališkųjų reliktų. Čia galima apžiūrėti vaikiškus Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos šarvus (XVI-XVII a.), šalmą, Žygimanto Augusto paradinius skydus (XVI a.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos medžioklinį ragą (XVII a.), Zigmanto Vazos laikų trimito vėliavą (XVII a.), lietuvių ir lenkų modelio arkebuzas (XVII a.)\r\n\r\nEkspozicija galima apžiūrėti ir per Google Street View: https:\/\/g.co\/arts\/qyrLH1dv9AHJq8yR6\r\n\r\n \r\n\r\nLR ambasados Švedijoje informacija\r\n\r\nhttps:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/lietuvos-istorijos-pedsakais-svedijoje:1150 \nhttps:\/\/livrustkammaren.se\/en\/home\/visit","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32687,"lng_wgs":18.07362,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Zigmantas Vaza (1566–1632)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/eksponatai-karaliskosios-pilies-arsenalo-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a1cf07b9-e9a1-47f1-b8b2-ab7f7d092277","_revision":"1aa6afda-6de3-4633-98f6-ad73626b5de0","id":"45c74cbccda9ae4","pavadinimas":"Ciskodo katalikų bažnyčia","aprasymas":"Ciskodas (latv. Ciskādi, seniau Tiskādi), kaimas Latvijoje, Rēzeknės savivaldybėje. Iki 1772 m. priklausė Abiejų Tautų Respublikai.\n\nCiskodo krašte nuo seno gyventa lietuvių (save vadino lietuvininkais), šiauriausių vilniškių tarmės atstovų. K. Būga manė, kad lietuviai čia įsikūrė 12–16 a. Daugiau jų atsikėlė 17 amžiuje, tai rodo daugybė lietuviškos kilmės vietovardžių, pavardžių. Lietuviškuose Dieneliškių, Švedelių, Mažavaikių kaimuose po 1666 įsikūrė sentikiai rusai. Daugiausia lietuvių būta palei Daugpilio–Rēzeknės kelią (pleištas Kalupė–Silajaniai–Malinovka). 1851 Ciskodo parapijos 9 kaimų (Girnakaliai, Buodžiai, Kukučiai, Kurtiniai, Pilveliai ir kitų) 64 sodybose gyveno iki 400 lietuvių. 1977 vietos lietuvių, arba lietuvininkų, šnekta (1911 ją tyrinėjo K. Būga ir E. Volteris, 1925 – P. Būtėnas, 1977 – K. Garšva) kalbėjo 10, 1986 – du seniausieji Ciskodo parapijiečiai.\n\n\n1900 m. lietuvių dvasininkas Vincentas Tamošiūnas vadovavo dabartinės mūrinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statyboms. Įdomu, kad 1867 m. gimęs kunigas V. Tamošiūnas, dirbdamas savo parapijoje nuo 1928 m., kartu buvo Latvijos aizsargų organizacijos kunigas ir buvo apdovanotas Aizsargų Nuopelnų kryžiumi (nuo 1939 m. jis vienu metu buvo Ciskodo parapijos klebonas ir 17 Rezeknės aizsargų pulko 3 kuopos kunigas). Greta šventovės V. Tamošiūnas ir palaidotas.\n\n\nGaršva Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ciskodas\nhttps:\/\/latgalesdati.du.lv\/persona\/781\nJekabsonas Erikas, Lietuvių tautinė mažuma Latvijoje (nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m.): lietuviai katalikų kunigai, Lietuvos istorijos studijos, 35, 2015 m.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1900 m.","miestas":"Ciskodas","salis":"Latvija","lat_wgs":56.49224,"lng_wgs":27.13572,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ciskadu-kataliku-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0af47778-39dd-4f05-8c5c-380590a50b86","_revision":"4cb77854-4ca1-4db2-8b69-32746519d23c","id":"46a91c7325f879f","pavadinimas":"Paminklas Tadui Kosciuškai Milvokyje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai atminimo ženklų T. Kosciuškai. Vienas jų - paminklas Milvokyje, Viskonsino valstijoje, sukurtas Gaetano Trentanove ir atidengtas 1905 m.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1905 m.","miestas":"Milvokis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.00317,"lng_wgs":-87.92364,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-tadui-kosciuskai-milvokyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8889ee5a-18a2-4ac5-a851-cf6087c50d01","_revision":"52c28eb4-e65b-4f1c-8e72-0900e831210b","id":"486d12a4cec5681","pavadinimas":"Olykos miesto įvažiuojamieji Lucko vartai","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Albertas Stanislovas Radvila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vienintelis išlikęs LDK didikų Radvilų Olykos renesansinių gynybinių įrenginių elementas.\r\n\r\nRadvilos Olykos miestą įtvirtino, įrengė gynybines sienas su vartais. Už Putylivkos upelio, buvusiame Zalisočės priemiestyje (dabar atskiras kaimas) stovi Lucko vartai, kuriuos XVII a. pirmoje pusėje pastatydino Albertas Stanislovas Radvila. Raudonų plytų statinį vainikuoja renesansinis atikas, puoštas arkadų ornamentu. Lucko vartai – vienintelis iki šiol išlikęs renesansinių miesto gynybinių įrenginių elementas.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII a. pirma pusė","miestas":"Olyka","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.72855,"lng_wgs":25.81746,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/olykos-miesto-ivaziuojamieji-lucko-vartai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"33e5f72b-e07e-4678-ad4c-3f25df3b684a","_revision":"37af29ad-4580-439c-98d5-391c22c0407b","id":"4880d4744893000","pavadinimas":"Vytis Albertinos muziejaus fasade","aprasymas":"Vienos Albertinos muziejaus šoninis fasadas yra puoštas jo įkūrėjo, Saksonijos princo Alberto Kazimiero (1738-1822) ir žmonos Marijos Kristinos (1742-1798) herbais. Albertas Kazimieras buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto III sūnus, todėl jo herbe yra ir Lietuvos Vytis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/augustas-iii\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":null,"metai":"XIX a. I p.","miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.20484,"lng_wgs":16.36771,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-albertinos-muziejaus-frontone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"190f5d26-27f7-42ad-a7df-7a0102c023e6","_revision":"5b4c3c53-4b34-44e5-841f-1c977b556bb8","id":"4903b5fb487a6d6","pavadinimas":"Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir Vytis Šv. Severino bažnyčioje","aprasymas":"Paryžiaus Šv. Severino bažnyčioje yra Valentino Vankavičiaus nutapyta Aušros Vartų koplyčios paveikslo Švč. Mergelė Marija kopija (1841). Virš paveikslo - Lietuvos vytis ir Lenkijos erelis.\r\n\r\nAltorius 1841 m. įrengtas Antašvietėje, Molėtų rajone gimusio Andriaus Tovianskio (Andrzej Towianski) iniciatyva.\r\n\r\n \r\n\r\nTarandaitė Dalia, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/valentinas-vankavicius\nMaknavičius Linas, https:\/\/lietuviai.fr\/lt\/apie-prlb\/prlb-istorija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1841 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85222,"lng_wgs":2.34585,"autoriai":"Valentinas Vankavičius (1800–1842)","susijusios_asmenybes":"Andrzej Towiański (1799–1878)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ausros-vartu-svc-mergeles-marijos-paveikslas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c195168e-bef2-4352-a1fa-ffd03a0f0935","_revision":"fb56c48a-b198-41a3-b950-338be29e5843","id":"494a6e3b2725f35","pavadinimas":"Kijevo universitetas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Antanas Mackevičius, Maironis, Vincas Krėvė\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 19 a., 20 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vertybės iš uždaryto Vilniaus universiteto, studijavo žymūs lietuviai.\r\n\r\n1832 08 29 d. Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I aktu buvo uždarytas Vilniaus universitetas (iki 1842 m. dar liko pertvarkyti Medicinos fakultetas ir Teologijos fakultetas). Po dviejų metų, 1834 m. Kijeve buvo įkurtas Šv. Vladimiro imperatoriškasis universitetas, dabartinis Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinis universitetas.\r\n\r\nIš Vilniaus universiteto į Kijevo universitetą buvo pervežta 5405 pavadinimų knygų (7563 tomai), 848 senoviniai ir 238 nauji medaliai, 1459 monetos, tapybos, skulptūros, architektūros ir grafikos, astronomijos ir mechanikos kabinetų įranga, dalis universiteto archyvo, mineralų ir anatomijos rinkiniai, herbariumas.\r\n\nUždarius Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją daug jos profesorių ir studentų 1842 m. perkelta į Kijevo universiteto Medicinos fakultetą.\n\n\n\n\n\n\r\n\r\nApie 1850 m. universitete studijavo vienas 1863 sukilimo Lietuvoje vadų A. Mackevičius, 1883–1884 – Maironis (vieną semestrą studijavo literatūrą). 19 amžiaus pabaigoje – A. Domaševičius, A. Moravskis, 20 amžiaus pradžioje – V. Krėvė (parašė mokslinį darbą Indoeuropiečių tėvynė), J. Gurauskis, Matas Untulis.\n\n1887 m. universitete veikė lietuvių studentų būrelis.\n\n\r\nXX a. antroje pusėje dalis Vilniaus universitetui priklausiusių knygų grąžinta. 1988 m. į Vilnių iš Kijevo sugrįžo nedidelė senojo Vilniaus universiteto herbariumo dalis.\r\n\r\n2012 m. Filologijos instituto pagrindiniame fasade buvo atidengta skulptoriaus Leono Pivoriūno sukurta memorialinė lenta su bareljefu, kurioje lietuvių ir ukrainiečių kalbomis įrašyta: „JONAS MAČIULIS-MAIRONIS (1862-1932), lietuvių poetas, dvasininkas ir tautinio atgimimo veikėjas 1883-1884 m. studijavo Kijevo universitete“.\r\n\r\nLaikas, kurį Maironis praleido Kijevo universitete svarbus ir tuo, kad poetas čia studijavo ir LDK istoriją pas istoriką Vladimirą Antonovičių. Po neilgai trukusių mokslų Maironis parašė pirmą trumpą Lietuvos istoriją, kurioje buvo suformuluotas iki šiol populiarus „didysis pasakojimas“ apie herojišką Lietuvos valstybės laikotarpį, apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, taigi ir su Ukraina.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kijevo-universitetas\/\nKiaupa, Zigmantas, Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m. Vilnius, Versus aureus, 2006\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX-XX a.","miestas":"Kijevas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.44239,"lng_wgs":30.51142,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kijevo-universitetas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"98ea68f3-aa2a-471a-ab41-f76cb3261657","_revision":"d49d6ce9-1d06-4900-9456-d8cf04e0007d","id":"49b3fb39a7cf773","pavadinimas":"Brestas","aprasymas":"Vietovė minima nuo 1019 m. kaip senosios Rusios miestas Berestje, įkurtas Bugo ir Muchaveco santakos kyšulyje, kur buvo pilis. XI a. pradžioje miestas priklausė Turovo, nuo 1020 m. — Lenkijos, nuo 1044 m. — Kijevo, nuo XII a. vidurio - Voluinės kunigaikščiams. Miestelis plėtėsi aplink medinę pilį, pastatytą XII a.\r\n\r\nPrie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Brestas prijungtas Gedimino laikais — XIV a. pradžioje. Mieste kilo mūriniai pastatai: šalia XIII a. Šv. Petro cerkvės iškilo Šv. Mikalojaus cerkvė, 1380 m. Vytauto funduota augustijonų bažnyčia. Bresto raidą paskatino 1390 m. Jogailos suteiktos miesto savivaldos teisės.\r\n\r\nBrestas buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis centras. Vytauto laikais priklausė Trakų vaivadijai, XVI a. pradžioje — Palenkės vaivadijos pavietų centras, o XVI a. viduryje įkurta atskira Bresto vaivadija.\r\n\r\nTai strateginis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taškas: vakarinėje dalyje — gynybinė tvirtovė, pro kurią keliai vedė į Vilnių, Kijevą, Maskvą, Varšuvą. Taip pat Breste vyko įvairios politinės derybos, seimai ir seimeliai, bažnytiniai suvažiavimai. Kaip vieno įtakingiausių Lietuvos Reformacijos veikėjų Mikalojaus Radvilos Juodojo valda, Brestas tapo svarbiausiu protestantizmo židiniu visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Čia Radvila Juodasis 1553 m. įkūrė spaustuvę evangelikų reformatų raštams lenkų kalba spausdinti, iš kurių garsiausias — Brastos Biblija, išleista 1563 m.\r\n\r\n1596 m. buvo sudaryta Brastos bažnytinė unija, įkurta graikų apeigų katalikų vyskupija su centru — Šv. Mikalojaus cerkve. XVI a. pabaigoje suformuota Bresto ekonomija. 1653 m. šiame mieste posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, šaukti Lietuvos bajorų seimai, kūrėsi konfederacijos, įsteigta monetų kalykla (1659).\r\n\r\nXVII a. iškilo daugelis puošnių katalikų bažnyčių su vienuolynais.\r\n\r\nNuo XIV a. pabaigos į Brestą ėmė keltis žydai, kurie gavo privilegiją iš Vytauto (ši privilegija 1514 m. pradėta taikyti visoms žydų bendruomenėms Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje).\r\n\r\n1795 m., per Abiejų Tautų Respublikos trečiąjį padalijimą, miestą užėmė Rusijos imperija ir pavadino Brest Litovsko vardu. Rusijos imperijos laikais nukentėjo dauguma senųjų miesto architektūros paminklų. Bresto tvirtovės teritorijoje galima pamatyti buvusio bernardinų vienuolyno likučius.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV a. pr.","miestas":"Brestas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.08227,"lng_wgs":23.65414,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/brestas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e1094b36-64c5-47de-a843-ecc07ac3db8f","_revision":"30c65035-0e0e-4890-aab6-cab39a6f095b","id":"49e08e74a5d7395","pavadinimas":"Martyno Mažvydo Katekizmo egzempliorius Torunėje","aprasymas":"Žinomi tik du išlikę Martyno Mažvydo Katekizmo egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete, o kitas - Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bibliotekoje.\r\n\r\nKatekizmas (Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės) – unikalus lietuvių raštijos paminklas, pirmoji išspausdinta knyga lietuvių kalba su pirmuoju originaliu lietuvišku eiliuotu tekstu ir gaidomis. Išleista 1547 m. Karaliaučiuje 200–300 egzempliorių tiražu, jos autorius ir sudarytojas – Martynas Mažvydas (apie 1510–1563). Autorius šios knygos tituliniame lape nenurodomas, tačiau, kaip iššifravo lenkų kalbininkas Janas Safarewiczius, jis įrašytas akrostichu eiliuotoje pratarmėje: MARTJNVS MASVJDJVS.\r\n\r\nKnygą sudaro lotyniškas ketureilis Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Friedricho Staphylo lotyniška pratarmė Malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams, M. Mažvydo eiliuota pasaulietinio pobūdžio lietuviška prakalba Knygelės pačios byla lietuvinikump ir žemaičiump, trumpas elementorius Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti, 5 dalių evangelikų liuteronų katekizmas (verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai) ir 11 giesmių su gaidomis rinkinėlis Pradestyse giesmes šventas.\r\n\r\nVyrauja gotikinis (švabacho) šriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalba atspausdintos lotynišku šriftu (antikva). Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Katekizmo antraštė papuošta renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą. Knyga atspindi XVI a. pradžioje Vakarų Europoje įsigalėjusias reformacijos idėjas ir jų paplitimą Lietuvoje.\r\n\r\n \r\n\r\nKnyga Vilniaus universiteto skaitmeninėje kolekcijoje: https:\/\/kolekcijos.biblioteka.vu.lt\/objects\/VUB01_000408215#00001\r\n\r\nMašanauskienė Miglė, Fiksuoti istoriją, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, 2022 https:\/\/unesco.lt\/images\/Fiksuoti_istorija_Pasaulio_atmintis.pdf\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/martynas-mazvydas\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1547 m.","miestas":"Torunė","salis":"Lenkija","lat_wgs":53.02036,"lng_wgs":18.57087,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/martyno-mazvydo-katekizmo-egzempliorius-toruneje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c198ed9a-5d52-4a0c-9b5b-21d02c860330","_revision":"9bc14b9d-d9bf-4394-9656-616ee4f2b228","id":"4a55c3fcd9bd3c6","pavadinimas":"Kraslavos Šv. Liudviko katalikų bažnyčia","aprasymas":"Kraslavos katalikų bažnyčia – ryškiausias baroko architektūros pavyzdys Latgaloje, ji statyta 1755–1767 m. Grafas Konstantinas Liudvikas Plateris nuo 1755 iki 1767 m.  fundavo naujos mūrinės bažnyčios statybas vietoje čia buvusios medinės bažnyčios. Ši trijų navų bazilika be bokštų, su monumentaliomis santūrių barokinių formų vidaus patalpomis, iš pradžių buvo sumanyta kaip Livonijos vyskupo katedra. Statybai vadovavo Antonio Parrocco, suteikęs jai Romos bažnyčias primenančią raišką. Bažnyčią puošia 13 altorių. Centrinės altoriaus freskos „Šventasis Liudvikas eina į kryžiaus žygį” autorius yra italų menininkas F. Kastaldi. Vėliau centrinį altorių papildė to paties pavadinimo lenkų menininko J. Mateiko altoriaus paveikslas. 1775 metais po bažnyčia įrengti grafų Pliaterių šeimos kapai. 1757–1844 metais prie bažnyčios veikė Religinis seminaras – pirma aukštoji mokykla Latvijoje. Pamaldos vyksta kiekvieną dieną.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.visitkraslava.com\/lt\/turizmas\/lankytinos-vietos\/kraslavos-baznycios\/kraslavos-kataliku-baznycia\nhttps:\/\/www.ldk-ticino.info\/kraslava","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1767 m.","miestas":"Kraslava","salis":"Latvija","lat_wgs":55.89782,"lng_wgs":27.1697,"autoriai":"Antonio Parokko","susijusios_asmenybes":"Konstantinas Liudvikas Pliateris (1722–1778)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kraslavos-sv-liudviko-kataliku-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"acd304fc-05ed-49f2-8432-5b6dd311fb87","_revision":"879240cf-ec0e-469f-bba0-5b5b77beebda","id":"4a69c1246a6f54c","pavadinimas":"Karaliaučiaus pilis","aprasymas":"Tvankstės pilis stovėjo ant kalvos, dešiniajame Priegliaus krante. Kryžiuočiai ją sudegino ir 1255 m. toje vietoje pasistatė savo medinę pilį. Vėliau  iškilo mūrine pilis, apjuosta dviem sienom su devyniais bokštais. Po Didžiojo prūsų sukilimo tiek prūsai, tiek lietuviai ne kartą norėjo Karaliaučiaus pilį užimti. 1457 m. į Karaliaučių atsikėlė Ordino vyriausiasis magistras, o vėliau Ordinas čia perkėlė ir savo sostinę iš Marienburgo.\r\n\r\nXVI a. 2,5–3 km spinduliu nuo pilies buvo pastatytas gynybinis pylimas, žinomas Lietuvių pylimo vardu. Pradžioje tai buvo tik aukštas žemės pylimas su giliu ir plačiu grioviu. Bėgant laikui jis keitėsi. 1626–1634 m. pagal lietuvių architekto Teofilio Spynausko projektą Lietuvių pylimas buvo pirmą kartą rekonstruotas. Pastatyti bastionai, kazematai. Ypač darbai paspartėjo Karaliaučiuje apsigyvenus paskutiniam Biržų–Dubingių Radvilų šakos atstovui – Boguslavui Radvilai, tapusiam Brandenburgo ir Prūsijos valdovo kunigaikščio Frydrycho patarėju ir Prūsijos generalgubernatoriumi. Jis apjuosė Karaliaučių gynybiniu pylimu.\r\n\r\nPilis, tapusi hercogų dvaru, XVII a. buvo rekonstruota. Pilies bažnyčioje buvo karūnuojami Prūsijos karaliai. Vėliau joje įšventindavo evangelikų kunigus. 1675 m. spalio 21 d. čia buvo įšventintas Pilypas Ruigys, o 1743 m. spalio 21 d. – Kristijonas Donelaitis.\r\n\r\nPilyje veikė sena biblioteka, nuo 1743 m. čia įsikūrė prūsistiką ir lituanistiką tyrinėjusi karališkoji vokiečių draugija - iki Lietuvių literatūros draugijos įsteigimo 1879 m. Tilžėje, tai buvo svarbiausias lituanistinių tyrinėjimų centras. Nuo 1844 m. Karaliaučiaus pilyje veikė draugija „Prūsija“, tyrinėjusi Mažosios Lietuvos ir Prūsijos praeitį. Draugijos surinktoms archeologijos ir etnografijos vertybėms pristatyti pilyje buvo įkurtas muziejus.\nPo Antrojo pasaulinio karo iš pilies liko vien plikos sienos, kurios 1967 m. buvo susprogdintos. Dabar šioje vietoje – centrinė aikštė su buv. Tarybų rūmais.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1255 m.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.71045,"lng_wgs":20.50956,"autoriai":"Teofilis Spynauskas","susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Jonas Bretkūnas (1536–1602); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Kęstutis (apie 1297–1382); Boguslavas Radvila (1620–1669); Kristijonas Donelaitis (1714–1780); Pilypas Ruigys (1675–1749); Herkus Mantas (m. 1273); Abraomas Kulvietis (1510–1545); Martynas Mažvydas (1510–1563)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karaliauciaus-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f35c1e1b-edd2-4118-bf72-1fd48c6081c0","_revision":"9d6fe9c3-de6e-4722-8386-b961f1b439cb","id":"4b9ce42c996ed0b","pavadinimas":"Juozo Tumo-Vaižganto knygos \"Pragiedruliai\" kūrimo vieta","aprasymas":"Juozas Tumas-Vaižgantas 1918 m. vasarį Stokholme baigė pirmą romano „Pragiedruliai“ dalį, kone keturių šimtų puslapių „Gondingos kraštą“. Teksto pabaigoje įrašyta data – vasario 19-oji, trys dienos po Nepriklausomybės akto paskelbimo. Kunigas, rašytojas, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas J. Tumas-Vaižgantas į Stokholmą buvo atvykęs dalyvauti Antrojoje lietuvių konferencijoje 1917 m. spalio 18-20 d. Po konferencijos J. Tumas-Vaižgantas į Lietuvą negalėjo grįžti septynis mėnesius. Tą laiką jis išnaudojo kūrybai, parašė ne tik „Pragiedrulių“ pirmą tomą, bet ir knygelę „Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei 1916-1917 m.“.\r\n\r\nRomano paantraštė – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Modernios lietuvių epopėjos, kuriamos tuo pat metu kaip valstybė, pagrindinis siužetas yra ne politika, ne tolima herojiška istorija, ne šeimos kartų drama, o kultūros, sąmoningumo, skaitymo augimas.\r\n\r\nIš Juozo Tumo-Vaižganto atsiminimų:\r\n\r\nBesidarbuojant Komitete kun. Tumui teko padaryti keletas kelionių po išsiblaškiusias Rusuose lietuvių kolonijas, o 1917 m. jis buvo deleguotas į Tautų Kongresą Kievan (kelionės Tumui gan mėgiamas daiktas ir jis dar „Vilty“ būdamas mielai pasiimdavo sau įvairius delegavimus, k. a. į Krokuvą, Rytų Galiciją, Latvius, Ėstus; iš Laižuvos keliauja net Amerikon). Iš Kievo, važiuoja į Skandinavus, į Stokholmo Lietuvių Konferenciją. Stokholman T. važiavo trumpesniam laikui, tačiau netikėtai teko jam išbūti čia net kelis mėnesius: Rusuose tuo laiku susidarė naujos politinės konjunktūros, taip pat ir Lietuvoje, ir T. panūdo važiuoti iš čia jau nebe Rusijon, bet Lietuvon; tačiau okupavusieji tuo laiku Lietuvą vokiečiai ilgai nenorėjo jo Lietuvon įsileisti ir nevizavo paso. Tuo metu Stokholme buvo susidariusi visa lietuvių kolonijėlė: J. Šliūpas, Putinas, Jurkūnas-Šeinius, kelios lietuvės studentės, važiavusios Šveicarijon ir čia pakeliui taip pat priverstinai įstrigusios, taip pat pora darbininkų, grįžtančių tėvynėn iš užjūrio. Nyku lietuviams svetur gyventi, ypač pakelėje ilgesniam laikui sustojusiems. Aplinkybės suvienijo visą tą būrelį, ir jie ėmė rinktis kas šeštadienis bendriems pasikalbėjimams: literatams uždėta buvo pareiga kiekvienam susirinkimėliui vis paruošti ką nors nauja paskaityti. Tai vertė ir Tumą rašyti. O laiko turėjo šį kartą daug, jokio kito darbo bent sykį neturėjo. Tad ir ėmė rašyti tai, kas jau buvo subrendę jam gana aiškiai. Ėmė rašyti „Pragiedrulius“, tą sumanytąją savo „epopėją“. Sulig jau turimuoju planu į pirmuosius tomus būtų turėję įeiti kai kurie pirmesnieji dalykai, senieji jo raštai, bet su savim jis neturėjo nieko ir nieku būdu gauti jų negalėjo. Reikėjo tad rašyti nauji vaizdai; pirmesnieji gi dalykai, kurie galima buvo jo planu prisegti prie vienos bendros koncepcijos, palikti tolimesniems tomams. Tokiu būdu pirmasis „Pragiedrulių“ tomas išėjo visai naujas ir beveik taip pat ir antras. Ir tai išėjo tik i sveikatą tiem dviem pirmiesiem „Pragiedrulių“ tomam, nes jie įgavo vientisumo, čielybės, ko jau trūksta 3-jam tomui, kuri sudaro taip pat geri, gražūs dalykai, bet visai atskiri ir kuris todel, išskyrus vieną bendrą „Pragiedrulių“ vardą, beveik nieko bendra daugiau su tais pirmais dviem tomais neturi. Taip tai Petrapilis subrendino, paruošė, o Stokholmas pagimdė mūsų literatūrai „Pragiedrulius“, kuriais Tumas-Vaižgantas užėmė sau iš karto lietuvių literatūroje vieną pirmųjų vietų.\r\n\r\n \r\n\r\nMindaugas Kvietkauskas  Kova dėl kultūros: nepabaigtas siužetas \nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/nuomones\/3\/12093\/kova-del-kulturos-nepabaigtas-siuzetas\r\n\r\nLR ambasados Švedijos karalystėje informacija\r\n\r\nhttps:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/lietuvos-istorijos-pedsakais-svedijoje:1150\r\n\r\nVAIŽGANTO RAŠTAI I TOMAS VILNIAUS LAIKOTARPIS 1918-1919 m. PUBLICISTIKA I dalis „Švyturio“ b-vės leidinys KAUNAS; VILNIUS, 1922 m.","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1918 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32963,"lng_wgs":18.07548,"autoriai":"Juozas Tumas-Vaižgantas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juozo-tumo-vaizganto-knygos-pragiedruliai-kurimo-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7e6d28cb-0e5d-4d5f-8e51-21b735e11b05","_revision":"aea979d3-72cd-4a6f-a2c5-d2775221729c","id":"4bb7be3a48c2a2f","pavadinimas":"Liudviko Mykolo Paco kapas Izmire","aprasymas":"Liudvikas Mykolas Pacas (1778–1835) buvo Jiezno grafas – paskutinysis Pacų vyriškosios linijos atstovas. Jis gimė Strasbūre, mokėsi Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Vilniaus universitete, vasaras dažnai praleisdavo Jiezno dvare. Jis kovojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės daliniuose Ispanijoje ir Austrijoje. Buvo Napoleono I adjutantas, dalyvavo jo žygyje į Rusiją. 1813 m. apdovanotas Virtuti Militari ordinu. 1815 m. grįžo į Lenkijos karalystę, ūkininkavo savo dvaruose, daugumą valstiečių pervedė į činšą. Į savo valdas Dauspudoje Pacas pakvietė apie 500 naujakurių iš Škotijos ir Anglijos (daug ūkininkų ir amatininkų, o taip pat ekonomus bei sodininką), kurie labai ženkliai prisidėjo prie Pacų valdų ekonominės plėtros ir modernizavimo. Per 1830–1831 m. sukilimą L. M. Pacas buvo sukilėlių laikinosios vyriausybės narys, vadovavo rezerviniam korpusui, Ostrolenkos mūšyje sužeistas. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją,  mirė 1835 m. Izmire, Turkijoje. Didžiulį Pacų turtą konfiskavo rusų valdžia ir tokiu būdu buvo sunaikinti nuostabaus grožio pastatai, išsklaidyti meno kūriniai, sustabdyta moderni ekonominė veikla.\r\n\r\nL.M. Pacas palaidotas Turkijos Izmiro Šv. Polikarpo bažnyčioje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liudvikas-mykolas-pacas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1835 m.","miestas":"Izmiras","salis":"Turkija","lat_wgs":38.42576,"lng_wgs":27.13586,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Liudvikas Mykolas Pacas (1778–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liudviko-mykolo-paco-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"81aa5309-f8b2-4767-8918-1c2484e0e977","_revision":"d9417775-7ecf-4304-9e80-a2e267c46a07","id":"4bc1aed1ec5e643","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras Volodymyre","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vaišelga\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 13 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK laikus menanti šventovė, galima Vaišelgos palaidojimo vieta.\r\n\r\nŠvč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras (XII, XVIII, XIX a.) - vienas seniausių išlikusių Volodymyro pastatų. Šventovė buvo sumūryta dar XII a. Volodymyro piliavietėje ir joje buvo laidojami Voluinės kunigaikščiai. Pastatas perstatytas XVIII a. ir stipriai rekonstruotas XIX a. Šalia soboro nuo XV a. įkurti Vyskupų rūmai. Nors senieji pastatai buvo perstatyti XX a. antroje pusėje, išliko senoji originali keturkampė varpinė, liudijanti apie buvusį gynybinį statinių pobūdį.\r\n\r\nAnot tradicijos šalia šios šventovės XIII a. buvo palaidotas Mindaugo sūnus, stačiatikis Vaišelga (apie 1230-35 - 1267 04 17). Čia atrastas kryžius, ženklinantis Lietuvos didžiojo kunigaikščio kapą.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttp:\/\/www.iaa.lt\/lt\/main\/veikla\/svietimas\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaiselga\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XII-XIX a.","miestas":"Volodymyras","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.84279,"lng_wgs":24.31458,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-emimo-i-dangu-uspenijes-soboras-volodymyre"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a514c05f-781e-453b-87e2-8648f4018fc7","_revision":"0cc54921-fd7c-405d-94cd-4357e5d7e4c0","id":"4c042cfd579608f","pavadinimas":"Lietuvos partizanų vizitas Stokholme 1948 m.","aprasymas":"Laisvės kovų istorijos tyrinėtoja Rita Pauliukaitienė knygoje „Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus“ rašo, kad užsitęsus partizanų kovai, Lietuvos laisvės kovotojų vadovybė, ieškodama kontaktų su lietuvių rezistencinėmis organizacijomis Vakaruose, siuntė savo pasiuntinius, kad šie atkreiptų visuomenės dėmesį į okupaciją. Vykti kartu su Juozu Lukša-Skrajūnu įsakymą gavo ir Tauro apygardos partizanas Kazimieras Pyplys-Mažytis. Jie nelegaliai nuvyko į Lenkiją ir slapta keltu „Drottning-Victoria“ atplaukė į Švediją. 1948 m. vasario 6 d. vos išlipę Treleborgo uoste jie pasidavė švedų policijai ir buvo išsiųsti į pabėgėlių stovyklą Landskronos mieste. Kadangi nepavyko partizanų pasiuntinių išskraidinti atgal į Lietuvą, kovo mėnesį jie buvo išleisti į Stokholmą. Čia užmezgė ryšius su Jonu Pajauju, kitais rezistentais. J. Lukšai persikėlus į Prancūziją, K. Pyplys liko Švedijoje, ruošėsi rezistencinei veiklai, pavyzdžiui: mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti su racija. Per radiją jis kreipėsi į Lietuvos laisvės kovotojus. Švedijoje K. Pyplys artimai bendravo su kalbininko Kazimiero Būgos sūnumi Gintautu Būga, dailininku Pranu Lape.\r\n\r\n1948 m. gegužės mėnesį restorane „Berns“ užfiksuoti Lietuvos partizanų įgaliotiniai Švedijoje su čia gyvenusiais lietuvių rezistentais: Jonas Deksnys-Prapuolenis, Juozas Lukša-Skrajūnas, Valdemaras Briedis-Teofilis, Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis ir Vladas Žilinskas-Šarūnas.\r\n\r\nAktyvus visuomenininkas Alkas Paltarokas nurodytą istorinio Lietuvos partizanų pasiuntinių į Vakarus susitikimo vietą rado Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“. Pačiame Stokholmo centre esančiame „Berns“, atidarytame dar 1863 m., veikia ir viešbutis, baras, naktinis klubas. 1944 m. čia buvo atidarytas pirmasis Švedijoje kinų restoranas.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nLR ambasados Švedijoje informacija","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1948 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33257,"lng_wgs":18.07312,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-partizanu-vizitas-stokholme-1948-m"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"21104e9e-0c03-4388-9d05-bb2a8b6b853c","_revision":"108a2258-4a33-4b63-a3fa-3846ea8f00f9","id":"4c081caf2349a05","pavadinimas":"Vilniaus miesto suolininkų teismo nario R. Wittmacherio- Palmstrucho (1612-1670) palaidojimas","aprasymas":"Nedidelis jaukus Torshälla (anksčiau šved. Thorsshargh, lot. Torselia) miestas prie Torshällaån upės kažkada buvo pagoniško kulto bei prekybos centras. Yra išlikę nemažai vikingų laikų palaidojimų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie vietovę išlikę iš XIII a. 3 dešimt., o rašytiniuose šaltiniuose miestas paminėtas 1317 m., kuomet jam buvo suteikta savivalda. Prie upės buvo stovėjo daugelis malūnų. Vietovėje gausu geležies rūdos išteklių. Mieste buvo įrengtas uostas. Iškasus kanalą, sujungusį su metalurgijos centru Eskilstunoje, jo reikšmė dar labiau išaugo. Pagal 1648 m. valdovės privilegiją abiejų kaimyninių miestu meru turėjo būti tas pats asmuo, o pats miestas–teisiškai vienu mieste. Beveik visas medinis senamiestis sudegė didžiojo 1798 m. gaisro metu.\r\n\r\nTorshälla bažnyčia yra Eskilstuna savivaldybės teritorijoje, Södermanland regione. Dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje stovėjo pagoniška šventykla, kurios vietoje vėliausiai XI a. vid. buvo medinė katalikų bažnyčia.  Vietoje jos XII a. buvo pastatytas skaldyto akmens romaninio stiliaus kulto pastatas. Išliko kai kurie senieji jo fragmentai. Nava, priebažnytis ir kai kurios kitos dalys statytos XV a. Bokštas buvo pristatytas 1614 m. Jis buvo daugiau kaip 90 m. aukščio, todėl neretai trenkdavo žaibai. 1873 m. jis sudegė, buvo ugnies pažeistas ir bažnyčios stogas, tačiau vidus nenukentėjo.\r\n\r\nBažnyčioje išlikę daugelis katalikiškų ir liuteroniškų meno vertybių, kaip antai XV a. lubų tapyba, kurioje Abraomas pavaizduotas su akiniais. Dar daugiau vertybių pražuvo. Bažnyčios restauracijos metu XX a. 2 dešimt. nemažai jų buvo atkurta. Bažnyčia dar kartą buvo restauruota XX a. 7 dešimt.\r\n\r\nReinholdas Wittmacheris-Palmstruchas ir jo laidotuvių herbas. Bažnyčioje palaidotas buvęs XVII a. Vilniaus miesto suolininkų teismo (vaito vadovaujamas miesto baudžiamasis teismas) narys bei Švedijos muitinės direktorius Reinholdas Wittmacheris-Palmstruchas (1612-1670). Bažnyčioje (šiaurinėje navos pusėje, ant ryčiausios kolonos) išliko jo laidotuvių herbas, naudotas bajoriškos kilmės asmenų laidotuvių procesijos metu ir vėliau kabinamas bažnyčioje. Herbas išpieštas ant medžio, su užrašu „Palmstruck“ (aukštis–145 cm, plotis–310 cm). Jame pavaizduotas 1651 m. broliams Palmstruchams suteiktas herbas. Po herbu buvę sukryžiuoti du kardai buvo pavogti 1973 m.\r\n\r\nWittmacherio Palmstrucho tėvas Reinholdt Witmacker († apie 1649) kilo iš Olandijos, iš kur pabėgo nuo religinių persekiojimų. Gyveno švedų Rygoje. Buvo turtingas pirklys, 6 km. nuo Rygos, Vidžemėje, 1631 m. nusipirko Belles dvarą. Jį turėjo iki 1710 m. Jam buvo pažadėta bajorystė, tačiau suteikta jau po jo mirties trims sūnums: finansininkas Johanas († 1671) tapo Švedijos (Stokholmo) valstybinio banko (1656 m., šved. Palmstruchska banken, vėliau Riksbanken) steigėju (direktoriumi), popierinių pinigų Europoje išradėju (išleisti 1661 m., uždrausti 1664 m., bankas po bankroto atkurtas 1668 m.); Gerhardas (1620–1677) tapo Rygos uosto raštininku; galiausiai Reinholdas (1612-1670) generaliniu muitinės direktoriumi.\r\n\r\nVisi trys broliai lankėsi Vilniuje. R. Wittmacheris Palmstruchas 1655 m. pradžioje tapo Vilniaus miesto suolininku unitų pusėje ir buvo dar kartą nobilituotas pagal 1568 m. Vilniaus miesto valdžios elito nobilitacinę privilegiją. Turėjo įgyti ir Vilniaus miesto pilietybę. Jį parėmė Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas evangelikas reformatas Jonušas II Radvila. Lietuvoje XVII a. 5-6 dešimt. R. Wittmacheris Palmstruchas dalyvavo stambiuose prekybiniuose sandoriuose. Jo žmona kraičio atsinešė dviaukštį mūrnamį namą Pilies g., Vilniuje. Prasidėjus Švedijos-Abiejų Tautų Respublikos karui, jis rinko mokesčius ir Žemaitijoje bei kitur. Skaičiuojama, kad surinko 600 000 švediškų kronų. 1657 m. valdovo Jono Kazimiero sprendimu buvo paskelbtas išdaviku, o jo turtas kaduko (išmaros) teise buvo atiduotas vienam didikui. Dėl jo sūnus Martynas bylinėjosi ir galiausiai atgavo. 1659 m. Karaliaučiuje išleistame Vilniaus u-to profesoriaus, kataliko Simono Dilgerio lotyniškų epigramų rinkinyje yra epigrama, skirta ir R. Witmacheriui Palmstruchui. Taigi išdaviku jis nebuvo-tiesiog tęsė mokesčių rinkiko tarnybą Švedijos pusėje ir priklausė dviem pasauliams – lenkiškam-lietuviškam ir livoniškam-švediškam.\r\n\r\nŠvedijoje apkaltinus jį, kad per 14 tarnybos metų pasisavino 32 000 kronų, 1668 m. Finansų kolegijos (šved. Kammarkollegiet) sprendimu buvo uždarytas į kalėjimą Stokholme. Nepaisant brolio bankininko H. Palmstrucho pastangų, išlaisvintas nebuvo. Mirė 1670 m. gruodžio 9 d. Našlės ir sūnų Georgo bei Johano prašymu, naujai išnagrinėjus bylą, 1672 m. paskelbtas nekaltu.  Jo valstybei sumokėta bauda buvo grąžinta paveldėtojams, o jie patys atleisti nuo teisinio persekiojimo. Valstybei sugrąžinus velioniui garbę, 1676 m. Stokholme įvyko pakartotinė laidotuvių ceremonija, apmokėta valstybės lėšomis.\r\n\r\nWitmacheris 1639 m. vedė žymios vilniečių liuteronų šeimos atžalą, Jurgio I Štrunko (Schtrunk) dukterį, vilniečio pirklio Simono II Engelbrechto († pr. 1636) našlę Kotryną († 1691). Su ja turėjo mažiausiai tris vaikus, kurie sulaukė pilnametystės (Reinholdas Dawidas mirė mažametis): generalkvartermeisterį-leitenantą Georgą Reinholdą (1645–1712), inžinerijos kapitoną Johaną (1647-1707), kapitoną Martyną (1648–1720, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui Švedijos-mirė Rusijos nelaisvėje Vologdoje). Visi vaikai tapo kariškiais.\r\n\r\nTorshälla bažnyčios rūsyje buvo palaidotas ir R. Witmacherio Palmstrucho svainis, garsus švedų pramonininkas, rygietis pirklys Reinhold Rademacher (1609-1668). Jo žmona buvo R. Witmacherio Palmstrucho žmonos sesuo Marija Štrunk († 1691). Pagal 1654 m. Švedijos valdovo Karolio X Gustavo privilegiją R. Rademacher 1656 m.  Eskilstunoje įsteigė žinomą metalurgijos įmonę  (pradžioje planavo ją įkurti Salaspilyje ir netgi teigė, kad nesulaukęs paramos padarys tai Lietuvoje). Dabar tai ne mažiau garsus pramonės paveldo muziejus (šved. Rademachersmedjorna). Deja, jo palaidojimas kartu su kitais XVIII a. 8 dešimt. buvo užpiltas. Išliko laiptų bažnyčioje, vedusių į laidojimo rūsį, žyma. 1959 m. bažnyčioje pritvirtinta atminimo lenta su R. Rademacherio reljefu iš ketaus (dail. Allan Ebeling).\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":null,"laikotarpis":null,"metai":"1670 m.","miestas":"Torshälla","salis":"Švedija","lat_wgs":59.4219,"lng_wgs":16.46829,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilniaus-miesto-suolininku-teismo-nario-r-wittmacherio-palmstrucho-1612-1670-palaidojimas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2528f2ac-c83c-47f4-b4bc-c3d7ea51c8e4","_revision":"e1097b4c-821f-482c-9f8f-e247c052504c","id":"4c188fd75aa1b64","pavadinimas":"Kryžius atminti lietuviams palaidotiems Sakartvele","aprasymas":"1989 m. Kaukazo krašte buvo apie 977 lietuviai (Tbilisyje - 353). Tbilisyje, Petro ir Povilo kapinėse nuo seno buvo laidojami kitataučiai. Yra žinoma, kad šiose kapinėse palaidotas 1881 m. miręs mokslininkas Juozapas Chodzka, Kaukaze vykdęs geodezinius matavimus, tačiau tiksli kapo vieta nežinoma. 2012 m. kapinėse pastatytas lietuviškas kryžius per karus žuvusiems,  tremtiniams ir kitiems lietuviams, kurių kapavietės nežinomos.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija, https:\/\/urm.lt\/default\/lt\/naujienos\/lietuvisku-pedsaku-sakartvele-zemelapis-kviecia-tyrineti-simtamete-draugyste_1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2012 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.69519,"lng_wgs":44.83023,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Juozapas Chodzka (1800–1881)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kryzius-lietuviams-palaidotiems-gruzijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0d7324a3-4a92-4e9e-840b-f6d62d730904","_revision":"a2ba3450-befe-4f9a-947a-bb6955e0b04c","id":"4c58495ccf08453","pavadinimas":"Duboiso Šv. Juozapo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.findagrave.com\/cemetery\/46105\/saint-josephs-cemetery","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Duboisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.12288,"lng_wgs":-78.78162,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/duboiso-sv-juozapo-lietuviu-kapines-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6339e5b4-1a67-4b27-a546-6f4279f49c3c","_revision":"c79f7b92-e46c-481c-b048-55e392e4a9a1","id":"4c6e6107efd2c6c","pavadinimas":"Klivlando Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Klivlando Šv. Jurgio parapija, įkurta 1895 m., yra seniausia lietuvių katalikų parapija šiame mieste ir viena pirmųjų visoje Ohajo valstijoje. Jos įsikūrimas Superior Avenue rajone davė pradžią didžiausiai Klivlando lietuvių kolonijai, kuri tapo itin svarbiu kultūriniu ir politiniu išeivijos centru. Parapija buvo ne tik dvasinis uostas, bet ir „motininė“ institucija, iš kurios vėliau išaugo kitos lietuvių bendruomenės Klivlande. Čia dešimtmečius veikė lietuviška mokykla, vargonininkų kursai, chorai ir gausios šalpos draugijos, kurios padėjo išlaikyti lietuvybę per kelias imigrantų bangas, įskaitant ir gausų po Antrojo pasaulinio karo atvykusių pabėgėlių (DP) būrį.\nDabartinis monumentalus bažnyčios pastatas, iškilęs 1921 m., yra įspūdingas neoromaninio stiliaus pavyzdys su neogotikos priemaišomis. Architektas William C. Jansen suprojektavo masyvų raudonų plytų statinį su dviem simetriškais, aukštais bokštais, kurie dešimtmečius dominavo rajono panoramoje. Pastatas pasižymi tvirtumu ir didybe: jo viduje buvo įrengta erdvi nava su aukštais skliautais, galėjusi sutalpinti iki tūkstančio tikinčiųjų. Interjerą puošė unikalūs vitražai ir sakralinio meno kūriniai, kurių daugelis turėjo lietuvišką simboliką, atspindinčią parapijiečių meilę tėvynei ir norą sukurti reprezentatyvų tautinį paminklą Amerikos vidurio vakaruose.\nDeja, dėl demografinių pokyčių ir gyventojų kėlimosi į priemiesčius, 2009 m. Klivlando vyskupija Šv. Jurgio parapiją oficialiai uždarė. Šiuo metu pastatas nebeatlieka savo pirminės sakralinės paskirties. Nors po uždarymo būta diskusijų apie pastato išsaugojimą ir pritaikymą bendruomenės reikmėms, vėliau pastatų kompleksas buvo parduotas privatiems asmenims. Šiandien buvusi bažnyčia dažniausiai naudojama kaip sandėliavimo erdvė arba privati nuosavybė, o jos fizinė būklė kelia susirūpinimą vietos paveldo saugotojams. Nepaisant to, Šv. Jurgio bažnyčia išlieka svarbiu simboliu, žyminčiu lietuvių bendruomenės istorijos pradžią Klivlande.\nCase Western Reserve University. (2023). Encyclopedia of Cleveland History: Lithuanians. Cleveland, OH. Prieiga per internetą: case.edu\/ech.\nThe Plain Dealer. (2009, gegužės 10). Final Mass at St. George: A Century of Faith Ends. Cleveland, OH: Advance Publications.\nVan Tassel, D. D., & Grabowski, J. J. (1996). The Encyclopedia of Cleveland History. Bloomington, IN: Indiana University Press.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America (Vol. 3: Mid-West and Western States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Klivlandas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.51926,"lng_wgs":-81.64513,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klivlando-sv-jurgio-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ad96537c-1876-4d17-866f-594728f1c3e0","_revision":"c3a477cf-5497-4f41-9a66-894e9784da5a","id":"4c7a78ad8992862","pavadinimas":"Henriko Dmachausko kurti biustai Jungtinių Valstijų Kapitolijuje","aprasymas":"Jungtinių Valstijų Kapitolijuje, Vašingtone, eksponuojami Henriko Dmachausko sukurti Tado Kosciuškos ir Kazimiero Pulaskio marmuriniai biustai.\r\n\r\nDmachauskas Henrikas (bltr. Henrych Dmachouski, lenk. Henryk Dmochowski) (1810-1863 m.) - skulptorius, 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo dalyvis. Iš dvarininkų. Vilniaus universitete baigė teisę, studijavo skulptūrą. 1841–51 tobulinosi Dailės mokykloje Paryžiuje, skulptorių F. Rude’o, P. J. Davido d’Angers dirbtuvėse.\r\n\nPer 1830–1831 sukilimą veikė Trakų apskrityje; sukilimui pralaimint su sukilėliais pasitraukė į Varšuvą; iš čia emigravo į Prancūziją. Ten priklausė Lietuvos ir rusų žemių draugijai.\n\n1851–61 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sukūrė reikšmingų skulptūros darbų, įskaitant šiuos Jungtinių Valstijų Kapitolijuje saugomus biustus. JAV jis buvo žinomas Henry D. Saunders vardu.\n\nRengiant 1863–1864 sukilimą buvo Dysnos apskrities karinis komisaras, per sukilimą –sukilėlių būrio vadas. Siekė valstiečius aprūpinti žeme. Žuvo per susirėmimą su Rusijos kariniu daliniu.\n\nSukūrė plakečių (J. Zaliwskio, 1849), portretinių biustų (G. Washingtono, B. Franklino, T. Jeffersono, generolo W. Greene’o 1852–61, M. Balinskio, 1863), figūrinių antkapinių paminklų (savo žmonos, 1858, Filadelfijoje), skulptūrų (šv. Vladislovo, 1862, Vilniaus arkikatedroje), medalionų (žudynėms Galicijoje atminti; 1846, M. Balinskio, 1861, Barboros Radvilaitės, 1862). Kūriniai romantinės krypties, patosiški, laisvos, impulsyvios lipdybos; kai kurie klasicizmui būdingų raiškos formų.\n\r\n \r\nIndriulaitis Aleksandras, Sliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-dmachauskas\n\nhttps:\/\/americanart.si.edu\/artist\/henry-dmochowski-saunders-4267\n\nhttps:\/\/www.senate.gov\/art-artifacts\/fine-art\/sculpture\/21_00012_000.htm\nhttps:\/\/www.senate.gov\/art-artifacts\/fine-art\/sculpture\/21_00015_000.htm\n\nhttps:\/\/www.govinfo.gov\/content\/pkg\/GPO-CDOC-107sdoc11\/pdf\/GPO-CDOC-107sdoc11-2-99.pdf","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1857 m.","miestas":"Vašingtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.88994,"lng_wgs":-77.00905,"autoriai":"Henrikas Dmochovskis (1810–1863)","susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/h-dmachausko-kurti-biustai-jungtiniu-valstiju-kapitolijuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"00e4801f-8dfd-4d4c-ae46-499bb56cb965","_revision":"950b494c-efb5-4be3-9776-5c34a917ab62","id":"4c953874693e371","pavadinimas":"Krevas","aprasymas":"Vietovė įsikūrusi prie seno Vilniaus–Zaslavlio kelio ir Krevos upelio, Beržuonos intako.\r\n\r\nManoma, kad XII a. Krėvoje jau galėjusi stovėti medinė pilis, o XIV a. pradžioje jos vietoje pastatyta mūrinė. Didysis kunigaikštis Gediminas Krėvą paskyręs valdyti sūnui Algirdui, o šis apie 1338 m. pastatydinęs naują pilį. Po Algirdo mirties Krėvą paveldėjo jo sūnus Jogaila. 1382 m. viename iš šios pilies kambarių paslaptingai žuvo Jogailos dėdė - Vytauto tėvas - kunigaikštis Kęstutis. Šioje pilyje buvo kalinamas ir Vytautas.\r\n\r\n1385 m. rugpjūčio 14 d. čia buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuria numatytas Jogailos ir visos Lietuvos krikštas, Jogailos vedybos su Jadvyga ir glaudesni Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Lenkijos Karalyste.\r\n\r\n1433 m. pilis buvo nusiaubta Švitrigailos, XVI a. pradžioje puldinėta totorių ir rusų. 1564 m. Žygimantas Augustas Krėvą padovanojo iš Maskvos į Lietuvą atbėgusiam kunigaikščiui Andrejui Kurbskiui.\r\n\r\nIki šių dienų tebėra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių pilies liekanos. Iš lauko akmenų ir plytų mūrytos sienos siekė 10-12 m aukštį, o keturkampiai bokštai - apie 19 metrų.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Krevas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.31077,"lng_wgs":26.2849,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572); Gediminas (apie 1275–1341); Algirdas (1296–1377); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Jogaila (1348–1434); Kęstutis (apie 1297–1382); Švitrigaila (apie 1370–1452)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kreva"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"322685b4-1a86-44e1-af5c-35f47050fc5f","_revision":"2ae58a31-c5ba-4124-bec4-8bb26dcbbb41","id":"4ca65b223c94574","pavadinimas":"Onos Jogailaitės kapas Vavelio katedroje","aprasymas":"Ona Jogailaitė 1523 m. (Krokuvoje) - 1596 m. (Varšuvoje). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos duktė, jų sūnaus valdovo Žygimanto Augusto sesuo. Tėvų dvare gavo gerą išsilavinimą. Ilgai buvo netekėjusi, gyveno Vavelyje, Plocke (Mazovija), Vilniuje (1558–64 m). Nors Žygimantas Augustas su seserimi neretai konfliktavo (pvz., dėl vedybų su Barbora Radvilaite), vis dėlto jai užrašė savo testamentą. Po brolio mirties 1572 m. nutrūkus vyriškajai Jogailaičių linijai Ona Jogailaitė buvo laikoma dinastijos tęsėja, simboliškai tituluota infante - tai suteikė jai nemažą politinę įtaką per tris tarpuvaldžių (bekaralmečių) laikotarpius. Lenkijos ir Lietuvos politinio elito požiūriu, Oną vesti turėjo būsimas karalius.\r\n\n1575 m. Varšuvoje Ona Jogailaitė buvo paskelbta Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene, bet sosto neužėmė. 1576 m. ištekėjo už Lenkijos karaliumi išrinkto Transilvanijos kunigaikščio Stepono Batoro. Karališkoji pora buvo drauge vainikuota Vavelyje.\n\n\nOna Jogailaitė bandė stiprinti savo grupuotės politinę įtaką ir dėl to ėmė konfliktuoti su valdovu Steponu Batoru. Gyveno atskirai nuo jo, daugiausia Varšuvoje. Čia pasireiškė aktyvia ūkine veikla, prašmatniu dvaro gyvenimu, kova su reformacija. Atgavo dalį motinos palikimo Bari kunigaikštystėje Italijoje. 1586 m. tapusi našle, stengėsi, kad nauju Lenkijos karaliumi taptų jos seserėnas, sesers Kotrynos sūnus Zigmantas Vaza. Ilgainiui susipyko ir su juo. Paskutinius gyvenimo metus praleido Varšuvoje. Garsėjo ne tik politinėmis ambicijomis, bet ir dideliu pamaldumu. Varšuvoje įsteigė Šv. Onos broliją, palaikė artimus ryšius su popiežiaus nuncijais, žymiais jėzuitais, tarp jų su – Petru Skarga, kuris jai dedikavo savo veikalą Šventųjų gyvenimai (1579 m.), o per laidotuves savo kalboje jos gyvenimą pavadino gražia Jogailaičių dinastijos pabaiga.\n\n\r\nOna Jogailaitė palaidota Krokuvoje, Vavelio Žygimantų koplyčioje.\r\n\r\n \r\n\r\nPetrauskas Rimvydas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ona-jogailaite\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1596 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.05476,"lng_wgs":19.93527,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Ona Jogailaitė (1523–1596)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/onos-jogailaites-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"888db841-d68a-4c48-b282-53798adc24ca","_revision":"29494313-74a2-4979-af4a-4333a646fc3c","id":"4cc4f702e7defa2","pavadinimas":"Kryvičų trinitorių vienuolyno ir Šv. Andriejaus bažnyčios kompleksas","aprasymas":"Kryvičių miestelis yra 11 km į pietvakarius nuo Budslavo, Minsko srityje. 1770 m. Trakų pakamaris Andrius Vladislovas Ukolskis čia fundavo trinitorių vienuolyną. Netrukus (tarp 1776 ir 1796 m.) medinius pastatus pakeitė vėlyvojo baroko stiliaus, mūrinis trinitorių vienuolyno ir Šv. Andriejaus bažnyčios kompleksas, išlikęs iki šių dienų.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1770 m.","miestas":"Kryvičai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.71344,"lng_wgs":27.28996,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kryvicu-trinitoriu-vienuolyno-ir-sv-andriejaus-baznycios-kompleksas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ea1ad6db-69b4-4332-b693-2b095ac3d960","_revision":"6f9504cb-0b70-4d14-9650-f1b3c10f19e2","id":"4d91f04fac2f1e8","pavadinimas":"Pinskas","aprasymas":"Pro pelkių apsuptą Pinską ėjo svarbus upių kelias iš Dniepro į Nemuną ir Vyslą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje Pinskas atliko reikšmingo prekybos ir kultūros centro vaidmenį.\r\n\r\nPaminėtas Nestoro metraštyje dar 1097 metais. XII a. įėjo į Turovo kunigaikštystę, o XIII a. pats tapo kunigaikštystės ir stačiatikių vyskupijos centru. Jo kunigaikščiai kovojo su Kijevo, Haličio ir Lietuvos valdovais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje Pinskas atsidūrė XIV a. pirmoje pusėje, kai didysis kunigaikštis Gediminas jį atidavė valdyti savo sūnui Narimantui. 1539 m. Pinskas tapo seniūnijos, 1566 m. – ir Brastos vaivadijos pavieto centru. 1581 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. Nukentėjo per XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karus su Maskva ir Švedija. 1793 m. prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\nXVII–XVIII a. Pinskas buvo svarbus vienuolių gyvenimo centras. Jų palikimas ir šiandien sudaro didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialiojo paveldo Pinske.\r\n\r\nŠvč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas – viena seniausių šio ordino buveinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurios įkūrimas datuojamas XIV a. pabaiga. Mus pasiekė mūrinė bažnyčia pastatyta 1712–1730 m.\r\n\r\nPavieto stalininko Mikalojaus Jelskio iniciatyva Pinske įsikūrė ir jėzuitai. Po jo mirties, fundaciją 1632 m. jėzuitams suteikė didysis kancleris Albertas Stanislovas Radvila.\r\n\r\nPinsko seniūnas Karolis Dolskis priemiestyje, vadinamame Karolinu, 1695 m. įkurdino kunigų bartolomitų bendruomenę ir pastatydino jiems Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčią. 1770–1782 m. jos vietoje iškilo dabartinė šventovė. 1836 m. vienuolynas ir bažnyčia uždaryti.\r\n\r\nBernardinų vienuolyną ir Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią 1705 m. fundavo LDK didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis.\r\n\r\nMieste išliko įspūdingas vėlyvojo baroko ir klasicizmo stilių Butrimavičių rūmų pastatas. Pinsko pavieto teisėjui Motiejui Butrimavičiui jis buvo pastatytas 1784–1790 m. pagal Vilniaus architekto Karolio Šildhauzo (Schildhaus) projektą.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. I p.","miestas":"Pinskas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.11272,"lng_wgs":26.10776,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Gediminas (apie 1275–1341); Karolis Jielskis; Albertas Stanislovas Radvila (1595–1656)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pinskas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b9ab0c13-b075-497f-be5f-038cd5762bda","_revision":"ae89b365-7b80-47c1-9237-2689e4068637","id":"4dfcb18d6a42e7a","pavadinimas":"Lietuvos vėliava „Vėliavų prospekte“ Kumoje","aprasymas":"„Vėliavų prospektas“ yra žymus regiono daugiakultūris paveldas ir paminklas hidroelektros inžinerijos bei irigacijos sistemai „Snowy Scheme“. Prie šio projekto įgyvendinimo Naujajame Pietų Velse prisidėjo dešimtys tūkstančių įvairių tautybių imigrantų, tarp jų ir lietuvių. Tuo metu tai buvo ambicingiausias inžinerinis projektas pasaulyje. Manoma, kad ši programa stipriai prisidėjo prie Australijos daugiakultūriškumo.\r\n\r\n„Vėliavų prospektas“ buvo įrengtas Kumos (Cooma) mieste, Sniego kalnuose, 1959 m., pažymint 10-ąsias projekto statybos pradžios metines. Kai kurios vėliavos reprezentuoja nebeegzistuojančias tautas, o kitos - ankstesnes nacionalines vėliavas, kurios dabar yra pakeistos.\r\n\r\nČia tarp kitų vėliavų plazda ir Lietuvos trispalvė.\r\n\r\n \r\n\r\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\nhttps:\/\/www.snowymonaro.nsw.gov.au\/Community\/Vibrant-Communities\/Arts-and-Culture\/Public-Art\/Avenue-of-Flags","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Kuma","salis":"Australija","lat_wgs":-36.2346,"lng_wgs":149.12648,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Sobieskis (1629–1696)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-veliava-veliavu-prospekte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0b6abe49-b160-4b24-b55d-3feda9d6dc49","_revision":"cd499e15-9bbc-43bc-8e4c-e327234e4b15","id":"4ebadb52a731998","pavadinimas":"Paminklas Antanui Baranauskui Seinuose","aprasymas":"1999 m. A. Baranauskui Seinuose pastatytas paminklas, skulptorius Gediminas Jokūbonis.\r\n\r\nAntanas Baranauskas (1835 m. Anykščiuose - 1902 m. Seinuose) - lietuvių vyskupas, poetas, kalbininkas. Kilęs iš karališkųjų valstiečių. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą ir Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853–1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Sedoje susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856–58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m. baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863–64 m. tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universituose. 1866–84 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją ir homiletiką, nuo 1871 m. – lietuvių kalbą. Nuo 1885 m. Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. Seinų vyskupas. A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui. Palaikė ryšius su aušrininkais, vėliau nuo visuomeninės lietuvių veiklos nutolo. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. 1902 m. mirė Seinuose, palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos Dievo Motinos koplyčioje. \r\n\r\n \r\n\r\nMikšytė Regina, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-baranauskas\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/gediminas-jokubonis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1999 m.","miestas":"Seinai","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.1089,"lng_wgs":23.34665,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Baranauskas (1835–1902)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-antanui-baranauskui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4ce87a69-4db8-485c-be90-32e7222dac97","_revision":"1d874baf-a44b-4733-ad6b-2374f0eb8943","id":"4ec5e212c1ed053","pavadinimas":"Mišelio Kikoino kūriniai","aprasymas":"Tapytojas Mišelis Kikoinas gimė 1892 m. gegužės 14 dieną Gomelyje. Ankstyvojoje vaikystėje su tėvais persikėlė į Rečycą (Baltarusijoje), kur jo tėvas gavo tarnybą banke. 1904 metais šeima persikėlė į Minską, kur jis lankė Jokūbo Krügerio dailės mokyklą ir ten susipažino su Chaimu Soutine‘u. 1910–1912 mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje.\r\n\r\n1912 m. emigravo į Paryžių. Studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. Apsigyveno menininkų dirbtuvėse La Ruche (Avilys) Monparnase.\r\n\r\nKikoinas vienas iš Paryžiaus meno mokyklos pionierių kartu su Amedeo Modigliani (1884–1920), Chaimu Soutine‘u, Pinku Kremeniu (Pinchus Krémègne, 1890–1981). Taip pat dalyvavo žydų menininkų parodose ir kitoje kultūrinėje veikloje kartu su Jacques Lipchitzu, Marc Chagall, Emmanuel Mané-Katz (1894–1962), Moïse Kisling (1891–1953), Julius Pincas (1885–1930), ir kitais.\r\n\r\nI pasaulinio karo metais įstojo į Prancūzijos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose.\r\n\r\nTarpukariu gyveno Paryžiuje.\r\n\r\nII pasaulinio karo metais nuo nacių su savo šeima slėpėsi Tulūzoje.\r\n\r\nSurengė personalinių parodų: 1920, 1935 (Paryžiuje), 1925, 1927, 1947, 1948 (Niujorke), 1945 (Tulūzoje), 1950 (Haifoje ir Tel Avive), 1951, 1959 (Londone), 1962 (Kanuose).\r\n\r\nNuo 1958 m. gyveno Kanuose.\r\n\r\n1968 m. lapkričio 4 dieną mirė Paryžiuje.\r\n\r\nNuo 1920 metų Kikoinas eksponavo savo darbus Rudens salone (pranc. Salon d'Automne) Paryžiuje ir nuo tada buvo daugelio grupinių parodų dalyvis. 1927 m. dalyvavo grupinėje parodoje „Šiandienos įžymybės ir jaunimas“ Paryžiuje. 1928 m. „Modernus Prancūzijos menas“, Maskvoje. 1935 m. „Paryžiaus dailininkai“ Briuselyje, 1939 m. Ženevoje. 1945 m. „Žydų gerovės tarnybos“ parodoje Paryžiuje. 1953 m. “Šiuolaikinės tapybos atradimai ir įžymybės“ Paryžiuje, 1954 m. – „Rusų emigrantai dailininkai Paryžiuje“, Londone, 1959 m. „Soutine‘as ir jo ratas“ – Niujorke, Mančesteryje.\r\n\r\nKikoinas tapė peizažus, natiurmortus, aktus ir portretus. Jo kūryboje dominuoja ekspresionistinės realizmas artimas bendražygio Pinko Kremenio paveikslams. Natiurmortuose ir peizažuose atsiskleidžia ypač stipri Paul Cézanne‘o (1839–1906) tapybos įtaka. Iš pastarojo perima tiek kompozicinius principus kaip ir koloritą.\r\n\r\nKikoine kūrinių yra Paryžiaus moderniojo meno muziejuje (pranc. Centre national d’art et de culture Georges‑Pompidou), Miesto moderniojo meno muziejuje, Judaizmo meno ir istorijos muziejuje (pranc. Musée d'Art et d'Histoire du judaïsme) Paryžiuje, Marselio dailės muziejuje (pranc. Musée des Beaux-Arts de Marseille), Fabre muziejuje Grenoblyje, šiuolaikinio meno galerijoje Petit Palais Ženevoje, Lesterio muziejuje, Nacionalinėje Viktorijos galerijoje (angl. National Gallery of Victoria) Melburne, Tel Avivo dailės galerijoje, Jeruzalės muziejuje.\r\n\r\nLietuvoje Mišelio Kikoino kūrinių turi Lewben Art Foundation.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Jeruzalė","salis":"Izraelis","lat_wgs":31.77213,"lng_wgs":35.20408,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/miselio-kikoino-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e2a3bafe-340c-4424-a7c2-c1d8af70a1f6","_revision":"651eb34d-f809-433c-bbe4-4d0a5bf1171a","id":"4f2918a9a9849b6","pavadinimas":"H. Dmachausko kurti biustai Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje","aprasymas":"Vašingtono nacionalinėje dailės galerijoje saugomi trys Henriko Dmachausko sukurti darbai: JAV prezidento Tomo Džefersono, JAV viceprezidento George Mifflin Dallas ir JAV keliautojo, daktaro Elisha Kent Kane portretiniai biustai.\r\n\r\nDmachauskas Henrikas (bltr. Henrych Dmachouski, lenk. Henryk Dmochowski) (1810-1863 m.) - skulptorius, 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo dalyvis. Iš dvarininkų. Vilniaus universitete baigė teisę, studijavo skulptūrą. 1841–51 tobulinosi Dailės mokykloje Paryžiuje, skulptorių F. Rude’o, P. J. Davido d’Angers dirbtuvėse.\r\n\nPer 1830–1831 sukilimą veikė Trakų apskrityje; sukilimui pralaimint su sukilėliais pasitraukė į Varšuvą; iš čia emigravo į Prancūziją. Ten priklausė Lietuvos ir rusų žemių draugijai.\n\n1851–61 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sukūrė reikšmingų skulptūros darbų, įskaitant šiuos Jungtinių Valstijų Kapitolijuje saugomus biustus. JAV jis buvo žinomas Henry D. Saunders vardu.\n\nRengiant 1863–1864 sukilimą buvo Dysnos apskrities karinis komisaras, per sukilimą –sukilėlių būrio vadas. Siekė valstiečius aprūpinti žeme. Žuvo per susirėmimą su Rusijos kariniu daliniu.\n\nSukūrė plakečių (J. Zaliwskio, 1849), portretinių biustų (G. Washingtono, B. Franklino, T. Jeffersono, generolo W. Greene’o 1852–61, M. Balinskio, 1863), figūrinių antkapinių paminklų (savo žmonos, 1858, Filadelfijoje), skulptūrų (šv. Vladislovo, 1862, Vilniaus arkikatedroje), medalionų (žudynėms Galicijoje atminti; 1846, M. Balinskio, 1861, Barboros Radvilaitės, 1862). Kūriniai romantinės krypties, patosiški, laisvos, impulsyvios lipdybos; kai kurie klasicizmui būdingų raiškos formų.\n\r\n \r\nIndriulaitis Aleksandras, Sliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-dmachauskas\n\nhttps:\/\/americanart.si.edu\/artist\/henry-dmochowski-saunders-4267\n\nhttps:\/\/americanart.si.edu\/artwork\/thomas-jefferson-21654","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1854-1857 m.","miestas":"Vašingtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.8982,"lng_wgs":-77.02299,"autoriai":"Henrikas Dmochovskis (1810–1863)","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/h-dmachausko-kurti-biustai-vasingtono-nacionalineje-dailes-galerijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b866904b-760d-448c-9765-b0187632ba02","_revision":"89297a25-bd89-4377-8ec1-a42990a7c03f","id":"4f3d8522a06151f","pavadinimas":"Dubrovycia","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jonas Karolis Dolskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė Ukrainoje likusi LDK sudėtyje ir po Liublino unijos. Susijusi su garsia LDK didikų gimine Alšėniškiais.\r\n\r\nRivnės srityje esanti nuo XI a. minima Dubrovycia (Дубрoвиця, Dubrovytsya) Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įtakon pateko XIII a. pab - XIV a. pirmoje pusėje ir išliko jos sudėtyje iki pat Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo 1793 m.\r\n\r\nXIV-XV a. Dubrovycią valdė Alšėniškiai (dėl to gavo Alšėniškių-Dubrovickių pavardę). Jie čia pastatydino pilį. 1502 m. ją nusiaubė totoriai. XVI a. pabaigoje, išmirus Alšėniškių-Dubrovickių giminei, valdos šeimininkai dažnai keitėsi. Ją valdė tokios LDK giminės kaip Sapiegos, Dolskiai, Višnioveckiai, Oginskiai, Bžostovskiai, Plateriai tačiau nė vieni čia nuolat negyveno.\r\n\r\nAlšėniškių statyta pilis XVII a. jau buvo apgriuvusi, o XVIII a. pabaigoje iš jos buvo likę tik pylimai ir mūro fragmentų.\r\n\r\nKatalikų bažnyčia Dubrovycioje buvo pastatyta XVI a., o 1695 m. vienas aukščiausių LDK ir ATR centrinės valdžios pareigūnų, didysis maršalka Jonas Karolis Dolskis čia fundavo pijorų namus.\r\n\r\nŠiandien Dubrovycioje yra paminklai dviem garsioms XVI a. Alšėniškių giminėms atstovėms - Stačiatikių bažnyčios šventąjai Julijonai Alšėniškei ir Anastasijai Alšėniškei - garsios Peresopnitsos evangelijos fundatorei. Ant šios evangelijos prisiekia šiuolaikinės Ukrainos prezidentai.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/alsenu-kunigaiksciai","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Dubrovycia","salis":"Ukraina","lat_wgs":51.57083,"lng_wgs":26.56846,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dubrovycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1c2e5095-8006-4996-8f7d-adf859493f14","_revision":"fc517cd9-2f5f-4b3d-b217-2160ce22ea76","id":"4f445ded7580a1c","pavadinimas":"Paminklas Augustui Stipriajam su Lietuvos Vyčiu Dresdene","aprasymas":"Ant paminklo pjedestalo Frydrichui Augustui I Dresdene galima pamatyti Vytį. Valdovas, dar žinomas kaip Augustas Stiprusis (1670—1733), buvo Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), todėl ant paminklo yra Saksonijos, Lietuvos ir Lenkijos herbai.\r\n\r\nPaminklas pastatytas 1736 m. Auksinis raitelis yra tapęs miesto simboliu.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.dresden.de\/en\/tourism\/attractions\/sights\/neustadt_district\/golden-horseman.php","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1736 m.","miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05814,"lng_wgs":13.74133,"autoriai":"Zacharias Longuelune; Jean Joseph Vinache; Ludwig Wiedemann","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-augustui-stipriajam-su-lietuvos-vyciu"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"46575701-558e-49f1-b5fc-6d884d09907f","_revision":"b2f0dce2-9320-4c47-8b40-084a4f4fc6fe","id":"4fd0d3635dd6e3b","pavadinimas":"Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namai ir koplyčia Patname","aprasymas":"1968 m. iškilę Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namai – svarbus Patnamo lietuviškojo paveldo fragmentas, siejamas su Palaimintojo J. Matulaičio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių kongregacija.\r\n\r\nPastačius naują pastatą, vienuolės, iki tol šv. Juozapo viloje vykdytą senelių priežiūrą, perkėlė į kur kas erdvesnes patalpas[1]. Modernus pastatas suformuotas iš atskirų, tarpusavyje sujungtų korpusų. Lietuvių laikraštis „Dirva“ įsitaigos įkūrimo proga pateikė detalų šios įstaigos aprašymą. Jame teigta, kad centrinis pastatas yra trijų aukštų. Čia planuojama įrengti administracines patalpas, valgyklą ir virtuvę. Kairiajame dviejų aukštų ilgame korpuse veiks didelė salė pramogoms, o taip pat numatyti butai personalui. Dešiniajame korpuse  – koplyčia, kurios pirmame aukšte apsigyvens kapelionas ir kiti poilsiui atvykę kunigai. „Iš trijų aukštų centrinio pastato šakojasi keturi vienaukščiai sparnai. Padaryta taip, kad gyventojų miegamieji, valgomasis ir koplyčia būtų prieinami visai nenaudojant laiptų. Viename sparne telpa 30 žmonių atskiruose ir dvigubuose kambariuose.“[2] Toks komplekso funkcinis organizavimas atitiko to meto lūkesčius panašaus pobūdžio įstaigoms. Svarbiausias  šio neįmantrios architektūros pastato meninis akcentas – dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno ir tuo metu jo studijoje dirbusio Vytauto Raulinaičio puoštas koplyčios interjeras[3].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Matulaičio namų statybai remti komitetas. Dirva, 1968 m. sausio 28 d., p. 7.\r\n\r\n[2] Užbaigiant Matulaičio namų statybą. Dirva, 1968 m. balandžio 12 d., p. 8.\r\n\r\n[3] Eglė Motiejūnaitė. Malonų svečiai Putname. Dirva, 1968 m. vasario 19 d., p. 8.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1968 m.","miestas":"Patnamas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.92824,"lng_wgs":-71.85628,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/palaimintojo-jurgio-matulaicio-slaugos-namai-ir-koplycia-patname"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ad850c9a-2f61-48fd-ac9c-bb76894f57f9","_revision":"7578efa5-4b5c-4005-a2ad-30d858f3e565","id":"4ff516e9c63671e","pavadinimas":"Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane","aprasymas":"Vatikano širdyje, šv. Petro bazilikos kriptose, vos už kelių dešimčių žingsnių nuo katalikybės širdimi laikomo Apaštalo šv. Petro kapo, yra Lietuvai skirta koplyčia – Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia (it. Mater Misericordiae) arba tiesiog Lietuvių koplyčia (it. Capella Lituana). Pasaulio lietuvių išeivių diplomatų ir dvasininkų pastangomis, taip pat įtakingų italų kardinolų užtarimo dėka bei daugybės pavienių žmonių suaukotomis lėšomis įrengtą koplyčią 1970 m. liepos 6 d. inauguravo ir palaimino popiežius šv. Paulius VI. Meninę koplyčios koncepciją, sklidiną simbolinių Lietuvos valstybės ir istorijos vaizdų, sukūrė Niujorke gyvenęs dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Įrengiant šventovės patalpas dalyvavo ir žinomi Italijos menininkai Angelo Bartolotti, Alfredo Nena, Corrado Ruffini, Pasquale Sciancalepre, Alcine Tico. Ant Lietuvių koplyčios vartų puikuojasi bronzinis Vytis, virš altoriaus kaba kiekvienam lietuviui katalikui pažįstama ir sava Vilniaus Aušros Vartų Marijos mozaika. Koplyčios sienas dengia šviesaus travertino reljefas, kuriame vaizduojami istoriniai Lietuvos valstybės ir Bažnyčios Lietuvoje kūrėjai, kankiniai, istoriniai įvykiai ir vietos, nuo Karaliaus Mindaugo krikšto iki Kražių skerdynių, sovietmečio represijų dėl tikėjimo ir Sibiro tremtinių kankinių maldų. Menininkas koplyčios interjero reljefams šviesų travertiną iš Romos apylinkių pasirinko neatsitiktinai – šis akmuo V. K. Jonynui priminė tufo uolieną, kurioje buvo kasamos katakombos. Katakombų, kaip kenčiančios Bažnyčios simboliu, buvo norėta priminti tuometinę Lietuvos padėtį ir paliudyti lietuvių tautos stiprybę bei vienybę.\r\n\r\nKoplyčią galima aplankyti tik užsakytų pamaldų metu, su autorizuotais gidais arba kitomis specialiomis progomis.\r\n\r\n \r\n\r\nLapėnaitė Daiva, https:\/\/www.itlietuviai.it\/lietuviu-koplyciai-vatikano-sirdyje-50metu","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1970 m.","miestas":"Vatikanas","salis":"Vatikanas","lat_wgs":41.90217,"lng_wgs":12.45394,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas","susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Jogaila (1348–1434); Mindaugas (apie 1200–1263); Šv. Juozapatas Kuncevičius (apie 1580–1623)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilniaus-ausros-vartu-gailestingumo-motinos-koplycia-vatikane"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b4756506-1b24-497c-91d1-66e99a84686c","_revision":"7d290b7c-748a-4704-9773-497e0a9444bf","id":"4ffc077a60d1689","pavadinimas":"Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Niutono priemiestyje prie Adelaidės, Australijoje yra suprojektuota lietuvių kilmės architekto Vaclovo Algimanto Navako 1983 m.\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1983 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.88209,"lng_wgs":138.67437,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-pranciskaus-asyziecio-baznycia-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6ec2b65f-121c-4523-aca9-27191bbb78e0","_revision":"6cafc4f6-25f9-4f75-b8f1-565a9da2faf8","id":"508aab36d68a5b7","pavadinimas":"Jono III Vazos (1537-1592) šeimos nelaisvės vieta Gripsholmo pilyje","aprasymas":"Gripsholmo pilis. Išlikęs XVII a. Gripsholmo pilies vaizdas mažai kuo skyrėsi nuo tų laikų, kai XVI a. 7-me dešimtmetyje ketverius metus 1563-1567 m. pilyje kalėjo Suomijos kunigaikštis Jonas III Vaza (1537-1592) ir jo žmona – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos dukra, paskutiniojo Jogailaičio – Žygimanto Augusto sesuo – Kotryna Jogailaitė (1526-1583). Švedijoje Kotryna Jogailaitė laikoma drąsia karaliene: laisva valia pasirinkusi nelaisvę, ketverius metus, pilnus nežinios dėl tolesnio likimo, praleido kartu su vyru įkalinta Gripsholmo pilyje.\r\n\r\nKarališkajai Švedijos šeimai priklausiusi Gripsholmo pilis stovi netoli Mariefredo miestelio, vaizdingo Melareno (šved. Mälaren) ežero pakrantėje. Pirmąją pilį šioje vietoje dar 1380 m. pastatė Bo Jonssonas Gripas (apie 1330-1386). Iš čia kilo ir jos pavadinimas. XV a. pilis buvo perduota katalikų vienuolių ordinui - kartūzams, kurie įkūrė vienuolyną. Reformacijos Švedijoje metais, 1526 m. Gustavas I Vaza perėmė ordino turtą. Vienuolynas buvo nugriautas, kaip ir senosios tvirtovės liekanos, ir valdovo įsakymu 1537 m. pradėta statyta naują pilį. Po dešimtmečio iškilo nauja pilis, turinti rezidencinę ir gynybinę (su keturiais gynybiniais bokštais su patrankomis) funkcijas. Pilyje dažnai rezidavo Gustavas I Vaza. Vienoje iš pilies menių - vadinamojoje Valstybės salėje – atsirado valdovų, tarp kitų ir Žygimanto Senojo (1467-1548), portretai.\r\n\r\nJono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės nelaisvė Gripsholmo pilyje. Po 1562 m. Vilniuje įvykusių dinastinių 25-ių metų Suomijos kunigaikščio Jono III Vazos ir 36-ių Kotrynos Jogailaitės vedybų, pora išvyko į Suomijos Turku pilį. Čia didelio dėmesio sulaukė įspūdingo ir itin vertingo Kotrynos kraičio eksponavimas. Vien sidabro gaminiai svėrė daugiau kaip 240 kg. Tarp kitų ji atsigabeno stalo įrankių – peilius, šaukštus ir šakutes. Greičiausiai Kotryna Jogailaitė buvo toji valdovė, kuri įdiegė šakutės vartojimą Švedijoje ir Suomijoje.\r\n\r\nIštekėjusi už jauno, išsilavinusio, turtingo Švedijos princo ir Suomijos kunigaikščio Kotryna negalėjo net pagalvoti, kad netrukus teks kartu su vyru leisti dienas įkalintiems. Jonas III Vaza Kotryną vedė prieš brolio Švedijos karaliaus Eriko XIV Vazos (1533-1577) valią. Karalius manė, kad sąjunga su Lenkijos-Lietuvos Abiejų Tautų Respublika Švedijai kėlė pavojų, todėl 1563 m. rugpjūtį liepė apgulti Turku pilį, kurioje rezidavo pora. Jonas III Vaza kapituliavo. Rugpjūčio pabaigoje į Stokholmą vežta pora buvo išlaipinti Vaxholme. Čia Eriko XIV patikėtinis Jöran Persson leido Kotrynai Jogailaitei pasirinkti: dalintis su vyru nelaisve ar likti gyventi jai įprastą gyvenimą. Pasakojama, kad J. Perssonui ji parodė vestuvinį žiedą, kuriame buvo išraižyta priesaika: Nemo nisi mors (Niekas, tik mirtis (mus išskirs)) ir pasirinko dalintis likimą kartu su vyru.\r\n\r\nPora buvo įkalinta Grispholmo pilyje. Pradžioje sąlygos buvo sunkios, vėliau, jiems leista gyventi kituose kambariuose. Pora dienas leido dabar žinomuose kaip kunigaikščio Karolio apartamentuose. Kadangi Kotryna Jogailaitė kalėjo laisva valia, jos įkalinimas buvo lengvesnis, jai skirtos kelios dvariškės, su palyda ji galėjo išeiti į pilies sodą. Erikas XIV Vaza nurodė nelaisvėje buvusią porą aprūpinti jų padėčiai tinkamu maistu ir alumi, nors sargyba ne visada to laikėsi. Kalinamieji dažnai skundėsi dėl maisto ir drabužių. Jų gaudavo iš Stokholmo, kaip ir prašomų knygų, iš čia buvo siunčiamas ir vynas. Gripsholme gimė du jų vaikai: Izabelė (1564-1566 01 18), išgyvenusi pusantrų metų ir palaidota Strengneso katedroje, ir būsimasis Abiejų Tautų Respublikos bei Švedijos valdovas Zigmantas Vaza (1566 06 20-1632).\r\n\r\nĮkalintuosius spaudė didžiausia įtampa. Erikas XIV toliau derėjosi su Maskvos valdovu Ivanu IV, kuris prašė išduoti jam Kotryną Jogailaitę, kad galėtų ją vesti. Ir Švedijos karalius rengėsi tai padaryti. Neaišku buvo dėl Jono III Vazos likimo, kiekvieną akimirką jis galėjo tikėtis mirties nuosprendžio. Atrodo, kad tik Anglijos karalienės Elžbietos tarpininkavimas (Jonas III Vaza dar prieš vesdamas Jogailaitę metus praleido Londono dvare, bandydamas gauti karalienės sutikimą ištekėti už jo brolio Eriko XIV) išgelbėjo Jonui III Vazai gyvybę. Galiausiai Erikui XIV susirgus psichine liga, 1567 m. vasarą Jonas III Vaza su žmona atgavo laisvę. 1568 m. kilus bajorijos sukilimui, Suomijos kunigaikštis atgavo valdžią ir 1569 m. liepos 10 d. jis ir Kotryna Jogailaitė Upsalos katedroje buvo karūnuoti Švedijos karaliais.\r\n\r\nKeturi kartu nelaisvėje praleisti metai ypatingai suartino porą. Juos jungė ir bendri pomėgiai – domėjosi religija, daile, architektūra. Kotryna darė nemažą įtaką Jono religinėms pažiūroms. Būdamas Švedijos karaliumi, jis skyrė žmoną regente – vyro mirties atveju Kotryna būtų valdžiusi šalį iki poros sūnus Zigmantas Vaza būtų tapęs pilnamečiu.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Mariefredas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.26204,"lng_wgs":17.22311,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-iii-vazos-1537-1592-seimos-nelaisves-vieta-gripsholmo-pilyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dbc47f9d-22be-419f-9615-c6af15b70397","_revision":"17206c50-e879-4381-bfc8-cdac27f10673","id":"50fe424e42bf8d1","pavadinimas":"Karaliaučiaus katedra","aprasymas":"Karaliaučiaus katedra Knypavos saloje pradėta statyti 1330 m., o jos įrengimo darbai tęsėsi iki pat 1380 m. Tai didžiulis trijų navų pastatas: 88,5 m ilgio, 29 m aukščio raudonų plytų trinavis halės tipo statinys, vakarų pusėje turėjęs kiek neįprastą Vokiečių ordino valstybės statybos praktikai dvibokštį frontoną. Katedra imponavo savo griežtu architektūriniu piešiniu – simetriškomis eilėmis išdėstytais arkiniais langais, nišomis, į priekį patrauktais masyviais kontraforsais. Po 1544 m. gaisro atstatytas dešinysis frontono bokštas (aukštis 57 m) įgijo dar dvylikabriaunį antstatą, kuriame vėliau buvo įkomponuotas laikrodis.\r\n\r\nŠis statinys ne kartą pertvarkytas (ypač XIX a.), tačiau senoji išvaizda išsaugota. Lankytojus stebino didžiulė katedros vidaus erdvė, puošnios skliautuotos navų lubos, jas laikiusios masyvios, bet grakščios kolonos. Dėmesį patraukdavo ir didelis, 1520 m. data pažymėtas krucifiksas, išmoningų meistrų 1589 m. įrengta smiltainio plokščių sakykla, medžio raižiniais puoštas barokinis altorius.\r\n\r\n1544 m. bažnyčios įstatyme rašyta: „kaip Karaliaučiuje nuo seno atskiras dvasiškis išlaikomas, taip ir kituose miestuose bei miesteliuose lietuviams turi būti paskirtas specialus dvasiškis. Tik tuose bažnytkaimiuose ir kaimuose, kurie yra neturtingi, galima apsieiti su vertėjais“.\r\n\r\nIlgainiui ši šventovė tapo garsiausių Vokiečių ordino ir Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti Vokiečių ordino didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai. Tarp jų – kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto profesorius Stanislovas Rapolionis, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius, lietuvių didikas Boguslavas Radvila. Kapavietės pažymėtos meniškomis epitafijomis. Prie šiaurinės katedros sienos yra Imanuelio Kanto mauzoliejus.\r\n\r\nPietiniame katedros bokšte buvo saugoma katedros biblioteka.\r\n\r\nKaraliaučiaus Katedros liekanos niokotos sovietmečiu. Po 1991 m. Vokietija finansavo didžiulius katedros restauravimo darbus. Dabar atkuriamas senasis jos pavidalas.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/karaliauciaus-katedra\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1330 m.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.70634,"lng_wgs":20.51127,"autoriai":"Teofilis Spynauskas","susijusios_asmenybes":"Maironis (1862–1932); Boguslavas Radvila (1620–1669); Stanislovas Rapolionis (1485–1545); Simonas Stanevičius (1799–1848); Jurgis I Konstantinas Pliateris (Plioteris) (1810–1836); Juozas Eretas (1896–1984)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karaliauciaus-katedra"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"eee0e418-f5b7-4ef6-ac64-cd8408243afa","_revision":"3b7213cc-4102-45b6-9bd6-cd12ab876848","id":"513292d9fbe44e0","pavadinimas":"Paminklas S. Dariui ir S. Girėnui Lietuvos aikštėje Niujorke","aprasymas":"Viena iš svarbių su lietuvybe susijusių Niujorko vietų – Lituanikos aikštė Brukline, kurioje stovi paminklas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą paminėti. Pirmąjį Komitetą šios įvykio įamžinimui Bruklino lietuviai įsteigė dar 1939 m. Nepavykus įgyventi idėją, komitetas atsinaujino 1949-aisiais. Lėšų rinkimas užtruko, todėl paminklas atidengtas tik 1958 m.\r\n\r\nIšdidžiai paminklu vadinamas objektas – nedidukas, granitinio poliruoto akmens kubas, kurį vainikuoja vėliavai skirtas stiebas. Planuota, kad čia plevėsuos JAV, o svarbių švenčių proga – bus iškeliama Lietuvos vėliava. Paminklui statyti komitetas, kurį sudarė prelatas Jonas Balkūnas, Juozas Tysliava, V. Alksninis ir architektai Vladas Švipas, Antanas Gudaitis, Antanas Novickis, Kazys Krulikas ir kiti, lakūnų žygiui paminėti svarstė pastatyti ir atskirą pastatą. Dėl lėšų stygiaus, Bruklino lietuviai priėmė sprendimą įgyvendinti kuklesnį projektą[1]. Paminklui su vėliavos stiebu 1957 m. liepos 8 d. pritarė Niujorko parkų ir dailės komisijos[2] ir kelias statybai buvo atviras. Paminklo autorius – amerikiečių architektas Edvardas S. Emburijas[3].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Dariaus Girėno paminklo statymo veikla. Dirva, 1952 m. gegužės 1 d., p. 5\r\n\r\n[2] Kreipimasis į lietuvių visuomenę. Draugas, 1957 m. rugsėjo 18 d., p. 6\r\n\r\n[3] Paminklas Dariui ir Girėnui. Draugas, 1958 m. sausio 25 d., p. 5","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1958 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.70888,"lng_wgs":-73.95091,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-s-dariui-ir-s-girenui-lietuvos-aiksteje-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9773efc9-e128-4721-ba82-a98a0b52aa96","_revision":"3b901d07-4282-49b7-baab-dfbc88582371","id":"5220a0c1346d0dd","pavadinimas":"Pijaus Velionskio paveikslas „Šv. Olafas“","aprasymas":"Velionskis Pijus, Veliuoniškis (lenk. Pius Weloński) (1849 m. Kumelionyse - 1931 m. Varšuvoje) - lietuvių skulptorius. Peterburgo dailės akademijos narys (1881); profesorius (1890). 1867–70 studijavo Varšuvoje, 1872–78 – Sankt Peterburge, 1878–79 tobulinosi Romoje. Nuo 1899 gyveno Varšuvoje. 1904–1915 Varšuvos dailės mokyklos, 1906–1915 ir Varšuvos miesto muziejaus direktorius. Sukūrė akademistinių, eklektinio stiliaus statulų (Gladiatorius 1898, Korevų šeimos antkapinis paminklas Rumbonyse, Alytaus raj. savivaldybė, apie 1908), reljefų (V. Sirokomlės epitafija Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, 1908), medalių, nutapė istorinės ir mitologinės tematikos paveikslų. P. Velionskio studijoje Varšuvos dailės mokykloje mokėsi P. Rimša, V. Grybas. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus.\r\n\r\nPijaus Velionskio paveikslas „Šv. Olafas“ (Apie 1893 m.) saugomas Šv. Karolio (San Carlo al Corso) bažnyčioje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nSkubėjūtė Monika, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pijus-velionskis\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1893 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.90539,"lng_wgs":12.47785,"autoriai":"Pijus Velionskis","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-sv-olafas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"42cb398c-abef-468b-a535-4877a401ab69","_revision":"46dbc9b0-1a9a-4b53-b401-af89bb3e6056","id":"5220b16bb657bd9","pavadinimas":"Serė Modernaus meno muziejus ir Pinko Kremenio paveldas","aprasymas":"Serė (Céret) miestas, įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje prie Tech upės pietų Prancūzijoje vilioja dailininkus įspūdingais peizažais ir spalvų spindesiu. XX a. pradžioje miestas virto kubistų susibūrimo centru. Į plenerus čia vyko Fernandas Léger, Juanas Grisas, Joanas Miró, Amedeo Modiglianis, Pablo’as Picasso’as, Moïse Kislingas bei litvakai Chaïmas Soutine’as, Marcas Chagallas, Michelis Kikoïne’as, Maksas Bandas, Arbit Blatas ir daugybė kitų. Tad 1950 m. įkurtas Serė Modernaus meno muziejus (Musée d'Art Moderne de Céret, 8 Bd Maréchal Joffre) garsėja turtinga meno ekspozicija. Čia saugoma ir didžiausia Pinchus’o Krémègne’io kūrinių kolekcija. \r\n\r\nPinchus Krémègne’is gimė 1890 m. Želudoke, kuris tada priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai (šiandien Baltarusija). Jis buvo jauniausias sūnus devynių vaikų religingoje žydų šeimoje. Tėvas buvo amatininkas, medžio drožėjas, motina – namų šeimininkė.\r\n\r\nNuo 1909 m. nepilnus trejus metus mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, artimai susidraugavo su tautiečiais Kikoïne’u ir Soutine’u. 1912 m., pirmasis iš trijulės, išvyko į Paryžių, vėliau prie jo prisijungė ir bendramoksliai. Kaip ir dauguma neturtingų litvakų, Krémègne’is apsigyveno menininkų kolonijoje Le Ruche – „Avilyje“ Montparnasse rajone, kur nedidelėje studijoje praleido 15 metų, nuo 1912-ųjų iki 1927-ųjų. \r\n\r\nKrémègne’is tapė prancūzų ekspresionizmo stiliumi iš natūros. Dailininkas sparčiai kilo karjeros laiptais. 1916–1917 m. jo paveikslus pradėjo pirkti meno prekiautojai Léopoldas Zborowskis, Paulas Guillaume’as ir kiti. Nuo 1918 m. atrado vaizdingą Serė miestą pietų Prancūzijoje ir Korsikos salą, kur nuolat vykdavo į plenerus. 1919 m. Jacqueso Povolozky’io galerijoje surengė pirmąją personalinę parodą, eksponavo Viduržemio jūros peizažus ir „raudonus aktus“, sukurtus viešint Serė mieste. Nuo tada dailininkas kasmet dalyvavo jungtinėse parodose, rengė personalines parodas. \r\n\r\nVedė dailininkas 1923 m., netrukus šeimai gimė sūnus. Stiprėjant nacionalsocialistų įtakai ir karo grėsmei, 1938 m. Krémègne’is išsiuntė žmoną ir sūnų į Švediją, iš kur buvo kilusi jo žmona. Pats per Antrąjį pasaulinį karą, 1939–1944 metais slapstėsi Korrezės departamento Turenne „laisvojoje zonoje“ pietų Prancūzijoje. 1960 m. su šeima visam laikui įsikūrė Serė, ten pasistatė namą su studija. Mirė Krémègne’is sulaukęs 91-rių, 1981 m. Serė mieste, palaidotas Paryžiaus Montparnasse kapinėse.\r\n\r\nDr. Vilma Gradinskaitė\r\n\r\n \r\n\r\nTapytojas ir skulptorius Pinkas Kremenis gimė 1890 liepos 28 Želudok miestelyje netoli Lydos. Jis buvo jauniausias iš devynių vaikų amatininko gaminusio ir pardavinėjusio nedidelius meno dirbinius šeimoje. Jo broliai dalyvavo slaptose anticarinėse organizacijose ir ieškomi policijos emigravo į JAV. 1909 m. Kremegne’as įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą, kur 1909–11 mokėsi ir susidraugavo su Chaimu Soutine‘u ir Micheliu Kikoine (1892–1968). Pirmasis iš draugų trijulės jis 1912 m. išvyko į Paryžių, nelegaliai kirsdamas sieną.\r\n\r\nParyžiuje jis apsigyvena menininkų dirbtuvėse La Ruche (Avilys) Monparnase kartu su kitais atvykėliais iš Rytų Europos. Kremenis artimai bičiuliavosi su sekančiais metais po jo iš Vilniaus atvykusiais Soutine‘u ir Kikoinu kaip ir užmezgė ryšius su Marc Chagallu, Fernandu Léger (1881–1955), Jacques Lipchitzu (1899 – 1973), Ossip Zadkine (1890–1967), Max Jacobu (1876–1944), Amedeo Modigliani (1884–1920), André Derainu (1880–1954), Maurice de Vlamincku (1876–1958) ir daugeliu kitų menininkų.\r\n\r\nPradžioje Kremenis studijavo skulptūrą. Pirmą kartą dalyvaudamas Nepriklausomųjų salone (pranc. Salon des Independants) 1914  m. jis ir eksponavo tris, skulptūras. 1916 m. menininkas sugrįžta prie tapybos. Šiuo periodu jis dažnai lankosi muziejuose ir galerijose studijuodamas postimpresionistų ir fovistų paveikslus.\r\n\r\nPirmo pasaulinio karo metais Kremenis liko Paryžiuje, kur jo darbais domėjosi meno prekeiviai Léopoldas Zborowskis (1889–1932) ir Paul Guillaume (1891–1934).\r\n\r\n1918 m. Kremenis pakviestas tapytojo Pierre Boulaine (1887–1956) nuvyko kurti plenerines tapybos į Céret, mažą miestelį Pirėnuose. Tos vietovės peizažas jam tapo artimas. 1919 m. Jacque Powolocki galerijoje įvyko pirmoji individuali Kremenio paroda. Nuo 1923 m. individualias parodas Paryžiuje jis rengė reguliariai.\r\n\r\nTaip pat jis pastoviai eksponavosi Nepriklausomųjų salone (pranc. Salon des Indépendants) ir (pranc. Le Salon des Tuileries).\r\n\r\nKremenis priklausė menininkų grupei Prie-Saint-Gervais, kurios nariai buvo taip pat Béatrice Appia (1899–1998), Eugène Dabit (1898–1936), Georges-André Klein (1901–1992) ir Christian Caillard (1899–1985.\r\n\r\n1923 m. Monparnase menininkas susipažino su Nobelio šeimos guvernante švede Birgit Strömbäch ir dar tais pačiais metais jiedu susituokė.\r\n\r\nSu meno prekeiviu Guillaniu pasirašyta sutartis tapytojui suteikė šiek tiek finansinės laisvės. Jis galėjo išsikelti iš La Ruche dirbtuvės.\r\n\r\n1924 m. gimė sūnus Fredas. Tais pačiais metais Kremegne‘as keliavo į Korsiką, 1927 m. – į Švediją, 1926–1929 m. buvodavo Kanuose, 1929 m. – Périgord’e (Prancūzija), 1937 m. – Burgundijoje, 1938 m. – Šeras (pranc. le Cher, Prancūzijoje). Visur jis tapė peizažus, tačiau pirmenybę visada teikė Céret gamtovaizdžiams.\r\n\r\n1939 m. menininko žmona su sūnumi išvyko į savo tėvynę Švediją. Jis pats pasiliko Prancūzijoje ir po prancūzų armijos pralaimėjimo 1940 m. paliko Paryžių pabėgdamas į Korezo (pranc. La Corrèze) departamanetą. Iki karo pabaigos dirbo lauko darbininku Turenne miestelyje.\r\n\r\n1945 m. Kremenis sugrįžo į Paryžių, kur randa savo dirbtuvę ir paveikslus nepaliestus. Pirmoji individuali jo paroda po karo buvo surengta Creuse galerijoje Prancūzijoje. Tais pačiais metais Kremenis išsiskiria su žmona ir nusiperka žemės savo pamėgtame Céret. 1949–1956 m. jis gyvena Izraelyje. 1960 m. tapytojas Céret pasistatė erdvią dirbtuvę netoli buvusio Kapucinų vienuolyno ir ten apsigyveno. 1966 m. menininkas vėl sugrįžo į Paryžių ir nuo tada gyveno ir tapė dalindamas savo laiką tarp sostinės ir Céret. 1981 m. kovo 5 dieną. 91 metų amžiaus Pinkus Kremegneas mirė Céret. Palaidotas Paryžiuje Monparnaso kapinėse.\r\n\r\nIki antrojo pasaulinio karo Kremenis tapo vienu svarbiausių Paryžiaus mokyklos (pranc. École de Paris) atstovų.\r\n\r\nPlatesnio pripažinimo pokariu jis sulaukė vėlai. Lūžių tapo 1959 m. Londone, Filadelfijoje ir Paryžiuje – Paul Durand-Ruel (1831–1922) galerijoje surengtos parodos.\r\n\r\nDaugiausiai Kremenis tapė peizažus. Šalia šio žanro kūrinių nutapė ir natiurmortų, aktų, portretų. Tapytojas radęs inspiracijų impresionizme, postimpresionizme ir fovizme išvystė savitą ekspresionistinio realizmo stiliaus variantą. Menininkas tapo spontaniškais potėpiais skirtingais periodais pasirinkdamas intensyvius, kontrastingus ar labiau išlygsvarintus bei šviesesnius spalvų derinius.\r\n\r\nŠiandien Pinkas Kremenis pripažintas Paryžiaus mokyklos menininkas, kurio paveikslai saugomi Žydų meno ir istorijos muziejuje Paryžiuje (pranc. Le musée d'Art et d'Histoire du judaïsme), Grenoblio muziejuje, Ceret modernaus meno muziejuje (pranc. Le Musée d'Art Moderne de Céret). Lietuvoje Kremenio kūrinių turi Lewben Art Foundation, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Vilniuje.\r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Serė","salis":"Prancūzija","lat_wgs":42.48608,"lng_wgs":2.74864,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sere-modernaus-meno-muziejus-ir-pinko-kremenio-paveldas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d024eaae-c099-4c5b-b636-1e0658f384dc","_revision":"49b84e38-96a6-4910-9711-b0dfff1c9b40","id":"523a0adab90e475","pavadinimas":"Klaipėdos aikštė Karlskronoje, žyminti bendradarbiavimą tarp abiejų miestų","aprasymas":"Karlskronos miestas (šved. Karlskrona – Karolio karūna) Blekingės lėne yra piečiausias pietryčių Švedijoje. Jis buvo įkurtas Švedijos karaliui Karoliui XI Gustavui 1679 m. įsteigus karinio jūrų laivyno bazę bei laivų statyklą. Karlskronai miesto savivalda buvo suteikta 1680 m. Miestas išsidėstęs daugiau kaip 30-tyje salų. XVIII a. Karlskrona buvo tapusi antruoju pagal dydį šalies miestu. 1790 m. gaisro metu miestas sudegė. Apdegė ir daugelis viešųjų religinių bei pasaulietinių pastatų. Daugelis jų XIX a. pradžioje, kaip antai 1744 m. pagal architekto Nicodemus Tessin Jaunesniojo (1654-1728) projektą pastatyta Fridriko bažnyčia (Fredrikskyrkan) buvo restauruota 1805-1806 m. 1998 m. miestas dėl savo išskirtinio barokinio architektūrinio paveldo, vienintelio tokio Švedijoje, senosios laivų statyklos, karinio jūrų laivyno pastatų ir dėl Šv. Fridriko ir kitų Trossö salos bažnyčių buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo (vietovių) sąrašą.\r\n\r\nMieste veikia viena iš Švedijos karinių laivų statyklų (šalia Djupviko ir Malmo) bei svarbiausia karinė jūrų bazė. Švedija (2014 m. duomenimis) turi 34 karo laivus 14 300 tonų tonažo. Beje, galinga Švedijos valstybė 1625-1635 m. buvo okupavusi Klaipėdą, tuomet priklausiusią Prūsijos kunigaikštystei. Dėl didėjančio dėmesio prekybai per Klaipėdą (tuomet priklausė Prūsijos karalystei) Švedija 1790 m. Klaipėdoje, kaip ir keliasdešimtyje kitų miestų Europoje, įkūrė savo konsulatą. Švedų konsulas turėjo padėti prekybai linais, kuriuos laivai su Švedijos vėliava iš Klaipėdos bei Rygos plukdė į Galiciją Ispanijoje. Kiek vėliau 1795-1805 m. iš Švedijos Pomeranijos ir Švedijos bei Suomijos išplaukė 83 tokie laivai. Linų pluoštas buvo naudojamas tekstilės pramonėje. Reikšminga buvo ir prekyba mediena.\r\n\r\nKlaipėdos aikštė. 1989 m. spalio 11 d. buvo pasirašyta Karlskrona ir Klaipėdos miestų partnerystės sutartis. Ją lydėjo simbolinis gestas –  abiejuose miestuose atsirado miesto – dvynio vardu pavadintos aikštės. Abu miestai nuo 1991 m. priklauso Baltijos miestų sąjungai (Union of the Baltic Cities). Klaipėda – vienas iš aštuonių, o Karlskrona vienas iš 14 susigiminiavusių miestų – partnerių (twin cities). Klaipėdos aikštė (Klaipedaplatsen) Karlskronoje, o Karlskronos aikštė Klaipėdoje simbolizuoja ryšius tarp abiejų miestų – uostų ir laivybos centrų – prie Baltijos jūros. Klaipėdos aikštė yra Trossö saloje, Karlskrona senamiestyje esančiame Didžiajame skvere (šved. Stortorget), priešais senąją rotušę. Tai didžiausias skveras Skandinavijoje. Klaipėdos aikštė (Klaipedaplatsen) ribojasi su dalimi Šiaurinės Karališkosios gatvės (Norra Kungsgatan).\r\n\r\nAikštėje, palei Ronneby gatvę (Ronnebygatan) yra fontanas „Didžioji žuvis“ (šved. Stora fisken), įrengtas 1980 m., miestui švenčiant 300 metų jubiliejų. Tai buvo verslininkų dovana miestui. Skulptūra pastatyta 1983 m. Bronzinės skulptūros autorius – žymus skulptorius Carl Milles (1875-1955). Tai yra viena iš kelių išlietų jos kopijų. Skveras kasdieniškai vadinamas tiesiog „Žuvis“. Sakoma, kad nors miestas nuolat keičiasi, tačiau skveras išlieka toks pat. Taip esą dėl to, kad jeigu kas nors pabandytų smarkiai jį pakeisti, monstriška žuvis jį aršiai gintų. Nuo 2004 m. miesto valdžios sprendimu fontanas vykdo ir žemiškesnę, tačiau ne mažiau kilnią misiją – miesto gimdymo namuose gimus kūdikiui ir jį užregistravus, fontanas pradeda mirgėti raudonomis ir mėlynomis šviesomis bei purkšti daugiau vandens nei paprastai. Idėją pasiūlė miesto gyventoja 8 m. mergaitė Sara Johnsson.\r\n\r\nKarlskronos aikštė prie Danės upės krantinės, netoli Pilies tilto, Klaipėdoje atsirado 1990 m. pradžioje. Aikštę irgi puošia fontanas.\r\n\r\n1995 m. buvęs Klaipėdos miesto centrinės bibliotekos 1-asis vaikų filialo pastatas S. Daukanto g. 15. Klaipėdos miesto valdybos prašymu Lietuvos vyriausybės ne konkurso tvarka buvo išnuomotas Švedijos Karlskronos prekybos centrui. Nuo 1996 m. pastate veikia „Karlskronos“ biblioteka. Beje, 1995-1997 m. iš Karlskronos bibliotekos Švedijoje į Klaipėdą kelis kartus knygų siuntas pristatė Ula-Maria Norby. 2016 m. aikštė buvo kapitaliai renovuota (nauja danga įrengti suolai, sutvarkytas fontanas).\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Vietovės","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":null,"miestas":"Karlskrona","salis":"Švedija","lat_wgs":56.16184,"lng_wgs":15.58664,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klaipedos-aikste-karlskronoje-zyminti-bendradarbiavima-tarp-abieju-miestu"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"36b7b000-e2bd-4c07-8d52-b6f02b178ea6","_revision":"4a46e4f5-cd68-44fb-a2dd-da2958069a92","id":"5243f367a02f8a5","pavadinimas":"Vizitiečių vienuolyno namai Monparnase","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir mūsų krašte. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus. Nuo 1839 m. jis prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios, nuo 1845 m. - Dievo Motinos katedros restauravimą. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: bažnyčią Paryžiaus Beviljė dalyje, vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Mirus Ž. B. Lasusui, L. Vyganauskis pradėjo bendradarbiauti su dideliu gotikos žinovu, garsiu architektūros istoriku bei teoretiku, architektu restauratoriumi Viollet Le Duc. Iš pradžių dirbo prie tos pačios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prie ištirtos Amjeno ir Reimso katedrų, nuo 1858 m. — prie Pjerefono (Pierrefonds) pilies mokslinio tyrimo darbų, vadovavo pilies restauracijai. Padarė tikslų Pjerefono pilies modelį, kuris buvo daug kartų eksponuotas ir publikuotas spaudoje. L. Vyganauskio pasiūlymu ir jam vadovaujant atlikti Šartro (Chartres) ir Le Manso katedrų, Barle— Diuko (Bar Le Duc) koplyčios ir dar kai kurių pastatų atnaujinimo darbai.\r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas , Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.83827,"lng_wgs":2.33582,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vizitieciu-vienuolyno-namai-monparnase"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"59e33ec6-241f-4b63-985b-4940b2dc6ef4","_revision":"068a874e-a8c3-48d7-9eef-8b763da641f1","id":"526e2d8efa81c00","pavadinimas":"Čartoriskas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vosylius Konstantinovičius, Pranciška Uršulė Radvilienė\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didikų giminės Čartoriskių tėvonija.\r\n\r\nČartoriskas (Старий Чорторийськ, Staryi Chortoryis'k) įsikūręs gražioje vietoje prie Pripetės intako Styro. 1393 m. Pirmuoju daliniu Čartorisko kunigaikščiu tapo Vosylius, Gedimino vaikaičio Konstantino Algirdaičio sūnus. Čartoriskas atitenka vyresniajai Čartoriskių giminės linijai ir XV a. pabaigoje gyvenvietė tampa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos didikų giminės Čartoriskių tėvonijos centru. Čartoriskas giminei priklausė iki XVII a. Patys Čartoriskiai palyginus mažai gyveno šiame mieste, didesnių ženklų po savęs nepaliko. Nuo 1601 m. vietovę valdė kitos LDK ir Lenkijos didikų giminės: Pacai, Leščinskiai, Višnioveckiai, Radvilos.\r\n\r\nIšliko piliakalnis, Radvilų pilies likučiai, kuriuose galbūt yra išlikę kas nors iš ankstesnės pilies, priklausiusios Čartoriskiams.\r\n\r\nApie 1750 m. Pranciškos Uršulės Radvilienės (čia gimusios Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės žmonos) funduota dominikonų Šv. Juozapo bažnyčia, dabar esanti Šv. Kryžiaus išaukštinimo cerkve.\r\n\r\nDar ir šiandien Čartorisko herbe yra Vytis.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Čartoriskas","salis":"Ukraina","lat_wgs":51.22636,"lng_wgs":25.88561,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/cartoriskas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b565c3c8-f161-49c1-8cef-40941095bfe9","_revision":"834ecd00-5bd2-4ab5-b0a2-a0a4788c1afe","id":"52d382bf097b61f","pavadinimas":"Braclavas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Algirdas, Konstantinas Karijotaitis, Vytautas, Švitrigaila, Teodoras Nesvyžiškis, Konstantinas Ostrogiškis, Aleksandras Jogailaitis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovės istorija susijusi su LDK, išlikusi LDK laikų pilies vieta.\r\n\r\nBraclavo (Брацлав, Bratslav) vietoje dar X-XI a. buvo piliakalnis. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę gyvenvietė įjungta XIV a. Pirmą kartą šis miestas paminėtas 1430 m. metraštyje, kuriame užsiminta, kad kunigaikščiai Karijotaičiai prie Pietų Bugo upės pastatė tvirtovę pavadintą Breslavliu. Pirmąją pilį pastatė Konstantinas Karijotaitis. Ilgą laiką Braclavo pilis buvo kovos už Rytinę Podolę simboliu. XV a. pradžioje Vytautas Braclavą iš Karijotaičių atėmė ir paskyrė savo seniūną. Po Vytauto mirties miestą Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos vardu valdė vietininkas Teodoras Nesvyžiškis. Braclavo ir Vinycios seniūnu 1491-1517 m. buvo LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. \nMiestas ir pilis 1497 m. nukentėjo nuo totorių. 1545 m. Braclavo pilis revizoriaus vertinama kaip maža ir prasta, tegalinti sutalpinti trečdalį miesto gyventojų. Iki 1545 m. Aleksandro Jogailaičio pavedimu nedidelė Braclavo pilis atstatyta, tačiau vėl sunaikinta 1551 m. eilinio totorių antpuolio metu.\n1564 m. Braclavui suteikta Magdeburgo teisė. Po Liublino unijos 1569 m. Braclavas priklausė Lenkijai, buvo Braclavo vaivadijos centras. XVII a. II p. valdant turkams pilis buvo apleista. Mūsų laikais išlikęs tik piliakalnis.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Braclavas","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.82854,"lng_wgs":28.94554,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/braclavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e5a8596f-d7ce-4fd0-a4c8-12d48cce5c64","_revision":"5eb18320-de32-4738-8a4b-50ecc6afc520","id":"534320331d40662","pavadinimas":"Kobrynas","aprasymas":"Miestas, kitados priklausęs Brastos vaivadijai. Pasak legendos, miestas žvejų gyvenvietėje įkurtas XI–XII a. Kijevo kunigaikščio Iziaslavo Jaroslavičiaus. Pirmą kartą Ipatijaus metraštyje paminėtas 1287 m. kaip Voluinės Vladimiro kunigaikštystės miestas. Nuo XIV a. pradžios įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Šią teritoriją valdė didysis kunigaikštis Algirdas, vėliau – jo sūnus Teodoras ir jo palikuonys, Kobryno kunigaikštystės kunigaikščiai. 1519 m., mirus paskutinei šios Algirdaičių šakos palikuonei, kunigaikštystė pertvarkyta į seniūniją ir perduota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai Vaclovui Kostevičiui. Po jo mirties 1532 m. seniūnija dažnai buvo skiriama valdančiosios dinastijos karalienėms (Bonai Sforcai, Onai Jogailaitei, Konstancijai Austrei) išlaikyti. Valdovė Bona Sforca šias valdas pertvarkė į Kobryno ekonomiją.\r\n\r\nKobrynas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinėje struktūroje buvo reikšmingas pavieto centras. 1589 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės ir herbas. Tuo metu jame buvo medinės Aukštutinė ir Žemutinė pilys, keturios cerkvės, stačiatikių vienuolynas ir katalikų bažnyčia. XVII a. viduryje mieste gyveno apie 1700 žmonių, stovėjo apie 500 namų. Po karo su Maskva šie skaičiai sumažėjo daugiau kaip per pusę. Vėl nukentėjęs per Šiaurės karą, 1766 m. Kobrynas prarado miesto teises, o 1795 m. buvo prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\nIki šių dienų išlikusi XVI a. suformuota miesto plano struktūra, stačiakampė turgaus aikštė (dab. Svabodos aikštė).\r\n\r\nNuo 1465 m. minima stačiatikių Išganytojo (Spaso) vienuolyno cerkvė – seniausias ir svarbiausias miesto sakralinis kompleksas. Išliko 1771–1776 m. pagal architekto Jono Sicherio projektą statytas ir vėliau gerokai perstatytas mūrinis bazilijonų vienuolyno gyvenamasis kompleksas. Stačiatikių vienuolynas bazilijonams atiteko po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos. Rekonstruotame vėlyvojo baroko architektūros pastate buvo įsikūrusi milicija, dabar grąžinta vienuolynui.\r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus mena ir prieš 1750 m. už to meto miesto ribų pastatyta medinė Šv. Mikalojaus cerkvė (perstatyta XIX a. 7-ajame dešimtmetyje).\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. pr.","miestas":"Kobrynas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.21472,"lng_wgs":24.35568,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Bona Sforza (1494–1557); Algirdas (1296–1377); Ona Jogailaitė (1523–1596)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kobrynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2fb81920-866a-4365-ba7a-1a0d6f6b2382","_revision":"9097865b-2f3f-4e7e-87c3-3f63c3695ab5","id":"535876dc8868738","pavadinimas":"Dokumentai Prūsijos kultūros paveldo slaptajame archyve Berlyne","aprasymas":"Prūsijos slaptasis valstybinis archyvas (vok. Preußisches geheimes Staatsarchiv) veikė 1457–1945 m. Karaliaučiuje. Archyvo pagrindą sudarė Vokiečių ordino, Prūsos, Prūsijos valstybės, Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos istoriniai šaltiniai. Po Vatikano slaptojo archyvo buvo svarbiausias archyvas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos istorijai tirti. Skyrėsi nuo daugelio kitų Vokietijos archyvų gausia medžiaga apie Prūsiją.\r\n\r\nArchyvo pradžia – 1309 m., Vokiečių ordino sostinę perkėlus į Marienburgą, kurio pilyje buvo didžiojo magistro kanceliarija. Iš pradžių vadintas Karaliaučiaus archyvu. Nuo 14 a. pabaigos gausėjo archyvinės medžiagos, imta daryti siunčiamų laiškų nuorašus. 1457 m. Vokiečių ordino sostinę perkėlus į Karaliaučių, į jos pilį perkelta ir dalis archyvo, o senoji dalis 1457–1772 (iki Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo) buvo saugoma Tepliavos pilyje, 1772 m. perkelta į Karaliaučiaus pilį.\r\n\r\nArchyvo fondais mokslininkai daugiausia naudojosi tarpukariu, ypač tiriant senovės Prūsijos, Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos praeitį. 1942–1943 m., per karą, archyvo svarbiausi fondai buvo išskirstyti po Rytų Prūsijos pilis ir dvarus (pvz., Laukstyčiuose, Skaisgiriuose, Brandenburge netoli Karaliaučiaus). Rytų frontui artėjant archyvas buvo pervežtas į Harzo kalnų druskos kasyklas (425 m gylyje) Graslebene prie Braunschweigo. Dėl skubėjimo iš Vokiečių ordino foliantų dingo 4 tomai apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymą. Visa medžiaga 1979 m. perkelta į Berlyno priemiestyje Dahleme įkurtą Prūsijos kultūros palikimo slaptąjį valstybinį archyvą (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz).\r\nPrūsijos slaptojo valstybinio archyvo 6 svarbiausi fondai, sudarantys 3\/4 medžiagos, yra svarbūs ir Lietuvos istorijai, lituanistikai. Vokiečių ordino laiškų fonde yra daug nuo 14 a. pabaigos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškų ir sutarčių originalų. Reformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Lietuvoje istorijai svarbus Hercogo laiškų skyrius (Chodkevičių, Radvilų, Valavičių ir kitų didikų susirašinėjimas su Albrechtu Brandenburgiečiu ir vėlesniais Prūsijos valdovais, Lietuvos socialinių ekonominių santykių su Prūsija medžiaga). Lietuvos istorijai vertingi Rytų Prūsijos foliantai, mažiausiai tirtas ir panaudotas Valstybinio iždo ministerijos fondas (su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susiję 9 dideli paketai). Tarp su Lenkija susijusių paketų gausu medžiagos ir apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Daug svarbių šaltinių yra apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lietuvos sienų kaitą, Mažosios Lietuvos miestelius ir valsčius.\n\nArchyve yra vertingos medžiagos apie lietuvių raštijos veikėjus (Joną Bretkūną, Kristijoną Donelaitį, Martyną Liudviką Gediminą Rėzą ir kitus), jų kūrinių. 1939 03 Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos į archyvą buvo atiduoti Klaipėdos krašto seimelio aktai. 1943 09 iš Centralinio valstybės archyvo Kaune į Prūsijos slaptąjį valstybinį archyvą pergabenti Klaipėdos krašto gubernatoriaus 1923–1939 aktai.\n\nIvinskis Zenonas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/prusijos-slaptasis-valstybinis-archyvas\r\n \r\n\r\nKeli dokumentų pavyzdžiai:\r\n\nXV a. Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio laiškai Vokiečių ordinui\n1431 m. popiežiaus laiškas Švitrigailai\nJono Bretkūno (1536–1602) į lietuvių kalbą išverstos Biblijos rankraštis, prie kurio J. Bretkūnas dirbo daugiau kaip 10 metų (1579–1590)\nJuodkrantės, Viešvilės, Klaipėdos miesto metrikų knygos","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XIV-XX a.","miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.46145,"lng_wgs":13.29266,"autoriai":"Jonas Bretkūnas","susijusios_asmenybes":"Jonas Bretkūnas (1536–1602)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dokumentai-prusijos-kulturos-paveldo-slaptajame-archyve-berlyne"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"48c134c2-04c8-4794-979b-59db1af824c4","_revision":"f5e9360f-4a3e-4562-a954-843fc206482e","id":"535f2455e942331","pavadinimas":"Romo Viesulo kūriniai","aprasymas":"Grafikas Romas Viesulas gimė lapkričio 11 d. Gerdainiuose (dabar Smiltniekiai, Alūkstos apskritis, Latvija) senelio ūkyje. Kazimiero Veselovskio ir Juzefos Kožukauskaitės keturių vaikų šeimoje.\r\n\r\n1934–1939 m. mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje.\r\n\r\n1939–1941 m. studijavo teisę Latvijos universitete Rygoje.\r\n\r\n1941–1942 m. tęsė teises studijas Vilniaus universitete.\r\n\r\n1940–1943 m. vakarais lankė Vilniaus miesto teatro vaidybos studiją ir šiame teatre 1943-1944 m. dirbo aktoriumi.\r\n\r\n1944–1945 m. pasitraukė į Vakarus.\r\n\r\n1947–1949 m. mokėsi Dailės ir amatų mokykloje Freiburge.\r\n\r\n1950 m. po mokyklos baigimo gavęs Prancūzijos vyriausybės stipendiją išvyko į Paryžių tobulintis Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (pranc. École nationale supérieure des Beaux-Arts).\r\n\r\n1951 m. Freiburge surengė pirmą asmeninę parodą.\r\n\r\n1952 m. išvyko į JAV. Gyveno Čikagoje, lankė Čikagos dailės instituto mokyklą.\r\n\r\n1952 m. persikėlė į Niujorką.\r\n\r\n1954 m. Matrix galerijoje Niujorke surengė pirmąją didesnę parodą.\r\n\r\n1956 m. suteikta JAV pilietybė.\r\n\r\n1960 m. pradėjo dirbti Temple’io universiteto Tyler meno mokykloje Filadelfijoje.\r\n\r\nNe kartą buvo apdovanotas įvairiais prizais, stipendijomis: 1958–1959, 1964, 1969 Gugenheimo fondo stipendija. Stipendijos menininkui suteikė galimybę keliauti po Europą, Meksiką, Havajus, Japoniją.\r\n\r\n1968 m. susituokė su Jūra Natalija Gailiušyte su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dukters.\r\n\r\n1969 m. atvyko į Italiją. Tris metus gyveno Romoje ir dirbo Templo universitete Tyler meno mokyklos filiale.\r\n\r\nMenininkas surengė daugiau nei 50 savo kūrybos parodų, aktyviai dalyvavo grupinėse parodose JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje ir kt. 1970 m. 35-osios tarptautinės Venecijos meno bienalės metu, Viesulo kūrinių paroda buvo atidaryta reprezentaciniame JAV meno paviljone.\r\n\r\n1972 m. grįžo į Filadelfiją, toliau dėstė Temple’io universiteto Tyler meno mokykloje.\r\n\r\n1979 m. tapo Amerikos akademijos Romoje stipendininku.\r\n\r\nViesulas parašė straipsnių apie dailę, monografiją Telesforas Valius (1984), iliustravo knygų (Vergilijaus Georgikos 1984).\r\n\r\n1985 m. paskirtas Temple’io universiteto Tyler meno mokyklos padalinio Romoje direktoriumi.\r\n\r\n1986 m. lapkričio 7 d. mirė Romoje.\r\n\r\n1996 m. perlaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.\r\n\r\nPavardę menininkas pakeitė į Viesulas, savo pravardę dar Vilniaus vaidybos studijoje. Naująja pavarde jis naudojosi išsyk atvykęs į JAV.\r\n\r\nRomas Viesulas jau studijuodamas pasirinko grafiką. Kaip grafikas kūrėjas jis tapo pripažintu JAV menininku. Jis dalyvavo daugybėje svarbių parodų ir atstovavo šalį šioje srityje tarptautinėje arenoje. Viesulo darbus įsigijo JAV meno institucijos.\r\n\r\nIki šešto dešimtmečio pabaigos Viesulas kūrė figūrines kompozicijas. Tokius motyvus kaip motina ir vaikas, fleitininkas ar Poncijus Pilotas jis vaizduoja monumentaliai apibendrindamas figūras ir pasitelkdamas emocionalią juodo su balta susidūrimo įtampą.\r\n\r\nNuo 1969 m. Viesulo plastinė kalba vis labiau abstraktėjo. Palaipsniui atpažįstamų objektų ar veido motyvų menininko lakštuose vis mažėjo. Galiausiai jis kuria visiškai abstrakčias kompozicijas, kuriose temos perteikiamos tik asociatyviai. Didžiulę įtaką Viesulo kūrybai padarė tuo metu JAV dominavęs abstraktusis ekspresionizmas. Labiausiai abstrakti ir dinamiška juoda balta grafika maitinosi iš Jacksono Pollock‘o (1912–1956) ir Franzo Kline‘o (1910–1962) paveikslų inspiracijų ir tuo pačiu pastaruosius savitai interpretavo. Apibendrintą bei sutelktą kompozicijos visumą Viesulas derino su „suardytomis“ ir „susprogdintomis formomis“, plačiais ekspresyviai brūkšniais ir laužytomis linijomis.\r\n\r\nŠalia pavienių lakštinės grafikos kompozicijų menininkas abstraktaus ekspresionizmo plastine kalba kūrė ir ciklus, serijas „Dainos“ (1959), „Toro desconocido“ („Nežinomiems buliams“, 1960), „Hew“ („Smūgis“ 1962–1963), „Pastabos apie vaizdą ir garsą“ (1964–1965), „Pervaža“ (1970), „Raudos“ (1971–1972).\r\n\r\nCikluose „Dainos“ ir „Raudos“ inspiruotose lietuviško folkloro kaip ir skirtuose Ispanijos pilietiniam karui, senosioms Meksikos civilizacijoms, biblijinėms temoms Viesului svarbu ne pasakojimas, bet dramatiškų nuotaikų asociatyvi išraiška. Išeities taškas čia visada menininko patirtas karo ir tėvynės netekties išgyvenimų skausmas. Viesulas rašė: „Mes visi žinom, kas mums labiausiai skauda ir ilgai skaudės. Visi bent dalimi praradom savo kraštą ir visi bent dalį praradom savęs“.\r\n\r\nViesulas jautėsi esąs lietuvis. Palaikė ryšius su lietuviais išeivijos menininkais. Didelę jo kūrybos palikimo dalį našlė perdavė Lietuvai.\r\n\r\nRomo Viesulo kūriniai Lietuvoje saugomi Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Vilniaus universiteto bibliotekos grafikos kabinete, Antano Mončio namų – muziejuje Palangoje. Viesulo kūrinių turi ir didelis skaičius užsienio šalių muziejų, bibliotekų: kūriniai saugomi Modernaus meno ir Metropoliteno muziejuje Niujorke, Vašingtono nacionalinėje meno galerijoje, Smithsono Amerikos meno muziejuje (The Smithsonian American Art Museum), San Francisko dailiųjų menų muziejuje, Sietlo dailės muziejuje, Walker meno centre Mineapolyje (Walker Art Center), Modernaus meno muziejuje Kamakuroje (Japonija), Vatikano muziejuje, Krokuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie) ir Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje (pranc. Bibliothèque nationale de France).\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.87959,"lng_wgs":-87.62373,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/romo-viesulo-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"24431138-24db-4e4a-8b27-ab1b87e02992","_revision":"3d6bb8cd-403f-4d87-8073-b6516d43f8d7","id":"53624bf4b54635f","pavadinimas":"Vilks Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Vilks Bario Šv. Kazimiero lietuvių parapija, įsikūrusi Hanoverio miestelio Lyndwood rajone, buvo įkurta 1889 metais ir yra laikoma viena seniausių lietuviškų parapijų JAV. Jos atsiradimas tiesiogiai susijęs su masiška lietuvių imigracija į Wyomingo slėnį, kur tūkstančiai tautiečių dirbo pavojingą darbą antracito anglies kasyklose. Per daugiau nei šimtmetį trukusią istoriją parapija tapo pagrindiniu dvasiniu ir kultūriniu centru: čia veikė stiprus choras „Sūduva“, aktyvios savišalpos draugijos bei parapinė mokykla. Bažnyčia buvo bendruomenės ramstis ne tik sunkių kasybos pramonės krizių metu, bet ir išgyvenant niokojančius Suskvehanos upės potvynius, kurie ne kartą kėsinosi į bažnyčios turtą, tačiau tik dar labiau sutelkė parapijiečius.\nŠiuo metu Šv. Kazimiero bažnyčia nebeatlieka savo pirminės lietuviškos dvasinės misijos – 2009 metais, vykdant Skrantono (Scranton) vyskupijos parapijų konsolidaciją, ji buvo oficialiai uždaryta. Mažėjant lietuvių kilmės gyventojų skaičiui ir keičiantis rajono demografijai, parapija buvo panaikinta, o pastatas vėliau parduotas. Šiuo metu bažnyčios erdvėse veikia kita krikščioniška bendruomenė, tačiau pastatas išlieka puikios būklės ir yra saugomas kaip svarbus Wyomingo slėnio istorinis bei architektūrinis paminklas. Nors lietuviškos pamaldos čia nebevyksta, statinys tebėra nebylus liudytojas apie kažkada gausią ir įtakingą lietuvių angliakasių bendruomenę, padėjusią pamatus šio regiono vystymuisi.\nBudreckis, A. M. (1976). The Lithuanians in America, 1651-1975: A Chronology & Fact Book. Dobbs Ferry, NY: Oceana Publications.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.\nWolkovich-Valkavičius, W. L. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Armenian Heritage Press.\nThe Citizens' Voice. (2009). Final Mass at St. Casimir’s: A Century of History Ends. Wilkes-Barre: Times-Shamrock Communications.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vilks Baris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.23442,"lng_wgs":-75.93249,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilks-bario-sv-kazimiero-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f8d7fff2-b3f3-418b-9355-9e1a1077e8cd","_revision":"67618e17-df71-4721-83dd-1dbbff6510cb","id":"543e6b3015458ee","pavadinimas":"Lauknos","aprasymas":"Lauknos (vok. Lauknen, nuo 1938 m. – Hohenbruch) yra gyvenvietė Mažosios Lietuvos žemumos pietuose, apie 10 km į rytus nuo Kuršių marių, Lauknės (dab. Rževkos) upės kairiajame krante. Lauknų apylinkėse vyravo lietuvininkai. Bažnytinės statistikos duomenimis, 1878 m. iš 4651 gyventojo lietuvininkų buvo 3212 (69%). Po Bismarcko priverstinio germanizavimo 1912 iš 4250 gyventojų save laikė lietuviais dar 2000 (47%). Lauknas supo lietuviškos vietovės: Eidlaukiai, Kupstynai, Laukvargiai, Petrikai, Saduva, Šetrikai ir kitos. XIX a. viduryje kaime buvo 50 sodybų su 525 gyventojais (visi buvo evangelikai liuteronai). XIX a. viduryje pastatyta bažnyčia, įsteigta Lauknų parapija.\r\n\r\nLauknų parapinės bažnyčios mokytojas Jurgis Lapaitis kartu su K. Butkeraičiu iš Pašyšių (Šilutės apskritis) ir E. Danaičiu iš Užrudžių (Piliakalnio apskritis) 1879 m. parašė pirmąjį atsišaukimą dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas. 1871 m. vokiečių statistikos duomenimis, iš 18236 lietuvių vaikų, priimtų į pradžios mokyklas, vokiškai kalbėjo 8161 vaikas, o kiti 10075 vokiškai nemokėjo. Atsišaukimo autoriai nutarė prašyti karaliaus, kad visas tikybos kursas lietuvių vaikams būtų dėstomas lietuviškai. Prašymas buvo patenkintas.\r\n\r\nLauknos buvo administracinis ir kitoks jų centras. Lauknose buvo pelkių ir miškų administracinės įstaigos, turgavietė ir kita. Į kelias atskiras kapines sausame Lauknų gūbryje veždavo laidoti savo mirusiuosius aplinkinių pelkininkų kolonijų žmonės, gyvenę drėgnose vietose. XX a. pradžioje kaime buvo viešbutis, net 4 užeigos namai (2 iš jų laikė moterys – Minna Adomeit ir Auguste Kellmereit), gydytojas ir vaistininkas, kepėjas, taupomoji-skolinamoji kasa, Fritzo Gerulato statybinių medžiagų krautuvė, G. Pečiulio (Petschull) knygynas, 2 metalo dirbinių krautuvės, dažytojo dirbtuvė, 4 mėsinės (jų savininkai Borszet, Butzhies, Tuppat, G. Voss), 2 galanterijos krautuvės, stikliaus dirbtuvė, stiklo ir porceliano dirbinių krautuvė, Julius Peckel pardavinėjo audinius, 2 vėjo malūnai (Samuel Bajorath ir Bernh. Schmidt), arklių prekybos įstaiga, puošmenų krautuvė, paštas, kalvė, 3 siuvyklos (M. Gugat, Mich Puschin, Aug. Schipporeit), 5 batsiuviai (Gustav Griksch, Kentrat, Aug. Matki, Nassner, Ruddat), 3 įvairių prekių parduotuvės (Herm. Naujok ir kitos), račiaus dirbtuvė (Mich. Gennat), 2 stalių dirbtuvės. Tad lietuvininkai vyravo ir tarp vietos verslininkų bei amatininkų.\r\n\r\nSovietmečiu Lauknos ypač nugyventos, apylinkės ištuštėjo.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/lauknos","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Lauknos (Gromovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.96934,"lng_wgs":21.41459,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jurgis Lapaitis","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lauknos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"35c7c8b5-88df-446d-aa53-8608e1280693","_revision":"32862ef9-36d2-4b92-9b5a-d2dc9dd537d6","id":"54fd2c8e921ff2a","pavadinimas":"Sofijos Jogailaitės ir jos vyro kapas Volfenbiutelyje","aprasymas":"Sofija Jogailaitė (1522—1575) buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos duktė, viena iš keturių Žygimanto Augusto sesių. 1556 m. Sofija ištekėjo už Braunšveigo-Volfenbiufelio hercogo kunigaikščio Henriko V. Jie neturėjo vaikų. Sofijos, jos vyro ir dviejų Henriko sūnų antkapis išliko Švč. Marijos bažnyčioje Volfenbiutelyje.\r\n\r\n \r\n\r\nDuczmal Małgorzata, Jogailaičiai: biografijų žinynas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1575 m.","miestas":"Volfenbiutelis","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.16193,"lng_wgs":10.53746,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sofija Jogailaitė (1522–1575)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sofijos-jogailaites-ir-jos-vyro-henriko-v-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"223e2daf-fef6-47b6-ab53-938cc62c2b59","_revision":"c9e32612-48c9-49c7-9b6c-5e2f8dcc33d7","id":"554d2c43d0f4d56","pavadinimas":"Bezdzežas","aprasymas":"Bezdzežo kaimas yra netoli Sporavos ežero ir Jaseldos upės, 15 km į šiaurės rytus nuo Drohičino.\r\n\r\n1784 m. čia pastatyta medinė Švč. Trejybės cerkvė, kuriai būdingas Vilniaus barokinius mūrinius statinius primenantis dvibokštis fasadas. Cerkvės viduje yra XVII—XVIII a. ikonų.\r\n\r\nKaimelio pietvakariuose, greta kelio, ant kalvelės stovinti koplytėlė siejama su vienu svarbiausių ir didžiausių baro konfederatų mūšių 1771 m. rugsėjo 6 dieną. Tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio vadovaujami Lietuvos kariai čia sumušė Rusijos kariuomenę. Koplytėlė stovi toje vietoje, kurioje didysis etmonas esą pradėjo puolimą.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1771 m.","miestas":"Bezdzežas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.31663,"lng_wgs":25.30792,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bezdzezas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e41f84c7-2a91-42ab-82ad-304c7418a0d7","_revision":"ab9b8ec4-ccf3-4a2f-9a95-1301a070c5e4","id":"55982f56936b74d","pavadinimas":"Chaimo Sutino kūriniai","aprasymas":"Vienas žymiausių klasikinio modernizmo tapytojų. Chaimas Soutinas gimė 1893 m. sausio 13 Smilavičiuose – mažame miestelyje Baltarusijos provincijoje. Iki 1917 m. spalio revoliucijos Smilovičiai priklausė Lietuvai. Dauguma miestelio gyventojų buvo žydai kaip ir Chaimo Soutino tėvai. Tėvas Salomonas buvo vargšas taisantis drabužius siuvėjas. Chaimas buvo dešimtas vaikas daugiavaikėje šeimoje.\r\n\r\nŽydiško štetlio kasdienybė susidėjo iš sunkaus darbo, skurdo ir griežtų religinių taisyklių, tarp kurių buvo ir priešinimasis paveikslų kūrimui. Jis lankė talmudo mokyklą ir anksti pajuto norą piešti ir tapyti. 1907–1909 m. Soutinas Minske lanko piešimo pamokas pas profesorių Kruger, kur jis sutinka tik metais vyresnį Michel Kikoine (1892–1968). Su Kikoine jį sujungs draugystė visam gyvenimui. Dėl savo meninių sugebėjimų Soutinas Smilavičiuose patenka į konfliktą. Nutapęs ortodokso žydo portretą jis sumušamas šio sūnų. Soutino motina pareikalauja iš smurtautojų atlygio už skausmą ir taip šie gauna 15 rublių baudą. Su šiais pinigais Soutinas galutinai palieka šeimą ir gimtąjį miestelį.\r\n\r\n1910 m. Chaimas Soutinas kartu su Michel Kikoine stoja Vilniuje į Ivano Trutnevo piešimo mokyklą kurią lanko tris metus. Čia jis sutinka ir dailininką Pinchus Krémègne (1890–1981) kuris dar prieš jį 1912 m. išvyksta į Paryžių.\r\n\r\n1913 m. Soutinas būdamas dvidešimties išvyksta į Paryžių. Jo kelionę finansavo pažįstamas Vilniaus gydytojas žydas Rafelkess.\r\n\r\nParyžiuje – tuometinėje Europos meno metropolijoje Soutinas siekė pasišvęsti tapybai ir studijuoti didžiųjų meistrų originalus. Du metus jis lanko akademisto tapytojo Fernand Cormon (1845–1924) kursus Ecole des Beaux Art mokykloje. Itin stiprų poveikį jam daro lankymasis Luvre, kur jis studijuoja Tintoretto, El Greco, F. J. de Goyos, G. Courbet, Rembrandto, Courbet, Chardino ir Coro bei kitų žymių dailininkų kūrinius.\r\n\r\nNeturėdamas lėšų prieglobstį randa pas savo kraštiečius Kikoine ir Pinchus Krémègne menininkų dirbtuvėse La Ruche (Avilys) Monparnase. Čia susitelkė daug anuomet dar nežinomų menininkų, daugelis iš jų atvyko iš Rytų Europos ir galiausiai sudarė taip vadinamą Paryžiaus mokyklą (pranc. École de Paris).\r\n\r\nSoutinas dar nekalbėjo prancūziškai, tik jidiš ir šiek tiek rusiškai. Jo kaimynai name – dirbtuvėje buvo Marc Chagall, Ossip Zadkine (1890-1967), Moïse Kisling (1891-1953), Alexander Archipenko (1887–1964) ir kiti. Menininkai „Avilyje“ gyveno ir dirbo itin sunkiose, nehigieniškose sąlygose. Pragyvenimui Soutinas užsidirbdavo darydamas atsitiktinius darbus, pvz. nešiko. Kentė nuo skurdo ir bado.\r\n\r\n1915 m. skulptorius Jacques Lipchitz supažindino Soutiną su Amando Modigliani. Užsimezga artima skirtingų savo temperamentu menininkų draugystė. Modigliani nutapo keturis Soutino portretus ir tarpininkauja jam kontaktuose su galeristais tarp jų su Léopoldu Zborowskiu (1889–1932). Pastarasis sudaro su menininku kontraktą pagal kurį jam moka penkis frankus kasdien mainais gaudamas teises į jo kūrinius. Taip dėl skurdo Soutine praranda nepriklausomybę.\r\n\r\n1919 m. trims metams galeristas išsiunčia Soutiną į Céret, mažą miestelį Pirėnuose. Čia įvyksta tapytojo kūrybos lūžis. Ekspresyviai ir intensyviomis spalvomis jis nutapo daugiau nei 200 paveikslų, daugiausia vibruojančių peizažų ir vietinių gyventojų portretų. 1920 m. Soutiną sukrečia žinia apie artimiausio draugo Modigliani mirtį.\r\n\r\n1922 m. Soutinas grįžta į Paryžių. Tais pačiais metais Soutiną atranda amerikiečių kolekcionierius Albert C. Barnes (1872–1951) pamatęs jo paveikslą atsitiktinai bistro Monparnase. Jis nuperka pas Zborowskį 52 Soutino paveikslus. Žinia apie šį įvykį greitai pasklinda, Soutine tampa žymiu menininku.\r\n\r\nPardavimai pas Zborowskį dažnėja. Tačiau Soutinas lieka labai savikritiškas ir dažnai naikina savo jau baigtus kūrinius. Kai kada net atperka šiuos pataisymui ar net sunaikinimui.\r\n\r\nTrumpą laiką Soutinas gyveno su Deborah Melnik, kurią pažinojo dar iš studijų Vilniuje metų. Jiems gimsta duktė Aimee, kurios Soutine nepripažįsta.\r\n\r\nTapytojas pagaliau Paryžiuje gali sau leisti turėti butą ir didelę dirbtuvę. Rue du Saint – Gothard. Čia jis sukuria savo garsiausius natiurmortus tapydamas iš skerdyklos atsigabentus gyvūnų kūnus. Iki amžiaus pabaigos Soutinas čia sukuria taip pat choro berniukų ir uniformuotų viešbučių pasiuntinių serijas.\r\n\r\nKainos už Soutino paveikslus šauna į aukštumas. Už paveikslą buvo mokama 20000 frankų.\r\n\r\n1927 m. įvyko pirmoji personalinė paroda Henri Bing galerijoje La Boétie gatvėje Paryžiuje. JAV išpopuliarintas Barneso Soutinas pastoviai dalyvauja grupinėse parodose ir 1935 m. ten surengiama pirma didelė jo paroda The Arts Club Čikagoje.\r\n\r\n1940 m. vokeičiai okupuoja Paryžių. 1941 m. nacių rėžimas paskelbia žydų nukreipimo į koncentracijos stovyklas įstatymą. Sunkiai sergantis skrandžio opa Soutinas priverstas slapstytis pas pažįstamus ir netrukus priverstas bėgti iš Paryžiaus. Tapytojas gyvena didžiulėje įtampoje ir baimėje, kas sunkina jo ligą. 1943 m. rugpjūčio 9 dieną Chaimas Soutinas miršta. Jis palaidojamas Monparnaso kapinėse, tarp negausių gedinčiųjų yra ir menininkai Juan Cocteau, Max Jacob bei Pablo Picasso.\r\n\r\nTuo metu, kai visos Europos dėmesį traukė Paryžiuje vykstantys kubizmo, futurizmo, dadaizmo ir siurrealizmo krypčių judėjimai. Soutinas pasirinko savitą ir vienišą kelią. Vienu didžiausių ir moderniausių 20 a. tapytojų Soutinas tapo dėka iki jo nepasiekto emocionalumo išraiškos. Jis lieka ištikimas trims tradiciniams tapybos žanrams – peizažui, natiurmortui ir portretui. Jis tapo veržliais ekspresyviais vibruojančiais potėpiais, deformuodamas žmonių ir gyvūnų figūras, intensyviomis spalvomis bei tirštomis faktūromis suteikdamas dramatišką išraišką kiekvienam iš motyvų.\r\n\r\nChaimo Soutino paveikslai saugomis Paryžiaus moderniojo meno muziejuje (pranc. Centre national d’art et de culture Georges‑Pompidou), Vašingtono nacionalinė dailės galerija, Metropolitano dailės muziejus, Moderniojo meno muziejus (angl. Museum of Modern Art, MoMA), abu Niujorke, Čikagos meno institutas (angl. Art Institute of Chicago), Izraelio muziejuje Jeruzalėje ir daugelyje kitų svarbių užsienio muziejų.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nNiujorko MoMA muziejuje saugomi Chaimo Sutino kūriniai: https:\/\/www.moma.org\/artists\/5543","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.76147,"lng_wgs":-73.97701,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/chaimo-sutino-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c2531fa1-2cf9-4d77-b6ee-124530b0bfd2","_revision":"6b335a06-7d27-4c7c-8f15-8c316e4d77f5","id":"55ba1e4ab358bb3","pavadinimas":"Kaukazo kalnai ir Kazbeko viršūnė","aprasymas":"Kaukaze lankėsi pasaulinio garso lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). XIX amžiuje tarp intelektualų buvo populiaru vykti į Kaukazą gydytis tuomet dažnų plaučių ar kitų ligų. Taip 1905 metais, pakviestas mecenatės ir šeimos bičiulės Bronislavos Volmanienės, į Kaukazą atvyko ir M.K. Čiurlionis. Čia jis ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo aplinką, kopė į Kazbeko kalną, tapė, fotografavo. M.K. Čiurlionio įspūdžiai vaizdžiai aprašyti jo laiškuose artimiesiems. M. K. Čiurlionis, sujaudintas Kaukazo kalnų įspūdžio, kurį patyrė keliaudamas Tereko pakrantėmis ir kopdamas į Kazbeką, rašo broliui: „tas kelias, kaip sapnas, visą gyvenimą liks atmintyje“. Paveiksluose Kaukazo kalnų motyvas išnyra M.K. Čiurlionio 1907 metų cikle \"Zodiako ženklai\" - paveiksluose \"Šaulys\" ir \"Saulė eina Avino ženklu\".\r\n\r\nDaug lietuvių Gruzijoje atsidūrė kaip carinių represijų aukos, ypač po nesėkmingo 1830-1831 metų sukilimo. Tarp sukilimo dalyvių buvo ir talentingas geografas, geodezininkas, Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (Józef Chodźko) (1800-1881). 1840 metais J.Chodzka atvyko į Tbilisį, vadovavo Kaukazo žemių matavimo komitetui, o vėliau leidosi į 14 metų trukusią kelionę po Kaukazo kalnus. J.Chodzkos dėka atliktas milžiniškas darbas: tiksliai nustatyta 1386 taškų (viršukalnių) geografinė padėtis ir aukštis virš jūros lygio - vadinamoji Užkaukazės trianguliacija. Tai buvo pirmasis išsamus geodezinis ir geografinis Kaukazo tyrimas, kurio pagrindu sudarytas detalus Kaukazo žemėlapis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/ciurlionis.eu\/lt\/ciurlionis\/\nhttps:\/\/ge.mfa.lt\/ge\/lt\/dvisalis-bendradarbiavimas\/lietuva-ir-sakartvelas\/lietuviski-pedsakai-gruzijoje\nhttps:\/\/savb.lt\/lt\/krastieciai\/povilas-visinskis\/desimt-povilo-visinskio-skaitymu\/ketvirtieji-povilo-visinskio-skaitymai\/d-striogaite-lietuviu-rasytojai-kopia-i-kalnus\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Stepanacminda","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":42.69601,"lng_wgs":44.51639,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911); Juozapas Chodzka (1800–1881)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kazbeko-kalnas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f9fda02d-1ab6-41e9-b26e-7b6cb4b82744","_revision":"2fe6bdc8-a63e-41fc-b74f-ae0b476c2897","id":"564bf1cfa438d36","pavadinimas":"Švč. Trejybės parapijinė bažnyčia Olykoje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Stanislovas Radvila Pamaldusis, Albertas Stanislovas Radvila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didikų Radvilų funduota viena gražiausių bažnyčių Voluinėje.\r\n\r\nOlykoje išliko keletas Radvilų statydintų bažnyčių. Viena jų - Švč. Trejybės parapijinė bažnyčia (1635-40 m.), baroko sakralinės architektūros paminklas. Pirmąją medinę bažnyčią 1588 m. fundavo Stanislovas Radvila Pamaldusis, Petro Skargos įkalbintas atsiversti į katalikybę iš kalvinizmo. Dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1635 – 1640 m. pagal italų architektų Giovanni Maliverna ir Benedetto Molli projektą. Pinigus statybai skyrė kunigaikštis Albertas Stanislovas Radvila.\r\n\r\nŠvč. Trejybės bažnyčia kadaise buvo laikoma viena gražiausių Voluinėje, tokia ji išliko ir iki mūsų dienų. Ankstyvojo baroko trinavė bazilikinė bažnyčia buvusi ypatingai puošni tiek išorėje, tiek viduje. Joje palaidoti kai kurie Olykos Radvilų giminės atstovai, įskaitant ir fundatorių Albertą Stanislovą Radvilą. Nors didelė dalis šventovės interjero sunaikinta, ir dabar akį traukia įspūdinga statinio erdvė, užpildyta originalių autentiškų kūrinių fragmentais. Bažnyčia grąžinta tikintiesiems.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/albrechtas-albertas-stanislovas-radvila\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1635-40 m.","miestas":"Olyka","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.72198,"lng_wgs":25.81147,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-trejybes-parapijine-baznycia-olykoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"baef1f10-ea6a-4795-af9e-eb39b6253d67","_revision":"09ec8dcb-d21b-44ec-b8ad-f00ab44aa747","id":"56a0d6c4b05d88f","pavadinimas":"Port Karbono Šv. Kazimiero lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Port Karbonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.70018,"lng_wgs":-76.1702,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/port-karbono-sv-kazimiero-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"69d010e7-04fa-49ca-9abb-24e1d15f2b92","_revision":"19c8dc99-d152-4c21-b3c1-98ccf7a8999f","id":"56a2ed06fe4b68c","pavadinimas":"Prekybiniai ryšiai Birkoje","aprasymas":"Vikingų laikotarpiu (VIII–XI a.) Birka, įsikūrusi Mėlaro ežero Bjorkės (Björkö) saloje, buvo vienas svarbiausių Baltijos jūros regiono prekybos mazgų, glaudžiai susijusių su rytine pakrante. Baltų gentys, ypač kuršiai ir prūsai, palaikė intensyvius ryšius su skandinavais. Iš baltų žemių į Birką keliaudavo itin vertinamos žaliavos: vaškas, kailiai ir „šiaurės auksu“ vadinamas gintaras. Šias gėrybes baltai iškeisdavo į prabangos prekes iš tolimesnių kraštų: sidabro dirbinius, stiklo karoliukus, kokybiškus ginklus bei tekstilę. Ryšiai nebuvo vien ekonominiai – per Birką į baltų žemes plito technologinės naujovės, meniniai stiliai bei žinios apie besiformuojančias krikščioniškas idėjas, o tai darė didelę įtaką viso regiono visuomenės raidai.\nArcheologiniai radiniai Birkos kapinynuose patvirtina šių ryšių abipusiškumą. Tarp gausių artefaktų aptinkami baltiškų papuošalų pavyzdžiai, identiški randamiems dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Ypatingą dėmesį mokslininkai skiria pasaginėms segėms aguoniniais galais bei masyvioms apyrankėms, būdingoms kuršių ir žiemgalių gentims. Šie radiniai, dažnai aptinkami moterų kapuose, leidžia daryti prielaidą, kad ryšiai neapsiribojo vien trumpalaikiais pirklių vizitais; tai gali rodyti mišrias santuokas arba ištisų šeimų persikėlimą bei integraciją į daugiatautę Birkos bendruomenę. Be to, gintaro žaliavos ir pusgaminių radiniai „Juodojoje žemėje“ (Svarta jorden) patvirtina, kad Birka veikė kaip stambus gamybos centras: čia iš rytinės pakrantės atvežtas gintaras buvo meistriškai apdirbamas ir eksportuojamas toliau į Vakarų Europą bei Bizantiją.\nNe mažiau svarbūs ginkluotės bei ekipuotės radiniai, liudijantys apie karinius ir prekybinius mainus. Birkoje rasta specifinių kovos peilių (skramasaksų) bei balnakilpių detalių, kurios savo ornamentika ir gamybos technika artimos baltiškoms tradicijoms. Tuo pat metu rytiniame Baltijos krante, pavyzdžiui, Palangos ar Kaupo kapinynuose, randami skandinaviški kalavijai ir vėžlinės segės rodo, kad mainų procesas buvo simetriškas. Šis nuolatinis artefaktų judėjimas tarp Mėlaro ežero salų ir baltų pajūrio centrų suformavo unikalią „Baltijos jūros kultūrinę erdvę“. Joje amatininkystės tradicijos ir technologijos persipynė taip glaudžiai, jog tyrėjams kartais sunku nubrėžti aiškią ribą tarp vietinės gamybos ir importo – tai dar kartą įrodo itin aukštą tuometinės regioninės integracijos lygį.\nAmbrosiani, B. (Ed.). (1992–2004). Birka Studies (vols. 1–8). Stockholm: Riksantikvarieämbetet. (Svarbiausia leidinių serija, skirta Birkos archeologiniams radiniams ir tarptautiniams ryšiams).\r\n\r\nGimbutienė, M. (2004). Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.\r\n\r\nGräslund, A. S. (1980). Birka IV. The Burial Customs: A study of the graves on Björkö. Stockholm: Almqvist & Wiksell. (Šaltinis apie svetimos kilmės, tarp jų ir baltiškus, radinius Birkos kapinynuose).\r\n\r\nMugurēvičs, Ē. (1990). Interactions between indigenous and foreign elements in the art and culture of the inhabitants of Latvia in the 10th–13th centuries. In: Oldenburg – Wolin – Staraja Ladoga – Novgorod – Kiev. Handel und Handelsplätze im Ostseeraum. Mainz am Rhein.\r\n\r\nŽulkus, V. (2004). Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius: Versus Aureus. (Pagrindinis darbas apie kuršių genties ryšius su skandinavais ir jų vaidmenį jūrinėje prekyboje).\r\n\r\nŽulkus, V. (2011). Lietuvos pajūrio žemės ankstyvaisiais viduramžiais. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovės; Archeologija","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":null,"miestas":"Adelsė","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32963,"lng_wgs":17.54222,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/prekybiniai-rysiai-birkoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d4506344-d446-4cf1-b7e8-c52f45562ae3","_revision":"a2825955-7943-456a-849d-ad43d09c58d3","id":"56b62e67532289a","pavadinimas":"Lorenso Saldžiausios Jėzaus Širdies bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Lorensas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.70898,"lng_wgs":-71.15585,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lorenso-saldziausios-jezaus-sirdies-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8caff82e-9fd7-477d-9fad-fb2ec6986327","_revision":"caeef80e-f28b-4292-9734-1b16e91ccd41","id":"56c004bfe36caef","pavadinimas":"„Nemuno“ draugija Berise","aprasymas":"„Nemunas“, iki 1944 lietuvių savišalpos draugija „Vargdienis“ - Argentinos lietuvių kultūros draugija. Įkurta 1909 Berisso mieste J. Baltušniko, I. Rimkūno, J. Satkausko, M. Griniaus iniciatyva. Rėmė kairiąją lietuvių spaudą (Rytojų ir kitą). 1931–34 turėjo klubą (Argentinos valdžia jį uždarė).\nNuo 20 a. 7 dešimtmečio draugija organizuoja kultūrinę veiklą: įkūrė teatro trupę (vadovas A. Markus), vaikų ir jaunimo tautinių šokių grupes Skaidra (daugiau kaip 20 šokėjų, vadovai R. Fourment Kalvelis, M. Siperka ir M. Machado, 2017) ir Nemunas (abi 1971), veteranų šokių ansamblį Pipiras (1985). Šokių grupė Nemunas (vadovai A. Dulke ir J. I. Fourment Kalvelis, 2017) yra šokusi visoje Argentinoje, t. p. 2000 Kanadoje per Pasaulio lietuvių šokių šventę.\n\n\nBeriso mieste yra „Nemuno“ draugijos pastatas, puoštas lietuviška simbolika.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.bernardinai.lt\/2020-03-28-lietuviu-tautiniu-sokiu-kolektyvo-argentinoje-buves-vadovas-j-i-fourment-kalvelis-bendruomene-kuriame-sokiu\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nemunas-4\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Atlikimo menai","laikotarpis":null,"metai":"1909 m.","miestas":"Berisas","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.8723,"lng_wgs":-57.87483,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nemuno-draugija-berise"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e2d1c28d-4770-4d9a-8a49-571d8051e779","_revision":"fe0b6ec0-fbe4-4f0a-ba61-a3065e6afddb","id":"56fc9618917e211","pavadinimas":"Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslo kopija Ampitijos Šv. Marijos bažnyčioje","aprasymas":"Šri Lankos Ampitijos bažnyčioje esanti Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingosios Motinos, paveikslo kopija – svarbus religinis ir kultūrinis objektas, ypač vertinamas tiek vietos, tiek lietuvių katalikų bendruomenių. Vilniuje esantis Aušros Vartų Madonos originalas yra vienas populiariausių ir garbinamų Marijos atvaizdų Lietuvoje, o Ampitijos bažnyčioje eksponuojama jo kopija tapo svarbiu piligrimų traukos centru.\nŠv. Marijos bažnyčią Ampitijoje pastatė Lietuvoje gimęs arkivyskupas monsinjoras Vladislovas Mykolas Zaleskis (lenk. Władysław Michał Zaleski). Popiežiaus Leono XIII pavedimu monsinjoras Zaleskis 1893 m. įsteigė Popiežiškąją seminariją (dab. Lankos (Šri Lankos) Švč. Mergelės Marijos nacionalinė kunigų seminarija), o Šv. Marijos bažnyčia kurį laiką buvo ir seminaristų maldos namai. Kadangi Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija buvo viena svarbiausių maldos vietų Vilniuje, monsinjoras Zaleskis fundavo šio šventojo paveikslo kopijos gamybą ir pasirūpino jos atgabenimu į Ampitiją, kad ji taptų pamaldumo centru seminarijos auklėtiniams ir vietos katalikų bendruomenei. Parapijiečiai labai gerbia Aušros Vartų Madoną, o malda, skirta Our Lady of Ostrobrama, įrašyta į parapijos himną.\nParengė Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje\nŠaltiniai:\nHome of Love: A Short History of the Papal Seminary Kandy-Pune (1893–2015), aut. Melo Carlos Merces de\n„Papal Seminary“, Bharatpedia — https:\/\/en.bharatpedia.org\/wiki\/Papal_Seminary\nAvishka Mario, „The Foundation of the Papal Seminary in Kandy“, Medium — https:\/\/medium.com\/@avishkamario\/the-foundation-of-the-papal-seminary-in-kandy-f69b56ea71c1","kategorija":"Vaizduojamoji dailė; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Ampitija","salis":"Indija","lat_wgs":7.27981,"lng_wgs":80.65692,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ausros-vartu-svc-mergeles-marijos-paveikslo-kopija-ampitijos-sv-marijos-baznycioje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f174ff76-0ba0-4afb-b5b1-99c9538eccd2","_revision":"104aace5-0904-41c3-916d-648e12af26a3","id":"570db25d0b4a62d","pavadinimas":"Tado Kosciuškos sarkofagas Vavelio katedroje","aprasymas":"Kosciuška Tadas Andrius Bonaventūra (lenk. Tadeusz Andrzej Bonawentura Kościuszko) 1746 m. (Merečovščizna dabartinėje Bresto srityje, Baltarusija) - 1817 m. Solothurn (Šveicarija) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas.\r\n\n\n\n\n1755–60 m. mokėsi pijorų kolegijoje Lubieszówe (dabar Liubešivas, Ukraina), 1765–69 m. Varšuvos kadetų korpuse, 1769–74 m. tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje. Dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare (vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui). 1784 m. sugrįžo į Lenkiją, 1789 m. paskirtas jos kariuomenės brigados vadu. Pasižymėjo per 1792 m. karą su Targovicos konfederaciją remiančia Rusija. Konfederatams įsitvirtinus valdžioje atsisakė tarnybos ir išvyko į Saksoniją. 1793 m. pradžioje Paryžiuje nesėkmingai tarėsi su revoliucine Prancūzijos vyriausybe dėl pagalbos Abiejų Tautų Respublikoje rengiamam sukilimui.\n\n\n\n\nVienas 1794 sukilimo organizatorių. 1794 03 Krokuvoje paskelbtas sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu diktatoriumi. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius 1794 05 paskelbė Polaneco universalą. 1794 10 mūšyje prie Maciejovicų sužeistas, pateko į Rusijos nelaisvę. Kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. paleistas. Už jo ištikimybės priesaiką imperatoriui Pavelui I išlaisvinta apie 12 000 sukilėlių. Gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Prancūzijoje. Dalyvavo kuriant lenkų legionus, bet Napoleonui I nesutikus paremti Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, atsisakė siūlomos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje, nepasitikėdamas nesutiko bendradarbiauti ir Napoleonui I 1806 parengus Lenkijos atkūrimo planą.\n\n\n\nTadas Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis. 1819 m. Kosciuškos palaikai iš Šveicarijos (ten gyveno nuo 1815 m.) buvo atvežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1819 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.0548,"lng_wgs":19.93553,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"391b221e-fd5d-4335-8c4b-f48f66022555","_revision":"530422a2-9526-4e04-b9e4-3ee818fcfc3c","id":"5748229c582b90d","pavadinimas":"Atminimo lenta Antanui Vienuoliui","aprasymas":"Bėgdamas nuo caro valdžios persekiojimų, 1903 metais į Tbilisį atvyko Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957). Čia jis praleido porą metų (1903–1905), dirbo vietos vaistinėje ir parašė nemažai vėliau lietuvių literatūros klasika tapusių kūrinių, tarp jų - garsiąsias „Kaukazo legendas“. Antanas Vienuolis-Žukauskas buvo vienas iš pirmųjų ir svarbiausių asmenybių, atvėręs lietuviams gruzinų bei kitų Kaukazo tautų papročius, tradicijas, legendas.\r\nTbilisyje A. Vienuolis priklausė vaistininkų profsąjungai, 1905 m. sausio 21 d. dalyvavo farmacininkų politinėje demonstracijoje. Už tai jis kartu su farmacininku Ivanu Bregadze 2 mėnesiams buvo įkalintas Metecho tvirtovėje. Kovo pradžioje paleistas iš kalėjimo, A. Vienuolis buvo ištremtas į Vladikaukazą, kur dirbo A. Knapo vaistinėje. Čia jis parašė pirmąsias savo legendas – „Amžinasis smuikininkas“, „Užkeiktieji vienuoliai“, apybraižą „Kalėjime“.\nKaukaze išgyventi metai turėjo didelę reikšmę A. Vienuolio kūrybai. Rašytoją nepaprastai žavėjo Kaukazo gamta, žmonės. Jis aplankė daugybę Kaukazo vietovių, išvaikščiojo daug jo kelių, tarpukalnių, perėjų, keturis kartus keliavo Gruzijos karo keliu. Po karo A. Vienuolis parašė naujas Kaukazo legendas: „Gražuolės Lalos kalnas“, „Samgori dykuma“ ir „Kruvinojo keršto uola“. Jo legendos – klasikiniai lietuvių prozos kūriniai, kuriuose atskleidžiamas Kaukazo kalnų grožis, kalniečių kovos už laisvę.\nhttps:\/\/ge.mfa.lt\/ge\/lt\/dvisalis-bendradarbiavimas\/lietuva-ir-sakartvelas\/lietuviski-pedsakai-gruzijoje\nhttps:\/\/www.anykstenai.lt\/index.php?pg=naujienos2&nj=406&arch=1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1903 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.69215,"lng_wgs":44.7993,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Vienuolis - Žukauskas (1882–1957)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-antanui-vienuoliui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9e567800-6dff-4e37-9a24-aba3151a0383","_revision":"8d97d8b2-9b33-4520-b367-8aa571e6c315","id":"57de5a3c00e37cd","pavadinimas":"Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus bažnyčia","aprasymas":"Maunt Karmelio Šv. Kryžiaus lietuvių parapija buvo įkurta 1892 m. Jos įkūrimas buvo tiesioginis atsakas į masinę lietuvių imigraciją į Nortamberlando apygardos kasyklas XIX a. pabaigoje, kai darbininkai siekė sukurti savą erdvę pamaldoms gimtąja kalba. Pirmasis parapijos klebonas kunigas Juozapas Mašiotas sutelkė bendruomenę, kuri 1894 m. užbaigė pirmosios medinės bažnyčios statybas, tačiau parapijai sparčiai augant, vėliau iškilo dabartinis mūrinis pastatas. Šventovė dešimtmečius tarnavo kaip pagrindinis vietos lietuvių socialinis ir kultūrinis centras, kuriame veikė parapinė mokykla, choras bei daugybė šalpos draugijų, padėjusių imigrantams išlaikyti tautinę tapatybę svetimoje aplinkoje.\n Šv. Kryžiaus bažnyčia yra solidus plytų mūro pastatas, pasižymintis eklektišku stiliumi su ryškiais neogotikos elementais. Langų angos dekoruotos gotikinėmis arkomis, o fasado centre dominuoja puošnus įėjimas. Interjere buvo išlaikyta tradicinė katalikiška estetika, praturtinta lietuviškais akcentais: vitražuose buvo vaizduojami lietuvių pamėgti šventieji, o altoriai dekoruoti drožiniais, primenančiais Lietuvos bažnyčių baroko ir liaudies meno tradicijas. \n 1995 m. Harisburgo (Harrisburg) vyskupija, vykdydama masinį parapijų jungimą, Šv. Kryžiaus lietuvių parapiją oficialiai uždarė, o jos tikinčiuosius prijungė prie naujai suformuotos Dieviškojo Išganytojo (Divine Redeemer) parapijos. Adresu 47 S Market St esantis bažnyčios pastatas nustojo funkcionuoti kaip lietuvių šventovė ir buvo parduotas. Šiuo metu pastatas yra privačiose rankose ir naudojamas komercinėms ar kitoms bendruomeninėms reikmėms (kurį laiką jame veikė antikvariatas ar sandėliavimo patalpos), tačiau išorinė architektūrinė forma išliko mažai pakitusi. \nArchives of the Diocese of Harrisburg, Parish historical records and consolidation acts (1892–1995).\nKučas, Antanas. Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica, 1975. \nThe News-Item (Shamokin, PA), \"History of Mt. Carmel's Ethnic Parishes\", archyviniai straipsniai apie bažnyčių uždarymą (1995).\nBell, Herbert C. History of Northumberland County, Pennsylvania. Chicago: Brown, Runk & Co., 1891\nMount Carmel Area Historical Society, Photographic archives and immigrant community documentation.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Maunt Karmelis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.79671,"lng_wgs":-76.40968,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/maunt-karmelio-sv-kryziaus-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e2f4eca9-486a-4f32-afcd-ccc0a9a5403d","_revision":"4cb81014-c658-42e1-b971-aa6ffe95c99e","id":"57e6949a7369019","pavadinimas":"Eisuliai","aprasymas":"Eisuliai (vok. Ober Eissen) dėl apylinkių grožio buvo vadinama Lietuvos Šveicarija. Dabartinė gyvenvietė – tai buvę Didieji Eisuliai ir Kaukaro (vok. Karlsberg) kaimelis, iki sujungimo vadintas Korobovu. Buvo dar ir Žemieji Eisuliai – 1,5 km į šiaurės rytus nuo Aukštųjų.\r\n\r\nBaigęs Karalienės mokytojų seminariją, 1823–1872 m. Aukštųjų Eisulių mokykloje dirbo veiklus lietuvininkas Jurgis Meškaitis. Jis iš vokiečių kalbos išvertė apie 30 knygų, o 1852–1859 m. rengė kalendorių „Mažos Rytų ir Vakarų Prūsų kalendros“. Rinko kalbos ir etnografijos duomenis Karaliaučiaus universiteto profesoriams F. Kuršaičiui, G. H. F. Neselmanui, P. von Bolenui. Užrašė pasakų. Rūpinosi 1852 m. čia atvykusiu žymiu kalbininku Augustu Šleicheriu ir padėjo jam spaudai parengti K. Donelaičio raštus. Rašė eilėraščius. Jo rankraščius paveldėjo A. Einaras, dalį paskelbė savo redaguojamuose laikraščiuose. Mirė 1876 m. sausio 1 d. Ragainėje.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Eisuliai (Garino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.01645,"lng_wgs":22.11222,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jurgis Meškaitis (1801–1876)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/eisuliai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f3a2102e-4668-47cd-a13f-4515f5fb5088","_revision":"ce6d7b6b-e530-402e-af8d-2a2bdee9def3","id":"57e9e7ec40b90d3","pavadinimas":"Lietuvių portretų fotografijos","aprasymas":"Paryžiuje, Quai Branly muziejuje, saugomos antropologo ir fotografo Jacques Philippe Potteau 1860-1869 m. darytos lietuvių nuotraukos.\r\nNuofotografuoti asmenys:\r\n\nNicolas Girtowitz\nLéon Girtowitz\nFrançois Jagowd.\nJoseph Kosmouki\nAntoine Josiensk\nAntoine Klajszewicz\nConstance Dotubowska\nAntoine Mitkiewicz\nJoseph Guityllo\nBoniface Samulewicz\nAdam Lesnicki\nConstantin Giedmin\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.photo.rmn.fr\/CS.aspx?VP3=SearchResult&VBID=2CO5PCAR27O9P&SMLS=1&RW=1536&RH=754#\/SearchResult&VBID=2CMFCIX3Q0077N&SMLS=1&RW=1536&RH=754\nhttps:\/\/www.quaibranly.fr\/en\/explore-collections\/base\/Work\/action\/show\/notice\/591826-constantin-giedmin-24-ans-lithuanien","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1860-1869 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.86089,"lng_wgs":2.29789,"autoriai":"Jacques Philippe Potteau","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-portretu-fotografijos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3a284b7f-435d-4a59-91e8-c41ee1d58893","_revision":"1932259e-38ad-481a-87cf-0be92ccf9fc3","id":"57ed8109bacfaf2","pavadinimas":"Podolės Skala","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jogaila, Vytautas Didysis, Žygimantas Senasis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK kunigaikščių Karijotaičių įsteigta pilis.\r\n\r\nPodolės Skala (Скалa Подiльська, Skala-Podil’s’ka) anksčiau vadinosi Skala arba Skala ties Zbruču. Skala ir čia stovėjusi pilis nuo seno buvo svarbiu pasienio gynybiniu punktu.\r\n\r\nXIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai Karijotaičiai (Gedimino sūnaus Karijoto palikuonys) pastatė pirmąją medinę pilį (1360-70 m.). Podolės Skala buvo sunkiai pasidalijama tarp Lietuvos ir Lenkijos: Jogaila Skalą skyrė Krokuvos vaivadai, tačiau 1395 m. šią pilį užėmė Vytautas ir išlaikė iki 1430 m. Po Vytauto mirties 1434 m. šios žemės buvo įjungtos į Lenkijos Karalystę, o Skaloje įrengta seniūno, turėjusio saugoti valstybės sienas, būstinė. 1515 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, Skalą iki gyvos galvos paskyrė Kameneco seniūnui Stanislovui Lanckoronskiui bei įpareigojo čia pastatyti naują mūrinę pilį.\r\n\r\n1538 m. pilį visiškai sugriovė totoriai, tačiau ji buvo atstatyta iš naujo, modernizuota. Po 1672 m. įvykusio turkų puolimo ir pilies nusiaubimo, ji daugiau nebuvo atstatyta.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karijotaiciai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Podolės Skala","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.85661,"lng_wgs":26.19931,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/podoles-skala"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0ecbeafb-fdcf-4679-b85d-4e68244421a9","_revision":"36668e92-0eb1-42f0-982e-59d9f838d3c3","id":"582130de33b7d2b","pavadinimas":"Lucko pilis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas, Vytautas Didysis, Švitrigaila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Viena svarbiausių Vytauto Didžiojo pilių LDK\r\n\r\nSu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija Lucke labiausiai susijusi Aukštutinė pilis, pastatyta prie Styro upės vingio. Pradžioje čia buvo medinė pilis, XIV a. viduryje ji priklausė Liubartui, vėliau tapo Vytauto ir Švitrigailos rezidencija. Aukštutinę Lucko pilį baigė mūryti Vytautas. Didysis kunigaikštis turėjo penkias rezidencines pilis: Trakuose, Vilniuje, Kaune, Gardine ir Lucke.  1429 m. sausio mėnesį pilyje įvyko vadinamasis Lucko suvažiavimas, kuriame buvo pirmą kartą oficialiai iškeltas Vytauto karūnavimo klausimas. Šiame suvažiavime dalyvavo Lenkijos karalius Jogaila, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Maskvos, Tverės, Popiežiaus, Bizantijos imperatoriaus ir kitų regiono valstybių valdovai ir jų pasiuntiniai.\r\n\r\nPilis aptvarinio tipo, pastatyta netaisyklingo trikampio plano pritaikant prie kalvos aikštelės. Pilis turi tris bokštus: Vartų arba Liubarto, Styriaus arba Švitrigailos ir trečiasis Vyskupo. Į pilies vidų buvo patenkama pakeliamu tiltu per galingą vartų – Liubarto bokštą. Pradžioje jo būta 3 aukštų, XVI a. 5, o XVII a. pristatytas renesansinis atikas. Panašiai perstatyti ir kiti du bokštai. Kieme buvo kunigaikščio rezidencija (neišlikusi) ir Šv. Jono Evangelisto soboras (pastatytas XII a., iki mūsų laikų neišlikęs, tik pamatinės dalys). Nuo 1789 m. kunigaikščio rezidencijos vietoje stovi taip vadinamas bajorų namas. XIX a. pr. šiaurinėje pilies dalyje pastatyti klasicistiniai vyskupų rūmai. Pilis restauruota XX a. antroje pusėje. Pilyje dabar veikia muziejus bei paveikslų galerija su kūriniais iš Radvilų Olykos dailės kolekcijos. Galerijoje gausu LDK didikų portretų.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/lucko-suvaziavimas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Luckas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.73889,"lng_wgs":25.32348,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lucko-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"42a3878f-9876-4a3f-8722-33e9a9012d55","_revision":"c7f55b09-256f-4970-935c-9f81eef93986","id":"583dcf7e98fe34f","pavadinimas":"Lietuvių draugijos susirinkimas Tbilisio rotušėje","aprasymas":"XIX a. Tbilisyje atsidūrė ištremtų 1830–31 sukilimo (tarp jų geodezininkas J. Chodzka), 1863–64 sukilimo dalyvių, knygnešių (I. Bitaitis), Rusijos imperijos kariuomenės šauktinių. XIX a. pabaigoje Tbilisyje apsigyveno lietuvių tarnautojų (inžinierius A. Vilkutaitis, vaistininkas A. Žukauskas), daugiausia geležinkelininkų. Nemažai Lietuvos gyventojų į Tbilisį pabėgo ar buvo evakuota per I pasaulinį karą (P. Dailidė, P. Vileišis; kai kurie liko gyventi), po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos įsikūrė kariavusių Rusijos–Turkijos fronte.\r\n\r\n1913 metų sausio 13 dieną Tbilisio rotušėje Jerevano (dab. Laisvės) aikštėje įvyko steigiamasis Lietuvių savitarpinės pašalpos draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo beveik 100 žmonių. Per dvejus metus ši draugija surengė daugiau kaip 10 lietuviškų vakarų. Į vakarus kartais susirinkdavo apie 500 vietos lietuvių. Draugija veikė iki 1921 m. 1913–18 veikė Tbilisio lietuvių choras, kuriam vadovavo Julius Štarka (1894-1960). 1917 12 Tbilisyje susirinkę Kaukazo lietuvių atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 1918–21 čia veikė Lietuvos Tarybos, vėliau Lietuvos Respublikos atstovybė.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tbilisio-lietuviai\/\nhttps:\/\/ge.mfa.lt\/ge\/lt\/dvisalis-bendradarbiavimas\/lietuva-ir-sakartvelas\/lietuviski-pedsakai-gruzijoje","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1913 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.69257,"lng_wgs":44.80135,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Julius Štarka (1894–1960)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-draugijos-susirinkimas-tbilisio-rotuseje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a24135ce-276b-435c-ad98-a62c0dfa85da","_revision":"2f915116-92bf-4119-b701-e00cdf79b640","id":"5898392dcff6416","pavadinimas":"Providenso Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Providenso Šv. Kazimiero lietuvių parapijos istorija prasidėjo 1919 m., kai Smith Hill rajone sparčiai gausėjanti lietuvių imigrantų bendruomenė gavo leidimą kurti savo dvasinį centrą. Iki tol vietos lietuviai glaudėsi lenkų ar airių maldos namuose, tačiau stiprėjantis tautinis sąmoningumas paskatino siekti savos šventovės, kurioje pamaldos vyktų gimtąja kalba. Pirmasis parapijos klebonas kunigas Jonas J. Jakaitis sutelkė bendruomenę, kuri net ir Didžiosios depresijos metais sugebėjo sukaupti lėšas statyboms. Pagrindinis bažnyčios pastatas buvo užbaigtas ir iškilmingai pašventintas 1934 m., tapdamas ne tik religiniu, bet ir svarbiausiu Rhode Island valstijos lietuvių kultūros židiniu. Dešimtmečius čia veikė lituanistinė mokykla, chorai ir įvairios visuomeninės organizacijos, palaikiusios ryšį su tėvyne.\nArchitektūriniu požiūriu Šv. Kazimiero bažnyčia yra solidus neoromaninio stiliaus pavyzdys, kurį suprojektavo žinomas Providenso architektas Ambrose Murphy. Pastatas sumūrytas iš tamsiai raudonų plytų. Interjere dominavo tradicinis katalikiškas išplanavimas su gausia lietuviška simbolika: vitražuose buvo įamžinti Lietuvos šventieji ir istoriniai siužetai, o altorius puošė lietuvių liaudies meno motyvai bei Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija. Vidaus erdvė pasižymėjo gera akustika, pritaikyta lietuviškoms giesmėms ir vargonų muzikai.\nDabartinė pastato situacija atspindi demografinius pokyčius, su kuriais XX a. pabaigoje susidūrė daugelis JAV etninių parapijų. Dėl lietuvių šeimų kėlimosi į priemiesčius ir mažėjančio aktyvių narių skaičiaus, 1999 m. spalio mėnesį Providenso vyskupija priėmė sprendimą parapiją uždaryti. Nors tai buvo didelis praradimas vietos bendruomenei, pats pastatas buvo išsaugotas – jis parduotas kitai krikščioniškai bendruomenei. Šiuo metu adresu 348 Smith St. veikia sekmininkų bažnyčia („Iglesia de Dios Pentecostal“), todėl pastato išorė išliko beveik autentiška, išlaikydama savo istorinį vaizdą Smith Hill kaimynystėje, nors viduje lietuviškų religinių akcentų nebeliko.\n\nCatholic Directory of the Diocese of Providence, historical records and parish closure archives (1919–1999).\nProvidence Preservation Society (PPS), Architectural significance reports on Smith Hill historic buildings.\nKučas, Antanas. Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica, 1975. \nThe Providence Journal, archyviniai straipsniai (1969, 1994,1999).\nMurphy, Ambrose J., Architect’s records and blueprints of religious buildings in Rhode Island, Rhode Island Historical Society.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Providensas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.83403,"lng_wgs":-71.42332,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/providenso-sv-kazimiero-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"960ae340-09f2-439c-ba05-65a6fbcd3dc2","_revision":"487cc6ec-ac55-40cd-acf0-53f0ed7dbfcf","id":"58b494282506d1b","pavadinimas":"Emanuelio Levino gatvė Strasbūre","aprasymas":"Starsbūre yra Emanuelio Levino vardu pavadinta gatvė (Rue Emmanuel Levinas).\r\n\r\nEmanuelis Levinas - vienas reikšmingiausių 20 amžiaus religinių mąstytojų, prancūzų ir žydų filosofas, gimęs 1906 m. Kaune. E. Levinas Kaune užaugo, baigė mokyklą. Iš Lietuvos išvažiavo siekdamas studijų - nuo 1923 studijavo filosofiją Strasbūro, 1928–29 – Fribūro universitete. Lietuvių kalba E. Levinas parašė straipsnį Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje (išspausdintas žurnale Vairas 1933 m.). Per II pasaulinį karą kalėjo prancūzų karo belaisvių stovykloje Vokietijoje, Kaune likę E. Levino tėvai ir broliai žuvo per holokaustą. 1961 m., būdamas 56-erių, išleido savo pagrindinį veikalą „Totalybė ir begalybė“.  Nuo 1963 dėstė Poitiers, nuo 1967 Nanterre’o universitete, 1973–76 – Sorbonoje. E. Levino filosofija padarė didelę įtaką šiuolaikiniam filosofiniam ir teologiniam mąstymui. E. Levinas mirė Paryžiuje 1995 12 25 d.\r\n\r\n \r\n\r\nDanutė Bacevičiūtė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/emmanuel-levinas\/\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/1227569\/emanuelis-levinas-po-siaubingu-totalitariniu-rezimu-sugebejo-vel-pagristi-etikos-svarba","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Strasbūras","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.57294,"lng_wgs":7.76778,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/emanuelio-levino-gatve-strasbure"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b186ac88-29d2-4149-81ca-d28ba8302295","_revision":"9caf8dad-1fe1-44ec-a137-c27d44e3ee2f","id":"58e17bf6673128b","pavadinimas":"Voučynas","aprasymas":"Vietovė XVI a. antroje pusėje priklausė Soltanams, XVII a. pradžioje atiteko Gosevskiams. Smolensko vaivada Aleksandras Gosevskis 1639 m. čia pastatydino bažnyčią , o gynybinę pilį perstatė į rūmus. Vėliau Volčiną valdė Sapiegos, Flemingai, Čartoriskiai. Pastarųjų valdymo metais dvaras išgarsėjo visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje. Tai buvo vienas iš aktyviausių šalies politinio ir kultūrinio gyvenimo centrų. Kazimiero Čartoriskio dukteriai Konstancijai ištekėjus už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko ir Krokuvos kašteliono Stanislovo Poniatovskio, dvaras ir jo apylinkės dar labiau suklestėjo. Naujojo šeimininko iniciatyva dvaras buvo atnaujintas, jame 1732 m. gimė būsimasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tvarkytas ir miestelio ūkinis gyvenimas: XIX a. pradžioje čia buvo 102 namai, cerkvė, bažnyčia, sinagoga, mokykla, vandens malūnas.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a.","miestas":"Voučynas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.28349,"lng_wgs":23.30848,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Soltanai; Gosevskiai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/voucinas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"90ebb342-0ea5-4e58-b368-989b4ed6d832","_revision":"9d5bdc96-2bf7-4bf8-b0e8-b118b4f49ee8","id":"590ea69aafcfa41","pavadinimas":"Liudviko Mykolo Paco pavardė memorialinėje lentoje Strasbūre","aprasymas":"Liudvikas Mykolas Pacas (1780–1835 m.) buvo Jiezno grafas – paskutinysis Pacų vyriškosios linijos atstovas. Jis gimė Strasbūre, mokėsi Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Vilniaus universitete, vasaras dažnai praleisdavo Jiezno dvare. 1795 m. padalinus Abiejų Tautų Respubliką, jis kovojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenės daliniuose Ispanijoje ir Austrijoje. Buvo Napoleono I adjutantas, dalyvavo jo žygyje į Rusiją. 1813 m. apdovanotas Virtuti Militari ordinu. 1815 m. grįžo į Lenkijos karalystę, ūkininkavo savo dvaruose, daugumą valstiečių pervedė į činšą. Dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo sukilėlių laikinosios vyriausybės narys, vadovavo rezerviniam korpusui. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją,  mirė 1835 m. Izmire, Turkijoje.\nStrasbūre, „Généraux Strasbourgeois“ generolų memorialinėje lentoje, kuri pakabinta ant Karių klubo pastato, yra ir Liudvikui Mykolui Pacui skirtas įrašas \"PAC 1780\".\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liudvikas-mykolas-pacas\/\nhttps:\/\/lituanie-culture.blogspot.com\/2012\/09\/alsace-lituanie-ou-le-destin-fabuleux.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Strasbūras","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.58574,"lng_wgs":7.75114,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Liudvikas Mykolas Pacas (1778–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liudviko-mykolo-paco-pavarde-memorialineje-lentoje-strasbure"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"31e20d6e-065a-44e4-b9ea-88b2d8752f86","_revision":"24a6de90-32ed-4f79-9f1d-1698c19d80cb","id":"5aa6e0a7106de7e","pavadinimas":"Mitingų už Baltijos šalių laisvę aikštė","aprasymas":"Normalmstorgo aikštė Stokholmo centre garsi ne tik joje esančiu pastatu, kuriame 1973 m. vyko banko apiplėšimas, padėjęs pagrindus termino „Stokholmo sindromas“ atsiradimui. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą nuo 1990 m. kovo iki 1991 m. rugsėjo mėnesio, kiekvieną pirmadienį 12 val. Stokholme, Normalmstorgo aikštėje vykdavo mitingai Baltijos šalims paremti jų kovoje už laisvę. Iš viso surengta 80 mitingų, kuriuos inicijavo Švedijos Moderatų partijos sekretorius Gunar Hökmark, Liberalų partijos narys Håkan Holmberg ir iš Estijos kilęs rašytojas Peter Luksep. Į aikštę susirinkdavo išeiviai iš Baltijos šalių, švedų visuomenės veikėjai, politikai, savo eilėraščius po mitingų skaitydavo Arkadijus Vinokūras. Pirmasis mitingas, į kurį susirinko net 300 žmonių, įvyko 1990 m. kovo 19 d. 12 val. „Mes susitiksime pirmadienį 12 valandą“ – tokia žinia būdavo perduodama iš lūpų į lūpas, todėl į šį judėjimą spontaniškai įsijungė 1000 žmonių maždaug iš penkiasdešimties Švedijos miestų. Juose su vėliavomis ir plakatais dalyvavo švedų politikai, visuomenės veikėjai ir išeiviai iš Baltijos šalių. Pirmadienio mitingai suartino ne tik Švedijos ir Baltijos šalių politikus. Parama Baltijos tautoms subūrė švedų tautą, tai buvo puiki politinė pamoka, išmokiusi visus saugoti laisvę demokratiją ir taiką.\r\n\r\nIstorinius Pirmadienio mitingus ženklina Stokholmo savivaldybės įrengta atminimo lentelė aikštėje ir 1994 m. pastatyta Björn Selder akmens skulptūra „Laisvės šaltinis“ (Frihetens källa). Apsisukus istorijos ratui toje Normalmstorgo aikštėje nuo 2022 m. vasario mėnesio vyksta Pirmadienio mitingai už Ukrainos laisvę ir kovą su Rusija. Kiekviename mitinge aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojai, kitų Baltijos šalių bendruomenių nariai, švedų visuomenė. Mitingų organizatoriai – Švedijos politikai Gunar Hökmark ir Fredrik Malm.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nMotuzas, R. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje (2011)\nLietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje. Lietuvos istorijos pėdsakais Švedijoje. Prieiga per internetą: https:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/lietuvos-istorijos-pedsakais-svedijoje:1150","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33368,"lng_wgs":18.07364,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mitingu-uz-baltijos-saliu-laisve-aikste"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2d42eb95-303c-499b-bcbc-4127a7a215b0","_revision":"fc140c28-fb18-4d16-975a-6d0c001aa6fd","id":"5aaea6cffdfc28c","pavadinimas":"Arkadijos parkas","aprasymas":"Arkadijoje vyko pirmasis Varšuvos dailės mokyklos pleneras, kuriame, kartu su kolegomis, savo ranką lavino ir M. K. Čiurlionis. Arkadija - angliško stiliaus parkas su pastatų ansambliu, 1778 m. užsakytu suprojektuoti kunigaikštienės Helenos Radziwiłłowos.   Čia, pakreipus upelės vagą, imtos formuoti salelės, kaskada, ties kuria pastatytas namelis. Palaipsniui iškilo taip vadinamoji Vyriausiojo žynio buveinė, Dianos šventykla, „akvedukas“, Sibilės grota, Melancholijos kampelis, Laiko vartai, Akmeninė arka, Markgrafo namas ir Gotikinis namukas, aukuras, keli kiti liaudiško stiliaus trobesiai. XIX a. pradžioje, parką ėmus plėsti iki natūralaus kraštovaizdžio, anapus upelės atsirado Eliziejaus laukai su Iliuzijų kapu, Romos cirkas, Amfiteatras. „Arkadijos kaimelio“ centre buvo suprojektuotas šveicariškas namelis. Iki vykstant plenerui Arkadijos šeimininkai keitėsi ne vieną kartą.\r\n\r\nPlenero dienotvarkė buvo intensyvi.  Tik savaitgaliais darbotvarkės ritmas pasikeisdavo, po peržiūrų būdavo organizuojamos vakaronės su muzika, šokiais. Labiausiai visiems įsiminė vadinamasis kaukių balius, kuriame vargonais ir fortepijonu grojo M. K. Čiurlionis su E. Morawskiu.\r\n\r\n \r\n\r\nNida Gaidauskienė „Dviejų meninių pasaulėjautų sąlyčiai ir atsparos“, Sovijus, 2024, T.12, Nr. 1, p. 188−208","kategorija":"Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XX a. pr.","miestas":"Łowicz","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.06858,"lng_wgs":20.06839,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/arkadijos-parkas-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6c5e67cb-c144-4e84-b117-cd4d24629838","_revision":"76cb6367-dd69-438a-9172-04503de11835","id":"5add39e0b3e271e","pavadinimas":"Lietuvos Respublikos atstovybės Stokholme","aprasymas":"Pirmoji Lietuvos diplomatinė atstovybė įsikūrė Stokholme, Styrmansgatano g. 15 name 1919 m. sausį. Kartu tai buvo ir diplomatinio atstovo rezidencija. Atstovybę įsikurti nebuvo lengva, nes jos finansavimas buvo gana menkas. Atstovu paskirtas Jonas Aukštuolis. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir įsitvirtinimo laikotarpiu stengtasi užmegzti įvairiausius ryšius su užsienio valstybėmis. Tarp valstybių, kurios pasirinktos glaudesniam bendradarbiavimui, buvo Švedija. 1921 m. atstovybė uždaryta dėl „nelengvos finansinės būklės“. Visas Lietuvos atstovavimas Skandinavijoje pasiliko Kopenhagoje.\r\n\r\nPo Lietuvos pripažinimo de jure santykiai su Švedija atgijo. Steigiamasis Seimas nusprendė įsteigti Lietuvos karjeros konsulatą Stokholme. Po atstovybės uždarymo Stokholme netrukus pradėjo veikti konsulatas. Konsulu „įpėdinystės keliu“ tapo iki tol Lietuvos garbės konsulu buvęs Frithiofas Ahlselis. Tai buvo pirmasis Lietuvos konsulatas Švedijoje ir pirmas garbės konsulas. Pirmojo garbės konsulo ir konsulato Švedijoje atsiradimo aplinkybes nuodugniai ištyrusi S. Grigaravičiūtė tvirtina, kad buvo precedento neturintis atvejis Lietuvos konsulatų istorijoje, kai karjeros konsulatui, kuriam buvo skirtos lėšos iš biudžeto, vadovavo garbės konsulas. Dėl neaiškių ir įtemptų konsulato Stokholme bei atstovybės Kopenhagoje santykių 1922 m. F. Ahlsellis parašė atsistatydinimo raštą. Tų pačių metų pabaigoje J. Savickis (Lietuvos atstovas Kopenhagoje) Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai (toliau – URM) parašė, kad „konsulato funkcijos buvo labai sunkiai suderinamos su atstovybės Kopenhagoje nusistatymu ir instrukcijomis, tat atstovybės buvo nutarta konsulatą likviduoti“.\r\n\r\nVisgi, atstovavimo Skandinavijoje klausimas iškilo Seime, svarstant URM etatus. Priekaištauta, kad nėra konsulatų Skandinavijos valstybėse. 1923 m. gruodžio mėn. po beveik po 3 metų pertraukos vėl atidaryta Lietuvos atstovybė Stokholme, Strandvageno g. 64. Patalpos buvo nuomojamos. Šioje gatvėje tuo metu buvo įsikūrusios daugelis diplomatinių atstovybių. Laikinuoju reikalų patikėtiniu paskirtas Ignas Šeinius. Pasak I. Šeiniaus, „geresnės vietos ir geresnio buto esančiomis sąlygomis ir nebūtų galima rasti. Strandvagen visur žinoma kaip gražiausia Stokholmo gatvė“. Pradėjus veikti atstovybei, diplomatinė veikla Švedijoje I. Šeiniaus, turinčio aiškią Lietuvos diplomatijos Skandinavijoje sampratą, pastangomis vėl atgijo. Atstovybė uždaryta dėl A. Voldemaro ir I. Šeiniaus nesutarimų, prisidengiant lėšų stygiumi. Pasak S. Grigaravičiūtės, tikroji atstovybės uždarymo priežastis buvo į gerąją pusę pasikeitę Švedijos ir Lenkijos santykiai po Švedijos ministro pirmininko H. Brantingo mirties.\r\n\r\n1929 m. nuspręsta vėl atidaryti Lietuvos pasiuntinybę Švedijoje. 1930–1940 m. Lietuvos Respublikos pasiuntinybė buvo įsikūrusi Narvavegeno g. 30, o Lietuvos Respublikos pasiuntinio rezidencija – Narvavegeno g. 25. 1940 m. Pasiuntinybei vadovavo Jurgis Savickis (1930–1938m.) ir Vytautas Gylys (1938–1940m.). 1940 m. SSRS reikalavimu pasiuntinybė perduota SSRS ambasadai Švedijoje.\r\n\r\nLietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus atkurti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, atstovybės funkcijas, kol nebuvo įsteigta ambasada, faktiškai atliko Informacijos biuras Stokholme. Informacijos biuras savo veiklą oficialiai pradėjo 1990 m. kovo 7 d. Vienas iš svarbiausių šios institucijos uždavinių – informacijos apie Lietuvos politinį ir ekonominį vystymąsi skleidimas Švedijoje. Jo darbuotojai padėjo užmegzti ryšius tarp įvairių Švedijos ir Lietuvos institucijų, vystant mokslinius ir kultūrinius mainus.\r\n\r\n1992 m. Užsienio reikalų ministras A. Saudargas pasirašė įsakymą dėl ambasados steigimo Švedijoje. Savo veiklą ambasada pradėjo Informacijos biuro patalpose, 5 kambarių bute, Sturegatano g. 29.\r\n\r\n1991 m. Švedijos ministrų kabinetas priėmė sprendimą skirti kiekvienai Baltijos valstybei po 10 milijonų kronų ambasadoms Stokholme atidaryti. Tuomet tai buvo didelė ir labai reikalinga parama. Lietuva už šias lėšas nupirko patalpas Strandvageno g. 53, aprūpino ambasadą reikiama įranga ir transporto priemonėmis. Iškilmingas atidarymas vyko 1993 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro Povilo Gylio vizito Švedijoje metu. Nuo 2001 m. šiose patalpose – ambasadoriaus rezidencija, ambasadai išsikėlus į Grevgatano g. 5 esančias patalpas.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nMotuzas Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje (2011)\nGrigaravičiūtė Lietuvos atstovavimas Švedijoje pagal R. Motuzą (recenzija) \nOIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 2012, nr. 1(13)","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.3323,"lng_wgs":18.08328,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-respublikos-atstovybes-stokholme"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1f239a0d-fb08-467a-b313-d5cdb7ed7e80","_revision":"1a9c9b5a-7513-4c54-a53b-ac02ded4b860","id":"5af20a81eb22c1e","pavadinimas":"Aleksandro Chodkevičiaus disertacija Augsburge","aprasymas":"Augsburge saugomas Aleksandro Chodkevičiaus 1588 m. disertacijos Disputatio philosophica de communibus naturalium rerum principiis egzempliorius.\r\n\r\nAleksandras Chodkevičius (m.1626) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo ir valstybės veikėjas, nuo 1605 m. – Trakų vaivada, garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus brolis. Aleksandru baigėsi Chodkevičių Bychovo šaka.\r\n\r\nA. Chodkevičius studijavo teisę ir filosofiją Ingolštato jėzuitų universitete. 1588 m. apgynė ir paskelbė disertaciją de communibus naturalium rerum principiis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/chodkeviciai\nhttps:\/\/www.digitale-sammlungen.de\/en\/details\/bsb10156487","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1588 m.","miestas":"Augsburgas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.36953,"lng_wgs":10.89059,"autoriai":"Aleksandras Chodkevičius","susijusios_asmenybes":"Aleksandras Chodkevičius (1560\/1559)– 1626)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/aleksandro-chodkeviciaus-disertacija-augsburge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c75ed374-1509-48bf-91fc-5ac3e0b542c0","_revision":"bc6d6258-f5e4-486f-92cc-28fa76f7f511","id":"5b571e4104d3942","pavadinimas":"Lietuvos Vytis Cvingerio rūmų fasade","aprasymas":"Cvingerio rūmus Drezdeno senamiestyje pastatė Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis (1670—1733), kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Rūmus projektavo Motiejus Danielius Pepelman (vok. Matthäus Daniel Pöppelmann). Virš įėjimo vartų yra Abiejų Tautų Respublikos herbas su Vyčiu.\r\nAugustas II dėl didelės fizinės jėgos buvo pramintas Stipriuoju. Gyveno išlaidžiai, mėgo pramogas. Saksonijos kurfiurstu tapo po brolio mirties, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovu – remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų, saksų kariuomenės, papirkęs įtakingus ATR ponus ir slapta persikrikštijęs iš protestantų į katalikus. Būdamas Saksonijos absoliutinis valdovas siekė tokiu tapti ir ATR.\r\nNorėdamas atsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kartu su Lenkija) valdytas ir švedų užimtas Pietų Estiją bei Latvijos Vidžemę 1698 m. su Rusijos Petru I sudarė antišvedišką sutartį. Saksų įsiveržimu į Vidžemę ir Rygos apgultimi prasidėjo Šiaurės karas (1700–21). Valdant Augustui II dėl karų, didikų kovų, badmečių ir 1708–11 m. maro 1\/3 sumažėjo gyventojų, smuko ūkis, sumenko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR karinė galia ir politinė įtaka, iro valdymo sistema (iš 1717–33 m. vykusių 18 ATR seimų 13 iširo). ATR politinį gyvenimą vis labiau ėmė kontroliuoti Rusija, Prūsija, vėliau ir Austrija.\r\n\r\n \r\n\r\nSliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/augustas-ii\nhttps:\/\/www.der-dresdner-zwinger.de\/en\/the-dresden-zwinger","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1728 m.","miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05299,"lng_wgs":13.73378,"autoriai":"Balthasar Permoser","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-vytis-cvingerio-rumu-fasade"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1316bc84-2c0a-4608-8702-b173401f12b4","_revision":"08f4ed1f-231a-422e-bb07-bac988046c65","id":"5b5dae3fe9fd82d","pavadinimas":"Černelicia","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Mykolas Jurgis Čartoriskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK didikais Čartoriskiais, išlikusiais jų funduotais pastatais.\r\n\r\nČernelicia (Чернеліця, Chernelitsya) - gyvenvietė vakarų Ukrainos Ivano Frankivsko srityje. Vietovė nuo XVII a. antrosios pusės priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikui, kunigaikščiui Mykolui Jurgiui Čartoriskiui ir jo palikuoniams.\r\n\r\nČernelicioje yra išlikusi Čartoriskių pilis. Pilį ant Dniestro kranto 1659 m. baigė statyti Braclavo vaivada Mykolas Jurgis Čartoriskis. Tai taisyklingo kvadrato bastioninė 2,5 ha ploto užimanti tvirtovė su pylimais. Prie vakarinės kurtinos (tvirtovės sienos tiesi dalis tarp dviejų bokštų arba bastionų) buvo pristatyti rūmai su įvažiuojamaisiais vartais-bokštu. Daug kartų pulta ir griauta karų su turkais metu, pilis XIX a. tapo apleista. Dabar tvirtovė yra ligoninės ir sanatorijos teritorijoje. Išlikę pilies griuvėsiai, visi keturi bastionai ir juos jungiančios sienos, įvažiuojamieji vartai puošti Čartoriskių herbiniu kartušu su Vyčiu.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1659 m.","miestas":"Černelicia","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.81237,"lng_wgs":25.43095,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/cernelicia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"92c5ea20-9c57-4e49-b039-d8bc5ae10970","_revision":"9a8c9712-70fe-4c31-9af3-7bc266ffacf3","id":"5bd2715bb51a075","pavadinimas":"„Susivienijimo lietuvių Argentinoje“ draugija","aprasymas":"Susivienijimas lietuvių Argentinoje - Argentinos lietuvių kultūros ir savišalpos organizacija. Veikia nuo 1914 Buenos Airėse. 1936–53 turėjo penkis skyrius, vėliau jie panaikinti. Susivienijimo veikla pagyvėjo į Argentiną po II pasaulinio karo atvykus daugiau lietuvių. Veikė teatro trupė, mergaičių Žibutės dainų ansamblis (vadovas J. Simanauskas). Į organizacijos veiklą įsitraukė mišrios šeimos. 1981–2019 07 leistas Susivienijimo biuletenis Žinios (ispanų kalba, nuo 2002 – su vertimu į lietuvių kalbą, apie 150 egzempliorių, leidėjai Albertas Stalioraitis ir Arnoldas Vezbickas). 21 a. pradžioje Susivienijime daugiausia veikė Argentinoje gimę lietuviai. Kultūros komisija organizavo parodas, koncertus, vakarus. Susivienijimas turi biblioteką, tautinių šokių grupę Dobilas (įkurta 1985), organizuojami lietuvių kalbos kursai. Susivienijimo patalpose taip pat rengiamos narių asmeninės šventės. 1941 turėjo 140, 1970 – 500, 2012 – 250, 2020 – 310 narių.\n\r\n \r\n\r\n„Susivienijimo lietuvių Argentinoje“ draugijos muziejuje yra saugomos dvi Lietuvos tarpukario laikotarpio skulptoriaus Mato Menčinsko (1896–1942) skulptūros.\r\n\r\n \r\n\r\nMičiūdas Aleksandras Artūras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/susivienijimas-lietuviu-argentinoje\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/matas-mencinskas\/\r\n\r\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Atlikimo menai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1914 m.","miestas":"Lanusas","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.70423,"lng_wgs":-58.41547,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/susivienijimo-lietuviu-argentinoje-draugija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d0501925-81bd-49bf-9ed7-92613a4592f8","_revision":"5fde1e7f-d851-4431-86e7-61748b5fabdd","id":"5c32c45922d48d8","pavadinimas":"Pirmosios Lietuvos Respublikos ambasada „Villa Lituania“ Romoje","aprasymas":"Prestižinėje Romos vietoje stovinčios vilos istorija prasidėjo 1912-aisiais, kai turtingos Page šeimos užsakymu garsūs to meto Italijos architektai Pio ir Marcello Piacentini pastatė vilą, kuriai vėliau buvo suteiktas Villa Maria Luisa vardas. Įspūdingą statinį su baldais ir beveik hektaro ploto parku ponia Page 1933-aisiais už juokingai mažą sumą pasiūlo išsinuomoti tuo metu Italijoje rezidavusiam Lietuvos diplomatui – įgaliotajam ministrui Voldemarui Čarneckiui. Čarneckiai pasiūlymą priima ir persikelia į vilą. Dukra Liučija Čarneckaitė-Jasiulevičienė vėliau pasakojo, kad ši Romos ponia artimai bičiuliavosi su diplomato šeima ir buvo pamilusi Lietuvą, kurios galimybės tuo metu buvo pernelyg kuklios tokiems rūmams įsigyti.\r\n\r\nPo ketverių metų, 1937 m. liepos 6 d., Lietuva nuperka vilą, to meto kainomis įvertintą 3 mln. lirų, visą sumą įsipareigodama sumokėti dalimis iki 1952-ųjų. Pastate įsikūrus Lietuvos ambasadai, jis pervadinamas Villa Lituania ir tampa tikru lietuvybės židiniu, žinomu visoje Romoje. 1939 m. Italijoje V. Čarneckį pakeičia Stasys Lozoraitis. Prasidėjus Lietuvos okupacijai, sovietai ima spausti S. Lozoraitį ir Italijos Užsienio reikalų ministeriją, kad Villa Lituania, už kurią Lietuva jau buvo sumokėjusi beveik pusę sutartos kainos, su visais baldais, archyvais ir kitu turtu būtų perduota Sovietų ambasadai. S. Lozoraitis tai daryti atsisako, išsiųsdamas dvi diplomatines notas. Sovietams toliau spaudžiant Italijos Vyriausybę, S. Lozoraitis ir tuometinis Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto – Stasys Girdvainis, siekdami išsaugoti pastatą, 1940 m. liepos 30 d. sudaro sutartį dėl Villa Lituania perdavimo atstovybei prie Šventojo Sosto. Tačiau sutarties niekas nepripažįsta. 1940 m. rugpjūčio 26 d. S. Lozoraitis Italijos URM praneša paliekantis Villa Lituania, tačiau pažymi, kad sovietų teisių į pastatą nepripažįsta. 1940-08-27 pastatą su policijos ir Italijos užsienio reikalų ministerijos pagalba užėmė Sovietų Sąjungos atstovai.\r\n\r\nVilla Lituania restitucijos klausimas garsiau pradėtas kelti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pagal 2013 m. pasirašytą sutartį Italija Lietuvos ambasadai naujas patalpas išnuomojo 99-eriems metams už simbolinę 1 euro kainą. Dabartinė Lietuvos ambasada Italijoje įsikūrė neorenesanso stiliumi pastatytuose XIX a. pabaigos rūmuose, Palazzo Blumenstihl, įtrauktuose į Italijos kultūros paveldo sąrašą. Gavusi ambasadai tinkančias patalpas, Lietuva pretenzijų į Villa Lituania atsisakė. Šiuo metu Villa Lituania pastate veikia Rusijos konsulatas.\r\n\r\n \r\n\r\nBudrytė Neringa, https:\/\/www.itlietuviai.it\/villa-lituania-kokias-paslaptis-slepia-dramatiska-tarpukario-lietuvos-ambasados-romoje-istorija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1937 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.91822,"lng_wgs":12.51614,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Voldemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942); Stasys Lozoraitis (1898–1983)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pirmosios-lietuvos-respublikos-ambasada-villa-lituania-italijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"967dc00f-8298-45c3-b3cb-6ea261d0cf41","_revision":"15967f0e-6561-4fdf-b599-bc8c6c45f74f","id":"5ce5638b873bcde","pavadinimas":"Šv. Juozapo bažnyčia San Paule","aprasymas":"Šv. Juozapo bažnyčia yra San Paulo Vila Zelina rajone. Ji pastatyta 1936 m. Priešais įėjimą yra medinis kryžius, papuoštas tautodailės ornamentais ir skulptūrėlėmis. Bažnyčia priklauso Brazilijos lietuvių Šv. Juozapo katalikų bendruomenei (port. Comunidade Lituano Católica Romana de São José). Tai seniausia Brazilijos lietuvių organizacija, įkurta 1928 m. San Paule labdaros, lietuvių religinių ir kultūros tradicijų puoselėjimo tikslais. Iniciatorius ir pirmasis (iki 1931) pirmininkas buvo Brazilijos lietuvių kolonijos kapelionas kunigas J. Valaitis. Bendruomenė išlaiko Šv. Juozapo bažnyčią, kleboniją, lituanistinę mokyklą. Bendruomenė taip pat yra lietuvių sodybos Lituanika su senelių ir svečių namais (nuo 1976 m.) viena savininkių. 1935 m. turėjo apie 1500, 1972 m. – apie 120, 1999 m. – 169 narius.\r\n\r\n \r\n\r\nRukšys Petras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brazilijos-lietuviu-romos-kataliku-sv-juozapo-bendruomene\/\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1936 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.58993,"lng_wgs":-46.57618,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-juozapo-baznycia-san-paule"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"be865dba-6b31-4869-9823-2f9f4509fde1","_revision":"155284ce-31fd-4d92-844b-ce84c36a6c78","id":"5e432679b064f27","pavadinimas":"Hanlok Kriko Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Hanlok Krikas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.22634,"lng_wgs":-76.12495,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/hanlok-kriko-sv-kazimiero-lietuviu-kataliku-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"af19d585-62f7-412b-a157-449b52ccbfbd","_revision":"555fffbc-47e0-42ea-9ca4-e8e872956008","id":"5e740ffa8083c93","pavadinimas":"Synkovičų Šv. arkangelo Mykolo cerkvė","aprasymas":"Synkovičų kaimo šiauriniame pakraštyje stovi vienišas vertingas sakralinės architektūros paminklas - Synkovičų Šv. arkangelo Mykolo stačiatikių cerkvė, pastatyta XVI a. pradžioje. Jos statybą fundavo Bona Sforca. Nuo XVII a. pr. perduota unitams. 1880-1881 m. cerkvė iš dalies perstatyta, pristatytas prieangis, o pastatą puošusios interjero freskos sunaikintos XX a. II-oje pusėje. Statinys priskiriamas gynybinių sakralinių pastatų tipui. Šventovė halinė, trinavė, su dviem poromis aštuonbriaunių piliorių ir su keturiais bokšteliais kampuose bei per visą perimetrą įrengta šaudymo galerija. \r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a. pr.","miestas":"Synkovičai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.12308,"lng_wgs":25.15706,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Bona Sforza (1494–1557)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-arkangelo-mykolo-cerkve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"08a53913-80eb-4ec9-851d-13b786270676","_revision":"7d497759-41b2-4273-aa6b-33ab8e8c6c9d","id":"5f782f38c0ce092","pavadinimas":"Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje","aprasymas":"„Lietuvių muzikos namų“ bendrovė, įkurta įvairių Filadelfijos lietuvių klubų ir organizacijų iniciatyva 1907 m. Vienos seniausių, nepertraukiamai veikiančių lietuvių diasporos kultūrinių draugijų JAV tikslas – remti ir išsaugoti Amerikos lietuvių etninį ir kultūrinį paveldą, teikti finansinę pagalbą ligos atveju ir laidojimo pašalpas organizacijos nariams[1]. Tik įsikūrusi, bendrija pradėjo rinkti lėšas namų statybai. Filadelfijos pastatų ir jų architektų registre nurodoma, kad objekto projektą parengė vietos architektas, daugiausiai praktikavęs gyvenamųjų namų, daugiabučių statybose, Čarlzas Šefas[2]. 1909 m. gruodžio 31 d. įvyko naujojo pastato atidarymo iškilmės.\r\n\r\nMuzikos salės (kitaip vadinamos „Lietuvių namais”) rūsyje įkurtas kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kambarys su biblioteka ir tautodailės muziejumi[3]. 1975-1987 m. Lietuvių muzikos salėje buvo atidarytas Lietuvių kultūros centras, skaitykla, konferencijų salės ir liaudies meno ekspozicija. Lietuvių kultūros centre sukaupta gausi istorinių lietuviškų leidinių kolekcija[4]. Tai vienas ryškiausių objektų siejamų su pirmosios bangos lietuvių išeivija. Istorizmo stilistikos, raudonų plytų pastato įėjimas papuoštas užrašu „Lithuanian Music Hall“.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] The Historical Society of Pennsylvania with the Balch Institute for Ethnic Studies, 2003 m., prieiga per internetą: https:\/\/hsp.org\/sites\/default\/files\/legacy_files\/migrated\/findingaid3043lmha.pdf.\r\n\r\n[2] Philadelphia Architects and Buildings, prieiga per internetą: https:\/\/www.philadelphiabuildings.org\/pab\/app\/pj_display_allarchitects.cfm\/1147898.\r\n\r\n[3]Pagal: Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009, p. 64.\r\n\r\n[4] Lithuanian Music Hall of Lithuanian Cultural Center of Philadelphia, priega per internetą: https:\/\/lithuanianmha.org.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1909 m.","miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.98393,"lng_wgs":-75.10177,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-muzikos-sale-filadelfijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5be4d466-d836-45ce-9bb9-6193b60a06d0","_revision":"44f12fac-97ac-44c8-a19a-0331260ce477","id":"600f59cb7a822f8","pavadinimas":"Vest Vajomingo lietuvių nepriklausomos kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vest Vajomingas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.30715,"lng_wgs":-75.86369,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vest-vajomingo-lietuviu-nepriklausomos-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fde4d288-eecb-41d6-804f-15d905811f06","_revision":"fc41bec9-35e5-48eb-92c7-99495984a6e0","id":"607af4ffab92afa","pavadinimas":"Atminimo lenta Oskarui Milašiui viešbutyje Fontenblo mieste","aprasymas":"Viešbutyje \"L'hôtel de l'Aigle noir\", kuriame Oskaras Milašius dažnai viešėdavo, yra jam skirta atminimo lenta. Joje užrašyta:\r\n\r\n\"Oscar Vladislas De L. Milosz (1877-1939). Prancūzų rašytojas, poetas, Lietuvos diplomatas ir paukščių mylėtojas, mėgaudavosi ilgais apsistojimais Hotel de l‘ Aigle Noir nuo 1930 iki 1939.\"\r\n\r\nOskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (...) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920–25 m. O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–38 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.  Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. Rašytojas mirė 1939 kovo 2 d., prie Paryžiaus esančiame Fontenblo (Fontainebleau) mieste, kur ir yra palaidotas.\nGenovaitė Dručkutė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oskaras-milasius\/\nhttps:\/\/www.amisdemilosz.com\/\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009\nhttps:\/\/www.aiglenoirhotel.com\/en\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Fontenblo","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.40382,"lng_wgs":2.69923,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-oskarui-milasiui-viesbutyje-fontenblo-mieste"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2456e688-ea09-476b-a3c6-895614a3182c","_revision":"bdd6c5d5-45c9-4ca5-9fcd-66d0d967fea7","id":"60942a8ff8f35ba","pavadinimas":"Tusainiai","aprasymas":"Gyvenvietė prie Lazdėnų kelio, 3 km į rytus nuo Ragainės, Nemuno pakrantėje. 1,5 į rytus nuo kaimo yra piliakalnis, vad. Kaukaro kalnu. Literatūroje jis priskiriamas tiek Tusainiams, tiek Eisuliams.\r\n\r\n1871 m. Tusainiai jau turėjo riteriškojo dvaro titulą (patį aukščiausią statusą Prūsijos valstybėje). Tuomet dvaro centre stovėjo 13 sodybų su 223 gyventojais. Be absoliučios daugumos evangelikų liuteronų, dar buvo du katalikai. Užregistruoti 83 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 155 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, 5 nebuvo baigę mokslų, o 74 pripažinti beraščiais. Surašymo metu 9 žmonės buvo išvykę uždarbiauti kitur.\r\n\r\n1873 m. baigęs Karalienės mokytojų seminariją, į Tusainius atvyko dirbti mokytojas Endrikis Radžiūnas. Čia jis mokytojavo iki 1844 m., o vėliau — Naujadvaryje (12,5 km į vakarus nuo Tilžės). Dėl amžiaus ir sunkios ligos atsisakė mokytojo pareigų ir pardavęs bityną persikėlė į Tilžę, kur mirė 1917 m. Nuo 1880 m. bendradarbiavo F. Kuršaičio leidžiamame „Keleivyje iš Karaliaučiaus“ ir Klaipėdoje ėjusioje „Lietuviškoje ceitungoje“. 1887 m. buvo priimtas į Lietuvių literatūros draugiją Tilžėje. Pats reikšmingiausias jo literatūrinis darbas — laisvai iš vokiečių kalbos verstas J. H. Kampės „Jaunasis Robinzonas“ (išėjo 2 leidimai). Daugiausia rašė apie bites ir bitininkavimą, ilgainiui tapo garsiu bitininku (jo bityne 1902 m. buvo 106 aviliai). Valdžios padedamas savo bityne jis įsteigė bitininkavimo kursus (veikė nuo 1880). Į juos buvo priimama apie šešis ir daugiau bitininkų iš visos Mažosios Lietuvos. Manoma, kad 1879 m. Tilžėje išėjo pirmoji E. Radžiūno knyga apie bites „Naudingos bičių knygelės“, o 1882 m. Klaipėdoje —bitininkystės vadovėlis (vėliau pasirodė dar dvi jo laidos) lietuvių ir vokiečių kalbomis.\r\n\r\nPokariu didžioji Tusainių dvaro sodyba buvo visiškai sunaikinta – toje vietoje teliko dykvietė su neaiškiais pėdsakais.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nwww.voruta.lt\/martynas-purvinas-tusainiai-ir-karlsbergas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Tusainiai (Neman)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.02343,"lng_wgs":22.06557,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tusainiai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cd473b91-82e3-427e-9d11-e5f09972d278","_revision":"4f0eb36a-8e29-40ed-9cd7-017dad77e40d","id":"60c2f269824779c","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia Filadelfijoje","aprasymas":"Apie 1860 Filadelfijoje įsikūrė pirmieji lietuviai. Jų pagausėjo 19 a. pabaigoje (1899 buvo apie 1300), dauguma dirbo cukraus fabrike, siuvyklose, vėliau ėmė verstis amatais ir prekyba. Šv. Kazimiero bažnyčia priklauso seniausiai Lietuvių katalikų parapijai Filadelfijoje. 1905 lietuviai nusipirko mūrinę bažnyčią, kuri 1906 pašventinta Šv. Kazimiero vardu. 1905 įkurta parapinė mokykla, 1919 pastatytas naujas pastatas. 1930 m. bažnyčia sudegė iki pamatų. 1951 m. vėl kilo gaisras. Šiuo metu matomas pastatas, su gausiais lietuviškai motyvais, atsidavusios lietuvių bendruomenės buvo atstatytas per metus.\r\n\r\n \r\n\r\nMaryanne Aros Morrison, Where Have All the Lithuanians Gone? A Study of St. Casimir’s Lithuanian Parish in South Philadelphia, https:\/\/digitalcommons.lasalle.edu\/cgi\/viewcontent.cgi?referer=&httpsredir=1&article=1009&context=graduateannual","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1906 m.","miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.93183,"lng_wgs":-75.15075,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-filadelfijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b382125c-8fd8-433e-8fb2-128076066f0e","_revision":"006c655f-92c0-41d9-8dc7-2164e9e39885","id":"60d60968d0fb457","pavadinimas":"Pilies liekanos Tiahynkoje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbus LDK materialaus palikimo ženklas Pietų Ukrainoje\r\n\r\n \r\n\r\nAnt Dniepro kranto, 40 km. šiauriau nuo Chersono, Tiahynkos (ukr. Тягинка\/Tyahynka) gyvenvietėje yra archeologinė vietovė, kurioje yra spėjamos Vytauto Didžiojo pilies liekanos. Tai galima Šv. Jono pilies vieta. Statinys priklausė dešiniojo Dniepro kranto gynybinei sistemai. Tai buvo trikampio formos citadelė ant piliakalnio. Dniepru ėjo siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Krymo chanato, vėliau su Osmanų imperija. 20 a. pradžioje citadelės sienos dar buvo matomos, vėliau išliko tik mūro fragmentai po žeme. Pasak Ukrainos archeologų, pilies liekanos datuojamos 14 a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Vietovėje archeologinių kasinėjimų metu rasta su Lietuva siejamų radinių. Objektas paskelbtas saugoma Ukrainos archeologine vietove.\r\n\r\n2018 m. Tiahynkos archeologinėje vietovėje lankėsi Nacionalinė Ekspedicija.\n2022 m. lapkritį Ukrainai atsiėmus dešinįjį Dniepro krantą, Tiahynkos gyvenvietė buvo Rusijos kariuomenės apšaudoma.\r\n\r\n2023 m. birželio mėnesį po Rusijos įvykdyto karo nusikaltimo susprogdinant Kachovkos hidroelektrinę buvo užtvindytos žemiau esančios gyvenvietės, tarp jų ir Tiahynka. Kokią žalą archeologinė vietovė patyrė nuo apšaudymų ir užtvindymo kol kas nėra žinoma.\r\n\r\n \r\n\r\n\"Nacionalinės ekspedicijos\" epizodas apie Vytauto pilį:\r\n\r\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/2000064370\/nacionaline-ekspedicija-dniepru-per-ukraina?time_start=1837\r\n\r\n \r\n\r\nŠaltiniai:\r\n\r\nhttps:\/\/ukrlitva.wixsite.com\/ukrlitva\/tygin\nhttps:\/\/elpnariai.lt\/del-paramos-chersono-srities-hromadoms\/\nhttps:\/\/vgoru.org\/novini\/sensatsionnye-nakhodki-v-tyaginke\nhttps:\/\/novynarnia.com\/2023\/06\/07\/pidryv-kahovskoyi-ges-zatopyv-nyzku-kulturnyh-obyektiv-shho-v-spysku\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Archeologija","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV-XVIII a.","miestas":"Tiahynka","salis":"Ukraina","lat_wgs":46.75856,"lng_wgs":33.05827,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pilies-liekanos-tiahynkoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7a5ddcfe-d86d-4f2a-915c-857d595f4a9c","_revision":"34dd9a3a-fe22-4b05-82f4-4afd4386c66d","id":"60e53a53fd79213","pavadinimas":"Lietuvių kambarys Detroite, Wayne universitete","aprasymas":"Vienas iš unikaliausių, netipinių išeivių projektų - „Lietuvių kambarys”, esantis viename iš Detroito universitetų, galėtų būti simboliškai gretinamas su Karininkų ramovės Kaune interjero pavyzdžiu. Intencija ramovėje įrengti „Prezidento kambarį” ar „Vytauto seklyčią” rėmėsi aristokratinės viduramžių valstybės didybės ir etninės kaimo kultūros palikimo idėjomis, puoselėtomis tarpukario laikotarpiu. Panašių aspiracijų radosi ir Amerikos lietuvių bendruomenėje, tik kiek vėliau.\r\n\r\nSiekis pristatyti Lietuvą ir jos pasiekimus kultūros pasaulyje 1973 m. paskatino lietuvių inžinierių Jurgį Mikailą, dirbusį Detroito automobilių pramonėje „General Motors“, ir kitus lietuvių bendruomenės narius surinkti lėšų „Lietuvių kambario” įgyvendinimui. Tiesa, numatytas biudžetas nebuvo didelis, todėl manyta, kad pasirinktos priemonės projekto įgyvendinimui turėtų apsiriboti tik įvairiomis iliustracijomis, žemėlapiais ir herbais[1]. Šiam sumanymui įkvėpimo semtasi iš analogiškos funkcijos kambario Pitsburgo universitete.\r\n\r\nKoncepcijos įgyvendinimas, po architektūrinio konkurso, 1974-aisiais, pavestas išeivių architektui Jonui Mulokui, kuris šį darbą atliko kartu su sūnumi, taip pat architektu, Rimu Muloku. Anot J. Muloko sūnaus, su šia užduotimi yra susijusi tais pačiais metais įvykusi jo tėvo kelionė į sovietinę Lietuvą. Gavęs leidimą fotografuoti ir rinkti medžiagą šalyje, jis kruopščiai tyrinėjo su Lietuvos istorija ir moderniąja Lietuva susijusias žinutes. Fotomontažą kūrė tuo metu Niujorke gyvenęs fotografas Vytautas Augustinas. Skirtingais vaizdų elementais siekta sukurti kuo išsamesnį vizualinį pasakojimą apie Lietuvos, o, kaip savo darbų aprašyme prisimena Jonas Mulokas, kompozicijos turiniui daugiausiai impulso davė architekto Juozapo Kamarausko Vilniaus miesto rekonstrukcijos piešiniai.\r\n\r\nIškilmingas kambario atidarymas įvyko 1978 m. vasario 16 d., minint 60-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines. Tame pačiame universiteto pastate, Etninio paveldo centre (angl. Ethnic Heritage Center)[2], kambarius jau buvo įrengę graikai, prancūzai ir ukrainiečiai, bei rengėsi visai eilė kitų tautų.\r\n\r\nKaip rašė Detroito lietuvių bendruomenės aktyvistė Stefanija Kaunelienė, J. ir R. Mulokų kambarys – „nuo grindų iki lubų spalvotomis paveikslinėmis iliustracijomis išreikšti svarbesnieji Lietuvos istorijos momentai, įvairūs architektūriniai paminklai, herbai, antspaudai ir t.t., su ąžuolo rėmais, išryškinti sijomis ir kolonomis.“[3] Erdvę puošė originalūs Rumšiškių bažnyčios sijų kapiteliai su lietuviškomis kolonomis kampuose[4], o kambario durio duris - „1941 m. Vilniaus universiteto bibliotekos antspaudo su Vyčiu ir užrašo „Lithuania“ junginys.“[5] Įdomu, kad į „Lietuvių kambario” meninę programą pateko ir prieš keletą metų duris atvėrusių, architektės Nijolės Bučiūtės projektuotų, Vilniaus operos ir baleto teatro rūmų atvaizdas. Šie ir kiti elementai jungė istorinius ir tuomečius šalies ženklus, liudijusius valstybingumą ir tautinę tapatybę.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Jonas Mulokas. Lietuvių kambario dekoracijos. Lietuvių dienos, 1978 vasaris, p. 12–14, p. 13.\r\n\r\n[2] S. Kaunelienė. Lietuvių kambarys Wayne state universitete Detroite. Aidai, 1979 nr. 2, p. 92–93, p. 92.\r\n\r\n[3] Ibid., p. 92.\r\n\r\n[4] Ibid., 93.\r\n\r\n[5] Įminta graži lietuviška pėda Detroito mieste. Karys, 1978 m. kovas, pp. 116–120, p. 116.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1978 m.","miestas":"Detroitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.35465,"lng_wgs":-83.07306,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kambarys-detroite-wayne-universitete"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1eb5a233-2788-4711-b91e-662eee05e717","_revision":"21e59b60-cd03-483f-8a88-63824597da9e","id":"616119354d97c86","pavadinimas":"Mainersvilio Šv. Pranciškaus Asyžiečio lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mainersvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.68706,"lng_wgs":-76.26711,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mainersvilio-sv-pranciskaus-asyziecio-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c6d138bc-4cd9-447d-b998-5c0473fac041","_revision":"82712b2a-a343-4484-8125-278057c444b5","id":"61dcd47203dec66","pavadinimas":"Brazilijos lietuvių sąjungos pastatas San Paule","aprasymas":"Pastatas priklauso Brazilijos lietuvių sąjungai. Pastatytas 1930 m., ant jo yra stilizuotas Vytis.\r\n\nBrazilijos lietuvių sąjunga-Aliança (port. Aliança Lituano-Brasileira) - Brazilijos lietuvių organizacija. Veikia nuo 1931 m. San Paule. Įkurta kunigo J. Valaičio, S. Puišio-Šakelės, J. Gaurilio ir kitų Brazilijos lietuvių iniciatyva. Iš pradžių vadinosi Lietuvių saviglobos sąjunga Brazilijoje. Nariais galėjo būti ne tik pavieniai asmenys, bet ir organizacijos. Globojo, informavo ir šelpė atvykstančius lietuvius, išlaikė San Paule veikiančias 4 lietuviškas pradžios mokyklas, koordinavo lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą, turėjo chorą, scenos mėgėjų, sportininkų būrelius, biblioteką, nekilnojamojo turto. Iki 1940 m. gaudavo nuolatinę Lietuvos valstybės paramą ir tikslinių paskolų. Netekusi paramos per II pasaulinį karą sąjunga susilpnėjo. Po karo tapo mišria lietuvių ir brazilų šalpos organizacija, remiančia lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą. 1999 m. turėjo moterų sekciją, rengė lituanistikos kursus, buvo apie 250 narių. Rengė įvairius vakarus, minėjimus, ekskursijas, leido biuletenį Sąjunga (Aliança).\n\n\n\n\nAnna Vera Tatarūnienė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brazilijos-lietuviu-sajunga-alianca\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1930 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.56225,"lng_wgs":-46.59145,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/brazilijos-lietuviu-sajungos-pastatas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"86abdb6d-e3ad-4ae6-a792-1ffbc80abbce","_revision":"ec31ac82-ecec-4692-bec1-956e5c4ff5a3","id":"63c01400434081c","pavadinimas":"Tarpukario Lietuvos pasiuntinybės vieta Berlyne","aprasymas":"Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje buvo įsteigta 1918 m. lapkričio mėn. Berlyne, tapdama pirmuoju ir vienu svarbiausių Lietuvos Respublikos diplomatinių postų, tiksli jos įsteigimo diena nėra nustatyta. Pirmuoju Lietuvos Respublikos atstovu Vokietijoje, kuriam buvo suteiktas įgaliotojo ministro ir pasiuntinio rangas, paskirtas Jurgis Šaulys. Per savo veiklos laikotarpį pasiuntinybės struktūra kito. Pavyzdžiui, 1919 m. ją sudarė Politikos, Konsulinis (dokumentuose – Konsuliaris), Pasų, Prekybos ir Administracijos skyriai. Nuo 1920 m. rugsėjo mėn. prie jos prisijungė Berlyno Eltos skyrius, pavaldus tiek pasiuntinybei, tiek Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. 1921 m. struktūrą sudarė Bendras (dokumentuose – Konsularis), Pasų, Juridinis, Prekybos ir Berlyno Eltos skyriai, tačiau jau 1922 m. birželio 1 d. Prekybos ir Berlyno Eltos skyriai buvo likviduoti. 1939 m. rugsėjo mėn. etatuose buvo įrašyti įgaliotojo ministro, patarėjo, prekybos patarėjo, atašė ir raštvedžių etatai. Pasiuntinybė, kuri iki 1940 m. birželio 15 d. buvo pavaldi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, atstovavo Lietuvai Vokietijoje ir vadovavo Lietuvos konsulatams Berlyne, Drezdene, Leipcige, Miunchene, Kelne, Štetine, Breslau, Karaliaučiuje, Tilžėje, Hamburge, Liubeke. Be to, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne įvairiu laiku buvo skiriamas atstovauti Lietuvai Šveicarijoje, Vengrijoje, Austrijoje bei vadovauti ten veikiančių Lietuvos diplomatinių atstovybių veiklai. Pagrindinės pasiuntinybės funkcijos apėmė rūpinimąsi Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu, dalyvavimą derybose su Vokietija dėl politinių ir ekonominių sutarčių sudarymo, ryšių palaikymą su Vokietijos užsienio reikalų ministerija, kitų valstybių atstovybėmis Berlyne, žurnalistais, įstaigomis ir organizacijomis. Ji taip pat rūpinosi Klaipėdos krašto klausimo reguliavimu, paskolomis, karo skolų grąžinimu, eksportu–importu bei platino informaciją apie Lietuvą. Taip pat buvo ginami Lietuvos piliečių interesai Vokietijoje: išduodami Lietuvos Respublikos užsienio pasai, vizos, legalizuojami dokumentai, tvarkomi palikimų ir pilietybės reikalai, rūpinamasi lietuviais studentais užsienyje ir bendradarbiaujama su lietuvių organizacijomis.\nLietuvos pasiuntinybėms Berlyne, Paryžiuje ir Vašingtone pastatai buvo nupirkti 1924–1925 m. Į pastatą Berlyne, buvusį Kurfürstenstraße 134, Kielgano rajone, persikelta 1925 m. spalio 12 d. XIX amžiaus viduryje Kielganų šeima savo turtą į vakarus nuo miesto padalino į sklypus, o per vietovę einantis takas buvo pavadintas Kurfürstenstraße. Architektas Augustas Orthas, išgarsėjęs geležinkelių stočių ir bažnyčių pastatų projektais, fabrikantui Juliui Rütgersui pastatė rūmus, kurie miesto plane buvo pažymėti 134 ir 135 numeriais. Pastatas Nr. 134 pastatytas 1883 m., ir Lietuvos pasiuntinybė šiuose rūmuose veikė iki 1940 m. rugpjūčio 14 d. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. rugpjūčio 8 d., Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius telegrama nurodė Lietuvos pasiuntinybėms nutraukti visų diplomatinių atstovybių veiklą, jas likviduoti, o turtą ir archyvus perduoti toje šalyje esančiai TSRS pasiuntinybei ar konsulatui, o visam personalui grįžti į Lietuvą. Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne Kazys Škirpa atsisakė likviduoti pasiuntinybę, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministerijai pareikalavus perduoti Lietuvos pasiuntinybės turtą TSRS ambasadai, K. Škirpa 1940 m. rugpjūčio 14 d. pasiuntinybės raktus perdavė Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovams, ir Lietuvos pasiuntinybė Vokietijoje nutraukė veiklą.\nDeja, 1945 m. pavasarį pastatai buvo subombarduoti. Pokariu pastatai Nr. 134 ir Nr. 135 visai nugriauti. 2019 m. Lietuvos Respublika buvusios pasiuntinybės sklypą pardavė aukcione. Šiuo metu čia statomas naujas pastatas.\nLR ambasados Vokietijoje informacija\nLietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA). Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje veiklos bylų apyrašas, Fondo Nr. 671, apyrašo įrašas Nr. 1: 1918 m. lapkričio 16 d. – 1940 m. gruodžio 31 d. [Internete] Prieiga per Lietuvos archyvų informacinę sistemą: https:\/\/eais.archyvai.lt\/repo-ext\/view\/283453 [žiūrėta 2025 m. gruodžio 15 d.].","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.50148,"lng_wgs":13.35562,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tarpukario-lietuvos-pasiuntinybes-vieta-berlyne"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"580ffc97-8d94-4441-bd4c-1567dd11bbab","_revision":"a090095a-c952-4679-93f6-6129a6b66153","id":"644ce10605c1a76","pavadinimas":"Varpas Lvivo Šv. Jurgio katedroje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Liudija Gedimino sūnaus Liubarto valdymą Lvive.\r\n\r\nLvivo unitų Šv. Jurgio katedros varpinėje yra varpas su užrašu, kad jis nulietas 1341 m. kunigaikščio Dimitro lėšomis: \"Šis varpas nulietas 6849 m. vasarą šventajam Jurui prie kunigaikščio Dimitro\". Taip buvo vadinamas jauniausias Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas, stačiatikiškai pakrikštytas Dimitru.\r\n\r\n1340 m. Liubartas tapo visos Voluinės kunigaikščiu. Jo valdžią pripažino ir Haličo-Voluinės kunigaikštystė, kurios sostine buvo Lvivas. Lvivas kartu su Haličo kunigaikštyste Liubarto valdžioje buvo 1340–49 m. Šiuo laikotarpiu Lvivą valdė vietiniai bajorai, vadovaujami Dmytro Dedkos, kuris pakluso Liubartui. 1349 m. miestą užėmė Lenkija, tačiau įnirtinga kova dėl Lvivo tarp Lietuvos ir Lenkijos tęsėsi visą XIV a. antrąją pusę. \r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liubartas\/\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1341 m.","miestas":"Lvivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.83889,"lng_wgs":24.01263,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/varpas-lvivo-sv-jurgio-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"279aa9b6-15d1-4a7b-98c5-17a3784679cc","_revision":"12220e2b-07e1-47cc-837b-f086bf72a81c","id":"648e79e1c540b41","pavadinimas":"Klifordo Šv. Antano kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Klifordas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.64979,"lng_wgs":-75.47853,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klifordo-sv-antano-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9ebaf566-7cf3-4398-a004-b60110b09934","_revision":"61d8b6ed-de0a-4583-afd5-ded640cbe5bd","id":"64ba70725661151","pavadinimas":"Pirmosios Lietuvos Respublikos atstovybės Kaukaze pastatas","aprasymas":"Pirmoji Lietuvos atstovybė įsikūrė 1918 metais Tbilisio centre, Kiročnaja g. 45, dabartinėje Marjanishvili gatvėje.\r\n\r\nBaigiantis Pirmajam pasauliniam karui, tūkstančiai lietuvių, karo nublokštų į Užkaukazę, susidūrė su rimtomis problemomis. Reikėjo nedelsiant organizuoti jų apskaitą ir aprūpinti kelionės dokumentais, kad jie galėtų grįžti namo. Todėl 1918 metų birželio 2 dieną Kaukazo lietuvių komitetas nutarė kreiptis į Lietuvos Tarybą, kad būtų įkurta oficiali Lietuvos atstovybė Užkaukazėje.\r\n\r\n1918 metų liepos 23 dieną, po susitikimo su tuomečiu Lietuvos vadovu Antanu Smetona, Kaukazo „Lietuvių komiteto“ pirmininkas, Tbilisio 4-osios berniukų gimnazijos matematikos mokytojas Pranas Dailidė buvo įgaliotas kaip Lietuvos atstovas rūpintis visais tautiečiais, atsidūrusiais Kaukaze. Grįžęs į Gruziją, P. Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos Valstybės atstovas prie Gruzijos vyriausybės.\r\n\r\nNaujai įkurtai atstovybei teko dirbti labai sudėtingomis sąlygomis. Ryšys su Lietuva buvo prastas, trūko lėšų išlaikymui, daugelis lietuvių neturėjo pinigų grįžti namo į Lietuvą. Nepaisant to, skaičiuojama, kad didelio Lietuvos atstovybės darbuotojų atsidavimo dėka tėvynėn po karo sugrįžo maždaug 10 tūkst. lietuvių.\r\n\r\n1921 metais Sovietų Rusijai aneksavus Gruziją, tik pradėję megztis diplomatiniai santykiai su Lietuva nutrūko ir atsikūrė tik 1994 metais.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/ge.mfa.lt\/ge\/lt\/dvisalis-bendradarbiavimas\/lietuva-ir-sakartvelas\/lietuviski-pedsakai-gruzijoje","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1918 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.70923,"lng_wgs":44.79645,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Pranas Dailidė (1888–1965)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pirmosios-lietuvos-respublikos-atstovybes-kaukaze-pastatas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"76ec69a8-3ef6-4a0f-884a-1d815eeaf6d1","_revision":"ce7aec8b-4619-4532-9a3c-c97a7e9e9b6d","id":"650bfb3dd520522","pavadinimas":"Rantava, Rantuva","aprasymas":"Rantava arba Rantuva (vok. Rantau) – miestelis, esantis 6,5 km į rytus nuo Naujųjų Kuršių, prie Rantos upelio, 1 km nuo Baltijos kranto. Čia rasta žalvario amžiaus kapų. 1298 m. miestelis minimas Rantowe, Rantov, 1333 m. – Rentaw, 1429 m. – Rantowy vardais.\r\n\r\nVokiečių istoriko L. Davido veikale „Preussische Chronik“ (1573–1582 m.) aprašytas įvykis, atskleidžiantis vietos sembų papročius ir tikėjimą. 1520 m. lenkai bandė iš jūros įsiveržti į Sembą. Pas susirūpinusį Prūsijos kunigaikštį Albrechtą sembai išsiuntė savo pasiuntinius, per kuriuos paprašė įtakingo žmogaus – Soplyčio – pagalbos. Jie prašė leisti Soplyčiui senovės papročiu aukoti dievams, kad šie padėtų įveikti lenkų laivyną. Gavę palankų kunigaikščio atsakymą, sembai, Soplyčio paliepti už surinktus pinigus nupirko juodą jautį ir dvi statines alaus. Soplytis, lydimas senojo tikėjimo ūkininkų, nuvedė jautį prie jūros. Čia (o tai buvo prie Rantų) susirinkę žmonės gyvulį užmušė, vėdarus ir kaulus sudegino ant laužo. Mėsai verdant dideliame katile, Soplytis ypatingai meldęs dievus. Kai mėsa išvirė, vyrai (moterys nedalyvavo) kėlė puotą. Praėjus kelioms dienoms po puotos, visas lenkų laivynas iš Sembos pasitraukė. Nuvijus priešą, sembus ištiko nelaimė. Soplytis, vydamas nuo kranto laivus, buvo pamiršęs pakarantės žuvis, kurias nubaidė kartu su laivais. Žvejai kelerius metus nesugaudavo nė vienos žuvelės. Jie ėmė prašyti Soplyčio, kad grąžintų žuvis. Jis sutiko ir naujam aukojimui liepė nupirkti juodą kiaulę ir alaus. Viską nugabeno prie Rantų (1,5 km nuo Rantavos, kur Alka įteka į jūrą), kiaulę paskerdė, išpjovė jai papilvę ir išmetė į jūrą. Kai mėsa išvirė, iškėlė puotą su apeigomis. Ir tikrai netrukus žuvys grįžo. Buvo aukojama be kunigaikščio žinios, todėl Sembos vyskupas, sužinojęs apie šį įvykį, įsakė visus dalyvius – 73 ūkininkus iš 8 kaimų – sušaukti į Pabėčių pilį ir nubausti.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1298 m.","miestas":"Rantava (Zaostrove)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.9538,"lng_wgs":20.25811,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/rantava-rantuva"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3544d387-8986-4517-aeb6-8e7ae9de2d0f","_revision":"b26dcb02-9cec-49cf-9c08-505efcf2710a","id":"651bdb81eb4517d","pavadinimas":"Kosciuškos vardu pavadinta apygarda Indianoje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Kosciuškos vardu pavadinta apygarda Indianos valstijoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\n\nhttps:\/\/www.kcgov.com\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1836 m.","miestas":"Varšuva (Indiana)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.23861,"lng_wgs":-85.85734,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-vardu-pavadinta-apygarda-indianoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ae6004b0-c6eb-4189-b603-26b619105b5a","_revision":"9cfe8919-4e5d-44c4-8469-0203e11c8a0f","id":"6533e06fe68baef","pavadinimas":"Simono Čechavičiaus paveikslas „Nukryžiuotasis“","aprasymas":"Simonas Čechavičius (Czechowicz Szymon) (1689 - 1775) - Lenkijos ir Lietuvos tapytojas. Priklausė kapucinų ordinui. 1711–30 gyveno Romoje, studijavo Šv. Luko akademijoje. Nuo 1731 gyveno ir kūrė Lenkijoje, 1753 ir 1770 Lietuvoje (globojo didikų šeimos). Kūrybai įtakos turėjo italų ir flamandų baroko dailė. Nutapė realistinių, psichologinių portretų (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono M. J. Masalskio, apie 1765). Sukūrė daug religinių paveikslų Krokuvos, Varšuvos, Liublino, Poznanės, Vilniaus (vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Jurgio, Šv. Kotrynos, Šv. Rapolo, Šv. Ignoto) bažnyčioms. Kūriniams būdinga aiški, simetriška kompozicija, šiltos spalvos, susiliejantis, rausvai auksinis koloritas, subtilus šešėliavimas, sentimentalumas, personažų individualizacija. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus.\nSimono Čechavičiaus paveikslas „Nukryžiuotasis“ (1715 m.) saugomas Šv. Stanislovo bažnyčioje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nVasiliūnienė Dalia, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/szymon-czechowicz\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1715 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89477,"lng_wgs":12.47928,"autoriai":"Simonas Čechavičius","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nukryziuotasis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c7099d7f-4995-491e-85fb-f31394f4a959","_revision":"2560c284-4113-4195-ba96-b841d0c467a8","id":"656c76096993594","pavadinimas":"Stanislovo Filiberto Flerio fotografijos","aprasymas":"Latvijos Fotografijos muziejuje saugomos Stanislovo Filiberto Flerio (Stanisław Filibert Fleury) fotografijos.\r\n\r\nS. F. Fleris (1858 m. Pupojuose prie Vilniaus - 1915 m. Vilniuje) -  tapytojas, fotografas, W. Fleury tėvas. 1874–78 m. dailės mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, fotografijos – A. V. Strauso ateljė. 1884 m. Vilniuje su kitais įsteigė fotoateljė, 1904 m. – pirmąją cinkografijos įmonę. Dalyvavo dailės parodose, tarp jų ir Vilniaus dailės draugijos parodose (nuo 1908 m. draugijos narys). Tapė aliejumi, akvarele, tempera.\r\n\r\nFotografavo Vilniaus gatves ir priemiesčius, turgus, muges (Šv. Kazimiero mugė Lukiškių aikštėje 1900–10 m.), architektūros paminklus, gyventojų tipus. Sukūrė Vilniaus Kalvarijų fotografijų ciklą (iliustravo E. Jeleńskos knygą Vilniaus Kalvarijos \/ Kalwarya pod Wilnem 1903 m.), portretų (M. K. Čiurlionio, 1908 m., Autoportretas apie 1910 m.), fotografijas kartais spalvino akvarele. Padarė erdvinių fotografijų (apie 1900–10 m.). Kūrė vadinamųjų gyvųjų paveikslų inscenizacijas, dekoravo sales. Prisidėjo prie kultūros istorijos darbų: fotografavo Vilniaus archeologijos komisijos senienų muziejaus eksponatus, sakralinės dailės kūrinius, archeologinius radinius. Fotografijomis iliustravo W. Zahorskio Vilniaus katedra (1904, lenkų k.), P. Weberio Vilnius – užmirštas meno miestas (Wilna, eine vergessene Kunststadt 1917), piešiniais – periodinį leidinį Kartki satyryczno-humorystyczne (pasirašinėjo slapyvardžiu Filiberti, V. Letuvis, Pycz). Fotografijos publikuotos įvairiuose fotoalbumuose.\r\n\r\n \r\n\r\nMatulytė Margarita, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stanislaw-filibert-fleury\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a. pab. - XX a. pr.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.94659,"lng_wgs":24.11063,"autoriai":"Stanisław Filibert Fleury","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/stanislaw-filibert-fleury-fotografijos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"153a8aef-d6c2-41b9-bba5-ee4d535a207c","_revision":"d9d6026b-ceec-4ecd-9b72-d10dc5b2d5c2","id":"6574bea692154e2","pavadinimas":"Liubaras","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas Gediminaitis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi Gedimino sūnumi Liubartu.\r\n\r\nLiubaras (Любар, Lyubar), iki XVII a. Liubartuvas. Pirmą kartą šaltiniuose minimas 1150 m. Manoma, kad čia 1324-1340 m. buvo Liubarto Gediminaičio dalinės kunigaikštystės sostinė. Liubartas buvo Gedimino jauniausias sūnus. Liubaras Liubartui priklausė apie 1324-1386 m. Iki šių dienų išliko piliakalnis, kuriame stovėjo Liubarto pilis.\r\n\r\nNuo 1569 m. Liublino unijos Liubaras priklausė Lenkijai. Iš šio laikotarpio išlikusi dominikonų bažnyčia (1752 m.) ir bazilijonų vienuolyno mokyklos pastatas (1775).\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liubartas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Liubaras","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.91817,"lng_wgs":27.75481,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liubaras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3f028093-e50e-4d11-b9d2-24832dbda7e0","_revision":"62adf564-53cf-466c-adc9-15afdbb3e657","id":"657551c6906ec52","pavadinimas":"Vytis Burghauzeno pilyje","aprasymas":"Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dukra Jadvyga Jogailaitė 1475 m. ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo, Liudviko IX sūnaus. Jadvyga Jurgio žmona išbuvo dvidešimt septynerius metus, nors iš tikrųjų kartu išgyveno tik dešimt metų. Iš pradžių jų santuokinis gyvenimas klostėsi gerai, pora greitai susilaukė palikuonių. 1485 m. Jurgis pašalino Jadvygą iš Landshuto pilies ir, sekdamas tėvo ir senelio pavyzdžiu, dvidešimt aštuonerių žmonai liepė apsigyventi Burghauzeno pilyje. Paskyręs tinkamą pagal jos rangą dvarą, Jadvygai uždraudė iš jos išvykti.\r\n\r\nŠiais laikais Jadvygą primena pilies teritorijoje esanti maža vėlyvosios gotikos bažnytėlė, vadinama Hedwigskapelle – Jadvygos koplyčia, kurioje yra maždaug 1480 metais pagamintas medinis reljefas, vaizduojantis klūpančią Jogailaitę ir jos vyrą. Virš vartų, vadinamų Jurgio vartais, esančių tarp trečio ir antro kiemo, puikuojasi kunigaikštienės herbai – Baltasis erelis ir Vytis.\r\n\r\n \r\n\r\nDuczmal Małgorzata, Jogailaičiai: biografijų žinynas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Burghauzenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.15608,"lng_wgs":12.82905,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jadvyga Jogailaitė (1513–1573)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-ant-burghauzeno-pilies-fasado"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f211b1cd-59f2-476b-930c-3c3a14fc5c35","_revision":"ddae332e-94b8-40dd-b7f7-6d5c258e1d1f","id":"65b69ae2e4ba339","pavadinimas":"A. Tovianskio kapas Ciuriche","aprasymas":"Andrius Tovianskis (lenk. Andrzej Towiański ) skelbėsi gimęs 1799 m. sausio 1 d., tačiau metrikuose užfiksuota 1788 m. gruodžio 24 d., o parapijos knygose 1788 m. gruodžio 21 d. A. Tovianskis gimė giminės palivarke Antašventėje, netoli Vilniaus. Jis gyveno Napoleono karų laikotarpiu. 1809 m. jis įstojo į Vilniaus gimnaziją, kurioje susidraugavo su vaistininko, Vilniaus medicinos draugijos nario, masono Jurgio Guto (1769-1836) sūnumi Ferdinandu (1798-1871), vėliau tapusiu uoliu A. Tovianskio pasekėju bei svainiu. Būtent Vilniuje A. Tovianskis subrandino Napoleono kulto idėją ir pasuko į misticizmą. 1815–1818 metais Vilniaus universitete studijavo teisę. 1840 m. gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje. 1843 m. jis įsteigė Paryžiuje religinę mistinę sektą ir iki 1848 metų jai vadovavo, o save laikė pranašu. Gyvendamas užsienyje A. Tovianskis buvo labai populiarus tarp buvusios Abiejų Tautų Respublikos išeivių. Stipri charizma bei nestabilios to meto politinės aplinkybės lėmė jo religinės sektos „Dievo reikalas“ suklestėjimą. Pagrindiniu šio kulto šventuoju pasirinktas Napoleonas Bonapartas (1769-1821). Jo dvasiai A. Tovianskis netgi melsdavosi. Susipažinęs su žymiu rašytoju A. Mickevičiumi, A. Tovianskis įtraukė jį į savo grupę, tačiau 1846 m. A. Mickevičius iš jos pasitraukė.\r\n\r\nA. Tovianskio, jo žmonos, jos sesers ir sesers vyro Ferdinando Gutt kapai yra Sihlfeld kapinėse Ciuriche.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/moletai.rvb.lt\/2016\/09\/28\/tovianskis-andzejus-filosofas-mistikas\nVyšniauskas Marius, Nemunas Nr. 41, 2013 m., https:\/\/www.nemunas.press\/wp-content\/uploads\/pdf_archyvas\/nemunas_2013_11_28.pdf","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1878 m.","miestas":"Ciurichas","salis":"Šveicarija","lat_wgs":47.37585,"lng_wgs":8.5106,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/andriaus-tovianskio-jo-zmonos-jos-sesers-ir-sesers-vyro-ferdinando-gutt-kapai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dbf1007f-8a42-4961-8402-4e37076bd0ae","_revision":"15b38ffb-dd57-4a03-ad45-24f19590e197","id":"65bdbef68aa7735","pavadinimas":"Punsko parapijos Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia","aprasymas":"Istorijos šaltiniuose Punskas minimas nuo 1597 m. Iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1597 m. Seinų girininko, Mazovijos bajoro S. Zaliwskio iniciatyva Punske pastatyta bažnyčia, įkurta parapija. Dabartinė, iš lauko akmenų ir plytų, dalinai tinkuota bažnyčia sumūryta 1881 m. vaizdingoje vietoje, ant ežero kranto. Bažnyčios statyba rūpinosi ir darbams vadovavo kunigas Kazimieras Jonkaitis, tačiau mirė nespėjus bažnyčios visiškai įrengti. Bažnyčios sienoje yra įmūryta kun. K. Jonkaičio paminklinė lenta. Šventovės įrengimą užbaigė jo įpėdinis – kun. Simonas Narkevičius, kuris trinavėje bažnyčios erdvėje pastatė penkis altorius, sakyklą ir vargonus, šventorių aptvėrė mūrine tvora. Naujoji bažnyčia pašventinta 1887 m. jai suteiktas Švč. Mergelės Marijos ėmimo dangun vardas. Bažnyčiai vadovavęs kun. Motiejus Simonaitis altorių pakeitė ąžuoliniu, neogotikos stiliaus, papuošė iš užsienio parvežtomis skulptūromis.\r\n\r\nNeogotikinė bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė su transeptu ir apside bei dviem, keturių tarpsnių bokštais (bokštų aukštis 35 m.). Kairiajame bokšte įrengta varpinė. Bokštų apatinio tarpsnio smailiaarkėse nišose įstatytos skulptūros, antrojo tarpsnio kraštus rėmina kampiniai piliastrai pereinantys į pinaklius. Bokštų mūrinė dalis užsibaigia trikampiais frontonėliais, išdėstytais po vieną visose keturiose pusėse, ir smailiais šalmais.  Tarp bokštų – lėkštas trikampis frontonas papuoštas maža rozete ir rutuliu su kryžiumi. Bažnyčios fasadus skaido įprastas neogotikinių bažnyčių elementas – laiptuoti kontraforsai, smailiaarkiai langai. Pagrindinio fasado centre – smailiaarkis portalas įrėmintas šoninių kontraforsų.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/punskas\nKilinskaitė Renata, http:\/\/tarpukaris.autc.lt\/lt\/paieska\/objektas\/1857\/punsko-svc-mergeles-marijos-dangun-emimo-baznycia","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1887 m.","miestas":"Punskas","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.24935,"lng_wgs":23.17576,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Zigmantas Vaza (1566–1632)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/punsko-parapijos-svc-mergeles-marijos-dangun-emimo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"02939fa8-1d81-4e7e-8367-64e75d31ef7e","_revision":"11e3fd1e-37a8-4f38-a732-99cf6c252c96","id":"65dee472a890d68","pavadinimas":"Vytis Augustinų bažnyčioje Vienoje","aprasymas":"Marija Kristina (1742—1798 m.) buvo Šv. Romos imperatoriaus Pranciškaus I ir Marijos Teresės iš Habsburgų, dukra. 1766 m. ji ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III sūnaus Alberto Kazimiero (1738—1822m.). Tokiu būdu Alberto ir Marijos heraldiniame ženkle atsirado ATR herbas su Vyčiais. Žmonai mirus, Albertas jai skyrė įspūdingą kenotafą Augustinų bažnyčioje Vienoje, kurį sukūrė žymus italų skulptorius Antonio Canova (1757—1822 m.). Paminkle įkomponuoti šeimos herbai, tarp jų yra ir Lietuvos Vytis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pranciskus-i-1\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/marija-terese\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antonio-canova\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1798 m.","miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.20551,"lng_wgs":16.36777,"autoriai":"Antonio Canova","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-ant-paminklo-marijai-kristinai-austrei"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"66325519-f906-483b-b5f6-c4cf523a3c80","_revision":"a2f33d13-b948-446c-9572-7977aa09467c","id":"66ba6251feef986","pavadinimas":"Paminklas Tadui Kosciuškai Čikagoje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai atminimo ženklų T. Kosciuškai. Vienas jų - paminklas Čikagoje, sukurtas Kazimiero Chodzinskio 1904 m.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1904 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.86628,"lng_wgs":-87.61249,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-tadui-kosciuskai-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a20d5d63-8767-4775-a0bc-0244bcda8eda","_revision":"bf4367c9-f5f5-4daa-abfb-d0c2e85fbf9f","id":"66bec7670383dfb","pavadinimas":"Pastovys","aprasymas":"Miestelis įsikūręs netoli dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos sienos, toli nuo magistralių, vaizdingoje Medilos upės suformuotų ežerų pakrantėje.\r\n\r\nPastovių valda pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1552 m. XVI–XVII a. ji priklausė Zenavičiams, 1686 m. atiteko Beganskiams, XVIII a. pirmoje pusėje – Tyzenhauzams. Iki XVIII a. vidurio Pastovys buvo nedidelė gyvenvietė su turgaus aikšte, iš kurios ėjo prekybiniai keliai į Medilą ir Drują. Gyvenvietėje buvo katalikų, unitų bažnyčių, pranciškonų vienuolynas.\r\n\r\nPostovys ypač išaugo XVIII a. antroje pusėje valdant Lietuvos ūkio reformuotojui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkui Antanui Tyzenhauzui. Didikas tėvoninę valdą siekė paversti svarbiu kultūros ir pramonės centru. Savininko iniciatyva miestelis perplanuotas pagal italų architekto Džiuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą. Suformuota erdvi Turgaus aikštė (dab. Lenino aikštė), aplink ją iškilo manufaktūrų darbininkų namai, raštinės ir teismo pastatai ir kt. Dalis šių pastatų (8 iš 22) išliko.\r\n\r\nPastovių klestėjimo laikotarpis baigėsi su Antano Tyzenhauzo mirtimi 1785 m. ir miestelio prijungimu prie Rusijos 1793 m.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1552 m.","miestas":"Pastovys","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.102,"lng_wgs":26.83834,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tyzenhauzai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pastovys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"07ecc5cb-964a-42f3-ad65-0f884f2179bb","_revision":"82438fb6-ff6a-44f1-80dd-2b796cf17af4","id":"66c6bd98aaa78a2","pavadinimas":"Simono Čechavičiaus paveikslas „Pergalingas sugrįžimas iš karo žygio“","aprasymas":"Simonas Čechavičius (Czechowicz Szymon) (1689 - 1775) - Lenkijos ir Lietuvos tapytojas. Priklausė kapucinų ordinui. 1711–30 gyveno Romoje, studijavo Šv. Luko akademijoje. Nuo 1731 gyveno ir kūrė Lenkijoje, 1753 ir 1770 Lietuvoje (globojo didikų šeimos). Kūrybai įtakos turėjo italų ir flamandų baroko dailė. Nutapė realistinių, psichologinių portretų (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono M. J. Masalskio, apie 1765). Sukūrė daug religinių paveikslų Krokuvos, Varšuvos, Liublino, Poznanės, Vilniaus (vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Jurgio, Šv. Kotrynos, Šv. Rapolo, Šv. Ignoto) bažnyčioms. Kūriniams būdinga aiški, simetriška kompozicija, šiltos spalvos, susiliejantis, rausvai auksinis koloritas, subtilus šešėliavimas, sentimentalumas, personažų individualizacija. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus.\nSimono Čechavičiaus paveikslas „Pergalingas sugrįžimas iš karo žygio“ (1716 m.) saugomas Nacionalinėje Šv. Luko akademijoje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nVasiliūnienė Dalia, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/szymon-czechowicz","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1716 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.90159,"lng_wgs":12.48369,"autoriai":"Simonas Čechavičius","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-pergalingas-sugrizimas-is-karo-zygio"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b73fefa9-02bd-4c66-b75e-ce95da5eb2fd","_revision":"4bfc9026-9e71-4ede-940b-3c6f3e581024","id":"6708f3c0f7827f3","pavadinimas":"Gavaičiai","aprasymas":"Gavaičiai (vok. Guwaiszen, Gawain, Gawen, Gawaiten, nuo 1938 m. Herzogsrode) – buvęs bažnytkaimis 14,5 km į rytus nuo Darkiemio, prie Gavaitės upės. Vietovė minima kryžiuočių kelių iš Įsruties pilies į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę aprašymuose. Žinoma, kad 1550 m. Gavaičiuose buvo lietuvių kunigas. Gavaičių parapija įsteigta tik 1609 m., o 1765–1770 m. ten kunigavo artimas K. Donelaičio bičiulis Jonas Pričkus Šperberis.\r\n\r\n1539 m. Gavaičiuose pastatytas vandens malūnas ir lentpjūvė, 1549 m. čia buvo smuklė, 1550 m. bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo Gavaičiai tapo tarybinio ūkio centru. Bažnyčia, kurioje tarnavo J. P. Šperberis, smarkiai apgriauta 1974 m., o visai sugriauta 1977 m.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1550 m.","miestas":"Gavaičiai (Gavrilovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.39637,"lng_wgs":22.2386,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Pričkus Šperberis (g. 1679?)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gavaiciai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4a1c5348-3a8c-40c7-b711-26eed634fd37","_revision":"02085178-0679-486f-a662-73dd8132cb38","id":"67490ae3dd7f8fd","pavadinimas":"Šv. Mikalojaus cerkvė Adelaidėje","aprasymas":"Šią rusų stačiatikių cerkvę 1960-1969 m. suprojektavo žymus latvių kilmės lietuvių architektas Karolis Reisonas.\r\n\r\nKarolis Reisonas , latv. Kārlis Reisons, (1894 m. Pėterupėje - 1981 m. Adelaidėje) - latvių kilmės Lietuvos ir Australijos inžinierius, architektas. 1922–30 m. buvo Šiaulių, 1930–38 m. Kauno, 1940–44 m. Panevėžio miesto inžinierius ir Statybos skyriaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno Australijoje, dirbo architektu.\r\n\r\nPagal jo projektus Šiauliuose pastatytas Venclauskių namas (1927 m., dabar Aušros muziejaus padalinys), V. Kudirkos mokykla Dvaro gatvėje (1930 m.), Žuvusiųjų kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės paminklas (1931 m.). Daugiausia pastatų suprojektavo Kaune, tarp jų: kino teatras Forum Laisvės alėjoje, Lietūkio rūmai (dabar Kooperacijos kolegija, abu 1930 m.), Žemės ūkio rūmai (1932 m.), Kunigų seminarijos rektoratas (1934 m.), Žemės bankas (1935 m., dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai), Arkivyskupo ir metropolito rūmai (1939 m.), Šv. Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglauda (1939 m., dabar ligonių kasa), evangelikų reformatų bažnyčia (1940 m.).\r\n\r\nSvarbiausias projektas – Kristaus Prisikėlimo bazilika (1934–39 m., nebaigta, 2004 m. rekonstruota). Dalyvavo projektuojant Pienocentro rūmus (1934 m., architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis; dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas), Vytauto Didžiojo karo muziejų (1931–36 m., architektas V. Dubeneckis, inžinierius K. Krikščiukaitis).\r\n\r\nParašė vadovėlius Žemės ūkio statyba (1926 m.) ir Molio statyba (1928 m.).\r\n\r\n \r\n\r\nKančienė Jolita, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karolis-reisonas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1969 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.94203,"lng_wgs":138.5903,"autoriai":"Karolis Reisonas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-mikalojaus-cerkve-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bab6f418-87a5-422e-b710-6f625462b0d9","_revision":"c993cfb8-25df-435c-b9f5-e54b9c635b88","id":"680c63d5d90284b","pavadinimas":"Simono Rozenbaumo kapas Tel Avive","aprasymas":"Rozenbaumas Simonas (1859 m. Pinske - 1934 m. Tel Avive) - Lietuvos valstybės veikėjas, teisininkas. 1915 m. atvyko į Vilnių, įsitraukė į žydų bendruomenės veiklą. 1915–19 m. Vilniaus žydų sionistų organizacijos vadovas. 1918 12 kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1920–24 m. Lietuvos žydų tautos tarybos pirmininkas. 1919 m. Lietuvos užsienio reikalų viceministras, Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys. 1920 m. dalyvavo pasirašant Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį. 1920–22 m. Steigiamojo Seimo, 1923–25 m. – II Seimo atstovas. 1923–24 m. ministras be portfelio žydų reikalams. 1924 m. Žydų draugijos Tautų Sąjungai remti Lietuvoje vienas steigėjų, pirmininkas.\r\n\n1924 m. emigravo į Palestiną. 1927–31 m. Lietuvos garbės konsulas, 1931–34 m. – generalinis konsulas Tel Avive.\n\n\n\nParašė knygą Lenkų ir lietuvių klausimas (La Question Polono Lituanienne 1919 m.). Kartu su J. Purickiu knygų serijoje Lietuvos teritorija: istorinė, etnografinė ir statistinė apžvalga (Les Territoires Lituaniens: considérations historiques, ethnographiques et statistiques) parengė knygą Gardino gubernija (Le Gouvernement de Grodno).\n\r\n \r\n\r\nSimonas Rozenbaumas palaidotas Tel Avivo Trumpeldoro kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nBendikaitė Eglė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/simonas-rozenbaumas\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1934 m.","miestas":"Tel Avivas","salis":"Izraelis","lat_wgs":32.07563,"lng_wgs":34.77003,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Simonas Rozenbaumas (1859–1934)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/simono-rozenbaumo-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ed13cac9-9d18-45aa-90af-dd2f2b2a6123","_revision":"f9191e3e-3065-4fab-86d9-9d3a7e853c0d","id":"6827bf81e72424d","pavadinimas":"Baltimorės Šv. Alfonso bažnyčia","aprasymas":"Baltimorės Šv. Alfonso Marijos Liguorio bažnyčia užima ypatingą vietą Merilando valstijos lietuvių istorijoje. Nors pastatas buvo pastatytas1842–1845 metais vokiečių katalikų bendruomenei, 1917 m. jis buvo perduotas lietuvių parapijai ir tapo pagrindiniu jų dvasiniu bei kultūriniu centru. Bažnyčia dešimtmečius veikė kaip „lietuviškoji katedra“, telkianti tūkstančius išeivių, kurie dirbo Baltimorės uoste ir drabužių siuvimo fabrikuose. Ši šventovė yra glaudžiai susijusi su šventojo Jono Noimano (St. John Neumann) tarnyste, o lietuvių bendruomenei ji tapo ne tik maldos namais, bet ir tautinės savimonės išsaugojimo simboliu, kurio aplinkoje kūrėsi lietuviškos mokyklos, chorai ir visuomeninės organizacijos.\nArchitektūriniu požiūriu ši bažnyčia yra vienas iškiliausių neogotikos (angl. Gothic Revival) pavyzdžių JAV, kurį suprojektavo architektas Robertas Cary Longas jaunesnysis. Pastatas pasižymi grakščiu, aukštu bokštu, smailėjančiomis arkomis ir raudonų plytų mūru, kuris atspindi vokiškosios gotikos tradicijas. Vidaus interjeras stebina savo didybe: aukšti skliautai, puošnūs altoriai ir spalvingi vitražai sukuria sakralią atmosferą. Lietuvių bendruomenė bėgant laikui interjerą papildė tautiniais akcentais bei lietuviškais užrašais, kurie harmoningai dera su originalia prabanga, paversdami šią vietą viena estetiškiausių Merilando kultūros paveldo erdvių.\nŠiuo metu Šv. Alfonso bažnyčia turi Nacionalinės šventovės (National Shrine) statusą ir išlieka viena iš nedaugelio vis dar veikiančių lietuviškų parapijų Rytų pakrantėje. Ji sėkmingai suderino istorinę tradiciją su šiuolaikiniais bendruomenės poreikiais: čia reguliariai vyksta pamaldos lietuvių kalba, o kartu bažnyčia yra tapusi svarbiu tradicinės lotyniškos Mišios centru regione. Pastatas yra įtrauktas į JAV Nacionalinį istorinių vietų registrą, o jo puiki fizinė būklė ir aktyvus dvasinis gyvenimas užtikrina, kad lietuviškas palikimas Baltimorėje išliktų gyvas ir matomas tiek vietos gyventojams, tiek piligrimams.\nMaryland Historical Trust. (2020). National Register of Historic Places: St. Alphonsus' Church (B-108). Annapolis, MD.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston, MA: Encyclopedia Lituanica.\nThe Baltimore Sun. (2017, spalio 12). Celebrating 100 Years of Lithuanian Faith at St. Alphonsus. Baltimore, MD: Tribune Publishing.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Baltimorė","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.29316,"lng_wgs":-76.61793,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/baltimores-sv-alfonso-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fd72e480-d1f6-463b-b2fa-bc899487b518","_revision":"1ae6a32e-33f9-4362-b6d1-021d2bb5e94d","id":"68477fb28205628","pavadinimas":"Šv. Jurgio lietuvių parapija Ročesteryje","aprasymas":"1906 m. Šv. Petro ir Povilo draugijos susirinkime, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių, iškeltas sumanymas Ročesteryje, Niujorko valstijoje, organizuoti lietuvių parapiją. Šiam tikslui pradėtos rinkti aukos. Trūkstant lėšų priimtas pragmatiškas, Lietuvoje neįprastas, sprendimas – visoms parapijos funkcijoms statyti vieną objektą.\r\n\r\n1910 m. liepos mėnesį pastatas buvo pašventintas. Istoristinės stilistikos, raudonų plytų, dviejų aukštų objekto antrajame aukšte įkurta bažnyčia, pirmajame – mokykla, o rūsyje – salė. Bažnyčia pastatyta vadovaujant kunigui Juozui Kasakaičiui, kuris buvo ką tik baigęs Ročesterio kunigų seminariją. 1925 m. netoliese pastatyta 2 aukštų vila – klebonija. 1930 m. mirus J. Kasakaičiui parapiją toliau vystė naujasis paskirtas klebonas Jonas M. Bakšys. Išplėtęs pradžios mokyklą iki 8 skyrių, jis pakvietė dirbti pranciškonų vienuoles, kurioms 1935 m. pastatė atskirą geltonų plytų mūro, neogotikinės stilistikos bažnyčią. Kaip vėliau rašė laikraštyje „Lietuvių dienos“, „nors tai buvo sunkūs depresijos metai, kun. J. Bakšys bažnyčią pastatė be skolų.”[1] Vis trys pastatai, išlikę iki šių dienų, liudija čia buvus stiprią lietuvių bendruomenę.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Lietuviška buvo, yra, ir bus. Lietuvių dienos, 1959 m., sausis, p. 11–12, 17, p. 11.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1910 m.","miestas":"Ročesteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.17424,"lng_wgs":-77.59968,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-jurgio-lietuviu-parapija-rocesteryje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b1a50f45-5195-4c0d-a0e4-3181bbec09e7","_revision":"78e89cab-b9ab-4875-90a6-bb9d8c6ee323","id":"686d4ff7395699f","pavadinimas":"Duboiso Šv. Juozapo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Duboisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.12284,"lng_wgs":-78.78213,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/duboiso-sv-juozapo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bce7572e-312b-4916-9bd6-fb70a33528a6","_revision":"2e64b15f-e9ea-47fc-a3bc-20aac35d0138","id":"68bd8a5fe7a65e0","pavadinimas":"Izraelio Bidermano kapas","aprasymas":"Paryžiaus priemiestyje Banjė (Bagneux), Cimetière parisien de Bagneux kapinėse palaidotas Lietuvoje, Marijampolėje, gimęs žymus prancūzų fotografas Izis. Kapas yra skyriuje division 55.\r\n\r\nIzraelis Bidermanas (Izis, Izi) gimė 1911 m. sausio 17 d. Marijampolėje. Jis trečias iš keturių vaikų Iserio Bidermano šeimoje. Tėvas turėjo krautuvėlę, bankrutavo. Motina – namų šeimininkė. Baigęs pradžios mokyklą įstojo į gimnaziją, tačiau ją metė. Nuo trylikos metų pradėjo lankyti to meto garsiausio Marijampolėje žydo Movšės Buchalterio fotografijos dirbtuvę. 1927 m. Bidermanas keliaudamas su draugu fotografuoja Lietuvos miestus ir kaimus.\r\n\r\n1930 m. išvyksta į Paryžių. Atvyksta neturėdamas dokumentų, tik su keliais frankais ir nemokėdamas prancūzų kalbos. 1933 m. jis pradėjo dirbti XIII Paryžiaus rajone Arnalio fotografijos portretų studijoje. Vėliau vedė Arnalo dukrą Nina Rabkina ir tapo studijos vadovu. 1934 m. jam gimė sūnus Manuelis. 1941 m. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi Limuzene, Ambazallo miestelyje. 1944 m. sulaikytas vokiečių ir vėliau išlaisvintas partizanų įstojo į vidines Prancūzijos pajėgas, dalyvavo išvaduojant Limožą. Fotografuoja bendražygius rezistentus. Marijampolėje nacistai nužudė jo tėvus.\r\n\r\n1946 m. Bidermanas antrą kartą vedė ir gavo Prancūzijos pilietybę. Vouille gatvėje atidarė fotografijos dirbtuvę. Galerijoje La Boétie surengė parodą „Paryžius Izio Bidermano akimis“. Galiausiai po to jis kaip kūrybinį vardą naudoja tik Izis.\r\n\r\nNuo 1949 m. du dešimtmečius fotografuodamas \"Paris-Match\", Bidermanas susipažįsta su pačiais įžymiausiais Paryžiaus menininkais ir su kai kuriais iš jų, kaip su Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985), ir Žaku Preveru (Jacques Prévert, 1900–1977) artimai susibičiuliauja. Jis sukuria visą galeriją išraiškingų rašytojų ir dailininkų portretų: Marko Šagalo, Aleksanderio Kolderio (Alexander Calder, 1898–1976), Koletės (tikr. Sidonie Gabrielle Colette, 1873–1954), Lui Aragono (Louis Aragon, 1897–1982) ir jo žmonos Elsos Triolet (1896–1970), Alberto Kamiu (Albert Camus, 1913–1960), Polio Eliuaro (Paul Eluard, 1895–1952).\r\n\r\n1950 m. Izis išleido fotografijų knygą „Svajonių Paryžius“ (Paris des rêves 1950) su garsių autorių tekstais. Įžangą knygai parašė žymus prancūzų rašytojas ir kino režisierius Žanas Kokto (Jean Cocteau, 1889–1963).\r\n\r\nPo to sekė fotografijų albumai „Didžioji pavasario puota“ (Grand Bal du printemps 1951) ir „Londono žavesys“ (Charmes de Londres 1952), bendradarbiaujant su rašytoju Žaku Preveru.\r\n\r\n1951 m. Bidermano darbai eksponuojami Moderniojo meno muziejuje (angl. Museum of Modern Art, MoMA) Niujorke parodoje „Penki prancūzų fotografai“ (angl. Five French Photographers) šalia Henri Cartier-Bressono (1908–2004), Robert Doisneau (1912–1994) ir Brassaï (1899–1984) fotografijų.\r\n\r\n1953 m. fotografijų albumas „Žemiškasis rojus“ (Paradis terrestre) su Koletės tekstais. Kelis kartus buvo nuvykęs į Izraelį ir išleido fotografijų albumą Izraelis (1956), kuriam įvadą parašė André Malraux (1901–1976).\r\n\r\nIzis po to išleidžia dar tris fotografijų albumus: „Izis cirkas“ (Le Cirque d’Izis 1965), „Chagallo pasaulis“ (Le Monde de Chagall 1969) ir „Poetų Paryžius“ (Paris des poètes 1967).\r\n\r\n1980 m. gegužės 16 d. Bidermanas mirė Paryžiuje.\r\n\r\nHenri Cartier-Bressonas įtvirtino „lemiamo momento“ principą fotografijoje. Izis kaip ir kiti tos pačios kartos fotografai seka šiuo principu šį savaip interpretuodami.\r\n\r\nIzis savo susižavėjimą Paryžiaus gyvenimu įkūnija klajodamas po miestą ir stebėdamas kasdienybę, atskleisdamas šios poetišką magiją. Jo akiratyje gatvės prekeiviai ir prekeivės, bistro lankytojai, gatvėmis klajojantys cirko artistai, įsimylėjelių poros ir vaikai. Apie savo herojus Izis sako: „Žmonės, kuriuos fotografuoju atrodo svajingi arba žvelgia į tolį...“ dėmesys visada skiriamas ir pačiai aplinkai, net ir smulkioms detalėms.\r\n\r\nBidermanas iš Marijampolės prisideda prie Paryžiaus gyvenimo būdo legendos sukūrimo ir išpopuliarinimo savo ikonomis tapusiomis fotografijomis.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1980 m.","miestas":"Parryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.80996,"lng_wgs":2.3123,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/izraelio-bidermano-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"02f62b87-c834-4cbd-a0d5-9f8ac9b77d28","_revision":"6958d1ac-e410-494c-8d11-743231578f75","id":"68edff86f606744","pavadinimas":"Jano Mateikos paveikslas Vatikane","aprasymas":"Vatikano muziejuose tarp gausybės meno šedevrų galima rasti garsųjį Jano Mateikos paveikslą „Jonas III Sobieskis prie Vienos 1683 metais“. Įspūdingo dydžio paveikslo centre pavaizduotas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis po pergalingo mūšio prie Vienos. Ant paveikslo rėmo matomas Abiejų Tautų Respublikos herbas: keturiuose raudonuose laukuose išdėstyti Lenkijos Karalystės Erelis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. J. Mateikos kūrinys popiežiui Leonui XIII buvo padovanotas po to, kai sulaukė didelio pasisekimo 1883 m. vykusioje tarptautinėje parodoje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nBojažinskytė Raimonda, https:\/\/www.itlietuviai.it\/lietuvos-didziojo-kunigaikscio-pergalingas-musis-prie-vienos-puosia-vatikano-muziejus","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1883 m.","miestas":"Vatikanas","salis":"Vatikanas","lat_wgs":41.90649,"lng_wgs":12.45364,"autoriai":"Janas Mateika (Jan Matejko)","susijusios_asmenybes":"Jonas Sobieskis (1629–1696)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sobieskio-sale"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"56cec3d4-3ab5-4cd8-bace-fbc46adb1825","_revision":"25deb9bb-acd1-4436-a918-4f2e3f26cc6d","id":"690dea51853fdcb","pavadinimas":"Didieji Bubainys","aprasymas":"Didieji Bubainys (vok. Gross Bubainen) yra kaimas dešiniajame Priegliaus upės (dab. Priegolia) krante. Prie to paties kelio 3 km į rytus buvo ir Mažieji Bubainys. Apie 1890 m. Didžiuosiuose Bubainiuose lankėsi tautosakininkas Vilius Kalvaitis ir užrašė liaudies pasakojimą apie 1723 m. prie Priegliaus statytą vandens malūną, kurio personažai yra magiškų galių turintis lietuvis ir Karaliaus Vilhelmo I-ojo generolas.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Didieji Bubainys (Berezhkovskoe)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.63062,"lng_wgs":21.65418,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/didieji-bubainys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e9b567f6-e1ea-4bd4-945e-8621b0b47042","_revision":"b8da387b-fdd8-4963-8701-d69566185afd","id":"6a2c8f4dac96889","pavadinimas":"Myrius","aprasymas":"Pirmą kartą paminėtas 1395 m., kai jį puolė Vokiečių ordino riteriai. Nuo XV a. antrosios pusės tai buvo Iliničių giminės nuosavybė (nuo 1555 m. – grafystė). 1568 m., mirus paskutiniam Iliničių giminės atstovui, Myriaus valda ir grafo titulas atiteko Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. 1589 m. jis Myriaus grafystę įjungė į Nesvyžiaus ordinaciją, taip Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščių Radvilų rankose Myrius išliko iki pat 1828 metų.\r\n\r\nMikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Myriuje fundavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1599–1605 metais.\r\n\r\n1700 m. bazilijonų vienuolyno Švč. Trejybės cerkvę fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Karolis Stanislovas Radvila. XIX a. ji atiduota stačiatikiams, perstatant neatpažįstamai pakeistas pirminis statinio pavidalas.\r\n\r\nMiesto pakraštyje stovinti pilis – viena didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovių. XVI a. pradžioje ją pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro maršalka Jurgis Iliničius. Tuomet tai buvo gotikinė aptvarinė pilis su penkiais bokštais, apjuosta fosa. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva prie dviejų sienų pristatyti renesansiniai rezidenciniai korpusai, pilis sutvirtinta žemės bastionais ir vandens grioviu, šalia jos įveistas parkas. Tvirtovė smarkiai nukentėjo per 1655 ir 1706 m. švedų apgultis, vėliau atstatya. Vėl nukentėjo per 1794 m. Rusijos kariuomenės šturmą ir 1812 m. Napoleono karą. Antrojo pasaulinio karo metais čia įkurta karo stovykla ir getas. Sovietmečiu pilyje įrengtos gyvenamosios patalpos, autentiška interjerų apdaila negrįžtamai prarasta. Nuo 1991 m. pilis restauruojama ir atstatoma. 2000 m. tvirtovė pripažinta UNESCO globojamu Pasaulio paveldo objektu.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Myrius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.45133,"lng_wgs":26.47024,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Karolis Stanislovas Radvila (1669–1719); Mykolas Kazimieras Radvila (1635–1680)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/myrius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8f97b327-47a1-476d-923d-da0cdb526b7d","_revision":"c7ea17c3-0d1d-45fa-83a4-107cf8ae920e","id":"6a36d184c145bf4","pavadinimas":"Bingamtono Lietuvių nacionalinio susivienijimo salė","aprasymas":"Bingamtono lietuvių bendruomenė pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai gausios imigrantų bangos atvyko dirbti į vietos pramonės gigantus, ypač „Endicott-Johnson“ batų fabrikus. Lietuvių nacionalinio susivienijimo salė (angl. Lithuanian National Association Hall) buvo įkurta kaip pasaulietinė alternatyva parapinėms struktūroms, siekiant suvienyti tautiškai bei liberaliau nusiteikusius lietuvius. Nuo pat savo veiklos pradžios ši erdvė tapo svarbiu kultūros ir savitarpio pagalbos centru: čia veikė apdraudos draugijos, chorai, biblioteka bei sekmadieninė mokykla. Salė vaidino kritinį vaidmenį ne tik palaikant lietuvybę Bingamtone, bet ir organizuojant paramą Lietuvai kovose už nepriklausomybę bei priimant po Antrojo pasaulinio karo atvykusius „dipukus“ (išvietintuosius asmenis).\nArchitektūriniu požiūriu pastatas yra solidus raudonų plytų mūras, būdingas XX a. pradžios JAV miestų etninėms salėms. Statinys pasižymi funkcionaliu dizainu ir simetriškomis linijomis, kurios pabrėžia institucijos rimtumą ir stabilumą. Pastato viduje suplanuotos erdvės buvo pritaikytos įvairiapusei veiklai: viršutiniame aukšte esanti didžioji salė su scena tarnavo koncertams, teatrui ir politiniams susirinkimams, o žemutiniame aukšte įrengtos poilsio zonos ir baras tapo neoficialiu bendruomenės socialinio gyvenimo centru. Fasade esantys elementai ir išlikusios memorialinės detalės liudija apie lietuvių pastangas įamžinti savo buvimą Bingamtono Pirmajame rajone (angl. First Ward).\nŠiuo metu Bingamtono Lietuvių nacionalinio susivienijimo salė yra viena iš nedaugelio istorinių lietuvių įstaigų JAV, kurioms pavyko išlaikyti nepertraukiamą veiklą ir nuosavybės teisę savo rankose. Nors bendruomenė per šimtmetį pasikeitė, salė tebeveikia kaip aktyvus socialinis klubas, plačiai žinomas dėl savo kulinarinio paveldo – čia vis dar rengiamos tradicinės lietuviškos vakarienės, sutraukiančios ne tik lietuvių palikuonis, bet ir kitų tautybių miesto gyventojus. Pastatas išlieka gyvu istoriniu paminklu, kuris ne tik primena apie lietuvių imigrantų indėlį į Bingamtono plėtrą, bet ir tarnauja kaip svarbus kultūrinis tiltas tarp praeities ir dabarties, puoselėjant bendruomeniškumo tradicijas moderniame kontekste.\n\nBudreckis, A. M. (1976). The Lithuanians in America, 1651-1975: A Chronology & Fact Book. Dobbs Ferry, NY: Oceana Publications.\nLietuvių enciklopedija. (1953–1966). Binghamtonas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla.\nPuzinas, J. (1971). Lithuanian Communities in the United States. Chicago: Lithuanian Library Press.\nThe Press & Sun-Bulletin. (1995). The Cultural Legacy of the First Ward: A Century of Immigration. [Archyvinis straipsnis].\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Brooklyn: Lithuanian Religious Aid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Bingamtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.10984,"lng_wgs":-75.93666,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bingamtono-lietuviu-nacionalinio-susivienijimo-sale"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9d650a7f-7a2f-4736-99b8-ed5e1d005d63","_revision":"b64c4a70-cdca-4484-9d99-14865ff30356","id":"6af5bd10c173650","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčia Ist Sent Luise","aprasymas":"1895 m. Amerikos lietuviai įkūrė pirmąją parapiją Ist Sent Luise ir po kelerių metų pastatė bažnyčią. 1928 m. pastatas išplėstas, o 1943-aisiais sudegė. Netrukus buvo įrengtas bažnyčios rūsys, kuriame keliolika metų vyko pamaldos[1]. Galiausiai, surinkus pakankamai lėšų, 1956 m. buvo pastatyta naujoji bažnyčia, kuri iki šiol išlieka svarbiu lietuvių kultūros paminklu. Pastatas reprezentuoja naujų, tik lietuvių pastangomis statomų bažnyčių bangą. Objektą projektavo architektas Jonas Mulokas, interjerą dekoravo Vytautas Kazimieras Jonynas, o statybų rangovas – Jonas Stankus. Įdomu, kad bažnyčios projektavimo dokumentus pasirašė kitas lietuvių architektas Matas Žaldokas, nes tuo metu J. Mulokas dar neturėjo architekto licencijos.\r\n\r\nBažnyčios architektūrinį sprendimą padiktavo „lietuviškos“ architektūrinės kalbos paieškos, o pagrindiniais šios kalbos elementais tapo koplytstulpį imituojantis bokštas bei interjero dekoras. Iš 55 V. K. Jonyno dirbtuvėse atliktų vitražų, lietuviškumo pojūtį sustiprino ryškiausias, lietuviška simbolika prisodrintas akcentas – dailininko Jonyno suprojektuotas altorius. Prisimindamas statybos eigą, istorikas Stasys Goštautas pabrėžė bažnyčios projekto iniciatoriaus, prelato Antano Deksnio liberalumą, kuris, nesikišdamas į statybos procesą, leido sukurti įtikinamą interjero ir eksterjero dermę[2].\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] East St. Louis lietuviai turi naują prelatą. Dirva, 1964 m. sausio 22 d., p. 4.\r\n\r\n[2] Stasys Goštautas. Pirmoji „lietuviška“ bažnyčia Amerikoje. Amerikos lietuvis, 2005 m. rugpjūčio 20, p. 3.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1956 m.","miestas":"Ist Sent Luisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.62746,"lng_wgs":-90.13703,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas; Jonas Mulokas; Vytautas Kašuba","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-nekalto-prasidejimo-baznycia-ist-sent-luise"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f5bda761-00a9-48de-a4d6-9d11ca452801","_revision":"34d017fb-4ca3-40c2-8fa5-24870942d30a","id":"6b1edc678c03308","pavadinimas":"Elmhersto Šv. Marijos vilos kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Elmherstas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.3747,"lng_wgs":-75.55921,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/elmhersto-sv-marijos-vilos-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fc8dc954-b88b-474e-9150-4392dd86e18d","_revision":"0d71a2f7-18aa-45e4-9763-9204e323b7a8","id":"6b376354768204e","pavadinimas":"Žiliai","aprasymas":"Žiliai (vok. Szillen, Schillen) – miestelis 16 km į pietvakarius nuo Ragainės. Šalia yra piliakalnis, ant kurio stovėjo nadruvių pilis. Greta, į pietus nuo Žilių, yra Gaidžių piliakalnis. Žilių apylinkės iki maro buvo gyvenamos vien lietuvių. Žilių parapija įkurta XVI a. pab. 1629 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, o 1701 m. – antroji mūrinė bažnyčia, kurios liekanos išliko. 1732 m. buvo atkelta daug kolonistų. 1849 m. iš 5000 parapijiečių 2500 buvo lietuviai. 1878 m. lietuvių buvo 33,3 proc., 1897 m. – 26,3 proc., 1912 m. – 7,7 proc. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1933 m. Parapijoje pamokslavo keli lietuvių kultūrai nusipelnę dvasininkai:\r\n\r\nNuo 1646 m. iki mirties 1695 m. kunigavo kalbininkas Frydrichas Pretorijus (vyresnysis). Jis parengė neišleistą „Vaikų knygelę“. Svarbiausias jo kūrinys – 2 tomų vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. Jo gale pridėtas 90 lietuviškų priežodžių ir mįslių rinkinėlis. F. Pretorijaus sūnus Frydrichas Pretorijus (jaunesnysis) taip pat darbavosi lietuvių kalbos srityje.\r\n\r\n1711 m. į Žilius atvyko kunigas ir kovotojas už lietuvių kalbos teises Gabrielius Engelis. Kai 1726 m. liepos 19 d. Žiliuose lankėsi Prūsijos karalius, G. Engelis informavo jį, kad Lietuvos kunigai yra nusiteikę prieš konsistorijos patarėjo Lizijaus vokietinimo politiką. Pasinaudoję proga vietos lietuviai paprašė karaliaus lietuviškos mokyklos. Po pamaldų šis įpareigojo kleboną G. Engelį įsteigti lietuvišką mokyklą ir paskyrė jį Lizijaus vieton rūpintis lietuviškomis mokyklomis. Kunigas Žiliuose tarnavo iki 1731 m.\r\n\r\nApie 1810 m. čia gimė ir 1848 m. Žilių bažnyčios mokytoju tapo lietuvių laisvamanis Maurus Pucas (apie 1810–1852).\r\n\r\n1873 m. švietimo ministro įsaku lietuvių kalba buvo visai išguita iš kaimo mokyklų. Mažosios Lietuvos lietuviai 1873–1900 m. nusiuntė net 9 peticijas dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas (1879 m. tokią peticiją pasirašė 17000 žmonių). Valdžia leido lietuvių kalba mokyti tikybos. Užlaužų kaimo (6 km į pietvakarius nuo Žilių) gyventojai 1885 m. pasirašė savo peticiją, kad jiems atsiųstų kitą mokytoją, nes esantis nemokėjo lietuviškai. Valdžia prašymą patenkino ir atsiuntė lietuvių mokytoją Rimantą iš Rudeikių, o vokietį iškėlė.\r\n\r\nApie 1890 m. Žiliuose lankėsi tautosakininkas Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus. Jis 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Žilių bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Dvasė danguj, kūnas žemėj!“. Taip pat tautosakos kūrinių, tame tarpe ir dainą, kurią jam atliko valstietė Jurytė (ištrauka): \n„Nuo šermukšnėlių, \/ Nuo serbentėlių \/ Giružė raudonavo. \/ Nuo prasto vyro, \/ Nuo girtuoklėlio \/ Veidužiai mėlynavo. \/\/ Ant švento Jono \/ Bus metturgėlis, \/ Vesim vyrus parduoti. \/\/ Jei neparduosim \/ Tuos prastus vyrus, \/ Čigonams išmainysim.“\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/ziliu-1-parapija\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. pab.","miestas":"Žiliai (Zhilino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.90435,"lng_wgs":21.9297,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Maurus Pucas (apie 1810–po 1852); Fridrychas Pretorijus (1624–1695); Frydrichas Pretorijus (apie 1647–1705); Gabrielius Engelis (1665–1761); Adomas Frydrichas Šimelpenigis (1699–1763)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ziliai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"432bace7-6ebf-4cea-8626-e262f166177e","_revision":"30be8ffd-4455-4969-b2f3-17b45148a34e","id":"6b66d9015047585","pavadinimas":"Mscibava","aprasymas":"Tai viena seniausių gyvenviečių dabartinėje Baltarusijoje. Jau XIII a. čia stovėjo pilis. Jos vietą žymi išlikęs piliakalnis prie Netupės vingio.\r\n\r\nKurį laiką dėl Mscibavos varžėsi Lietuvos ir Rusios kunigaikščiai, galop ši teritorija tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi (XV a. viduryje valda atiteko Kęsgailoms). XVI a. Mscibavos valdą sudarė pilis, miestas ir keli aplinkiniai dvarai. Kęsgailų giminei išmirus, valda atiteko Žygimantui Augustui ir tapo valdovo seniūnija. XVI a. ir XVII a. pirmoje pusėje Mscibava smarkiai išaugo, XVI a. tarpuvaldžių laikotarpiais čia įvyko keli Lietuvos bajorų seimai.\r\n\r\nKęsgailos dar XV a. antroje pusėje Mscibavoje fundavo parapinę katalikų bažnyčią. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais kelis kartus atstatytos šventovės pastatas iki mūsų dienų neišliko.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a. vid.","miestas":"Mscibava","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.1091,"lng_wgs":24.25855,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mscibava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"927a937f-a055-4a03-9e95-7fb098c7f6e5","_revision":"63c9fe44-6841-4a5d-af53-4373db0d735b","id":"6cbcf466b69ada0","pavadinimas":"Bistryčia","aprasymas":"Kaimelis, esantis netoli nuo Lietuvos sienos, įsikūręs Neries ir Bistryčios santakoje (Gardino sritis, Astravo rajonas).\r\n\r\nČia 1390 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila fundavo vieną pirmųjų vienuolynų Lietuvoje — atgailos kanauninkų vienuolyną. XVI a. pradžioje jis likviduotas, o fundacija skirta Vilniaus vyskupui sufraganui aprūpinti.\r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Bistryčia buvo seniūnijos centras. 1659 m. jos valda atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkui ir referendoriui  Kiprijonui Pauliui Bžostovskiui. Jo palikuonys čia šeimininkavo XVII ir XVIII amžiuje.\r\n\r\n1760 m. pastatyta Bistryčios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, primenanti Vilniaus katalikų šventoves. XIX a. ji atiduota stačiatikiams, tačiau interjeras išlaikė baroko architektūros bruožus. Išliko dvitarpsnis XVIII a. didysis altorius.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1390 m.","miestas":"Bistryčia","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.79785,"lng_wgs":25.8773,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bistrycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ac3e6e8b-6f53-47c6-ad39-eb15dfc5a98b","_revision":"87fe3c43-7629-4523-a0ad-8caf7b6cddde","id":"6d9736a0cb2ad16","pavadinimas":"Lietuvių namai Adelaidėje","aprasymas":"Lietuvių bendruomenė Norvude, Adelaidės priemiestyje, įsigijo bažnyčią. Lietuvių bendruomenės prezidentas Vaclovas Raginis ir latvių kilmės lietuvių architektas Karolis Reisonas pradėjo planuoti rekonstrukciją. Šiaurinėje menės pusėje buvo prišlieti keturi kambariai, o po kelių metų pridėtas vestibiulis, taip pat virtuvė, biblioteka ir tualetai. 1966 m. pastatas išplėstas, kad jame būtų galima įrengti muziejų ir archyvą. Viskas, kas liko iš pradžioje buvusios bažnyčios - tai stogas. 1960 m. bendruomenė įsigijo šalia esantį namą, ir sklype pastatė krepšinio aikštelę ir pašiūrę.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/salithohistory.blogspot.com\/2008\/06\/lithuanian-house-lietuvi-namai.html\nhttps:\/\/www.aidas.lt\/lt\/visuomene\/article\/17954-11-26-vaclovas-raginis-aktyvus-lietuvybes-puoseletojas-lietuvos-karininkas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1966 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.92071,"lng_wgs":138.62593,"autoriai":"Karolis Reisonas; Eugenijus Kalibitas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-namai-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f60e904d-3340-4fe7-92bc-4ffefc6e9c00","_revision":"b5ebd664-e30b-4f26-919d-fddefb152691","id":"6db9bfc6bd97d3c","pavadinimas":"Adolfo Valeškos vitražas Čikagos Rodfei Zedek sinagogoje","aprasymas":"Adolfas Valeška (1905–1994) – viena universaliausių Lietuvos tarpukario ir išeivijos kultūros asmenybių: tapytojas, vitražistas, scenografas bei muziejininkas. Baigęs Kauno meno mokyklą, jis aktyviai formavo šalies meninį gyvenimą – vadovavo Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, kūrė scenografiją Valstybės teatrui ir pelnė pripažinimą kaip sakralinio meno meistras. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, o vėliau įsikūręs Čikagoje, menininkas tapo svarbia JAV lietuvių bendruomenės dalimi. Amerikoje jis ne tik tęsė kūrybinį kelią, bet ir pelnė tarptautinį įvertinimą už modernius, gilaus dvasingumo kupinus vitražus, papuošusius dešimtis įvairių konfesijų šventovių visoje šalyje.\nVienas ryškiausių Valeškos lietuvių išeivijos moderniojo sakralinio meno pavyzdžių JAV – monumentali kompozicija Čikagos Rodfei Zedek sinagogoje. Šis kūrinys pasižymi drąsiomis, ekspresyviomis linijomis bei intensyviu koloritu, kuriame dominuoja sodrūs mėlyni, raudoni ir auksiniai tonai. Menininkas meistriškai suvienijo tradicinę vitražo techniką su abstraktaus ekspresionizmo elementais, taip suformuodamas dinamišką, tačiau sakralią rimtį sėjančią atmosferą.\nVitraže dominuojanti judaizmo simbolika interpretuojama per individualią menininko prizmę: stilizuoti menoros motyvai, Dovydo žvaigždės bei hebrajiški rašmenys organiškai įsilieja į bendrą spalvinių plokštumų ritmą. Ypatingą dėmesį A. Valeška skyrė stiklo faktūrai ir šviesos sklaidai – saulės spinduliai, lūždami per skirtingo storio bei atspalvių stiklą, kuria nuolat kintantį šviesos paveikslą ant sinagogos sienų ir grindų. Šis darbas ne tik įprasmina religines tiesas, bet ir liudija sėkmingą lietuvių kūrėjų integraciją į Amerikos moderniosios architektūros kontekstą.\nKezys, A. (1994). Adolfas Valeška: Paintings and Stained Glass. Chicago: Galerija.\nLiutkus, V. (2012). Adolfas Valeška: Sklaidos keliai. Vilnius: Vilniaus aukciono biblioteka. \nRodfei Zedek Congregation. (1974). The Story of Rodfei Zedek: 1874–1974. Chicago: Congregation Rodfei Zedek. \nMilašius, V. (1956). Adolfo Valeškos vitražai Čikagoje. Aidai, Nr. 8, p. 342–345.\nDraugas. (1960, rugsėjo 15). Naujieji A. Valeškos darbai Amerikos šventovėse. Draugas: mokslas, menas, literatūra, p. 2.\nAndriušis, P. (1955). Adolfas Valeška — penkiasdešimties metų sukaktį minint. Aidai, Nr. 10. \nVisuotinė lietuvių enciklopedija. (2013). Valeška Adolfas. Prieiga per internetą: vle.lt.\nhttps:\/\/www.rodfei.org\/Valeska_Windows","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.80119,"lng_wgs":-87.5847,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adolfo-valeskos-vitrazas-cikagos-rodfei-zedek-sinagogoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4fdb237e-ad46-4d0d-9bf0-0165850fb2fc","_revision":"49910f75-645e-4a9e-808e-653af60b25e8","id":"6dce6fd4ea65d83","pavadinimas":"Augustinos Oginskytės – Pliaterienės portretas","aprasymas":"Kraslavos Šv. Liudviko katalikų bažnyčioje yra nežinomo dailininko nutapytas Augustinos Oginskytės – Pliaterienės portretas. \r\n\r\nAugustina Oginskytė (1724-1791) - Juozapo Tado Oginskio ir Anos Koribut-Višnioveckaitės dukra. 1744 m. ji ištekėjo už Konstantino Liudviko Pliaterio (1722-1778 m.).\r\n\r\nK. L. Pliateris - nuo 1754 m. buvo Polocko, nuo 1770 m. Trakų kaštelionas, nuo 1758 m. Mstislavlio vaivada, Daugpilio ir Infliantų seniūnas. Pliaterių pradininkas Abiejų Tautų Respublikoje – Gotardas (m. 1668). Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės artilerijos viršininku, pulkininku 1633–34 m. prie Smolensko dalyvavo kare su Rusijos kariuomene, kuri kapituliavo. 1641 m. iš Abiejų Tautų Respublikos valdovo Vladislovo Vazos gavo privilegiją savo dvarams Livonijoje. Vėliau apsigyveno Lietuvoje. Jo sūnus Jonas Teofilis (m. 1696) buvo pirmasis Pliateris, iš protestantų virtęs kataliku. Tapo Livonijos vaivada. Jo lėšomis Vilniuje prie Sanguškų rūmų 1695 m. pradėta statyti Viešpaties Dangun Žengimo, arba Misionierių, bažnyčia (čia palaidotas jis pats ir kiti Pliateriai). Livonijos vaivada nuo 1735 m. buvo ir Gotardo vaikaitis Jonas Liudvikas (m. 1737), turėjęs dvarą Dusetose. Jo sūnus buvo Konstantinas Liudvikas Pliateris.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/plateriai\nhttps:\/\/www.visitkraslava.com\/lt\/turizmas\/lankytinos-vietos\/kraslavos-baznycios\/kraslavos-kataliku-baznycia","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Kraslava","salis":"Latvija","lat_wgs":55.89813,"lng_wgs":27.17004,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Augustė (Augustina) Oginskytė – Pliaterienė (1724–1791); Augustė (Augustina) Oginskytė – Pliaterienė (1724–1791)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/augustinos-oginskytes-pliaterienes-portretas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aa873a3e-99a0-4dd5-949d-0464bdcca93e","_revision":"34fba212-6323-40e7-ac18-b82d598d9fcb","id":"6ddbe61e2b7c7c7","pavadinimas":"Lietuvos ir Baltarusijos archeologinių radinių piešinių ir mitologinių vaizdų albumas (rankraštis) „Necrolithuanica“","aprasymas":"Vienas unikaliausių XIX a. vid. Lietuvoje ir Baltarusijoje archeologijos ir mitologijos darbų \"Necrolithuanica\" yra atsidūręs Stokholme. Šį vieną iš seniausių Lietuvos archeologijos veikalų 1863 m. paruošė ir vaizdus nupiešė Carlas von Schmithas. Vienintelis žinomas rankraščio egzempliorius šiuo metu yra saugomas Stokholme, Karališkosios senienų tarybos ir valstybinio istorijos muziejaus (šved. Riksantikvarieämbetet och Statens historiska museet) archyve. Rankraštis yra sudėtinė garsaus švedų archeologo Oscaro Monteliuso rinkinio dalis. Žinoma, kad O. Montelius Karališkajai rankraščių , istorijos ir senienų akademijos bibliotekai perdavė archeologinę kolekciją. Ją pirko iš C. von Schmitho viešėdamas Lietuvoje.\r\n\r\nVisas pavadinimas – Necrolithuanica, enthaltend Abbildungen aufgefundener Alterthümer in Gräbern der heidnischen Vorzeit, Mythologische Abbildungen und Aufnahme von Ruinen der Schlösser, wie auch der Tumuli der heidn[ischen] Vorzeit (liet. Necrolithuanica, sudaryta iš pagoniškos priešistorės kapuose rastų senienų, taip pat mitologinių įvaizdžių, pilių griuvėsių ir pagoniškų laikų pilkapių atvaizdų). Albumą sudaro Archeologijos ir Mitologijos dalys. Archeologijos dalyje pateikiama įvairiose dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos vietovėse (tuometinėse Kauno, Vilniaus, Gardino, Vitebsko, Minsko gubernijose) rastų (ir paties albumo autoriaus) archeologinių radinių 321 atvaizdas iš asmeninės C. von Schmitho kolekcijos, t. p. iš Vilniaus senienų muziejaus, kur jis 1866–69 dirbo, rinkinių. Dauguma Mitologijos dalies vaizdų (iš viso jų 77) perpiešta iš T. Narbuto, Wilhelmo Vollmerio, Tadeuszo Wolańskio veikalų.\r\nNecrolithuanica buvo kurta sekant Friedricho Kruse’s darbu Necrolivonica (išspausdintas 1842 Tartu), tačiau savo originalumu C. von Schmitho darbas yra išskirtinis, jo didžiausia vertė – užfiksuoti negrįžtamai dingę archeologiniai radiniai, unikalūs mitologemų piešiniai. Mitologijos dalis daro Necrolithuanica albumą pranašesnį už Necrolivonicą, kurioje mitologinių atvaizdų visai nėra. Anksčiau už C. von Schmithą Lietuvos priešistorės medžiagą ėmė tyrinėti ir skelbti K. Tiškevičius, E. Tiškevičius, A. A. A. Plateris, J. Ozemblovskis, T. Narbutas, T. Czackis ir kiti to meto šviesuoliai, tačiau C. von Schmitho pastangos pateikti visuminį Lietuvos priešistorės vaizdą, kartu skelbiant archeologijos ir mitologijos tyrinėjimus, yra išskirtinis reiškinys XIX a. istorijos moksle.\r\n\r\nNecrolithuanica, kaip ir kitus archeologinius radinius, O. Montelius, tikėtina, įsigijo per 1880 m. kelionę į Lietuvą ir tais pačiais metais perdavė Karališkosios rankraščių, istorijos ir senienų akademijos (šved. Kungliga Vitterhets Historie och Antikvitets Akademien) bibliotekai. Daugiau nei 100 m. Necrolithuanica buvo prieinama tik labai siauram tyrinėtojų ratui. 2006 parengus mokslinius komentarus albumas buvo išleistas Lietuvoje.\r\n\r\n \r\n\r\nRemigijus Motuzas Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje (2011)\nArturas Mickevičius „Necrolithuanica\"\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/necrolithuanica\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":null,"salis":null,"lat_wgs":null,"lng_wgs":null,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-ir-baltarusijos-archeologiniu-radiniu-piesiniu-ir-mitologiniu-vaizdu-albumas-rankrastis-necrolithuanica"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a374ad69-e710-4466-bcac-0158611c61d7","_revision":"8f1b5169-acf9-4f1a-b78e-0014876aff7d","id":"6e60b94fcbdfa7f","pavadinimas":"Trumpaičiai - Jono Smalakio gimtinė","aprasymas":"Trumpaičių kaime, esančiame 3 km į pietryčius nuo Kaukėnų, 1835 m. birželio 7 d. gimė Jonas Smalakys – Mažosios Lietuvos politikos ir kultūros veikėjas.\r\n\r\nKeliavo po Europos ir Azijos miestus, lankėsi Jeruzalėje, Italijoje. 1859 Italijoje įstojo į Giuseppės Garibaldi savanorių korpusą, dalyvavo mūšiuose. 1862–1894 ūkininkavo Didžiuosiuose Algaviškiuose, vėliau ūkį pardavė ir apsigyveno Tilžėje.\r\n\r\n1898 VI 24 Klaipėdos ir Šilutės apskrityse išrinktas pirmuoju lietuvių atstovu į Reichstagą (buvo iki 1901), kuriame įsirašė kaip lietuvis ir gynė lietuvių teises. Tilžėje vertėsi prekyba. 1895 per Jonines J. Smalakio sodyboje įvyko Mažosios ir Didžiosios Lietuvos visuomenės veikėjų vakaras.\r\n\r\n \r\n\r\nŽemaitaitis Algirdas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/jonas-smalakys\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1835 m.","miestas":"Trumpaičiai (Yasnoe)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.15657,"lng_wgs":21.51926,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Smalakys (1835–1901)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/trumpaiciai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2824b10e-ad05-4f38-a5e5-fd7227b6c055","_revision":"27833997-8c15-4cd9-b0d1-0ef557c7d46c","id":"6ed1a66bc15859b","pavadinimas":"Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatas Paryžiuje","aprasymas":"Paryžiuje, Pl. du Général Catroux gatvėje, yra senosios Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatas, įsigytas 1925 m. Virš įėjimo iki šiol galima pamatyti Gediminaičių stulpų ženklą.\r\n\r\nIškart po pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. rusai Paryžiuje pareikalavo atiduoti Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatą. Vietos valdžia nutraukė Baltijos šalių diplomatinę veiklą ir privertė diplomatus įsikurti Prancūzijos pietuose. Tik Lietuvos pasiuntinybės patarėjas dr. Stasys A. Bačkis liko Paryžiuje. Ypatingomis jo pastangomis bent iš dalies pavyko išsaugoti pasiuntinybės biblioteką, archyvus, privačius diplomatų daiktus.\r\n\r\nPrancūzijos parlamentas 2002 m. ratifikavo tarpvalstybinę dvišalę sutartį dėl kompensacijos už Lietuvos atstovybės pastatą. Lietuva gavo 12,1 mln. litų kompensaciją, už kurią buvo nupirktas erdvus tūkstančio kvadratinių metrų ploto 4 aukštų namas diplomatinei atstovybei Paryžiuje.\r\n\r\n \r\n\r\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009\nLrt.lt informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1925 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.88283,"lng_wgs":2.31113,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-diplomatines-atstovybes-pastatas-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e654f651-1c35-4bb7-8d34-bfb50ebf9554","_revision":"150e6a0d-183e-4f6c-9042-2552aa55d05d","id":"6f283b28f30c5e0","pavadinimas":"Kosciuškos vardu pavadintas miestas","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų jo vardu. Viena jų - Kosciusco miestas Misisipės valstijoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\n\nhttps:\/\/www.kosciusko.ms\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Kosiaskas (Misisipė)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":33.05884,"lng_wgs":-89.58789,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-vardu-pavadintas-miestas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9031a72c-e355-4377-b39b-e31ba5830451","_revision":"b19c5e47-9bbb-44bb-82be-1553ff63eecf","id":"6fab0bde5f1d98f","pavadinimas":"Paminklas Tadui Kosciuškai Floridoje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai atminimo ženklų T. Kosciuškai. Vienas jų - paminklas Sent Pitersbergo mieste, Viljamso parke, Floridos valstijoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Sent Pitersbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":27.77324,"lng_wgs":-82.63737,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-tadui-kosciuskai-floridoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"15c63a83-040c-4550-afb4-986e180f3201","_revision":"eca87800-d888-4caa-bad4-2bbce9733842","id":"70144678c565b25","pavadinimas":"Šv. Kazimiero relikvijorius Medičių koplyčioje","aprasymas":"XVII amžiuje šv. Kazimierui meldėsi ir viena įtakingiausių Florencijos šeimų – Medičiai. Beje, pamaldumas šv. Kazimierui Florencijoje, prasidėjęs XVII a., buvo gyvas iki Antrojo pasaulinio karo. Šv. Lauryno bazilikos Medičių koplyčioje, kur eksponuojamas šios šeimos lobynas, yra saugomas unikalus auksakalystės meno kūrinys – Šv. Kazimiero relikvijorius, pagamintas iš raižyto, kalstyto, graviruoto, lydyto ir auksuoto sidabro.\r\n\r\nSidabrinėmis lelijų šakomis ir kaspinais apipinta Šv. Kazimiero relikvijos kapsulė iškelta ant angelų figūromis remiamo pjedestalo ir vainikuota kunigaikščio mitra su įrašu: „S.CASIMIRUS MAGNUS DUX LITUANIAE; MALO MORI QUAM FOEDARI“ (Šv. Kazimieras, Lietuvos didysis kunigaikštis; geriau mirsiu, negu būsiu paniekintas). Žymus Florencijos rūmų skulptorius ir auksakalys Massimiliano Soldani Benzi sukūrė šį relikvijorių 1687–1688 metais Toskanos valdovo kunigaikščio Cosimo III Mediči užsakymu.\r\n\r\n \r\n\r\nBojažinskytė Raimonda, https:\/\/www.itlietuviai.it\/sv-kazimiero-kultas-italijoje-lietuvos-sventajam-meldesi-ir-mediciai-ir-nuo-nevaldomu-jausmu-noreje-apsisaugoti-pietieciai","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1687-1688 m.","miestas":"Florencija","salis":"Italija","lat_wgs":43.77509,"lng_wgs":11.25339,"autoriai":"Massimiliano Soldani Benzi","susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-relikvijorius-mediciu-koplycioje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0c223b8a-3492-4c6a-8d64-6883e85d2ac9","_revision":"ac8038e0-1d16-4e33-9d9b-eb9a9930d53a","id":"703f9041b80e876","pavadinimas":"Svisločiaus gimnazija","aprasymas":"Nuo 1778 m. Svisločių valdęs Vincentas Tiškevičius 1804 m. savo lėšomis įsteigė Gardino gubernijos gimnaziją, kurioje 1825 m. dėstė Jonas Čečiotas, veikė filaretų, filomatų draugijos. Klasicizmo stiliaus pastatas statytas 1821–1828 m. Pastatą projektavo architektas Jonas Šantyras, baigęs architektūrą Vilniaus universitete ir projektavęs pastatus Joniškėlyje.\r\n\r\nTarp gimnazijos mokinių yra Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Kovalevskis, Stanislovas Batys Gorskis, Napoleonas Orda, Romualdas Traugutas bei Juozapas Ignotas Kraševskis. Po 1834 m. neteko gubernijos gimnazijos statuso, 1845 m. tapo bajorų mokykla, 1860–65 m. progimnazija. 1876–1921 m. veikė mokytojų seminarija.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/svislocius-2\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1804 m.","miestas":"Svisločius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.03392,"lng_wgs":24.09164,"autoriai":"Jonas Ursinas Šantyras","susijusios_asmenybes":"Vincentas Tiškevičius (1757–1816); Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887); Stanislovas Batys Gorskis (1802–1864); Napoleonas Orda (1807–1883); Konstantinas Kalinauskas (1838–1864)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svislociaus-gimnazija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f39c4c68-0227-4d28-bc8b-b69356e5cf88","_revision":"e7548467-53c6-42ff-b3bc-a9e70737563d","id":"71213dab1bb9dd9","pavadinimas":"Lietuvos metrika ir kiti dokumentai senųjų aktų archyve Maskvoje","aprasymas":"Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve saugoma daugiau kaip 5000 svarbių dokumentų (originalų, jų kopijų, išrašų), susijusių su Lietuvos istorija. Tai Lietuvos metrika, Rusijos santykių su Abiejų Tautų Respublikos dokumentai (1431–1770; Andrusovo paliaubų, Deulino paliaubų, 1686 Amžinosios taikos ir kitos sutartys, karalaičio Vladislovo Zigmantaičio išrinkimo Rusijos caru dokumentai, 1572–1719 Abiejų Tautų Respublikos valdovų, didikų susirašinėjimas su Rusijos carais ir bojarinais, Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinybių Rusijoje, Rusijos pasiuntinybių Lietuvoje ir Lenkijoje dokumentai), Lietuvos ir Lenkijos dokumentai (įvairios sutartys, tarp jų – 1431 Jogailos ir Švitrigailos paliaubų sutartis ir 1561 Livonijos pasidavimo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sutartis, 1632–1717 Seimo konstitucijos ir žurnalai, 16–17 amžiaus Abiejų Tautų Respublikos valdovų manifestai, universalai, privilegijos, laiškai, Šiaurės karo laikotarpio ir Stanislovo Leščinskio dokumentai, to laikotarpio publicistika, Ketverių metų seimo veiklos ir 1794 sukilimo dokumentai), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų prikazo (1650–1667; dokumentai apie perėjusius į Rusijos pusę ir pabėgusius į Lietuvą bajorus, caro įsakai, Smolensko žemės dokumentai), Lietuvos kalinių reikalų prikazo, Lietuvos metrikos leidybos grupės, jėzuitų ordino nekilnojamojo turto ir kitų su Lietuva susijusių fondų dokumentai.\r\n \r\n\r\nLietuvos Metrika - Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvo dokumentai (14 a. vidurys–18 a. pabaiga). Dauguma dokumentų – gaunamų ir išduodamų (siunčiamų) raštų aktavimo įrašų knygos. Seniausi įrašai – iš 1367, vėliausi – iš 18 a. pabaigos. Įrašus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kanceliarine slavų (senųjų baltarusių, arba gudų), lotynų, lenkų kalbomis darė rašovai (dijokai), tikrino ir vizavo jų viršininkai raštininkai.\r\n\r\nLietuvos Metrika buvo suskirstyta į 12 skyrių, juose yra sričių ir miestų privilegijos, mokesčių ir prievolių, kariuomenės sąrašai, didžiųjų kunigaikščių dovanojimai, pareigybių paskyrimai, LDK sienų ir jos administracinių teritorinių vienetų ribų aprašymai, teismų knygos, Seimo ir konfederacijų nutarimai, instrukcijos, pasiuntinybių medžiaga, pilių, seniūnijų, dvarų, valsčių, apskričių, ekonomijų inventoriai ir kt. Be šių įrašų, yra šiek tiek dokumentų originalų, keliolika genealoginių lentelių, žemėlapių ir planų.\r\n\r\nIki 16 a. pradžios archyvas buvo laikomas Trakų pilyje iždininko, vėliau Vilniaus Žemutinėje pilyje kanclerio žinioje. 1607 Seimo nutarimu perrašytos knygos, reikalingos kasdieniam vartojimui, buvo sutikrintos ir po 1636 perkeltos į atskirą namą Vilniuje. 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos Lietuvos Metrika buvo išvežta į Sankt Peterburgą ir laikoma Senato rūmuose. Sankt Peterburge Metrikos knygos galutinai buvo inventorizuotos 1836–37 Teisingumo ministerijos specialiosios komisijos (joje dirbo ir istorikas S. Daukantas). 1887 Lietuvos Metrika buvo pervežta į Maskvą, iki 1925 buvo Teisingumo ministerijos archyve, vėliau laikyta SSRS, nuo 1991 laikoma Rusijos Centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve (išliko 622 knygos). 1983 duomenimis, iš viso išliko 665 knygos. Jų mikrofilmai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.\r\n\n\n\nSmilgevičius Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rusijos-valstybinis-senuju-aktu-archyvas\nBaliulis Algirdas, Gudavičius Edvardas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/lietuvos-metrika","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Maskva","salis":"Rusija","lat_wgs":55.73294,"lng_wgs":37.57414,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-metrika-ir-kiti-dokumentai-senuju-aktu-archyve-maskvoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cb400f95-2757-4b3d-8ed9-8e5bdc9ef17c","_revision":"f5418efb-322b-48b1-822b-363a88bdfcbc","id":"724504cbc80abe2","pavadinimas":"Visų Šventųjų bažnyčia Čikagoje","aprasymas":"Visų Šventųjų bažnyčią Čikagos Roseland rajone 1958 m. suprojektavo architektas Stasys Kudokas.\nStasys Kudokas (1898 - 1988) - lietuvių architektas. 1924 baigė Kauno meno mokyklą, 1930 – Karališkąją aukštąją architektūros mokyklą Romoje, Milane išlaikė architekto tarptautinius egzaminus. 1930–44 Kauno miesto savivaldybės architektas. 1944 S. Kudokas pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.\r\n\r\nJo projektuoti pastatai monumentalūs, būdinga modernizuotos klasikinės formos interpretavimas, vėlesniems – tautinės raiškos paieškos.\r\n\r\n \r\n\r\nKančienė Jolita, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stasys-kudokas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1958 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.69785,"lng_wgs":-87.62284,"autoriai":"Stasys Kudokas","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/visu-sventuju-baznycia-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1e99ab11-0d0c-41ab-b4e9-c0b0409dd387","_revision":"a486bb67-fdad-4808-b853-d9d22c19e42c","id":"72a33f3e53ab1c2","pavadinimas":"Zasvyriaus Švč. Trejybės bažnyčia","aprasymas":"1697 m. Zasvyriuje funduotas senosios regulos karmelitų vienuolynas. Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia sumūryta 1713–1714 m. medinės bažnyčios vietoje. Ją pastatydino Zasvyrio valdos savininkai Jadvyga ir Kristupas Zenavičiai.\r\n\r\nBažnyčia dvibokštė. Ji turi gynybinio bokštelio-barbakano pavidalo prieangį, panašų į Mikailiškių bažnyčios. Nedideli langai masyviose prieangio sienose galėjo būti naudojami kaip šaudymo angos. Galbūt tokius gana retai XVIII a. architektūroje pasitaikančius archajiškus gynybinius elementus paskatino tik ką pasibaigusio Šiaurės karo patirtis.\r\n\r\nXVIII a. viduryje Zasvyrio vienuolynas buvo vienas didžiausių senosios regulos karmelitų vienuolynų visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1832 m. jis uždarytas, o 1865 m. bažnyčia paversta cerkve, 1919 m. atiduota katalikams, po Antrojo pasaulinio karo uždaryta ir apleista, XX a. pabaigoje grąžinta tikintiesiems. Šiuo metu apleista, neveikianti. Šalia glaudžiasi karmelitų vienuolyno liekanos.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1713 m.","miestas":"Ažusviris","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.84215,"lng_wgs":26.46127,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Zenavičiai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zasvyriaus-svc-trejybes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"44b75646-3b4e-4670-970d-5385497312bc","_revision":"45cac9af-9050-46f1-bede-e4e108c58cf0","id":"72b525422e27849","pavadinimas":"Kengyro sukilimo vieta ir paminklas","aprasymas":"Kengyro sukilimas - 1954 05 16–06 26 vykę politinių kalinių pasipriešinimo Kengyro lagerio administracijai veiksmai. Kengyro lageryje buvo apie 5500 politinių kalinių, iš jų apie 3000 ukrainiečių ir apie 700 lietuvių. Sukilimas prasidėjo dėl nuolatinio kalinių žeminimo, smurto ir šaudymų. Sukilę kaliniai iš lagerio teritorijos išvarė prižiūrėtojus, sudarė už tvarką atsakingas grupes, lagerio apsaugos būrius, administraciją. Įvedė griežtą drausmę, budėjo pamainomis. Buvo pasidarę radijo siųstuvą, ginklų, gamino elektros energiją. Veikė tautiniai kalinių komitetai.  Tarp sukilimo tarybos narių buvo lietuvis teisininkas Juozas Kondrotas. Lietuvis Pranas Paulauskas leido rankraštinį laikraštį Vytis. Protestuota dėl prižiūrėtojų žiaurumo, parengti ekonominio ir politinio pobūdžio reikalavimai, tarp jų: sušvelninti režimą, pagerinti gyvenimo sąlygas, peržiūrėti bylas, paleisti nepilnamečius. Tautiniu pagrindu įkurtas Lietuvių pogrindžio komitetas. Visi šio komiteto nariai dalyvavo sukilime ir vykdė konspiracinio centro pavestas užduotis: ėjo sargybą, vykdė žvalgybines funkcijas, dalijo maistą, rūpinosi bendra tvarka lagerio teritorijoje.\n1954 06 26 iš Karagandos atvykusi NKVD kariuomenė sukilimą nuslopino tankais. Manoma, kad žuvo apie 40 kalinių (sukilimo dalyvio Prano Sabonaičio nuomone, apie 200; A. Solženicyno duomenimis, žuvo ir sužeista daugiau kaip 700 žmonių). Žuvo ir šeši lietuviai: Stasys Daraškevičius, Balys Leipus, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeika, Povilas Seikalis, Kazimieras Šiugždinis.\r\n\r\nKengyro ir kiti kalinių sukilimai spartino stalininės GULAG sistemos griūtį: 1954 07 10 paskelbta, kad naikinama ypatingųjų lagerių sistema (sušvelnintos kalinimo sąlygos), pradėta masiškai peržiūrėti politinių kalinių bylas, didžioji dalis politinių kalinių paleista iš lagerių, kitiems sutrumpintas bausmės laikas.\r\n\r\n2019 m. Kazachijoje, netoli Kengyro esančioje Žezkazgano (kaz. Жезқазғaн\/Zhezqazghan) gyvenvietėje, minint 65‑ąsias Kengyro sukilimo metines, atidengtas memorialinis paminklas. Monumentą Kengyro sukilėliams lietuviams sudaro keletas elementų, kurių dalis – autentiškos išlikusių vartų, vedusių į lagerio teritoriją, kolonos. Viena jų nuvirtusi, o jos vietą užėmęs Vyčio kryžius, simbolizuojantis nepalaužiamą lietuvių valią priešinantis represijoms. Monumento projekto autorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas, architektas Algis Vyšniūnas.\r\n\r\n \r\n\r\nZlatkus Bronius, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kengyro-sukilimas\/\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/1100367\/kazachstane-iamzinti-kengyro-sukileliai-lietuviai\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/nuomones\/3\/2210939\/algis-vysniunas-kengyras-lietuvos-istorines-atminties-politikos-indikatorius","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1954 m.","miestas":"Žezkazganas (Kengyras)","salis":"Kazachija","lat_wgs":47.77557,"lng_wgs":67.75689,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kengyro-sukilimo-vieta-ir-paminklas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"040fc7a7-26e9-44a8-90a7-3e117205a4e2","_revision":"148b82e4-0e37-49d3-822f-41838889cc00","id":"737d9c67773c8b5","pavadinimas":"Lietuvių karių kapai Berznyke","aprasymas":"Seinų ir Berznyko kapinėse palaidoti Lietuvos kariai žuvo 1919-1920 m. lietuvių ir lenkų karino konflikto dėl Seinų krašto metu. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo atlikti istoriniai tyrimai, nustatytos žuvusių karių pavardės, 2005 m. atnaujinti Seinuose bei Berznyke palaidotų karių antkapiai.\r\n\r\nBerznyko parapijos kapinėse buvo palaidota apie 10 lietuvių karių. 1920 m. rugsėjo 22 d. kautynėse ties Berznyku žuvo ir šiose kapinėse palaidoti lietuvių kariai: Tadas Geležinis iš Švėkšnos, Kazys Liutinskas iš Vilkijos, Silvestras Petkevičius iš Klovainių, Abraomas Zibermanas ir Petras Saldukas (leitenantas) iš Kalvarijos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttp:\/\/ltnamai.sejny.pl\/lankytinos-vietos\nhttps:\/\/consulate-sejny.mfa.lt\/sejny\/lt\/naujienos\/seinuose-ir-berznyke-pagerbtas-lietuvos-kariu-ir-savanoriu-atminimas\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/seinu-augustavo-operacija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1920 m.","miestas":"Berznykas","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.08624,"lng_wgs":23.45387,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kariu-kapai-berznyke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9aa327e5-4053-4fe5-bbeb-e4a95356b42f","_revision":"98a9b900-b0f1-4df2-b396-095c5c7b2f99","id":"739a59944c2fb01","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia Patersone","aprasymas":"Nedideliame Niujorko aglomeracijos mieste lietuviai pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje[1]. 1912 m. bendruomenė pasistatė kuklią medinę bažnyčią, kuri, ilgainiui, tapo per ankšta, todėl 1962-aisiais duris atvėrė naujieji maldos namai. Bažnyčios statybas inicijavo kunigas Jonas Kintra, o projektą parengė „Amerikoje gimęs lietuvis Nekrošius dirbąs su architekto S. A. Seiler žinoma firma“[2].  Tai dar vienas, nors ir mažiau žinomas, architektas, kurio pavardė gali būti siejama su lietuviškuoju architektūriniu palikimu JAV. Tiesa, keletą projektų bažnyčiai buvo parengęs ir Jonas Mulokas. Architekto archyve yra išlikusios įvairios šios pastato projektinės variacijos. Pasirinktasis projektas buvo gerokai kuklesnis, o lietuvišką charakterį išduota tik viena kita dekoro detalė. Pagrindiniu naujosios bažnyčios lietuviškumo akcentu turėjo būti „gražus lietuviškas kryžius, kuris kiekvienam primins Lietuvos pakelių ir sodybų kryžius“[3]. Naująją bažnyčią buvo nuspręsta statyti greta senosios, o ankstesnės vietoje įrengti salę. Senoji bažnyčia neišliko, o naujoji, nors ir nebepriklauso lietuviams, vis dar liudija čia buvusią nedidelę lietuvių parapiją, veikusią nuo 1892 m., apsigyvenus pirmajam lietuviui[4].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Linas Saldukas. Paterson. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/paterson\/.\r\n\r\n[2] Mūsų kolonijose. Draugas, 1960 m. birželio 7 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Ibid.\n[4] Ibid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1962 m.","miestas":"Patersonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.92495,"lng_wgs":-74.16039,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-patersone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5050f2a2-1c33-4571-8b1e-861a530b8dc3","_revision":"abfed9f6-fca5-4c7f-a7b2-04fa8c7735d1","id":"75043bae5daf8a0","pavadinimas":"Raudonasis dvaras","aprasymas":"Raudonajame dvare (Czerwony Dwór) Pustelnike 1910−1911 m. gydėsi M. K. Čiurlionis. Jo gyvybė šiame pastate užgeso 1911 m. balandžio 10 (sen. st. kovo 28) d., einant 36-uosius gyvenimo metus.\r\n\r\nPsichiškai sergančiųjų ligoninė Raudonajame dvare buvo įkurta po 1902 m., kada žemės ūkio sklypą su pastatais kaip šeimos nuosavybę įsigijo psichiatrijos srityje patirties turintis gydytojas W. Olechnowiczius. Ligoninė buvo nedidelė. Šiuo metu pastatas, priklausantis  Marijos šeimos seserų pranciškonių ordinui, yra konservuotas, dėl konstrukcijų nestabilumo į jį užeiti draudžiama.\r\n\r\nLenkijos lietuvių draugijos iniciatyva sukurta ir 1972 m. ant pastato fasado atidengta memorialinė lenta.\r\nM. K. Čiurlionio mirties vietoje, menininko atminimas įamžintas simboliškais koplytstulpiais. Meninė-sakralinė kompozicija pastatyta Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos iniciatyva. Nors idėja puoselėta ilgai, ji galutinai įgyvendinta 2025 m. pabaigoje, minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines (Kultūros paveldo departamentas oficialų pristatymą numatė 2026 m. balandį, minint 115-ąsias mirties metines).\nMeninis sprendimas pasirinktas neatsitiktinai – tautodailininko Antano Vaškio sukurti koplytstulpis ir stogastulpis tiesiogiai nuorodą į paties kūrėjo 1909 m. paveikslą „Žemaičių koplytstulpiai“, taip sujungiant jo tapybinę viziją su realiu atminimo ženklu. Šie kūriniai prie įvažiavimo į buvusią sanatorijos teritoriją ne tik žymi tragišką genijaus gyvenimo pabaigą, bet ir įprasmina jo kūrybinį palikimą bei nenutrūkstamą kultūrinį ryšį tarp Lietuvos ir Lenkijos.\nParengta pagal:\nNida Gaidauskienė\nPlačiau publ.: Lituanistika | Menininko atminimo vietos karo destrukcijos perkeistame mieste \/ Nida Gaidauskienė\nČiurlionio atminimas įamžintas jo mirties vietoje netoli Varšuvos. LRT.lt, 2026 m. sausio 19 d. Prieiga per internetą: https:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/2811028\/ciurlionio-atminimas-iamzintas-jo-mirties-vietoje-netoli-varsuvos [žiūrėta 2026 m. sausio 21 d.].","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pustelnik","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.3414,"lng_wgs":21.11717,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/raudonasis-dvaras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a7e75291-a5f5-4052-8145-5be03cb01c7b","_revision":"ea2867f8-1bb5-4b8d-8bd0-0c9ab27ebf7d","id":"750bac664be981f","pavadinimas":"Radvilų pilis Olykoje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Mikalojus Radvila Juodasis, Albrechtas Stanislovas Radvila, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, Jonušas Radvila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Viena svarbiausių LDK didikų Radvilų rezidencinių pilių.\r\n\r\nOlykos Radvilų pilis (1564, 1640, 1760) – fortifikacinės, rezidencinės architektūros paminklas. Pirmąją pilį Olykoje 1564 m. pastatė Mikalojus Radvila Juodasis. 1640 m. pilį išplėtė ir sustiprino didysis Lietuvos kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. Gynybines funkcijas pilis, kaip ir dauguma Volinės pilių, prarado XVIII a. 1750-1763 m. Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė pilį perstatė – pilies vietoje atsirado barokinė rezidencija, kurią suprojektavo vokiečių kilmės architektas Johanas Georgas Knakfusas. Per I pasaulinį karą pilis buvo visiškai sugriauta, tačiau Jonušo Radvilos pastangomis vėl buvo atstatyta. 1939 m. nusiaubta bolševikų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pastate veikia psichiatrijos ligoninė.\r\n\r\nOlykos pilis buvo vieną pirmųjų kvadratinių bastioninių pilių Ukrainoje ir vienintelė Voluinėje, išlikusi su gynybiniais bastionais ir fosomis (gynybiniais grioviais). Šiandien galime pamatyti XVIII a. perstatytos pilies pastatus – uždaras kiemas užstatytas mūriniais 2-3 aukštų korpusais. Šiaurės – rytų pusėje yra pagrindinis 3 aukštų rezidentinių rūmų korpusas. 1976 m. pastatas buvo dalinai restauruotas.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1564, 1640, 1763 m.","miestas":"Olyka","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.7233,"lng_wgs":25.80965,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/radvilu-pilis-olykoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"45f4f11f-719c-48c6-8093-0ea16cc50b7a","_revision":"9f91bb23-3c0b-46a0-9f34-20ece385025e","id":"752ad52ca1f19de","pavadinimas":"Volodymyras","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vaišelga, Gediminas, Liubartas, Švitrigaila, Žygimantas Augustas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK priklausęs miestas, išlikę su Lietuvos istorija susiję statiniai.\r\nVolodymyras (Володимир, Volodymyr), iki 2021 m. Voluinės Vladimiras, yra viena seniausių Voluinės vietovių, minima jau IX a. Volodymyras XI a. išaugo į turtingą prekybos miestą su stipria pilimi.\r\n1320 m. miestą valdė Gediminas, po jo mirties Volodymyrą valdė jo sūnus Liubartas, kuris vedė Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. XIV a. viduryje dėl šio miesto vyko aršios kovos tarp lietuvių ir lenkų. 1370 m., miestas vėl atiteko Lietuvai. 1431 m. Volodymyrui suteiktos savivaldos teisės, kurias patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir vėliau Žygimantas Senasis. Po Vytauto Didžiojo mirties, atsinaujinus Lenkijos ir Lietuvos ginčams dėl Podolės ir Voluinės žemių, miestą valdė Švitrigaila. Mirdamas savo testamentu 1452 m. paliko jį Lietuvai. 1500 m. miestą sudegino totoriai, po to jis sunkiai atsistatė. Volodymyras buvo svarbus religinis centras - nuo XIII a. tapo stačiatikių vyskupijos centru, nuo XIV a. ir katalikų.\r\n\r\nLiublino seime 1569 m. Žygimanto Augusto nutarimu miestas kartu su kitomis Voluinės žemėmis buvo prijungtas prie Lenkijos Karalystės ir tapo Voluinės centru. 1593 –1652 m. buvo seimelių rinkimosi vieta. \r\n\r\nVolodymyro pilies likučiai – archeologijos, fortifikacinės architektūros paminklas, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Pirmus įtvirtinimus šioje vietoje X a. pastatė kunigaikštis Volodymyras. XIV a. II p. buvo lenkų nepilnai pastatyta mūrinė tvirtovė. 1370 m. mirus Lenkijos karaliui Kazimierui, Liubartas pasinaudojo tuo ir užėmė nebaigtą statyti tvirtovę. Pilis lietuvių buvo nugriauta. XVI a. buvo pastatyti nauji įtvirtinimai. XVII-XVIII a. tvirtovė neteko karinės reikšmės ir buvo apleista. Iki dabar išliko netaisyklingo keturkampio plano žemės pylimų likučiai. Pylimų aukštis 9-10 m., jie apima 3,12 ha plotą.\r\n\r\nVolodymyre yra LDK laikus menanti Šv. Bazilijaus cerkvė (XIII a. pabaiga) ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras (XII a.). Anot tradicijos greta šios šventovės palaidotas Mindaugo sūnus stačiatikis Vaišelga.\r\n\r\nTaip pat mieste yra barokinė jėzuitų bažnyčia (XVIII a. II pusė), kuri dabar priklauso stačiatikiams.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII-XVIII a.","miestas":"Volodymyras","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.84379,"lng_wgs":24.31729,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/volodymyras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"673cf054-d7be-4dec-b932-4be748928115","_revision":"c8ac3ca4-16f3-45a4-9fd5-0b86a7d619f8","id":"75c9d731fa7f190","pavadinimas":"Los Andželo lietuvių tautiniai namai","aprasymas":"Los Andželo lietuvių tautiniai namai buvo įkurti po Antrojo pasaulinio karo, kai Kalifornijoje sparčiai gausėjo lietuvių pabėgėlių (vadinamųjų dipukų) bendruomenė. 1948 m. susibūrusi iniciatyvinė grupė įsteigė Lietuvių tautinių namų bendrovę, kurios tikslas buvo sukurti erdvę, nepriklausomą nuo religinių struktūrų, kurioje galėtų burtis visi lietuviai. 1952 m. Atwater Village rajone buvo įsigytas dabartinis pastatas, kuris netrukus tapo pagrindiniu Pietų Kalifornijos lietuvių kultūros, švietimo ir visuomeninio gyvenimo centru. Čia dešimtmečius veikė šeštadieninė mokykla, biblioteka, vyko politiniai susirinkimai bei kultūriniai renginiai, padėję išlaikyti tautinę tapatybę ir telkti paramą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui.\nArchitektūriniu požiūriu pastatas atspindi XX a. vidurio Amerikos funkcionalizmo ir modernizmo bruožus, kurie buvo pritaikyti visuomeninio centro reikmėms. Tai santūrios, horizontalios formos statinys, būdingas to laikotarpio Los Andželo urbanistiniam peizažui. Pastato širdis – erdvi pagrindinė salė su scena, skirta koncertams, vaidinimams ir iškilmingiems banketams, o greta esančios patalpos pritaikytos klasėms bei administracijai. Nors išorė pasižymi paprastumu, interjerą puošia lietuviška simbolika, meno kūriniai ir gausi archyvinė medžiaga, kuri sukuria specifinę, etninę atmintį saugančią aurą modernios metropolijos fone.\nŠiuo metu Los Andželo lietuvių tautiniai namai išlieka vienu gyvybingiausių lietuvybės židinių JAV Vakarų pakrantėje. Pastatas tebėra pagrindinė susibūrimų vieta, kurioje veikia Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla, renkasi lietuviai skautai, vyksta tradicinės šventės bei bendruomenės pietūs. Nors Los Andželo lietuvių bendruomenė yra geografiškai labai išsisklaidžiusi, šis centras sėkmingai atlieka telkiančiąją funkciją, jungdamas skirtingų kartų lietuvius. Pastatas yra ne tik istorinis paminklas, bet ir aktyvi kultūrinė platforma, kurioje puoselėjamos tradicijos adaptuojasi prie šiuolaikinio išeivijos gyvenimo ritmo.\nBudreckis, A. M. (1976). The Lithuanians in America, 1651-1975: A Chronology & Fact Book. Dobbs Ferry, NY: Oceana Publications.\nLietuvių enciklopedija. (1953–1966). Los Angeles. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla.\nPuzinas, J. (1971). Lithuanian Communities in the United States. Chicago: Lithuanian Library Press.\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 3: Mid-West and Western States. Brooklyn: Lithuanian Religious Aid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Los Andželas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":34.1196,"lng_wgs":-118.25877,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/los-andzelo-lietuviu-tautiniai-namai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"736a428d-7dd9-49d0-950d-0d4ef040fbfb","_revision":"d42c0e8a-01e5-424e-89a3-30ebfb34d1d8","id":"76b0b5209cc665e","pavadinimas":"Paryžiaus Dievo Motinos katedros restauracija","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis nuo 1845 m. prižiūrėjo Paryžiaus Dievo Motinos katedros restauravimą.\r\n\r\nLiucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir Lietuvoje. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus, tarp jų ir Paryžiaus Dievo Motinos katedros restauravimą.\r\n\r\nKartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: vieną pirmųjų neogotikinių bažnyčių Paryžiuje - Saint-Jean-Baptiste de Belleville, kuri buvo pastatyta tarp 1854 m. ir 1859 m., vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. \r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1845 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85273,"lng_wgs":2.35056,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paryziaus-dievo-motinos-katedros-restauracija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3d7e8c85-eda4-49f4-988e-6fa1ccadf12a","_revision":"b7fffa48-efce-4be9-a421-21c6d8bc5d3c","id":"778b571a72fcfc8","pavadinimas":"Medilas","aprasymas":"Medilas pirmiausiai kūrėsi ežero saloje, kurioje dar išliko per Šiaurės karą sudegintos mūrinės pilies griuvėsių. Vėliau gyvenvietė persikėlė į ežero krantą. Pats miestelis susideda iš Senojo ir Naujojo Medilo.\r\n\r\nPirmoji katalikų parapinė bažnyčia Naujajame Medile funduota 1457 m. to meto vietos savininko Trakų kašteliono Andriaus Sakaičio – vieno įtakingiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikų didikų. Ši bažnyčia sudegė per Antrąjį pasaulinį karą 1945 m. Po Sakaičių Medilą valdė Radvilos, Franckevičiai, Raiskiai, Grabovskiai. 1687 m. valda atiteko Koščicų giminei – šių savininkų pastangomis 1762 m. Medilui suteiktos miesto savivaldos teisės.\r\n\r\nAntanas Koščicas 1754 m. į Senąjį Medilą pakvietė basuosius karmelitus ir ežerų apsuptyje pastatydino jiems bažnyčią bei nedidelį mūrinį vienuolyną. Iškilo puiki centriško plano šventovė, kurios siluete dominuoja gražus kupolas, šventoriuje stovi varpinė ir dviaukštis vienuolyno mūras, šlaite įrengtos kalvarijos stotys. Fundatoriaus iniciatyva iš Romos buvo atvežtos katakombų kankinio šv. Justino relikvijos, kurios sutraukdavo daug maldininkų. Po 1832 m., kai caro valdžia vienuolyną uždarė, relikvijos perkeltos į Mosaro bažnyčią, kur saugomos iki šiol. Bažnyčios altoriuje yra XVIII a. vidurio krucifiksas, labai panašus į šiandien Vilniaus katedros Tremtinių koplyčioje esantį, o kadaise Vilniaus Antakalnio trinitorių bažnyčiai priklausiusį krucifiksą. Viename šoninių altorių – XVIII a. Marijos Snieginės paveikslas. Medilo bažnyčioje buvo Koščicų giminės portretai, o rūsiuose ilsėjosi jų palaikai.\r\n\r\n1840 m. basųjų karmelitų vienuolynas uždarytas, o bažnyčia 1866 m. rekonstruota į cerkvę. 1920 m. ji grąžinta katalikams, 1945 m. sovietų valdžios uždaryta, 1989 m. vėl grąžinta tikintiesiems. Čia veiklą atnaujino basieji karmelitai.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Medilas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.88333,"lng_wgs":26.92274,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Sakaičiai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/medilas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bed1ac4e-4333-4462-aaba-bb10c8c0fd3d","_revision":"d0d0bedf-db15-4df3-8b8a-e91dcaa3bf4a","id":"79211901107a3e6","pavadinimas":"Zigmanto Vazos (1566-1632) karūnacijos 1594 m. vieta Upsalos katedroje","aprasymas":"Karūnavimo tradicija Švedijoje. Karūnacijos Švedijoje, kaip ir kitose karalystėse, buvo svarbūs įvykiai, turėję religinę prasmę ir demonstravę politinę valią. Karalius būdavo iškeliamas ne tik kaip valdovas, bet ir kaip šalies tėvas. Švedijos monarchų karūnavimai vyko įvairiose vietose. Prieš Švedijai tampant paveldima monarchija, karūnavimo ceremonija turėjo įteisinti išrinktą karalių. Kai kurie viduramžių karaliai, pavyzdžiui, Albrechtas Meklenburgietis, nebuvo karūnuoti, kaip ir regentai Kalmaro unijos metu. Daugiausia Švedijos regentų ir Kalmaro uniją nutraukusios Švedijos karalių, karūnacijų ceremonijų vyko viename svarbiausių ir seniausių religinių centrų valstybėje – apie 1270 m. iškilusioje Upsalos katedroje. Antroji pagal dažnumą karūnacijos vieta, nuo XVIII a. tapusi tradicine, buvo Stokholmas. XX a. pradžioje karūnacijos atsisakyta.\r\n\r\nUpsalos katedroje priskaičiuojama 14 Švedijos valdovų karūnacijų:\r\n\r\n1528 m. Upsaloje vykusi Gustavo I Vazos karūnacija įtvirtino ceremonijos, kurią atlikdavo arkivyskupas, modelį: būsimo valdovo atvykimo, jo patepimo šventu aliejumi (gaudavo religinį leidimą įžengti į sostą), karūnavimo ir išvykimo momentus. Pagal šią tradiciją vyko vėlesnės jo sūnų ir brolio bei kitų dinastijos atstovų karūnacijos. Paprastai su valdovu buvo karūnuojama ir jo sutuoktinė.\r\n\r\nLenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos „Baltoskandijos“ idėja. Vazų dinastijos pradininko Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR), daugiau nei 40 metų valdžiusio Lenkiją ir Lietuvą, Zigmanto Vazos (1566-1632) valdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) nebuvo sėkmingas. Šalyje mažėjo religinės tolerancijos, dėl karų su Švedija, Maskvos valstybe ir Turkija, LDK neteko nemažai gyventojų, nusmuko ūkis, buvo prarasta nemaža Livonijos dalis. Dėl to ir šio valdovo įvaizdis Lietuvos istorinėje kultūroje daugiau neigiamas nei pozityvus. Vadovėliuose jis apibūdinamas kaip neturėjęs didesnių gabumų ir negalėjęs suvaldyti valstybės. Visgi lieka neįvertinti labai ambicingi jo užmojai politinėje srityje. Jis siekė suvienyti tris valstybes palei Baltijos jūrą – Lenkiją, LDK ir Švediją, užimti dar ir Maskvos valstybės sostą, neleidžiant Rusijai įsigalėti Baltijos regione. Tokie valdovo užsienio politikos planai – novatoriški, pralenkę laiką. Tačiau XVI a. pabaigoje geopolitinio šiaurės Baltijos regiono apjungimas buvo trumpalaikis. Personalinė ATR unija su Švedija pasirodė esanti labai silpna, truko tik 1592-1598 m. Nepavyko padidinti geopolitinės galios, vietoje to įsivelta į ilgametį karinį konfliktą. Nemaža dalimi koją pakišo valdovo reakcingumas religinėje srityje. Švedai liuteronai bijojo aršaus kataliko Zigmanto Vazos valdymo, nors karūnacijos metu jis ir pažadėjo išlaikyti viešpataujančią liuteronybės padėtį. Visgi ceremonijoje dalyvavo popiežiaus pasiuntinys Germanicus Malaspina. LDK valdovas irgi siekė susilpninti protestantizmą bei pajungti Stačiatikių bažnyčią popiežiui. Tad XVI a. pabaigoje kilusi „Baltoskandijos“ idėja liko tik iki šiol neįgyvendinta, nors ir perspektyvia ambicija.\r\n\r\nLenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos karūnacija Upsaloje. Karūnuotis Švedijos karaliumi Zigmantui Vazai buvo natūralu. Tai buvo šalis, kur jis gimė ir užaugo, švedų kalba buvo jo gimtoji. Sostas buvo paveldimas, todėl patrauklesnis nei ATR būti elekciniu valdovu. Juolab, kad su tėvu Jonu III Vaza dar 1589 m. buvo aptarę jo grįžimo į Švedijos valdovus planą. 1593 m. sausio mėn. valdovą pasiekė žinia apie tėvo mirtį. 1593 m. vasarą, suderinęs su seimu, Zigmantas Vaza, kartu su karaliene Ona Habsburgaite (1573–1598), kuri buvo ką tik pagimdžiusi pirmagimę dukrą Oną Mariją ir ją palikusi Onos Radvilienės globai, ATR seimo nariais, valstybės pareigūnais, didikais ir dvasininkais – iš Varšuvos Vysla išplaukė į Gdanską, o iš čia – į Švediją dalyvauti prieš pusantrų metų mirusio tėvo Jono III Vazos laidotuvių ceremonijose ir jo paties karūnavime teisėtu Švedijos valdovu. 1593 m. spalio 10 d. visa delegacija sėkmingai pasiekė Stokholmą.\r\n\r\n1594 m. vasario 19 d. Zigmantas Vaza ir Ona Habsburgaitė Upsalos katedroje buvo karūnuoti Švedijos karaliais. Dar prieš ceremoniją, valdovas Upsalos rūmuose, supamas dvasininkų ir didikų, padėjęs ranką ant atverstos Biblijos, prisiekė, kad laikysis suderintų susitarimų, kurių svarbiausi skelbė, kad Švedija turi išlaikyti savo valdžią, įstatymus, papročius ir – svarbiausia - liuteronų tikėjimą. Po to, Zigmantas Vaza, virš kurio buvo laikomas specialus baldakimas, pėsčiomis, lydimas gausios palydos, ėjo prie katedros. Priešais bažnyčią jį pasitiko Švedijos vyskupai. Zigmantui Vazai ir jo žmonai Onai Habsburgaitei įėjus į katedrą, pasigirdo giesmės (švediškai) ir vargonų muzika. Išklausius arkivyskupo Abraomo Andriaus Angermano pamokslą, dvasininkui meldžiantis, valdovas persirengė ypatingomis brangenybėmis puoštais  drabužiais. Valstybės pakancleris perskaitė karaliaus įsipareigojimus, kuriems šis prisiekė. Tuomet arkivyskupas patepė Zigmantą Vazą šventais aliejais, uždėjo karūną ir davė kitus valdžios simbolius – skeptrą ir obuolį, laimindamas ir linkėdamas ilgai ir laimingai valdyti. Mušant būgnams ir trimituojant trimitams bei šaudant iš patrankų, naujasis karalius sėdo į jam paruoštą sostą. Netrukus po to buvo karūnuota Zigmanto Vazos žmona Ona Habsburgaitė.\r\n\r\nPo ceremonijos karališkoji pora iškilmingai palydėta į Upsalos pilį, kur kelias dienas priėmė sveikinimus ir valdinių priesaikas. Po karūnavimo grįžęs į Stokholmą, sostinėje dar rezidavo keletą mėnesių, bet vėliau grįžo į ATR. Švedijos valdymas paskirtas Karališkajai tarybai, kuriai vadovavo karaliaus dėdė Karolis Sudermanietis. Pastarasis regentas ir pats norėjo tapti Švedijos karaliumi, dėl to suūnėnui tapo tuo, kuo Šekspyro Hamletui buvo Klaudijus. Zigmantui Vazai valdant ATR, Karolis Sudermanietis, pasirėmęs liuteroniška bajorija, būrė opoziciją. Ilgai laukti neteko: 1599 m. Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą. \r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1594 m.","miestas":"Upsala","salis":"Švedija","lat_wgs":59.85818,"lng_wgs":17.63353,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zigmanto-vazos-1566-1632-karunacijos-1594-m-vieta-upsalos-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"93712d8c-71dd-4dab-978e-50247c4ad38a","_revision":"a54502fc-46df-4608-a20e-f989d9352d36","id":"7a4f83aff2109b1","pavadinimas":"Milžinkapio piliakalnis","aprasymas":"Kituose šaltiniuose - Pabudkalnis. Milžinkapio piliakalnis yra į 1 km į šiaurės rytus nuo Eisulių, tarp Aukštųjų ir Žemųjų Eisulių. Šiose vietose buvo įrengtas Ragainės griovų parkas, dėl įspūdingų reginių vadintas „Lietuvos Šveicarija“. Per karines pratybas 1871 m. ant Milžinkapio piliakalnio (vok. Signalberg), vienoje aukščiausių Mažosios Lietuvos vietų, į šiaurę nuo Priegliaus ir Pisos, buvo pastatytas apžvalgos bokštas, vadinamas Bismarcko vardu. Tokie bokštai statyti aukščiausiose krašto vietose - jie simbolizavo vokiečių pergales ir pretenzijas į šias žemes. Ant Pabudkalnio tebėra išlikusios jo liekanos. „Birutės“ draugija 1912 m. kritikavo bokšto statybas, teigdama, kad paminklas „lietuvių skriaudėjui Bismarkui statomas Lietuvos širdyje“ ir pranašavo, kad „pastatė rankos, rankos ir nugriaus“.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/eisuliai-aukstieji\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/pabudkalnis-3","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Eisuliai (Garino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.02001,"lng_wgs":22.11336,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/milzinkapio-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cea1f58e-d959-4765-9a60-d809456ca0fa","_revision":"8a3038a4-242f-40d2-ad02-2a8457374f02","id":"7a624326ed8ed5a","pavadinimas":"Vestvilio lietuvių tautinės kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vestvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.02115,"lng_wgs":-87.63365,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vestvilio-lietuviu-tautines-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1f04bb3f-957c-4b7f-bab7-f9a5494ff984","_revision":"48e7dd14-43ce-46b4-969a-1377f04918c3","id":"7a73faa2ffc1ff4","pavadinimas":"Aleksandro Chodkevičiaus disertacija Miunchene","aprasymas":"Miunchene saugomas Aleksandro Chodkevičiaus 1588 m. disertacijos Disputatio philosophica de communibus naturalium rerum principiis egzempliorius.\r\n\r\nAleksandras Chodkevičius (m.1626) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo ir valstybės veikėjas, nuo 1605 m. – Trakų vaivada, garsiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus brolis. Aleksandru baigėsi Chodkevičių Bychovo šaka.\r\n\r\nA. Chodkevičius studijavo teisę ir filosofiją Ingolštato jėzuitų universitete. 1588 m. apgynė ir paskelbė disertaciją de communibus naturalium rerum principiis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/chodkeviciai\nhttps:\/\/www.digitale-sammlungen.de\/en\/details\/bsb10156487","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1588 m.","miestas":"Miunchenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.15133,"lng_wgs":11.58117,"autoriai":"Aleksandras Chodkevičius","susijusios_asmenybes":"Aleksandras Chodkevičius (1560\/1559)– 1626)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/aleksandro-chodkeviciaus-disertacija-miunchene"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"575c97f2-6eae-4836-bb08-27a6a04effa8","_revision":"5b03ccde-6999-4c80-b709-46cf71c5c2ae","id":"7bcf2a183a9ca8e","pavadinimas":"Namas Varnoje, kuriame gyveno Jonas Basanavičius","aprasymas":"Minint Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį, Lietuvos Respublikos ambasados Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai iniciatyva Varnoje (Bulgarija), ant namo, kuriame kadaise gyveno Lietuvos valstybės veikėjas dr. J. Basanavičius, atidengta paminklinė atminimo lenta. Ji yra ant Krastyu Mirski gatvės 3-iojo namo.\r\n\r\n1892–1905 Varnoje gydytoju dirbęs J. Basanavičius (nuo 1894 – Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas) dalyvavo miesto politiniame (aktyvus demokratų partijos, Varnos tarybos narys), visuomeniniame, kultūros ir mokslo (įkūrė Medicinos istorijos muziejų, Archeologijos draugiją) gyvenime, rūpinosi miesto sanitarine būkle, parengė Varnos pavertimo kurortu projektą. J. Basanavičiaus vardu pavadinta viena miesto gatvių, atidengta memorialinė lenta, rengiamos mokslinės konferencijos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/varna-1\/\nhttps:\/\/ro.mfa.lt\/ro\/lt\/naujienos\/varnoje-atidengta-paminkline-atminimo-lenta-dr-jonui-basanaviciui","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1892–1905 m.","miestas":"Varna","salis":"Bulgarija","lat_wgs":43.20298,"lng_wgs":27.91136,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Basanavičius (1851–1927)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-varnoje-kuriame-gyveno-jonas-basanavicius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"45b52556-5c1f-41f1-8865-92c217637e8f","_revision":"ecdb1792-af16-432e-9197-22520f9eb88a","id":"7c53efe68ff2584","pavadinimas":"Tado Kosciuškos vardo gatvė Nantikoke","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - gatvė Nantikoko mieste Pensilvanijos valstijoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Nantikokas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.19877,"lng_wgs":-75.98954,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-vardo-gatve-pensilvanijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f2e3f6a3-0ebc-4425-bb86-bd51c7d0d482","_revision":"73229dae-e578-47c1-8cba-059f468783ea","id":"7ca0bcf0a6cd3de","pavadinimas":"Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto sarkofagai Vavelio katedroje","aprasymas":"Žygimantas Senasis (lenk. Zygmunt I Stary) 1467 m. (Kozienicuose) - 1548 m. (Krokuvoje), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius iš Jogailaičių dinastijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos iš Habsburgų dinastijos sūnus, Bonos Sforzos vyras, Onos Jogailaitės, Žygimanto Augusto, Švedijos karalienės Kotrynos, Jono iš Lietuvos kunigaikščių tėvas. Daugiausia gyveno Jogailaičių dvaruose Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą gavo 1506 m. mirus broliui Aleksandrui.\r\n\nSvarbiausias Žygimanto Senojo tikslas buvo apie Lenkijos karalystės karūną sutelkti visas Jogailaičių valdas, sukurti Vidurio Europoje centralizuotą, dinastijos paveldimai valdomą monarchiją. Jis patvirtino Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529 m.). Didelę politinę įtaką Žygimantui Senajam, ypač jam pasenus, darė antroji žmona Bona Sforza (vedė 1518 m.). Per pergalingą ir Europoje pagarsėjusį Oršos mūšį (1514 m.) buvo sustabdytas Maskvos veržimasis.\n\n\n\n\n\n\n\n\nKaip Lenkijos karaliui, Žygimantui Senajam vasalo priesaiką 1525 m. davė tuomet susikūrusios Prūsijos kunigaikštystės kunigaikštis, sesers Sofijos Kazimieraitės sūnus hercogas Albrechtas Brandenburgietis, bet Žygimantas Senasis nepasinaudojo proga pareikalauti iš Prūsijos valdovo Mažosios Lietuvos žemių, o dargi perleido jai dalį Žemaitijos su Katyčiais. Valdant Žygimantui Senajam Lenkijoje ir Lietuvoje plito humanizmo ir Renesanso idėjos, pats jis skatino Renesanso architektūros ir dailės plėtotę. Kovojo su reformacija.\n\n\n\nNuo 1544 LDK faktiškai valdė sūnus Žygimantas Augustas. Iš 4 kitų Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos vaikų Izabelė (1519–59) ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo, Ona Jogailaitė (1523–96) – už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro, Kotryna (1526–83) – už Švedijos karaliaus Jono III.\n\n\n\n\nŽygimantas Augustas, (lenk. Zygmunt II August) 1520 m. (Krokuvoje) - 1572 m. (Knišine) -  Lietuvos didysis kunigaikštis (1548–72 m.) ir Lenkijos karalius (nuo 1548). Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos sūnus. Paskutinis iš Jogailaičių dinastijos. Abiejų valstybių valdovu tapo 1548 m. mirus tėvui. Sprendė sudėtingas vidaus ir užsienio politikos problemas. Siekdamas papildyti LDK iždą įsakė didžiojo kunigaikščio žemėse 1547 m. pradėti Valakų reformą, 1566 m. patvirtino II Lietuvos Statutą, ginantį bajorų interesus ir plečiantį jų teises, todėl Žygimantui Augustui valdant silpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia. Nuo 1547 m. jam įtaką darė galingi kunigaikščiai Radvilos: prieš motinos ir lenkų ponų valią 1547 m. Žygimantas Augustas vedė Barborą Radvilaitę.\n\nIntensyvėjant ir plečiantis Livonijos karui (1558–83 m.) su Rusijos caryste, Žygimantas Augustas ėmė siekti unijos su Lenkija: susitelkusi į luomą ir tampanti vis galingesne jėga LDK bajorija atsisakinėjo ilgai kariauti, mokėti į valstybės iždą mokesčių (iždas sparčiai tuštėjo, neužteko lėšų karo reikmėms), reikėjo Lenkijos paramos. Kai sudarant Liublino uniją (1569 m.) LDK atstovai ėmė priešintis lenkų ponų reikalavimams inkorporuoti ją į Lenkiją, Žygimantas Augustas, šių ponų paveiktas, įsakė prie Lenkijos prijungti LDK priklausiusias Voluinės, Podolės, Braclavo, Kijevo ir Palenkės vaivadijas, tuo pažeisdamas visose privilegijose ir Lietuvos Statute įrašytą Lietuvos didžiojo kunigaikščio priesaiką nemažinti LDK teritorijos. Visgi pačią uniją Žygimantas Augustas patvirtino ne kaip unitarinę valstybę, o kaip lygiateisę abiejų valstybių (Lenkijos ir Lietuvos) federaciją (Abiejų Tautų Respublika).\n\n\n\nŽygimantui Augustui valdant Lietuvoje ir Lenkijoje labiau nei kitu laikotarpiu išsiplėtė reformacijos judėjimas. Jam valdant buvo baigti tėvo pradėti statyti Valdovų rūmai Žemutinėje pilyje. Šiuose rūmuose Žygimantas Augustas sukaupė didelę vertingų knygų biblioteką (Žygimanto Augusto biblioteka), paveikslų rinkinių (padovanojo Jėzuitų kolegijai), veikė kapela. Valdant Žygimantui Augustui Vilniuje labai padaugėjo gyventojų, pastatyta renesansinių pastatų, plėtėsi prekyba ir amatai. LDK sostinė Vilnius tapo vienu gražiausių Rytų ir Vidurio Europos, pačiam Žygimantui Augustui – mėgstamiausiu miestu, kuriame jis, atvažiavęs iš Krokuvos, gyvendavo. Žygimantas Augustas rėmė iš Vakarų Europos atvykstančius mokslininkus, rašytojus, menininkus, muzikantus. Mėgo rengti masines puotas, prabangias iškilmes, riterių turnyrus, ypač medžiokles. Mirė bevaikis.\n\n\n\nŽygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas palaidoti Vavelio katedroje.\r\n\r\n \r\n\r\nLukšaitė Ingė, Matulevičius Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zygimantas-senasis\/, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zygimantas-augustas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.05472,"lng_wgs":19.93579,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572); Žygimantas Senasis (1467–1548)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zygimanto-senojo-ir-zygimanto-augusto-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"87b532e9-080f-4509-881f-988c773fc439","_revision":"0e66d1d1-d7bc-410d-ac7f-4f96c096a84b","id":"7d50a36221d1ee3","pavadinimas":"Detroito Šv. Petro lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Šv. Petro lietuvių parapija Detroito vakariniame rajone buvo įkurta 1921 m., siekiant patenkinti lietuvių imigrantų, dirbusių netoliese esančioje „Ford Rouge“ gamykloje, dvasinius poreikius. Kadangi ši bendruomenė kūrėsi vėliau ir buvo kuklesnė nei senoji Detroito lietuvių kolonija rytinėje miesto dalyje, parapija pasirinko praktiškesnį ir pigesnį sprendimą. Užuot statę didingą mūrinę katedrą, vietos lietuviai savo lėšomis ir rankomis pastatė paprastesnę šventovę, kuri tapo vakarinių Detroito lietuvių (vadinamų „vakariečių“) bendruomenės širdimi. Ši bažnyčia dešimtmečius tarnavo kaip kultūrinė užuovėja, kurioje greta pamaldų vyko tautinių šokių repeticijos, veikė choras bei nedidelė parapinė mokykla.\nBažnyčios architektūra iš tiesų išsiskiria savo paprastumu ir medine karkasine konstrukcija, kuri Amerikos miestų pramoniniuose rajonuose buvo būdinga pradinėms imigrantų bažnyčioms. Tai stačiakampio plano, vienanavis pastatas, kurio išorė yra apkalta medinėmis dailylentėmis (vėliau – vinilo ar aliuminio danga), suteikiančiomis jam labiau gyvenamojo namo ar kuklaus susirinkimų kambario, o ne monumentalios katedros išvaizdą. Priekinėje dalyje dominuoja nedidelis, kvadratinis varpinės bokštelis su kryžiumi, o fasado langai išlaiko neogotikos elementus primenančias arkines formas. Viduje interjeras buvo įrengtas paprastai, tačiau jaukiai, pabrėžiant bendruomeniškumą ir namų šilumą, kas buvo labai svarbu sunkiai dirbantiems fabriko darbininkams.\nŠiuo metu Šv. Petro bažnyčia nebeatlieka savo pirminės lietuviškos funkcijos, nes parapija oficialiai buvo uždaryta 1995 metais, o vėliau sujungta su Dievo Apvaizdos lietuvių parapija Pietfilde (Southfield). Bažnyčios pastatas, kurį matėte „Google Street View“, išliko, tačiau jame šiuo metu veikia kita krikščioniška bendruomenė (dažniausiai aptarnaujanti vietos ispanakalbius gyventojus). Nors pastatas yra kuklus ir nebepriklauso lietuviams, jis išlieka svarbiu Detroito „West Side“ rajono istorijos liudininku, primenančiu apie lietuvių darbininkų pastangas sukurti savo dvasinius namus su ribotais ištekliais, bet dideliu pasiaukojimu.\n\nFainhauzas, S. (1977). Lietuviai daugiatautėje Amerikoje: Detroitas. Chicago: Lithuanian Library Press.\nKairys, A. (1982). JAV lietuvių kultūros istorijos bruožai. Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 3: Mid-West and Western States. Brooklyn: Lithuanian Religious Aid.\nThe Detroit News Archive. (1995). The Passing of a Landmark: St. Peter’s Parish Closes Its Doors. [Archyvinis straipsnis].\nVaitnevičius, V. (1951). Detroito lietuvių kolonijos metraštis. Detroit: Lietuvių namų bendrovė.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Detroitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.30512,"lng_wgs":-83.12619,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/detroito-sv-petro-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b6370ba6-a094-48ec-99c6-c3db897b879a","_revision":"69148ab7-bc11-4b57-a6e8-c675dad52aae","id":"7d9ac456bc15d14","pavadinimas":"Ateitininkų namai Lemonte","aprasymas":"Šiaurės Amerikos Ateitininkų organizacija – reikšmingas lietuviškas sambūris, veikiantis iki šių dienų. Organizacija įsikūrusi kiek tolėliau nuo Čikagos, Lemonto apylinkėse. Lietuvių jaunimo katalikų sąjunga „Ateitis“ 1979 m. organizacijos būstinei nupirko šv. Vincento Pauliečio vienuolynui priklausiusį pastatą su dideliu, 1943 m. statytu rezidenciniu pastatu[1]. Tiesa, 1980-aisiais moksleivių ateitininkų mėnesiniame žurnale nuogąstauta, kad „būtų tiesiog nusikaltimas, jeigu lietuviai neišlaikytų šitos tvirtovės šalia Lemonto. Kur ir kada vėl pasitaikytų tokia reta proga rasti 27 kambarių rūmus, su 25-iais akrais gražios žemės ir dar tokioje apylinkėje, į kurią daugumas jaunų lietuvių šeimų keliasi gyventi? Kaip būtų galima ką nors panašaus dabar pastatyti, neužmokant dvigubos kainos? O jeigu ir pajėgtume ką nors panašaus pastatyti už 10 metų, tai ar nebūtų jau per vėlu?.”[2] Ateitininkų namuose tebevyksta įvairios lietuviškos veiklos, 1984-1988 m. čia laikytos lietuviškos pamaldos[3]. Sodelyje – ąžuolyne, organizuojamos kultūrinės – bendruomenės šventės.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 63.\r\n\r\n[2] Rima Sidrienė. Nauja tvirtovė Ateitinkų namai. Ateitininkai, nr. 1., 1980 m., p. 40.\r\n\r\n[3] Lemont. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/lemont\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1979 m.","miestas":"Lemontas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.65971,"lng_wgs":-87.97161,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ateitininku-namai-lemonte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9d707830-9f50-42f8-986d-607065f8a5b0","_revision":"0bc852ee-9b01-453c-aa86-712cddcb6ea5","id":"7dd0ad6f331faa7","pavadinimas":"Tado Kosciuškos vardu pavadinta gatvė Rio de Žaneire","aprasymas":"Rio de Žaneire yra gatvė, pavadinta Tadui Kosciuškai atminti - Rua Tadeu Kosciusco.\r\n\r\nTadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\n\n1892 Rio de Žaneire apsigyveno vienas pirmųjų lietuvių K. Guraina. Daugiau jų įsikūrė po 1926. Susibūrė dvi lietuvių kolonijos – pačiame mieste ir Rio de Žaneiro valstijoje. 1928–30 veikė organizacija Vairas, 1934–37 Lietuvių sąjunga Brazilijoje Vilnis, 1936 įsteigti lietuvių kalbos kursai (vadovai S. Bakšys, E. Pažera). 1938 paskirtas Lietuvos garbės konsulas Rio de Žaneire E. Mobergas, 1940 – F. Majeris (nuo 1951 įgaliotasis ministras; 1961 pasiuntinybės veikla sustabdyta). Iki II pasaulinio karo veikė Šv. Kazimiero bendruomenė. 1953 spaustuvę čia įsigijo V. Petronis, veikė kultūros organizacija Dainava (pirmininkas J. Malaiška), 1958 – katalikų jaunimo būrelis Ateitis, Lietuvių katalikių moterų draugija (pirmininkė A. Saurusaitienė). 1957–64 rengti sekmadieniniai radijo pusvalandžiai Lietuvos balsas (vadovas kunigas Z. Ignatavičius). 1958 įkurta Brazilijos lietuvių bendruomenė. 1930 Rio de Žaneire gyveno 24, 1976 – apie 140 lietuvių šeimų.\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rio-de-zaneiro-lietuviai\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Rio de Žaneiras","salis":"Brazilija","lat_wgs":-22.91447,"lng_wgs":-43.18838,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-vardu-pavadinta-gatve-rio-de-zaneire"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9bb0dac5-6fe4-4cef-bc97-58fa6bc5f9ed","_revision":"8146cc24-9d41-4873-8e2a-bffcdbf21ed0","id":"7dda6cf1d34b371","pavadinimas":"Bostono Amerikos lietuvių tautinės sąjungos būstinė","aprasymas":"Pietinio Bostono Lietuvos piliečių sąjunga įkurta dar 1899 m.[1] 1950 m. jos nariai įsigijo namą, kuriame buvo įrengtos dvi koncertų ir renginių salės ir įvairios kitos patalpos. Anot vieno iš sąjungos kūrėjų, tuomečio jos pirmininko Jono Kasmausko, Bostone lietuviai „neturėjo tokios pastogės, kur būtų juntama grynai lietuviška nuotaika, (...) kur būtų galima surinkti ir saugoti lietuviams brangią medžiagą. Norime, kad ši vieta būtų tikras lietuviškumo židinys“[2].\r\n\r\nPastato perstatymo projektą rengė inžinierius Jonas Mikalauskas, konsultavo inžinierius Kazimieras Kriščiukaitis ir architektas Jurgis Okunis. Sąjungos interjerą dekoravo Kauno meno mokyklos absolventas, scenografas Viktoras Andriušis. Pagrindiniu vidaus erdvių akcentu tapo salių puošyba. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveikslai ir kitai tautiniai elementai, anot dailininko V. Andriušio, kvietė „jaunuomenę po lietuvišku stogu pabūti“[3]. Atnaujinta būstinė duris atvėrė 1952 m. pradžioje[4]. Namai dar kartą pertvarkyti 1958-aisiais, suremontuota viena salė, įrengiant joje nišą Vytauto Didžiojo statulai, ir pirmojo aukšto koridorius[5].\r\n\r\nCentro veiklos istorija iliustruoja lietuviškosios veiklos dinamiką. Pirmosios bangos emigrantų gretas papildę „antrabangininkai“, davė impulsą lietuvybės plėtimuisi, ir inicijavo naujų visuomenių objektų statybą ar įsigijimą.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 62.\r\n\r\n[2] Lietuviški Tautos Namai Bostone. Dirva, 1951 m. spalio 4 d., p. 1.\r\n\r\n[3] Ibid.\n[4] Tautinės Sąjungos namų atidarymas Bostone. Dirva, 1952 m. vasario 14 d., p. 8.\r\n\r\n[5] Senstelėję namai jaunina veidą. Dirva, 1958 m. rugsėjo 4 d., p. 6.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1952 m.","miestas":"Bostonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.33787,"lng_wgs":-71.04893,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bostono-amerikos-lietuviu-tautines-sajungos-bustine"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"35636c3a-79ec-4a9a-ac03-6005aedf3756","_revision":"8df43437-a0dc-4aeb-a426-98a6c2081460","id":"7e9bd73a134d1d8","pavadinimas":"Polockas","aprasymas":"Seniausias dabartinės Baltarusijos miestas, metraščiuose paminėtas jau 862 metais. XI–XIII a. buvo kunigaikštystės sostinė. Nuo XII a. pabaigos puldinėtas lietuvių, XIII a. pateko Lietuvos valdžion kaip Polocko kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos, panaikinus kunigaikštystę Polocko žemė buvo valdoma vietininko, o XVI a. pradžioje tapo vaivadija. XIV–XVI a. Polockas klestėjo kaip garsus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras. 1498 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės. 1633 m. stipriai nukentėjo nuo Maskvos kariuomenės sukelto gaisro. Didžioji miesto dalis (dešiniajame Dauguvos krante) prie Rusijos imperijos buvo prijungta 1772 m., kairysis krantas – 1793 m., per Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą.\r\n\r\nSenojo miesto struktūra labai panaši į Vilniaus: kalvota vietovė, dviejų upių – Dauguvos ir Palatos – santaka, dvi pilys (Aukštutinė ir Žemutinė), kurios aptvėrė miesto teritoriją ir saugojo nuo priešų antpuolių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais išsiplėtė, pastatyta įvairių konfesijų šventovių, kurios liudijo apie intensyvų religinį to meto miestiečių gyvenimą.\r\n\r\nAukštutinės pilies teritorijoje XI a. iškilęs Šv. Sofijos soboras išsiskyrė miesto panoramoje. Iš pradžių priklausė stačiatikiams, nuo XVII a. unitams. Šiaurės karo metu paverstas amunicijos sandėliu. 1710 m. sprogus čia saugomam parakui, pastatas sugriuvo, liko tik keli fragmentai. XVIII a. viduryje soboras iš naujo pastatytas pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą. Vienoje jos  koplyčioje buvo palaidotas unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius. Po 1642 m. įvykusios beatifikacijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega 1650 m. palaimintojo Juozapato relikvijoms parūpino sidabrinį sarkofagą. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, palaimintojo palaikai buvo iškelti ir pradėjo ilgą klajonių kelią, kuris 1949 m. baigėsi Romos Šv. Petro bazilikoje. Panaikinus bažnytinę uniją, Šv. Sofijos soboras buvo apleistas.\r\n\r\nIlgą laiką Polockas garsėjo Jėzuitų kolegija, 1580 m. įsteigta Stepono Batoro ir veikusia iki 1820 m.\r\n\r\nViena seniausių Polocko šventovių – šv. Eufrosinijos Polockietės, vienos pirmųjų šventųjų moterų, 1128 m. įkurtas stačiatikių moterų vienuolynas su XII a. statytu Išganytojo soboru.\r\n\r\nPolocke gimė ir bernardinų globojamas mokėsi pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas ir vienas rusėnų raštijos kūrėjų Pranciškus Skorina.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Polockas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.48587,"lng_wgs":28.75855,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Steponas Batoras (1533–1586); Kazimieras Leonas Sapiega (1609–1656); Pranciškus Skorina (1486–1551)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/polockas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"603540b4-17b4-4281-8a90-962b550b3cc2","_revision":"72659470-ad03-4865-b279-451ad6a31f23","id":"7eeee4879f81129","pavadinimas":"Leidiniai Latvijos nacionalinėje bibliotekoje","aprasymas":"Latvijos nacionalinėje bibliotekoje Rygoje saugomos XVI a. Vilniuje, brolių Mamoničių spaustuvėje kirilica išleistos knygos: Трибуналъ обователем великого княжества Литовского (1586 m.), Статут великого княжества Литовского (1588 m.) ir Апостол (1592 m.). Taip pat XVII a. Lietuvoje kirilica išspausdintas Naujasis Testamentas, XVIII a. Vilniaus jėzuitų išleista lietuvių gramatika, kalendorius iš spaudos draudimo laikų, Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke) sudarytas ir 1800 metais Karaliaučiuje išleistas „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynas“, 1883 ir 1884 m. laikraščio „Aušra“ numeriai ir kiti vėlesnių laikotarpių leidiniai.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVI-XIX a.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.94106,"lng_wgs":24.09689,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/leidiniai-latvijos-nacionalineje-bibliotekoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a4fa513c-f9bb-4ec7-9225-85ebb32cd055","_revision":"37579e5d-5fa3-484f-9209-fba6def20603","id":"7fa9da8e27e9a78","pavadinimas":"Krėvos pilis","aprasymas":"Krėvos pilis – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilis, pastatyta XIV a. I pusėje (greičiausiai po 1338 m.) Algirdo, senos medinės pilies vietoje. Pilis priskirtina ankstyvųjų lietuviškų aptvarinių (gardinių) pilių tipui, priklausė XIV a. suformuotai gynybinių įtvirtinimų sistemai. Pagrindinę gynybinę aptvarinių pilių funkciją atlieka kvadratinio plano aptvaras – sienos, papildytos vienu ar keliais bokštais. Galima sakyti, XIV a. pr. Lietuvoje buvo pastatytos keturios ankstyviausios tokio tipo mūrinės pilys „seserys“ - Kauno, Krėvos, Lydos ir Medininkų.\r\n1338–1345 m. pilį valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Po Algirdo mirties Krėvą paveldėjo jo sūnus Jogaila. 1382 m. pilyje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Jogailos dėdė kunigaikštis Kęstutis, joje buvo kalinamas Kęstučio sūnus Vytautas, kuris iš jos pabėgo. 1385 m. čia buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kurioje buvo numatytas Jogailos ir visos Lietuvos krikštas ir glaudesni LDK santykiai su Lenkijos Karalyste. 1392 m. pilis atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1433 m. rugpjūtį pilį nuniokojo Švitrigailos šalininkų kariuomenė. 1503–1506 m. ją puolė Krymo totoriai, o 1519 m. pilį buvo užėmusi Maskvos kariuomenė. 1564 m. Žygimantas Augustas Krėvą padovanojo iš Maskvos į Lietuvą atbėgusiam kunigaikščiui Andrejui Kurbskiui.\r\nPilis palaipsniui neteko gynybinės funkcijos, XVIII a. pab. galutinai prarado karinę reikšmę, o statiniai palaipsniui buvo naikinami, ardomi ir griuvo patys. Tokia būklė tęsėsi visą XIX a. Pilis smarkiai nukentėjo per I Pasaulinį karą, kai trejus metus Krėva buvo fronto linijoje. Miestelis buvo padalintas į dvi dalis, pilis atsidūrė vokiečių pusėje. Vokiečiai pilies pastatus panaudojo gynybiniais tikslais – juose buvo įrengti betoniniai gynybiniai įrenginiai (prie mažojo bokšto ir pietinės sienos) ir sargybos aikštelės. Kartais dabartiniai tyrinėtojai klysta vokiečių 1915 m. bunkerius įvardindami kaip dar vieną bokštą ir juos netgi pateikia rekonstrukcijose. Rusų kariuomenė artilerijos pabūklais atakavo Krėvos pilį - XIV a. pradžios statinys negalėjo atsilaikyti prieš XX a. šaunamuosius ginklus (pilis buvo nepritaikyta gintis nuo šaunamojo ginklo). Krėvos gyventojai taip pat prisidėjo prie pilies nykimo, pamažu ją ardė plytoms – aplinkiniai ūkiniai pastatai pastatyti iš raudonų ir labai panašių į pilies plytų. 1929 m. Vilniaus vaivadijos Paminklų konservavimo komitetas pradėjo Krėvos pilies mūrų konservaciją. Pilis nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Pastaruoju metu vykdomi konservavimo darbai.\r\n \r\n\r\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. I pusė","miestas":"Krevas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.30923,"lng_wgs":26.28241,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Jogaila (1348–1434); Kęstutis (apie 1297–1382); Švitrigaila (apie 1370–1452); Vygantas (Vygandas \/ Vyguntas) (? – 1392)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/krevos-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f703e82f-0c37-4c22-9604-f3396a19f8cd","_revision":"51d24eab-e548-48b3-aaac-1270b4789407","id":"7fd9221389519f0","pavadinimas":"Mahanoi Sičio Šv. Juozapo bažnyčia","aprasymas":"Mahanoi Sičio Šv. Juozapo lietuvių parapija įkurta dar 1888 m. Jos atsiradimas glaudžiai susijęs su XIX a. pabaigos „anglies karštine“ Pensilvanijoje, kai tūkstančiai lietuvių imigrantų plūdo dirbti į kasyklas. Pradinė bendruomenė meldėsi kuklesnėse patalpose, tačiau stiprėjanti išeivių ekonominė padėtis ir noras turėti dvasinį centrą paskatino statyti didingą šventovę. Dešimtmečius ši bažnyčia buvo ne tik religinis prieglobstis, bet ir esminis socialinis centras, kuriame veikė parapinė mokykla, šalpos draugijos ir vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, padėjęs lietuviams integruotis į Amerikos visuomenę neprarandant savo tautinės tapatybės.\nŠv. Juozapo bažnyčios pastatas, iškilęs pačioje XX a. pradžioje, yra būdingas Pensilvanijos kasyklų miestelių neogotikinės architektūros pavyzdys. Šventovė pasižymi monumentaliu plytų mūru ir griežtomis, vertikalumą pabrėžiančiomis linijomis. Fasade dominuoja du simetriški, smailėjantys bokštai, kurie ilgą laiką buvo aukščiausi Mahanoy City silueto akcentai, simbolizuojantys bendruomenės dvasinį pakilimą. Vidaus erdvė buvo suplanuota siekiant pabrėžti sakralumą: aukšti skliautai, puošnūs altoriai ir vitražai, kuriuose įamžinti lietuvių kilmės šventieji bei tradiciniai krikščioniški simboliai. Bažnyčios interjeras atspindėjo turtingą lietuvių liaudies meno įtaką, kuri harmoningai derėjo su tuo metu JAV vyravusiais bažnytinės architektūros kanonais.\nDėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ir kasybos pramonės nuosmukio, Alentauno (Allentown) vyskupija 2008 m. priėmė sprendimą sujungti Mahanoy City parapijas, o Šv. Juozapo bažnyčią oficialiai uždaryti. Pastatas kurį laiką stovėjo tuščias, kol galiausiai buvo parduotas privatiems savininkams. Nors išorinė pastato struktūra išliko autentiška ir vis dar primena apie buvusią lietuvių bendruomenės šlovę, interjeras buvo išmontuotas, o religiniai artefaktai išskirstyti arba perduoti saugoti kitoms institucijoms. Šiandien pastatas išlieka svarbiu vietos istorinio paveldo objektu, tačiau nebeatlieka savo pirminės sakralinės funkcijos.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mahanoi Sitis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.80985,"lng_wgs":-76.14762,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mahanoi-sicio-sv-juozapo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"06e046d1-9154-439d-bd5c-b02488156370","_revision":"07e04473-552e-4033-a6b1-8290021e39b0","id":"7ffb97cfb0e9224","pavadinimas":"Kosciuškos vardu pavadinta sala Aliaskoje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Kosciuškos vardu pavadinta sala Aliaskos valstijoje. Pavadinimą salai 1879 m. suteikė Aliaskos tyrėjas William Healey Dall.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1879 m.","miestas":"Edna Bėjus","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":56.02667,"lng_wgs":-133.59767,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-vardu-pavadinta-sala"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"219001ba-04c9-4b70-90fd-158549928fc3","_revision":"5bf81abd-1857-4ab1-8031-cac0cc5cc0ca","id":"80082e15d7124dc","pavadinimas":"Patnamo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Patnamas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.92916,"lng_wgs":-71.86978,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/patnamo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bde0748e-00d4-466f-80db-b4060b077f3b","_revision":"0635e348-85c1-44d5-90e0-b202547cdac0","id":"802a8782e58f7f2","pavadinimas":"Nachmano Rachmilevičiaus kapas Jeruzalėje","aprasymas":"Rachmilevičius Nachmanas (1876 m. Valkaviske (Baltarusija) - 1942 Jeruzalėje) - lietuvių visuomenės ir politikos veikėjas. 1896–1900 m. studijavo Karaliaučiaus ir Heidelbergo universitetuose. Filosofijos daktaras (1900 m.). 1905 m. atvyko į Lietuvą, Vilniuje dalyvavo žydų savišalpos ir kultūros organizacijų veikloje. Per I pasaulinį karą buvo Centrinio žydų tremtinių komiteto vicepirmininkas. 1916–18 m. – Vilniaus miesto valdybos narys. 1918 12 11 kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1918–20 m. prekybos ir pramonės viceministras, 1920–22 m. Steigiamojo Seimo narys. 1928–32 m. gyveno ir dirbo Berlyne. 1935–42 m. Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje.\r\n\r\nNachmanas Rachmilevičius palaidotas Jeruzalėje, Alyvų kalno kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nBendikaitė Eglė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nachmanas-rachmilevicius\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1942 m.","miestas":"Jeruzalė","salis":"Izraelis","lat_wgs":31.77698,"lng_wgs":35.24491,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Nachmanas Rachmilevičius (1876–1942)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nachmano-rachmileviciaus-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d087a1fd-31c8-41a2-a77a-a93aebc619e6","_revision":"5066fba1-cc7e-46a2-9531-1a9d0c8c6369","id":"80dcc76fae67ace","pavadinimas":"Kremenicos Dievo Kūno ir Šv. Jurgio bažnyčia","aprasymas":"Kremenicos valda pirmą kartą paminėta 1498 m. XVI a. pradžioje ji atiteko Vitebsko šambelionui Mikalojui Volskiui. 1620 m. jis fundavo Laterano kanauninkų vienuolyną ir Dievo Kūno ir Šv. Jurgio bažnyčią. Šventovė pastatyta iki 1629 m., konsekruota 1657 metais. Tai gotikos ir renesanso stilių sakralinės architektūros paminklas. XVIII a. pabaigoje, prie pagrindinio fasado pristačius prieangį, šis monumentalus pastatas su stambiais kontraforsais įgijo baroko ir klasicizmo bruožų. Bažnyčios interjere taip pat yra vertingos įrangos ir architektūros elementų.\r\n\r\nXVIII a. viduryje atokiau už bažnyčios pastatyta neaukšta barokinė varpinė. Prie bažnyčios stovintis vienuolynas su špitole ir biblioteka 1832 m. buvo uždarytas, o XX a. 5-ajame dešimtmetyje sudegintas. Uždarius vienuolyną, bažnyčia tapo parapinė, po 1863 m. sukilimo kurį laiką neveikė.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1629 m.","miestas":"Kremenica","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.21526,"lng_wgs":24.6811,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kremenicos-dievo-kuno-ir-sv-jurgio-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fb261650-c1f5-44bc-925b-3fb7e498cdaa","_revision":"8b349332-a683-4ef7-8097-761627dce83f","id":"8143ceee3019bb6","pavadinimas":"Pijaus Velionskio sukurtas V. Čackio antkapis su Vyčiu","aprasymas":"Šv. Pudencijos bazilika Romoje, gatvėje Via Urbana 160, yra šalia įspūdingos Švč. Marijos Didžiosios (Santa Maria Maggiore) bazilikos, todėl užsukus į šią šventovę, labai patogu apsilankyti Šv. Pudencijos bažnyčioje ir pasigėrėti įstabiu Marijampolės apskrityje, Kumelionių kaime, gimusio skulptoriaus Pijaus Veliuoniškio (1849–1931) darbu – žymaus lenkų kardinolo Vladimiro Čackio (Wlodzimierz Czacki) antkapiu.\r\n\r\nIš Lietuvos kilęs skulptorius, besimokydamas Peterburgo dailės akademijoje (1872–1877), gavo užsienio stipendiją ir išvyko žinių tobulinti į Romą (1877–1883). Jis dažnai kūrė ne tik skulptūras, mitologinės tematikos ar religinės, skirtas bažnyčioms, bet ir portretus, memorialinius paminklus.\r\n\r\nVienas jo kūrinių puošia ir Romos Šv. Pudencijos (Santa Pudenziana) baziliką. Ilgą laiką manyta, kad tai pati seniausia Romos krikščioniška bažnyčia. Pirmoji bažnyčia, manoma, buvo pastatyta apie 380 m. virš Domus Pudentis – senatoriaus Pudencijaus (Pudente) namo, kurio liekanos yra 9 metrų gylyje, po bazilika.\r\n\r\nŠv. Pudencijos bazilikoje, dešinėje navoje, esantis P. Veliuoniškio sukurtas kardinolo V. Čackio antkapis negali likti nepastebėtas. Virš kardinolo monumento randamos trys skulptūrinės plokštės. Dešinioji – 1863-ųjų metų sukilimo simbolis – Lenkijos erelis, Lietuvos Vytis ir Baltarusijos dangiškasis globėjas – arkangelas Mykolas.\r\n\r\n \r\n\r\nMarciukaitė Nerija, https:\/\/www.itlietuviai.it\/garsaus-lenku-kardinolo-atminima-romoje-iamzino-lietuviu-skulptorius\nSkubėjūtė Monika, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pijus-velionskis\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1877-1883 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89833,"lng_wgs":12.49578,"autoriai":"Pijus Velionskis","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pijaus-velionskio-sukurtas-v-cackio-antkapis-su-vyciu"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0956d14c-0184-4fed-ba0c-6d715905d986","_revision":"420b484a-f068-40cb-8371-2b9b825b4db2","id":"81520d365bf5d18","pavadinimas":"Jaunimo stovyklavietė \"Dainava\"","aprasymas":"Stovyklavietės „Dainava“ istorija prasidėjo 1955 metais, kai Detroito lietuvių bendruomenės iniciatyva buvo įsigytas buvęs ūkis Mančesterio apylinkėse. Pagrindinis šio pirkimo tikslas buvo sukurti saugią ir atvirą erdvę po Antrojo pasaulinio karo į JAV pasitraukusiems lietuviams („dipukams“), kurioje jų vaikai galėtų augti puoselėdami tėvų kalbą ir tradicijas. Per kelis dešimtmečius stovyklavietė tapo ne tik vasaros poilsio vieta, bet ir dvasiniu bei kultūriniu Mičigano, Ohio ir Ilinojaus lietuvių traukos centru. Čia susiformavo tradicinės stovyklos, tokios kaip „Dainavos“ vaikų stovykla, ateitininkų bei skautų suvažiavimai, kurie padėjo išugdyti kelias Amerikos lietuvių kartas.\nArchitektūriniu požiūriu „Dainava“ yra unikalus etnografinių motyvų ir funkcinio modernizmo derinys, išsidėstęs vaizdingame 226 akrų sklype. Svarbiausias stovyklavietės akcentas – architektūrinis ansamblis, apimantis pagrindinį „Aitvaro“ pastatą, valgyklą ir modernizuotus bendrabučius. Ypatingą meninę vertę turi lauko sakralinės erdvės: Šv. Kazimiero koplyčia ir monumentai, kuriuose panaudoti lietuvių liaudies meno elementai, tradiciniai kryždirbystės motyvai bei rūpintojėlių skulptūros. Šie elementai sukuria specifinį „lietuvišką kraštovaizdį“ Amerikos viduryje, simboliškai sujungiantį imigrantų praeitį su naująja jų tėvyne. Stovyklavietės infrastruktūra nuolatos atnaujinama, derinant tradicinę estetiką su šiuolaikiniais poreikiais.\nŠiandien „Dainava“ išlieka viena aktyviausių ir geriausiai prižiūrimų lietuviškų stovyklaviečių Šiaurės Amerikoje. 2024–2025 metų sezonu stovyklavietė toliau sėkmingai vykdo savo misiją: čia organizuojamos vaikų, meno ir religinės stovyklos, vyksta chorų repeticijos, seminarai bei šeimų savaitgaliai. Nors keičiasi kartos ir lietuvių kalbos mokėjimo lygis, „Dainava“ prisitaiko prie kintančių poreikių, į programas įtraukdama daugiau dvikalbio turinio, tačiau išlaikydama stiprų tautinės tapatybės pagrindą. Stovyklavietė valdoma pelno nesiekiančios organizacijos „Camp Dainava Foundation“.\n\nGražulis, Marius. Lithuanians in Michigan (Discovering the Peoples of Michigan). Michigan State University Press, 2009.\nDainavos stovyklavietės valdyba. Dainava: 50 metų sukaktį minint (1955–2005). Jubiliejinis leidinys, Manchester, MI, 2005.\nDraugas (The Lithuanian World Wide Daily). Stovyklavietės „Dainava“ plėtra ir kultūrinė reikšmė. Archyviniai straipsniai (1960–2024), Chicago, IL.\nLithuanian-American Community, Inc. Regional Archives: Michigan District Property and Cultural Records. Manchester, MI.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mančesteris (JAV, Mičiganas)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.14117,"lng_wgs":-84.12964,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jaunimo-stovyklaviete-dainava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1673eac4-f8a9-4793-97d5-293a2b6ca0d8","_revision":"235f57c4-f358-464d-9683-10550e3c85e2","id":"816e49c45b4f344","pavadinimas":"Maironio parkas ir salė Šrusberyje","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Želdynai; Vietovės","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Šrusberis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.27117,"lng_wgs":-71.75177,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/maironio-parkas-ir-sale-srusberyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"afc3f259-935b-46e6-a21a-d3da03059155","_revision":"112cfe76-8209-4b49-aea0-b584d0f30dc0","id":"821371a4dd758f9","pavadinimas":"Kotrynos Jogailaitės dukters Izabelės (1564-1566) palaidojimas Strangnas katedroje","aprasymas":"Kotryna Jogailaitė, būdama įkalinta Gripsholmo pilyje kartu su savo vyru Jonu III, 1564 metais susilaukė pirmagimės dukters Izabelės. Deja, mergaitė mirė nesulaukusi nė dvejų metų, 1566-aisiais, dar tebevykstant tėvų nelaisvei. Jos ankstyva mirtis tapo didžiuliu smūgiu Jogailaičių ir Vazų dinastijų sąjungai, tačiau jos atminimas buvo įamžintas itin prabangiu, vėlyvojo renesanso stiliaus monumentu Strengneso (Strängnäs) katedroje. Skulptoriaus Willemo Boy sukurtas antkapis išsiskiria meistriškumu: jame Izabelė pavaizduota gulinti ant pagalvių, vilkinti puošnią dvaro suknelę, o šalia jos pavaizduota karališka karūna, simbolizuojanti jos kilmę ir statusą, nors ji pati niekada neturėjo galimybės užaugti.\nŠis palaidojimas Strengneso katedroje yra ne tik šeimos tragedijos liudijimas, bet ir svarbus kultūrinis akcentas, atspindintis Jogailaičių įtaką Švedijos meninei tradicijai. Izabelės sarkofagas yra vienas pirmųjų tokio lygio vaikų monumentų Švedijoje, kuriam būdingas flamandiškas preciziškumas ir sakralumas. Mokslininkai pabrėžia, kad šio paminklo pastatymas buvo svarbus politinis ir emocinis žingsnis Jonui III ir Kotrynai Jogailaitei, siekiant sustiprinti savo pozicijas Švedijos karalystėje po išlaisvinimo iš kalėjimo. Nors pati Kotryna Jogailaitė vėliau buvo palaidota Upsalos katedroje, Izabelės kapas Strengnese išliko kaip vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių Vazos dinastijos ankstyvojo laikotarpio paminklų, liudijančių apie trumpą, bet istoriškai reikšmingą princesės gyvenimą.\nParengta pagal:\nStonienė, V. (2012). Kotryna Jogailaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. \nUnnerbäck, E. (1989). Isabella Vasa: monumentet i Strängnäs domkyrka. Strängnäs domkyrka. I:2 (Sveriges kyrkor ; 210). Stockholm: Almqvist & Wiksell International.\nRagauskienė, R. (2002). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės: kultūriniai ryšiai ir dinastinė politika. Vilnius: Istorijos instituto leidykla.","kategorija":"Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1566 m.","miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":59.37563,"lng_wgs":17.03372,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kotrynos-jogailaites-dukters-izabeles-1564-1566-palaidojimas-strangnas-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b2ff80a6-6aac-41fe-b0c0-cadce7e83ca1","_revision":"87d06dcf-88b5-43a1-8082-36b2b5457752","id":"824b5ba0850216a","pavadinimas":"Našujos lietuvių kooperacinės kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Našua","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.77564,"lng_wgs":-71.50596,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nasujos-lietuviu-kooperacines-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4e73d5de-eaa1-4028-b0dc-088e7c2f0e0b","_revision":"12efc1f8-8303-4176-93cf-cd50c8298f4d","id":"838e2fa20627376","pavadinimas":"Lazdynėliai, paminklinis akmuo K. Donelaičiui","aprasymas":"Lazdynėliai (vok. Lasdinehlen) – kaimas ir dvaras Gumbinės apskrityje ir parapijoje, Sodviečių seniūnijoje, 6 km į šiaurės rytus nuo Gumbinės, prie plento Karaliaučius–Eitkūnai.\r\n\r\nBuvusioje karališkojoje girioje – iškirstame plote, Lazdynėlių kaimą 1683 m. įkūrė 3 naujakuriai: Jonas (Ansas) Donelaitis, Pričkus Vilošaitis ir Kristupas Poseraitis, atsikėlę čia iš Didžiųjų ir Mažųjų Baičių. 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose gimė būsimasis poetas Kristijonas Donelaitis, po tėvo mirties 1720 m. išsikėlęs į Karaliaučių. Lazdynėliuose kurį laiką dar gyveno Donelaičių giminės.\r\n\r\nXIX a. pabaigoje jau nebebuvo K. Donelaičio gimtojo namo. 1896 m. Lazdynėlių dvaro sode iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo su įrašu „Duonelaitis“. Jis pastatytas prof. Franzo O. Tetznerio, Georgo Sauerweino ir Martyno Jankaus iniciatyva. Pasodintas ąžuoliukas iš Tolminkiemio klebonijos sodo. Dalyvavo lietuvių veikėjai ir draugijos.\r\n\r\nSovietmečiu viskas buvo sunaikinta – neliko nei Lazdynėlių sodybos, nei K. Donelaičio paminklinio akmens. Suniokotose apylinkėse bandyta įvairiose vietose ieškoti K. Donelaičio gimtinės. 1989 m. grupė restauratorių ir literatūrologų iš Vilniaus nustatė buvusio Lazdynėlių dvaro vietą. Minint poeto 275 metų jubiliejų, 1989 m. pasodinta 275 ąžuoliukų giraitė. 1990 m. rugpjūtį buvusioje dvarvietėje Lietuvos Respublikos rūpesčiu pastatytas paminklinis akmuo (architektas Napoleonas Kitkauskas, meistras Vilius Orvidas).\r\n\r\n \r\n\r\nPurvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/lazdyneliai-2","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1990 m.","miestas":"Lazdynėliai","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.60709,"lng_wgs":22.28056,"autoriai":"Kazys Napoleonas Kitkauskas (g. 1931); Vilius Orvidas (1952–1992)","susijusios_asmenybes":"Kristijonas Donelaitis (1714–1780); Francas Oskaras Tecneris (1863–1919); Jurgis Zauerveinas (1831–1904); Martynas Jankus (1858–1946)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lazdyneliai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"31ec13d6-02d6-422d-a877-fedbb433ebf0","_revision":"b10cc13d-333d-416c-b52d-37b740735c0b","id":"84550d89af91abd","pavadinimas":"Lietuvos ambasada Vašingtone","aprasymas":"Lietuvos ambasada Vašingtone – seniausia, be pertraukų veikusi, Lietuvos diplomatų darbo vieta užsienyje. Sovietinės okupacijos metais JAV sostinėje esantis pastatas simbolizavo valstybės tęstinumą ir išlaikytą nepriklausomybės viltį. Pirmasis Lietuvos atstovas – Jonas Vileišis, JAV dirbti pradėjo nuo 1919 m.\r\n\r\n1922 m. liepos 28 d. JAV vyriausybė pripažino Lietuvą de facto ir de jure. Po kelių metų, 1924-aisiais, Lietuvos pasiuntinys Kazys Bizauskas (1923-1927) už 90 000 dolerių 16-toje gatvėje įsigijo mūrinį pastatą su nemažu žemės sklypu. Itališko stiliaus vilą su bokštu 1909 m. suprojektavo tuo metu žinomas JAV prabangių vilų architektas Džordžas Ouklis.\r\n\r\n1950-aisias nugriautas keturaukštis pastato korpusas, o siaurojoje vilos dalyje iki šių dienų veikia Lietuvos ambasada. 2004-2007 m. pastatas išplėstas kieme pastatant priestatą. Šios rekonstrukcijos proga sienoje įmūryta kapsulė su Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus laišku ateities kartoms. Ambasados atnaujinimo projektą parengė Niujorko architektų firmos „TPG Architecture” architektas Saulius Gečas.\r\n\r\nAmbasados pastatas yra vienas iš nedaugelio reikšmingų lietuvių paveldo Amerikoje pavyzdžių, kurie žymi ne tik diasporos veiklą, bet ir reprezentuoja Lietuvos valstybę ir jos kūrimąsi[1] .\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 52–53, 58.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1924 m.","miestas":"Vašingtonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.92394,"lng_wgs":-77.03699,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-ambasada-vasingtone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ea3e9ea3-c1be-4ce3-ae93-109126130dcb","_revision":"6bb7c467-e820-4b14-980f-2c8d89af766b","id":"84a62153f24114b","pavadinimas":"Lietuvių šaulių stovykla \"Pilėnai\" ir paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę","aprasymas":"Lietuvių šaulių stovyklavietė „Pilėnai“ buvo įkurta 1967 metais Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) išeivijoje pastangomis. Pavadinimas parinktas siekiant pagerbti istorinę Pilėnų gynėjų dvasią ir pasiaukojimą, o pati stovykla tapo pagrindine šauliškų vertybių, pilietinio ugdymo ir patriotinio švietimo baze Šiaurės Amerikoje. Skirtingai nuo kitų poilsinių stovyklų, „Pilėnai“ visada pasižymėjo griežtesne disciplina, sportiniu parengimu bei dėmesiu Lietuvos karinei istorijai. Dešimtmečius ši erdvė tarnavo kaip telkiantis centras išeivijos šauliams, kur vykdavo ne tik jaunimo vasaros stovyklos, bet ir šaulių suvažiavimai, pratybos bei iškilmingi minėjimai, stiprinę viltį kada nors pamatyti Lietuvą nepriklausomą.\nSvarbiausias stovyklavietės architektūrinis ir dvasinis akcentas – monumentalus paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, atidengtas 1978 metais (architektas Jonas Mulokas). Šis paminklas yra vienas reikšmingiausių lietuvių rezistencijos atminimo ženklų JAV teritorijoje. Tai aukšta, į viršų smailėjanti betoninė kolona, kurios viršūnėje įkomponuotas stilizuotas Jogailaičių kryžius (Vytis), o papėdėje iškaltas užrašas, pagerbiantis visus, atidavusius gyvybes už tėvynės laisvę, ypač akcentuojant partizaninį karą ir šaulius. Paminklo estetika derina modernistinę išeivijos architektūrą su giliais tradiciniais simboliais, sukurdamas sakralią erdvę, kurioje kasmet vyksta iškilmingos pagerbimo ceremonijos, lydimos Lietuvos vėliavos pakėlimo ir laisvės kovotojų atminimo tylos minutės.\nŠiuo metu „Pilėnų“ stovyklavietė ir paminklas išlieka aktyvūs ir kruopščiai prižiūrimi LŠS išeivijoje narių bei rėmėjų. Nors šaulių skaičius laikui bėgant kito, 2024–2025 metais stovyklavietėje toliau organizuojami renginiai, orientacinės varžybos ir edukacinės programos jaunimui, siekiant supažindinti naująsias kartas su pilietinės pareigos ir pasiaukojimo prasmė. Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę tapo ne tik istorine relikvija, bet ir vieta, jungiančia Amerikos lietuvius su šiandienine Lietuvos kariuomene ir Šaulių sąjunga Lietuvoje – čia neretai lankosi delegacijos iš tėvynės, taip pabrėždamos nenutrūkstamą ryšį tarp išeivijos pastangų ir atkurto valstybingumo.\nLietuvos šaulių sąjunga išeivijoje. Šaulys išeivijoje: Veiklos dešimtmečiai ir ateities vizija. Metraštis, Chicago, IL, 2022.\nTrimitas (LŠS žurnalas). Paminklo atidengimas Pilėnų stovykloje: Istorinė apžvalga. Archyvinis straipsnis, 1978 m. rugpjūtis.\nBudreckis, Algirdas M. The Lithuanians in America, 1651-1975. Oceana Publications, 1976. (Skirsnis apie šaulių veiklą Mičigane).\nVykintas, Jonas. Lietuvių architektūros palikimas JAV: Jono Muloko kūryba. Čikaga, 1990.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mančesteris (JAV, Mičiganas)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.14761,"lng_wgs":-84.12536,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-sauliu-stovykla-pilenai-ir-paminklas-zuvusiems-uz-lietuvos-laisve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ae592759-485f-475b-b0fc-3c4b01e58a3e","_revision":"a36b8cee-e73d-4127-94ad-5dd754253c4c","id":"84acae083aaf0c2","pavadinimas":"Lydos pilis","aprasymas":"Gedimino laikais Lyda jau buvo aplinkinės srities centras ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda. Tuos laikus mena viena seniausių Lietuvos mūro pilių – Lydos pilis, pastatyta šalia kelio, kuris vedė iš Vilniaus į Gardiną, bei nuolaidžioje aukštumoje, kurią iš trijų pusių supo vandens perkasas. Rytų pusėje teka Lydajos upelis. Pilis pastatyta XIII a. IV dešimtmetyje. Tai aptvarinio (gardinio) tipo mūrinė pilis su dviem bokštais ir vienais vartais, netaisyklingo keturkampio plano uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Sienos kiautiniu būdu mūrytos iš lauko akmenų ir plytų, surištų kalkių bei molio skiediniu, 12 m aukščio 93,5 x 83,5 x 80 x 84 m ilgio, 2,5 m storio apačioje, 1,5 m viršuje. Sienų viršų puošia apskritų nišų frizas. Pilies vidaus aikštė buvo 81,1 m ilgio ir 78 m pločio. Pilies bokštai – keturkampiai, stovėjo šiaurės rytų ir pietvakarių pusėje. Pilies viduje būta medinių pastatų. Nuo XIV a. 8 dešimtmečio iki 1381 m. pilį valdė Algirdo, vėliau Jogailos patarėjas Vaidila. Vaidila buvo lietuvių bajoras, Jogailos sesers Marijos Algirdaitės vyras. Pasak Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado (1446 m.), Vaidila Algirdo dvare dirbo kepėju, kambarininku, taurininku, o galiausiai iš Algirdo gavo valdyti Lydą. Vaidila dalyvavo Jogailai sudarant Dovydiškių sutartį su Vokiečių ordino atstovais (1380-05-21), kuri buvo priešiška sutartis Kęstučiui. Vaidila turėjo milžinišką įtaką Jogailai, o rengdamas sąmokslą prieš Lietuvos didijį kunigaikštį Kęstutį Vaidila susirašinėjo su ordino pareigūnais. Galiausiai Kęstučio paliepimu jis buvo 1381 m. pakartas. 1381–1392 m. pilį valdė kunigaikštis Kaributas. Nuo 1392 m. pilį valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai. Pilyje buvo stačiatikių cerkvė (1533 m. iškelta į Lydos miestą). Viršutiniuose pilies aukštuose buvo gyvenamosios ir ūkinės patalpos (tarp jų kareivinės bei komendanto butas).\r\n\r\n1568–1794 m. pilyje veikė apskrities bajorų teismas, čia buvo saugomi jų dokumentai. 1638 m. prie pilies sienos leista statyti pastatą teismo knygoms saugoti. Lydos pavieto teismo aktai pilyje buvo saugomi iki pat Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo. Lydos pilis pradėjo nykti jau po 1710 m., o 1794 m. pilis buvo apleista. 1794–1914 m. pilies aikštelė Rusijos Imperijos kariuomenės dalinių naudota kaip šaudykla.\r\n\r\n1982 m. Lydos pilies griuvėsiai konservuoti, iki 2004 m. atstatytos pilies sienos ir šiaurės rytų pusės bokštas. 2005 m. Lydos pilyje įsikūrė Lydos istorijos ir meno muziejus.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, II tomas (L-Ž), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a. I p.","miestas":"Lyda","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.88721,"lng_wgs":25.3027,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kaributas (po 1350 – po 1404); Marija Algirdaitė (1350 – ?); Vaidila ( ? – 1381)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lydos-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e500148c-e4a3-46a4-a6a9-d900a1d002aa","_revision":"4717ca8e-9ebf-4c46-bd73-a36d0f8424f9","id":"84c0fc05a48ef96","pavadinimas":"Senieji spaudiniai Upsalos universiteto bibliotekoje","aprasymas":"Upsalos universiteto biblioteka (Uppsala universitetsbibliotek) – viena seniausių ir svarbiausių akademinių bibliotekų Švedijoje ir visoje Europoje, įkurta 1620 m. karaliaus Gustavo II Adolfo dekretu. Ji tapo centrine Švedijos mokslo, kultūros ir švietimo institucija, kaupusia ne tik mokslo literatūrą, bet ir vertingus kartografinius, ikonografinius bei rankraštinius dokumentus, susijusius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK) ir jos regionu.\r\nKolekcijos kilmė ir pobūdis. Dauguma su Lietuva susijusių Upsalos bibliotekos šaltinių į Švediją pateko XVII a. viduryje, kai Švedijos kariuomenė vykdė karo veiksmus Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Po 1655–1660 m. karo dalis Lenkijos ir Lietuvos akademinių bei bažnytinių rinkinių buvo perkelta į Švediją kaip karo grobis. Į Upsalą tai pat pateko rankraščiai, žemėlapiai, spaudiniai ir net liturginės knygos. Šiandien biblioteka išlieka itin vertingu šaltiniu tyrinėjant Lietuvos XVI–XVIII a. kartografiją, ikonografiją ir knygos kultūrą. Svarbiausi su Lietuva susiję Upsalos bibliotekos žemėlapiai apima XVI–XVII a. kartografijos epochą, kai formavosi modernus LDK teritorijos vaizdavimas Europoje:\r\n1. Olauso Magnuso „Carta Marina“ (1539 m.) – vienas seniausių Baltijos regiono žemėlapių, kuriame pažymėta ir Lietuva. Jame nurodyti miestai – Vilnius (Vilna), Kaunas (Cavn), Varniai (Varna), Klaipėda (Memel), Tauragė (Tanragh) ir kt. Upsalos egzempliorius – vienas iš dviejų pasaulyje išlikusių originalų, atrastas 1886 m. Niurnberge ir 1962 m. įsigytas Švedijai.\r\n2. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva sukurtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (1613 m.), kurį spaudai parengė Tomas Makovskis (Tomasz Makowski, 1575–1630), taip pat saugomas Upsaloje. Tai vienas iš ankstyviausių tiksliai išmatuotų Lietuvos teritorijos žemėlapių, kuriame pažymėta daugiau kaip 500 gyvenviečių, pilys, dvarai ir upės. Upsalos egzempliorius laikomas vienu iš autentiškiausių originalo spaudinių.\r\n3. Johanneso Blaeu (apie 1649–1650 m.) LDK žemėlapiai, remiantis Radvilos Našlaitėlio 1613 m. darbu, atspindi švedų kartografų pastangas tikslinti Lietuvos ribas ir administracinį suskirstymą. Šie darbai rodo, kaip lietuviška kartografinė tradicija integruota į vakarietišką mokslo sistemą.\r\n4. 1702–1703 m. karo veiksmus LDK ir Lenkijoje vaizduoja Carlo Nathanaelio af Klerckerio (1734–1817) 1808 m. sudarytas scheminis žemėlapis (UUB, Nr. 13039). Nors jis parengtas praėjus šimtui metų nuo realių įvykių, jo pagrindu tapo išlikę istoriniai šaltiniai, o pats žemėlapis gali būti vertinamas kaip gana ankstyvas istorinių žemėlapių (ne senųjų, o skirtų praeities įvykiams vaizduoti) pavyzdys. Jame sužymėti pagrindiniai Lietuvos teritorijoje vykę mūšiai, susirėmimai (prie Saločių, Mūšos upės, Joniškio, Pasvalio, Rumšiškių, Vilniaus), žygių per Kauną, Vilnių, Gardiną, palei Nemuną į Lenkiją trasos, kariuomenės telkimo vietos, stovyklavietės Kurše apie Gruobinią, Žemaitijoje apie Raseinius ir kitur.\r\n\r\nŠie žemėlapiai aptarti A. Braziūnienės (2003) ir A. A. Gliožaičio (2007) darbuose, pabrėžiančiuose, kad Upsalos rinkinys yra vienas iš trijų svarbiausių pasaulyje šaltinių ankstyvajai Lietuvos kartografijai tyrinėti.\r\nYpatingą Upsalos universiteto bibliotekos vertę Lietuvos kultūros istorijai sudaro lietuviški XVI–XVII a. spaudiniai. Švedijoje išliko keli reti egzemplioriai, kurie yra itin svarbūs lietuvių raštijos ir knygos istorijos šaltiniai. Tarp jų minėtini:\r\n• Jono Bretkūno giesmynas „Giesmės Duchaunos“ (1589 m.) ir kiti jo liturginiai leidiniai, aptarti Guido Michelini (2002) straipsnyje;\r\n• „Knyga nobažnystės“ (1653 m.) – postilės „Suma evangelijų“ antrasis žinomas egzempliorius, kurį analizavo Mindaugas Šinkūnas (2021);\r\n• keli XVI a. pabaigos Prūsijos kunigaikštystės (Mažosios Lietuvos) spaudiniai, susiję ir su LDK dvasiniais ryšiais.\r\n\r\nBibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi ir keli egzemplioriai iš pirmųjų lietuviškų raštų rinkinių, kurie į Švediją galėjo patekti kartu su religinėmis ir akademinėmis kolekcijomis XVII a. viduryje. Šie šaltiniai – svarbus tyrimų pagrindas, leidžiantis rekonstruoti lietuviškos knygos kelią už Lietuvos ribų (žr. Michelini, 2002; Šinkūnas, 2021). Upsalos bibliotekos šaltiniai yra unikalus Lietuvos istorijos, kartografijos ir raštijos paveldas. Jie rodo, kaip Švedijos mokslo ir karinės institucijos XVII a. rinko, sistemino ir saugojo žinias apie Lietuvos teritoriją, jos žmones, kalbą ir kultūrą. Šios kolekcijos tyrimas leidžia:\r\n• atkurti Lietuvos vaizdinį ankstyvojoje Europos kartografijoje,\r\n• tirti lietuviškos spaudos judėjimą už Lietuvos ribų,\r\n• suprasti Švedijos akademinį požiūrį į Baltijos regiono tautų kultūrą.\r\nLietuvos tyrėjams Upsalos biblioteka atveria itin plačias galimybes lyginamajai analizei, nes joje susipina mokslo, religijos ir politikos istorijos elementai.\r\nApibendrinimas. Upsalos universiteto biblioteka yra vienas iš reikšmingiausių užsienio šaltinių Lietuvos kartografijos, ikonografijos ir raštijos paveldui tirti. Joje saugomi žemėlapiai, spaudiniai ir rankraščiai liudija Lietuvos kultūrinės erdvės integraciją į Šiaurės Europos mokslo ir meno tradiciją.\r\nTiek „Carta Marina“, tiek Radvilos Našlaitėlio 1613 m. ir kt. žemėlapiai, tiek lietuviški XVI–XVII a. spaudiniai liudija, kad Upsalos biblioteka išsaugojo unikalią lietuviško žodžio, vaizdo ir erdvės atmintį, suteikiančią galimybę rekonstruoti Lietuvos kultūros raidą Švedijos mokslo ir archyvų kontekste.\r\n\r\n \r\n\r\nErnestas Vasiliauskas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Upsala","salis":"Švedija","lat_wgs":59.85476,"lng_wgs":17.63234,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senieji-spaudiniai-upsalos-universiteto-bibliotekoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2cc6d2fe-e5b2-46e9-a4e5-c5689fb9ae87","_revision":"2ab61f70-052f-440f-a78b-203802d9df41","id":"859fd24151c0d06","pavadinimas":"Dokumentai Latvijos nacionaliniame ir istoriniame archyvuose","aprasymas":"Latvijos archyvuose gausu svarbių su Lietuva susijusių dokumentų iš įvairių istorinių laikotarpių. Čia saugomas patvirtinimas apie Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas su pirmuoju Vilniaus paminėjimu, taip pat Gedimino taikos ir prekybos sutartis su Rygos miestu sudaryta Vilniuje bei kunigaikščio skundas dėl lietuviams padarytos žalos Livonijoje. Čia yra ir Vytauto laiškas Rygos ir kitiems prekiautojams už dorą prekybą su Polocku.\r\n\r\nArchyvuose saugoma daug XX a. pradžios Latvijos lietuvių organizacijų dokumentų. Tai Rygos lietuvių gimnazijos, Rygos lietuvių pagrindinių mokyklų, katalikų jaunimo bendruomenės „Šviesa“, jaunimo bendruomenės „Laisvė\", katalikių moterų Šv. Zitos bendruomenės, švietimo bendruomenės „Žvaigždė“, Latvijos lietuvių sporto bendruomenės „Vijtis“, bendruomenės „Lietuvių teatras Latvijoje“, visuomeninės organizacijos „Latvių lietuvių vienybės\", bendruomenės „Rūta“, Lietuvių pabėgėlių komiteto Rygoje, Daugpilio lietuvių, Liepojos lietuvių kultūros skatinimo bendruomenės, Latvijos Universiteto lietuvių studentų bendruomenės „Viltis“, įvairių paskolų bendrijų ir kitų organizacijų archyvai.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XIII-XX a.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.94634,"lng_wgs":24.07408,"autoriai":"Gediminas (Lietuvos didysis kunigaikštis)","susijusios_asmenybes":"Gediminas (apie 1275–1341); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Mindaugas (apie 1200–1263)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dokumentai-rygos-archyvuose"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c4b7d32b-5454-4a58-b906-c34c7935053a","_revision":"80a66dcf-785e-49bf-8d5d-869430f11c81","id":"85e049928579734","pavadinimas":"Žygimanto Senojo portretas Ermitaže","aprasymas":"Žygimanto Senojo portretas, XVI a. sukurtas Vienoje Augustino Hirschvogelio (1503-1553). Į Ermitažo kolekciją pateko 1987 m. Viešai neeksponuojamas.\r\n\r\nhttps:\/\/www.hermitagemuseum.org\/wps\/portal\/hermitage\/digital-collection\/04.+engraving\/53818","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1560 m.","miestas":"Sankt Peterburgas","salis":"Rusija","lat_wgs":59.94014,"lng_wgs":30.31496,"autoriai":"Augustin Hirschvogel","susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zygimanto-senojo-portretas-ermitaze"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"be844b9a-b501-4194-8b3f-64748faa39e8","_revision":"f4d30873-7611-4ad1-85dd-428589cdd842","id":"868fc8ed24002e1","pavadinimas":"Vilniaus skveras Tbilisyje","aprasymas":"Vilniaus skveras Tbilisyje atidarytas 2009 metais. Be žaidimų aikštelės, fontano ir suoliukų čia yra ir siena, kurioje, panašiai kaip Vilniaus Literatų gatvėje, įmūryti įvairūs maži meno kūriniai.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija, https:\/\/urm.lt\/default\/lt\/naujienos\/lietuvisku-pedsaku-sakartvele-zemelapis-kviecia-tyrineti-simtamete-draugyste_1","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2009 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.69517,"lng_wgs":44.79242,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilniaus-skveras-tbilisyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"80bcd35a-0488-4c85-9964-44b5712462fd","_revision":"e2ef682e-f98a-43e9-ba90-3074cb2865ce","id":"87307603f9d3c81","pavadinimas":"Mikailiškės","aprasymas":"3 km nuo Vilniaus–Polocko kelio, kairiajame Neries krante, įsikūrusį miestelį XVII–XVIII a. valdę Bžostovskiai čia įkūrė ir globojo Šv. Augustino regulinių atgailos kanauninkų vienuolyną. Fundaciją vienuolynui 1622 m. skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius Jonas Kiprijonas Bžostovskis. Jo įpėdinių laikais 1693–1700 m. iškilo architekto Kristupo Pensos projektuota Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.\r\n\r\nBažnyčios architektūra priskiriama ankstyvajam barokui, tačiau išsiskiria renesanso statiniams būdingu griežtumu ir konstruktyvumu. Interjere – originalus stiuko altorių ansamblis, kurį XVII a. pabaigoje sukūrė, manytina, italų lipdytojo Džovanio Pjetro Perčio (Giovanni Pietro Perti) - Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje stiuko lipdinių autoriaus - dirbtuvės meistrai.\r\n\r\nBažnyčios kriptose palaidoti Bžostovskių giminės atstovai. 1839 m., vienuolyną uždarius, bažnyčia veikė kaip parapinė. Pirmojo pasaulinio karo metu nukentėjo (1915), tačiau XX a. 3-iajame dešimtmetyje buvo atnaujinta.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Mikailiškės","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.8127,"lng_wgs":26.15866,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Bžostovskiai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mikailiskes"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3f88d1a1-6e7b-48d2-96c9-b07db046c998","_revision":"b47469f6-02f4-48fa-9130-d555a307cb44","id":"877a71ee5eece31","pavadinimas":"ALKA Amerikos lietuvių kultūros archyvas","aprasymas":"Amerikos lietuvių kultūros archyvo (ALKA) įkurtas 1944 m. ALKA pradininkas – ilgametis lietuvių Šv. Pranciškaus parapijos Lawrence kunigas bei lietuvybės puoselėtojas, prelatas Pranciškus Mykolas Juras (1891-1980)[1]. Archyvo muziejaus kūrimas prasidėjo nuo privačios kunigo iniciatyvos. P. M. Juras kaupė lietuvišką biblioteką bei tautodailės kūrinius. Iš pradžių, kolekcija saugota Jėzaus Nukryžiuotojo moterų vienuolyne Broktone. Vienuolyną pertvarkant, muziejus turėjo būti iškeltas. Visiems eksponatams saugoti P. M. Juras 1963 m. „savo lėšom pastatydino nedidelį namelį“[2], kuriame gyveno ir rūpinosi archyvu. 1973 m. ALKA turto administravimas perduotas Lietuvių katalikų mokslo akademijai[3].\r\n\r\nPlečiant muziejaus ir kuriant erdvesnes archyvo ir bibliotekos patalpas, 1978-1981 m. pastatytas priestatas. Be kitų eksponatų, čia saugoma dalis medžiagos iš 1939 m. Niujorke, Lietuvos paviljone vykusios parodos – diagramos, medžio drožiniai ir 3 dideli tapybos kūriniai: Adomo Galdiko „Vytautas Didysis po Žalgirio kautynių“, Adomo Smetonos „Vilniaus universiteto įkūrimas“ ir Petro Kalpoko „Napoleonas Vilniuje sudaro Lietuvos vyriausybę“.[4] Iš Niujorko pasaulinės parodos, kurioje Lietuva bendrame paviljone dalyvavo su Latvija ir Estija, į ALKĄ perkelta ir skulptoriaus Vytauto Kašubos skulptūra „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas”. Nors išskirtinės architektūrinės vertės pastatas neturi, tačiau savo paskirtimi, tai yra viena iš svarbiausių lietuvybės puoselėjimo vietų JAV.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] ALKA – Lietuvių kultūros muziejus. Lietuvių dienos, 1969 m. gruodis, p. 14–15, 26, p. 14.\r\n\r\n[2] Ibid., p. 15.\r\n\r\n[3] Juozas Kriaučiūnas, ALKA. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/alka\/.\r\n\r\n[4] ALKA – Lietuvių kultūros muziejus. Lietuvių dienos, 1969 m. gruodis, p. 14–15, 26, p. 26.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; Portretai; Taikomoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1944 m.","miestas":"Patnamas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.92705,"lng_wgs":-71.86869,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/alka-amerikos-lietuviu-kulturos-archyvas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f8bc75ef-10ab-44a6-8d5b-e5f2c4ac6bd8","_revision":"78be9986-f8cc-4487-ab18-a75c7a07e87d","id":"87d2051cf63784d","pavadinimas":"Luckas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Gediminas, Liubartas, Jogaila, Vytautas Didysis, Švitrigaila, Albertas Stanislovas Radvila, Karolis Stanislovas Radvila II\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbus LDK centras su išlikusia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių statyta pilimi, LDK didikų funduotais pastatais.\r\n\r\nVoluinės srities miestas Luckas (Луцьк, Luts’k) pirmą kartą šaltiniuose minimas 1085 m. Lietuviškoji jo istorijos dalis prasideda Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, kuomet Luckas buvo prijungtas prie LDK, o Lucko kunigaikščio sostas atiteko Gedimino jauniausiam sūnui Liubartui. Jis čia rezidavo ir pasistatė galingą pilį, tačiau dėl savo valdų ne kartą turėjo kovoti su Lenkija. Liubartas mirė apie 1385 m. ir buvo palaidotas pilyje buvusioje Jono Teologo cerkvėje - buvo priėmęs stačiatikišką krikštą ir Dimitro vardą. Deja, šventovė XVIII a. buvo visiškai sugriauta.\r\n\r\nPo Liubarto mirties Jogaila Lucką perdavė Vytautui, kuris miestą pavertė svarbiu Lietuvos valstybės centru, rėmė bažnyčių statybą ir baigė mūryti Aukštutinę pilį.1429 m. Lucke įvyko garsusis Lucko suvažiavimas, kuriame pirmą kartą oficialiai buvo iškeltas Vytauto karūnavimo klausimas. Vytauto laikais labiausiai integruota į LDK Ukrainos žemė tapo Voluinė, o ją Vytautas ėmė laikyti tėvonijos dalimi. Voluinės kryžius tapo Vytauto antspaudo dalimi šalia Vilniaus, Trakų ir Smolensko ženklų. 1432 m. Jogaila Luckui suteikė Magdeburgo teisę. Nuolatinės Lietuvos ir Lenkijos kovos dėl Lucko vyko iki pat Liublino unijos 1569 m., kuomet miestas kartu su visa Voluinės vaivadija atiteko Karūnai - Lenkijos karalystei.\r\n\r\n1648 m. miestas užimtas Bogdano Chmelnickio kazokų, 1706 m. Luckas sugriautas švedų, o po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Voluinė atiteko Rusijos Imperijai. Tarpukariu, 1918-1939 m. priklausė Lenkijai.\r\n\r\nŠiandien LDK pėdsakus rasime ne tik Lucko pilyje, bet ir kai kuriuose miesto pastatuose, statytuose jau po Liublino unijos. Pavyzdžiui 1624 m. Lucke buvo pastatytas brigitiečių vienuolynas, kurį fundavo LDK valstybės veikėjas, publicistas, Vilniaus akademijoje mokęsis kunigaikštis Albertas Stanislovas Radvila. Jis buvo LDK vidaus ir užsienio politikos svarbiausias kuratorius.\r\n\r\nLucke stovintis Šv. Trejybės soboras pastatytas 1754 m. Yra versijų, kad pirmąją bernardinų vienuolyno bažnyčią fundavo dar Vytautas, o šią, statytą XVIII a. fundavo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila II. 1867 m. šventovė atiduota stačiatikiams.\r\n\r\nDabartinėje Lucko katedroje - jėzuitų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje (statyta 1610 m.) yra Dievo Motinos paveikslas, čia patekęs iš dominikonų bažnyčios, kurią fundavo dar Vytautas Didysis.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/albrechtas-albertas-stanislovas-radvila","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Luckas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.75185,"lng_wgs":25.32992,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/luckas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fd8488d1-79e1-4187-b916-b8d55e3692c1","_revision":"25aa0692-b915-40f1-a3c0-77179e7436a7","id":"8850de889e36613","pavadinimas":"Buvusi Vytauto Didžiojo lietuvių mokykla San Paule","aprasymas":"1929–40 m. San Paule veikė 5 lietuvių mokyklos (1939 m. jas lankė 501 mokinys), po II pasaulinio karo – 3 mokyklos, nuo 1955 m. – mokykla Vila Zelinoje (1976 m. turėjo 44 mokinius). Buvusios Vytauto Didžiojo mokyklos pastatas pastatytas 1932 m., priklauso Brazilijos lietuvių Sąjungai. Fasadas buvo dekoruotas užrašu D.L.K. Vytauto mokykla 1430-1930. Dabar užrašo nebėra, pastatas išnuomotas. Liko autentiškos durys ir langinės.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/san-paulo-lietuviai\/\nLietuvos Respublikos ambasados Brazilijoje informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1932 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.59579,"lng_wgs":-46.56974,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buvusi-vytauto-didziojo-lietuviu-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f1b12a7e-2f0e-4ea6-8c25-64bc1e9358c1","_revision":"07d57f16-eb77-42e3-8d71-84bb4d715167","id":"889217c45324305","pavadinimas":"Lietuvių namai su muziejumi ir biblioteka Baltimorėje","aprasymas":"Pirmieji lietuviai Baltimorėje apsigyveno 1881-aisiais (kitais duomenimis – dešimtmečiu anksčiau[1]). Jie dirbo metalo apdirbimo, tabako, cukraus fabrikuose ir siuvyklose. Pirmosios bangos lietuvių emigrantai apylinkėje kūrė įvairias tautines ir religines organizacijas ir draugijų tinklą[2]. 1903 m., viena tokių organizacijų – Kęstučio draugija, įsigijo tris pastatus vakarinėje Bare gatvėje ir įkūrė lietuvių bendruomenės centrą. Po kiek daugiau, nei dešimtmečio, patalpos tapo per ankštos, todėl 1915-aisiais įsteigta „Lietuvių korporacija” (angl. „Baltimore Lithuanian Hall Association”). Korporacijai buvo patikėta rūpintis naujo pastato, skirto centro veikloms, paieškomis. Per du metus įstaiga nusipirko du (Parkinso ir Holinso gatvėse) Frederiko Knaupo kurčiųjų institutui priklausiusius, pagal JAV architekto Tomo Vinso projektą 1853 m. pastatytus, namus. Vienas iš pastatų, Parkinso gatvėje – išplėstas, įrengta koncertų salė (arch. Stanislavas Raselas), kitas, Holinso gatvėje – suremontuotas. Kelis metus trukę darbai baigti 1921-aisiais[3].\r\n\r\nBe kultūrinių ir bendruomeninių veiklų, „Lietuvių namuose” atvykusiems tautiečiams „Lietuvių statybos ir paskolų asociacija” (angl. „Lithuanian Building and Loan Association”) teikė paskolas. 1978-aisias atidarytas muziejus, kuriame, be kitų eksponatų, saugoma unikali Henrio L. Gaidžio Lietuvos kariuomenės uniformų, ženklų ir ginklų kolekcija[4]. Šioje vietoje taip pat veikia seniausia lietuvių viešoji biblioteka JAV – „Baltimorės Lietuvių tautiškas knygynas“[5].\r\n\r\nArchitektūriniu požiūriu „Lietuvių namai“ – tradicinis istorizmo stilistikos miesto namas. Įdomu, kad lietuviai pastato fasadą papuošė Vyčiu. Tautinės ornamentikos yra ir salėje. Tebeveikiantis lietuvybės puoselėjimo centras yra svarbi lietuvių diasporos paveldo dalis.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Lithuanians in Baltimore and their Lithuanian Hall, prieiga per internetą: https:\/\/www.lithuanianhall.com\/history.\r\n\r\n[2] Pagal: Baltimorė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/baltimore\/.\r\n\r\n[3] Lithuanians in Baltimore and their Lithuanian Hall, prieiga per internetą: https:\/\/www.lithuanianhall.com\/history.\r\n\r\n[4] Pagal: Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009, p. 62.\r\n\r\n[5] ALIAS-PLIAS Penktasis suvažiavimas Baltimorėje. Technikos žodis, 1958 m., nr. 6, p. 12.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė); Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; Numizmatinę, sfragistinę, heraldinę, filatelinę, faleristikos vertę turintys objektai; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1921 m.","miestas":"Baltimorė","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.28767,"lng_wgs":-76.6304,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-namai-su-muziejumi-ir-biblioteka-baltimoreje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"dfd8f1c9-9649-4418-9a20-0e8cbe841657","_revision":"40138eb1-bc67-405d-987b-54bb0aecd7be","id":"88a15694edce7ac","pavadinimas":"Oskaro Milašiaus skulptūra","aprasymas":"Skulptūra atidengta 2019 m. Fontenblo mediatekos ir kultūros centro „Charité Royal“ sode. Jos sukūrimą inicijavo Oskaro Milašiaus draugų asociacija, o kūrinys kelis metus buvo laikomas Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Skulptorius Klaudijus Pūdymas sukūrė natūralaus žmogaus dydžio skulptūrinę figūrą, kuri buvo nulieta iš bronzos ir pakelta ant 70 cm aukščio granito kolonos. Pasak K. Pūdymo, O. Milašius pavaizduotas su knyga, kurią laiko užantyje lyg diplomato portfelį. Ant knygos iš abiejų pusių užrašytas O. Milašiaus poezijos posmas: vienoje pusėje - lietuviškai, kitoje - prancūziškai. Ant knygos tupi paukštis, nes poetui bevaikštinėjant Fontenblo parkais ir bešvilpaujant Vagnerį, aplink jį iš tiesų mėgdavo burtis paukščiai.\r\n\r\nFontenblo mediatekoje yra įvairių dokumentų apie O. Milašiaus gyvenimą ir kūrybą.\r\n\r\nOskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (...) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920–25 m. O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–38 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.  Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. Rašytojas mirė 1939 kovo 2 d., prie Paryžiaus esančiame Fontenblo (Fontainebleau) mieste, kur ir yra palaidotas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/urm.lt\/fr\/lt\/naujienos\/prancuzijoje-atidengta-poeto-ir-diplomato-oskaro-milasiaus-skulptura-\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oskaras-milasius\/\nhttps:\/\/www.amisdemilosz.com\/\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009\nhttps:\/\/ve.lt\/naujienos\/kultura\/kultura\/saitus-su-prancuzija-stiprins-klaipediecio-skulptura-1736391","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2019 m.","miestas":"Fontenblo","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.40234,"lng_wgs":2.69489,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/oskaro-milasiaus-skulptura"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ade3f42a-a7e5-4050-88ea-018ffe0c0b78","_revision":"abeb4d22-9dcf-42ef-9e35-2d39be11da4e","id":"88d9032c6af881d","pavadinimas":"Skrantono Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Skrantono Šv. Mykolo Arkangelo lietuvių bažnyčia buvo įkurta 1913–1914 metais kaip atsakas į sparčiai augančią lietuvių imigrantų bendruomenę Vakarų Skrantone. Dauguma parapijiečių buvo anglies kasyklų darbininkai, kuriems ši šventovė tapo ne tik religine užuovėja, bet ir svarbiausiu tautinės kultūros židiniu, kuriame veikė mokykla bei įvairios visuomeninės organizacijos. Nors pirmoji bažnyčia buvo medinė, 1942 metais ją pakeitė dabartinis raudonų plytų pastatas, suprojektuotas santūriu modernizuoto neogotikos stiliumi. Architektūrinę vertę pabrėžia vertikalios fasado linijos ir vertingi interjero elementai – ypač vitražai su lietuviškais užrašais, kurie iki šiol liudija apie pirmosios imigrantų kartos pasiaukojimą ir norą įamžinti savo kilmę sakralinėje erdvėje.\nNepaisant ilgo klestėjimo laikotarpio, XXI a. pradžioje parapija susidūrė su demografiniais iššūkiais ir dvasininkų trūkumu. Po ilgo restruktūrizacijos proceso, kurio metu bažnyčia buvo naudojama lotyniškoms mišioms, 2025 m. rugsėjį įvyko galutinis lūžis: Šv. Mykolo Arkangelo bendruomenė oficialiai persikėlė į didesnę Šv. Liucijos bažnyčią (Scranton g. 949). Senasis pastatas Jackson gatvėje buvo uždarytas religinėms apeigoms, taip užbaigiant daugiau nei šimtmetį trukusį aktyvų šios konkrečios šventovės gyvavimo ciklą. Nors pastato funkcija pasikeitė, jis išlieka svarbiu Vakarų Skrantono urbanistinio kraštovaizdžio ir lietuvių paveldo Amerikoje simboliu.\n\nDiocese of Scranton. A New Beginning: Saint Michael Parish finds new home at historic Saint Lucy Church. Scranton, PA, 2025.\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Corporate Press, 1991.\nThe Times-Tribune Archives. Parish Restructuring and Historical Records of West Scranton Churches. Scranton, PA (periodika, 2008–2025).\nLithuanian Catholic Alliance. Records of Parochial History in Pennsylvania Coal Region. Archyvinė medžiaga.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Skrantonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.41556,"lng_wgs":-75.68708,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skrantono-sv-mykolo-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"652cd92a-42a8-4c4f-8c84-80effeb7a16f","_revision":"32b48dbf-8cc1-4ae7-ae3b-92c4bf677b2b","id":"89565ba77fbe08e","pavadinimas":"Vytis virš laikrodžio Paryžiuje","aprasymas":"Paryžiuje, Sitė saloje (Île de la Cité) yra seniausias Paryžiaus viešasis laikrodis, pradėjęs veikti 1371 m. Iki tol laikrodžiai buvo tik bažnyčiose. Įvairūs Prancūzijos valdovai keitė šio laikrodžio išvaizdą, tarp jų ir Prancūzijos karalius Henrikas III (Henri III), kitaip žinomas kaip Henrikas Valua.\r\n\r\n1572 m. mirus paskutiniam jogailaičiui Žygimantui Augustui, kuris neturėjo palikuonių, iš daugelio pretendentų į valdovus Lenkijos ir atskirai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai išsirinko Henriką Valua. 1573–75 m. jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, pirmasis elekcinis (rinktas) Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Tačiau jo valdymas netruko ilgai - sužinojęs, kad mirė brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, Henrikas 1574 06 18 slapta pabėgo į Prancūziją ir 1575 m. tapo jos karaliumi Henriku III. Tačiau ATR simbolius savo herbe išsaugojo - taip jie atsirado šiame unikaliame laikrodyje.\r\n\r\n \nMatulevičius Algirdas, Spečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-valua\/\nhttps:\/\/www.sortiraparis.com\/en\/what-to-visit-in-paris\/history-heritage\/articles\/290363-did-you-know-this-is-the-oldest-clock-in-paris-discover-its-history#:~:text=The%20Palais%20de%20la%20Cit%C3%A9%20clock%20is%20located%20on%20one,a%20belfry%20and%20a%20lantern.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Numizmatinę, sfragistinę, heraldinę, filatelinę, faleristikos vertę turintys objektai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1585 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85619,"lng_wgs":2.34624,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-virs-laikrodzio-boksto-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f20046f6-a6bb-4c7e-92b6-2d585f684566","_revision":"bd27eabe-8062-41a5-bbb3-8712ab4cd72e","id":"896b8c3974a01e7","pavadinimas":"Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia","aprasymas":"Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapija buvo įkurta 1904 metais ir tapo vakarų Mičigano lietuvių gyvenimo ašimi. Skirtingai nei daugelis kitų JAV lietuvių bendruomenių, kurios kūrėsi aplink anglies kasyklas ar tekstilės fabrikus, Grand Rapidso lietuviai garsėjo kaip meistriški baldų pramonės darbininkai. Bažnyčia ir greta jos įsikūrusi parapinė mokykla bei salė suformavo vientisą lietuvišką kvartalą, kuriame dešimtmečius skambėjo gimtoji kalba, vyko dainų šventės ir veikė aktyvios savišalpos draugijos. Ši parapija išliko viena stabiliausių lietuvių diasporos institucijų, sugebėjusi išlaikyti savo etninį charakterį per kelias imigrantų kartas.\nDabartinis bažnyčios pastatas, iškilęs 1924 metais, yra įspūdingas neoromaninio stiliaus pavyzdys. Architektūrai būdingas tvirtumas, masyvios plytų sienos ir pusapvalės arkos, kurios suteikia statiniui senovinės bazilikos išvaizdą. Vidaus interjeras pasižymi menine darna: čia esantys vitražai, altoriai ir religinės skulptūros buvo užsakyti bei prižiūrimi pačių parapijiečių, siekiant sukurti estetišką ir lietuvišką dvasią atspindinčią aplinką. Pastato eksterjere ir interjere dominuojanti simetrija bei santūri prabanga atspindi bendruomenės brandą ir ekonominį stabilumą tarpukario laikotarpiu.\nŠiandien Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra viena iš nedaugelio JAV lietuvių bažnyčių, kuri vis dar išlaiko savo pirminę paskirtį ir yra aktyvi katalikų parapija. Nors pamaldų kalba ir parapijiečių etninė sudėtis tapo įvairesnė, pastatas išlieka svarbiu lietuvių paveldo objektu. Bažnyčios salėse vis dar vyksta bendruomeniniai renginiai, veikia nedidelis muziejus ar archyvas, o pati šventovė yra įtraukta į vietinius architektūros paveldo sąrašus kaip vienas gražiausių Grand Rapidso religinių objektų.\n\nBadikas, J. (2004). Centennial Jubilee: Saints Peter and Paul Parish, 1904-2004. Grand Rapids, MI: SS. Peter and Paul Church.\nMičigano lietuvių bendruomenė. (2010). Lietuviai Grand Rapids mieste: istoriniai fragmentai. Grand Rapids, MI.\nThe Grand Rapids Press. (2014). The Architectural Legacy of the West Side: SS. Peter and Paul. Grand Rapids, MI.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America (Vol. 3: Mid-West and Western States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1924 m.","miestas":"Grand Rapidsas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.98856,"lng_wgs":-85.68093,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/grand-rapidso-sv-petro-ir-povilo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4f9d36fc-e594-44f4-a08b-eb9ca3698b91","_revision":"4f1e4f75-b04d-4976-852f-3493575448d6","id":"8988967ee1ed119","pavadinimas":"Pranciškonų vienuolyno Lurdo grota Kenebankporte","aprasymas":"Lietuvių pranciškonai 1947 m. įsigijo pramoninko Viljamo A. Rodžerso[1] statytą dvarą su parku ir įsteigė vienuolyną. Parko teritorijoje 1953 m. rugpjūčio 9-ąją Portlando vyskupas Danielius Fynėjus pašventino Marijos Lurdo grotą. Šio statinio iniciatoriumi buvo kunigas Kęstutis M. Butkevičius, kuris, pavestas vienuolyno vadovybės, rinko aukas ir rūpinosi grotos statyba.\r\n\r\nPenkių akmeninių arkų struktūrą vainikuoja iš smiltainio išpjautas lietuviško koplytstulpio motyvas su geležiniu kryžiumi. Grotos gilumoje įkomponuota marmurinė Marijos statula atvežta iš Italijos. Nuo Marijos kojų link šv. Bernadetos statulos srūva šaltinis. Pastate įmūryta atminimo lenta, kurioje pažymėtos dvi datos – Mindaugo karūnavimas 1253 m. ir pirmos Lietuvos Bažnytinės provincijos 700 metų sukaktis – 1953 m.[2] Toks statinio apipavidalinimas turėjo priminti „tėvynės gimtuosius stogus, kurie besileidžiant saulei susilieja su banguojančiais javų laukais.“[3]\r\n\r\nVėliau aplink vienuolyną išaugo ištisas lietuviškas parkas. Lurdo grotą 1959 m. papildė kryžiaus keliai, dedikuoti žuvusiems už Lietuvos laisvę ir Vytauto Kazimiero Jonyno reljefas „Kovojanti ir kenčianti bažnyčia“.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Istorinis lietuvių Pranciškonų vienuolynas. Šv. Pranciškaus Varpelis, 1959 m. rugpjūtis, pp. 226–234, p. 228.\r\n\r\n[2] Džiugėnas, A. Retos iškilmės Kennebunk Port, Maine. Darbininkas, 1953 m. rugpjūčio 21 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Nauja Marijos šventovė. Draugas, 1953 m. liepos 28 d., p. 3.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Kenebankportas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.35527,"lng_wgs":-70.47765,"autoriai":"Jonas Mulokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pranciskonu-vienuolyno-lurdo-grota-kenebankporte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"46c4c8cd-a9ea-4a56-b75e-80c88bd871e8","_revision":"bb984d07-3984-43c8-8b0e-8259421314ac","id":"89aae649271fe07","pavadinimas":"Džonston Sičio lietuvių masonų kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Džonston Sitis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":37.82129,"lng_wgs":-88.90855,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dzonston-sicio-lietuviu-masonu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6432d326-ca50-42a0-befb-2b93689db0d9","_revision":"09a60f04-466d-4737-92fb-66b9084cad48","id":"89b2f5b63b59a07","pavadinimas":"Vytis ant pašto stulpo Gejeryje","aprasymas":"Kurfiurstiškoje Saksonijoje nuo 1722 m. buvo statomi pašto stulpai, nurodantys atstumą ir laiką keliaujant pėsčiomis tarp gyvenviečių. Stulpai pradėti statyti valdant Saksonijos kurfiurstui Augustui Stipriajam (1670—1733), kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Taip ant pašto stulpų atsirado Abiejų Tautų Respublikos heraldika su Lietuvos Vyčiu. Šiandien Saksonijoje ir gretimuose rajonuose yra išlikę apie 200 tokių stulpų.\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.postmeilensaeulen-kursachsen.de\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a.","miestas":"Gejeris","salis":"Vokietija","lat_wgs":50.6243,"lng_wgs":12.92324,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-vytis-ant-pasto-stulpo"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f5a68feb-66f8-4cdb-9cc3-4ae4a57d1655","_revision":"0b033e62-a6aa-4828-b8ad-036035e27e72","id":"89e93134739e72d","pavadinimas":"Bycenis","aprasymas":"XVI a. viduryje Bycenio valda (dab. Bresto srityje, Ivacevičų rajone) priklausė Chodkevičiams, vėliau — Triznoms. 1607 m. čia įsteigtas bazilijonėms skirtas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) vienuolynas. Netrukus jis buvo atiduotas bazilijonams. Bycenio vienuolyno vyresnysis iki 1613 m. buvo Juozapatas Kuncevičius. 1615 m. vienuolyne atidarytas bazilijonų noviciatas, jis čia veikė iki pat bažnytinės unijos panaikinimo XIX a. viduryje. 1626 m. funduota vienuolyno špitolė, skirta 10 asmenų išlaikyti.\r\n\r\nXVII a. viduryje, per karą su Maskva, Bycenyje prieglobstį rado bazilijonai iš Vilniaus, Polocko, Vitebsko ir Minsko. Tuomet čia buvo saugomos ir Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno vertybės. XVIII a. pradžioje Bycenyje, prie vieno didžiausių ir turtingiausių Lietuvos bazilijonų vienuolynų, pastatyta barokinė dvibokštė Šv. Juozapato cerkvė (vėliau — katalikų Švč. Trejybės bažnyčia). Šventovė ir prie jos prigludęs vienuolyno pastatas buvo sugriauti per Pirmąjį pasaulinį karą. Keli išlikę šventovės ikonostaso drožybos fragmentai šiuo metu saugomi Bycenio mokykloje įrengtame Krašto muziejuje.\r\n\r\nXVIII a. pabaigoje Bycenio miestelis kurį laiką priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui Antanui Tyzenhauzui. Didikas čia apie 1775 m. fundavo varpinę, žinomą iš XIX a. brėžinių.\r\n\r\nKaimelio centre stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvė. Ją, kaip bazilijonų vienuolyno koplyčią, 1640 m. pastatydino vienas Bycenyje šeimininkavusios Triznų giminės narių. Uždarius bazilijonų vienuolyną, XIX a. viduryje šventovė atiduota stačiatikiams. Cerkvės architektūra turi renesanso ir baroko bruožų. Vienas seniausių šiuo metu saugomų kūrinių — XVIII a. Žyrovičų Dievo Motina.\r\n\r\nBycenio pakraštyje yra senos žydų kapinės.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. vid.","miestas":"Bycenis","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.8815,"lng_wgs":25.49434,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bycenis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"478379c6-2cd4-4653-8374-3aa16980618c","_revision":"52ef7e69-4ea1-4ed1-a727-a91a75f2b09d","id":"8a1d20e55d44d1d","pavadinimas":"Prano Domšaičio kūriniai","aprasymas":"Tapytojas Pranas Domšaitis gimė 1880 rugsėjo 15 d. Kropynose (nuo 1946 rusiškai Gajevo, Kaliningrado sritis, Rusija) Mažosios Lietuvos ūkininkų šeimoje. Metrikose įrašytas kaip Franz Carl Wilhelm Domscheit.\r\n\r\n1906 m. jis stojo į Karaliaučiaus meno akademiją ir neišlaikė priėmimo egzaminų, bet jo darbus pastebėjo atvykęs iš Berlyno garsus tapytojas Maksas Liebermanas. Jis parašė Domšaičio tėvui laišką ir įtikino komisiją 1907 m. Domšaitis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją ir ten iki 1910 studijavo architektūrą ir tapybą. Su savo draugu Arturu Degneriu (Degner Arthur, 1888–1972) jis mokėsi tapybos pas Ludviką Detmaną (Ludwig Dettmann, 1865–1944).\r\n\r\n1910–1912 m. Domšaitis dėstė toje pačioje meno akademijoje. Vėliau studijas jis pratęsė Berlyne pas savo garsų žemietį tapytoją ekspresionistą Lovis Korintą (Lovis Corinth, 1858–1925).\r\n\r\n1910–1914 m. Domšaitis daug keliavo po Europą, lankėsi Paryžiuje, Londone, Amsterdame, Florencijoje, Osle. 1914 m. jis apsilankė pas Edvardą Munchą (Edvard Munch, 1863–1944).\r\n\r\nNuo 1913 pradėjo dalyvauti parodose, savo darbus demonstravo kartu su Neue Berliner Secesion grupe.\r\n\r\n1914–1918 karo metus jis praleido Berlyne ir tėvų namuose Mažojoje Lietuvoje. Lankėsi Nidos menininkų kolonijoje. 1918 m. mobilizuotas į karą, trumpai tarnavo Tilžėje. Po karo jis gyveno Altotinge Bavarijoje ir Berlyne.\r\n\r\n1919 m. surengė pirmąsias individualias parodas Ferdinando Miolerio (Möller) galerijoje Berlyne ir Breslau (dab. Vroclavas).\r\n\r\n1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę ir gavo Lietuvos Respublikos pasą Petro Domšaičio vardu. Savo darbus jis ir toliau pasirašinėjo Domscheit.\r\n\r\nLankosi Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. 1921 m. jis surengė personalinę parodą Folkwang muziejuje Esene ir personalines parodas 1925 m. – Hansa Werkstatten Hamburge, 1925, 1927, 1937 m. – Stambule, 1936 – galerijoje van der Heide Berlyne.\r\n\r\n1921–1931 m. Domšaitis taip pat dalyvavo eilėje grupinių parodų, aktyviai įsijungdamas į Vokietijos meninį gyvenimą.\r\n\r\n1928 m. jis susituokė su žinoma olandų dainininke Adelheide Armhold (1900–1992); lydėjo jos koncertiniuose turuose po Europą.\r\n\r\nNuo 1921 iki 1933 Domšaitis daug keliavo po Vokietiją, kaip ir vyko į Šveicariją, Austriją, Balkanus, Turkiją.\r\n\r\nPo parodos Folkwango muziejuje Esene Domšaitis sulaukė pripažinimo, jis dažnai buvo minimas Vokietijos meno kritikų, jo paveikslų įsigijo Berlyno nacionalinė galerija, Berlyno meno akademija, Liubeko, Stettino, Karaliaučiaus muziejai. Po 1933 m. atėjus nacionalsocialistams į valdžią jo paveikslas „Adoracija“ įsigytas Berlyno muziejaus pašalinamas kaip „išsigimęs“ menas ir Domšaičiui uždraudžiama tapyti. 1937 m. menininko darbai buvo rodomi Miunchene, „Išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) parodoje.\r\n\r\n1928 m. savo kūrinius jis pradėjo pasirašinėti Pranas Domšaitis.\r\n\r\n1943 m. iš Berlyno išvyko į Austriją; gyveno Karintijos žemėje (Kärnten), Egg kaime prie Fakerio ežero (Faaker See), vėliau persikėlė į Forarlbergo žemės (Vorarlberg) Zulco (Sulz) ir Riotis (Röthis) kaimelius netoli Bregenco.\r\n\r\n1944 m. mažame Sulz-Roethis miestelyje Domšaitis susitiko dailininkus emigrantus iš Lietuvos – Telesforą Valių (1914–1977) ir Paulių Augių-Augustinavičių (1909–1960) ir kartu su jais dalyvavo tarptautinėse dailininkų emigrantų dailės parodose Bregence (Bregenz, 1946), Feldkirche (1946), Insbruke (Innsbruck, 1947).\r\n\r\n1949 m. Domšaičio žmonai pasiūloma dėstyti Keiptauno universiteto muzikos koledže ir jie persikėlė į Pietų Afriką. Keiptaune septintą dešimtmetį baigęs Domšaitis pradėjo naują kūrybinį etapą ir aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą.\r\n\r\n1949–1966 m. jis kasmet rengė personalines parodas su Pietų Afrikos meno asociacija Keiptaune, Johanesburge ir Pretorijoje.\r\n\r\n1950–1955 jo kūrybos parodos surengtos Rodezijoje, JAV ir Kanadoje.\r\n\r\n1963 m. jis dalyvavo San Paulo bienalėje.\r\n\r\n1965 m. lapkričio 14 d. Domšaitis mirė savo namuose Keiptaune, Rondeboscho priemiestyje; palaidotas Plamstydo (Plumstead) kapinėse Keiptaune.\r\n\r\n1966 m. surengta jo personalinė pomirtinė paroda Pietų Afrikos Nacionalinėje galerijoje Keiptauno vėliau keliaujanti po šalį.\r\n\r\nSurengta pomirtinių Domšaičio parodų Lietuvoje (Vilniuje 1992, 2007, 2016, Šiauliuose 1992–98, 2009) ir užsienyje.\r\n\r\nPranas Domšaitis tapė tradicinius žanrus – peizažus, natiurmortus, portretus, buitines scenas ir religinius paveikslus suteikdamas šiems modernią bei drąsią interpretaciją bei ekspresyvią ir lakonišką plastinę kalbą. Skaitlingiausios menininko paveikslų grupės peizažai ir biblinių siužetų kompozicijos.\r\n\r\nGamtovaizdžiai menininką inspiravo visur: Mažosios Lietuvos lygumose, Kuršių Nerijoje, Bavarijoje kaip ir saulės nutviekstose Pransvalio, Traskijaus, Oranžijos vietovėse ir Karn plynaukštėje Pietų Afrikoje. Keičiasi spalvų interpretavimas, bet visada išlieka kolorito dekoratyvumas ir formų apibendrinimas.\r\n\r\nNemažiau saviti ir gausūs Domšaičio paveikslai religiniais siužetais. Čia ypač išraiškingai atsiskleidžia ekspresijos ir ikoniško apibendrinimo bei statikos derinys. Religiniai siužetai tokie kaip „Pabėgimas iš Egipto“ asocijuojasi ir su paties autoriaus kaip ir pabėgelio dalia.\r\n\r\nDomšaičio paveiksluose visi motyvai: žmogaus atvaizdas, žanrine scena, gamta ar religinis siužetas perteikiami kaip kone simbolinis ženklas bei archetipas ir tuo pačiu metu dramatiškai jausmingai. Domšaitis rašė: „Meno kūrinys dažnai gimsta kosminės vizijos akimirką, tačiau turi praeiti dienos, mėnesiai ar metai, kol galutinė kūrinio koncepcija įgauna formą ir gali būti realizuojama. Pirmasis momentas nėra momentas tikrąja šio žodžio prasme, nes iš tiesų apima amžinybę.“\r\n\r\nSavo temas, žanrus ir plastinę kalbą Domšaitis suformavo dar Vokietijoje, bet Pietų Afrikoje tapė ne mažiau intensyviai ir įtaigiai. Vokiečių menotyrininkė Freya Mülhaupt taikliai apibūdina Domšaičio kūrybą: „Jo portretuose, peizažuose ir figūrinėse kompozicijose atsiskleidžia Ernsto Barlach‘o (Ernst Heinrich Barlach, 1870–1938), Edvardo Muncho ir lietuvių liaudies meno įtakos.“\r\n\r\n„Aš visada pakeliui“ mirties patale ištarė Domšaitis visą gyvenimą tiek savo noru, tiek ir istorinių įvykių verčiamas klajojęs po pasaulį. Po tėvų namų ir Karaliaučiaus jis ilgiausiai buvo apsistojęs Berlyne ir Keiptaune, pastaruose dideliuose centruose jis integravosi į meninį gyvenimą šį praturtindamas.\r\n\r\nMums Petras Domšaitis svarbus savo šalies ir eilės paveikslų motyvus siejo su Mažąja Lietuva. 1921 m. jis priėmė Lietuvos pilietybę ir daug metų palaikė ryšius su karo pabėgeliais lietuvių menininkais. Didelė dalis jo kūrybinio palikimo grįžo į Lietuvą. Nuo 2001 eksponuojami Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (iki 2004 Klaipėdos paveikslų galerija); čia veikia ir P. Domšaičio kultūros centras.\r\n\r\nPetro Domšaičio kūriniai tapo trijų šalių – Lietuvos, Vokietijos ir Pietų Afrikos klasikinio modernizmo ir šiuolaikinio meno istorijos sudėtine dalimi. Jis priklausė Vokietijos ekspresionizmo judėjimui bei tapo  vienu iš Pietų Afrikos šiuolaikinės dailės pradininkų. Menininkas sulaukė pripažinimo aktyviai dalyvaudamas meniniame gyvenime ir nebuvo užmirštas po mirties visose trijose šalyse.\r\n\r\nPrano Domšaičio kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus savo filiale – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (nuolatinė ekspozicija), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, Lietuvių dailės muziejuje Lemonte, Ilinojaus valstija (angl. Lithuanian Museum of Art),  Berlyno Nacionalinėje galerijoje (vok. Nationalgalerie), Rytų Prūsijos krašto muziejuje Liuneburge (vok. Ostpreußische Landesmuseum Lüneburg), Rytų vokiečių galerijoje – meno forume Rėgensburge (vok. Kunstforum Ostdeutsche Galerie), Hamburgo dailės parodų salėse (vok. Hamburger Kunsthalle), Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje Keiptaune (angl. Iziko South African National Gallery), Pretorijos dailės muziejuje, Universiteto dailės galerijoje švietimo departamento bibliotekoje, Nelsono Mandelos Metropolitano muziejuje Port Elizabete (angl. Nelson Mandela Metropolitan Art Museum), Johanesburgo meno galerijoje, William Humphreys meno galerijoje Kimberlyje, Oliewenhuis dailės muziejuje Blumfonteine, Durbano dailės galerijoje ir Rupert muziejuje Stellenbosche.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.lithaz.org\/museums\/ldm\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Lemontas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.66013,"lng_wgs":-87.98339,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/prano-domsaicio-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f52f056a-a784-402d-802d-7674cd9a4b3b","_revision":"d2edb932-2a49-42fd-8826-fffe28b4f89b","id":"8a56b75aca216dd","pavadinimas":"Lietuvos gatvė Montevidėjuje","aprasymas":"Urugvajaus sostinės Montevidėjaus Villa del Cerro (Vilja del Sero) rajone yra gatvė pavadinta Lietuvos vardu (Lituania). Kvartale gyvena dauguma Urugvajaus lietuvių.","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.8885,"lng_wgs":-56.2642,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-gatve-montevidejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2c35d422-c6c3-4080-b13f-077239ef247d","_revision":"0c852aa9-fc09-428f-af01-d026ec853d35","id":"8ad6173f78adb5b","pavadinimas":"Jono I Kazimiero Vazos širdies palaidojimo vieta Paryžiuje","aprasymas":"Jonas I Kazimieras (1609 m. Krokuvoje - 1672 m. Nevere, Prancūzijoje) - Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, Zigmanto Vazos sūnus. Paskutinis iš Vazų dinastijos. Valdant Jonui Kazimierui Abiejų Tautų Respublika nuolat kariavo: 1648–54 m. vyko ukrainiečių tautinio išsivadavimo karas, 1654–67 m. – Abiejų Tautų Respublikos karas su Rusija, 1655–60 m. – su Švedija. Lietuva kurį laiką buvo užimta svetimų kariuomenių, kurios niokojo kraštą, smuko ūkis, pakriko kariuomenė, finansai. Nepajėgdamas susidoroti su valstybės problemomis Jonas I Kazimieras 1668 09 16 atsisakė sosto ir 1669 m. išvyko į Prancūziją. Karalius Liudvikas XIV jam skyrė išlaikymą, kurį garantavo šešių abatijų pajamos. Gyvendamas Prancūzijoje, Jonas Kazimieras Vaza domėjosi Abiejų Tautų Respublikos reikalais, susirašinėjo su didikais. 1672 m. jis sunegalavo ir mirė. Iš pradžių buvo palaidotas Nevere, o po ketverių metų palaikai iškilmingai perlaidoti Krokuvos katedroje. Jono Kazimiero Vazos širdis iki šiol yra seniausioje Paryžiaus Sen Žermen de Prė (Saint-Germain-des-Prés) bažnyčioje. Čia pastatytas antkapinis Jono Kazimiero paminklas.\r\n\r\n \r\n\r\nTyla Antanas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jonas-kazimieras\nhttps:\/\/www.valdovurumai.lt\/lt\/savaites-eksponatai\/i\/395\/princo-jono-kazimiero-vazos-portretas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1672 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85399,"lng_wgs":2.33449,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas I Kazimieras Vaza (1609–1672)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-i-kazimiero-vazos-sirdies-palaidojimo-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d30dea95-0c51-4778-b224-65ef76e5b5dc","_revision":"e3444734-f71f-4e69-8fc3-88cacf93318a","id":"8ada9a6de5f3bcf","pavadinimas":"Žako Lipšico kūriniai","aprasymas":"Skulptorius Žakas Lipšicas gimė 1891 rugpjūčio 22 dieną Druskininkuose. Užaugo Druskininkuose kur jo tėvas turėjo viešbutį. 1901–1905 m. mokėsi prekybos mokykloje Balstogėje. 1905 m. su šeima persikėlė į Vilnių kur studijavo mašinų projektavimą.\r\n\r\n1908 metais emigravo į Prancūziją. 1909 – 1910 m. Paryžiuje kaip laisvasis klausytojas studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje ir 1913 lankė skulptūros klasę Juliano akademijoje. Nuo 1911 m. nuomavo dirbtuvę Monparnase greta Constantino Brâncuși (1876–1957). 1912 m. buvo pašauktas į Rusijos karinę tarnybą. Dėl silpnos sveikatos nuo šios tarnybos buvo atleistas ir grįžta į Paryžių. Bendravo su Chaimu Sutinu (Chaim Soutine (1893–1943), Max Jacob (1876–1944). 1913 m. per Diego Riverą (1886–1957) susipažįsta su Pablo Picasso ir jo ratu.\r\n\r\n1914 m. su Diego Rivera aplankė Maljorką ir Toledą.\r\n\r\n1916 m. susidraugavo su Juan Gris (tikr. José Victoriano González, 1887–1927).\r\n\r\n1920 m. pirmoji Lipšico personalinė paroda Léonce Rosenberg galerijoje Paryžiuje.\r\n\r\n1924 m. jis gauna Prancūzijos pilietybę.\r\n\r\n1925 m. įsikūrė Le Corbusier suprojektuoto namo dirbtuvėje Bulone-Bijankure.\r\n\r\n1930 m. pirmoji didelė retrospektyva Galérie de la Renaissance Paryžiuje.\r\n\r\n1935 m. pirmoji Lipšico paroda Niujorke galerijoje Brummer.\r\n\r\n1937 m. dalyvavo pasaulinėje parodoje Paryžiuje (buvo apdovanotas aukso medaliu).\r\n\r\n1940 m. nuo vokiečių armijos bėga į Tuluzą.\r\n\r\n1941 m. emigravo į Niujorką.\r\n\r\n1942–1946 m. surengė eilę parodų, tapo garbės legiono riteriu.\r\n\r\n1947 m. jis persikėlė į Haštingsą prie Hudsono, bet dirbtuvę iki sunaikinimo per 1953 m. gaisrą vis dar turėjo Manhetene. Po to dirbtuvę įkuria Hastingse prie Hudsono.\r\n\r\n1968 m. metais kelis mėnesius praleido Pietrasanta miestelyje Italijoje.\r\n\r\n1942, 1943, 1946, 1048, 1951 metais įvyko parodos Buchholz galerijoje Niujorke.\r\n\r\n1954 m. surengta didelė Lipšico retrospektyva Modernaus meno muziejuje Niujorke.\r\n\r\n1958 metais Lipšico paroda surengta Valstybiniame muziejuje Amsterdame ir iš ten keliavo į Briuselį, Paryžių, Londoną. 1963 m. surengiama jo paroda Berklyje. Dalyvavo tarptautinėje dailės parodoje Documenta Kasselyje (1959, 1964).\r\n\r\n1970 m. retrospektyvinė Lipšico paroda surengta Tel Avive, 1972 m. – Berlyne ir Metropoliteno meno muziejuje Niujorke.\r\n\r\n1973 m. gegužės 26 dieną mirė Kapri saloje Italijoje, palaidotas Jeruzalėje.\r\n\r\nAnkstyvoje kūryboje Lipšicas patyrė kubistinių Picaso, Braque (Žoržas Brakas, 1882–1963) ir Juan Griso paveikslų įtaką. Sutinkame net ir kubistų pamėgtą gitaros motyvą. Lipšico skulptūrose žmonių figūros redukuojamos į geometrines formas išsaugant antropomorfines skulptūras. Žmogus ir instrumentai čia sudaro neatidalomą visumą. Viešpatauja ritmingas įlenktų ir išlenktų elementų žaismas.  Nuo trisdešimtųjų pradžios Lipšico kūryboje kubistinius elementus pakeičia organinės formos. Galima atsekti paraleles su Henri Laurens (1885–1954) kūryba, kuris taip pat pradėjęs kurti kubizmo stiliuje perėjo prie organinių formų plastinės kalbos.\r\n\r\nLipšico kūriniai – emocionalūs. Banguojančios linijos ir dinamiškas apimčių ritmas užvaldo figūrines kompozicijas. Žmonių figūros ir augaliniai motyvai čia persipina simbolizuodamo gyvenimą.\r\n\r\nŽakas Lipšicas vienas garsiausių klasikinio modernizmo skulptorių kurio skulptūros saugomos daugelyje svarbių pasaulio modernaus meno muziejų. Mums svarbu tai, kad jis niekada neužmiršo savo gimtinės ir net reikalaudavo prie darbų pavadinimų įrašyti, kad jis gimė Druskininkuose.\r\n\r\nŽako Lipšico monumentalios skulptūros iš bronzos ir akmens šiandien puošia Jeruzalės, Tel Avivo, Niujorko, Vašingtono, Filadelfijos, Naujojo Orleano, Kanzaso, Majamio, Honolulu ir kitų pasaulio miestų aikštes bei parkus.\r\n\r\nŽako Lipšico kūrinių yra Moderniojo meno muziejus (angl. Museum of Modern Art, MoMA) Niujorke, Čikagos meno institute, Filadelfijos meno muziejuje, Tate‘o galerijoje Londone, Wilhelmo Lehmbrucko muziejuje Duisburge, Paryžiaus ir Jeruzalės muziejuose, Honolulu meno akademijos kolekcijoje, Havajuose ir daugelyje kitų pasaulio muziejų.\r\n\r\n1996 metais Druskininkuose atidarytas memorialinis Žako Lipšico muziejus (Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus filialas).\r\n\r\n1998–2007 metais Druskininkuose rengti skulptūros simpoziumai skirti jo atminimui (sukurtos skulptūros eksponuojamos Žako Lipšico skulptūrų parke). Lietuvoje Žako Lipšico kūrinių turi Lewben Art Foundation, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Vilniuje.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nŽako Lipšico kūriniai Niujorko MoMA muziejuje: https:\/\/www.moma.org\/artists\/3563","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.76171,"lng_wgs":-73.97759,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zako-lipsico-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d252b22c-d0cb-4fbe-85a5-103ce1254055","_revision":"d0917314-88b3-4546-9ed5-3ad73f4faff5","id":"8af1bc7611ff156","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Kasteryje","aprasymas":"Kasteryje lietuviai pradėjo kurtis 1912 m., o po Pirmojo pasaulinio karo čia susiformavo lietuviška sala. Bažnytkaimyje įsikūrė apie 400 šeimų. Nors nuo 1933 m. į Kasterį būdavo skiriamas lietuvių kilmės kunigas, tačiau bendruomenė savo tautinės parapijos čia taip ir neįsteigė[1]. 1965 m. vienas iš lietuvių kunigų, B. Marčiulionis inicijavo naujos bažnyčios statybą. Nedidelį konkursą projektui parengti laimėjo lietuvių tarpe jau spėjęs išgarsėti išeivių architektas Jonas Mulokas. Vis tik, nespėjus užbaigti statybų, bažnyčios administravimą perėmė amerikietis Ernstas J. Bernotas.\r\n\r\nIš J. Muloko susirašinėjimo su B. Marčiulioniu matyti, kad naujasis kunigas siekė sumažinti bažnyčios statybų kaštus. Supaprastinus eilę sprendimų, paties architekto manymu, „bažnyčia nustojo būdingo originalumo“[2]. Vis tik, viena kita lietuviška detalė liko. Dėmesį atkreipia centrinis altorius, kuris, nors ir ne marmurinis, pasižymi santūriu dizainu, puoštas lietuvišku tekstilės rašto motyvu. Galinėje sienoje atpažįstamas architektui būdingas skirtingų spalvų plytų raštas. Nors J. Mulokas sukūrė dešimtis projektinių Kasterio bažnyčios variacijų, tačiau jam nepavyko išvengti panašumo į Niujorko Kristaus Atsimainymo bažnyčią. Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje atpažįstamas trikampis tūris su šalia pagrindinio fasado iškilusia varpine. Nors maldos namų architektūriniai sprendimai nėra unikalūs J. Muloko kūrybinėje paletėje, tačiau įprasmina dar vieną lietuvių gyvenamą vietovę bei papildo vieno produktyviausių išeivijos architektų darbų kraitį.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Kada lietuviai pradėjo kurtis Custeryje? Draugas, 1955 m. birželio 6, p. 6.\r\n\r\n[2] Architekto Jono Muloko biografija, rankraštis, iš Mulokų šeimos archyvo, Santa Monica","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1966 m.","miestas":"Kasteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.95344,"lng_wgs":-86.22044,"autoriai":"Jonas Mulokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-baznycia-kasteryje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f1793be5-29b2-4bf2-8147-ae64086a0ed8","_revision":"d8ef997c-297a-4acf-8a3b-d5fe4474c1c3","id":"8c0b4d09ab1bde5","pavadinimas":"Laurušavas","aprasymas":"Laurušavas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje svarbus kaip stačiatikybės, vėliau – kaip Unitų bažnyčios centras. Manoma, kad XIII a. viduryje įkurto vienuolyno steigėjas – Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus, stačiatikių vienuolis Vaišelga (Vaišvilkas). Galbūt jis čia kurį laiką gyveno, o vienuolynas buvo pavadintas steigėjo vienuoliniu – Lauryno – vardu.\r\n\r\nXIII–XVI a. Laurušavo vienuolynas, remiamas įtakingų giminių (Chodkevičių ir Chreptavičių), buvo svarbus stačiatikių dvasinės kultūros centras. Čia XIV a. buvo sukurta ankstyviausia žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija. Po Brastos bažnytinės unijos vienuolyną perėmė bazilijonai. 1834–1836 m. Rusijos valdžia bazilijonų vienuolyną uždarė, jo pastatai neišliko.\r\n\r\nLaurušavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvė pastatyta 1768 m. (kitais duomenimis, 1768 m.) kaip unitų šventovė. XIX a. pirmoje pusėje ji perduota stačiatikiams, perstatyta XIX a. pabaigoje. Cerkvės viduje yra vertingas Šv. Eliziejaus Laurušaviečo, pirmojo Laurušavo vienuolyno vyresniojo (ir spėjamo steigėjo), gyvenusio XIII a. viduryje, atvaizdas.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a. vid.","miestas":"Laurušavas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.68873,"lng_wgs":26.15968,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/laurusavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"37039024-0120-49e7-b12c-cba5166a5838","_revision":"204de862-21f3-4a53-ad89-23e18c633f9b","id":"8c533e25ec9fb66","pavadinimas":"Frakvilio Apreiškimo lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapija Frakvilyje buvo įkurta 1923–1924 metais, intensyviai augant lietuvių imigrantų bendruomenei Pensilvanijos antracito anglies regione (angl. Coal Region). Ši šventovė tapo dvasiniu prieglobsčiu lietuviams, kurie dirbo aplinkinėse kasyklose ir siekė turėti savo kultūrinę erdvę, kurioje galėtų melstis gimtąja kalba ir puoselėti tėvynės tradicijas. Per visą XX a. parapija veikė kaip gyvybingas socialinis centras: čia buvo organizuojamos lietuviškos mokyklėlės, veikė stiprus choras bei įvairios katalikiškos šalpos draugijos. Frakvilio lietuviai garsėjo savo gebėjimu išlaikyti glaudžius ryšius net ir sunkiausiais ekonominiais laikais, o bažnyčia buvo pagrindinis jų tapatybės ramstis svetimoje aplinkoje.\nArchitektūriniu požiūriu Apreiškimo bažnyčia yra estetiškas ir solidus geltonų plytų mūro statinys, pasižymintis neogotikos ir neoromanikos elementų darna. Pastato fasadas išsiskiria smailiaarkiais langais ir grakščiu, tačiau tvirtu bokštu, kuris simbolizavo bendruomenės dvasinį kilimą ir stabilumą. Šviesi plytų spalva išskyrė šią bažnyčią iš kitų pilkų ar tamsių pramoninio regiono pastatų, suteikdama miestelio peizažui šviesumo. Vidaus interjeras buvo turtingas lietuviška simbolika, o vitražuose įamžinti donorų vardai liudijo apie parapijiečių pasiaukojimą statant šiuos dvasinius namus.\nŠiuo metu Apreiškimo lietuvių bažnyčios pastatas nebeatlieka savo pirminės sakralinės funkcijos. 2008 metais, vykdant Alentauno (Allentown) vyskupijos parapijų konsolidaciją, ši lietuviška parapija buvo oficialiai uždaryta ir sujungta su kitomis vietos bendruomenėmis į bendrą Šv. Juozapo Darbininko (St. Joseph the Worker) parapiją. Nors pats pastatas vis dar stovi ir primena apie turtingą lietuvišką praeitį Pensilvanijoje, dvasinis gyvenimas ir lietuviškos pamaldos čia nebevyksta. Vietos lietuvių palikuonys ir toliau saugo istorinę atmintį, o bažnyčia išlieka svarbiu architektūriniu paminklu, liudijančiu apie kasyklų eroje klestėjusią lietuvių koloniją ir jos indėlį į regiono raidą.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nWolkovich-Valkavičius, W. L. (1998). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 3: Mid-West and Western States. Brooklyn, NY: Lithuanian Religious Aid.\nDiocese of Allentown. (2008). Decree of Suppression and Merger: Annunciation of the Blessed Virgin Mary Parish, Frackville. [Oficialus vyskupijos archyvinis dokumentas].\nSchuylkill County Historical Society. (2015). The Anthracite Heritage: Ethnic Parishes of the Coal Region. Pottsville, PA.\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Frakvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78521,"lng_wgs":-76.22734,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/frakvilio-apreiskimo-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a0b2997c-fdfd-4edd-adea-463aae25ac8e","_revision":"2435febb-b2b0-414a-929f-720dc880e8a0","id":"8c66f8a29d32e20","pavadinimas":"Trakėnai","aprasymas":"Trakėnai (vok. Trakehnen, nuo 1929 Trakehnen ir Groß Trakehnen, rus. Jasnaja Poliana) – kaimas Rūdupio upės krante, 17 km į pietryčius nuo Gumbinės, 10 km į pietvakarius nuo Stalupėnų. Atsirado padalijus Rudupėnų kaimą. Čia, miško trake, buvo dvarelis. Trakėnuose ir apylinkėse lietuviai augino žirgus, kurie vėliau gavo Trakėnų veislės vardą. Jie išvesti iš XVI a. čia dar buvusių laukinių arklių. Trakėnų pirmtakai – vietiniai sveikų (prūs. sweykis, vok. Schweiken) veislės arkliai, kilme artimi laukiniams arkliams tarpanams, išvaizda panašūs į Lietuvos žemaitukus.\n1732 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo įsakymu Trakėnuose įkurtas žirgynas, kuriame buvo auginama iki 1200 žirgų. Nuo 1821 Trakėnų žirgyne užaugintais Rytprūsių šiltakraujais (vok. Ostpreußisches Warmblut) arkliais buvo aprūpinta visa Prūsijos armija. Tarpukariu žirgynui priklausė 16 palivarkų: Bajorgalių, Gurdžių, Danckiemio, Juodžlaukių, Matiškiemių ir kiti. Trakėnai priklausė Enciūnų parapijai. Kaime išlikę 3 ikikariniai pastatai. 1932 m., minint Trakėnų žirgyno 200-ąsias metines, parke prie dvaro atidengtas paminklas žirgui. Po Antrojo pasaulinio karo jis dar stovėjo, vėliau buvo perkeltas į Timiriazevo Žemės ūkio akademiją. \r\n\r\nMažojoje Lietuvoje buvo daug arklių: kiekviena apygarda kilus karui galėjo duoti po 2000 arklių, Semba – 4000, Sūduva – 6000. Lietuviai patys garsėjo gerais raiteliais. O. Glogau rašė: „Lietuvininkės yra <...> puikios jojikės. Priežodis sako, jog „lietuvininkas gimęs su kamanomis rankoj“. Pasitaiko matyti visai mažų, 4–6 metelių berniūkščių dumiant ant žirgo be balno ir be kamanų <...> Turgaus dieną matai jaunas ir senas moteris, pulkeliais jojančias į miestą“.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/trakenai\nBacevičius Egidijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/trakenai-1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Trakėnai (Yasnaya Polyana)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.56716,"lng_wgs":22.44957,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/trakenai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"625a65ae-44ff-439e-a878-d3734549a507","_revision":"03a4b85a-dd44-4e6d-ba07-f1e9bf0325d0","id":"8c9739c6263915b","pavadinimas":"Mato Menčinsko skulptūra Adrogėje","aprasymas":"Argentinos sostinės Buenos Airių metropolinėje teritorijoje (Gran Buenos Aires), Adrogės mieste, 1973 lapkričio 4 d. buvo atidaryta ir pašventinta senelių prieglauda lietuvių bendruomenės nariams „Lietuvių senelių židinys“. Juose yra saugoma Mato Menčinsko sukurta gipso skulptūra.\nMenčinskas Matas (1896-1942), lietuvių skulptorius, tapytojas. 1913–17(?) skulptūros mokėsi privačiai Varšuvoje. Nuo 1921 dirbo mokytoju Kaune. 1924–26 mokėsi Skulptūros ir piešimo studijoje Barselonoje, 1926–28 – Madrido dailės mokykloje, 1928–31 studijavo Nacionalinėje dailės akademijoje Buenos Airėse. 1933–34 dėstė piešimą lietuvių mokykloje Montevidėjuje. 1934 grįžo į Lietuvą.\r\n\r\nSukūrė apie 200 skulptūrų: apvaliųjų ir bareljefų (Motina 1934, Filosofas 1935, 1939, Sapnas, Mąstytojas, abu 1936, Vergas 1937, Skausmas 1938), portretų (J. Rainio, apie 1931, J. Basanavičiaus, 1933), nutapė paveikslų (Vyro galva 1935). Kūrybai būdinga raiški plastika, ekspresyvi forma, gilinimasis į žmogaus psichologiją. Skulptūrose ryšku dramatizmas, mistikos, sentimentalizmo bruožai. Kūrė iš įvairių medžiagų (gipso, akmens, ąžuolo).\r\n\r\n \r\n\r\nSakalauskaitė Elena, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/matas-mencinskas\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1928-1934 m.","miestas":"Adrogue","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.81055,"lng_wgs":-58.39545,"autoriai":"Matas Menčinskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mato-mencinsko-skulptura-adrogeje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d46444e4-a6a0-4b38-82f7-c1bfe21f8d61","_revision":"f41b7222-f6b3-41dc-97c3-52cdf28894e3","id":"8d1a6ac980c0ab0","pavadinimas":"Pilkalnis","aprasymas":"Dar 1569 m. ši vieta buvo vadinama Pilikalniu (Pillikalnen). Pavadinimas kilo nuo vakarinėje miesto dalyje esančio piliakalnio. A. Becenbergerio teigimu, čia buvo nadruvių pilis, kurią 1284 m. nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Pilis jiems galutinai atiteko tik po Melno taikos (1422 m.), tačiau netrukus buvo sunaikinta.\r\n\r\nMieste ir apylinkėse ilgai išliko lietuvybė. 1712 m. Pilkalnis gavo miesto teises ir herbą, vaizduojantį tris vėjo malūnus ir pilies sieną. 1849 m. Pilkalnis tapo apskrities centru, o 1939 m. jame gyveno 5800 gyventojų.\r\n\r\nParapija buvo įkurta 1582 m. Pirmoji bažnyčia buvo ant Pilies kalno. Antroji bažnyčia iš akmenų ir plytų pastatyta 1756 m. šiauriau nuo ankstesnės. 1910 m. jai buvo pristatytas bokštas. Bažnyčia garsėjo meniškai drožinėtomis klausyklomis. Vilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Pilkalnio bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Pilkalnyj drutkailiai, prigėrė begalviai!“. Lietuviškos pamaldos buvo laikomos iki 1945 m. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo nugriauta, smarkiai nukentėjo ir pats Pilkalnis.\r\n\r\nVienas iš pirmųjų kunigų čia buvo Jurgis Musa (m. 1619), talkinęs J. Bretkūnui verčiant Bibliją. Nuo 1734 m. Pilkalnyje kunigavo lietuvių kalbininkas Fridrychas Vilhelmas Hakas. 1727—1733 m. jis buvo Halės universiteto lietuvių seminaro vedėju, 1730 m. ten jis studentams išleido pirmąjį spausdintą „Lietuvių—vokiečių ir vokiečių—lietuvių kalbų žodyną“ su trumpa lietuvių kalbos gramatika.\r\n\r\n1755 m. Pilkalnyje apsigyveno Kristijonas Gotlibas Milkus, taip pat parengęs „Lietuvių—vokiečių ir vokiečių—lietuvių kalbų žodyną“ ir gramatiką. Gramatikos priede buvo paskelbta pirmoji ištrauka iš K. Donelaičio „Metų“. Gramatika ir žodynas buvo populiarūs ir Lietuvoje. Jų įžangas parengė I. Kantas, Belyno prof. D. Jenišas ir valstybės patarėjas G. Heilsbergas, pabrėžęs lietuvių prisirišimą prie paveldėtos žemės. Vienas iš didesnių K. G. Milkaus kūrinių buvo poema „Pilkalnis“, parašyta apie 1795—1797 m., o išspausdinta tik 1931 m. Tai pirmasis lietuviškas poezijos kūrinys istorine tematika.\r\n\r\n1883—1885 m. Pilkalnio preparandijoje (parengiamosiose klasėse į mokytojų seminariją) mokėsi būsimasis lietuvių rašytojas ir filosofas Vilius Storosta—Vydūnas.\r\n\r\nXIX ir XX a. sandūroje Pilkalnyje lietuviškomis knygomis prekiavo net trys prekybininkai (B. Losičeris, E. Morgenrotas ir L. Peicher).\r\n\r\n1933 m. Pilkalnyje gimė lietuvių kunigo duktė, vokiečių kalbininkė Gertrūda Benzė, nemažai nusipelniusi lituanistikai. Ji išnagrinėjo Prūsijos vyriausybės įsakymų ir potvarkių lietuvių vertimų kalbą, rašė apie Halės universiteto, kuriame dirbo nuo 1957 m., lituanistines tradicijas.\r\n\r\n \r\n\r\nKlimka Libertas, Varpai tautosakoje ir tikėjimuose, Vilnius, Gimtasai kraštas, t. 17, 2019\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1569 m.","miestas":"Pilkalnis (Dobrovolsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.7721,"lng_wgs":22.50103,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pilkalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"28ae0959-07d9-4634-9623-e6acb6a0715d","_revision":"fd669e49-bb93-48cd-bf71-3a9ab2565da9","id":"8d6ccc2e20077ef","pavadinimas":"Vytis Freibergo katedroje","aprasymas":"Freibergo katedroje yra Augusto Stipriojo herbas su Abiejų Tautų Respublikos heraldika. Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis (1670—1733) buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Dėl didelės fizinės jėgos buvo pramintas Stipriuoju. Gyveno išlaidžiai, mėgo pramogas. Saksonijos kurfiurstu tapo po brolio mirties, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovu – remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų, saksų kariuomenės, papirkęs įtakingus ATR ponus ir slapta persikrikštijęs iš protestantų į katalikus. Būdamas Saksonijos absoliutinis valdovas siekė tokiu tapti ir ATR.\r\n\r\nNorėdamas atsiimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kartu su Lenkija) valdytas ir švedų užimtas Pietų Estiją bei Latvijos Vidžemę 1698 m. su Rusijos Petru I sudarė antišvedišką sutartį. Saksų įsiveržimu į Vidžemę ir Rygos apgultimi prasidėjo Šiaurės karas (1700–21). Valdant Augustui II dėl karų, didikų kovų, badmečių ir 1708–11 m. maro 1\/3 sumažėjo gyventojų, smuko ūkis, sumenko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR karinė galia ir politinė įtaka, iro valdymo sistema (iš 1717–33 m. vykusių 18 ATR seimų 13 iširo). ATR politinį gyvenimą vis labiau ėmė kontroliuoti Rusija, Prūsija, vėliau ir Austrija.\r\n\r\n \r\n\r\nSliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/augustas-ii","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a.","miestas":"Freibergas","salis":"Vokietija","lat_wgs":50.92024,"lng_wgs":13.34385,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-vytis-freibergo-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"68080038-b950-4aff-a8aa-3bc19bd91df4","_revision":"f8e4ea7e-2130-47de-bce8-7dc1a383f1ae","id":"8dc1d6e69c99ab4","pavadinimas":"Hartfordo Šv. Trejybės bažnyčia","aprasymas":"Hartfordo Šv. Trejybės lietuvių bažnyčia (Holy Trinity Lithuanian Church), įsikūrusi Konektikuto valstijos sostinėje, oficialiai skaičiuoja savo istoriją nuo 1900 m. Jos ištakos siekia dar 1896 m., kai kunigas Juozas Žebrys Hartforde subūrė „Lietuvos sūnų“ draugiją. Dabartinis bažnyčios pastatas, pasižymintis unikaliu romaninio, bizantinio ir lietuviško stiliaus elementų deriniu, buvo baigtas statyti 1927 m. ir tapo svarbiu dvasiniu bei kultūriniu centru, kuriame dešimtmečius veikė viena stipriausių lietuviškų mokyklų regione, ugdžiusi tūkstančius vaikų.\nHartfordo Šv. Trejybės bažnyčios architektūra išsiskiria unikalia stilistine eklektika, kurioje persipina romaninio ir bizantinio stiliaus bruožai su subtiliomis lietuviškomis detalėmis. Pastatas, kurį suprojektavo architektas George'as Zunneris, pasižymi masyviomis plytų sienomis, arkiniais langais ir monumentaliais bokštais, suteikiančiais šventovei tvirtovės pobūdį. Bažnyčios interjere saugomi vertingi vitražai ir sakralinio meno kūriniai, kuriuose atsispindi Lietuvos istorinė atmintis ir religinė simbolika, o bendra erdvė suplanuota taip, kad pabrėžtų bendruomeniškumo ir dvasinio susitelkimo atmosferą, būdingą XX a. pradžios etninėms JAV bažnyčioms.\nNors daugelis etninių parapijų bėgant laikui buvo uždarytos, Šv. Trejybės bažnyčia Hartforde išliko gyvybinga, nors ir patyrė struktūrinių pokyčių. 2017 m. Hartfordo arkivyskupijos reorganizacijos metu ji tapo Šv. Juozapo katedros kvaiziparapija (misija), tačiau išlaikė savo identitetą. Bažnyčia iki šiol garsėja savo bendruomeniškumu, puoselėjamomis lietuviškomis pamaldomis ir tradicijomis, kurios pritraukia ne tik senuosius emigrantus, bet ir vėlesnių bangų lietuvius bei kitų tautybių tikinčiuosius, ieškančius autentiškos dvasinės aplinkos.\nHoly Trinity Lithuanian Roman Catholic Church. Parish History. Prieiga per internetą: holytrinityhartford.org.\nLituanus (Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences). A Short History of Holy Trinity Church (Alfonsas P. Stankaitis, 1991 m.). Prieiga per internetą: lituanus.org.\nHistoric Buildings of Connecticut. Holy Trinity Roman Catholic Church, Hartford (1928). Prieiga per internetą: historicbuildingsct.com.\nArchdiocese of Hartford. Parish Reorganization Decrees and Mission Status. Prieiga per internetą: archdioceseofhartford.org.\nNational Register of Historic Places. Frog Hollow Historic District (Reference No. 79002636).","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Hartfordas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.76099,"lng_wgs":-72.67667,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/hartfordo-sv-trejybes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"933ba7c2-0ae9-4cd6-b9b0-38b89ca7788c","_revision":"bcb4b0aa-7193-4e94-803b-1f19f3c5c8eb","id":"8dcb4247c669330","pavadinimas":"1598 m. mūšio prie Linšiopingo vieta","aprasymas":"Mūšis prie Linšiopingo 1598 m. Lenkijos – Lietuvos valdovui katalikui Zigmantui Vazai (1566-1632) 1598 m. su karine ekspedicija sugrįžus į Švediją įtvirtinti valdžią, pavyko užimti kelias svarbias tvirtoves bei Stokholmą. Tačiau prieš jį sukilusiam Švedijos regentui, valdovo dėdei Karoliui Sudermaniečiui pavyko apsiausti Zigmanto Vazos laivyną su kariuomene Stegeborge. Įvykusiame mūšyje valdovo kariuomenei laimint, Zigmantas Vaza netikėtai nurodė jį nutraukti ir pradėti derybas, taip siekdamas išvengti tautiečių kraujo praliejimo.\r\n\r\nLemiamas mūšis įvyko 1598 m. rugsėjo 25 d. Stångebro lauke prie Stångån upės (į rytus nuo Linšiopingo miesto). Karaliaus kariuomenėje, kurią sudarė apie 6000 karių, daugiausia samdiniai ir valdovui ištikimos švedų vėliavos, svarbų vaidmenį vaidino Lietuvoje įsikūrusių  vengrų karvedžių – Kasparo Bekešo sūnaus Vladislovo (Békés de Kornyáti László) ir Kasparo Horvato (Caspar Horwatt) vadovaujami vengrų pėstininkai (1200  karių). Sukilėlių pusėje buvo apie 18 000 karių. Išvakarėse Karolis Sudermanietis apgaulingai informavo valdovą, kad nori derėtis. Derybos turėjo įvykti būtent į rytus nuo Linšiopingo miesto, lauke prie dviejų tiltų per Stångån upę (Stora Stångebro i Lilla Stångebro, dabar jie yra mieste). Zigmantas Vaza prie tiltų paliko sargybas, o išvargusią kariuomenę atitraukė į miestą. Tačiau ryto tamsoje Karolis Sudermanietis, padalinęs kariuomenę į dvi dalis, bandė netikėtai užklupti valdovo kariuomenę tyliai persikeldamas per abu tiltus. To nepavyko padaryti. Valdovo daliniai jau žygiavo link tiltų ir atmušė puolimą bei perėjo į kontrpuolimą. Tačiau priešininkas buvo išsidėstęs geresnėje padėtyje – ant kalvų. „Mūšis dėl tiltų“ vyko permainingai. Zigmanto Vazos pėstininkai patyrė naikinančią priešininko kavalerijos ataką. Pusiaudienyje, trečiuoju bandymu Sudermaniečio kariams pavyko užgrobti artileriją prie piečiau esančio tilto Lilla Stångebro ir nukreipti ją prieš rojalistus. Valdovo švedų raiteliai iš Västergötland galiausiai atsisakė kovoti su saviškiais. Prasiveržę, tačiau pagalbos nesulaukę vengrų daliniai patyrė didelių nuostolių – žuvo ar buvo sužeista keli šimtai karių. Galiausiai abi pusės sutiko pradėti derybas.\r\n\r\nMūšyje žuvo apie 1500-2000 žmonių. Karybos istorikas Erik Petersson pažymi, kad valdovo kariuomenė nuostolių patyrė perpus daugiau. Nemažai žuvusių vokiečių ir vengrų karių buvo rasti su šventųjų relikvijomis bei lentelėmis su citatomis iš Šventojo Rašto. Mūšio laukas vėliau buvo išgrobstytas. XX a. vykdytų archeologinių kasinėjimų metu buvo rasta mažai radinių – kariškos sagos, pentinai, kulkos muškietoms, monetos.\r\n\r\nPralaimėjęs mūšį, Zigmantas Vaza po kelių dienų derybų metu 1599 m. spalio 6 d. pasirašė pasižadėjimą valdyti Švediją pagal anksčiau duotą karaliaus priesaiką ir Stokholme sušaukti parlamentą, kuriam sutiko perduoti teisę nuspręsti dėl jo ir priešininko dinastinio ginčo baigties. Be to, kunigaikščiui Karoliui Sudermaniečiui išdavė keturis pabėgusius valstybės tarybos narius (tai buvo pirmasis pastarojo reikalavimas), kurie 1600 m. buvo nubausti mirties bausme tame pačiame Linšiopingo mieste, ir sutiko išsiųsti kariuomenę, su kuria atvyko į Švediją. Derybose iš valdovo pusės dalyvavo ir artimas Zigmanto Vazos patarėjas, buvęs kanceliarijos raštininkas, valdovo sekretorius, LDK didysis raštininkas, diplomatas Jeronimas Valavičius († 1643).\r\n\r\nZigmantas Vaza pasiryžo toliau jėga kovoti dėl sosto, nes nesitikėjo, kad parlamentas jam bus palankus. 1598 m. spalio 11 d. jis su seserimi liuterone Ona Vazaite paliko Švediją, kad suburtų jėgas. Jis taip pat neatvyko į 1599 m. liepą įvykusį parlamento posėdį ir neatsiuntė į šalį savo sūnaus Vladislovo (būsimojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo), kuriam tuomet tebuvo 4 m. 1599 m. liepą Švedijos parlamentas oficialiai detronizavo (pašalino iš sosto) Zigmantą Vazą, panaikino Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos uniją bei paskyrė Karolį IX Vazą regentu (1604 m. paskelbtas karaliumi).\r\n\r\nLinšiopingo mūšiui atminti skirtas obeliskas. Minint 300 m. mūšio sukaktį, 1898 m. jo vietoje buvo pastatytas obeliskas. Užraše įrašyta, kad laimėję mūšį protėviai Švedijos žmonėms išsaugojo laisvę ir evangeliškąjį liuteroniškąjį tikėjimą. Tačiau žinoma, kad Zigmantą Vazą rėmė ta pati švedų bajorija bei liuteroniškoji Stokholmo miestietija. Tai liko nepaminėta...\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1598 m.","miestas":"Linšiopingas","salis":"Švedija","lat_wgs":58.41081,"lng_wgs":15.62137,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/1598-m-musio-prie-linsiopingo-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"13a1c9e6-a58a-478e-a479-6fdf45e35a2c","_revision":"6d64d8cc-d9ed-4bde-89f9-77bb4040b8db","id":"8e0005ecd24ea93","pavadinimas":"Baltų kapinynas Ostrive","aprasymas":"Susiję laikotarpiai: 10 a., 11 a., 12 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Retas baltų kapinynas nutolęs nuo Lietuvos apie 700 km.\r\n\r\n2017 m. Ukrainos archeologai apie 100 km į pietus nuo Kijevo prie Rosės upės atkasė XI-XII a. laikų baltų kapinyną. Per vėlesnius tyrinėjimus buvo aptikti 83 griautiniai kapai, palaidotieji guldyti galvom į šiaurę. Daugelis su baltų gentim būdingais papuošalais – zoomorfinėmis apyrankėmis, segėmis, žiedais.\r\n\r\nRadiokarboninis kelių kapaviečių tyrimas nustatė, jog šios buvo įrengtos apie 980–1040 metus. Kapinynas užima 10 hektarų plotą. Spėjama, kad gyvenvietė buvusi kitame upės krante, aplink ten esantį piliakalnį.\r\n\r\n \r\n\r\nDaugiau:\r\n\r\nlrt.lt, lrytas.lt, ir https:\/\/www.facebook.com\/ostrivproject","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Archeologija","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":"X-XII a.","miestas":"Ostrivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.70399,"lng_wgs":30.35082,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/baltu-kapinynas-ostrive"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e517b096-c1ac-4b73-a403-ba4ae6dc6372","_revision":"f95de76f-01ec-4780-a177-3ce6376bc59a","id":"8e174de4e2f655a","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Čikagoje","aprasymas":"20 a. 6 deš. Lietuviams Čikagoje atkūrus Šilinių atlaidų tradiciją, sustiprėjo poreikis pastatyti erdvesnius maldos namus didžiausiai Market parko lietuvių bendruomenei[1]. Konkursas bažnyčios projektui oficialiai skelbtas nebuvo. Savo pasiūlymus pateikė trys lietuvių architektai – Jonas Mulokas, Stasys Kudokas, Petras Kiaulėnas. Projektų maketai buvo pristatyti senosios bažnyčios vestibiulyje. Tikėtina, kad dėl tiesioginės lietuviškumo simbolikos interpretacijos, kanauninkas Jurgis Paškus (Paškauskas), kuris rūpinosi bažnyčios statybomis, ir parapijos bažnytinis komitetas pasirinko J. Muloko projektinį pasiūlymą[2]. Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios statybų, trukusių ketverius metus ir kainavusių vieną milijoną dolerių[3], darbai pradėti 1953 m., simboliškai minint Lietuvos karaliaus Mindaugo 700 metų krikšto jubiliejų.\r\n\r\n„Lietuvių katedra“ vadintos bažnyčios interjero meninę programą kūrė visa svita talentingų to meto dailininkų – Vytautas Kazimieras Jonynas, Kazimieras Žoromskis, Vytautas Kašuba, Ramojus Mozoliauskas, Adomas Varnas. Talkininkais ir patarėjais minimi ir profesoriai Adomas Galdikas ir Ignas Šlapelis, architektas Matas Žaldokas.[4]. Plieninių bažnyčios rėmų dalis savo dirbtuvėje pagamino inžinierius Antanas Rudis[5].\r\n\r\nObjekto išorinė sandara atliepia tradicinę dilemą tarp modernių konstrukcijų ir estetinės išraiškos. Aptardamas lietuviškus motyvus naujoje bažnyčioje Jonas Stankus „Drauge” rašė, kad „piramidiški bokštai simboliškai galėtų reikšti augalo stiebą. Augalas, kaipo žemės maitintojos produktas, yra labai svarbus senųjų lietuviškų tradicijų elementas. Bokštų viršūnės ir papildomi stiebai radosi iš Lietuvos koplytstulpio stilizuotos augalo viršūnės.”[6] Bažnyčios bokštų viršūnėse komponuojamos lietuviškų koplytstulpių formos – itin charakteringas architekto J. Muloko elementas, atkartojamas ir kituose jo projektuose Niujorke, Kasteryje ir kitur.\r\n\r\nTiesa, toks architekto koplytstulpių interpretavimas neapsiėjo be kritikos. 1958 m. „Aiduose” Jurgis Gimbutas rašė, kad architekto bažnyčia Marquette parke yra modernizuotas barokas, o šio stiliaus derinimas su liaudies architektūros elementais kelia abejonių, ar tai yra naujos lietuviškos architektūros kūryba, ar tik praeities kartojimas[7]. Anot J. Gimbuto, „išimtas iš savo natūralios gamtinės aplinkos, padidintas ir įterptas tarp kitų miesto pastatų, lietuvių sodžiaus meno kūrinys nustoja savo charakterio.“[8] Vėliau, su kritikos strėlėmis prisijungė ir grupė išeivių architektų (Stasys Kudokas, Vytautas Pelda Peldavičius ir kt.), atkreipdami dėmesį į pamatinę kontroversiją – „kas tinka medžiui – netinka mūrui.“[9] Aštriai pasisakyta ir apie iškreiptas bažnyčios proporcijas bei kompozicijos disharmoniją.\r\n\r\nMuloko projektas, sulaukęs daug vietos bendruomenės dėmesio, įvertintas ir „kaip didelė pradžia išvesti architektūrinius dėsnius iš tautinių ornamentinių formų, išlikusių medžio drožiniuose, audiniuose ir statybos puošmenose[10]. Legitimizuodamas architekto kūrybą, Vytautas Bagdanavičius išsakė įdomų argumentą, kad nereikėtų svarstyti, ar bažnyčios projektas yra sėkmingas. Jo manymu, šiame kontekste reikėtų vertinti J. Muloko gilesnius ieškojimus, esančius arčiau kritinio regionalizmo sampratos, ir tai išeivių kūrėjui užtikrina vietą lietuviškoje architektūroje[11].\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Naujoji lietuvių religinė šventovė Chicagoje. Užuolanka, 1957 m. birželis, p. 29–30, p. 29.\r\n\r\n[2] Jono Muloko architektūra. Los Angeles, Californija. Saleziečių spaustuvė, Roma. 1983 m., p. 44.\r\n\r\n[3] Naujoji lietuvių religinė šventovė Chicagoje. Užuolanka, 1957 m. birželis, p. 29–30, p. 29.\r\n\r\n[4] Jonas Stankus. Lietuviški motyvai naujoje bažnyčioje. Draugas, 1954 m. rugpjūčio 14, p. 3.\r\n\r\n[5] Jono Muloko architektūra. Los Angeles, Californija. Saleziečių spaustuvė, Roma. 1983 m., p. 50.\r\n\r\n[6] Kaunas, Jonas. Lietuviškojo stiliaus eksperimentai. Technikos žodis, 1959, nr. 1, p. 19–21, p. 20.\r\n\r\n[7] Gimbutas, Jurgis. Ar gali būti lietuviška architektūra emigracijoje. Aidai, 1958 m., Nr. 4, p. 178-181, p. 178\r\n\r\n[8] Ibid., p. 181.\r\n\r\n[9] Jono Muloko architektūra. Los Angeles, Californija. Saleziečių spaustuvė, Roma. 1983 m., p. 44.\r\n\r\n[10] Bagdanavičius, Vytautas. Muloko architektūra. Nauja Marquette Parko bažnyčia. Draugas, 1957 m. balandžio 19 d., p. 3.\r\n\r\n[11] Ibid., p. 3.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.7684,"lng_wgs":-87.69123,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas; Jonas Mulokas; Ramojus Mozoliauskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-gimimo-baznycia-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"68f5fa98-7e40-4a0f-ab02-f4fc4b365942","_revision":"5f384b69-0b31-4409-8b79-1215a95b6ca4","id":"8e243cc29bf9f72","pavadinimas":"Vilks Bario Švč. Trejybės lietuvių katalikų kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vilks Baris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.23127,"lng_wgs":-75.86588,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilks-bario-svc-trejybes-lietuviu-kataliku-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a604a740-9bb6-48f8-98a6-e5091430afbc","_revision":"4b691375-7d28-4631-98fd-2d5727e423a5","id":"8e57ca86b61ad94","pavadinimas":"Jurgio Baltrušaičio (g. 1873 m.) ir Jurgio Baltrušaičio (g. 1903 m.) kapas","aprasymas":"Paryžiuje yra palaidoti diplomatas, poetas Jurgis Baltrušaitis (1873-1944) ir menotyrininkas Jurgis Baltrušaitis (1903-1988). Kapas yra Paryžiaus Montrouge kapinėse, division 31.\r\n\r\nJurgis Baltrušaitis vyresnysis - lietuvių ir rusų poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas. 1922–39 Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Sovietų Sąjungoje. Nuo 1939 Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjas. Žmonos Marijos Olovianščikovos namuose įkūrė Lietuvos Respublikos atstovybę. Pastatas iki šiol priklauso Lietuvai. Išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams, sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus. Tarp išgelbėtųjų - ir Mstislavas Dobužinskis, kuris taip pat palaidotas Prancūzijoje.\r\n\r\nJurgis  Baltrušaitis jaunesnysis - lietuvių dailės istorikas (medievistas). 1926 baigė istorijos ir archeologijos studijas Sorbonoje. Meno istorijos daktaras (1931). Lietuvos atstovybės Prancūzijoje kultūros patarėjas (1931–39), konsulas (1951–54). 1933–39 dėstė Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1947 Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos universitetuose. Kolumbijos ir Yale’io universitetų vizituojantis profesorius.\r\n\r\n \r\n\r\nViktorija Daujotytė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-baltrusaitis\/\nRamutė Rachlevičiūtė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-baltrusaitis-1\/\nhttps:\/\/maironiomuziejus.lt\/post-t-exhibitions\/jurgis-baltrusaitis-poetas-ir-diplomatas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1944 m., 1988 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.82131,"lng_wgs":2.32079,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jurgio-baltrusaicio-1873-ir-jurgio-baltrusaicio-1903-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8edf2ab6-bf9a-435c-9742-9590dfa8781c","_revision":"37640c50-f14f-4206-aa99-04b182a07c88","id":"8e7c21f77c09944","pavadinimas":"Sisero Šv. Antano bažnyčia","aprasymas":"Šv. Antano Paduviečio bažnyčią ir parapiją Sisere 1911 metais įkūrė Lietuvos imigrantai. Dabartinė bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta 1926 metais, ją, lankydamas iš Lietuvos, pašventino vyskupas Jurgis Matulaitis. Viename šoniniame altoriuje yra jo biustas. Austrijoje pagaminti vitražai vis dar nurodo ankstyvųjų lietuvių kilmės amerikiečių geradarių vardus.\nŠiomis dienomis ispanų kalba yra vyraujanti parapijos kalba, o vienintelės sekmadienio pamaldos lietuvių kalba („Lietuvių tarnystė“) laikomos kunigo, kuris gyvena kitoje parapijoje. Lietuvis vargonininkas kas savaitę „apšildo“ vargonus, grodamas lietuviškas giesmes.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Siseras","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.85993,"lng_wgs":-87.74974,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sisero-sv-antano-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a6670c7c-90ae-467d-b616-6ab44116566b","_revision":"bf6e06c6-43e6-4c29-9280-2ced7a5a6762","id":"8ea3ffd5c1f5919","pavadinimas":"Horodokas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jogaila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 20 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Jogaila, išlikę jo funduoti pastatai.\r\n\r\nHorodokas (Городок, Horodok) - miestas, įsikūręs svarbių prekybinių kelių sankryžoje. Horodokas turėjo teisę prekiauti svarbiausiu Priekarpatės regiono turtu – druska, todėl buvo svarbus prekybos druska centras, mieste stovėjo druskos sandėliai.\r\n\r\nLietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila miestelį itin mėgo, dažnai čia gyveno (kartais daugiau nei Krokuvoje), atvykdavo čia medžioti. Jogailos laikais pastatyta karališka rezidencija-pilis, įrengta miesto gynybinė sistema. Jogaila 1389 m. suteikė miesteliui Magdeburgo teises. Horodoke rašytos daugelis karaliaus kanceliarijos privilegijų. 1433 m. gegužės 31 d., keliaudamas į Rusią, Jogaila Horodoke mirė.\r\n\r\n1906-1939 m. miestas Jogailos garbei vadintas Jogailos Horodoku (lenk. Gródek Jagielloński). 1903 m. miesto centre buvo pastatytas pirmas to meto Lenkijos teritorijoje paminklas Jogailai. Paminklas buvo nugriautas Antrojo pasaulinio karo metu.\r\n\r\nHorodoke išliko su Jogaila susiję objektai - pilies vieta, bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas.\r\n\r\nPo Jogailos mirties Horodoko pilis buvo apleista ir iki šių dienų neišliko, tačiau yra išlikusių miesto gynybinių įrenginių likučiai.\r\n\r\n1419 m. Jogaila fundavo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią, taip pat rėmė čia stovėjusį pranciškonų vienuolyną. Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje (arba Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje) karaliaus prašymu buvo palaidota jo širdis. Vienuolynas ir bažnyčia išlikę. Bažnyčia perstatyta XVIII a., prieš Antrąjį pasaulinį karą padidinta, vėliau uždaryta ir naudota kaip sandėlis, 1989 m. grąžinta katalikams. Vienuolyną mūsų laikais restauruoja vienuoliai studitai.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XX a.","miestas":"Horodokas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.78483,"lng_wgs":23.64825,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/horodokas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e10c4b46-5688-45fc-be79-6707b187f5f4","_revision":"2c0e3ae6-c670-4eee-ac2a-b4efe156fcb7","id":"8eba8ce61c292d6","pavadinimas":"Nantikoko Mergelės Marijos lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Nantikokas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.16955,"lng_wgs":-76.0423,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nantikoko-mergeles-marijos-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"68703d1c-c323-43d3-b650-eeef56f7705f","_revision":"a564cca2-b717-4275-8849-d04b4dd9e34a","id":"9016e5a3d5bb258","pavadinimas":"Tado Kosciuškos vardu pavadintas parkas Dubline","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Tado Kosciuškos parkas Dubline, Ohajo valstijoje. Tadui Kosciuškai, kaip padėką už nuopelnus JAV nepriklausomybės kare, 1797 m. Kontinentinis kongresas skyrė 500 akrų (apie 202 hektarus) žemės, dalis kurios yra dabartiniame Dublino mieste.\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\n\nhttps:\/\/www.polishnews.com\/kosciuszkos-ohio-land-to-be-named-qkosciuszko-parkq\n\nhttps:\/\/www.hmdb.org\/m.asp?m=170820","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"2012","miestas":"Dublinas (Ohajas)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.12178,"lng_wgs":-83.10391,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-vardu-pavadintas-parkas-dubline"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1291b1fd-8acc-4a5d-a377-055f051e9657","_revision":"52fce0fc-6e68-445c-b211-ef19af3e0ad0","id":"9049f6afe25007a","pavadinimas":"Henriko Šalkausko kūriniai","aprasymas":"Tapytojas ir grafikas Henrikas Šalkauskas gimė 1925 gegužės 6 d. Kaune Lietuvos kariuomenės majoro Henriko ir Onos Šalkauskų šeimoje. 1943 m. su motina pasitraukė į Vokietiją.\r\n\r\n1941–1942 m. studijavo grafiką Dancigo dailės mokykloje.\r\n\r\n1946–49 studijavo Dailės ir amatų mokykloje Freiburge (mokėsi pas Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Adomą Galdiką), Freiburgo universitete klausė meno istorijos paskaitų.\r\n\r\n1949 m. kartu su motina emigravo į Australiją.\r\n\r\n1949–1951 m. gyveno Kamberoje. Po dviejų metų darbo akmens skaldykloje dailininkas užmezga ryšius su galerijomis ir pradeda dalyvauti dailės parodose.\r\n\r\n1951 m. persikėlė į Sidnėjų, kur įsitraukė į šio kosmopolitiško miesto meninį gyvenimą.\r\n\r\n1956 m. kartu su Algirdu Šimkūnu (1927–1971) Bissietta Art galerijoje Sidnėjuje surengė pirmąją personalinę parodą.\r\n\r\nBuvo vienas iš grupės „Šešios kryptys“ (angl. Six Directions) sutelkusios dailininkus iš Baltijos šalių, steigėjas.\r\n\r\n1959–1960 m. susipažino su Eva Kubbos (tikr. Ieva Kubosaitytė, g. 1928) ir dirbo vienoje dirbtuvėje, kartu dalyvavo parodose.\r\n\r\n1961 m. surengė tapybos ir grafikos personalinę parodą Macquarie galerijoje Sidnėjuje ir Australijos modernaus meno muziejuje Melburne. 1960 m. dalyvavo San Paulo bienalėje (Brazilija).\r\n\r\n1964–1971 m. Personalinės parodos Hungry Horse, Macquarie, Holdsworth dailės galerijose Sidnėjuje, Bonython dailės galerijoje (Bonython Art Gallery) Adelaidėje, South Yarra dailės ir Powell gatvės (Powell Street Gallery) galerijose Melburne. Šalkauskas taip pat dalyvavo tarptautinėse grafikos bienalėse Liublianoje (1963) ir Tokijuje (1960, 1962) kaip ir atstovavo šiuolaikinių Australijos meną grupinėse grafikos ir tapybos parodose Vašingtone, Los Andžele, San Franciske JAV, Luganoje (Šveicarija) ir Tokijuje.\r\n\r\nAustralijoje Šalkauskas sulaukė pripažinimo kaip vienas svarbiausių šiuolaikinių menininkų, tapo Australijos akvarelės instituto nariu ir buvo apdovanotas už kūrybą visa eile premijų.\r\n\r\n1979 m. rugsėjo 1 d. sulaukęs 54 metų netikėtai mirė savo namuose Sidnėjuje, palaidotas Rookwood kapinėse (angl. Rookwood Cemetery) Sidnėjuje.\r\n\r\n1981 m. Naujojo Pietų Velso meno galerijoje surengta pomirtinė retrospektyvinė Šalkausko kūrybos paroda.\r\n\r\nĮsteigtas Henriko Šalkausko vardo apdovanojimas debiutuojantiems jauniems dailininkams.\r\n\r\nHenrikas Šalkauskas palaikė ryšius su lietuvių išeiviais ir tuo pačiu įsiliejo į Australijos meninį gyvenimą palikdamas svarbų įnašą. Meno kritikas Alanas McCulloch‘as rašė: „Henriko Šalkausko kūryba Australijai reiškia tą patį, ką Soulage‘o kūryba reiškia Prancūzijai arba Kline‘o – JAV.“\r\n\r\nDailininkas pradėjo savo meninę karjerą kaip grafikas ir daug prisidėjo prie grafikos išpopuliarinimo Australijoje. Jis kūrė juodai – baltus ir spalvotus medžio ir lino raižinius, šilkografijas bei monotipijas. Tai buvo visiškai abstrakčios kompozicijos pasižyminčios dekoratyvumu, dinamiškais ritmais, išradingais spalviniais deriniais. Jį domino taip pat eksperimentavimas su technikomis. Grafikos srityje jis greit sulaukė pripažinimo.\r\n\r\nNuo 1959 m. Šalkauskas vis labiau susidomi tapyba ir nuo 1962 m. ši sritis jo kūryboje tampa pagrindine. Iš savo kaip grafikos kūrėjo patirties jis perima išraiškingus grafiškus ženklus, kuriuos dabar paveiksluose papildo tapybiškais spalviniais efektais.\r\n\r\nŠalkauskas nuosekliai vysto „pasaulinę“ abstrakčios tapybos kalbą. Didelę įtaką jam padarė amerikiečių abstraktūs ekspresionistai tokie kaip Kline Franz (1910–1962) tapę gestiškai kaip ir kūrę spalvinio lauko tapybą kaip Mark Rothko (1903–1970). Inspiracijų menininkas sėmėsi ir š Prancūzijos informel ir lyrinės abstrakcijos tapytojų bei klasikinės Rytų tapybos tušu.\r\n\r\nVisi Šalkausko tapybos kūriniai abstraktūs, bet juose galima atsekti tolimas asociacijas su gamtovaizdžiais, saulėlydžiais, mėnesiena.\r\n\r\nTai, kad gamtovaizdžiai – pirminis meditatyvių kūrinių išeities taškas rodo ir jo paveikslų pavadinimai tokie kaip „Žvilgsnis į peizažą“, „Į pietus nuo Tari“, „Vakaro briaunos“, „Vakaro peizažas“. Visi šie regimieji dykumos, vandens, dangaus, augmenijos, šviesos ar tamsos įspūdžiai interpretuojami sintezuojant iki abstrakčių spalvinių plokštumų ir linijų. Tuo pačiu metu Šalkauskas kone minimalistinį apibendrinimą derina su emocionaliu tapymo gesto spontaniškumu.\r\n\r\nVisoje eilėje kompozicijų Šalkauskas apsiriboja tik juoda spalva. Dinamiški grafiškų ženklų archetipai čia kaitaliojasi su subtiliais tonais persiliejančiomis plokštumomis.\r\n\r\nKitoje ne mažesnėje paveikslų grupėje tapytojas taip pat pasirenka monochromiją, bet jau daug ryškesnių spalvų. Pati išraiškingiausia trečioji paveikslų grupė, kurioje švytinčios mėlyna, žalia ar geltona susiduria su matine, prigesinta juoda.\r\n\r\nVisos šios abstrakčios Šalkausko iš geometrizuotų ir organinių formų sudarytos kompozicijos artimos lyrinės abstrakcijos estetikai. Jam pavyksta sukurti nuotaikingas asociacijas su gamta kaip pasiekti subtilios lygsvaros tarp statikos ir dinamikos, horizontalių ir vertikalių elementų, skaidrių, ryškių ir matinių nepermatomų spalvų.\r\n\r\nŠalkauskas tapo ant popieriaus ir kartono akvarelės ir mišriomis technikomis išnaudodamas subtilius dažo persiliejimus, šiurkščių bei lygių paviršių įvairovę.\r\n\r\nHenrikas Šalkauskas tapo pripažintu Australijos menininku bet visada palaikė ryšius ir su lietuviais išeiviais. Šiandien jo kūriniai saugomi ne tik didžiausiuose Australijos muziejuose, bet ir Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Sidnėjus","salis":"Australija","lat_wgs":-33.86883,"lng_wgs":151.21711,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/henriko-salkausko-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1970a2a1-d95a-44b4-ae85-eee20d1a4107","_revision":"80cfc4bc-413c-4aaa-854e-3441b2d08b27","id":"90db61000dbb0f2","pavadinimas":"Ružanai","aprasymas":"Ružanai – pagrindinė Sapiegų giminės Čerėjos – Ružanų šakos rezidencija. Ružanų dvaras Sapiegoms priklausė nuo 1598 iki 1828 m. (ir dar kartą 1933–1939 m.). Jis siejamas su daugeliu garsių šios giminės atstovų. XVII a. viduryje, per karą su Maskva, Vilniaus Kapitula čia slėpė iš Vilniaus katedros išgabentą šv. Kazimiero karstą. Sapiegų rūmai Ružanuose garsėjo turtingu giminės archyvu, didele biblioteka, teatru ir interjero įranga. Didžioji komplekso dalis sunyko.\r\n\r\nReziduodami Ružanuose – Sapiegos čia 1675 m. įkurdino bazilijonų vienuolius. Jiems 1762–1779 m. buvo pastatyta Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus cerkvė, vėliau ir vienuolynas.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė Aistė, Vaišvilaitė Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Ružanai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.86695,"lng_wgs":24.89202,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ruzanai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3c25e9f2-df27-4ec4-ad59-b9b37e12d30a","_revision":"ab6ec4f6-6124-432b-9c1b-6366e62a2aea","id":"90e059f3b069f97","pavadinimas":"Lietuvos sodai Paryžiuje","aprasymas":"Paryžiaus 17-ojo rajono Generolo Catroux (pranc. Général Catroux) aikštėje yra „Lietuvos sodų“ skveras (pranc. „Jardin de la Lituanie“). Tai pirmoji Lietuvos vardo vieta Prancūzijos sostinėje. Priešais šį skverą esančioje Fournier rezidencijoje nuo 1925 iki 1940 metų buvo įsikūrusi istorinė tarpukario Lietuvos ambasada, kurios Lietuva neteko po sovietinės okupacijos.\nURM informacija, https:\/\/www.urm.lt\/naujienos\/141\/paryziaus-skveras-pavadintas-lietuvos-vardu:26168","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2024 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.88232,"lng_wgs":2.31051,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-sodai-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f9d280ee-5990-4917-92a5-ee5c73fed37d","_revision":"8952efcc-b983-4eee-b413-84c38e95eb46","id":"920699b9ea76374","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo lietuvių parapija Brukline","aprasymas":"19 a. antroje pusėje prasidėjus masinei emigracijai į JAV, Niujorkas tapo svarbiu lietuvių traukos centru. 20 a. pradžioje mieste jau buvo 5 lietuviškos parapijos, 3 iš jų Brukline, po vieną – Maspete ir Manhetene. Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo parapija Brukline pradėjo kurtis 1914 m., lietuviams nusipirkus buvusią vokiečių Šv. Apreiškimo bažnyčią su mokykla[1]. Kompleksas atspindi 19 a. pabaigos – 20 a. pradžioje vyravusias istorizmo tendencijas. Be bažnyčios Apreiškimo parapijoje veikė Maironio vardo mokykla ir parapijos salė. Pastaroji, 1952 m. buvo atnaujinta, papuošta „lietuviškų raštų ornamentais ir didžiųjų tautos vyrų portretais“ ir tapo „žinomiausia vietos lietuvių susirinkimo vieta“[2]. Lietuviška simbolika palaipsniui dekoruotas ir bažnyčios interjeras. 2017 m. bažnyčia dar kartą atnaujinta išsaugant lietuviškus atributus: medinius kryžius ir koplytstulpius, Aušros Vartų Marijos ir Šv. Kazimiero freskas[3]. Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo parapija reprezentuoja lietuviškojo sakralinės architektūros palikimo tipą, kuriame lietuvybė išreikšta per interjero dekoro elementus.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Linas Saldukas. Niujorko lietuviai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/niujorko-lietuviai\/\r\n\r\n[2] Pro patria et ecclesia. Lietuvių dienos, 1963 m. sausis, p. 17.\r\n\r\n[3] JAV katalikų Švč. Mergelės Apreiškimo parapija, prieiga per internetą: https:\/\/lietuvai.lt\/wiki\/New_York_Annunciation_of_the_Blessed_Virgin_Mary_Church.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1914 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.71429,"lng_wgs":-73.95456,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-apreiskimo-lietuviu-parapija-brukline"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6adf3391-763c-4739-9d42-e450c61c46ad","_revision":"b59a4199-4810-4b5a-b31f-cd7db1764b4c","id":"931410db0542474","pavadinimas":"Vest Frankforto lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1914 m.","miestas":"Vest Frankfortas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":37.87653,"lng_wgs":-88.9232,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vest-frankforto-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8ee067b0-248f-429a-8091-c8924262b333","_revision":"571d723e-1904-41cc-a4bb-f73d3ae1c454","id":"938a5846e158693","pavadinimas":"Šiluvos Marijos bažnyčia Gilbertone","aprasymas":"Nedideliame Pensilvanijos miestelyje, Gilbertone, 1966 m. lietuvių pastatyta Šiluvos Marijos bažnyčia – dar vienas kuklus, tačiau minėtinas lietuviškojo palikimo ženklas JAV. Maldos namų geltonų plytų mūras nepasižymi originalia kompozicija ar įsimintinomis detalėmis. Ryškiausias šios bažnyčios meninis akcentas sietinas su lietuvybe – žymaus lietuvių diasporos menininko Vytauto Kazimiero Jonyno altorinis bareljefas. Dailininkui būdinga maniera atlikta trijų segmentų kompozicija vaizduoja Marijos apreiškimą[1].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 127.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1966 m.","miestas":"Gilbertonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.79741,"lng_wgs":-76.22596,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/siluvos-marijos-baznycia-gilbertone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d141f65b-a278-428e-9fad-33897e03cf33","_revision":"43f9b626-81e3-4768-aa3a-4ef858ca1299","id":"93c57ce7911b606","pavadinimas":"Paco-Radvilų rūmai Varšuvoje","aprasymas":"1681–1687 m. šiuos baroko stiliaus rūmus pasistatė Dominykas Mikalojus Radvila, projektavo architektas Tylmanas van Gamerenas. Radvilų šeimai šie rūmai priklausė iki 1823 metų, iki juos nusipirko kitas lietuvis – Liudvikas Mykolas Pacas. Jis užsakė Henrikui Markoniui perstatyti rūmus suteikiant interjerams neogotikinių ir egzotiškų maurų architektūros bruožų. Tačiau Lietuvos patriotas generolas Liudvikas Pacas džiaugėsi jais trumpiau nei dešimt metų – už dalyvavimą 1831 m. sukilime turtą caras konfiskavo, o rūmus pavertė kareivinėmis. Nepaisant to, statiniui visiems laikams prilipo pavadinimas „Paco-Radvilų rūmai“. Šiandien čia – Lenkijos sveikatos apsaugos ministerija.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.moteris.lt\/lt\/veidai\/g-31275-karaliskuoju-traktu-per-varsuva-su-kristina-sabaliauskaite","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1687 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.24721,"lng_wgs":21.00977,"autoriai":"Enrico Marconi; Jakub Fontana; Ludwig Kauffmann, Ludwik Kauffmann; Tielman van Gameren, Tylman z Gameren, Tylman Gamerski, Tylman van Gameren, Tylman de Gameren","susijusios_asmenybes":"Radvilos; Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Liudvikas Mykolas Pacas (1778–1835); Dominykas Mikalojus Radvila (1643–1697); Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696–1775)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pacu-radvilu-ir-cartoriskiu-rumai-varsuvoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a576947c-9191-4a7a-97e5-b30c1e43aa98","_revision":"e86819c9-16b9-4292-92df-0868b2438b1d","id":"9415f3b991e51a2","pavadinimas":"Čikagos Dievo Apvaizdos bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.85736,"lng_wgs":-87.64509,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/cikagos-dievo-apvaizdos-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e9527c25-7fbf-41b6-bad6-fad2536c91c7","_revision":"f2d6ae09-1d71-4441-bed5-5606e096c32a","id":"94410ada0343ea7","pavadinimas":"Kryžiaus kelio koplytėlė žuvusiems už Lietuvos laisvę Kenebankporte","aprasymas":"Lietuvių pranciškonai vienuolyną Kenebankporte įsteigė 1947 m. buvusiame dvare ir šiame sklype pradėjo formuoti ištisą kompleksą su mokykla, koplyčia ir parku. Jame 1953 m. pastatyta Lurdo grota, Vytauto Kazimiero Jonyno reljefas „Kovojanti ir kenčianti bažnyčia“, o 1959-aisiais rugpjūčio 10 d. pašventinti Kenebankporto kryžiaus keliai, dedikuoti žuvusiems už Lietuvos laisvę.\r\n\r\nPaprastai Kryžiaus Kelių stotys yra komponuojamos ant sienų bažnyčių viduje arba tam skirtose koplytėlėse, lauke. „Čia gi pasirinktas visiškai kitas planas. Kryžiaus kelius vaizduoja architektūrinis pastatas, sukurtas iš lietuvių liaudies meno elementų, iš kurio lyg atžalos iš medžio, išauga koplytėlės su išgaubtomis stočių skulptūromis paveikslams. (...) Esmėje jis yra lietuviška stilizuota varpinė su prailgintu bokšteliu, kuriame išskleista mūsų koplytstulpių estetinės formos. Jos dailiai susiskamba su žemai prie kolonų esančiomis tos pačios dvasios koplytėlėmis ir angos centre ant aukšto pjedestalo iškeltu kryžiumi bei dviem stotimis šonuose, nors jau ir kitame stiliuje, sudarydamos reto originalumo kūrinį.“[1]\r\n\r\nKeramikines Kryžiaus Kelių stočių kompozicijas sukūrė skulptorius Vytautas Kašuba. Šių Kryžiaus Kelių pastatymu rūpinosi kunigas Juozas Butkus[2].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Andriekus, L. Religinio meno kūrinys. Aidai, 1959 m., nr. 7, p. 311–312, p. 311.\r\n\r\n[2] Apie Butkų (Butkevičių) Juozą, prieiga per internetą:\r\n\r\nhttps:\/\/www.kretvb.lt\/personalijos\/butkus-butkevicius-juozas\/.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Kenebankportas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.35483,"lng_wgs":-70.47839,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kryziaus-kelio-koplytele-zuvusiems-uz-lietuvos-laisve-kenebankporte"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0fba49e8-8baf-413a-aaee-8e1ca7327b6f","_revision":"2545bb57-2e20-4673-9b0b-33166e93dec3","id":"9497da2f0e83683","pavadinimas":"Lietuvos pasiuntinybė Montevidėjuje","aprasymas":"1946–77 Montevidėjuje veikė Lietuvos ambasada Pietų Amerikai. 1962-06-05, mirus nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui K. Graužiniui, laikinuoju reikalų patikėtiniu Montevidėjuje paskirtas A. Grišonas. Lietuvos pasiuntinybės Montevidėjuje veikla nutrūko 1977-01-01 mirus A. Grišonui.\r\n\r\n1940 m. liepą dėl Lietuvos sovietinės okupacijos Kazimieras Graužinis įteikė protesto notas Urugvajaus užsienio reikalų ministrui. 1946 m. pabaigoje Argentina suspendavo diplomatinius santykius su Baltijos šalimis, dėl ko ten buvusi Lietuvos pasiuntinybė 1947 m. buvo perkelta į Montevidėją.\r\n\r\nPasiuntinybė palaikė ryšius su Argentinos ir Urugvajaus užsienio reikalų ministerijomis, įstaigomis bei organizacijomis, kitų valstybių diplomatinėmis atstovybėmis Buenos Airėse ir Montevidėjuje. Bendradarbiavo su Lietuvos diplomatais, Pasaulio lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje skyriais ir kitomis lietuvių išeivijos organizacijomis, Lietuvos okupacijos metais rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės klausimo kėlimu, platino informaciją apie Lietuvą. Pasiuntinybė gynė Lietuvos piliečių interesus Argentinoje ir Urugvajuje: išdavė Lietuvos Respublikos užsienio pasus, vizas, legalizavo dokumentus, tvarkė palikimų ir pilietybės reikalus.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/montevidejo-lietuviai\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kazimieras-grauzinis\/\nhttps:\/\/eais.archyvai.lt\/repo-ext\/view\/283447\nhttps:\/\/diaspora.archyvai.lt\/fondai\/11\/p18\/doc1032","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. antra pusė","miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.89667,"lng_wgs":-56.07628,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-pasiuntinybe-montevidejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ce7af50d-ac02-4422-b26e-2139761bdf3f","_revision":"7ffcab7a-8411-4939-a744-c4b58b463d92","id":"9541c14a755eb2c","pavadinimas":"Beržkalnis","aprasymas":"Beržkalnis (vok. Berschkallen, Birken) – miestelis ant Druojos kranto, 14 km į šiaurės vakarus nuo Įsruties, iš vakarų – Graudavos miškas. 1718 m. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, kurioje lietuviškos pamaldos buvo laikomos iki pat 1905 m. Apie 1890 m. čia lietuvių tautosaką rinko Vilius Kalvaitis. 1870 m. lietuviai čia sudarė 52 proc., 1909 m. – 18 proc., 1912 m. – 14 proc. gyventojų.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1718 m.","miestas":"Beržkalnis (Gremyache)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.70187,"lng_wgs":21.67423,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/berzkalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"992c2d2a-ec5d-4034-b3f7-e189c4ba733d","_revision":"f639a137-74bb-4f48-b329-0755a98944ef","id":"9596bf60dfd70c9","pavadinimas":"Berdyčivas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Švitrigaila, Vytautas, Jonušas Tiškevičius, Barbora Tiškevičaitė\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 16 a., 17 a., 18 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Miestas įkurtas LDK laikais, susijęs su LDK didikų giminėmis Tiškevičiais ir Radvilomis.\r\n\r\nBerdyčivas (Бердичів, Berdychiv) - miestas Ukrainos Žitomyro srityje. Miestas susikūrė LDK valdymo laikotarpiu. Viena iš Berdyčivo įkūrimo versijų teigia, kad miestą 1430 m. įsteigė Švitrigaila. Kita, kad 1430 m. Vytautas vietovę paskyrė Zvenigorsko vietininkui Kalenikui Miškovičiui (artimam Švitrigailai bajorui). K. Miškovičiaus sūnaus Tiškos visi penki įpėdiniai istorijos šaltiniuose jau vadinami Tiškevičiais. 1546 m. aktuose Berdyčivas minimas kaip Tiškevičių nuosavybė. Šios giminės atstovai tapo pagrindiniais Berdyčivo valdytojais. Prie Piato upės ant aukštos kalvos jie pasistatydino pilį su gynybiniais įtvirtinimais.\r\n\r\n1569 m. po Liublino unijos Berdyčivas prijungtas prie Lenkijos. 1593 Berdyčivas gavo miesto teises.\r\n\r\n1634–1866 Berdyčive veikė basųjų karmelitų vienuolynas. Žitomiro seniūnas ir Kijevo vaivada Jonušas Tiškevičius bažnyčią ir karmelitų vienuolyną fundavo kaip votą – padėkos ženklą Dievui, už laimingą sugrįžimą iš turkų nelaisvės (1626 -1627). 1630 m. Tiškevičius Liublino tribunole paskelbė, kad savo pilį atiduoda basųjų karmelitų bažnyčiai ir vienuolynui. 1634 m. buvo pradėtos bažnyčios statybos, pakviesti basųjų karmelitų vienuoliai. Karmelitų vienuolynas tapo ir garsiu kultūriniu centru. Vienuoliai įsteigė mokyklą, sukaupė skaitlingą biblioteką, įsteigė spaustuvę. Pastatytai Nekalto Švč. Mergelės Marijos prasidėjimo bažnyčiai Jonušas paaukojo savo namuose turėtą, ant kipariso medžio lentų tapytą Marijos Snieginės atvaizdą, kuris netrukus ėmė garsėti stebuklingomis galiomis. Paveikslas ilgainiui pradėtas vadinti Berdyčivo Švč. Mergelės paveikslu, o Berdyčivas – Ukrainos Čenstachava. XVII a. miestas išgarsėjo būtent dėl karmelitų vienuolyne saugoto stebuklais garsėjančio Marijos paveikslo (karūnuotas 1756 m. popiežiaus Benedikto XVI, XIX a. paveikslo karūnos buvo pavogtos, todėl 1857 m. paveikslas buvo karūnuotas dar kartą). Karmelitų vienuolynas tapo garsia piligrimystės vieta – didžiausias Švč. Mergelės Marijos sanktuariumas Ukrainoje. Paveikslas pradingo II pasaulinio karo metais, dabar bažnyčioje pakabinta stebuklingojo paveikslo kopija.\r\n\r\n1649 m. Jonušui Tiškevičiui mirus, ėmė ryškėti šeimos atstovų pretenzijos į karmelitams atitekusį Tiškevičių turtą. Jie norėjo nuolat čia siautėjančių kazokų rankomis susigrąžinti pilį. 1684 m. vienuolynas buvo apiplėštas ir vienuoliai išvaryti. Basieji karmelitai išsikėlė (Marijos atvaizdą išsivežė į Lvivą) ir pradėjo ilgai trukusį teismo procesą. 1717 m. karmelitai grįžo į kazokų nusiaubtą miestą ir pradėjo vienuolyno remontą. 1739 -43 m. pastatyta nauja bažnyčia ir atnaujinti vienuolynas bei jo įtvirtinimai (pagal architekto J. de Witto projektą). Įtvirtintas vienuolynas apsuptas galingu pylimu, į jį patenkama per pakeliamą tiltą, vienuolyną supa gynybinės sienos su bastionais ir 60 patrankų. Taigi, vienuolynas buvo tikra tvirtovė.\r\n\r\nNuo 1721 m. miestas tapo Radvilų nuosavybe. XVIII a. Berdyčivas tapo svarbiu prekybiniu centru. XVIII a. mieste gyveno didelė žydų bendruomenė, o XIX a. Berdyčivas tapo chasidizmo centru Voluinėje.\r\n\r\nNuo 1793 m. miestas priklausė Rusijai. 1864 m. rusų valdžios vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti, jų pastatuose veikė ateizmo muziejus, kino teatras ir kt.\r\n\r\nNuo 1922 m. Berdyčivas priklauso Ukrainai.\r\n\r\nBerdyčive taip pat yra 1759 m. Šv. Barboros bažnyčia, funduota Barboros Tiškevičaitės (1826 m. perstatyta) ir vėlyvojo klasicizmo stiliaus Radvilų rūmai, pastatyti 1820-30 metais.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/berdyciv\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XV-XIX a.","miestas":"Berdyčivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.89766,"lng_wgs":28.57364,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/berdycivas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f2d18e7-64bc-4152-b0bc-ea81478e78b9","_revision":"2ed0568f-3394-4345-aefb-67e609e5218b","id":"959bcce0bb8fd4f","pavadinimas":"Su Lietuva susiję dokumentai istorijos archyve Sankt Peterburge","aprasymas":"Rusijos valstybinis istorijos archyvas Sankt Peterburge - įstaiga, sauganti 18 a. pradžios –20 a. pradžios Rusijos valdymo įstaigų, visuomeninių organizacijų, privačių asmenų dokumentus.\r\n\r\nSu Lietuva (Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Abiejų Tautų Respublika) susiję dokumentai saugomi atskirų Rusijos imperijos valdymo įstaigų fonduose. Svarbiausi su Lietuva susiję dokumentų fondai: Senato Heroldijos departamento (1757–1917; yra ir Lietuvos didikų giminių genealoginės medžiagos, bajorystės patvirtinimo dokumentų), Lenkijos karalystės kodifikacijos komisijos (1813–1868; įstatymų projektai, karalystės vietininkų ataskaitos), Baltarusijos ir Lietuvos sinodo dvasinės kolegijos (unitų įsteigtų vienuolynų, 1713–1843 įsteigtų mokymo įstaigų, 1830–1831 sukilėlių‑unitų teismų dokumentai).\r\n\r\nKituose fonduose saugomi dokumentai, susiję su iždui priklausančių dvarų valdymu (Finansų ministerijos Valstybės turto departamentas), cerkvių statyba, žemėvalda, tautine politika Vakarų gubernijose (Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamentas), taip pat valstiečių prašymai ir skundai prieš dvarininkus (Vidaus reikalų ministerijos Žemės skyrius).\r\n\r\nSu 1863–1864 sukilimu susiję dokumentai saugomi Vidaus reikalų ministerijos Bendrųjų reikalų departamento ir Žemdirbystės ministerijos kanceliarijos fonduose. Vidaus reikalų ministerijos fonduose yra medžiagos, susijusios su lietuviškosios spaudos draudimu, Lietuvoje veikiančiu transportu (geležinkelis, vandens susisiekimas), pramonės įmonėmis. Senato fonde yra 1794 sukilimo malšinimo, komisijų, tyrusių padėtį Lietuvoje, veiklos dokumentų. Archyve saugoma ir Lietuvos generalgubernatorių asmeninių fondų.\r\n\r\n \r\n\r\nSmilgevičius Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rusijos-valstybinis-istorijos-archyvas\r\n\r\n \r\n\r\nSaugomų dokumentų pavyzdžiai:\r\n\r\nDokumentai apie 1831 m. sukilimą, jo dalyvius, sukilėlių dvarų konfiskavimą, komiteto žurnalai ir kt. - Fondas Nr. 1266 „Vakarinių gubernijų komitetas“, apyrašas Nr. 1\r\n\r\nDokumentai apie Brastos bažnytinę uniją, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės stačiatikius ir unitus - Fondas Nr. 823 „Graikų – unitų cerkvių Rusijoje metropolito kanceliarija“, apyrašas Nr. 1, bylos Nr.: 31, 36, 66, 111, 125, 167, 170, 180, 185, 186, 190, 192, 195, 198, 200, 201, 202, 204, 205.\r\n\r\nDokumentai, susiję su Vilniaus universitetu - Fondas Nr. 733 „Liaudies švietimo departamentas“, apyrašas Nr. 62, bylos Nr.: 6, 219.\r\n\r\nDokumentai apie filomatų ir filaretų draugijų veiklą - Fondas Nr. 735 „Liaudies švietimo ministro kanceliarija“, apyrašas Nr. 10, bylos Nr.: 7, 11a, 11b, 12, 65, 204; 1823 – 1848 m. (dokumentai apie neramumus Vilniaus švietimo apygardoje, filomatų ir filaretų draugijų veiklą, Z.Sierakauską).\r\n\r\nLietuvos katalikų bažnyčios dokumentai - Fondas Nr. 821 „Užsienio tikybų dvasinių reikalų departamentas“, apyrašas Nr. 2, bylos Nr.: 998, 1000, 1003, 1005, 1006, 1007, 1011, 1012, 1018, 1022, 1026, 1035, 1037, 1038, 1044; 1873 – 1909 m. (dokumentai apie įvairias Lietuvos Užnemunės, Suvalkų gubernijoje, Romos katalikų bažnyčias).\r\n\r\nDokumentai apie Lietuvos asmenų, giminių bajorišką kilmę, herbus ir kt. - Fondas Nr. 1343 „Heraldikos departamentas“, apyrašai Nr. 15 – 56, apie 160 tūkst. apsk. vnt., 1798 – 1917 m. (dokumentai apie Lietuvos ir kitų Rusijos imperijos kraštų gyventojų – asmenų, giminių – bajorišką kilmę, herbus ir kt.).","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVIII-XX a. pr.","miestas":"Sankt Peterburgas","salis":"Rusija","lat_wgs":59.93395,"lng_wgs":30.42963,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/su-lietuva-susije-dokumentai-istorijos-archyve-sankt-peterburge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0d032258-468e-4d08-a557-a3f17a51d62f","_revision":"54ab430c-36bc-402f-add9-adc296a0e14b","id":"95b6709efdf970e","pavadinimas":"Poeto Juozo Kėkšto kapas","aprasymas":"Juozas Kėkštas (tikroji pavardė Adomavičius) 1915–1981 m., lietuvių poetas. Gimė 1915 m. Taškente, nuo 1921 m. gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Priklausė pogrindinei komjaunimo organizacijai, 3 kartus areštuotas, kalintas. 1938–39 m. studijavo Varšuvoje, bendravo su lenkų avangardistais. Lietuvai atgavus Vilnių pasitraukė į Baltarusiją. 1940 m. kaip SSRS likviduotos Lenkijos komunistų partijos narys suimtas ir išsiųstas 8 metams į Viatlagą (Kirovo sr.) miško darbams. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui paleistas, įstojo į Anderso armiją. 1944–45 m. dalyvavo Italijos kampanijos mūšiuose prie Taranto, Monte Cassino, Adrijos jūros pakrančių, 2 kartus sužeistas (Didžiosios Britanijos, Italijos, lenkų egzilinės vyriausybės apdovanotas kariniais ordinais). Gyveno Romoje, redagavo „Lietuvių laikraštį“. 1947–59 m. gyveno Argentijoje, dirbo fizinį darbą, Buenos Airėse rūpinosi žurnalo „Literatūros lankai“ spausdinimu. Poezijos antologijos „Žemė“ (1951 m.) vienas autorių. 1966 m. lankėsi Vilniuje. 1981 m. mirė Varšuvoje.\r\n\r\nPoeto Juozo Kėkšto kapas yra Varšuvos Brudno kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nSatkauskytė Dalia, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozas-kekstas\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1981 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.27908,"lng_wgs":21.03634,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Juozas Kėkštas (1915–1981)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/poeto-juozo-keksto-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"51d8d324-0403-4aab-98e9-a20b41dec3d4","_revision":"8d965443-fddc-436f-9393-972c661298c8","id":"960a4a547cf6664","pavadinimas":"Voterberio Šv. Juozapo lietuvių mokykla","aprasymas":"Voterberio Šv. Juozapo lietuvių parapija buvo viena svarbiausių lietuvybės salų Konektikuto valstijoje, įkurta dar 1894 m., siekiant suburti sparčiai augančią imigrantų bendruomenę, dirbusią vietos žalvario pramonėje. Poreikis lietuviškai mokyklai tapo akivaizdus augant naujai kartai, todėl 1908 m. duris atvėrė pirmoji parapinė mokykla, kuriai vadovauti buvo pakviestos Šv. Nazarieto Šeimos seserys, o vėliau – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys. Dešimtmečius ši įstaiga veikė kaip pagrindinis kultūrinis ir religinis židinys, kuriame vaikai ne tik įgyvendino oficialią Amerikos švietimo programą, bet ir mokėsi lietuvių kalbos, istorijos bei tautinių tradicijų. Mokykla sėkmingai ugdė tūkstančius lietuvių kilmės amerikiečių, padėdama jiems išlaikyti dvigubą tapatybę svetimoje aplinkoje.\nMokyklos pastatas pasižymi tvirta, monumentalia plytų mūro architektūra, būdinga XX a. pirmosios pusės JAV katalikiškoms švietimo įstaigoms. Statinys yra sudėtinė Voterberio „Lietuvių kalvos“ (angl. Lithuanian Hill) architektūrinio ansamblio dalis, stovinti greta didingos neogotikinės Šv. Juozapo bažnyčios. Pastato fasadas yra santūrus, orientuotas į funkcionalumą: dideli, aukšti langai užtikrino gausų natūralų apšvietimą klasėse, o erdvios vidaus patalpos buvo pritaikytos ne tik pamokoms, bet ir bendruomenės susibūrimams. Architektūrinis stilius atspindėjo lietuvių bendruomenės norą įsitvirtinti naujojoje šalyje per solidžias, ilgaamžes struktūras, kurios simbolizavo socialinį stabilumą ir pagarbą mokslui.\nŠiuo metu Voterberio Šv. Juozapo mokyklos, kaip kasdienės pradinės švietimo įstaigos, veikla yra nutrūkusi dėl demografinių pokyčių ir lietuvių bendruomenės išsisklaidymo. XXI a. pradžioje, mažėjant mokinių skaičiui, mokykla buvo uždaryta, o vėliau, vykstant parapijų konsolidacijai, Šv. Juozapo parapija buvo sujungta su kitomis vietos katalikų bendruomenėmis. Nors pastatas nebeatlieka savo pirminės funkcijos, jis išlieka svarbiu istoriniu paminklu, primenančiu apie Voterberio lietuvių pasiekimus ir jų indėlį į JAV kultūrinį mozaikos raštą. Buvusios mokyklos erdvės vis dar naudojamos bendruomeniniams tikslams ar proginiams renginiams, tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas istoriniam paveldui išsaugoti.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nRačkus, J. P. (1934). Konektikuto lietuviai. Chicago: Draugo spaustuvė.\nSenn, A. E. (2002). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Waterbury Parish Archives.\nWaterbury Republican-American. (2010). History of the Lithuanian Hill: St. Joseph’s Legacy. [Archyvinis straipsnis].","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Voterberis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.54563,"lng_wgs":-73.04672,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/voterberio-sv-juozapo-lietuviu-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a0de2aec-8692-4b33-9653-f13cd52ba2a5","_revision":"5d264567-7377-41a2-8e0b-4d1027e870a8","id":"966ae40f117df00","pavadinimas":"Salaspilio mūšio vieta","aprasymas":"Salaspilio mūšis, (arba Kirchholmo mūšis) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos kariuomenių mūšis. Įvyko 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Salaspiliu, į pietryčius nuo Rygos, per 1600–29 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Švedija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas). Lietuvos kariuomenei vadovavo Jonas Karolis Chodkevičius.\r\n1587 m. tapdamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Vaza buvo pasižadėjęs Švedijos valdomą šiaurinę Estijos dalį (dabartinė Pietų Estija) prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos. Pažadą jis įvykdė 1600 m. Reaguodamas į šį sprendimą, Zigmanto Vazos dėdė, būsimasis Švedijos karalius Karolis IX (1604–1611 m.), 1600 m. įsiveržė į Livoniją ir grėsmingai artėjo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sienų. Pagrindinė karinė ir finansinė našta teko Lietuvai.\r\n1605 m. rugpjūčio pabaigoje Karolis IX su didžiule 14 000 karių armija atplaukė į Livoniją. Pagrindinis švedų taikinys buvo svarbiausias Livonijos miestas ir uostas – Ryga, nes kam priklausė Ryga, tas valdė ir Livoniją. J. K. Chodkevičius Radviloms priklausančioje Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas, iš čia su 3 000 surinktų karių jis patraukė Rygos link padėti apsuptiems miestiečiams. J. K. Chodkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, kurio pavadinimas išliko iki 1917 m.). Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenę sudarė apie 3 500–3 800 karių: 1 300 pėstininkų, 2 500 kavaleristų ir 5 patrankos. Iš Lenkijos pusės dalyvavo tik 200 husarų, visi kiti buvo LDK daliniai. Iš Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos negavęs paramos J. K. Chodkevičius kariuomenę išlaikė savo lėšomis (paaukojo beveik visus turtus).\r\n\r\nBūdamas įsitikinęs savo kariuomenės pranašumu, Karolis IX norėjo siųsti prieš Lietuvos didįjį etmoną tik dalį savo kariuomenės, tačiau J. K. Chodkevičių pažįstantys jo karo generolai prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis IX, paklausęs jų patarimų, iš tiesų priėmė klaidingą sprendimą — nutraukė Rygos apgultį ir nutarė suduoti triuškinamą smūgį J. K. Chodkevičiui su visa savo 14 000 karių armija (11 000 pėstininkų, 3 000 raitelių bei 11 patrankų). Švedijos kariuomenėje, kuri laikyta stipriausia Europoje, buvo profesionalių samdinių – vokiečių, prancūzų, danų, škotų.\r\n\r\nPrieš mūšį su visais kariais Jonas Karolis Chodkevičius išklausė mišių ir juos padrąsinęs ugninga kalba ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Karvedys pasirinko strategiją išrikiuoti kariuomenę taip, kad priešui ji atrodytų mažesnė, nei iš tikrųjų. Tam kariuomenę suskirstė į tris flangus (kairįjį sparną, centrą ir dešinįjį sparną) ir užėmė tokią patogią poziciją tarp kalvų, kad švedai prisiartinę nepastebėjo kariuomenės ir, manydami, kad jis pabėgo, jau ruošėsi vytis, kai staiga aptiko stovyklą. Stovykla buvo įtvirtinta kelių juostų vežimų taboru, ją saugojo 400 lengvai ginkluotų kareivių. J. K. Chodkevičius karių rezervo neturėjo. Vietoj rezervo švedams apgauti pamiškėje buvo sustatęs kareivių iškamšas, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti ar paslėpti keli būreliai, kurie mūšio metu turėjo pasirodyti, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama.\r\n\r\nŠvedai buvo įvilioti į nepatogias pozicijas miškingose kalvose, jiems netikėtai J. K. Chodkevičius pirmasis puolė su nedideliu raitelių būriu. Patogioje lietuviams kautis pakalnėje jis smogė švedams visomis pajėgomis ir juos sumušė. Per maždaug 4 valandas žuvo apie 9000 Karolio IX rinktinių karių, daug vadų. Paimta 60 vėliavų, 20 patrankų, kitų trofėjų. Pats Karolis IX vos spėjo pasprukti su laivu Baltijos jūra ir kariuomenės likučiais atgal į Švediją. J.K. Chodkevičiaus kariuomenėje žuvo maždaug 100 didžiojo etmono karių, dar maždaug 200 (ar 500) buvo sužeista, taip pat husarai prarado daugumą žirgų. Rugsėjo 28-ąją J. K. Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą.\r\n\r\nPergalei pažymėti didelės iškilmės buvo surengtos LDK sostinėje Vilniuje: mieste pastatyti ištaigingi vartai, papuošti Vilniaus universiteto jaunimo užrašais, šlovinančiais nugalėtojus ir etmoną J. K. Chodkevičių. Šiam laimėjimui buvo skirta 1606 m. Laurencijaus Bojerio Vilniuje išleista poema „Karolomachija, arba Karolių mūšis“, kurioje rašoma: „Tegul ilgam išlieka atmintyje narsiausias didvyris Karolis Chodkevičius, kuris, pats pasitikęs pavojų, mus apgynė ir tėvynės garbę ir gerovę labiau, nei gyvybę tausojo.“\r\n\r\nSalaspilio mūšis gretinamas su Žalgirio mūšio ir Ulos mūšio pergalėmis, garsas apie jį pasklido visoje Europoje; Lietuvą sveikino Anglijos karalius Jokūbas I, popiežius Paulius V, Persijos šachas Abasas I Didysis. Pergalės atminimui Žemaitijos seniūnas J. K. Chodkevičius Kretingoje 1617 m. pastatydino mūrinę katalikų bažnyčią su vienuolynu.\r\n\r\n \r\n\r\nMatulevičius Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/salaspilio-musis\/\nKirkienė Genutė, https:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/nuomones\/3\/1367808\/genute-kirkiene-1605-m-salaspilio-musis-dvieju-karoliu-musis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1605 m.","miestas":"Salaspilis","salis":"Latvija","lat_wgs":56.85091,"lng_wgs":24.33468,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/salaspilio-musio-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"27a4a76c-2eb7-42eb-99ac-ca7e8adb4a01","_revision":"04ae6829-3c78-45b3-b435-cf44111478a6","id":"9673f5db9997fc1","pavadinimas":"Žibunto Mikšio kapas","aprasymas":"Paryžiaus Per Lašezo kapinėse (cimetière du Père-Lachaise) palaidotas lietuvių grafikas Žibuntas Mikšys. Kapas yra Per Lašezo kolumbariume, alėja K, kapas 17019.\r\n\r\nŽibuntas Mikšys gimė 1923 12 12 Kaune. Meno pagrindus įgijo pas skulptorių Alfonsą Janulį jėzuitų gimnazijoje Kaune. 1946–49 studijavo Niurnbergo ir Stuttgarto dailės akademijose. Nuo 1962 gyveno Paryžiuje. 1979–88 dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją (iki 1985) Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute Paryžiuje. Kūrė linoraižinius, ofortus ir litografijas. Mirė 2013 11 16 Paryžiuje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zibuntas-miksys\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2013 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85991,"lng_wgs":2.389,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zibunto-miksio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1207b088-7fe1-4727-bc31-ea7343596fd5","_revision":"c4a0be66-e166-4abb-bd8e-3012ca10af57","id":"96dd5b039c0ce2a","pavadinimas":"Lyskava","aprasymas":"Lyskavos gyvenvietė įsikūrusi prie istorinio Gardiną ir Brestą jungusio kelio. Nuo XV a. pabaigos priklausė įtakingai Kločkų giminei.\r\n\r\nParapinę katalikų bažnyčią Lyskavoje 1527 m. fundavo vėlesnysis Vitebsko vaivada ir Žemaitijos seniūnas Motiejus Kločka. Vilniaus kanauninkas Jonas Bychovecas Lyskavoje įkurdino misionierių vienuolius ir 1763–1785 m. pastatydino mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią. Jos interjeras gausiai dekoruotas sienų tapyba. XIX a. viduryje, caro valdžiai vienuolyną uždarius, bažnyčia 1866 m. paversta stačiatikių cerkve. Po Antrojo pasaulinio karo iš jos liko griuvėsiai.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Lyskava","salis":"Baltarusija","lat_wgs":52.85625,"lng_wgs":24.61431,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Motiejus Vaitiekaitis Kločka (?–1543); Kiškos","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lyskava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ad2c68c4-2361-49f1-aea0-d05d3bc4f635","_revision":"e8185b31-492c-4d54-9411-0bd796d3a4e7","id":"96f197eec3b37a5","pavadinimas":"Vytis Karalių rūmuose Stokholme, Serafimo ordino salėje","aprasymas":"Karalių rūmų Serafimo ordino salė. Stokholmo karališkieji rūmai yra ne tik Švedijos karaliaus oficiali rezidencija, kurioje vyksta dauguma oficialių monarchijos priėmimų, ar karaliaus bei karalienės darbo vieta, bet ir kultūros ir istorijos paminklo derinys, atviras visuomenei ištisus metus. Skandinaviško baroko stiliumi, XVIII a. 7-me dešimtmetyje pagal Nikodemo Tessino Jaunesniojo (1654-1728) projektą pastatytuose rūmuose iki šiol pagal pirminę paskirtį veikia daugiau nei 600 kambarių. Visuomenei ir turistams atverti muziejai, kaip Karališkosios pilies arsenalas (Livrustkammaren), Lobynas (Skattkammaren) ar Trijų Karūnų muziejus (Museum Tre Kronor). Rūmuose yra įvairių tipų reprezentaciniai ir pokylių apartamentai. 1755 m. architektas Carl Fredrik Adelcrantz (1716-1796) rūmuose įrengė Karalystės tarybai skirtus apartamentus, kuriuose dabar įkurtos Ordinų salės (Ordenssalarna). Viena iš keturių salių yra skirta Serafimo ordinui – Serafimo ordino salė, anksčiau vadinta Riterių sale (Serafimerordens sal). Salė įrengta tarsi ordino posėdžiui. Tik karališkosios šeimos naudojamos kėdės yra paauksuotos, kaip buvo įprasta XVIII a. oficialių progų atvejais. Karaliaus kėdė išsiskiria, nes vienintelė - su porankiais. Kėdės aptrauktos Serafimo ordino emblema.\r\n\r\nAnt sienos kabo Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo skydas kartu su Serafimo ordino riterių vyrų skydais. Dešinėje – moterų Serafimo ordino turėtojų skydai, išdėstyti po karalienės Silvijos skydu. Priešingoje sienoje eksponuojami ordinu apdovanotų šiuo metu gyvų užsienio šalių riterių ir narių herbų skydai. Tarp jų yra ir Lietuvos valstybės herbas – Vytis.\r\n\r\nSerafimo ordinas yra aukščiausias Švedijos ordinas, įsteigtas 1748 m. Jis kartu su riterio titulu teikiamas karališkosios šeimos nariams (karališkųjų namų ordinas) ir užsienio valstybių vadovams bei karūnuotiems asmenims. Pradžioje, pagal nuostatus, Švedijos valdovai šį ordiną gaudavo gimdami (jis būdavo įdedamas į lopšį), tačiau jį nešioti galėjo nuo 15 metų amžiaus (nuo 1975 m. – nuo 18 metų), ir prarasdavo jį santuokos su ne karališkos kilmės atstove, atveju. Nuo 1952 m. ordiną gali gauti ir moterys. Iki 1820 m. Serafimų riteriai buvo laidojami Stokholmo Riddarholmo bažnyčioje.\r\n\r\nKarūnuotam asmeniui ar valstybės vadovui suteikus ordiną, ant jo nutapomas skydas su jo, kaip Serafimų riterio, herbu ir eksponuojamas nuolatinėje parodoje karališkuose rūmų apartamentuose. Po riterio mirties jo skydas pakabinamas Riddarholmo bažnyčioje.\r\n\r\nDalia Grybauskaitė – apdovanota Serafimo ordinu. Serafimo ordino salėje eksponuojamas ir Lietuvos valstybės herbas – Vytis. 2015 m. spalio 7 d. Serafimo ordiną (Nr. 871) gavo Lietuvos politikė, buvusi Europos Sąjungos komisarė, tuometinė Lietuvos Respublikos prezidentė (prezidentės pareigas ėjo 2009-2019 m.) Dalia Grybauskaitė (g. 1956 03 01). Apdovanojimas Lietuvos Respublikos prezidentei buvo įteiktas už dvišalių santykių tarp Lietuvos ir Švedijos plėtrą Švedijos karaliaus Karlo XVI Gustavo ir karalienės Silvijos vizito Lietuvoje metu. Lietuvos prezidentė Švedijos Karaliui Karlui XVI Gustavui įteikė Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine, o Karalienei Silvijai – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":null,"laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"2015 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32682,"lng_wgs":18.07172,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-karaliu-rumuose-stokholme-serafimo-ordino-saleje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b777f0db-46a2-41f1-a077-5600d503bf27","_revision":"561904cc-85ad-40c7-8a8b-714feeae5d5a","id":"97d6d11c5448749","pavadinimas":"Kazimiero Truškausko kapas Tiūryje","aprasymas":"Kazimieras Truškauskas (1912-1995 m.) – tarpukario Lietuvos karininkas, 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, ištremtas į Sibirą. Po 18 metų tremties ir įkalinimo, sukūrė šeimą su este bei atvyko gyventi į Estiją. K. Truškauskas buvo pirmasis Estijos lietuvių bendruomenės garbės narys. Mirė 1995 m., palaidotas Türi miesto Kõrgessaare kapinėse. 1998 m. čia pastatytas lietuvių skulptoriaus D. Čiapo koplytstulpis.\r\n\nUžsienio reikalų ministerijos informacija, https:\/\/ee.mfa.lt\/ee\/lt\/naujienos\/turi-mieste-pagerbtas-lietuvos-karininko-kazimiero-truskausko-atminimas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1998 m.","miestas":"Tiuris","salis":"Estija","lat_wgs":58.81,"lng_wgs":25.42528,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Truškauskas (1912–1995)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kazimiero-truskausko-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b42ee8b7-79bd-4a48-8b17-555aae8daa58","_revision":"db0a7739-4648-4ac2-8bde-dcacf63a5371","id":"97d7298fc6cccdd","pavadinimas":"Zusmano Gurvičiaus gatvė","aprasymas":"Montevidėjuje, Sero (Cerro) rajone yra Zusmano Gurvičiaus, Lietuvoje gimusio Urugvajaus menininko vardu pavadinta gatvė (rambla José Gurvich).\r\n\r\nZusmanas Gurvičius, gimė 1927 metais Jiezne, žydų šeimoje. Šeima gyveno gana vargingai, todėl dar būdamas vaikas su tėvais emigravo į Urugvajų. Gyveno Montevidėjuje, pakeitė vardą ir pavardę į José Gurvich. Z. Gurvičius studijavo Nacionalinėje vaizduojamosios dailės mokykloje Montevidėjuje bei garsiojo dalininko Joaquíno Torres García studijoje ir netrukus buvo pripažintas kaip perspektyvus dalininkas konstruktyvistas. Urugvajuje prasidėjęs Z. Gurvičiaus kūrybinis kelias vėliau tęsėsi Europoje, Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur menininkas netikėtai mirė sulaukęs 47 metų amžiaus.\r\n\r\nSavo užrašuose dailininkas buvo įrašęs šią Marc Chagall citatą: „Tam tikra substancija, tam tikras aromatas iš to krašto, kuriame gimei, juntamas menininko darbe.“ Dailininko sūnus Martin Gurvich pasakojo, kad kartais Jose Gurvich stebėdavosi taip stipriai jautęs tokius dalykus kaip kvapai, garsai ir tokie subtilūs prisiminimai iš laiko Lietuvoje, nors jam tebuvo šešeri, kai šeima išvyko į Urugvajų. „Gurvich niekada nepiešė Lietuvos tiesiogiai, tačiau kai kuriuose jo piešiniuose atsispindi žydų gyvenimas, šventės ir, turbūt, prisiminimai iš Lietuvos, ar nedidelės nuorodos, užuominos apie Lietuvą – arba iš menkų prisiminimų, arba iš fotografijų. Pavyzdžiui, yra vienas piešinys su jo vaikystės namais – pieštas iš fotografijos. Visa tai labai subtilu – spalvos, kvapai, sniegas. Jis yra nupiešęs kelis paveikslus, kur kraštovaizdis, sakyčiau, yra Lietuvos ir Kibuco Izraelyje mišinys. Tarsi tokia bendra jungtis tarp šių dviejų vietų su visomis jų prasmėmis“.\r\n\r\nPo dailininko mirties jo žmona Julia pradėjo supirkinėti Jose paveikslus ir ilgainiui įkūrė fondą, pamažu buvo įkurtas muziejus. 2015 metais muziejus perkeltas į naujas patalpas, esančias pagrindinėje Montevidėjaus senamiesčio gatvėje.\r\n\r\n \r\n\r\nMiežytė Živilė, https:\/\/pasauliolietuvis.lt\/jose-gurvich-litvaku-kilmes-pasaulio-menininkas\/?print=print\nhttps:\/\/www.youtube.com\/watch?v=Qk82H7IVEh0","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.89728,"lng_wgs":-56.25698,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zusmano-gurviciaus-gatve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f43a9c2-4f0b-4fe6-a318-44ea0bf9a20d","_revision":"b28ea71f-1fe7-4dd3-a946-029d88ca1ea0","id":"97f40ef24797f01","pavadinimas":"Skrantono Šv. Juozapo bažnyčia, klebonija, mokykla ir vienuolynas","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Skrantonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.43482,"lng_wgs":-75.66131,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skrantono-sv-juozapo-baznycia-klebonija-mokykla-ir-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c58f31df-7482-4a4d-aa85-05d5700932d2","_revision":"f5aa0d74-8e32-402c-9685-ec859d9c823c","id":"97f9a0cba34751f","pavadinimas":"Lužkai","aprasymas":"XVI–XVII a. Lužkai priklausė Sapiegoms, XVIII a. – Žabų giminei. XIX a. šios žemės tapo Čapskių, vėliau, XX a. (iki 1939 m.) – Platerių-Zybergų valdoms. Savininkai buvo įsikūrę netoli Mniutos upelio, vietovėje, nuo seno vadinamoje Horodzecu. Šioje vietoje iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo didingas rūmų ansamblis. Karo metais sudegė XVIII a. antroje pusėje Tado Žabos statyti klasicistiniai rūmai, šiuo metu jie atstatyti. Be centrinio reprezentacinio pastato, galima apžiūrėti XIX a. ir XX a. pradžioje iškilusius ūkinius statinius, neogotikinę laidojimo koplyčią.\r\n\r\nRūmų ansambliui priklauso ir peizažinis parkas, o prie kelio į rūmus stovi XVIII a. barokinių ir klasicistinių formų pakelės koplytėlė su medine kryžių nešančio Kristaus skulptūra.\r\n\r\nLužkuose taip pat išliko kadaise pijorams priklausiusi 1744–1756 m. statyta Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, funduota su Pijorų kolegija. Vienuolius miestelyje 1741 m. įkurdino Polocko kaštelionas Valerijonas Žaba (jo garbei miestelis kurį laiką buvo vadinamas Valerijanava). 1832 m., uždarius pijorų vienuolyną, bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu (po Antrojo pasaulinio karo) uždaryta, o 1998 m. grąžinta parapijiečiams.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Lužkai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.3522,"lng_wgs":27.878,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Pliateriai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/luzkai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"068b952a-4a1c-40f8-b818-d179405c4fba","_revision":"f168f2d8-6350-40bd-a3a5-8b1612a9628a","id":"98aaff7cd3a7546","pavadinimas":"Lietuvių karo pabėgėlių kryžius Augsburge","aprasymas":"Augsburgo mieste Bavarijoje 1945 m. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Lietuvos pastatė puošnų kryžių, kurio korpuse lietuvių, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis užrašė: „Augsburgo išeiviai lietuviai, maldaudami Dievo palaimos, gerbdami savo žuvusius ir dėkodami savo geradariams, stato šį lietuvišką kryžių, idant jis bylotų, kad čia karo audrų atblokšti lietuviai ilgėjosi savo tėvynės ir troško jai laisvės.“ Kryžiaus autorius – JAV vėliau išgarsėjęs architektas Jonas Mulokas.\r\n\r\nKryžius turi keturias statulėles: Lietuvos globėjo šv. Kazimiero, Žemaitijos vyskupų Merkelio Giedraičio ir Motiejaus Valančiaus bei Sopulingosios Dievo Motinos. Jų autorius – drožėjas Petras Vėbra. Vienoje iš korpuso pusių yra išraižytas Vilniaus Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas su trumpu lotynišku prierašu. Tai unikalus Lietuvos kryždirbystės ir istorijos paminklas Vokietijoje.\nBaigiantis karui, amerikiečių karinė administracija Augsburgo priemiesčiuose Haunštetene ir Hochfelde įkūrė stovyklas pabėgėliams iš Baltijos šalių. Viena iš jų buvo pavadinta „Camp Baltic Hochfeld“. Jose buvo įkurdinta keli tūkstančiai lietuvių. Tarp jų buvo daug išsilavinusių ir kultūros žmonių, todėl Augsburgas tuo metu buvo tapęs vienu iš svarbiausių lietuvių kultūrinio gyvenimo centrų.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Vokietijoje informacija\nhttps:\/\/www.urm.lt\/de\/lt\/naujienos\/bus-atidengiamas-restauruotas-lietuviu-pabegeliu-kryzius-augsburge","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1945 m.","miestas":"Augsburgas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.35239,"lng_wgs":10.90173,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-karo-pabegeliu-kryzius-augsburge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8ab491fd-142a-48f1-bad2-117f34b9bf0d","_revision":"919a46da-2492-49bc-8935-c376d447117d","id":"98ba123e98873b8","pavadinimas":"Oskaro Milašiaus vardu pavadinta aikštė Fontenblo mieste","aprasymas":"1975 m. birželio 1 d. Oskaro Milašiaus vardu buvo pavadinta aikštė Fontenblo (Fontainebleau) mieste - Place Milosz. Ją rasite Casimir Périer, Carnot ir Victor Hugo gatvių sankryžoje.\r\n\r\nOskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (...) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920–25 m. O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–38 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.  Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. Rašytojas mirė 1939 kovo 2 d., prie Paryžiaus esančiame Fontenblo (Fontainebleau) mieste, kur ir yra palaidotas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oskaras-milasius\/\nhttps:\/\/www.amisdemilosz.com\/\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1975 m.","miestas":"Fontenblo","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.40791,"lng_wgs":2.69325,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/oskaro-milasiaus-vardu-pavadinta-aikste-fontenblo-mieste"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a203a080-c38c-41b5-87ad-69fbe3c8903a","_revision":"3711f523-5030-4560-b9d7-f2a2a8ec3ee4","id":"98e3ad27303d719","pavadinimas":"Atminimo lenta Antanui Poškai Kolkatoje","aprasymas":"2015 m. Kolkatos universitete atidengta atminimo lenta Antanui Poškai. Joje yra užrašas „Didžiam lietuviui Antanui Paškevičiui-Poškai, 1933–1936 m. studijavusiam ir dirbusiam Kalkutos universitete ir 2014 m. pelniusiam šio universiteto garbės daktaro vardą (po mirties)“.\r\n\r\nAntanas Paškevičius-Poška gimė 1903 metais Gripkeliuose, Pasvalio valsčiuje. 1929 metais kartu su bendražygiu Matu Šalčiumi leidosi į kelionę motociklu ir 1931 metais pasiekė Indiją. Kalkutoje A.Poška praleido beveik ketverius metus, dirbo Kalkutos universitete bei Indijos muziejaus Antropologijos laboratorijoje.\r\n\r\nDalyvavo antropologinėse, archeologinėse ir etnografinėse ekspedicijose Pietų, Pietryčių ir Vidurinėje Azijoje (Takla Makano dykumoje, Brahmaputros aukštupio apylinkėse, Gisaro Alajaus kalnuose), Andamanų ir Nikobarų salose, rinko somatometrinius duomenis apie šinų kalba kalbančias tautas Himalajų šiaurės vakarinėje dalyje. Keliaudamas tyrinėjo Indijos tautas, jų papročius, literatūrą, lietuvių ir indų kalbų giminystę (lygino su senąja sanskrito kalba), mokėsi vietinių dialektų, išvertė į lietuvių kalbą R. Tagorės kūrinių.\r\n\r\n \r\n\r\nErikas Laiconas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-poska\/\nhttps:\/\/www.urm.lt\/in\/lt\/naujienos\/kalkutos-universitete-atidengta-atminimo-lenta-garsiam-keliautojui-antanui-poskai","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1933–1936 m.","miestas":"Kolkata","salis":"Indija","lat_wgs":22.57524,"lng_wgs":88.36273,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas (Paškevičius) Poška (1903–1992)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-antanui-poskai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2b27f3eb-6b9c-4fd3-b971-7e02922d3caa","_revision":"4fe10301-2866-4b1a-bae0-30ff743202d3","id":"995852a364a8346","pavadinimas":"Aušros vartų Madonos paveikslas","aprasymas":"Gdansko Švč. Mergelės katedroje-bazilikoje yra Vilniaus Aušros vartų Madonos paveikslo kopija.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Gdanskas","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.35002,"lng_wgs":18.65321,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ausros-vartu-madonos-koplycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4309b7d5-d3e8-4d80-a4b9-9f5fc78bb138","_revision":"2b3924c8-e13a-4948-a6ae-e3cfd0354a9a","id":"99c416a719430c3","pavadinimas":"Ylava (Ilauja)","aprasymas":"Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose minima Ylava arba Ilauja (vok. Preussisch Eylau) yra buvusi notangų gyvenvietė dešiniajame Pasmaros (dab. Maiskaja) upės krante. Pakrantėje yra piliakalnis. Vietovė pirmą kartą paminėta 1317 m. Eilau, vėliau - Eylau vardu. Ilaujos vardu 1357 m. pavadintas ežeras, esantis į pietus nuo miesto. Miesto teises Ylava gavo 1336 m. XIV a. minima čia stovėjusi bažnyčia, kuri 1681 m. buvo perstatyta. 1807 m. vasario 8 d. čia vyko prancūzų ir rusų armijų kautynės.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1317 m.","miestas":"Ylava (Bagrationovsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.38733,"lng_wgs":20.64682,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ylava-ilauja"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7ce4a4e7-2bcb-4d26-8c56-5aaa66c0170b","_revision":"dbeeb76c-43ef-484d-88a0-500b8ef45efa","id":"99ca2a2c564d504","pavadinimas":"Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilika ir vienuolynas","aprasymas":"Pirmoji medinė Seinų bažnyčia iškilo 1602 m., tačiau ji stovėjo kitoje vietoje nei dabartinė. Antrąją, renesanso stiliaus bažnyčią 1610 m. pastatė čia įsikūrę dominikonų vienuoliai. Dabartinį pavidalą Seinų bazilika įgavo po bažnyčios perstatymo 1760 m. Tuo metu pakeista bazilikos orientavimo kryptis (ji padidinta), pastatytas barokinis dvibokštis frontonas, atsuktas į rytų pusę. Dabartinė bazilikos architektūra priskiriama vilnietiškojo baroko stiliui.\r\n\r\nBažnyčioje saugomas Rožės Pliaterytės-Strutinskos, mirusios  1793 m., portretas. 1760–1779 m. ji parėmė Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos perstatymą Vilniaus baroko stiliumi. Taip pat, bažnyčios fasadas yra dekoruotas Pliaterių herbu.\r\n\r\nBazilikos vidaus interjere vyrauja baroko stilius su rokokiniais puošybos elementais. Dauguma bažnyčios altorių, paveikslų ir vidaus interjero detalių sukurti XVIII a., savo stilistika išsiskiria Švč. Jėzaus Širdies koplyčios neoklasicistinių ir Dievo Motinos koplyčios neorenesansinių formų altoriai. Pats seniausias ir vertingiausias bazilikos meno kūrinys – stebuklingoji atidaroma gotikinė Dievo Motinos statula.\r\n\r\nKatedroje bazilikoje palaidotas Antanas Baranauskas (1835 m. Anykščiuose - 1902 m. Seinuose). Nuo 1897 m. jis buvo Seinų vyskupu. 1999 m. A. Baranauskui šventoriuje pastatytas paminklas, skulptorius G. Jokūbonis.\r\n\r\n1826–1915 m. ir 1918–1919 m. čia veikė Seinų kunigų seminarija. Dalis seminaristų lietuvių (V. Kudirka, M. Krupavičius, A. Milukas, B. J. Pranaitis, J. Vailokaitis) dalyvavo tautinio atgimimo judėjime. Nuo 1888 m. seminarijoje veikė slaptos lietuvių klierikų organizacijos, klierikai platino lietuvišką spaudą. 1903 m. seminarijoje pirmą kartą skaityta vieša paskaita lietuvių kalba, 1904–1905 m. įvestos lietuvių kalbos paskaitos, 1891–1908 m. klierikai leido rankraštinius lietuvių laikraštėlius. 1905–19 m. Seinai buvo vienas žymiausių (po Vilniaus ir Kauno) lietuvių tautinio, kultūrinio ir politinio veikimo centrų.\r\n\r\n \r\n\r\nGaršva Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/seinai\nŠinkūnaitė Laima, Kossa Dalicja, Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika: dailės ikonologija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/seinu-kunigu-seminarija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1760 m.","miestas":"Seinai","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.10873,"lng_wgs":23.34612,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Baranauskas (1835–1902); Jurgis Tiškevičius (1596–1656); Jonas Garalevičius (1871–1943); Rožė Pliaterytė Strutinska (m. 1793)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/seinu-svc-mergeles-marijos-bazilika-ir-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b9d0b7ec-1741-4996-abc5-28dfeb052a72","_revision":"46d508d7-3f79-4522-87d5-4e406ee1d397","id":"9a4938464bf3692","pavadinimas":"Volnos Švč. Trejybės cerkvė","aprasymas":"Bazilijonių (vėliau – bazilijonų) vienuolyną, kuris veikė iki 1839 m., Volnoje 1632 m. fundavo tuometis valdos šeimininkas, Naugarduko pavieto pastalininkis Kristupas Kamenskis. Pietiniame kaimelio pakraštyje išlikusi Švč. Trejybės cerkvė pastatyta 1768 m. Šventovės statytojai – Domoslavskiai. Ji buvo statyta unitams, nuo XIX a. priklauso stačiatikiams.\r\n\r\nVolnos cerkvė – vienas gražiausių Vilniaus baroko architektūros mokyklos pavyzdžių. Interjerą puošia autentiškos XVII a. interjero įrangos dalys: altorius, sakykla, skulptūros. Kadaise šventovę garsinęs Volnos Dievo Motinos atvaizdas neišliko.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1768 m.","miestas":"Volna","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.29621,"lng_wgs":26.23299,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/volnos-svc-trejybes-cerkve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0513a618-0ba1-4917-8949-62af7330d77c","_revision":"41467260-0d18-4558-b2f8-910d92a0dc1a","id":"9ad7e68c9aea1c4","pavadinimas":"Izabelės Jogailaitės kapas Alba Julijoje","aprasymas":"Izabelė Jogailaitė (1519—1559) buvo vyriausioji Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos duktė. Pavadinta senelės iš motinos pusės – Milano ir Bario kunigaikštienės Izabelės Aragonietės (1470–1524) garbei. 1539 metais dvidešimtmetė Izabelė ištekinama už Jono Zapolijos, Vengrijos karaliaus, vyresnio daugiau nei 30 metų. Yra žinoma, kad ji nenorėjo tekėti už tiek vyresnio vyro, tačiau privalėjo paklusti tėvų valiai. Tekinant Izabelę svarbi buvo Bonos, 27 metais jaunesnės už vyrą Žygimantą, nuomonė. Į Vengriją Izabelę iškilmingai išlydi karaliaus dvaras ir Krokuvos miestas, vedybos apdainuojamos proginiuose leidiniuose. 1539 m. vasario 23 d. santuokos metu Sėkšvėhervaro (Székesfehérvár) katedroje Izabelė vainikuojama Vengrijos karaliene, o po metų, 1540 liepos 8 d., gimsta sūnus Jonas Žygimantas. Jis gavo tėvo ir senelio iš motinos pusės vardus.\r\n\r\nVos pagimdžiusi sosto įpėdinį jaunoji karalienė lieka našlė – karalius Jonas miršta praėjus dviem savaitėms po sūnaus gimimo. Izabelė lieka viena itin sudėtingoje politinėje situacijoje. Imperatorius Ferdinandas I (beje, vedęs Izabelės pusseserę Oną) nepaisydamas susitarimo su karaliumi Jonu pretenduoja į karaliaus sostą, šalį puola osmanai, 1541 metais, vadovaujami Suleimano Puikiojo, jie užima Budą, o Vengrijos didikai trijų mėnesių Joną Žygimantą vainikuoja Vengrijos karaliumi. Jaunajai karalienei nelieka nieko kita kaip derėtis su galingiausiu priešininku – Suleimanu Puikiuoju. Po derybų jai, kaip sūnaus globėjai, paliekama valdyti Transilvaniją. Čia Izabelę ir jos sūnų remia ir globoja Steponas Batoras, kuris tada net neįtarė, kad ateityje ves Izabelės seserį Oną ir taps Abiejų Tautų Respublikos valdovu.\r\n\r\nSulaukusi vos 40 metų, Izabelė miršta Alba Julijoje 1559 m. rugsėjo 15 d. Po dvylikos metų šalia mamos Albos Julijos Šv. arkangelo Mykolo katedroje palaidojamas ir vos 31-erių jos sūnus Jonas Žygimantas Zapojajis. Su juo miršta ir viltys, kad jis galėtų tapti ATR valdovu, Žygimantui Augustui nepalikus įpėdinio. Vėlyvojo renesanso stiliaus antkapius motinai ir sūnui užsako Steponas Batoras, tačiau nespėta iškalti užrašų.\r\n\r\n \r\n\r\nMickūnaitė Giedrė, Jogailaičiai. Kas jie?, https:\/\/www.15min.lt\/media-pasakojimai\/izabele-jogailaite-448","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Alba Julija","salis":"Rumunija","lat_wgs":46.06765,"lng_wgs":23.57004,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Izabelė Jogailaitė (1519–1559)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/izabeles-jogailaites-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"695816a7-1ef8-45fc-9b34-f01181792ffd","_revision":"8e8648aa-6d51-45c2-ab01-d9380158e779","id":"9ada09b4901d6d9","pavadinimas":"Radvilų dubuo","aprasymas":"Miuncheno rezidencijos lobyne saugomas Radvilų dubuo. Medžiagos - auksas, emalė. Spėjamas autorius Hans Karl. Sukūrimo laikotarpis - apie 1600 m. Dubuo čia pateko iš Pfalco lobyno. Tai, už Pfalco kurfiursto Karolio III Filipo ištekėjusios, Liudvikos Karolinos Radvilaitės palikimas.\r\n\r\nRadvilaitė Liudvika Karolina (1667 m. Karaliaučiuje - 1695 m. Bžege, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų veikėja, lietuviškų knygų fundatorė. Paskutinė Biržų-Dubingių šakos kunigaikščių Radvilų palikuonė. Brandenburgo markgrafienė, Neuburgo kunigaikštienė. Boguslavo Radvilos ir Onos Marijos Radvilaitės (1640–67; Jonušo Radvilos dukters) duktė. Tapusi našlaite augo Karaliaučiuje, ja rūpinosi tėvo paskirti 11 globotojų (Mykolas Radvila, Andrius Potockis, Brandenburgo didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas ir kiti). Jos dvarams ir kitiems turtams LDK prižiūrėti buvo paskirti ekonomai, valdytojai bei reikalų tvarkytojai. L. K. Radvilaitės tikybiniu auklėjimu rūpinosi Lietuvos evangelikų reformatų sinodo deleguotas kunigas Mikalojus Minvydas.\r\n\nBuvo viena turtingiausių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) nuotakų. 1688 m. ji susižadėjo su ATR karalaičiu Jokūbu Sobieskiu, bet netrukus slapta ištekėjo už Neuburgo kunigaikščio Karolio Filipo. Po vedybų L. K. Radvilaitė gyveno Berlyne ir kitose Neuburgo kunigaikščio rezidencijose.\n\n\n\nVisą gyvenimą išlaikė ryšį su LDK Evangelikų Reformatų Bažnyčia, rėmė jos veiklą. Rūpinosi, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiose dirbtų lietuvių kalbą mokantys kunigai. 1687 patvirtino ir atnaujino protėvių fundacijas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioms Biržų kunigaikštystėje, iš savo dvarų suteikė išlaikymą evangelikų reformatų bažnyčioms ir mokytojams. 1695 m. testamentu užrašė 5000 auksinų Naujajam Testamentui lietuvių kalba išleisti (išspausdintas 1701 m.). 1680 m. jos lėšomis išleistas pirmas LDK katekizmas-elementorius lietuvių kalba – Pradžia pamoksla dėl mažų veykialų (nurodė jį nemokamai platinti). Įsteigė stipendijas 12 jaunuolių iš LDK studijuoti Frankfurto prie Oderio, Berlyno, Karaliaučiaus universitetuose, 4 alumnams – Karaliaučiaus universitete, išsiuntė kelis jaunuolius studijuoti į Oksfordą ir Edinburgą.\n\r\n \r\n\r\nLukšaitė Ingė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/liudvika-karolina-radvilaite\nhttps:\/\/www.residenz-muenchen.de\/englisch\/treasury\/index.htm","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"Apie 1600 m.","miestas":"Miunchenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.14174,"lng_wgs":11.5796,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos; Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/radvilu-dubuo"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0372817f-c054-49ce-9675-f52ceb78d12c","_revision":"02d289cc-15dc-4447-b2f5-7172bdecfb4c","id":"9aeba5435b5679d","pavadinimas":"Žirardvilio Šv. Vincento Pauliečio lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Žirardvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.79452,"lng_wgs":-76.28353,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zirardvilio-sv-vincento-pauliecio-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5873d5cd-59e3-4f3d-9c9d-7ef230bca72c","_revision":"9799f3d3-bc12-42f7-a841-33cdf207caf1","id":"9b3a71e3456de3a","pavadinimas":"Lemonto Pasaulio lietuvių centras","aprasymas":"1988 m. įkurta Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija Lemonte – vienas iš naujausių lietuvybės židinių JAV. Netoli Čikagos įsikūręs centras reprezentuoja lietuviškosios diasporos gyvenimo pokyčius. Po karo įsikūrę Market parke, Bridžporte ir kitose Čikagos vietose, lietuviai palaipsniui šias vietas apleido ir kėlėsi į naujas. Toldami nuo lietuvių rajonų, istoriniai traukos centrai palaipsniui prarado aktualumą. Lemonto bendruomenės namai yra retas pavyzdys, kada įkurta nauja, aktualias lietuvių gyvenamas teritorijas jungianti vieta. Be bažnyčios, čia įrengtos įvairioms veikloms skirtos salės, veikia šeštadieninė lietuvių mokyklėlė, Montesori mokyklėlė „Žiburėlis“. Taip pat naujame centre veiklas vykdo daug lietuvių organizacijų: Lietuvių dailės muziejus, Lietuvių tautodailės muziejus, Lietuvių skautijos archyvas ir kt. Architekto Valterio Netšo[1] projektuota bažnyčia „vizualiai panaši į Maspetho lietuvių bažnyčią.“[2] Didįjį bažnyčios altorių puošia lietuvių dailininko, 1949-aisiais emigravusio į JAV, Adolfo Valeškos vitražai[3].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 75.\r\n\r\n[2] Petras Ąžuolas. Kuriamas Pasaulio lietuvių didžiulis centras Lemonte. Darbininkas, 1988 m. gruodžio 12 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Algis Lukas. Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje. Maryland: Lithuanian American Community, 2009 m., p. 75.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1988 m.","miestas":"Lemontas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.66013,"lng_wgs":-87.98339,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lemonto-pasaulio-lietuviu-centras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"05d8e9a1-cae1-4f86-9202-1825f6d0bd68","_revision":"12a5b64a-ee03-41e0-9e59-16934d0300e9","id":"9bab171e2b0edb7","pavadinimas":"Pilkopa","aprasymas":"Pilkupa, Pilkopa, Pilkopiai (kurš. kop. Pilkupe, vok. Pillkoppen, rus. Morskoje), kaimas Kuršių nerijoje, 10 km į pietvakarius nuo Nidos. Apylinkėse gyventa dar akmens amžiaus laikais, aptikta įvairių archeologinių radinių. Minėta 1366 mons Pillecop (Pilies kopos kalnas). Spėjama, kad ant senos kopos galėjo stovėti senųjų prūsų-sembų pilaitė ar šventvietė, kurios vietoje kryžiuočiai 1283 pastatė savo pilaitę Neuhaus. XVI a. kaime gyveno apie 50 žmonių. Nuo XVII a. pradžios kaimą pamažu užpustė smėlis, nuo 1650 iš jo kėlėsi gyventojai, 1712–1713 išsikėlė paskutinis. Dauguma jų persikėlė į dabartinę vietą.\r\n\r\nPilkupą nuo žūties išgelbėjo kopų želdinimas - sustabdžius slenkantį smėlį Pilkupa plėtėsi kaip žvejų gyvenvietė, žinota vasarotojų ir menininkų. Ties Pilkupa kilo Efos (60,8 m aukščio) ir Liepos kalno (Lepas-kalns, 59,6 m aukščio) didelės kopos. Pajūryje buvo žvejų valčių prieplauka. 1939 gyveno 300 žmonių, kasmet atvykdavo 900 poilsiautojų, veikė pradinė mokykla, garlaivių prieplauka, sklandymo mokykla, jaunimo nakvynės namai, girininkija, navigacijos įrenginiai pamaryje. Pilkupa garsėjo kaip vaizdingos gamtos vietovė. Sovietmečiu dauguma sodybų nugyventos, senosios kapinės nusiaubtos.\r\n\r\n \r\n\r\nMartynas Purvinas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/pilkupa","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1366 m.","miestas":"Pilkopa (Morskoje)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.22993,"lng_wgs":20.91982,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pilkopa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bc1c5206-1093-4046-9487-12acf2858df3","_revision":"e1e6f002-aa4c-4174-95f3-78ca48592f73","id":"9c322135682365e","pavadinimas":"Kraslavos rūmai","aprasymas":"XVIII a. Kraslavą valdžiusi Platerių giminė užsibrėžė jį paversti dideliu ir svarbiu ekonomikos ir kultūros centru. Centrinių rūmų statyba buvo pradėta apytikriai 1765 metais pagal architekto Antonijaus Parako projektą. Iš pradžių pilis buvo baroko stiliaus, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje arba XIX amžiaus pradžioje ji perstatyta. Greta rūmų buvo pastatyti ir ūkiniai pastatai: pilies valdytojo ir sodininko namai,  arklidės, ledo rūsiai, oranžerija. Greta rūmų, Dauguvos slėnio nuokalnėse, buvo įrengtas maždaug 22 ha dydžio kraštovaizdžio parkas. Jo dendrologinė sudėtis ir dabar yra nepaprastai įvairi – apie 70 įvairių medžių ir krūmų rūšių. Atnaujinta parko grota su paslaptinga „požemine perėja“ ir pilies sargu – liūtu.\r\n\r\nManoma, kad prie Platerių rūmų projektavimo prisidėjo Antonijaus tėvas Domenikas Paraka.\r\n\r\nXX a. 9 dešimtmetyje buvo atrastos sienų freskos, kuriose matosi Romos vaizdai ir Italijos kraštovaizdis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.visitkraslava.com\/index.php\/lt\/turizmas\/lankytinos-vietos\/kulturiniai-istoriniai-objektai\/grafu-pliateriu-pilies-kompleksas-su\nhttps:\/\/www.ldk-ticino.info\/kraslava","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"apie 1765 m.","miestas":"Kraslava","salis":"Latvija","lat_wgs":55.89993,"lng_wgs":27.15986,"autoriai":"Filippo Castaldi; Antonio Parokko","susijusios_asmenybes":"Konstantinas Liudvikas Pliateris (1722–1778)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kraslavos-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9a534e63-2b25-45e9-98d5-c37cbab7748a","_revision":"e635b680-722f-40a2-a42c-3efa25fed1ee","id":"9c41c3cdbef4df4","pavadinimas":"Lietuvių kambarys Pitsbergo universitete","aprasymas":"1935 m. Užsienio Reikalų Ministerija Kaune paskelbė „Lietuvių Kambario” Pitsbergo universitete dekoravimo projektų konkursą. Jo tikslas – viename iš JAV anglių ir plieno pramonės centrų (Pitsberge) kartu su kitomis 18 tautų, reprezentuoti Lietuvą ir lietuvių bendruomenę, kuri prisidėjo prie šio krašto klestėjimo.\r\n\r\nPirmąją vietą laimėjo ir 4500 litų premija skirta dailininkui Antanui Gudaičiui. Meninės kompozicijos sprendimus ir ornamentiką savo projekte A. Gudaitis panaudojo remiantis autentiška tautodailės medžiaga, esančia M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune[1]. „Tokią sąlygą buvo pastatęs Pitsburgo universitetas.”[2]\r\n\r\nKambarys, kurio atidarymo iškilmės įvyko 1940 m. spalio 9 d., įrengtas neogotikiniame 42 aukštų dangoraižyje, vadintame „Mokslo katedra“ (angl. „Cathedral of Learning”), pirmajame aukšte, nedidelėje 20 vietų auditorijoje. Kitų tautų kambariai „pradėti ruošti 1927 m., lygiagrečiai su dangoraižio statyba[3].\r\n\r\nLietuvių laikraštyje „Žiburiai” rašyta, kad „Lietuvių Kambario” sienos – lininės drobės, austos rankomis, o raštą, pavadintą „Paukščių taku“, parinko Kauno audinių ekspertai. Toks simboliškas audinio pavadinimas reiškė „padangėje kelią, kurio kryptimi paukščiai per Lietuvą skrenda į šiltuosius kraštus.“ [4] Įvairioms kambario detalėms gausiai naudojamo šviesaus ir tamsaus ąžuolo medžiagos kontrastas susistiprintas lietuviškų medinių klėčių puošybai būdingais elementais: „palubėje keturios apvalios formos lempos, apvedžiotos ornamentiniais medžio išdrožinėjimais, atrodo, lyg apvainikuotos gėlių vainiku. “[5]  Pilkšvo stiklo trys „Lietuvių kambario” langai puošti švino medalionais, vadinamais „saulės ornamentais“, simbolizuojančiais saulę dienovidyje, kada ji atsispindi ant pakelės koplytėlių.\r\n\r\n„Lietuvių Kambario” galinėje sienoje įkomponuotas šios erdvės pagrindinis akcentas –  padidinta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Du karaliai“ freska, vienintelė to meto Amerikoje buvusi šio menininko paveikslo kopija. Jos autorius – Pitsbergo universiteto meno profesorius Filipso Elioto[6].\r\n\r\nVienas iš įspūdingiausių tarptautinio įsivaizdavimo apie nacionalinį architektūros charakterį pavyzdžių 1973 m. paskatino lietuvių inžinierių Jurgį Mikailą, dirbusį Detroito automobilių pramonėje „General Motors“, ir kitus lietuvių bendruomenės narius surinkti lėšų dar vienam „Lietuvių kambario” įrengimui viename iš Detroito universitetų.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Lietuvių tautinis kambarys Pittsburgho universitete. Draugas, 1962 m. lapkričio 23 d., p. 7\r\n\r\n[2] Albertas Tarulis.  Lietuvių kambarys Pittsburgo universitete. Žiburiai, 1948 m. liepos 24, p. 4.\r\n\r\n[3] Ibid., p. 4.\r\n\r\n[4] Rytė L. Spingytė. Lietuvių tautinis kambarys Pittsburgho universitete. Lietuvių dienos, 1964 m. vasaris, p.10–12, p. 10.\r\n\r\n[5] Ibid., p. 10.\r\n\r\n[6] Ibid., p. 12.\r\n\r\n \r\n\r\nTaip pat žiūrėkite:\r\n\r\nhttps:\/\/www.nationalityrooms.pitt.edu\/rooms\/lithuanian-room","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1940 m.","miestas":"Pitsbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.44436,"lng_wgs":-79.95316,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kambarys-pitsbergo-universitete"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5d99505a-2b28-48c1-bed7-bc23bb57357e","_revision":"aba7da0f-64d3-4ade-bbc1-ffa83f0ba078","id":"9c7efe24e06188a","pavadinimas":"Baltijos ir Šiaurės Šalims skirta instaliacija Kano mieste Normandijoje","aprasymas":"Kano mieste, Aleksio de Tokvilio bibliotekoje, atidaryta „Caen-Nordic“ erdvė, skirta Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrai, – dalis Kano miesto siekio stiprinti ryšius su Lietuva ir kitomis regiono valstybėmis. Projektas apima kultūrinius mainus, mokslinę ir ekonominę bendradarbiavimo iniciatyvą. Erdvėje pristatomos Baltijos ir Šiaurės šalių tradicijos, literatūra, inovacijos.\r\n\r\nAndrius Žukauskas\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.france-estonie.org\/la-ville-de-caen-a-inaugure-lespace-caen-nordic-a-la-bibliotheque-alexis-de-tocqueville-le-28-mai-dernier\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2021 m.","miestas":"Kanas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.18215,"lng_wgs":-0.35067,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/baltijos-ir-siaures-salims-skirta-instaliacija-kano-mieste-normandijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"01c71a24-d1a3-46e4-90cd-4daaf38d32ff","_revision":"08c1562e-d82e-4c11-9ab7-c949cca20949","id":"9c862f546255180","pavadinimas":"Veronikos Karvelienės-Bakšytės kapas, kurio antkapį kūrė Antanas Mončys","aprasymas":"Strasbūro šiaurinėse kapinėse palaidota žymi lietuvių pedagogė, filosofijos daktarė, viena iš Pasaulio moterų sąjūdžio įkūrėjų, Pasaulio lietuvių katalikių organizacijų sąjungos veikėja Veronika Karvelienė-Bakšytė, g. 1898 m. gruodžio 13 d. Suoleliuose, Ukmergės aspkr. 1944 m. pasitraukė į Vieną, 1945–50 gyveno Tübingene, nuo 1950 – Prancūzijoje. Mirė 1952 m. gruodžio 27 d. Starsbūre. Jos antkapinį paminklą 1953 m. sukūrė žymus lietuvių skulptorius Antanas Mončys. Kapas yra Strasbūro kapinėse (Cimetière Nord de Strasbourg, section 12, rangée 1). Ant jo yra užrašas: \"ČIA ILSISI LIETUVOS KATALIKIŲ MOTERŲ ORGANIZACIJŲ SĄJUNGOS PIRMININKĖ, VISĄ SAVO GYVENIMĄ PAŠVENTUSI LIETUVĖS MOTERS DALIAI PALENGVINTI\".\r\n\r\nAntanas Mončys - lietuvių skulptorius, 1921 m. birželio 8 d. gimęs Mončiuose, Kretingos rajono savivaldybėje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947–50 m. Dailės ir amatų mokykloje Freiburge studijavo skulptūrą, atvykęs į Paryžių - Didžiosios lūšnos akademijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/veronika-karveliene\/\nKotryna Džilavjan (Antanas Mončys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Gauta iš https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-moncys\/)\nhttps:\/\/www.antanasmoncys.com\/\nPhilippe Edel, \"La Pietà de Strasbourg d’Antanas Mončys\", Les Cahiers Lituaniens,‎ 2021","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Strasbūras","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.61067,"lng_wgs":7.77566,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/veronikos-karvelienes-baksytes-kapas-kurio-antkapi-kure-antanas-moncys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"37826b1e-f08d-455f-b8b9-9cb5c133f2dc","_revision":"ca40e6f3-b607-4768-b520-0b356b883883","id":"9c89d2c6d5ab00f","pavadinimas":"Paminklas lietuvių ulonų pulkui","aprasymas":"1924 m. Įsrutyje buvo pastatytas paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, įkurtam 1860 m. Prūsijos kariuomenėje. Šis pulkas dalyvavo Prūsijos-Austrijos, Vokietijos-Prancūzijos bei Pirmajame pasauliniame karuose.\r\n\r\nUžrašas ant monumento skelbia: „Das littausche ulanen Regiment No.12 seinen gefallenen Kameraden“ - „Lietuvių ulonų pulkas Nr.12 žuvusiems kovų draugams“. Skulptūrą sukūrė Karaliaučiaus meno akademijos profesorius Stanislavas Kaueris (Stanislaus Cauer, 1867-1943).\r\n\r\n1950 m. paminklas buvo sugriautas, 2006 m. atstatytas naujai.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/ve.lt\/naujienos\/senoji-vakaru-lietuva\/zmogaus-istorija\/stanislavas-kaueris-karaliauciaus-skulptorius-1612226","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1924 m.","miestas":"Įsrutis (Chernyakhovsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.63962,"lng_wgs":21.8074,"autoriai":"Stanislavas Kaueris","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-lietuviu-ulonu-pulkui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"56c7b533-4ebb-46b2-912c-ffb0493399da","_revision":"f3a6d177-a0ee-4de4-9b50-7e821c0f15e1","id":"9cc798cb5e52b95","pavadinimas":"Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia (angl. St. Peter’s Lithuanian Church), įsikūrusi Pietų Bostone (South Boston), yra vienas svarbiausių lietuvybės židinių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Parapija buvo oficialiai įkurta 1896 m., tačiau dabartinis mūrinis pastatas iškilo 1904 m., vietos lietuvių pastangomis ir lėšomis. Bažnyčia tapo dvasiniu ir kultūriniu centru tūkstančiams imigrantų, kurie čia ne tik meldėsi gimtąja kalba, bet ir steigė mokyklas, chorus bei šalpos organizacijas. Jos reikšmė dar labiau išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai į Bostoną atvyko nauja „dipukų“ banga, įnešusi naujos gyvybės į bendruomenės veiklą.\nArchitektūriniu požiūriu ši bažnyčia yra autentiškas XX a. pradžios sakralinio paveldo pavyzdys, išlaikęs unikalias lietuviškas detales. Nors bėgant metams parapija susidūrė su demografiniais pokyčiais ir grėsme būti uždaryta, bendruomenės pasiryžimas ją išsaugoti (pavyzdžiui, įrengiant improvizuotą „Kryžių kalną“ prie įėjimo kaip protesto ir tikėjimo simbolį) leido šventovei išlikti gyvai iki šių dienų. Šiandien tai yra paskutinė veikianti lietuviška parapija Bostone, kurioje vis dar aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba, taip užtikrinant istorinio paveldo ir tautinės tapatybės tęstinumą ateities kartoms.\nSouth Boston Seaport Catholic Collaborative. History of St. Peter (Lithuanian) Parish. Prieiga per internetą: sbscatholic.org.\nThe Boston Pilot. A home for Lithuanian Catholics in Boston (2024 m. spalio 18 d. straipsnis). Prieiga per internetą: thebostonpilot.com.\nVisuotinė lietuvių enciklopedija. Bostono lietuviai. Prieiga per internetą: vle.lt.\nSouth Boston Online. St. Peter Lithuanian Catholic Church 120 Years Old (2024 m. lapkričio 8 d. straipsnis). Prieiga per internetą: southbostononline.com.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1904","miestas":"Bostonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.33893,"lng_wgs":-71.05472,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bostono-sv-petro-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"76d7b630-8bf8-4e82-9e83-c4a7073982e3","_revision":"f650b7e0-356e-486e-86f7-82a747c5457c","id":"9d2a398601d771c","pavadinimas":"Klivlendo lietuvių namai – lietuvių klubas","aprasymas":"Pirmasis lietuvių klubas Klivlande įkurtas dar XX–ojo amžiaus pradžioje. Tuomet tautiečiai būrėsi, kad padėtų vieni kitiems įsitvirtinti naujoje šalyje, gauti pilietybę ir nepalikti vieni kitų likimo valiai ištikus nelaimei. Tad Lietuvių namai tarnavo ir kaip kolektyvinio draudimo organizacija. Savo rankomis ir lėšomis vietos lietuviai pasistatė ir vietą susibūrimams, ir įkūrė parapiją. Nors iššūkių netrūko, o Lietuvių namus suniokojo gaisras, tautiečiai neišsiskirstė. Klivlande pasistatė naujus Lietuvių namus, kurie čia veikia iki šiol. Dabar organizacija vienija apie 900 vietos lietuvių.\r\n\r\n \r\n\r\nLRT PLIUS laida „Širdyje lietuvis“, LRT.lt","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Klivlandas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.58356,"lng_wgs":-81.54957,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klivlendo-lietuviu-namai-lietuviu-klubas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b58f3295-f0e7-48de-98ff-53e81cc039c2","_revision":"192e6da3-fff3-47d1-a29e-c9e6750bea88","id":"9e706fb0972fdbd","pavadinimas":"Geldapė","aprasymas":"Geldapė (lenk. Gołdap) – miestas Lenkijoje. Geldapės ištakos – sūduvių gyvenvietė. 2 km į pietus nuo Geldapės yra 272 m aukščio Geldapės piliakalnis. Ten stovėjo pilis, kurioje sūduviai 1260–1283 m. gynėsi nuo kryžiuočių, tačiau jų pilis galiausiai buvo užimta. Dabar čia įsikūręs slidinėjimo centras.\nPo Melno taikos (1422 m.) į pietus nuo Romintos girios įkurta medžioklės prievaizdo Geldapės sodyba ir aviganių kaimas Šilaičiai (vok. Silleiten). Taip Geldapė vadinta iki 1564 m. Apie 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija, pradinė mokykla. 1570 m. Geldapė gavo miesto teises. Geldapės katalikų parapiją 1700 m. įkūrė iš Tilžės atsikėlę lietuviai. \nDaug Geldapės ir parapijos gyventojų (daugiausia lietuvininkų ir lenkų‑mozūrų) mirė per 1709–11 didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją vokiškąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių. \r\n\r\nGeldapėje apie 1692 m. gimė Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas, mokytojas J. Brodovskis, 1828 m. – Kuršių nerijos kopų želdintojas W. F. Epha. 1811–22 m. Geldapėje gyveno lietuvių raštijos darbuotojas, K. Donelaičio bičiulis ir L. Rėzos talkininkas Jonas Gotfridas Jordanas, čia rinkęs lietuvių liaudies dainas.\r\n\r\nXIX a.– XX a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) kilmės. Pamaldos laikytos 3 kalbomis: lietuvių, lenkų ir vokiečių. 1818 m. visose Geldapės apskrities protestantų parapijose vyko lietuvių pamaldos. 1878 m. Geldapėje lietuvių pamaldų jau nebuvo.\r\n\r\nPer Pirmąjį pasaulinį karą Geldapę dukart kirto frontas, sunaikinta apie 86% miesto. Buvo išlikęs senamiestis su didele turgaus aikšte, dvi evangelikų ir viena katalikų bažnyčia, sinagoga, rotušė ir daug senų pastatų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriauta apie 90% miesto. Nuo 1945 m. Geldapė atiteko Lenkijai.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/geldape\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1422 m.","miestas":"Geldapė","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.30691,"lng_wgs":22.30345,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kristijonas Donelaitis (1714–1780); Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822); Karolis Gotardas Keberis (Karl Gotthard Keber) (1756–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/geldape"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1ef36025-a77c-4bb4-98d9-13c44b603074","_revision":"79f7b5a5-6d28-462f-a7cf-9686c034d5c8","id":"9e970c6f2b22076","pavadinimas":"Vasarvietė „Lituanika“","aprasymas":"Vasarvietė „Lituanika“ yra apie 80 km nuo San Paulo. Vienas lietuvių kultūros centrų. Įsikūrusi tarp kalnų, 1000 m aukštyje, užima 25,42 ha plotą, yra koplyčia. Veikia nuo 1978 m. Steigėjai – J. Tatarūnas ir kunigas J. Šeškevičius. Sodybos savininkai – 60 lietuvių šeimų, Brazilijos lietuvių bendruomenė ir Brazilijos lietuvių Romos katalikų Šv. Juozapo bendruomenė. 1982 m. pagal inžinierių A. Idikos, V. Butkevičiaus ir M. Ivarausko projektą sodyboje pastatyti svečių, taip pat 12 šeimyninių namų, įrengtas baseinas, sporto aikštė.\r\n\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/lituanika-1\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1978 m.","miestas":"Atibaja","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.02111,"lng_wgs":-46.64616,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vasarviete-lituanika"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"27468fa9-6429-4d35-8701-2bd3d7784a74","_revision":"a4ddc3e6-ca8e-4b30-bbf5-89d3683dc57b","id":"9f243fbc50e6402","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia prie Čerinjolos","aprasymas":"Ši bažnyčia, dedikuota Šv. Kazimierui, pastatyta 1758 m. apie 10 km. nuo Čerinjolos miesto. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam savininkui ir yra naudojamas kaip žemės ūkio sandėlis.\r\n\nhttp:\/\/www.itc.cnr.it\/ba\/sc\/CRG\/CRG1361.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1758 m.","miestas":"Čerinjola","salis":"Italija","lat_wgs":41.23235,"lng_wgs":15.96177,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-prie-cerinjolos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f32c1726-07a3-409c-b24e-c647ed2ee2e0","_revision":"c8684aac-0bb8-4398-917f-819cf2f855d1","id":"9f2c1ced60b82ea","pavadinimas":"Šv. Juozapo moterų vienuolynas Adelaidėje","aprasymas":"Šv. Juozapo moterų vienuolynas Adelaidės Kensingtono priemiestyje Australijoje yra suprojektuotas lietuvių kilmės architekto Vaclovo Algimanto Navako 1970 m.\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1970 m.","miestas":"Adelaide","salis":"Australija","lat_wgs":-34.92247,"lng_wgs":138.64208,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-juozapo-moteru-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f9207bce-fe67-40a6-94fd-7b1fd8771f4e","_revision":"11702cf4-9e29-4d04-9180-982be1b96e23","id":"9f87baffb0a0baf","pavadinimas":"Bonos Sforzos kapas Baryje","aprasymas":"Bona Sforza (1494 m. Vidževane, Lombardijoje - 1557 m. Baryje, Apulijoje) - Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Lenkijos karalienė. Bario kunigaikštytė, iš Sforzų. Gavo gerą išsimokslinimą. 1518 m. ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, buvo jo antroji žmona. Už 100 000 dukatų vertės kraitį vyras jai kaip dovį užrašė kelias Lenkijos sritis. Jų vaikai buvo Žygimantas Augustas, Izabelė, Zofija (Sofija), Ona Jogailaitė, Kotryna. Bona Sforza vyrui darė didžiulę įtaką. Ji gerai susipažino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos politine struktūra. Stiprindama valdovo galią siekė asmeninės valdžios. Lenkijoje buvo nemaža jai palankių didikų, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jai susidarė Alberto Goštauto ir Mikalojaus Radvilos Rudojo vadovaujama didikų opozicija.\r\nPolitinę veiklą Bona Sforza derino su išmoninga ekonomine veikla. Gaudama ir parduodama žemes (1536 m. Žygimantas Senasis įgaliojo ją išpirkti didžiojo kunigaikščio įkeistus dvarus) ji sutelkė didžiules valdas, ypač abipus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos sienos. Bonos parinkti gabūs ekonomistai 1552–55 m. jos valdose įvykdė Valakų reformą. Sekdamas ja Žygimantas Augustas tokią reformą įgyvendino visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.\n\nRėmė Katalikų Bažnyčią, bet palaikė ryšius su protestantais (užtarė Abraomą Kulvietį). Mirus Žygimantui Senajam (1548 m.) bandė išlaikyti įtaką Žygimantui Augustui. Jos planus sužlugdė konfliktas, kilęs dėl sūnaus vedybų su Barbora Radvilaite. Su juo susipykusi Bona 1556 m. su pinigais ir brangenybėmis išvyko į Bari kunigaikštystę. Mirė apvogta tarnų, daugiausia savo įgaliotinio Giano Lorenzo Pappacodos, kuris nuodais pasunkino jos ligą.\n\r\nBonos Sforzos kapą su paminklu Bario Šv. Mikalojaus bazilikoje užsakė jos duktė Ona Jogailaitė.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/bona-sforza\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1557 m.","miestas":"Baris","salis":"Italija","lat_wgs":41.13031,"lng_wgs":16.87014,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Bona Sforza (1494–1557); Ona Jogailaitė (1523–1596)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bonos-sforzos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d0235e0a-35a4-4439-acd3-32f806937a4e","_revision":"6646a7f9-26bd-4cd8-8aa3-442775d21944","id":"a03d4a1923dada6","pavadinimas":"Jurgio Šaulio kapas Kastanjoloje","aprasymas":"Nedidelėse Lugano miesto Kastanjolos (Castagnola) kapinėse palaidotas Jurgis Šaulys (1879 m. Balsėnuose - 1948 m. Lugane) - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, filosofijos daktaras, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1887–89 m. mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau – Palangos progimnazijoje, dalyvavo moksleivių lietuviškoje veikloje. 1896–99 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, iš jos pašalintas už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą. 1900–01 m. organizavo lietuvių kalbos nelegalius kursus. Nuo 1901 m. ėmė bendradarbiauti su Varpo redakcija, dalyvavo varpininkų veikloje. 1903–12 m. Berno universitete studijavo ekonomiką. Per I pasaulinį karą įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą. 1914–15 m. redagavo Lietuvos žinias. Su kitais rengė raštus Vokietijos okupacinei valdžiai, kitų valstybių vadovams dėl Lietuvos politinio savarankiškumo pripažinimo. 1916 06 dalyvavo Pavergtųjų tautų konferencijoje (viešai iškeltas Lietuvos nepriklausomybės siekis) Lozanoje. 1917 09 18–19 Lietuvių konferencijos Vilniuje vienas rengėjų, išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generaliniu sekretoriumi, 1918 02 – pirmuoju vicepirmininku. 1917 dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1917–18 m. dirbo Lietuvos aido redakcijoje. 1923–25 m. Klaipėdoje organizavo Klaipėdos žinių, Lietuvos keleivio, Memeler Zeitung leidybą.\r\n\r\nNuo 1938-1939 m. iki mirties jis gyveno Suviljanos rajone, eidamas Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio Šveicarijoje pareigas. Šveicarijos vyriausybei uždarius Lietuvos ambasadą (1946 m.) J. Šaulys ir toliau rūpinosi Lietuvos reikalais. Šalia yra jo žmonos Mafaldos Salvatini Šaulys (1888-1971) kapas. J. Šaulys iki pat savo mirties gaudavo korespondenciją, įvairią spaudą, komunikavo su kitais užsienyje likusiais Lietuvos diplomatais bei rezistencijos organizatoriais. Išlikę dokumentai rodo, jog 1948 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais t.y. likus vos kiek daugiau nei mėnesiui iki mirties (spalio 18 d.), Lugane lankėsi diplomatai V. Sidzikauskas ir iš Romos atvykęs S. Lozoraitis. Susitikimo metu buvo aptarti pasipriešinimo sovietų okupacijai klausimai. Kalbėta apie santykių tarp išeivijoje susikūrusio VLIK’o (Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas) ir užsienyje likusio Lietuvos diplomatinio sektoriaus suderinimą.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-saulys\nhttps:\/\/www.ldk-ticino.info\/luganas-kastanjola","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1948 m.","miestas":"Luganas","salis":"Šveicarija","lat_wgs":46.00252,"lng_wgs":8.97784,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jurgis Šaulys (1879–1948)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-nepriklausomybes-akto-signataro-jurgio-saulio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"58dbd1ed-38e7-41a8-bf0e-c4cc4213ed3e","_revision":"45a00fbe-fc02-4027-861c-41cb7d3cf601","id":"a08548ee42d9130","pavadinimas":"Kunigo Donato Slapšio SJ kapas Ševgaone","aprasymas":"Kunigas jėzuitas, misionierius Donatas Slapšys SJ (g. 1929 m. Šiauliuose, mirė 2010 m. Ševgaone (Shevgaon), Ahmednagarės apskrityje, Maharaštros valstijoje, Indijoje) XX a. antroje pusėje – XXI a. pradžioje beveik 60 metų tarnavo Ševgaone, Ahmednagare, Rahatoje, Sangamnere, Sonagaone ir kituose Ahmednagarės rajono miestuose bei miesteliuose. Palaidotas šventoriuje, prie bažnyčios Ševgaone, kurioje tarnavo du kartus ir savo gyvenimą baigė kaip altaristas.\nMisionierius buvo vienas svarbiausių Jėzaus Draugijos atstovų Indijoje ir prisidėjo prie daugybės projektų, padėjusių vietos gyventojams. Jo kapas – vieta, kur pagerbiamas jo atminimas ir kur sustoja maldos piligrimai bei keliautojai, ieškantys Lietuvos ir Indijos sąsajų. Ševgaono bažnyčioje saugomos D. Slapšio rašytos bažnytinės knygos, dienoraščiai, rašomoji mašinėlė ir kiti asmeniniai daiktai.\nSkelbdamas Evangeliją tarp neturtingų kaimo bendruomenių, ypač tarp dalitų („neliečiamųjų“) ir genčių žmonių, jis kartu gerbė vietines tradicijas, išmoko marathų kalbą, kuria laikė šv. Mišias, ir giliai įsiliejo į vietinę kultūrą.\nVakarų šalyse surinktų aukų pagalba kunigas steigė ir statė mokyklas, bažnyčias, koplyčias, ambulatorijas, kelius, kasė šulinius, kad žmonės turėtų prieigą prie švaraus geriamojo vandens, tobulino žemės ūkį – padėjo ūkininkams gerinti drėkinimo sistemas. Taip pat aktyviai kovojo už socialinį teisingumą, ypač gindamas dalitų ir marginalizuotų kastų teises. Vietiniai jį meiliai vadino „Lapši Baba“, sujungę iškraipytą pavardės versiją lapsi (marathų kalba reiškia „saldžią košę“) su žodžiu baba („šventasis, senolis“).\nParengė Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje\nŠaltiniai:\nKun. Donatas Slapšys SJ Maharaštros valstijoje: ist­orinis kontekstas ir veiklų apybraižos, Bernardinai.lt — https:\/\/www.bernardinai.lt\/kun-donatas-slapsys-sj-maharastros-valstijoje-istorinis-kontekstas-ir-veiklu-apybraizos\/\nKun. Donatas Slapšys SJ, ŠventumoGarsas.lt — https:\/\/www.sventumogarsas.lt\/kategorija\/misionieriai\/kun-donatas-slapsys-sj\/\nKun. Donatas Slapšys SJ Maharaštros valstijoje: ist­orinis kontekstas ir veiklų apybraižos, Azijos ir transkultūrinio studijų instituto tinklaraštis (Vilniaus universiteto FSF) — https:\/\/www.fsf.vu.lt\/azijos-ir-transkulturini-studij-institutas\/tinklarastis\/6165-kun-donatas-slapsys-sj-maharastros-valstijoje-istorinis-kontekstas-ir-veiklu-apybraizos","kategorija":"Kapai; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2010 m.","miestas":"Ševgaonas","salis":"Indija","lat_wgs":19.36086,"lng_wgs":75.22748,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigo-donato-slapsio-sj-kapas-sevgaone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b786e646-8a46-4125-aecf-3ce27c10d81f","_revision":"bc1a47dc-7939-4cf9-aef4-e7623319e160","id":"a0abb9bbe8ac1ed","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Bordertaune","aprasymas":"Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Bordertaune (Bodertown) Australijoje yra suprojektuota lietuvių kilmės architekto Vaclovo Algimanto Navako 1968 m.\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1968 m.","miestas":"Bordertaunas","salis":"Australija","lat_wgs":-36.31544,"lng_wgs":140.77422,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-baznycia-bordertaune"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fd335dec-13c5-4de0-b343-16e6f5888608","_revision":"f78819ed-9fbd-4cfa-bcbe-e0803fac8fdc","id":"a0b4c4dbaaccaf0","pavadinimas":"Katniavos piliakalnis","aprasymas":"Prie Katniavos yra upelis Romovė ir vietovė Romanupiai (už 2 km į rytus nuo Katniavos), iš ko galima spręsti, kad Katniavos apylinkės buvo pagoniško kulto židinys. Ant vienos iš Katniavos aplinkinių kalvų, o gal ir ant paties Katniavos piliakalnio buvo pagrindinė Nadruvos apeigų vieta. Petras Dusburgietis taip pat mini Nadruvos Romovę. Katinavos kalną, pasak istoriko M. Pretorijaus, nadruviai laikė šventu. Vėlesniais amžiais Katniavos piliakalnis buvo vadinamas Aukštuoju ir pagarbiai minimas. Manoma, kad jame stovėjo nadruvių Cattowen pilis. Kai kurie tyrinėtojai su juo sieja Otholien arba Otholichien (Aukštuolyčių) pilį. Ordinas nadruvių pilį sunaikino 1274 m.\r\n\r\nPiliakalnis yra pačiame miestelyje, kiek į šiaurės vakarus nuo jo centro. Pasak padavimo, kryžiuočiai sunaikino ant kalno buvusią šventovę, nužudė Krivį, o vaidilutes išsivedė nelaisvėn. Vienai iš jų pavyko pabėgti ir grįžti. Ji ėmė maldauti Praamžį, kad ją šioje vietoje paliktų. Ir ji pavirtusi vinkšnele. Kryžiuočiai bandė ją nukirsti – iš jos kraujas tekėjęs. Keturi kirtikai į kalną nugrimzdę – ten duobė atsiradusi. Ir tikrai kalno viršūnėje, prie duobės, auga sena vinkšna. Sako, audros metu ji aimanuodavo. Tos aimanos dar sustiprėjo, kai lietuviai čia liovėsi lietuviškai šnekėti. Dar sakoma, kai aplinkui bus kalbama lietuviškai, vinkšna išsivaduos. Padavimo motyvais vokiečių poetas Fridrychas Bekeris yra parašęs poemą „Katinavos mergelė“. XIX a. Katniavoje lankęsis Vilius Kalvaitis užrašė, kad nuo bažnyčios į šiaurę yra 20 metrų aukščio kalnas, rytuose prie jo – didelis seklus ežeras, o ant kalno vidurio auga garsioji 2 metrų skersmens, 13 metrų aukščio vinkšna, tarsi karalienė apsupta dar 60 mažesnių vinkšnų. Jam žmonės dar pasakojo, kad čia pilis yra nugrimzdusi.\r\n\r\nPilies kalnas išlikęs. Jo aikštelė ovali, apie 20 ir 25 metrų dydžio, apjuosta pylimu.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nŠimėnas Valdemaras, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/katniavos-piliakalnis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.); LDK (iki 1569 m.)","metai":"1274 m.","miestas":"Katniava (Furmanovka)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.66957,"lng_wgs":22.41563,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914); Teofilis Gotlibas Šulcas (1629–1673); Pilypas Ruigys (1675–1749)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/katniavos-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6878cbc7-b2f3-4056-804f-4e4c683d628d","_revision":"6e30c44b-cc8a-4652-8d9b-d3245aa8df86","id":"a13a08e22ba7f1a","pavadinimas":"Šoa memorialas Paryžiuje ir Arbit Blato bareljefai","aprasymas":"Šoa memorialas (Mémorial de la Shoah) – yra Le Marais rajone Paryžiuje. 1957 m. skirtingų koncentracijos stovyklų ir Varšuvos geto aukų pelenai buvo palaidoti čia pastatytoje kriptoje. 1981 m. ant memorialo sienos buvo sumontuoti septyni litvakų dailininko Arbit Blato sukurti bareljefai. 2005 m. Šoa memorialas buvo praplėstas, įkurtas Holokausto muziejus su parodų erdvėmis, multimedijos centru ir skaitykla. Muziejų atidarė prezidentas Jacques'as Chiracas. Atidarymo diena sutapo su Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena ir 60-osiomis Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinėmis.\r\n\r\nNeemija Arbitblatas gimė 1908 m. Chajos Ester ir Idelio Moišės Arbitblatų šeimoje Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metu Arbitblatai pasitraukė į Ukrainą. Poltavos vaikų namuose dailininkas praleido septynerius metus ir gavo pirmąjį meninį pasiruošimą. 1922 m. Arbitblatų šeima grįžo į Kauną. Dailininko tėvas Kaune įkūrė „Muzikos namus“, kuriuose buvo galima įsigyti vokiškų ir itališkų fortepijonų, pianinų ir kitų muzikos instrumentų. Šešiolikmetis Neemija, baigęs Kauno žydų gimnaziją, išvyko mokytis į užsienį: 1924–1926 m. studijavo dailę Berlyne, Miunchene ir Drezdene, o nuo 1926 m. gyveno ir mokėsi Paryžiuje. Čia jis ėmė pasirašinėti „Arbit Blatas“ arba „Arbit-Blatas“, o vėliau parašą sutrumpino „A. Blatas“.\r\n\r\n1939 m. Arbit Blatas paliko Europą ir apsigyveno Niujorke, tapo JAV piliečiu. Dailininko motina žuvo Bergen–Belsen koncentracijos stovykloje, tėvas, nors ir išgyvenęs Kauno getą bei Dachau koncentracijos stovyklos mėsmalę, neužilgo mirė. 1975 m. operoje Karmen dailininkas susižavėjo Niujorko Metropoliteno teatro soliste Regina Resnik ir ją vedė. Po Antrojo pasaulinio karo jis su žmona dažnai lankydavosi Europoje, nemažai laiko praleisdavo Paryžiuje, Nicoje, Venecijoje. Arbit Blatas mirė 1999 m. savo namuose Manhatane, Niujorke.\r\n\r\nHolokausto tema į Arbit Blato kūrybą įsiveržė tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Dailininkui reikėjo laiko suvokti ir asmeniškai išgyventi beprasmius žudymus ir žiaurumą. 1978 m. jo piešiniai – memorialinių plokščių Holokausto aukoms atminti eskizai – buvo parodyti Amerikos televizijos seriale „Holokaustas“. 1981 m. ant Šoa memorialo Paryžiuje sienos buvo atidengti septyni Arbit Blato sukurti bareljefai. Metais anksčiau tokie patys bareljefai buvo sumontuoti ant sienos Venecijos geto aikštėje, o vėliau, 1982 m. – Dago Hammarskjoldo aikštėje Niujorke ir 2003 m. – Kauno IX forto muziejuje. Lietuvai šį memorialinį ciklą padovanojo našlė Regina Resnisk. \r\n\r\nSeptynios bareljefo plokštės pasakoja apie koncentracijos stovyklose vykusius žiaurumus ir žydų persekiojimą: „Ištrėmimas“, „Karjeras“, „Bausmė“, „Egzekucija gete“, „Maištas Varšuvos gete“, „Krištolinė naktis“, „Galutinis nuosprendis“. Išraiškingose, ekspresyviose plokštėse dailininkas atveria visą savo skausmą. Monumentą Arbit Blatas skyrė savo tėvų ir dar šešių milijonų nužudytų žydų atminimui.\r\n\r\nDr. Vilma Gradinskaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1981 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85484,"lng_wgs":2.35629,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/soa-memorialas-paryziuje-ir-arbit-blato-bareljefai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a12a04cd-28fb-438e-9263-3f4f963c78d1","_revision":"e12b6bab-0cd9-4bba-b3d6-a9948327fd6a","id":"a13ebc84c4200a3","pavadinimas":"Borgholmo pilis, kurią Jonas III Vaza rekonstravo žmonai, Kotrynai Jogailaitei","aprasymas":"Borgholmo pilis (šved. Borgholms slott), esanti Elando saloje, užima ypatingą vietą Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos gyvenimo istorijoje kaip ambicingiausias jų bendras architektūrinis projektas. Nors šioje vietoje gynybinė tvirtovė stovėjo dar nuo XII amžiaus, būtent Jonas III Vaza nusprendė ją iš esmės rekonstruoti, paversdamas viduramžių bastioną įspūdingais renesansiniais rūmais, kurie turėjo tapti reprezentacine rezidencija jo mylimai žmonai. Rekonstrukcijos darbai prasidėjo apie 1572 m., o jų koncepciją stipriai veikė Kotrynos estetinė pajauta ir jos tėvynėje, Lenkijoje bei Lietuvoje, matyti itališkojo renesanso pavyzdžiai. Jonas III Vaza, pats būdamas aistringas architektūros žinovas, Borgholmo pilyje siekė įgyvendinti „karališkosios didybės“ viziją: pilyje buvo suplanuotos keturios masyvios kampinės bokšto tipo struktūros, jungiančios gyvenamuosius korpusus, o fasadai puošti smiltainio raižiniais.\nKotrynai Jogailaitei ši rezidencija turėjo būti ne tik saugus prieglobstis, bet ir kultūrinis centras, primenantis prabangų Krokuvos Vavelio ar Vilniaus žemutinės pilies dvarą. Pilies interjerai buvo planuojami su erdviomis menėmis, aukštomis lubomis ir dideliais langais, pro kuriuos atsiverdavo vaizdas į Kalmaro sąsiaurį – tai buvo radikalus posūkis nuo uždarų ir tamsių viduramžių pilių. Nors dėl nuolatinių karų su Danija ir finansinių sunkumų Borgholmo pilis niekada nebuvo galutinai užbaigta tokia, kokią ją suplanavo Jonas III, jos griuvėsiai iki šiol laikomi vienu didingiausių renesanso architektūros pavyzdžių Skandinavijoje. Kotrynos įtaka čia matoma per architektūrinę dinamiką ir norą sukurti erdvę, kurioje politinė galia būtų neatsiejama nuo meninės rafinuotumo dvasios. Ši pilis tapo paminklu Jogailaičių ir Vazų dinastijų sąjungai, kurioje susiliejo šiaurietiškas santūrumas ir vidurio Europos renesanso spindesys.\nParengta pagal:\nMATTSSON, Eva. Kunigaikštienė: biografija apie karalienę Kotryną Jogailaitę. Vilnius: Obuolys, 2019.\nRagauskienė, Raimonda. (2023). Lietuva Švedijoje, Švedija Lietuvoje. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas. [Prieiga per internetą].","kategorija":null,"laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Borgholm","salis":"Švedija","lat_wgs":56.8706,"lng_wgs":16.64409,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/borgholmo-pilis-kuria-jonas-iii-vaza-rekonstravo-zmonai-kotrynai-jogailaitei"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a3f94956-6a0c-4cb3-8971-782206661f21","_revision":"d26acdc6-111a-47b9-9303-3d6c1a93786a","id":"a15e3c358778170","pavadinimas":"Kaimės pilis","aprasymas":"Iki Vokiečių ordino įsiveržimo Kaimės piliakalnyje buvo sembų pilis. 1255 m. ją užgrobė Ordinas. Ji minima 1258 m. Ordino ir Sembos vyskupo žemių dalybų akte. 1261 m. pilis buvo perstatyta ir padidinta. Tuo metu ji priklausė prūsų didikui Geidute ar Gedute. 1299 m. prūsai iš Kaimės jau minimi krikščioniškais Philippus ir Theodoricus vardais. 1320 m. minimas Kaimės kunigas Conradus. 1348 m. pilį užėmė ir sudegino Kęstučio kariai. 1350 m. pilis vėl sudeginta, o 1352 m. jau atstatyta iš akmens. Patvenkus upelius, pilį iš visų pusių saugojo vanduo. Kaimės gyventojai ypač aktyviai dalyvavo 1525 m. maište. 1782 m. pilis buvo perstatyta ir dar kartą padidinta. Ji turėjusi aukštą bokštą. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje įkurtos kolūkio dirbtuvės, tvartai, kiaulidės. Vėliau pilis apleista ir baigia griūti.\r\n\r\n \r\n\r\nŠimėnas Valdemaras, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kaimes-kapinynas-piliakalnis-ir-pilis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1255 m.","miestas":"Kaimė (Zareche)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.7847,"lng_wgs":20.8872,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kaimes-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f2b0fa40-ce46-4e24-a45c-4f171c3299b8","_revision":"18c52613-c220-4a13-8637-b18a548b0bc2","id":"a240d7ab88a2483","pavadinimas":"Našujos Šv. Kryžiaus lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Hadsonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.77445,"lng_wgs":-71.43933,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nasujos-sv-kryziaus-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f33e26a-f31f-4097-b7c0-e227636a936c","_revision":"610441e6-61d8-4620-8ed9-be56ff217d02","id":"a30eef8b0be04f3","pavadinimas":"Potsvilio Laisvės lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Potsvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.67895,"lng_wgs":-76.25057,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/potsvilio-laisves-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5a1f5322-8866-4d8a-9164-2f9764fc7b66","_revision":"a3fc9a65-34e3-4415-b8c6-175fc1f1c9d0","id":"a452c8ed3654fce","pavadinimas":"Didysis teatras Varšuvoje","aprasymas":"Didysis teatras dažnai lankytas M. K. Čiurlionio, jo bičiulio Eugeniuszo Morawskio, spėjama, kad tarp kitų kūrinių jie čia klausėsi F. Liszto Les Préludes, P. Čaikovskio Simfonijos Nr. 6. Jauniesiems muzikams atvykus studijuoti į Varšuvą, čia jau beveik šešis dešimtmečius rodyti valstybinio teatro, operos ir baleto pastatymai. Repertuarą papildė ir populiariojo žanro spektakliai −  komedijos, operetės, farsai, vodeviliai. Be to, iki pastatant Filharmonijos pastatą, čia salę savo organizuojamiems koncertams nuomojosi Lenkijos muzikų draugija, tad po Didžiojo Teatro skliautais vyko reikšmingi Varšuvos muzikinio gyvenimo įvykiai. Čia atvykdavo gastrolių garsūs solistai.\r\n\r\nPastatas kilo 1825−1833 (archit. Antoni Corazzi), per tą laiką įvyko svarbios politinės permainos. 1858 m. sausį čia įvyko didžiulio pasisekimo sulaukusi S. Moniuszko operos „Halka“ premjera – po septynerių metų jau buvo švenčiamas šimtasis šio kūrinio atlikimas. Didžiojo teatro sienos tapo neįtikėtinos Moniuszko sėkmės liudininkėmis.\r\n\r\n1939 m. pastatas buvo stipriai subombarduotas, pražuvo jo fondai, turtinga rekvizitinė. 1945−1965 m. teatro kolektyvo pasirodymai vyko kitose Varšuvos scenose. Atstatytas ir atvertas 1965 m. lapkričio 1 d.\r\n\r\nNida Gaidauskienė\nPlačiau publ.: Lituanistika | Menininko atminimo vietos karo destrukcijos perkeistame mieste \/ Nida Gaidauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.24403,"lng_wgs":21.0099,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/didysis-teatras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ec73d02f-1eb1-435d-bedf-69de63074ee6","_revision":"dd02abb1-37c3-4eb3-996c-f4641377542b","id":"a57ae28eff9840e","pavadinimas":"Enciūnai","aprasymas":"Enciūnai (vok. Entzuhnen, nuo 1938 Rodebach), bažnytkaimis, dvaras ir valsčiaus centras Stalupėnų apskrityje, Rudupės pakrantėse. 1539 m. minimi Rudupenn. Iki 1659 m. buvo vadinami Didžiaisiais Rudupėnais. XVI ir XVII a. sandūroje sudaryta Enciūnų parapija, Pirmoji bažnyčia pastatyta 1608 m. Nuo 1612 m. joje klebonavo Kristupas Sapūnas (1589-1659 m.), pirmosios žinomos rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos (apie 1643 m.) autorius. Jis taip pat sudarė lotynų-lietuvių kalbų žodyną.\r\n\r\nDaug Enciūnų gyventojų, kurie beveik visi buvo lietuviai, išmirė per 1709–1711 m. didįjį marą bei badą. Po jo Enciūnuose apsigyveno daug kolonistų zalcburgiečių. Likę lietuviai sparčiai nutautėjo. Pirmajai bažnyčiai sunykus, 1755 m. iš lauko akmenų ir plytų išmūryta antroji, galutinai baigta ir pašventinta tik 1883 m. Vokietijos statistikos duomenimis, 1848 m. tik 12 proc., o 1870 m. – vos 6,9 proc. Enciūnų gyventojų kalbėjo lietuviškai. Iš antrosios bažnyčios sovietmečiu liko tik griuvėsiai.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/enciunu-parapija\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, Šilas Vytautas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/enciunai\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1539 m.","miestas":"Enciūnai (Chkalovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.54787,"lng_wgs":22.46541,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jurgis Adomas Meisneris (1692–1769); Meisneriai; Efraimas Fridrychas Meisneris (1731–1815); Frydrichas Vilhelmas Raušningas (Friedrich Wilhelm Rauschning) (1786– apie 1850)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/enciunai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7ad55e07-61c9-434f-ad46-2b1750c683d4","_revision":"2879066f-67a6-4d50-ad12-6665b9225705","id":"a58b880c617fe6f","pavadinimas":"Namas, kuriame gyveno lietuvių sporto ir visuomenės veikėjas, plaukimo treneris Algirdas Vokietaitis (1909-1994)","aprasymas":"Algirdas Vokietaitis gimė 1909 m. kovo 9 d. Kaune žymaus Lietuvos pedagogo Juozo Vokietaičio ir Magdalenos Tekoriūtės šeimoje. Tėvas Juozas Vokietaitis, 1890 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, dirbo mokytoju Lenkijoje, priklausė slaptai lietuviškos spaudos platintojų grupei.\r\n\r\nVokietaitis 1926–30 m. studijavo agronomiją, istoriją ir pedagogiką Lietuvos universitete, 1930–34 m. – fizinį auklėjimą ir geografiją Vienos universitete (įgijo plaukimo trenerio specialybę), 1937–39 m. – fizinį auklėjimą Marburgo universitete. 1929 baigė Švietimo ministerijos kūno kultūros mokytojų kursus. 1934–36 m. dėstė Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, 1939–41 m.– Vytauto Didžiojo universitete. 1941–43 m. – Vilniaus universitete, Fizinio auklėjimo katedros vedėjas; docentas. 1941–43 m. Kūno kultūros rūmų Kaune direktorius. Kūno kultūros mokytojų sąjungos įkūrėjas ir pirmininkas. 1934–42 m. Lietuvos plaukimo rinktinės treneris. 1937–39 bendradarbiavo žurnale Fiziškas auklėjimas. Apibrėžė kūno kultūrą kaip veiksnių (mankštos, žaidimų, sveikos gyvensenos ir kitų) visumą.\r\n\r\nVokiečių okupacijos metais lietuvių pogrindžiui rūpėjo ryšiai su laisvuoju pasauliu, galimybės perduoti Vakarams informaciją apie padėtį okupuotoje Lietuvoje ar netgi sulaukti iš ten kokios nors pagalbos. 1943 m. kilo mintis pasiųsti į neutralią Švediją pogrindžio atstovus. Šiai slaptai misijai Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga buvo numačiusi visai kitą asmenį, kuris vadovybės posėdyje šio uždavinio atsisakė. Padėtį išgelbėjo Vokietaitis, pats pasisiūlęs žengti šį rizikingą žingsnį. Tokiai tinkamai kandidatūrai buvo vienbalsiai pritarta – tuomet jau subrendęs 34 m. jaunuolis, sportininkas, išsilavinęs, mokantis kelias užsienio kalbas, ne kartą lankęsis Švedijoje.\r\n\r\nPlaukimas į Švediją mažu žvejų laiveliu per vokiečių kontroliuojamą Baltijos jūrą tuo metu nebuvo tik lengva poilsinė kelionė, ji pareikalavo gero pasiruošimo, ryšių su estų bei latvių pogrindžio dalyviais, finansinių išteklių, ir, žinoma, fizinės bei dvasinės ištvermės. Tik iš ketvirto karto pavyko pirmoji kelionė į Švediją 1943 m. Tų pačių metų gruodį jis vėl paslapčia grįžo atgal į Lietuvą sutvarkyti slapto radijo ir pašto ryšio su Lietuvos pogrindžiu ir dar kartą sėkmingai nukeliavo iš Lietuvos į Švediją. Antrąkart nuvykęs į Švediją, Lietuvos pasiuntinybės sekretoriui Vladui Žilinskui padedant Vokietaitis užmezgė ryšius su Švedijos, JAV, Suomijos atstovybėmis, informavo apie padėtį ir Lietuvoje vykstančią pogrindžio veiklą, padėjo suorganizuoti pogrindžio radijo ryšį su okupuotu kraštu. Po vokiečių gestapo vykdytų pogrindžio organizacijų narių suėmimų nutrūkus ryšiui su pogrindžiu, norėdamas atstatyti ryšį 1944 m. liepos mėnesį Vokietaitis dar kartą sugrįžo į Lietuvą. Šį kartą bandymas kartu su kitais pabėgėliais ir VLIK’o pirmininku Steponu Kairiu išvykti į Švediją baigėsi nesėkme – jūroje netoli Švedijos krantų jie buvo sulaikyti vokiečių karo laivyno. Vokiečių suimtas Algirdas Vokietaitis buvo kalintas Liepojos kalėjime, vėliau išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karo pabaigoje 1945 m. sovietų kariuomenė, išlaisvinusi Štuthofo kalinius, rado A. Vokietaitį be sąmonės, kritinės būklės, sergantį dėmėtąja šiltine. Karo ligoninėje pasveikęs, svetima Jono Bartkaus pavarde pabėgęs slapstėsi Lenkijoje, kol 1946 m. pavyko slapta laivu išvykti į Švediją. Vėliau visas savo pogrindžio keliones Algirdas Vokietaitis aprašė prisiminimuose, kurie net ir dabar, prabėgus daugeliui metų, gali būti skaitomi kaip nuotykinis romanas, liudijantis lietuvių rezistencinės veiklos pastangas prasiveržti per karo sieną į Vakarus, nėmaž nenusileidžiantis „Partizanuose“ aprašytiems Juozo Lukšos žygiams į Vakarus.\r\n\r\nLaimingai išsigelbėjęs ir atsidūręs Švedijoje Algirdas Vokietaitis aktyviai įsijungė ne tik į politinę, rezistencinę, bet ir į visuomeninę bei sportinę veiklą. 1948–1949 m. dirbo fizinio lavinimo instruktoriumi ir anglų kalbos mokytoju Sporto institute Lidingo, dėstė sporto istoriją, krepšinį, plaukimą, slidinėjimą. Dar 1943 m. jis suorganizavo baltiečių sporto klubą Stokholme ir žaidė šio klubo krepšinio komandoje. A. Vokietaitis daug prisidėjo prie krepšinio populiarinimo Švedijoje, į anglų ir švedų kalbas išvertė šio žaidimo taisykles.\r\n\r\n1949 m. jis išvyko į JAV, kur Kalifornijos universitete lankė fizinio auklėjimo ir psichologijos kursus, taip pat gilino savo anglų, vokiečių, rusų kalbų žinias įvairiuose kursuose JAV ir Austrijoje. Dirbo treneriu, mokytojavo Kalifornijos valstijoje.\r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/algirdas-vokietaitis\/\npasauliolietuvis.lt\n„Pasaulio lietuviai ir Lietuva“ \nDaiva Dapkutė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.34427,"lng_wgs":18.05729,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-kuriame-gyveno-lietuviu-sporto-ir-visuomenes-veikejas-plaukimo-treneris-algirdas-vokietaitis-1909-1994"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7be00c07-9e39-417e-a945-28755da77825","_revision":"41623795-5c8d-439e-85c7-ba24cb69ab43","id":"a5a20c04e9eec9d","pavadinimas":"Atminimo lenta Marijai Gimbutienei Insbruke","aprasymas":"Marija Birutė Gimbutienė (1921 m. sausio 23 d., Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d., Los Andžele; palaidota Kaune) – lietuvių archeologė, archeomitologijos pradininkė. V. Alseikienės ir D. Alseikos duktė, V. K. Alseikos sesuo. Lietuvos mokslų akademijos užsienio narė (nuo 1990 m.). Filosofijos daktarė (1946 m.). Kalifornijos universiteto garbės profesorė (1975 m.), Vilniaus universiteto garbės daktarė (1993 m.).\n1942 m. baigė Vilniaus universitetą (archeologijos studijas). 1946 m. Tiubingeno universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1950–1963 m. dirbo Harvardo universitete, nuo 1963 m. – Kalifornijos universitete, kur 1964 m. tapo profesore. Bendradarbiavo įvairiuose archeologiniuose leidiniuose ir enciklopedijose, tarp jų „Lietuvių enciklopedijoje“ (1953–1964), „Encyclopaedia Britannica“ (nuo 1955 m.), „The Encyclopedia of Religion“ (1986–1987). 1973–1994 m. vadovavo indoeuropiečių studijų žurnalo archeologijos skyriui. Dalyvavo daugiau kaip 30 tarptautinių mokslinių konferencijų.\nPagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis – postpaleolitinė Europos istorija. 1967–1980 m. vadovavo archeologiniams tyrimams Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje ir Italijoje; tyrinėjo Starčevo-Köröso kultūros gyvenvietes, Sesklo kultūros Achilejono gyvenvietę.\nVeikaluose „Deivės civilizacija“ (The Civilization of the Goddess, 1991) ir „Senoji Europa“ (išleista 1996 m., pakartotinai – 2022 m.) nagrinėjo senosios Europos (7000–2500 m. pr. Kr.) visuomenės struktūrą, raidą, religiją ir raštą; aprašė žemdirbių visuomenę, kurioje matrilinijinę bendruomenę (matriarchatą) ilgainiui pakeitė patrilinijinė (patriarchatas). Religiją laikė moters – deivės – religija, iškėlė hipotezę apie senosios Europos ir Eurazijos stepių kultūrų susiliejimą.\nDar parašė knygas: „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ (Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, 1946), „Rytų Europos priešistorė“ (Prehistory of Eastern Europe, 1956), „Bronzos amžiaus kultūros Vidurio ir Rytų Europoje“ (Bronze Age Cultures of Central and Eastern Europe, 1965), „Slavai“ (The Slavs, 1971), „Senosios Europos deivės ir dievai nuo 7000 iki 3500 prieš Kristų“ (The Goddesses and Gods of Old Europe 7000–3500 B.C., 1974), „Baltai priešistoriniais laikais“ (1985), „Deivės kalba“ (The Language of the Goddess, 1989), „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994), „Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai“ (išleista 2002 m.) ir kitas. Iš viso parašė 23 knygas. M. B. Gimbutienės knygos išleistos anglų, italų, japonų, lietuvių, portugalų, rumunų, vengrų ir vokiečių kalbomis.\n2025 m. lapkričio 11 d. Lietuvos ambasada Austrijoje Insbruke, atidengė atminimo lentą žymiai lietuvių kilmės archeologei ir antropologei Marijai Alseikaitei-Gimbutienei, kuri Antrojo pasaulinio karo metais laikinai su šeima gyveno šiame mieste.\nAtminimo lentą, skirtą M. Gimbutienei, galima aplankyti adresu Haydnplatz 1, Insbrukas.\nLR ambasados Austrijoje informacija\nVLE https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/marija-birute-gimbutiene\/\nLaimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai \/ sud. A. Ikamaitė Vilnius 2002\nR. Navickaitė Marija Gimbutienė: archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas Vilnius 2024","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"2025","miestas":"Insbrukas","salis":"Austrija","lat_wgs":47.27747,"lng_wgs":11.40711,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-marijai-gimbutienei-insbruke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"eaf98ade-750d-4664-bca3-121733c20cfa","_revision":"fb5e79a6-d05a-450e-95da-693bbe09bc76","id":"a75067d11994706","pavadinimas":"Teresės Oginskaitės (Sologubienės) portretas","aprasymas":"Cvingerio rūmus Dresdeno senamiestyje pastatė Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis (1670—1733), kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1697–1704 ir nuo 1709 m.), bei Lenkijos karalius. Aplink uždarą kiemą išsidėstę paveikslų galerijos rūmai, 6 paviljonai, statinius jungiančios galerijos, Nimfų fontanas.\r\n\r\nCvingerio pastatuose yra dailės kūrinių ir porceliano kolekcijos, matematikos ir fizikos salono ekspozicijos. Tarp paveikslų yra Teresės Oginskytės (nuo 1739 m. Sologubienės), Kazimiero Dominyko Oginskio (1660–1733) ir Eleonoros Vainaitės (m.1738) dukters, portretas. Oginskiai - XV a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lietuvos didikų ir kunigaikščių (nuo 1783 m.) giminė.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zwinger\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dresdeno-paveikslu-galerija\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oginskiai","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05339,"lng_wgs":13.73471,"autoriai":"Louis de Silvestre","susijusios_asmenybes":"Teresė Oginskytė – Sologubienė","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigaikstytes-tereses-oginskytes-sologubienes-portretas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f477f5d0-6601-4198-b538-7db704601c63","_revision":"a85c58b7-0e43-4e8d-a895-f7afe2165687","id":"a7adf258290939c","pavadinimas":"Šv. Patriko kapinės","aprasymas":"Kapinės įkurtos XIX amžiaus viduryje. Pasak vietos lietuvių bendruomenės narių, bendrą sklypą išeiviai iš Lietuvos čia nusipirko 1963 metais. Šių kapinių sklype palaidoti keli šimtai lietuvių, įskaitant Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje - V. Balicką ir B. K. Balutį. Čia yra pastatytas ir medinis koplytstulpis, bei marmurinis kryžius, skirtas paminėti ištremtus ir žuvusius Sibire. Kryžius dekoruotas stilizuotais Gediminaičių stulpais. Šiose kapinėse laidojama iki šiol.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje informacija\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/lituanica\/istorijos\/752\/1116911\/lietuviu-kapines-uz-tukstanciu-kilometru-nuo-lietuvos-jomis-stebisi-net-vietiniai","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1963 m.","miestas":"Londonas","salis":"Jungtinė Karalystė","lat_wgs":51.5569,"lng_wgs":-0.00098,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-patriko-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f85091c9-02fe-4537-86aa-cb16848c0a7f","_revision":"4ed9a729-362d-4051-ba86-c6e048307387","id":"a7b423bb634e30d","pavadinimas":"Prano Domšaičio kapas Keiptaune","aprasymas":"Domšaitis Pranas, vok. Franz Carl Wilhelm Domscheit, (1880 m. Kropynose (dab. Kaliningrado sritis) - 1965 m. Keiptaune) - lietuvių tapytojas, ekspresionizmo atstovas. 1907–10 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje. 1910–12 m. tobulinosi L. Corintho studijoje Berlyne. 1910–14 m. studijavo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos muziejų kolekcijas, lankėsi Rusijoje, Norvegijoje (pas E. Munchą). Iki 1938 m. gyveno ir dirbo Berlyne. 1914–18 m. lankėsi Nidos dailininkų stovykloje, dalyvavo Kuršelių dailininkų stovykloje Sembos pusiasalyje. 1920 m. gavęs Lietuvos Respublikos pilietybę keletą kartų lankėsi Lietuvoje, nuo 1938 m. savo kūrinius pasirašinėjo lietuviška pavarde. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams jo, kaip ir kitų modernistų, paveikslai buvo išmesti iš muziejų, o parodos uždraustos (1937 jų kūriniai eksponuoti kilnojamojoje parodoje Išsigimęs menas). 1938–49 m. gyveno Austrijoje. Bendravo su lietuvių dailininkais išeiviais (T. Valiumi, P. Augiu), dalyvavo jų rengiamose parodose (pirmą kartą atstovavo Lietuvai). Nuo 1949 m. gyveno Keiptaune, Koro apylinkėse, savotiškai primenančiose Lietuvą, dailininkas išgyveno antrąjį kūrybinio pakilimo laikotarpį. 1964 m. jis laimėjo konkursą „Garsieji ir žadantieji“. Intensyviai dirbo, rengė parodas, sėkmingai dalyvavo konkursuose. Sugebėjo savo kūryboje sujungti Europos moderniojo meno ir Afrikos tradicinio meno formas. Paskutinis dailininko paveikslas, vaizduojantis lietuvio ir afrikiečio sodybas bei judančių žmonių figūras, pavadintas „Juk aš visada pakeliui“. Tokius žodžius jis pasakė gulėdamas mirties patale. \r\n\r\nSukūrė buitinės ir religinės tematikos paveikslų, peizažų, portretų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų. Ankstyvoji kūryba artima impresionizmui, ryški L. Corintho įtaka. Kūriniai intensyvaus kolorito, ekspresyvūs, apibendrintų formų; šešėliavimo kontrastai kuria paslaptingą, mistinę nuotaiką, dažnai naudojamas juodas kontūras, vyrauja kelio, kelionės motyvas. Lietuvių fondas Čikagoje iš P. Domšaičio našlės A. Armhold įsigijo didžiąją dalį kūrinių ir 528 padovanojo Lietuvai. Kūriniai nuo 2001 m. eksponuojami Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (iki 2004 Klaipėdos paveikslų galerija), čia veikia ir P. Domšaičio kultūros centras.\r\n\nP. Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. Rodenbose, Pietų Afrikoje. Palaidotas Plumstead kapinėse, Keiptaune.\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nGasiūnas Vladas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pranas-domsaitis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1965 m.","miestas":"Keiptaunas","salis":"Pietų Afrikos Respublika","lat_wgs":-34.02848,"lng_wgs":18.47615,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Pranas Domšaitis (1880–1965)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/prano-domsaicio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4892cec3-ecd1-4c0a-887a-ef859ba789b7","_revision":"56b4e942-ecb0-45ac-95f1-7a58b697c5fc","id":"a7e8d84c1eb53d3","pavadinimas":"Vilks Bario Švč. Trejybės lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vilks Baris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.20362,"lng_wgs":-75.78887,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilks-bario-svc-trejybes-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"80131915-b40e-4a3d-b843-3b6e51f9e666","_revision":"94a8d055-04ab-4003-9ad5-1f4e30843469","id":"a7f43ee23bbb08f","pavadinimas":"Dubnas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Konstantinas Ostrogiškis, Jonušas Ostrogiškis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK laikais pradėta statyti pilimi bei garsiomis LDK giminėmis Ostrogiškiais, Zaslavskiais, Radvilomis\r\n\r\nDubnas (Дубно, Dubno) - Voluinės miestas, įsikūręs Ikvos upės vingyje, kairiajame krante, ant neaukšto plokštikalnio. XIV a. atiteko Ostrogiškiams ir jų valdytas iki 1619 m., kai ši giminė išnyko. Vėliau Dubną kurį laiką valdė su Ostrogiškiais susigiminiavę Zaslavskiai, Radvilos. 1492 m. Dubne jau stovėjo Konstantino Ostrogiškio mūrinė pilis. Rytinėje plokštikalnio dalyje, kur užsisuka upės vingis, iškilę aukšti jos mūrai. Iš trijų pusių pilį supantys vandenys atliko ir gynybinę funkciją. Netoli pilies išsidėstęs miestas. 1507 m. Žygimantas Senasis suteikė Dubnui miesto savivaldos teises. XVII a. pradžioje kunigaikštis Jonušas Ostrogiškis perstatė pilį į bastioninę tvirtovę. Nuo 1758 m. Dubną valdė Lenkijos didikų giminė Liubomirskiai.\r\n\r\nMiestą juosė gynybiniai statiniai su vartais, pro kuriuos vedė kelias į Lucką. Išliko Lucko vartai (XV a. pab.), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas, funduoti Jono Ostrogiškio. Jam mirus, statybomis rūpinosi jo dukterį vedęs Aleksandras Zaslavskis. 1629 m. jo pastangomis išaugo nauja bažnyčia ir vienuolynas. XVIII a. po gaisro statiniai rekonstruoti, XIX a. atiteko stačiatikių vienuoliams. Dabar tai Šv. Mikalojaus cerkvė.\r\n\r\nKitame miesto gale vieną iš gatvių puošia Karmelitų bažnyčios fasadas su kolonada. Vienuolyną su 1660 m. pastatyta bažnyčia vienuolėms fundavo Anastazija Čarnecka. Nuo XVIII a. vidurio vienuolynas priklausė Lietuvos ir Rusijos Šv. Jurgio provincijai, kurios centras buvo Vilniuje, prie Šv. Jurgio bažnyčios.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ostrogiskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XV-XVIII a.","miestas":"Dubnas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.41972,"lng_wgs":25.74807,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dubnas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4e1beab6-a0fa-46c9-a95a-f49d8d69f6d6","_revision":"9618ccb8-91f1-48af-be9e-68c05f4ee177","id":"a80662895e159a5","pavadinimas":"Paminklas Mauthauzeno koncentracijos stovykloje","aprasymas":"Paminklas Mauthauzeno koncentracijos stovykloje 1941-1945 m. kalėjusiems ir žuvusiems Lietuvos gyventojams atminti.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Austrijos Respublikoje informacija","kategorija":"Paminklai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mauthauzenas","salis":"Austrija","lat_wgs":48.25753,"lng_wgs":14.49879,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-mauthauzeno-koncentracijos-stovykloje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b0b854f3-cfdd-4e80-96ab-b794126274a3","_revision":"57df6227-7c6d-4178-81cb-3d7ddb6cd393","id":"a815ef1e5f59be5","pavadinimas":"Karlo Oilenšteino kūriniai","aprasymas":"Iš Klaipėdos krašto kilęs Vokietijos vėlyvas ekspresionistas tapytojas ir grafikas Karlas Oilenšteinas gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. laivo kapitono šeimoje, buvo šeštas iš septynių vaikų. Įgijęs komercinį išsilavinimą, tarnavo savanoriu artilerijoje Pirmajame pasauliniame kare. 1919–1923 m. Karaliaučiaus meno akademijoje studijavo pas profesorius Richardą Pfeiferį (Richard Pfeiffer, 1878–1962) ir Arturą Degnerį (Arthur Degner, 1888–1972). Iki 1926 m. jis gyveno ir dirbo Karaliaučiuje kaip laisvas menininkas. Jį rėmė medienos pirklys Stepath, kurio dukters Lenos portretus menininkas sukūrė, o vėliau ją vedė. Tarp 1926 m. ir 1945 m. Eulensteinas gyveno Berlyne vasaras leisdamas Nidoje, Baltijos pakrantėje. Čia tapė aliejumi, tempera, akvarele Kuršių neriją, Klaipėdos ir pamario krašto peizažus, žvejų ir valstiečių gyvenimo vaizdus. Nidos dailininkų kolonijos (įkurta 1867) vienas dalyvių.\r\n\r\nPo 1926 m. Oilenšteinas dalyvavo daugelyje parodų Berlyne, tarp kurių organizuotose Berlyno Sezession (vok. Berliner Sezession), Prūsijos meno akademijos. 1936 m. personalinė paroda „Eulensteino paveikslai“ keliavo po pietų ir pietvakarių Vokietiją.\r\n\r\n1937 m. nacionalsocialistai eilę tapytojo paveikslų deklaravo kaip išsigimusį meną (vok. Entartete Kunst) ir pašalino iš viešų kolekcijų. Jis vis tik nuo 1936 iki 1941 m. dar eksponavosi su Vokietijos darbininkų frontu. Išreikšdamas savo nusistatymą prieš nacionalizmą Oilenšteinas 1937–1944 m. nepriėmė pakvietimų dalyvauti Didžiojoje dailės parodoje Miunchene.\r\n\r\n1945 m. likus keturioms dienoms iki II pasaulinio karo pabaigos Oilenšteinas prarado savo studiją, kuri per Berlyno bombardavimo ataką iš oro buvo sunaikinta kartu su 600 kūrinių.\r\n\r\nPo karo trūkstant meno priemonių medžiagų Oilenšteinas iliustravo noveles. Prisijungė prie 1952 m. susikūrusios menininkų grupės Der Ring (Žiedas). Ši siekė pristatyti publikai naujus menininkus, nepriklausomai nuo jų individualaus stiliaus.\r\n\r\nMenininkas ir toliau dalyvavo su savo kūriniais svarbiose parodose iki pat savo mirties Berlyne 1981 birželio 23 d.\r\n\r\nKarlo Oilenšteino kūriniai saugomi Berlyno galerijoje, Modernaus meno, fotografijos ir architektūros krašto muziejuje (vok. Die Berlinische Galerie – Landesmuseum für Moderne Kunst, Fotografie und Architektur).\r\n\r\n1991–1992 m. Liuneburge, Rytprūsių krašto muziejuje (vok. Ostpreußisches Landesmuseum), minint Karlo Oilenšteino 100-sias gimimo metines, buvo surengta paroda bei išleistas katalogas (Jorn Barford. Karl Eulenstein. 1892-1981.-Husum Verlag, 1992).\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Liuneburgas","salis":"Vokietija","lat_wgs":53.24668,"lng_wgs":10.40705,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karlo-oilensteino-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7a1ed016-4239-4f26-a81f-c38a13503d7a","_revision":"6a240147-a7f8-48b4-b648-0e35a4c5eaf9","id":"a927563b26c4de5","pavadinimas":"1915 m. Pirmoji ir 1917 m. Antroji lietuvių konferencijos „Grand Hotel“","aprasymas":"1917 m. spalio 18–20 d. Stokholme įvyko Antroji lietuvių konferencija. Pirmoji Lietuvių konferencija (Vilniaus konferencija) vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis. Sušauktos Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti, Rusijos lietuvių seimo Petrograde, Lietuvių karininkų sąjungos, Tautos pažangos partijos, Demokratinės tautos laisvės Santaros partijos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos. Konferencija įvyko Amerikos lietuvių centrinio komiteto ir Tautininkų demokratų partijos veikėjų iniciatyva. Dalyvavo lietuvių išeivijos atstovai iš didžiųjų valstybių. Tautininkai demokratai į Stokholmo konferenciją delegavo J. Alekną, J. Aukštuolį, M. Yčą, K. Olšauską, J. Purickį, J. Savickį, J. Šaulį, I. Šeinių, S. Šilingą, J. Šliūpą, J. Tumą-Vaižgantą. Konferencijoje dalyvavo ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė. Lietuvių Stokholmo lietuvių konferencijos metu susirinkusieji išklausė pranešimo apie Lietuvių konferencijos darbą ir priimtus sprendimus Vilniuje, susipažino su Rusijoje ir JAV gyvenančių „lietuvių žygiais dėl Lietuvos laisvės“ ir priėmė rezoliuciją, kurioje buvo pakartoti Lietuvių konferencijos priimti teiginiai, kurie papildyti pareiškimu neutralioms ir kariaujančioms Europos valstybėms, kad laikas atkurti Lietuvos valstybę ir pripažinti jos nepriklausomybę, taip pat pripažino Lietuvos Tarybą teisėtai išrinkta Lietuvos atstove, vyriausiąja lietuvių tautos vadove, pasižadėjo ją remti ir jai atstovauti užsienyje.\r\n\r\nYpač svarbus Antrosios lietuvių konferencijos Stokholme dokumentas yra protokolas, pasirašytas konferencijos pirmininko M. Yčo ir jos sekretorių J. Tumo ir S. Šilingo. Jis istoriografijoje beveik neminimas. Protokolas saugomas Švedijos valstybiniame archyve.\r\n\r\nPo konferencijos Švedijos sotinėje liko dirbti J. Šliūpas, prisidėjo Jonas Žilius, Albinas Rimka, J. Aukštuolis ir I. Šeinius. Jie rašė straipsnius, rengė paskaitas apie Lietuvą, siuntė paramą Vokietijoje atsidūrusiems lietuviams, taip pat karo belaisviams. Be to, Stokholme iki 1918 m. pradžios liko gyventi J. Tumas-Vaižgantas, F. Bortkevičienė ir J. Alekna. Net vėliau įkurta Lietuvos diplomatinė atstovybė Švedijoje neturėjo tiek daug talkininkų, kiek tą pusmetį. I. Šeinius išleido knygelę apie Lietuvą „Litauisk Kultur“, J. Šliūpas – „Essey on the Past, Present and future of Lithuania“.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal: \nEidintas, A. (2018). A. Eidintas. Lietuvių konferencijos istorinė reikšmė. LRT.lt. Prieiga per internetą: https:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/nuomones\/3\/202039\/a-eidintas-lietuviu-konferencijos-istorine-reiksme\nGaigalaitė, A. Stokholmo lietuvių konferencija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stokholmo-lietuviu-konferencija-1\/\nMotuzas, R. (2011). Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje.","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32973,"lng_wgs":18.07571,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/1915-m-pirmoji-ir-1917-m-antroji-lietuviu-konferencijos-grand-hotel"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d4208ce6-3ff2-47aa-9a44-a759ae6e3d60","_revision":"e92ff3f8-dfb8-4c49-b01b-2720f3e3fcd0","id":"a9bf0949db5aa88","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia Londone","aprasymas":"1911 m. sausio 5 d. parapijos susirinkime apsispręsta statyti naują bažnyčią, ir po kelių mėnesių buvo įsigytas sklypas Oval gatvėje. Kaštai buvo dideli – norint padengti išlaidas, kiekviena šeima ar vienišius parapijietis būtų turėję paaukoti tuomet labai didelę 5 svarų sumą. Teko skolintis iš banko ir palaipsniui grąžinti pinigus iš rinkliavos. Bažnyčios statymo reikalais rūpinęsis kun. Matulaitis 1911 m. surengė tris rinkliavas, kiekvienos metu apeidamas beveik visus miesto lietuvius. Naujoji bažnyčia pradėta statyti 1911 m. rudenį, o pirmosios Mišios įvyko 1912 m. kovo 10 dieną.\r\n\r\n \r\n\r\nbernardinai.lt\/2012-03-10-zita-cepaite-lietuviu-baznycia-londone-simtmeti-sutinka-atsinaujinusi","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1912 m.","miestas":"Londonas","salis":"Jungtinė Karalystė","lat_wgs":51.53276,"lng_wgs":-0.05945,"autoriai":"Benedict Williamson","susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-londone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c95d2c31-9fd8-4776-8b27-cac06d8cf789","_revision":"1654dcab-58fe-48b0-8493-3f57fcec26f5","id":"aa494246de519ea","pavadinimas":"Jono Pajaujo (1920-2000) sodyba Gotlande","aprasymas":"Gotlando saloje galima aplankyti iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę, buvusio Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininko bei architekto Jono Pajaujo sodybą (kurioje jis gyveno pasitraukęs iš Lietuvos. J. Pajaujis savo darbais aktyviai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, Gotlando komunikato pasirašymo. Privati sodyba yra pažymėta atminimo ženklu: „Šiame name 1963–2000 m. gyveno žymus lietuvių išeivijos veikėjas, Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, Lietuvos rezistencijos 1940–1990 m. dalyvis Jonas Pajaujis (1920–2000)“.\r\n\r\nPajaujis gimė 1920 sausio 6 d. Zubriuose (Marijampolės vlsč.) Mirė 2000 m. rugsėjo  4 d. Gotlande (palaidotas Kalvarijoje). Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas, architektas. 1939–1943 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete statybą ir architektūrą. Buvo studentų Ateitininkų valdybos narys. 1940–1941 dalyvavo sovietinės okupacijos pasipriešinime, 1941 Birželio sukilime, buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys. Vokiečių okupacijos metais–antinacinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinio Lietuvių fronto narys. 1944 m. vasarį buvo Vietinės rinktinės štabo 3-iojo skyriaus viršininkas. Gestapo suimtas ir kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje netoli Gdansko. 1945 m. gegužę evakuojant kalinius išlaisvintas britų kariuomenės. Švedijos Raudonojo Kryžiaus perkeltas į Kopenhagą, o iį ten atvyko į Švediją.\r\n\r\nDirbo architektu: suprojektavo keliasdešimt administracinių pastatų, bankų, ligoninių Stokholme ir kitur. 1971 – 2000 m. gyveno Gotlande, parengė šios salos istorijos paminklų atnaujinimo projektus.\r\n\r\nŠvedijoje buvo Lietuvių draugijos narys, Lietuvių Baltiska Humanistiska Förbundet valdybos narys, 1947–1948 m. – periodinio leidinio Pragiedruliai redakcijos darbuotojas, nuo 1958 m. – Pabaltijiečių komiteto, Pavergtųjų Tautų atstovybės narys, 1951–1972 m. – Švedijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.\r\n\r\n1948–1949 m. globojo atvykusius iš Lietuvos partizanų vadovybės įgaliotinius J. Lukšą-Skrajūną, K. Pyplį-Audronį, padėjo jiems užmegzti ryšius su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu, pats dalyvavo 1948 m liepą vykusiame Baden‑Badeno pasitarime. 1949–1950 m. buvo pasirengęs kaip desantininkas vykti į okupuotą Lietuvą.\r\n\r\n1989  m. rugpjūtį Gotlande surengė Lietuvių fronto bičiulių 36 Europos lietuvių studijų savaitę. Pirmą kartą čia dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos komunistų partijos atstovai, kurie su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pasirašė Gotlando komunikatą (J. Pajaujis buvo vienas jo sumanytojų ir redaktorių).\r\n\r\nPajaujis rašė straipsnius, pasipriešinimo veiklos atsiminimus, sukūrė vaizdo pokalbių. J. Pajaujo biblioteka ir dalis archyvo nuo 2004 m. saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.\r\n\r\n1993 m. apie J. Pajaujį sukurtas filmas Laba diena – God dag (režisierius H. Šablevičius).\r\n\r\n2000 m. apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.\r\n\r\nVisbio istorijos muziejuje yra jo sukurti eksponatai, o Visbio uoste – J Pajaujo sukurtas bronzinis  senamiesčio maketas.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nLietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje. Lietuvos istorijos pėdsakais Švedijoje. Prieiga per internetą: https:\/\/se.mfa.lt\/naujienos\/1\/lietuvos-istorijos-pedsakais-svedijoje:1150\nKasparas, K. Jonas Pajaujis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE). Prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jonas-pajaujis-1\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":57.33756,"lng_wgs":18.66523,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Pajaujis (1920-2000)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-pajaujo-1920-2000-sodyba-gotlande"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c05f4a9d-3c13-40c9-8d74-c036ba7ad3d1","_revision":"eef7a442-424e-4a96-a444-f730027b879e","id":"ab30a00cc68a0c1","pavadinimas":"Kūriniai Baltarusijos dailės muziejuje","aprasymas":"Baltarusijos dailės muziejus (Нацыянальны мастацкі музей Рэспублікі Беларусь) yra Minske. Filialai Raubičiuose, Gurynuose, Mogiliave, Galšioje, Myriuje, Lošycoje. Fondų pagrindą sudaro dailės rinkiniai iš Minsko, Mogiliavo ir Vitebsko istorijos muziejų, 4 dešimtmečio pabaigoje nusavintos Vakarų Baltarusijos dvarų meno vertybės, kai kurie Vakarų Europos raižiniai ir baldai, gauti iš Ermitažo. Turi gausų 15–18 a. temperų (daugiausia ikonų) iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rytinių teritorijų rinkinį, itin vertingą portretų kolekciją iš Nesvyžiaus, Gardino ir kitų LDK dvarų galerijų, 18–20 a. Rusijos ir Vakarų Europos vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių.\r\n\r\nTarp muziejuje eksponuojamų paveikslų yra Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos, legendinio Radvilų giminės protėvio Vaišundo, Barboros Pranciškos Zavišaitės-Kęsgailaitės-Radvilienės, Teklės Rožės Radvilaitės (nuo 1725 m. Višnioveckienės) portretai.\r\n\r\n \r\n\r\nŠatavičiūtė Lijana, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/baltarusijos-dailes-muziejus","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Portretai; Taikomoji dailė; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Minskas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.8985,"lng_wgs":27.56081,"autoriai":"Louis de Silvestre","susijusios_asmenybes":"Teklė Rožė Radvilaitė – Višnioveckienė (1703–1747)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-baltarusijos-dailes-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ef64599e-90f0-490c-bb1a-d98207fa9177","_revision":"3902c6d8-4996-4525-a44b-276f0cb0b165","id":"ab4ba140be6ec7a","pavadinimas":"„Vytauto bokštas“ Chersone","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbus LDK materialaus palikimo ženklas Pietų Ukrainoje\r\n\r\nUkrainos pietinėje Chersono srityje, prie Kachovkos hidroelektrinės, Veselės gyvenvietėje (ukr. Весeле, Vesele) dešiniajame Dniepro upės krante yra statinys, vadinamas „Vytauto bokštu“. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų bendro Ukrainos ir Lietuvos kultūrinio - istorinio paveldo objektas, vienas seniausių išlikusių pastatų Chersono srityje. Apie 20 metrų aukščio apvalus bokštas sumūrytas iš akmenų. Iki patvenkiant Dnieprą šioje vietoje buvo sala ir upės kirtimo vieta. Dniepru ėjo siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Krymo chanato, vėliau su Osmanų imperija. Bokštas galėjo turėti paskirtį ginti šią perėją. Šalia esantis Beryslavo miestas 15 a. pradžioje buvo žinomas kaip „Vytauto muitinė“.\r\n\r\nPasak Ukrainos tyrėjų, ankstyviausi duomenys, kada bokštas vadinamas Vytauto vardu yra iš 16 a. Toks pavadinimas nurodomas ir turkų žemėlapiuose. Ištyrus bokšto mūro mėginius, nustatyta apytikslė statybos data - 14 a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis. Tiksliai bokšto pastatymo datai nustatyti buvo pradėti archeologiniai tyrimai.\n1890 m. žemes šioje vietoje įsigijo kunigaikštis Piotras Trubeckojus, įkūrė dvarą ir vyno daryklą, o bokštą perstatė pristačius papildomą aukštą su neogotikiniais langais.\r\n\r\n2015 m. vietos bendruomenė pradėjo bokšto išsaugojimo kampaniją dėl planuotos hidroelektrinės plėtros. Jų pastangomis „Vytauto bokštas“ buvo pripažintas visos Ukrainos vertybe.\r\n\r\n„Vytauto bokšte“ 2018 m. lankėsi Nacionalinė Ekspedicija.\n2022 m. lapkritį Ukrainai atsiėmus dešinįjį Dniepro krantą, Veselės gyvenvietė buvo nuolat Rusijos kariuomenės apšaudoma, dauguma pastatų sugriauti.\r\n\r\n2023 m. birželio mėnesį po Rusijos įvykdyto karo nusikaltimo susprogdinant Kachovkos hidroelektrinę buvo užtvindytos žemiau esančios gyvenvietės. Ar „Vytauto bokštas“ išliko po gyvenvietės apšaudymų ir užtvankos susprogdinimo nėra žinoma.\r\n\r\n \r\n\r\n\"Nacionalinės ekspedicijos\" epizodas apie Vytauto bokštą:\r\n\r\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/1013715954\/nacionaline-ekspedicija-dniepru-per-ukraina?time_start=2232\r\n\r\n \r\n\r\nŠaltiniai:\r\n\r\nhttps:\/\/ukrlitva.wixsite.com\/ukrlitva\/bashta\nhttps:\/\/elpnariai.lt\/del-paramos-chersono-srities-hromadoms\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Veselė","salis":"Ukraina","lat_wgs":46.78728,"lng_wgs":33.35767,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytauto-bokstas-chersone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7a58b28a-423e-44b2-8350-eb48dda3ae0a","_revision":"9a608385-3a3a-4bc1-ab6e-189d84922429","id":"abca755d9bcf4fe","pavadinimas":"Kraslavos miesto rotušės vieta","aprasymas":"Krāslava (Krãslava), miestas Latvijos pietryčiuose, į rytus nuo Daugpilio, abipus Dauguvos upės, prie sienos su Baltarusija; savivaldybės centras. Nuo 1559 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nuo 1569 – Abiejų Tautų Respublikai. 1729 Krāslavos dvarą įsigijo Jonas Liudvikas Plateris (m. 1737). Platerių giminei Krāslava priklausė iki I pasaulinio karo.\r\n\r\nXVIII a. miestą valdžiusi Platerių giminė užsibrėžė jį paversti dideliu ir svarbiu Latgalos ekonomikos ir kultūros centru. Investuota daug pinigų į prekybos skatinimą, vyko milžiniškos statybos. Plateriai sau pasistatė rūmus, biblioteką (1759 m.) šalia jų, miestelio rotušę su parduotuvėmis (1752 m.), Misionierių ordino bažnyčią (1755-1767 m.) bei keletą kitų pastatų. 1757 m. įkūrus aukštąją teologijos mokyklą, Kraslava tapo svarbiu kultūros centru.\r\n\r\nVienas iš svarbiausių architektų, įtrauktų į Kraslavos perstatymą, buvo Antonijus Paraka. Būtent jis suprojektavo biblioteką ir Misionierių bažnyčią. Bibliotekos fasado kolonos ir lankstyta stogo atbrailos forma – avangardiški elementai XVIII a. vidurio architektūrai, įkūnijantys tobuliausias Vilniaus baroko formas. Jam taip pat priskiriamas ir miestelio rotušės su parduotuvėmis projektas, tačiau iki mūsų dienų jis neišliko.\r\n\r\n \r\nEreminas Gintautas, Garšva Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kraslava\/\n\nhttps:\/\/www.ldk-ticino.info\/kraslava\n\nhttps:\/\/www.visitkraslava.com\/lv\/turisms\/ko-apskatit\/vides-objekti\/vides-objekts-kraslavas-ratsnams","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1752 m.","miestas":"Kraslava","salis":"Latvija","lat_wgs":55.89472,"lng_wgs":27.16553,"autoriai":"Jan Tobias Dydersteen (Dydreysten)","susijusios_asmenybes":"Konstantinas Liudvikas Pliateris (1722–1778)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kraslavos-prekybos-aikste-ir-miesto-rotuse"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"57a8a764-f3ab-445c-88ae-92e60e98506e","_revision":"7e1e3531-4e3e-4850-aab3-40d02cb40acc","id":"ac00a720675ccf5","pavadinimas":"P. Smuglevičiaus paveikslas „Melchizedeko susitikimas su Abraomu (Melchizedeko auka)“","aprasymas":"Smuglevičius Pranciškus (lenk. Franciszek Smuglewicz) (1745 m. Varšuvoje - 1807 m. Vilniuje) - Lietuvos tapytojas. A. Smuglevičiaus brolis. Mokėsi pas tėvą L. Smuglevičių ir S. Czechowiczių. Baigė Varšuvos mokyklos poetikos klasę. 1763–64 studijavo A. Maroni studijoje, nuo 1766 – Šv. Luko dailės akademijoje (abi Romoje). 1784 grįžo į Varšuvą. 1785, pakviestas vyskupo I. J. Masalskio, dirbo Vilniuje, 1786–97 – Varšuvoje (čia įsteigė tapybos privačią mokyklą), nuo 1797 – Vilniuje. Vilniaus universitete vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai, dėstė joje; profesorius (1797).\r\n\r\nKūriniai klasicistiniai, turi baroko, realizmo bruožų, būdinga raiški, detalizuota, dažniausiai daugiafigūrė, kompozicija, tikslus piešinys, blyškus rusvas koloritas. Istorinės, buitinės tematikos kompozicijose reiškiamos tautos ir asmens laisvės, pasiaukojimo visuomenės labui idėjos; vieni portretai reprezentaciniai, idealizuojantys vaizduojamą asmenį, kiti pasižymi subtilia psichologine charakteristika. P. Smuglevičiaus kūryba ir pedagoginė veikla turėjo didelę įtaką lietuvių dailės plėtotei.\r\n\r\nPranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Melchizedeko susitikimas su Abraomu (Melchizedeko auka)“ (1766 m.) saugomas Nacionalinėje Šv. Luko akademijoje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nJanonienė Rūta, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-smuglevicius\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1766 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.90158,"lng_wgs":12.48368,"autoriai":"Pranciškus Smuglevičius","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-melchizedeko-susitikimas-su-abraomu-melchizedeko-auka"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"10c4ae9a-b1b3-4690-b8b9-008c1fced2d2","_revision":"41e767b5-511c-4c60-baf2-49e5d585c03a","id":"ac6ee8efdf2952c","pavadinimas":"Lietuvos aikštė ir Laisvės paminklo replika San Paule","aprasymas":"San Paulo rajone Vila Zelinoje yra Lietuvos aikštė, mišri lietuvių ir brazilų Šv. Juozapo parapija, bažnyčia. XXI a. pradžioje čia veikė Brazilijos lietuvių bendruomenės centras, Lietuvių katalikių moterų, Maldos apaštalavimo draugijos, sambūris Žilvitis (1950m.), tautinių šokių ansambliai Nemunas (1970 m., turi vaikų grupę Nemunėlis), Rambynas, skautų vietininkija Palanga, Lietuvos vyčių, ateitininkų draugovės (nuo 1950 m.), futbolo klubas. Lietuviškas knygas leido Bendrijos ir Garnio leidyklos.\r\n\r\n1977 m. Vila Zelina rajone buvo pastatyta nugriauto Laisvės paminklo Kaune replika. Vienoje jos pjedestalo pusėje įrašyti žodžiai Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt, kitoje pusėje - Vyčio ženklas. Paminklas buvo pastatytas lietuvių imigracijos į Braziliją 50-ies metų sukakčiai pažymėti.\r\n\r\n \r\n\r\nStasė Matulaitytė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brazilijos-lietuviai\/\nŽulys Benjaminas, https:\/\/www.xxiamzius.lt\/numeriai\/2008\/04\/18\/laikzmon_01.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1977 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.58987,"lng_wgs":-46.57635,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-aikste-ir-laisves-paminklo-replika"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e9b5a6a1-17f9-48c1-94c6-b81361c17207","_revision":"99a7a4af-3b4a-4ea5-b70a-6714a6d143b8","id":"ac763f44794a348","pavadinimas":"Drotningholmo rūmai, statyti Kotrynai Jogailaitei (1526-1583)","aprasymas":"Drotningholmas – Švedijos karališkieji rūmai, įsikūrę Lovėno saloje, Ekerö savivaldybėje, į vakarus nuo Stokholmo. Jie yra laikomi vienais svarbiausių Švedijos didžiosios galios laikotarpio rūmų pastatų (dabartiniai rūmai buvo suplanuoti ir pastatyti tarp 1662-1750 m.) ir yra geriausiai išsilaikę Švedijos karališkieji rūmai. Rūmams priklauso barokinio stiliaus sodas ir angliškas parkas. Nuo XVIII a. Drotningholmo rūmai išliko nepaliesti. Kadangi išsaugota autentiška XVII ir XVIII a. rūmų aplinka, 1991 m. UNESCO Drotningholmą paskelbė Pasaulio paveldo objektu. 1777 m. juos įsigijo valstybė, suteikiant teisę Švedijos valdovui disponuoti Drotningholmo rūmais. Šią teisę išlaikė vėlesnės karališkosios šeimos. Dabartinė Švedijos karališkoji šeima reziduoja pietinėje rūmų dalyje, kitos rūmų dalys yra atviros visuomenei.\r\n\r\nRūmų istorijos pradžia mena XVI amžių, su tuo susijęs ir jų pavadinimas. Tuomet šioje vietoje buvo įsikūręs karališkasis Torvesundo dvaras. Švedijos karalius Jonas III Vaza (1537-1592), kuris ne tik domėjosi religija, filosofija ar daile, bet, tapęs karaliumi, sakydavo, kad daugiausia malonumo jam teikiantis pomėgis buvo statybos, savo karaliavimo laikotarpiu perstatė nemažai pilių Renesanso epochos stiliumi, prisidėjo prie miestų plėtros. Vienas iš jo sumanymų buvo Torvesundo dvaro vietoje pastatyti nedidelius rūmus. XVI a. 8-me dešimtmetyje juos užsakė suprojektuoti flamandų menininkui, skulptoriui ir architektui Willem Boy (1520–1592). Švedijoje šis menininkas kūrė nuo apie 1558 m. iki mirties ir buvo pripažįstamas kaip vienas žymiausių savo meto kūrėjų. Tarp jo garsiausių darbų – Gustavo I Vazos antkapinis paminklas ir, kaip manoma, Kotrynos Jogailaitės antkapinis paminklas Upsalos katedroje. Statomus nedidelius mūrinius rūmus Jonas III Vaza paskyrė savo mylimai žmonai Kotrynai Jogailaitei. Iš čia ir rūmų pavadinimas: Drottningholms šved. reiškia „karalienės sala“.\r\n\r\nKaip ir keletas vėlesnių Švedijos karalienių, Kotryna turėjo stiprų ryšį su Drotningholmo rūmais. Nors rūmai iki jos mirties nebuvo visiškai užbaigti, ji lankėsi ir rezidavo pastatytose jų dalyse. Kadangi karalienė buvo katalikė, šie rūmai tapo prieglobsčiu persekiojamiems jos bendratikiams. Po žmonos mirties Jonas III Vaza Drotningholme lankydavosi retai. Paskutinis toks apsilankymas – 1592 m. vasarą.\r\n\r\nKotryna Jogailaitė. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos dukra Kotryna Jogailaitė (1526-1583) gerai žinoma dabartinėje Švedijos ir Suomijos istorinėje sąmonėje, daugėja jos asmenybės vertinimų ir istoriografijoje. Ji yra viena ryškiausių šių šalių karalienių. 1562 m. Vilniuje 36-ių Kotryna ištekėjo už vienuolika metų jaunesnio, tuomet dvidešimt penkerių Suomijos kunigaikščio Jono III Vazos. Nepaisant laikino Švedijos karaliaus priešiškumo, dėl šios dinastinės santuokos po 1568 m. susiformavo nauja valstybių koalicija (Švedija, Danija ir Lenkija su LDK) nukreipta prieš Maskvą. Buvo užkirstas kelias Ivanui IV užvaldyti Livoniją ir veržtis toliau į Vakarus. Iškeliavusiai į vyro šalį, Kotrynai Jogailaitei teko patirti nemažai negandų, kol galiausiai 1569 m., ji kaip ir sutuoktinis, Upsalos katedroje buvo karūnuoti Švedijos karaliais.\r\n\r\nKaralienė Kotryna nemažai nuveikė stiprindama Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Švedija bei Suomija. Dar derybų dėl jos santuokos metu prasidėjo kultūrinis bendravimas tarp LDK, Švedijos, Suomijos ir Lenkijos, užsimezgė pirmieji rimtesni diduomenės tarpusavio kontaktai.\r\n\r\nKaralienė Kotryna Švedijos dvarą ir visuomenę, anot švedų istorikų, supažindino su šakninėmis daržovėmis, valgymo estetika. Iki gyvenimo pabaigos išliko uolia katalike, amžininkų apibūdinta kaip „dorybinga ir pamaldi“. Didelį dėmesį katalikų religijai ji skyrė ir protestantiškoje Švedijoje, kurioje karaliavo. Karalienė prisidėjo prie bažnyčių statybų, globojo katalikus.\r\n\r\nDrotningholmo rūmų pastatymas žmonai rodo, kad Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės santuoka, nepaisant amžiaus skirtumo, buvo sėkminga. Dar 1569 m. Švedijos karalius pats asmeniškai išsirūpino iš savo brolio Sudermano kunigaikščio Karolio ir valstybės tarybos, kad jei jis mirtų pirmiau nei Kotryna Jogailaitė, ji taptų krašto regente ir „turėtų rūpintis karalyste ir vaikais“.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":59.32634,"lng_wgs":17.87832,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/drotningholmo-rumai-statyti-kotrynai-jogailaitei-1526-1583"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"285b45cb-4aaf-4d6a-aec6-4e37b20ad0b5","_revision":"87da7415-76c3-4ccf-8079-92d297ecf6f0","id":"ad2d2c0677871a7","pavadinimas":"Skulptūros Meco katedroje","aprasymas":"1955–1957 m. Antanas Mončys kartu su žinomais prancūzų skulptoriais broliais dvyniais Janu ir Jöeliu Marteliais bei litvaku dailininku Marcu Chagallu atkūrė 20 Šiaurės Rytų Prancūzijos miesto Meco (Metz) Šv. Stepono katedros chimerų skulptūrų.\r\n\r\nIlona Mažeikienė\nKotryna Džilavjan (Antanas Mončys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Gauta iš https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-moncys\/)\nhttps:\/\/www.antanasmoncys.com\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1955–1957 m.","miestas":"Mecas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.11971,"lng_wgs":6.17493,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skulpturos-meco-katedroje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4c248781-743c-414e-b84d-e51a7e0fca56","_revision":"7f26a143-b6d0-4d2b-baf7-2bf35aeb4abb","id":"ad7f28dded6f2cb","pavadinimas":"Vėluvos pilies vieta","aprasymas":"Vėluvoje iki XIII a. vid. stovėjo prūsų pilis. 1255 m. kryžiuočiai ją sunaikino (išdavė pilies vadas Tirska) ir pasistatė savo pilį. Ją 1264 m. bandė užimti Herkaus Manto vadovaujami sukilėliai kartu su sūduviais. Jie puldinėjo pilį aštuonias dienas, kol vieną dieną į kovą stojo visi prūsai: šauliai su ietimis, patrankininkai su akmenimis, kiti su pagaliais ir šiaudais piliai padegti. Apgultuosius visaip erzino, tačiau šiems pavyko sužeisti Herkų Mantą. Tuomet sunerimę prūsai iš apgulties pasitraukė. 1280 m. jiems pavyko Vėluvos pilį sugriauti. Netrukus ji buvo atstatyta.\r\n\r\nVėluvos apylinkėse ne kartą lankėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai. 1347 m. kovodama su Ordinu į Vėluvą įžengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė ir, anot Vygando Marburgiečio, viską (įskaitant ir bažnyčią) sudegino. Po šio antpuolio Vėluvos pilies vietoje didysis magistras Heinrichas Dusemeris 1349 m. įkūrė pranciškonų vienuolyną. Apie 1360–1400 m. buvo atstatoma bažnyčia, apie 1350–1380 m. miestas apjuostas gynybine tvora su 4 bokštais, 1382 m. pastatyta rotušė. 1382 m. Vėluvą vėl puolė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio vadovaujama kariuomenė. 1410 m. prie jos buvo Vytautas. Pilis iki mūsų dienų neišliko. Ji stovėjo senamiesčio pietrytinėje dalyje, į rytus nuo bažnyčios griuvėsių.\r\n\r\nVėluvos apylinkėse iki pat 1945 m. gyventa lietuvių. Dabar dar išlikę dalis senamiesčio pastatų, rotušė, gotikinės bažnyčios liekanos.\r\n\r\n \r\n\r\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/veluva\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1347 m.","miestas":"Vėluva (Znamensk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.61801,"lng_wgs":21.23107,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Kęstutis (apie 1297–1382); Herkus Mantas (m. 1273); Narimantas (apie 1300–1348)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/veluvos-pilies-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0774f062-6bf9-451a-9660-a1a84222a71b","_revision":"a1e95170-b764-4365-80aa-f2b283e89db4","id":"ad816eeb8206893","pavadinimas":"Ežeronys","aprasymas":"Ežeronys pirmą kartą paminėti 1398 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo dvaras. XV–XVII a. Ežeronių kaimas buvo valsčiaus centras. Nuo 1518 m. minimi kaip Gardino apskrities miestelis. 1568 gavo savaitinio turgaus privilegiją. 1641 m. Lietuvos karališkųjų girių aprašyme minima Ežeronių giria (plyti į šiaurės vakarus nuo kaimo) garsėjo pavyzdine tvarka. 1679 m. pastatyta pirmoji medinė Dievo Motinos rožinio bažnyčia (1865 m. paversta cerkve); 1926 m. pastatyta nauja bažnyčia. Valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (ir vėlesniems savininkams bajorams Walickiams) garsėjo kaip pavyzdingai tvarkomas ūkis, turėjo didelę meno kolekciją ir mokslo leidinių biblioteką. Nuo XVIII a. veikė mokykla. Ežeronys iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau Rusijos imperijai, 1921–39 m. Lenkijai, nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai.\r\n\r\n1897 m. Ežeronyse buvo 3283 gyventojai. Pagal 1920 m. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį kaimas turėjo tekti Lietuvai. Pagal 1921 m. Hymanso projektą pro jį turėjo eiti Lietuvos–Lenkijos siena.\r\n\r\nIki XIX a. vid. Ežeronys buvo lietuvių etnografinio ploto paribyje. Daugelis gyventojų subaltarusėjo, tačiau dar Lenkijos okupacijos metais ir vėliau per Vokietijos okupaciją bandyta kurti lietuvišką mokyklą, veikė lietuvių saviveiklos kolektyvai, prenumeruoti lietuviški laikraščiai. 1959 m. išsklaidžius nemažą lietuvišką Azierkų kaimą (Pervalko apyl.) dalis jo gyventojų apsigyveno Ežeronyse.\r\n\r\n \r\n\r\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ezeronys\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1398 m.","miestas":"Ežeronys","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.72173,"lng_wgs":24.17956,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ezeronys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"eac90490-ba38-4d8e-8ad5-19b35d0cf776","_revision":"5f2b3b9b-3477-4b7b-9879-8c224b161226","id":"adb31f69c71c467","pavadinimas":"Dokumentai Švedijos Nacionaliniame archyve","aprasymas":"Švedijos nacionalinis archyvas (Riksarkivet) – viena seniausių ir reikšmingiausių dokumentinio paveldo institucijų Europoje, įkurta dar 1618 m. karaliaus Gustavo II Adolfo įsakymu. Nuo XVII a. pradžios jis tapo centrine Švedijos valstybės raštvedybos, karo ir diplomatinės dokumentacijos saugykla, o šiandien – pagrindinė šalies atminties institucija, turinti kelis padalinius (tarp jų ir Karo archyvą – Krigsarkivet). Nacionaliniame archyve kaupiami itin vertingi istoriniai, kartografiniai dokumentai, kurių dalis tiesiogiai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK).\r\nDauguma šių šaltinių į Švediją pateko XVII a. viduryje, per Švedijos karines kampanijas Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Po 1655–1660 m. karo (vadinamo Tvano) Švedijos kariuomenė užėmė Krokuvą, Varšuvą, Torunę ir kitus ATR miestus, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę su sostine Jelgava, iš kurių buvo išvežta gausybė dokumentų, žemėlapių ir knygų. Būtent ši „mokslinio karo grobio“ politika tapo svarbiu Nacionalinio archyvo fondų formavimosi veiksniu.\r\nNacionalinio archyvo fonduose saugomi įvairūs XVII–XIX a. pradžios dokumentai apie Lietuvą, tarp jų – žemėlapiai, vietovių planai, diplomatinių, karinių santykių dokumentai. Jie liudija Švedijos domėjimąsi ATR teritorija tiek kariniu, tiek politiniu ir ekonominiu aspektu. Vieni vertingiausių fondų – „Livonica“ ir „Polonica“ kolekcijos. Šie dokumentai apima XVII a. pirmosios pusės karų bei Šiaurės karo (1700–1721) laikotarpius. Tarp kartografinių šaltinių išsiskiria Georgo Švengelio (Georg von Schwengeln, 1590–1664) XVII a. viduryje sudaryti rankraštiniai žemėlapiai (RA, 81001:0491:00594, 81001:0491:00016), sudaryti Švedijos karininkų bei topografų dar iki Karo archyvo įsteigimo. Juose vaizduojamos Žemaitijos, Užnemunės, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės teritorijos – fiksuojamos pilys, miesteliai, upės, kelių tinklas. Be kartografinių ir administracinių fondų, Švedijos nacionaliniame archyve saugomas ir pavienių originalių XVII a. dokumentų iš Lietuvos rinkinys, kurio patekimo į Švediją aplinkybės nėra iki galo žinomos. Tarkim, Joniškio dekano laiškas (RA, M-1304).\r\nAtskirai reikia paminėti Kėdainių sutartį (1655 m.) ir keli jos projekto variantai, saugomi Nacionalinio archyvo fonduose, yra vieni reikšmingiausių politinių dokumentų, susijusių su Lietuvos ir Švedijos santykiais. Ši sutartis, pasirašyta 1655 m. rugpjūčio 17 d. tarp Lietuvos didikų ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo, faktiškai reiškė Lietuvos pripažinimą Švedijos protektoratu. Sutarties originalai ir parengiamieji projektai atskleidžia derybų eigą, dokumentų kalbines redakcijas (lotynų, lenkų, švedų) ir teisinės formos niuansus. Tai vieni iš svarbiausių šaltinių tiriant XVII a. Švedijos–Lietuvos politinius santykius.\r\nNacionalinio archyvo dokumentai aprėpia visą LDK teritoriją, tačiau ypač gausu duomenų apie šiaurinius ir vakarinius regionus – Žemaitiją, Užnemunę, ATR vasalinę Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę. Šios sritys dominavo Švedijos karo veiksmuose, todėl buvo plačiausiai kartografuotos ir dokumentuotos. Nacionalinio archyvo fondai yra nepakeičiamas šaltinis Lietuvos ir Švedijos santykių istorijai, ypač XVII a. laikotarpiui. Juose derinamos karinės, politinės, administracinės, geografinės informacijos sritys, todėl šie dokumentai itin vertingi tarpdisciplininiams tyrimams. Be to, pavieniai dokumentai, tokie kaip Kėdainių sutarties (1655) originalas, yra itin svarbūs Lietuvos valstybingumo ir diplomatijos istorijos šaltiniai, liudijantys, kaip Švedija mėgino integruoti Lietuvą į savo geopolitinę įtakos zoną.\r\nŠvedijos nacionalinis archyvas yra vienas svarbiausių užsienio šaltinių Lietuvos XVII–XIX a. pradžios istorijai, ypač politinės ir karinės diplomatijos tyrimams. Nors čia saugoma medžiaga nėra tokia gausi kaip Karo archyve.\r\nTokie dokumentai kaip Kėdainių sutartis, rankraštiniai Lietuvos žemėlapiai suteikia išskirtinę galimybę pažvelgti į Lietuvos istoriją iš Švedijos archyvų perspektyvos. Šie šaltiniai ne tik atskleidžia Švedijos geopolitinius tikslus Baltijos regione, bet ir padeda geriau suprasti Lietuvos vietą Europos politinėje ir kartografinėje tradicijoje XVII–XVIII a.\r\n\r\nErnestas Vasiliauskas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32682,"lng_wgs":18.02254,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dokumentai-svedijos-nacionaliniame-archyve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"be0bfe72-ce10-45e9-a761-2a289703a49f","_revision":"e6ad999b-9efe-4ae0-a589-27d534dffd27","id":"ae9d298e15aba7a","pavadinimas":"Niu Briteno Šv. Andriaus lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Niu Briteno (New Britain) Šv. Andriaus lietuvių bažnyčios Konektikuto valstijoje parapija buvo įkurta dar 1894 m., o po dešimtmečio, 1911 m., iškilo didinga neogotikinio stiliaus bažnyčia, suprojektuota žinomo architekto Josepho A. Jacksono. Ši šventovė tapo traukos centru tūkstančiams lietuvių, dirbusių Niu Briteno fabrikuose, vadinamuose „pasaulio techninės įrangos sostine“. Bažnyčios vidus pasižymėjo itin puošniais vitražais ir lietuviška simbolika, kuri stiprino imigrantų tautinę savimonę ir dvasinę vienybę.\nBėgant metams, Šv. Andriaus parapija ne tik rūpinosi tikinčiųjų religiniais poreikiais, bet ir aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: čia veikė gausi šeštadieninė mokykla, choras, sporto klubai bei įvairios visuomeninės organizacijos. Visgi, XXI a. pradžioje, mažėjant lietuviškai kalbančių parapijiečių skaičiui ir Hartfordo arkivyskupijai vykdant reorganizaciją, bažnyčios statusas pasikeitė. Nors 2017 m. parapija buvo oficialiai sujungta su kitomis vietos bendruomenėmis, Šv. Andriaus pastatas išliko svarbiu vietos paveldo objektu, primenančiu apie gilias lietuviškas šaknis ir darbingą bendruomenę, kuri kūrė šį miestą.\n\nThe New Britain Herald. St. Andrew Church marks over a century of service to the community. Prieiga per internetą: newbritainherald.com.\nArchdiocese of Hartford. Parish Reorganization Decrees: St. Andrew Parish (New Britain). Oficialūs arkivyskupijos archyvai.\nVisuotinė lietuvių enciklopedija. New Britain (Niu Britenas). Prieiga per internetą: vle.lt.\nConnecticut State Library. Lithuanians in Connecticut: A Historical Perspective. Archyvinė medžiaga.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niu Britenas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.66772,"lng_wgs":-72.77168,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/niu-briteno-sv-andriaus-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"646d960c-63a4-4705-9473-156368ae998f","_revision":"bcbbb67b-6834-47f4-b672-303c0348022c","id":"af17cc24ed96f83","pavadinimas":"Igno Domeikos namas Santjage","aprasymas":"Domeika Ignas (Ignacy Domeyko) 1802 m. Niadzvedkoje - 1889 m. Santjage), lietuvių mineralogas, geologas, etnografas, Čilės mokslo ir švietimo organizatorius. Čilės Respublikos garbės pilietis.\r\n\n\n1816–22 m. Vilniaus universitete studijavo matematiką, chemiją, geologiją, filosofijos magistras. 1819 m. įstojo į Filomatų draugiją, už priklausymą jai 1823–24 m. buvo kalinamas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, vėliau emigravo į Prancūziją. 1837 m. baigė Paryžiaus kasybos mokyklą, parengė Vidurinės Europos (įskaitant Lenkiją ir Lietuvą) geologinių ir geografinių žemėlapių komplektą.\n\n1838 m. atvyko į Čilę, kur La Serenos vyrų licėjuje (Coquimbo koledže) dėstė chemiją, fiziką, geologiją, kasybą. 1847–84 m. dirbo Čilės universitete Santjage, 1867–83 m. buvo jo rektorius, profesorius. 1884–88 m. lankėsi Lietuvoje, keliavo po Europą. Surengė keletą geologinių ekspedicijų į Andus, Atacamos dykumą, tyrė Čilės geologinę sandarą, naudingųjų iškasenų telkinius, jų rūdas, surado naujų mineralų, surinko uolienų, mineralų, fosilijų kolekcijas. Sudarė pirmąjį Čilės geologinį žemėlapį. Surinko unikalią mineralų kolekciją (4000 pavyzdžių padovanojo Čilės universitetui). Keliavo po Araukaniją – indėnų araukanų mapučių kraštą, surinko ir paskelbė etnografinių žinių knygoje Araukanija ir jos gyventojai (Araucanía y sus habitantes 1845 m.). Paskelbta apie 560 jo darbų lenkų, vokiečių, ispanų ir prancūzų kalbomis, daugiausia apie Čilės geologiją, naudingąsias iškasenas, gėlo ir mineralinio vandens išteklius, ugnikalnių išsiveržimus, meteorologiją, rastų meteoritų sudėtį, kilmę.\n\n\n\n\r\nI. Domeikos vardu pavadinta daugiau kaip 110 įvairių objektų: Andų kalnyno kalnagūbris, ledynas, asteroidas 2784, mineralas (domeikitas), keletas kalnų, gyvenviečių (Pueblo Domeyko miestelis, Puerto de Domeyko uostas), gatvių, fosilijų (Nautilus domeykus, Ammonites domeykanus), gyvūnų (Canis domeykanus) ir augalų šeimų bei rūšių (Viola domeykiana), įstaigų, visuomeninių organizacijų.\r\n\r\n \r\n\r\nGaigalas Algirdas, Motuza Gediminas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ignotas-domeika\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ciles-universitetas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Santjagas","salis":"Čilė","lat_wgs":-33.4384,"lng_wgs":-70.67269,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/igno-domeikos-namas-santjage"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9c0aae52-fcc2-4363-86a8-ba464d16f200","_revision":"e43f5bba-c6a7-4577-a243-dabffd74b7df","id":"af25f3b8aadbcdf","pavadinimas":"Stanley Balzėko muziejus Čikagoje","aprasymas":"Stasio (Stanley) Balzėko įkurtas muziejus yra viena iš kertinių organizacijų Čikagoje, puoselėjančių lietuvių kultūrą. Muziejus savo veiklą pradėjo 1966 m. birželio 22 d. ir iki šiol išlaikė pirminę paskirtį – kaupti ir skleisti žinias apie lietuvybės palikimą išeivijoje. Muziejuje yra ne tik knygų, meno kūrinių ir lietuvybę liudijančių artefaktų kolekcija, bet ir erdvės įvairiems kultūriniams ugdymo renginiams. Pavyzdžiui, 1985 m. žurnalas „Lietuvių dienos\" rašė, kad muziejuje vyksta „parodos, šiaudinukų darymo kursai, lietuviškų kryžių drožinėjimo pamokos, rodomi filmai ir Lietuvą liečiančios skaidrės, vyksta žymių lietuvių ir amerikiečių rašytojų, kultūrininkų, valstybininkų paskaitos.“[1] 1970-aisiais architektas Jonas Mulokas parengė ekspresyvių vėlyvojo modernizmo formų muziejaus (rekonstrukcijos?) projektą. Tiesa, ekstravagantiška architekto vizija nebuvo įgyvendinta, o muziejaus veiklas nutarta vystyti ne itin išraiškingame pastate. Architekto Muloko sąsajas su muziejumi primena 1976 m. sukurta įstaigos iškaba, kuri puošia pagrindinį įėjimą iki šių dienų.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Balzėko lietuvių kultūros muziejus. Lietuvių dienos, 1985 m. birželis, p. 389.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; Portretai; Taikomoji dailė; Numizmatinę, sfragistinę, heraldinę, filatelinę, faleristikos vertę turintys objektai; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1966 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.77465,"lng_wgs":-87.72292,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/stanley-balzeko-muziejus-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"47020e17-2ab4-46c0-9de7-528026cc9227","_revision":"68c94d88-733b-420c-8018-3dc3228f93ce","id":"af3e9a93674a311","pavadinimas":"XVI-XVIII a. LDK medžiaga Švedijos Karališkoje (nacionalinėje) bibliotekoje","aprasymas":"Švedijos Karališkoji biblioteka (Kungliga biblioteket), įkurta 1661 m. Stokholme, yra nacionalinė Švedijos atminties institucija, sauganti apie 150 000 žemėlapių bei didžiulį kiekį istorinių rankraščių ir vario raižinių. Biblioteka nuo XVII a. kaupė tiek mokslinę, tiek karo grobio būdu įgytą medžiagą iš įvairių Europos regionų, tarp jų ir iš buvusių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijų. Šiandien jos fonduose saugoma vertinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ikonografinė ir kartografinė medžiaga, apimanti laikotarpį nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pradžios. Karališkosios bibliotekos Rankraščių skyriuje yra išlikę keli unikalūs dokumentai, susiję su Lietuva. Didelė jų dalis į Švediją pateko kaip karo trofėjai iš XVII a. vidurio karų su ATR, ypač po 1655–1660 m. karo, kai Švedijos kariuomenė užėmė Krokuvą, Varšuvą, ATR vasalės Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės sostinę Jelgavą. Tuo metu į Švediją buvo išvežta daug mokslinių bei kartografinių kolekcijų iš ATR.\r\nBibliotekos rinkinyje išsiskiria Carlo Magnuso Stuarto (1650–1705) – švedų karo inžinieriaus, generolo ir fortifikatoriaus – dienoraštis su šešiais Lietuvos piešiniais (KB, D 768). Šis dokumentas yra vienas iš vertingiausių ikonografinių šaltinių apie XVII–XVIII a. sandūros Lietuvą. Jame pavaizduoti mūšiai ir susirėmimai prie Mūšos (prie Joniškio–Šiaulių vieškelio), Pasvalio, Rumšiškių, Joniškio, Saločių ir Tirkšlių, taip pat du žemėlapiai, kuriuose fiksuojamos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės bei Lietuvos pasienio vietovės. Šie piešiniai yra vieni ankstyviausių Lietuvos karinio kraštovaizdžio vaizdų, atskleidžiantys tiek strateginius, tiek topografinius aspektus.\r\nBe Stuarto dienoraščio, Karališkojoje bibliotekoje saugoma tiražuotų vario raižinių kolekcija (pavyzdžiui, XVI a. pabaigos Gardino miesto panorama), vaizduojanti svarbiausius Šiaurės karo (1700–1721 m.) mūšius. Tarp jų – Saločių mūšio planai ir panoramos (1703 m.), Kretingos (vario raižinyje nurodyta Plungė), Biržų pilies apgulties atvaizdai (1704, vario raižiniai). Šie darbai pasižymi ne tik meniniu meistriškumu, bet ir dokumentiniu tikslumu, nes buvo kuriami remiantis tiesioginiais karo inžinierių ir liudininkų stebėjimais.\r\nTeminis ir geografinis aprėptis. Karališkosios bibliotekos su Lietuva susijusi medžiaga apima XVII–XVIII a. pradžios karinius ir geografinius vaizdus, kurių dauguma siejami su Švedijos kariuomenės veikla Šiaurės Lietuvoje, Žemaitijoje ir Kurše. Dauguma vaizdų ir planų perteikia mūšių vietas, pilių apgultis, fortifikacijų schemas bei miestelių panoramas. Karališkosios bibliotekos šaltiniai išsiskiria aukšta menine kokybe ir istoriografiniu tikslumu. Dauguma jų buvo kuriami pagal vietoje surinktus duomenis, todėl perteikia tikslią topografinę informaciją. Piešiniai ir varo raižiniai ne tik dokumentuoja karo epizodus, bet ir atskleidžia Lietuvos miestų, dvarų ir kraštovaizdžio vaizdus, iš kurių dalis iki šiol yra vieninteliai žinomi ikonografiniai liudijimai. Carlo Magnuso Stuarto piešiniai, pavyzdžiui, yra pirmieji žinomi Lietuvos mūšių vaizdai, atlikti inžinieriaus, o ne menininko. Tai suteikia jiems didelę mokslinę vertę: jie tikslesni nei vėliau tiražuoti vario raižiniai atvaizdai. Šie šaltiniai taip pat leidžia suprasti, kaip Švedijos karinė vadovybė rinko, apibendrino ir sistemino informaciją apie užsienio teritorijas. Kartu jie atskleidžia informacijos mainų tarp Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos mechanizmus bei karinio kartografavimo metodus XVII–XVIII a.\r\nKarališkosios bibliotekos rinkinys yra itin svarbus Lietuvos istorijos, ikonografijos ir kartografijos tyrimams. Jame saugoma medžiaga suteikia galimybę atkurti Lietuvos kraštovaizdžio ir miestų vaizdinius Švedijos epochoje, taip pat suprasti, kaip Lietuva buvo suvokiama ir vaizduojama užsienio šaltiniuose. Šių šaltinių publikavimas ir tyrimai leidžia išplėsti žinias apie Šiaurės karo laikotarpio karo geografiją, LDK fortifikacijų architektūrą bei Europos politinės topografijos raidą. Be to, tai unikali medžiaga, atskleidžianti Švedijos mokslinį požiūrį į karo žemėlapių rengimą ir dokumentavimą.\r\nŠvedijos Karališkoji biblioteka yra antras pagal svarbą Lietuvos ikonografinės ir kartografinės medžiagos šaltinis po Karo archyvo. Joje sukaupti dokumentai atspindi ne tik Švedijos karinius veiksmus Lietuvos teritorijoje, bet ir meno, mokslo bei politikos sintezę XVII–XVIII a. Europoje. Lietuvos tyrinėtojams šis rinkinys suteikia išskirtinę galimybę pažinti istorinės Lietuvos vaizdinį Švedijos kultūros erdvėje – tokį, kokį jį matė ir fiksavo to meto švedų inžinieriai, karininkai ir menininkai.\r\n\r\n \r\n\r\nErnestas Vasiliauskas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33845,"lng_wgs":18.07226,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/xvi-xviii-a-ldk-medziaga-svedijos-karaliskoje-nacionalineje-bibliotekoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7c93dc48-70e5-48e1-a756-ab6ec5983771","_revision":"4eba029c-7630-45b0-8eb9-f8a09a86dd75","id":"affb267daa80825","pavadinimas":"Šv. Vinceto Pauliečio kapinės Frakvilyje","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Frakvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78401,"lng_wgs":-76.25158,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-vinceto-pauliecio-kapines-frakvilyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f0e10ac2-1a93-4347-b516-5b03417b2bdc","_revision":"4ec950a0-276d-4f35-855b-21d6b36ce642","id":"b065afedda5299e","pavadinimas":"Elizabeto Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Šiluvos Dievo Motinos koplyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Elizabetas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.65551,"lng_wgs":-74.18127,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/elizabeto-sv-petro-ir-povilo-baznycia-ir-siluvos-dievo-motinos-koplycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"327c28a3-ead5-496e-b4a6-4702130db24f","_revision":"931daa3c-f5a3-4286-976f-15c1ff032b29","id":"b095986ca5c5cce","pavadinimas":"Aušros vartų bažnyčia Aveljanedoje","aprasymas":"1941 m. Aveljanedoje apsigyvenusių lietuvių vienuolių marijonų įsteigta lietuvių Aušros Vartų parapija, 1942 m. su bendruomenės pagalba pastatyta bažnyčia. Bažnyčios fasadas dekoruotas Aušros Vartų Vilniuje paveikslu. Yra skulptoriaus Mato Menčinsko (1896–1942 m.) skulptūrų. Nuo 1942 m. vienuolyne veikė lietuvių pradinė mokykla, kuriai vadovavo seserys kazimierietės. Nuo 1946 m. prie parapijos pastatytoje mokykloje kelis dešimtmečius veikė šeštadieninė lietuvių mokykla.\r\n\n\n1946–51 m. Aveljanedoje apsigyveno keli šimtai lietuvių imigrantų, 1953 m. čia gyveno apie 5000 lietuvių.\n\n\n\nBe religinės reikšmės, ši bažnyčia daug metų buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Joje vyko svarbiausi lietuvių organizacijų vadovų susirinkimai, kultūriniai renginiai, veikė chorai, tautinių šokių ansambliai, spausdinti lietuviški laikraščiai ir knygos, įrengti muziejai. 1948–2002 m. marijonai leido laikraštį Laikas. Nuo 1950 m. iki 8 dešimtmečio veikė Argentinos lietuvių bendruomenės centras ir jos Aveljanedos apylinkė. Nuo 1950 m. veikia tautinis ansamblis Daina, nuo 1956 m. – Tautinis lietuvių muziejus. 1960 m. įkurtas tautinių šokių ansamblis Rambynas, vėliau jį pakeitė Ateitis. Aveljanedoje įvyko Pietų Amerikos lietuvių I kongresas (1960 m.). Aušros vartų parapija yra Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos tarybos narė.\n\n\r\nBažnyčios ir prie jų esančios parapijų ir mokyklų patalpos pagal Argentinos įstatymus priklauso Argentinos bažnyčiai. 2000 m. pamaldos lietuvių kalba vyko kartą per mėnesį, šiuo metu mišios vyksta tik ispanų kalba, nes nėra nė vieno lietuvių kunigo. Lietuviškos organizacijos bažnyčioje nebeveikia.\r\n\r\n \r\n\r\nSteigvilas Augustinas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/avellaneda\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1942 m.","miestas":"Aveljaneda","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.6769,"lng_wgs":-58.39443,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ausros-vartu-baznycia-aveljanedoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5f576b18-6c1f-4572-b5c6-b9209f688f93","_revision":"e4822816-38df-4109-a6ad-d91d21adf2e0","id":"b0b8560ef465224","pavadinimas":"Derevna","aprasymas":"Pirmą karta vietovė paminėta 1451 m. Pirmiausiai ši valda priklausė Petrui Simonui Gedgaudaičiui, vėliau — Kęsgailoms, Zavišoms, o nuo XVI a. pabaigos — Radviloms.\r\n\r\nIšliko XVII a. pirmoje pusėje (apie 1630 m.) pastatyta Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, turinti gotikos ir renesanso stiliaus bruožų. 1590 m. bažnyčios statybas fundavo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis su žmona Elžbieta Eufemija Višnioveckyte.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1451 m.","miestas":"Derevna","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.70008,"lng_wgs":26.55976,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/derevna"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3794b6bd-9d53-440f-be07-ddc33e0171ad","_revision":"b1c77945-f9cc-4482-a474-7ce838e09714","id":"b0dde4d87a70c08","pavadinimas":"Paminklinis ansamblis „Tėvynei Lietuvai“ Tistede","aprasymas":"Šį ansamblį karo pabėgėlių iš Baltijos šalių stovykloje 1947 m. pastatė pabėgėliai iš Lietuvos. Stovykloje tuo metu buvo apie 1000 pabėgėlių, iš kurių 750 buvo lietuviai. Kaip padėkos Tistedo miestui, priglaudusiam sunkiu pokario laikotarpiu ir atminimo ženklą,  pabėgėliai pastatė paminklinį ansamblį „Tėvynei Lietuvai“.\r\n\r\nAnsamblį sudaro medinis kryžius, Gedimino stulpų formos paminklas bei didelis Lietuvos herbas Vytis, kalvos šlaite sudėtas iš skaldytų plytų mozaikos. Vytis pradžioje buvo sudėtas iš surinktų pakrantės akmenų, o 1961 m. pakeistas skirtingų spalvų skaldytų plytų mozaika. Vyties mozaiką sukūrė Jablonskis. Dauguma lietuvių iš šios stovyklos išvyko gyventi į kitas šalis, daugiausiai į JAV ir Australiją.\r\n\r\n2015 m. gegužės 1 dieną ansamblis buvo šventiškai atnaujintas ir atidengtas. Originalų kryžių pakeitė identiška kopija. Jį gamino Danijos meistrai, daug dėmesio skyrė išsiaiškinti lietuviškos kryždirbystės specifiką. Dėl spalvų (originalios nuotraukos nespalvotos) meistrus konsultavo Skaidrė Urbonienė. Ant jo perkelti ir senieji užrašai: metalinė lentelė su užrašu lietuvių ir danų kalbomis: „Tave, Viešpatie, kuris irgi kartą pabėgėliu buvai, maldaujame globoti visus, netekusius Tėvynės. Lietuvos tremtiniai, Dragsbaek, 24.VIII.1947“; antroje plokštelėje parašyta lietuviškai: „Kryžius paminklas Baltijos pabėgėliams, pastatytas lietuvių tremtinių“; trečioje, esančioje kitoje kryžiaus pusėje – tas pats užrašas danų kalba. Naują kryžių pašventino Lietuvos katalikų ir Danijos liuteronų bažnyčių dvasininkai. Ansamblio išsaugojimu rūpinasi įvairios danų institucijos.\r\n\r\n \r\n\r\nBrazinskaitė Rima, http:\/\/pasauliolietuvis.lt\/lietuviu-pabegeliu-palikimas-danijoje\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1947 m.","miestas":"Tistedas","salis":"Danija","lat_wgs":56.94763,"lng_wgs":8.66216,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviskas-paminklinis-ansamblis-tevynei-lietuvai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9a3e0fd6-1a8b-4b33-96f7-70c197bc9468","_revision":"9c99d18a-f742-41aa-85f1-9e3c15fabb03","id":"b13d4fda73a5523","pavadinimas":"Paminklas Antanui Vilkutaičiui Boržomyje","aprasymas":"Antanas Vilkutaitis (1864 m. Gulbiniškiuose - 1903 m. Peterburge) - kelių inžinierius, dramaturgas, publicistas, spėjamas pirmosios lietuviškos komedijos „Amerika pirtyje“ autorius. Kartu su broliu J. Vilkutaičiu pasirašinėjo Keturakio slapyvardžiu. Gimnazijoje susidomėjo lietuvių veikla, platino draudžiamą spaudą. 1887 m. baigė Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1891 m. baigė Peterburgo kelių inžinierių institutą ir buvo paskirtas kelių inžinieriumi į Sakartvelą. Studijuodamas Peterburge perrašė dalį S. Daukanto Istorijos žemaitiškos rankraščio. Publicistinius straipsnius skelbė leidiniuose Ūkininkas, Varpas, Vienybė lietuvninkų. Juose kėlė nacionalinio išsivadavimo, spaudos legalizavimo, liaudies švietimo, inteligentų šeimų kūrimo klausimus, smerkė lietuvių rusinimą ir lenkinimą, siūlė boikotuoti kitataučių ekonominę veiklą Lietuvoje, pranašavo Rusijos imperijos žlugimą. Toleravo įvairias politines pažiūras, bet nepritarė radikalizmui, katalikybę laikė lietuvybės atrama, demokratizmą – prigimtiniu lietuvių bruožu.\r\n\r\nSakartvele jis gyveno daugiau kaip dešimtmetį (1891–1902), iš jų dvejus metus (1893–1894) praleido Boržomyje, vadovavo geležinkelio atkarpos į Boržomį tiesimui. Įstabaus grožio Boržomio slėnyje parašyti brandžiausi A.Vilkutaičio kūriniai. 1892 m. „Varpe“ Stelli slapyvardžiu buvo išspausdintas nemažas straipsnis „Gruzinai ir jų padėjimas“, kuriame pirmąkart lietuvių skaitytojui pristatomas Sakartvelas, jo istorija, gamta, kai kurie įžymūs žmonės, apibūdinami vietos laikraščiai ir žurnalai. Spėjama, kad šio straipsnio autorius buvo A.Vilkutaitis. 1898 m. „Ūkininke“ A.Vilkutaičio-Tautiečio vardu paskelbtas straipsnis „Apie gruzinus ir jų pakilimą“, jame plačiai nušviečiama krašto istorija ir jo anuometinė būklė. A.Vilkutaitis yra pirmasis lietuvių rašytojas ir publicistas, taip plačiai Lietuvos skaitytojui atvėręs duris į Sakartvelo kasdienybę.\r\n\r\n2012 m. A.Vilkutaičiui greta Boržomio senosios geležinkelio stoties atidengtas paminklas.\r\n\r\n \r\n\r\nPabarčienė Reda, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-vilkutaitis\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija, https:\/\/urm.lt\/default\/lt\/naujienos\/lietuvisku-pedsaku-sakartvele-zemelapis-kviecia-tyrineti-simtamete-draugyste_1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2012 m.","miestas":"Boržomis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.84156,"lng_wgs":43.38384,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Vilkutaitis - Keturakis (1864–1903)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-antanui-vilkutaiciui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9eb2cd23-38f1-4bfd-b00b-80db47035249","_revision":"08e15530-b3cf-4e4c-847b-fe3bdc48fbf3","id":"b1fd974c052e7f7","pavadinimas":"Insbruko universitetas","aprasymas":"Nemaža lietuvių Insbruke susitelkė 1944 vasarą - dauguma traukėsi iš bombarduojamos Vienos. Čia gyveno apie 800 lietuvių. 1945 Innsbrucko universitete studijavo 135, 1946 – 85 lietuviai studentai; 29 lietuviams 1945–49 čia suteiktas daktaro laipsnis. 1945 sudaryta lietuvių studentų atstovybė, 1945 pabaigoje–1947 vadinosi Lietuvių studentų sambūriu Lithuania, vėliau iki 1948 vėl veikė atstovybės pavadinimu (pirmininkai H. Nagys, J. Budzeika). Sambūris turėjo visuomenininkų, kultūros, sporto sekcijas, tautinių šokių grupę (vadovas G. Balukevičius). 1946–47 išleisti žurnalo Sambūris 4 numeriai, 1949 rotaprintu išspausdinta Innsbrucko lietuvių studentų sambūrio Lithuania 1945–1949 veiklos apžvalga. Studentų kapelionu buvo kun. P. Bačinskas. Daug lietuvių iš Innsbrucko išvyko į Vokietiją, apie 1950 dauguma persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis.\r\n\r\nInsbruko universitete germanistiką ir meno istoriją studijavo  poetas, leidinių „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius ir „Literatūros lankai“ kritikas, M. Rilkės ir G. Traklio poezijos į lietuvių kalbą vertėjas Henrikas Nagys (1920–1996).  Insbruko universitete H. Nagys apsigynė filologijos daktaro laipsnį. Šiame  mieste 1946 m. buvo išleista jo pirmoji lyrikos knyga Eilėraščiai. Šis veikalas buvo išleistas „Brenner“ leidykloje, kuri yra išlikusi ir sėkmingai plėtoja savo veiklą.\r\n\r\n \r\n\r\nSpečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/innsbruck\/\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1945-1950","miestas":"Insbrukas","salis":"Austrija","lat_wgs":47.26295,"lng_wgs":11.38452,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Henrikas Nagys (1920–1996)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/insbruko-universitetas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"728f40e3-fc1e-48ef-9a11-9c012995a3a0","_revision":"5f82ae46-81c5-40be-b251-c6e4ca468098","id":"b217fd2f4059d7a","pavadinimas":"Urugvajaus lietuvių kultūros draugija","aprasymas":"Urugvajaus lietuvių kultūros draugija (Asociación Cultural Uruguay Lituania) - svarbiausia Urugvajaus lietuvių organizacija. Įkurta 1929, nuo 1973 atlieka lietuvių bendruomenės funkcijas. Montevidėjo Sero (Villa del Cerro) turi patalpas (Clubo lituano), kuriose vyksta dauguma Urugvajaus lietuvių renginių. Prie Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos veikė sekmadieninė lituanistinė mokykla Gabija, vaikų šokių grupė Rintukai, jaunimo šokių ansamblis Ąžuolynas. Nuo 1962 leidžia mėnesinį biuletenį Žinios (Noticias).\r\n\r\nAnt vienos Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos išorinės sienos – dailininko Gabriel Vuljevo Tupčiausko nutapyti vaizdai. 2018 m. tas pats dailininkas sukūrė Urugvajaus pašto ženklą paminėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį.\r\n\r\nPastatas labai erdvus, yra nemažas vidinis kiemas ir kiemelis po ąžuolu, kuris atgavus nepriklausomybę buvo nelegaliai atvežtas iš Lietuvos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/urugvajaus-lietuviu-kulturos-draugija\/\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/245300\/lietuva-urugvajuje-ypatingoje-sienoje-stilizuoti-lietuvos-atspindziai-iii-dalis\nhttps:\/\/literaturairmenas.lt\/publicistika\/giedre-mileryte-japertiene-imusu-daugiau-nei-3-milijonaii","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Nematerialus kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Tradiciniai amatai; Atlikimo menai; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1929 m., 1941 m.","miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.88003,"lng_wgs":-56.25466,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/urugvajaus-lietuviu-kulturos-draugija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3fc1dab7-d410-4879-b85a-d255dae0835a","_revision":"d77cd5f2-05b3-490a-878f-104ad007edd5","id":"b266718ead9ac3e","pavadinimas":"Paminklas S. Dariui ir S. Girėnui Marketo parke Čikagoje","aprasymas":"Paminklas garsiesiems „Lituanica” pilotams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui – neatskiriama lietuviškoji erdvinė Market (Marquette) parko rajono dalis. Anot „Naujienų“ žurnalisto Jurgio Janušaičio, šią vietą „puošia du didieji lietuvių rankomis ir pinigais statyti paminklai. Parko kampe, didžiųjų gatvių sankryžoje, stovi mūsų tautos didvyriams – Atlanto nugalėtojams – Dariui ir Girėnui paminklas, o už moderniųjų ligoninės [kazimieriečių!] iškyla naujos bažnyčios bokštai.“[1] Art Deco stilistikos paminklas sukurtas lietuvių kilmės architekto Karolio Koncevičiaus (Koncevic) (1909–2000) ir žymiojo prancūzų skulptoriaus Emilio Antuano Burdelio mokinio, prancūzų kilmės amerikiečių skulptoriaus Raulio Džoseto (1900–1957)[2]. Paminklas lakūnams pastatytas 1935 m. ir yra seniausias iš tradiciškai lankomų Market parko lietuviškų vietų bei žymi pirmosios emigrantų bangos pastangas simboliškai įprasminti lietuvybę.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Janušaitis, Jurgis. Marquette parke pasižvalgius. Naujienos, 1966 m. rugpjūčio 26 d., p. 3.\r\n\r\n[2] Karilė Vaitkutė. Kas buvo Dariaus ir Girėno paminklo Čikagoje architektas? Draugas, prieiga per internetą: http:\/\/www.draugas.org\/legacy\/04-22-09vaitkutedargir.html.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1935 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.77152,"lng_wgs":-87.69361,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-s-dariui-ir-s-girenui-marketo-parke-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"70e70b8a-f91c-45e4-9f23-5ce1685809ad","_revision":"efb260ac-8b22-46dd-91e1-73bd69896c88","id":"b2b966be3c20cb4","pavadinimas":"Buvę Lenkų dailės skatinimo draugijos rūmai (dabartinė Nacionalinė meno galerija)","aprasymas":"1900 m. Lenkų dailės skatinimo draugija, sutrumpintai vadinta Zachęta, persikėlė į aukotojų lėšomis pastatytą ištaigingą pastatą, suprojektuotą Stefano Szyllerio. Kaip draugijos būstinė pastatas tarnavo iki 1942 m. Dabar tai yra Lenkijos Nacionalinė meno galerija.\r\n\r\nNuo pat atidarymo čia imti rengti kasmetiniai pavasariniai salonai. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis čia užsukdavo ne tik kaip eilinis lankytojas, bet ir kaip dalyvis:  Varšuvos dailės mokykla čia eksponavo geriausius ugdytinių darbus.\r\n\r\n \r\n\r\nNida Gaidauskienė\nPlačiau publ.: Lituanistika | Menininko atminimo vietos karo destrukcijos perkeistame mieste \/ Nida Gaidauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.23911,"lng_wgs":21.01222,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buv-lenku-dailes-skatinimo-draugijos-rumai-dab-lenkijos-nacionaline-meno-galerija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"64960a60-d281-47bc-8cc9-85f9c4c9b7b1","_revision":"22eb4082-ffe4-4e35-b186-76286c6021f4","id":"b2d6826f9faa374","pavadinimas":"Šv. Margaritos bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Šv. Margaritos bažnyčia Adelaidės Croydon priemiestyje yra suprojektuota lietuvių kilmės architekto Vaclovo Algimanto Navako.\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1968 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.88379,"lng_wgs":138.56299,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-margaritos-baznycia-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6b63cc97-9e8f-41d8-9275-f0dfd8a18f2c","_revision":"cfb0aae4-7d5b-4bbe-8c06-523bd6f10313","id":"b304c8653df769f","pavadinimas":"Šv. Labre indėnų misijos kompleksas Montanoje","aprasymas":"1959 m. lietuvių išeivis architektas Jonas Mulokas suprojektavo Tėvų kapucinų Indėnų misijos kompleksą Ašlande, Montanos valstijoje. Architektūrinėje pastatų išraiškoje J. Mulokas stengėsi suprasti indėnų menui ir jų pastatams būdingus bruožus ir jų interpretaciją pritaikyti naujų pastatų architektūroje. Šis projektas 1962 m. gavo Amerikos registruotų architektų paskatinamąjį apdovanojimą. Indėnų misijos valgykla ir koplyčia buvo pastatyta 1962 m.\r\n\r\nIndėnų meno motyvai atsispindėjo ir Vytauto Kazimiero Jonyno sukurtuose vitražuose, išdėstytuose koplyčios, vienuolyno ir galerijų languose.\r\n\r\n \r\n\r\nRasa Andriuškytė-Žukienė, Dailininko V. K. Jonyno kūryba ir „lietuviško stiliaus“ JAV lietuvių bažnyčių architektūroje, in: Krikščioniškoji kultūra ir religijotyra, 2007.22(50), VDU\nNijolė Bučiūtė, Architektas Jonas Mulokas (1907-1983), in: Archiforma 1996\/2\nhttps:\/\/autc.lt\/architekturos-objektas\/?id=2021","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Ašlandas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":45.60575,"lng_wgs":-106.28224,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas; Jonas Mulokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-labre-indenu-misijos-kompleksas-montanoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"94b2978f-4e8d-47ff-9dd0-9fbc77725f34","_revision":"880a1b34-698d-447c-b4c0-e97384df62de","id":"b3185a0c6d0b345","pavadinimas":"Tepliava","aprasymas":"Tepliava, Tepliuva (vok. Tapiau) – miestas Priegliaus ir Deimenos išsišakojime. Tai vienas iš svarbesnių nadruvių centrų, kryžiuočių kronikose vadintų Tapiow, Tapiowe vardais. Vietovė buvo gyvenama jau geležies amžiuje: 1935 m. miesto vakarinėje dalyje aptiktas XI–XIII a. kapinynas, kuriame rasta prūsų kario liekanų ir ginklų likučių, arklio kapas, galąstuvas kardui galąsti, geležinis durklas, peilis.\r\n\r\nPirmąsyk vietovė paminėta Petro Dusburgiečio, aprašiusio, kaip 1254–1255 m. Bohemijos karalius Pršemislas II Otakaras užsitikrino Tepliavos apylinkių gyventojų nuolankumą. Kryžiuočiai 1265 m. Priegliaus dešiniajame krante pasistatė medinę pilaitę. 1280–1301 m. Tepliava buvo komtūrijos centras. Kiek šiauriau nuo miesto buvo Deimenos ištakos. Per didelius potvynius Prieglius susiliedavo su Deimena. Šaltiniuose upė vadinama Deyme, Dehme, Deim. Senasis jos vardas yra Laba.\r\n\r\n1383 m. spalio 21 d. pabėgęs iš Krėvos kalėjimo čia Vygando vardu slapta krikštijosi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jo krikšto tėvas buvo Ragainės komtūras Vygandas fon Balterheimas, o krikšto motina – Tepliavos seniūno žmona. Pilies kalėjime kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas.\r\n\r\nGyvenvietė prie pilies pradėjo formuotis apie 1450 m. pasibaigus karams. 1502 m. paskirtas kunigas parapinei bažnyčiai. XVI a. pilis buvo rekonstruota. 1568 m. joje mirė paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas. 1525 m. jis pavertė (sekuliarizavo) Kryžiuočių ordiną pasaulietine organizacija, įvedė šiame krašte Liuterio mokslą. Jo lėšomis buvo spausdinami pirmieji lietuviški raštai.\r\n\r\nTepliava plėtėsi dėl krovinių, ypač medienos, gabenimo Deimena ir Priegliumi į Karaliaučių. 1722 m. karalius Friedrichas Wilhelmas I suteikė miesto teises, patvirtino herbą.\r\n\r\n1797 m. pilyje atidaryta senyvų kareivių prieglauda. Jos ataskaitos dar po 1923 m. buvo spausdinamos ir lietuvių kalba. 1878 m. pilis buvo perstatyta: paaukštinta, nugriauti kampiniai bokštai. Tarpukariu Tepliavoje veikė garlaivių, kursavusių iš Karaliaučiaus į Vėluvą, Tilžę bei Klaipėdą, stotis.\r\n\r\n1945 m. ir ypač pokario metais Tepliava smarkiai nukentėjo. Išliko XIV–XX a. pastatų kompleksas pilyje bei dalis senamiesčio, įskaitant bažnyčią, kurioje dabar įsikūrusi stačiatikių cerkvė, bei rotušė, statyta 1922 m.\r\n\r\n \r\n\r\nSafronovas Vasilijus, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/tepliava\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1254 m.","miestas":"Tepliava (Gvardeysk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.65303,"lng_wgs":21.06695,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tepliava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4eaf984a-99d5-4f10-bfa2-7d7ab6459c98","_revision":"e3b6ecf9-1c59-4942-b0d9-f3f4dc405c93","id":"b3c9ccc80e57366","pavadinimas":"Izaijo Kulvianskio kūriniai","aprasymas":"Tapytojas ir skulptorius Izaijas Kulvianskis (Issai Kulvianski) gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Jonavoje. Jis buvo ketvirtas pasiturinčios žydų šeimos vaikas. Jo tėvas Tawel–Tobias Kulvianskis (1859 gimė Jonavoje – 1918 mirė Jonavoje) buvo miesto raštininko Messel Kulvianskio sūnus. Penkis metus jis mokėsi dailidės amato Karaliaučiuje ir pabaigęs mokslus įkūrė dirbtuvę Jonavoje. Jo motina Riwa Kulvianski (g. 1863) buvo Izako Galombo duktė.\r\n\r\nPo ankstyvos tėvo mirties motina ir dvylika metų vyresnė sesuo pragyvenimui užsidirbdavo skalbdamos. Su seserimi Kulvianskis visada palaikė šiltus santykius nes ji pagrinde jį auklėjo. Vyriausias šeimos sūnus tapo mokytoju, o antrasis perėmė tėvo baldų įmonę, ją industrializavo ir išvystė į klestinčią.\r\n\r\nŠešių metų Kulvianskis pradėjo piešti. Jo tėvas išsilavinęs su meniniais polinkiais žmogus skatino jį piešti, modeliuoti, raižyti. 1905 m. Kulvianskis baigė pradinę Jonavoje ir 1907m. pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje Vilniuje. Jis pabaigė penkias privalomas klases ir įstojo į piešimo mokyklą, kurią baigė 1911 m. jo mokytojas buvo skulptorius Levas Antokolskis, žinomo Rusijos žydų skulptoriaus Marko Antokolskio (1843–1902) sūnėnas. Tuo pačiu metu Kulvianskis savarankiškai dirbo žydų amatų mokykloje kurioje vaikai buvo mokomi amato. Mokyklos direktorius jį globojo ir tarpininkavo, kad turtingi piliečiai nusipirktų jo darbų. Vilniuje Kulvianskis susipažino ir susidraugavo su Chaïmu Soutine‘u (1893–1943).\r\n\r\n1911 m. spalį miesto stipendija suteikė Kulvianskiui galimybę savo išsilavinimą patobulinti studijomis užsienyje. Išsipildė seniai puoselėta jo svajonė. Jis išvyko į Berlyną. 1912 m. Izaijas Kulvianskis studijuoja pas Maxą Liebermanną (1847–1935), Hugo Kaufmanną (1868–1919) ir Hermanną Strucką (1876–1944). Daugiausiai pasišvenčia skulptūrai.\r\n\r\n1913 m. išvyko į Paryžių ir apsistojo dailininkų kolonijos komplekse La Ruche (Avilys). Čia jis susipažino su Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985) bei atnaujina draugystę su Chaïmu Soutine‘u ir kitais savo krašto jaunais menininkais.\r\n\r\nNepaisant eilės senų draugysčių Kulvianskis Paryžiuje nepasijunta savas. Jau 1914 m. pavasarį jis vėl grįžta į Berlyną ir dalyvauja Fritz Gurlitto galerijoje surengtoje parodoje.\r\n\r\nPrasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atnešė pasikeitimus į Kulvianskio gyvenimą. 1914 m. rugpjūtį jis pašaukiamas į Rusijos armiją vietoje širdies liga sirgusio brolio. Kaip kareivis kovojo prie Rusijos su Austrija sienos. 1915 m. sausį pateko į austrų nelaisvę, iš kur atleidžiamas tik tų pačių metų lapkritį. Kaip belaisvis internuotas Brux (dabar Mosto miestas Čekijoje) dėka stovyklos komendanto galėjo užsiimti menu, net gavo portretų užsakymų iš turtingų miesto šeimų. Ten pat 1915 m. Pirmo pasaulinio karo žuvusių atminimui sukūrė paminklą žydų kapinėse.\r\n\r\nJau 1918 m. lapkritį Izaijas Kulvianskis vėl grįžta į Berlyną. Čia studijuoja pas Leo von Königą (1871–1944) bei Lovis Corinthą (1858–1925), ir galiausiai apsistoja Berlyne.\r\n\r\n1919 m. vedė rumunę Gretę Robitscheck. Iš šios santuokos, kuri po dešimties metų iširo, gimė duktė Erika.\r\n\r\nIzaijas Kulvianskis buvo aktyvus skirtinguose menininkų susivienijimuose, tarp jų Lapkričio grupėje (vok. Nowember Gruppe). Pastaroji – tuo metu Berlyne vaidino išskirtinai svarbų vaidmenį. Šiuo periodu Berlyne išsivysto nauja stilistinė kryptis vad. naujasis daiktiškumas (vok. Neue Sachlichkeit) (Naujasis daiktiškumas), kurią Kulvianskis pasirenka. Šiame stiliuje jis sukuria savo svarbiausius išlikusius paveikslus „Mano tėvai“ (1925), „Mano duktė Kiki“ (1927), „Gretės K portretas“ (1928). Meno istorikė Maiken Schmidt taip apibūdina paveikslą „Mano tėvai“: „Šis darbas yra ikona. Kulvianskis šiame paveiksle sujungė viską, kas jam buvo brangu vaikystėje ir jaunystėje. Tai žvilgsnis atgal pilnas intymumo ir meilės, bet be sentimentalumo – prisiminimas, kurį jis visą gyvenimą saugojo kaip brangenybę.“\r\n\r\nJo darbai tuo metu sulaukė didelio pripažinimo, buvo rodomi svarbiose parodose Ciuriche, Prahoje, Berlyne, Amsterdame.\r\n\r\n1932 m. – pirmoji Izaijo Kulvianskio paroda tėvynėje Kaune. Ji veikė nuo sausio 16 d. iki vasario 16 d. centriniame banke Laisvės alėjoje 76. Parodos kataloge pristatyti 74 kūriniai, tačiau dėl vietos stokos eksponuoti 50.\r\n\r\n1933 m. kovą vėl jo karjera staiga nutraukiama. Kulvianskis buvo priverstas emigruoti. Draugams įspėjus nebegalėjo įžengti į savo butą. Tik dėka draugo tapytojo Max Dungerto (1896–1945) išliko trys garsiausi Kulvianskio nutapyti paveikslai. Jis slapta išnešė juos iš dirbtuvės ir vėliau nusiuntė į Tel Avivą.\r\n\r\nPriverstas emigruoti Kulvianskis prarado visą asmeninį turtą ir kūrinius, o svarbiausia nutrūko jo sėkmingai besivystanti meninė karjera.\r\n\r\nPer Italiją Kulvianskis iškeliavo į Palestiną. Sunkiomis sąlygomis jis ten susikūrė naują egzistenciją. Jis tapo vienu „Izraelio dailininkų sąjungos“ kūrėjų, 1934–1935 kartu su skulptorium Georgu Leschnitzeriu (1885–1950) Tel Avive įkūrė dailės mokyklą.\r\n\r\n1938 m. Kulvianskis suprojektavo žydų Palestinos paviljoną Niujorko pasaulinei parodai.\r\n\r\n1937-1938 m. jis dalyvauja eilėje parodų Tel Avive ir Jeruzalėje.\r\n\r\nPalestinoje Kulvianskis kūrė portretus , autoportretus ir peizažus, pastaruosiuose vis daugiau dėmesio skirdamas atmosferos perteikimui. Jo kūrinius perka muziejai ir privatūs kolekcionieriai. 1940 m. jis pagerbiamas Tel Avivo meno premija ir 1941 m. žydų agentūros premija. Daugelio darbų buvimo vieta deja šiandien nežinoma, nes juos pirko privatūs žmonės.\r\n\r\n1940–1950 m. jis taip pat kūrė dekoracijas ir kostiumus nacionaliniame teatre.\r\n\r\n1940 m. Izaijas Kulvianskis vedė Susi Offenbacher iš Niurnbergo.\r\n\r\n1949 m. dėl prastėjančios sveikatos, nepalankaus klimato ir noro vėl dirbti senoje kultūrinėje aplinkoje Kulvianskis nusprendžia grįžti į Europą. Po metų buvimo Čekoslovakijoje jis nuo 1950 m. su savo žmona Susi pakaitom gyveno Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Šiuo periodu vėl daug dėmesio skyrė skulptūrai. Kurdamas konstruktyvistines skulptūras iš plieno ir geležies.\r\n\r\nNuo 1952 iki 1960 m. vasaros mėnesiais jis praleisdavo Oudeuil miestelyje, Prancūzijoje, o žiemas Vokietijoje, Niurnberge žmonos gimtinėje. Šiuo periodu Kulvianskis gyveno labai užsidaręs. Jo sveikatos stovis nuolat kaitaliojosi, dažniausiai į blogąją pusę.\r\n\r\n1952–1956 m. Kulvianskis buvo „Prancūzijos menininkų tapytojų ir skulptorių asociacijos narys“ ir nuo 1956 iki 1968 m. jis eksponavosi „Nepriklausomų menininkų salone“.\r\n\r\n1958 m. Izaijas Kulvianskis gavo Vokietijos pilietybę.\r\n\r\n1960 m. Kulvianskis dalyvavo parodoje „Berlynas – laisvės vieta menui“ (vok. Berlin – Ort der Freiheit für die Kunst), kuri buvo rodoma ir Reklinghauzene, Vienoje, Osle ir Helsinkyje. Berlyno dailės muziejus (vok. Berlinische Galerie) įsigijo jo paveikslą.\r\n\r\n1969 m. Kulvianskis sugrįžo į Berlyną. Stipriai pablogėjus sveikatai jis tikėjosi pagerėjimo sulaukti Anglijoje. Pradžioje Londone jautiesi geriau, deja, po to sekė visiškas pablogėjimas.\r\n\r\n1970 m. lapkričio 27 Izaijas Kulvianskis mirė Londone. Palaidotas žydų kapinėse (angl. The Liberal Jewish Cemetery) Vilesdene (Willesden), Londone.\r\n\r\n1996 m. sausio 6 mirė jo žmona Susi Kulvianski, kuri savo vyrą iki pabaigos su meile slaugė ir rūpinosi jo kūrybiniu palikimu. Palaidota šalia savo vyro Londone.\r\n\r\nIzaijas Kulvianskis mums svarbus ne tik kaip aktyvus ir sėkmingas modernizmo judėjimo Vokietijoje iki nacionalizmo dalyvis, bet ir savo kilme iš Lietuvos. Vienas jo pripažintų ir šiandien šedevru laikomų paveikslų „Mano tėvai“ (1925) – puikus menininko tėvų portretas ir tuo pačiu išraiškingas ano meto Jonavos žydų gyvenimo būdo kaip ir viso miesto architektūros ir atmosferos atspindys.\r\n\r\nŠiandien beveik visas kūrybinis Izaijo Kulvianskio palikimas saugomas Berlyno galerijoje, Modernaus meno, fotografijos ir architektūros krašto muziejuje (vok. Die Berlinische Galerie – Landesmuseum für Moderne Kunst, Fotografie und Architektur).\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/sammlung-online.berlinischegalerie.de:443\/eMP\/eMuseumPlus?service=ExternalInterface&module=artist&objectId=7517&viewType=detailView","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.50405,"lng_wgs":13.39839,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/izaijo-kulvianskio-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fb3e569d-9241-4907-a943-8d160d0a6280","_revision":"34d76e9f-5765-4053-acec-a003bd542dea","id":"b4233abd62f9917","pavadinimas":"Gaičiūniškės","aprasymas":"Gaičiūniškių dvarą XVII a. pradžioje valdė Peteris Nonhartas (Peter Nonhart) — Vilniaus miestietis architektas, kilęs iš vokiečių šeimos, gyvenusios Tartu ir turėjęs karališko architekto titulą. Po 1610 m. Vilniaus gaisro jis atstatė Vilniaus Žemutinės pilies rūmus, gavo valdovo privilegiją steigti mūrininkų ir stalių cechą Vilniuje. Už nuopelnus kare su Maskva ir Švedija buvo apdovanotas didelėmis žemės valdomis. 1611 m. Gaičiūniškėse Nonhartas pasistatė namą-tvirtovę su keturiais gynybiniais bokštais kampuose. Apsauginius žemės pylimus įrengė fortifikacijos inžinierius Van Dodenas. Ansambliui priklauso ir Petro Nonharto dukters Zuzanos Nonhart-Chreptavičiūtės 1633 m. pastatyta Evangelikų liuteronų bažnyčia. Tai nedidelis gotikos ir renesanso stilių paminklas su didžiuliais kontraforsais, kur įrengtas šeimos mauzoliejus. Dabar iš šio monumentalaus pastato likę griuvėsiai.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė); Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1611 m.","miestas":"Gaičiūniškės","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.25283,"lng_wgs":25.43419,"autoriai":"Peter Nonhart","susijusios_asmenybes":"Zuzana Nonhart-Chreptavičiūtė","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gaiciuniskes"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"20a0ff8f-862e-432c-b1b6-87f0382c289e","_revision":"22141635-380c-47c6-b07a-11dc2b7ace47","id":"b42b9e8ff20ce99","pavadinimas":"Kijevas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Gediminas, Algirdas, Vladimiras Algirdaitis, Skirgaila, Jonas Alšėniškis, Aleksandras Olelka, Martynas Goštautas, Jonas Chodkevičius.\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.,\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vienas seniausių miestų buvusių LDK sudėtyje, kurio istorija glaudžiai susijusi su senąja Lietuvos istorija.\r\n\r\nKijevas (ukr. Київ, Kyiv) šaltiniuose pirmą kartą minimas 860 m., tačiau archeologai tvirtina, kad didesnės gyvenvietės čia būta jau V a. Miestui iškilti padėjo tai, kad jis įsikūrė prie kelio iš Baltijos jūros regiono į Bizantiją, su kuria miestas nuo X a palaikė ryšius. 988 m. didysis kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius priėmė krikščionybę, o 1037 m. buvo užbaigtas Šv. Sofijos - tokio pat pavadinimo kaip ir Konstantinopolio šventovė - soboras, kuris išliko iki šiol. 1240 m. Kijevą užkariavo mongolai. XIV a. pradžioje Kijevas pateko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtakon. \r\n\r\nKijevas buvo pats reikšmingiausias rytų slavų stačiatikybės centras tiek iki patenkant į Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, tiek po Liublino unijos, kuomet miestas atiteko Lenkijos Karalystei. Simbolinę Kijevo galią liudija ir tai, kad Rusijos istorijos vadovėliai ir šiandien pradedami nuo Kijevo. Tad pažintis su šio miesto istorijos paminklais leidžia priartėti prie senosios Lietuvos kultūros, kurioje stačiatikiškoji tradicija atliko labai svarbų vaidmenį.\r\n\r\nKijevą XIV a. 3 dešimtmetyje paima Gediminas, paprastai teigiama - Gedimino žygio 1322-23 m. metu. Šiais metais pirmą kartą šaltiniuose paminimas ir Vilniaus vardas. 1331 m. Kijevą valdė kunigaikštis Teodoras, kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Gedimino broliu, tačiau galutinai Kijevą prie Lietuvos prijungė Algirdas. Istoriografijoje nėra nusistovėjusi viena nuomonė kada Kijevo žemė prijungta prie LDK - Gedimino ar Algirdo laikais po mūšio prie Mėlynųjų Vandenų (1362). Pastaruoju metu linkstama prie ankstesnės datos, o Algirdo prijungimas įvardijamas kaip antrasis.\r\n\r\nKijevo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Vladimiras, kuriam valdant buvo atstatytas mongolų suniokotas senas ir garsus Pečorų vienuolynas, kuris ilgainiui tapo atskira miesto dalimi su savo sienomis ir gatvėmis. LDK laikais Kijevo centras buvo Žemutiniame mieste, vadinamame Podilu, virš kurio, ant vadinamojo Pilies kalno, buvo iškilusi lietuvių pilis su 18 bokštų.\r\n\r\n1395-97 m. Kijevą valdė Algirdo sūnus Skirgaila. Vytautas panaikino Kijevo savarankiškumą ir pradėjo miestui pats skirti vietininkus - pasiuntė ten ištikimą savo tarną kunigaikštį Joną Alšėniškį (savo antrosios žmonos Julijonos Alšėniškytės tėvą). Alšėniškiai tapo Kijevo vietininkais – susiformavo savotiška lietuviškos kilmės Kijevo kunigaikščių Alšėniškių dinastija. Vėliau Kijevą valdė Vladimiro Algirdaičio palikuonys Olelkaičiai.\r\n\r\n1471 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Kijevui valdyti skyrė Martyną Goštautą. Kaip kataliko ir nekunigaikštiškos kilmės jo nepripažino stačiatikiai kijeviečiai (reikalavo vaivada skirti Mykolą Olelkaitį arba kitą kunigaikštiškos kilmės stačiatikį). Martynas Goštautas su kariuomene užėmė miestą ir privertė gyventojus pripažinti lietuvių valdžią.\r\n\r\n1470-1569 m. Kijevas buvo valdomas vaivadų, kurie rezidavo pilyje. 1482 m. Kijevo vaivada tapo Jonas Chodkevičius.\r\n\r\nLietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1494 m. Kijevui suteikė miesto savivaldos teises.\r\n\r\nLietuva Kijevą valdė iki 1569 m. - Liublino unijos. Žygimantas Augustas Kijevą ir kitas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir prijungė prie Lenkijos Karalystės.\r\n\r\nIki XVII a. vidurio Kijevas buvo vaivadijos centras Lenkijos sudėtyje. 1649 m. Kazokų sukilime prieš Abiejų Tautų Respubliką Kijevas parėmė kazokų vadą Bogdaną Chmelnickį. Šiam pasidavus Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdžiai, pagal Andrusovo taiką 1667 m. Kijevą ATR laikinai perdavė  Rusijai iki 1669 04 15 d., tačiau Rusija Kijevo negrąžino ir 1686 m. Kijevas galutinai prijungtas prie šios valstybės. Rusijos imperatorius Petras I ėmė mažinti Kijevo turėtą autonomiją ir pradėjo kolonizuoti bei rusinti Dešiniakrantę Ukrainą.\r\n\r\n1833 m. Kijeve iš caro valdžios uždaryto Vilniaus universiteto likučių buvo įkurta aukštoji mokykla, kuri ilgainiui tapo didžiausia Ukrainos mokslo įstaiga.\r\n\r\nPer Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo smarkiai sugriautas, nukentėjo daug senosios architektūros paminklų, tačiau nemažai jų dar iki karo buvo sunaikinta sovietų valdžios nurodymu. Svarbiausi Kijevo paminklai yra atstatomi. Dabartinė atnaujintų paminklų išvaizda skiriasi nuo to, kaip jie atrodė XIV-XVI a., kai Kijevą valdė Lietuva, tačiau apsilankymas senajame Kijeve padeda suprasti koks artimas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšys su turtinga Bizantijos kultūra, kurios svarbus centras buvo Kijevas. Pavyzdžiui Šv. Sofijos soboras pastatytas 1037 m., tačiau jame rasime ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakų. Abiejų Tautų Respublikoje sudarius bažnytinę uniją, Kijevo Šv. Sofijos soboras tapo unitų šventove. 1633 m. buvo pradėtas šventovės remontas, po kurio jis įgijo barokinį pavidalą, kurį išlaikė iki šiol. Šv. Sofijos soborą supantys statiniai daugiausia statyti XVIII a., kai Kijevas jau priklausė Rusijai, tačiau jie visi yra baroko stiliaus - tai liudija Lietuvos ir Lenkijos kultūros įtaką.\r\n\r\nSu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija ypač susijęs Kijevo Pečiorų lauros kompleksas ir Kijevo pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nVaišvilaitė, Irena, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/martynas-gostautas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Kijevas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.46843,"lng_wgs":30.51911,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kijevas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"22fe5d3b-a3fc-4b3f-8cd6-48a7c93d153a","_revision":"e42ced49-ff00-46e1-a34d-341e9286e0e4","id":"b455057d2d75e44","pavadinimas":"Chotynas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jonas Karolis Chodkevičius, Jonas Sobieskis, Mykolas Kazimieras Pacas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su svarbiais Abiejų Tautų Respublikos mūšiais.\r\n\r\nChotynas (Хотин, Khotyn) niekuomet nepriklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijai, tačiau miesto pilis yra Abiejų Tautų Respublikos kovų su turkais simbolis, abiejų Chotino mūšių (1621 ir 1673 m.) vieta.\r\n\r\nChotino pilis – viena stipriausių tvirtovių Rytų Europoje. Dešiniajame Dniestro krante (turkų pusėje) stovinčioje pilyje šeimininkai nuolat keitėsi. 1373 m. Chotinas pateko į Moldovos kunigaikštystę, tapo kunigaikščio rezidencija. Moldovos kunigaikščio sprendimu pilis buvo ženkliai perstatyta – pastatytos 5 m. storio ir 40 m aukščio sienos, iškasti gilūs rūsiai. Moldovos kunigaikštijos laikais Chotynas tapo ir svarbiu amatų bei prekybos centru tarp Azijos ir Europos, kur pirkliai atvykdavo iš visos Europos, pirmiausia iš Lenkijos karalystės ir LDK. XVI a. Chotyną iš moldavų perėmė lenkai, iš jų vėl Moldova (kaip turkų vasalai), 1650 ir 1652-1653 m. tvirtovę paėmė kazokai, XVIII a. Chotinas tiesiogiai buvo įjungtas į Osmanų imperiją. Veikiausiai dabartinę išvaizdą pilis įgavo valdant turkams.\r\n\r\nPilis išgarsėjo dėl 1621 m. Chotino (Chocino) mūšio. Turkų sultono Osmano II armiją (200 tūkst. turkų-totorių karių) pasitiko ir jų puolimą atrėmė LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama lietuvių ir lenkų (35 tūkst.) bei sąjungininkų Zaporožės kazokų kariuomenė (40 tūkst). Senyvo amžiaus didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius mūšio lauke mirė. J. K. Chodkevičius - Žemaitijos seniūnas, Kretingos įkūrėjas, vienas žymiausių 17 a. 1–2 dešimtmečio Europos karvedžių.\r\n\r\n1673 m. įvyko kitas Chotino mūšis. Lenkų kariams vadovavęs etmonas Jonas Sobieskis ir lietuvių kariams vadovavęs LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas laimėjo dar vieną mūšį prieš turkų Huseino Pašos kariuomenę, susigrąžino turkų užimtą pilį. Ši pergalė jungtinės kariuomenės vadui Jonui Sobieskiui lėmė Lenkijos-Lietuvos karūną – J. Sobieskis buvo išrinktas valstybės karaliumi.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/chotino-musis\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jonas-karolis-chodkevicius\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/chotino-musis-1\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII a.","miestas":"Chotynas","salis":"Ukraina","lat_wgs":48.52181,"lng_wgs":26.49858,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/chotynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aa44e57c-9f9f-4e04-8b3f-5c6f0e7f4bf3","_revision":"e4aa19a1-5b24-45e0-898d-6c4ae022cf9a","id":"b4cc25e75803d5d","pavadinimas":"Oršos mūšio vieta","aprasymas":"Oršos mūšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos karo (1512–22 m.) mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. prie Oršos miesto. Per Oršos mūšį LDK kariuomenę (vadas Konstantinas Ostrogiškis) sudarė apie 30 000 žmonių (buvo lenkų algininkų ir savanorių, daugiausia Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rūmininkai), Rusijos kariuomenę – apie 80 000 žmonių (vadas Ivanas Čeliadninas). Mūšis baigėsi visuotiniu panišku Rusijos kariuomenės bėgimu ir jos persekiojimu. Laimėjo geriau ginkluota ir taktiškai manevringesnė LDK kariuomenė.\r\n\r\nXV amžiui perkopus į antrąją pusę Lietuva atsidūrė naujo pavojaus akivaizdoje, nauja grėsminga jėga iš rytų kėsinosi sunaikinti lietuvių valstybę. Maskvos kunigaikščiai ėmė vykdyti agresyvią ekspansinę politiką, prisiimdami sau krikščionybės gynėjų vaidmenį, svarbiausiu jų tikslu tapo siekis valdyti visus stačiatikius. Tuo laikotarpiu susiformavo Maskvos, kaip „trečiosios Romos“ – naujojo pasaulio centro, ideologinė koncepcija. Maskvos kunigaikštystė pamažu nustojo paisyti nusilpusių ir skilusių į kelias valstybes savo šeimininkų – totorių valios, palaipsniui užvaldė atskiras savarankiškas rusiškas kunigaikštystes, galiausiai nukreipė savo žvilgsnį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, pirmiausia į rytines jos žemes, kuriose gyveno Lietuvos stačiatikiai rusėnai. XV a. pabaigoje sustiprėjusi Maskvos valstybė pradėjo sistemingą Lietuvos puolimą. Po pirmųjų dviejų Lietuvos ir Maskvos karų (1492–1494 m. ir ypač 1500–1503 m.) Lietuva prarado didelę rytinės teritorijos dalį. Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui II, Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III siekė būti išrinktas į Lietuvos sostą. Didžioji dalis politinio elito suvokė, kad tai gali baigtis Lietuvos valstybingumo praradimu, ir valdovu išrinko Jogailaitį – Aleksandro II jauniausiąjį brolį Žygimantą (Zigmantą) Senąjį. Tai sukėlė dar vieną konfrontaciją su Maskva.\r\n\r\nPagrindinės abiejų kariaujančių pusių pajėgos susitiko ties Orša rugsėjo 8 d. per Švč. Mergelės Marijos gimimo šventę. Maskvos kariuomenė išsidėstė kairiajame Dniepro krante, ties jo intaku Kropivna. Lietuvos kariuomenė ėmė keltis per Dnieprą, dalis kariuomenės kėlėsi per brastą, kita dalis – atokiau, per pontoninį tiltą, pastatytą iš statinių ir valčių. Priešas negalėjo matyti visos kariuomenės persikėlimo metu ir nustatyti jos dydžio. Maskvėnai nesutrukdė lietuviams keltis per upę, nes tikėjosi dėl savo kiekybinės persvaros sutriuškinti pagrindines Lietuvos pajėgas, kai jos visos persikels per upę, kad pralaimėję lietuviai jau nebeturėtų jokios galimybės atsitraukti. Ostrogiškiui pavyko slapta nuo priešo išdėstyti savo rezervus ir dalį artilerijos pabūklų paslėpti užmaskuotose pozicijose. Persikėlusi ir susigrupavusi Lietuvos kariuomenė stojo prieš rusų kariaunos gretas.\r\n\r\nGaliausiai į puolimą pajudėjo pagrindinės Čeliadnino pajėgos, jos užgulė lietuvių ir jų sąjungininkų rikiuotę, tačiau neįstengė parblokšti centre buvusių pėstininkų ir sunkiosios kavalerijos rikiuočių. Tuomet flange, kuriame buvo pašauktiniai lietuvių bajorai, prasidėjo atsitraukimas. Rusai, manydami pralaužę priešo gynybą, ėmė veržtis pro rikiuotėje atsiradusią tuštumą. Besitraukiantys lietuviai įviliojo priešą į uždarą, iš anksto parinktą, vietą tarp eglyno ir skardžio, kur pasaloje maskvėnų jau laukė artilerijos pabūklai. Netikėta ir taikli Lietuvos kariuomenės artilerijos ugnis „ėmė šluoti\" maskvėnų gretas. Pasinaudoję sumaištimi, persigrupavę lietuviai perėjo į kontrataką. Priešas visiškai pakriko ir ėmė bėgti iš mūšio lauko. Lietuvių raiteliai persekiojo bėgantį priešą.\r\n\r\nĮ nelaisvę pateko tūkstančiai maskvėnų, tarp jų ir pats Ivanas Čeliadninas ir daugelis žemesniųjų vadų. Lietuva patyrė nedidelių nuostolių. Maskvėnai ilgai neatsigavo po tokio pralaimėjimo. Lietuviai atsiėmė daugelį šios kampanijos metu priešo užimtų teritorijų, tačiau svarbiausios tvirtovės – Smolensko atsiimti nepavyko, jis rusų valdžioje liko dar šimtą metų.\r\n\r\nTačiau svarbiausias tikslas pasiektas - giluminė Lietuvos teritorija buvo apsaugota nuo stambaus priešo įsiveržimo, Maskvos karinis potencialas buvo susilpnintas ir gan ilgą laiką maskvėnai nebegalėjo rengti žygių į Lietuvą. Karo veiksmai tapo nebe tokie intensyvūs ir galiausiai 1522 m. buvo sudarytos paliaubos. Žinia apie lietuvių pergalę plačiai nuskambėjo per visą Europą. Šventosios Romos imperija nustojo remti Maskvą ir Habsburgai savo santykius su Jogailaičiais išsprendė diplomatinėmis priemonėmis. Vakarų Europoje pradėjo formuotis Maskvos, kaip agresyvios ir civilizuotoms krikščionių šalims priešiškos valstybės, įvaizdis.\r\n\r\nKonstantinas Ostrogiškis (1460–1530) - vienas pirmųjų Lietuvos didžiųjų etmonų, kilęs iš rusėniškų LDK žemių. Lietuvoje XV–XVI a. aukštas pareigas galėjo eiti tik katalikai. Ostrogiškis, būdamas stačiatikis, didžiuoju etmonu tapo dėl savo išskirtinių sugebėjimų mūšio lauke ir didelio lojalumo Lietuvos sostui. Nuo jaunystės K. Ostrogiškiui teko dalyvauti kovose su totoriais, kur ir atsiskleidė jo karvedžio\r\ntalentas. Kilus karui su Maskva, didysis etmonas prie Vedrošos 1500 m. patyrė didžiausią savo nesėkmę ir pateko į maskvėnų nelaisvę. 1506 m. jis buvo priverstas raštiškai prisiekti ištikimybę Maskvai ir net dalyvavo Maskvos pusėje kovose prieš totorius. Pasitaikius progai jis 1507 m. pabėgo ir grįžo į Vilnių. Valdovas Žygimantas Senasis jį tuoj pat sugrąžino į senąsias didžiojo etmono pareigas. K. Ostrogiškis vadovavo Lietuvos kariuomenei ginant LDK nuo Krymo totorių ir atsinaujinusiose kovose su Maskva, 1514 m. pasiekė savo garsiąją pergalę prie Oršos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/orsos-musis\/\nKarolis Zikaras, Oršos mūšis 1514, LR Krašto apsaugos ministerija: https:\/\/kam.lt\/wp-content\/uploads\/2022\/03\/orsos-musis-liet.pdf","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1514 m.","miestas":"Hatkauščina","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.54223,"lng_wgs":30.58633,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/orsos-musio-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f8641e75-f622-4e44-b964-ab0228edb264","_revision":"e6f95e93-3791-4770-b73c-e48a8b472245","id":"b4f3da3b0b7ca8b","pavadinimas":"Paminklas žuvusiems už Lietuvą Adelaidėje","aprasymas":"Minint Lietuvos kariuomenės atkūrimo 50-metį Lietuvių namų sodelyje buvo pastatytas paminklas žuvusiems už Lietuvą prisiminti. Paminklo bareljefą sukūrė ir išliejo skulptorė Ieva Pocienė, statybos darbams vadovavo latvių kilmės lietuvių architektas Karolis Reisonas. Statybos darbus atliko ramovėnai. Po paminklo tituliniu akmeniu yra įmūrytas paminklo pašventinimo aktas, sauja Lietuvos žemės ir Nepriklausomos Lietuvos monetos. Atidengtas 1968 m. lapkričio 24 d. Paminklas vaizduoja mirusį arba mirštantį vyrą laikančią moterį. Moteris ryši tautinį ištekėjusios moters nuometą. Paminklo pagrindas dekoruotas Gediminaičių stulpais ir Dvigubu kryžiumi, viršus puoštas lietuviško stiliaus metalo kryžiumi. Šalia šio paminklo taip pat pastatytas tradicinis lietuviško stiliaus medinis kryžius ir du vėliavų stulpai.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/salithohistory.blogspot.com\/2013\/03\/memorial-to-fallen.html","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1968 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.92085,"lng_wgs":138.62622,"autoriai":"Karolis Reisonas; Ieva Pocienė","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-zuvusiems-uz-lietuva"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b3d6463b-7ae3-40d2-aa83-c782e8b09783","_revision":"a809185a-1da7-4706-a489-de7d25630276","id":"b58cdc5fd191f6c","pavadinimas":"Kajetano Sosnovskio kūriniai","aprasymas":"Kajetanas Sosnovskis gimė 1913 kovo 28 d. Vilniuje; jauniausias iš septynių Aleksandro ir Malvinos Ogonowski vaikų. Tėvas – geležinkelininkas, motina – namų šeimininkė. Vaikystėje Kajetanas sirgo kaulų tuberkulioze, kuri pagydyta paliko pėdsakus. Penki jo broliai ir seserys mirė ankstyvoje vaikystėje.\r\n\r\n1920 m. Sosnowskių šeima persikėlė į Chelmą. Ten 1922–1934 m. menininkas baigė pradinę ir vidurinę mokyklą, mokytojų seminariją. Ypač domėjosi muzika (mokėsi groti smuiku ir violončele), tiksliaisiais mokslais ir tapyba.\r\n\r\n1935–1939 m. studijuoja Varšuvos dailės akademijoje tapybą pas Tadeuszą Pruszkowskį (1888–1942) ir Wojciechą Jastrzębowskį (1884–1963).\r\n\r\n1939 m. baigęs studijas persikelia į Siedlce. Susituokia su Henryka Jarosinski ir susilaukia sūnaus. Santuoka greitai išyra.\r\n\r\n1947–1949 m. vadovavo meno savaitrasčiui „Kuźnica\".\r\n\r\n1955 m. Sosnowskis prisijungė prie menininkų susivienijimo Grupė 55 (lenk. Grupa 55), dar vadinamo ir Senamiesčio grupė (lenk. Staromiejska) su grupės nariais Marianu Boguszu (1920–1980), Zbigniewu Andrzejumi Dłubaku (1921–2005). Šalia studijų uždarbiauja mokytojaudamas ir iliustruodamas knygas.\r\n\r\n1944 m. surengia pirmą savo parodą savo dirbtuvėje Siedlece.\r\n\r\n1944–1946 m. aktyviai dalyvauja politiniame ir meniniame gyvenime. Gyvena ir dirba Lodzėje.\r\n\r\n1946 m. susituokė su Zofia Czerwinska. Gimė duktė. Po dviejų metų jie išsiskyrė.\r\n\r\n1949 m. persikėlė į Varšuvą, ten susipažino su filologe Wanda Leopold (1920–1977) iš ilgalaikio ryšio gimė duktė Honorata ir sūnus Martinas.\r\n\r\nSu Marianu Boguszu, Zbigniewu Andrzejumi Dłubaku, Andrzejum Szlagieru, Andrzej Zaborowski (1926–2002) ir Barbara Zbrożyna (1923–1995) dalyvauja kartu parodose ir 1956 m. įkuria legendinę galeriją Kreivas ratas (lenk. Krzywe Koło) Varšuvoje. Su šia galerija Lenkijoje atsirado naujas autorinės galerijos eksponuojančios tik šiuolaikinį eksperimentinį meną tipas. Ji tapo prototipu visai eilei kitų.\r\n\r\nKajetanas Sosnovskis taip pat buvo iniciatorius erdvinių formų bienalės galerijoje El (lenk. Galerii El) Elbinge. 1972 m. jis įkūrė galeriją 72 (lenk. Galerii 72) Chełme.\r\n\r\nSosnovskis savo abstrakčioje kūryboje eksperimentuoja su meninėmis technikomis, panaudoja ir netapybines medžiagas, pasiekia didelės formalios kompozicijų įvairovės kaip ir aktyvaus santykio su erdve.\r\n\r\n1955–1956 m. Sosnowskis sukūrė paveikslų ciklą „Lyrinis dienoraštis“ (lenk. Pamiętnik liryczny), kuriuo atsisveikino su postimpresionizmu bei realizmu ir pradėjo vis stiprėjantį daiktiškumo atsisakymo procesą.\r\n\r\n1958–1959 m. jis dirba prie abstrakčių baltų paveikslų ciklo (lenk. Obrazy białe). Tai – materialus geometrinių formų paveikslai nutapyti vien tik balta spalva.\r\n\r\n1959–1960 m. cikluose “Biblijiniai portretai” ir “Erotika” (lenk. Portrety biblijne, Erotyki) abstrakcijoms būdingas priemonių asketizmas ir subtilios šviesios spalvos.\r\n\r\n1963–1965 m. ciklą „Tušti paveikslai“ (lenk. Obrazy puste) tapytojas tapo be teptuko, delnu betarpiškai braukdamas dažus per drobės plokštumą.\r\n\r\nApie 1965 m. pradėtą naują ciklą Sosnovskis rašė: „pasirodė „Poliptikai“ (lenk. Poliptyki), paveikslai, kurie pagal Plancko dėsnį atskleidžia spalvų kaip kvantinės energijos vertę ... ir „Poliptikuose“ raudonos ar oranžinės tapo tarsi altoriumi žydrai spalvai, kuri turi daugiausiai energijos kvantų.“\r\n\r\n1969 m. apdovanojamas dailės kritikų Cypriano Kamilio Norwido (1821–1883) vardo premija. Žiuri motyvuoja sprendimą: „Premija Kajetanui Sosnowskiui paskirta už didelius pasiekimus ilgamečių ir nuoseklių ieškojimų kelyje sprendžiant šviesos ir spalvos problemas. Savo parodoje eksponuotuose „Poliptikuose“ menininkas rado būdą išreikšti mokslo srities optikos problematiką sujungdamas ją į novatorišką sintezę su kontempliacine ir emocionalia veikla.“\r\n\r\nTaip pat ir vėlyvam periode menininkas be paliovos eksperimentavo. Jis kūrė siūtus paveikslus, reljefus išpjautus iš medžio ir asimetriškas erdvines struktūras.\r\n\r\nSosnovskis vienas iš labiausiai pripažintų Lenkijos avangardinio šiuolaikinio meno kūrėjų. Jo kūriniai buvo ir yra rodomi visoje eilėje svarbiausių apžvalginių lenkų meno parodų skiriamų abstrakčiai tapybai, konstruktyvizmui ir konceptualiam menui.\r\n\r\nKajetano Sosnovskio kūriniai saugomi Nacionaliniame dailės muziejuje ir Šiuolaikinio meno centre Varšuvoje, Nacionaliniame muziejuje Gdanske, Architektūros muziejuje Vroclave, Nacionaliniame muziejuje Poznanėje, Dailės muziejuje ir Tekstilės muziejuje Lodzėje, Srities muziejuje Chełme, Torūnėje ir Košaline, Muziejuje Zeliona Gura ir Pamario muziejuje Sluske.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nKajetano Sosnovskio kūriniai \"Zachęta\" galerijoje Varšuvoje: https:\/\/zacheta.art.pl\/pl\/kolekcja\/artysci\/kajetan-sosnowski","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.23938,"lng_wgs":21.0118,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kajetano-sosnovskio-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"75f8e32c-40f1-40a2-887e-dc6ddd124eee","_revision":"8eae0de3-6170-49aa-998a-ac482e56f146","id":"b5b8f1898413970","pavadinimas":"Ivenčiaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir vienuolynas","aprasymas":"Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją Ivenčiuje mena išlikęs pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios kompleksas. Pranciškonus čia 1702 m. pasikvietė Minsko stalininkas Teodoras Vankavičius ir įkurdino juos prie parapinės bažnyčios. 1740—1762 m. pastatyta nauja vėlyvojo baroko architektūros dvibokštė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, išlikusi iki mūsų dienų. 1868 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1880-1885 m. bažnyčia paversta stačiatikių cerkve. Po Pirmojo pasaulinio karo grąžinta katalikams, 1948 m. uždaryta, 1994 m. vėl grąžinta tikintiesiems. Dabar čia vėl įsikūrę pranciškonai.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1762 m.","miestas":"Ivenčius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.89119,"lng_wgs":26.73764,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ivenciaus-sv-arkangelo-mykolo-baznycia-ir-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"491717d9-952e-4f56-a7f5-97ca491d1ceb","_revision":"6d89725c-6078-41e0-aa58-5ae2b99bd5d5","id":"b608709e03ab76f","pavadinimas":"Juozapo Albino Herbačiausko kapas","aprasymas":"Herbačiauskas Juozapas Albinas - dviejų kalbų, dviejų kultūrų – Lietuvos ir Lenkijos – autorius, publicistas, literatūros kritikas. Vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje. Gimė1876 10 20 Lankeliškiuose (Vilkaviškio apskr.), mirė 1944 12 03 Krokuvoje.\n20 amžiaus pradžioje atsidūrė Krokuvoje, į kurią tada kultūrinių ryšių ir patirties ieškoti traukė Lietuvos meno ir mokslo elitas. Aršaus antikomunisto J. A. Herbačiausko pasaulėvaizdžio formavimuisi turėjo įtakos ne Rusijos komunistinėmis idėjomis persisėmęs socialistinis realizmas, bet Lenkijos karalių rezidencijų, Austrijos-Vengrijos imperijos liberaliausio miesto aplinka. 1901–06 m. Krokuvoje lankė paskaitas Jogailos universitete, 1911–24 m. jame dėstė lietuvių kalbą. 1904 m. Krokuvoje su A. Varnu įsteigė draugiją Rūta, į ją subūrė lenkų intelektualus ir čia studijuojančius lietuvių dailininkus, muzikus, literatus. 1907 m. parengė A. Baranauskui skirtą pirmą lietuvių literatūros almanachą Gabija. Bendravo su sąjūdžio Jaunoji Lenkija (Młoda Polska) atstovais, priklausė Krokuvos bohemai (sakė prakalbas kabarete Zielony Balonik). 1924–33 m. Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Bendradarbiavo žurnaluose Baras, Gaisai. Nusivylęs jo radikalių užmojų neįvertinusia Lietuvos visuomene ir valdžia 1933 m. išvyko į Lenkiją. Gyveno Varšuvoje, nuo 1943m. Krokuvoje.\r\n\r\nBuvo 20 a. pirmos pusės vienas kultūrininkų, siekiančių lietuvių kūrybą atnaujinti pagal modernių reformų reikalavimus. Gyvenimo sąlygos neleido J. A. Herbačiauskui realizuotis kaip menininkui. Visą laiką gyveno skurdžiai. Po savęs J. A. Herbačiauskas paliko tik į lietuvių kalbą neišverstų lenkiškų kūrinių. Mirė Krokuvos slaugos ligoninėje.\r\n\r\nSocializmo epochos metu J. A. Herbačiausko kapas buvo neprižiūrimas. Tačiau dabar, vietos lietuvių dėka, čia dega žvakelės vienam pirmųjų literatūros modernizmą suvokusiam kosmopolitui, labai mylėjusiam Lietuvą.\r\n\r\n \r\n\r\nKarmalavičius Ramutis https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozapas-albinas-herbaciauskas\/\nLRT.lt https:\/\/www.lrt.lt\/naujienos\/kultura\/12\/1129412\/modernizmo-pranasas-herbaciauskas-tikejo-magija-bendravo-su-dvasiomis-paskui-isibaimines-kvietesi-draugus","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1944 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.07322,"lng_wgs":19.95623,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juozapo-albino-herbaciausko-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"355f68a5-7aa9-44ca-9f5f-371300dec321","_revision":"c4358130-d66e-4a34-81c0-a7d0379a9551","id":"b66e285116a0103","pavadinimas":"Viltono Dievo Motinos Seserų koplyčios vitražai","aprasymas":"Lietuviškąjį architektūros ir dailės palikimą sudaro ne tik lietuvių bendruomenės užsakymu sukurti kūriniai. Lietuvių dailininkai ir architektai, siekdami pilnavertiškai prisitaikyti prie emigracijos sąlygų, siekė įprasminti savo kūrybinę veiklą ir platesniame užsakovų rate. Reprezentatyvus šio proceso pavyzdys – dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno įkurta bažnytinio meno studija, 1961 m. laimėjusi tarptautinį konkursą Viltono Dievo Motinos seserų vienuolyno koplyčios vitražams sukurti. Kaip mini V. K. Jonyno darbus tyrinėjusi Rasa Andriušytė-Žukienė: „Šventojo Rašo pasakojimus perteikiantys Jonyno projektiniai piešiniai išsiskyrė nuotaikingumu, trapaus lyrizmo atspalviu figūrų judesiuose ir veiduose. Žiuri manymu, kaip tik tokios „moteriškos prigimties“ spalvos bei piešiniai ypač tinkami vienuolyno koplyčioje.“[1] Menotyrininkės teigimu, Jonyno ir Šeferdo studijos projekte vyraujantys mėlyno stiklo atspalviai žadėjo ramybę bei džiugų susikaupimą[2]. Viltono vienuolynui sukurta vitražų serija yra neabejotinai reikšmingas lietuvių bažnytinio meno palikimas už Lietuvos ribų.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Andriušytė-Žukienė, Rasa. Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras-Jonynas pasaulio meno keliuose. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2007, p. 126–128.\r\n\r\n[2] Ibid.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1961 m.","miestas":"Viltonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.17286,"lng_wgs":-73.43938,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/viltono-dievo-motinos-seseru-koplycios-vitrazai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"49fedcd1-6bc5-48ee-99d2-80c0b7df92f6","_revision":"a95cc0a8-a0e7-482a-9b3f-8f58dc532419","id":"b6ca16659e5af07","pavadinimas":"Mlynivas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, Aleksandras Pranciškus Chodkevičius, Tadas Kosciuška\nSusiję laikotarpiai: 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK didikų giminėmis Višnioveckiais ir Chodkevičiais.\r\n\r\nMiesto pavadinimas Mlynivas (Млинiв, Mlyniv) siejamas su malūnais ant Ikvos upės. Pirmasis vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra iš XVI a. pradžios, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo vietovę.\r\n\r\nXVI a. Mlynivas priklauso LDK kunigaikščiams, vėliau priklausė Višnioveckiams, o nuo XVIII a. miestelis yra Chodkevičių nuosavybė.\r\n\r\n1780 m. Mlynive Chodkevičiai pasistato ankstyvojo klasicizmo dvarą su parku (pagal architekto L. Szlegl projektą). Tai vienas ankstyviausių klasicizmo statinių Voluinėje. Dvarą valdė Aleksandras Pranciškus Chodkevičius (1776 – 1838 m.), Lenkijos kariuomenės karininkas, 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvis. Jam priklausė ir Vilniaus Chodkevičių rūmai Didžiojoje gatvėje, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos Dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija. Iki šiol išlikę Mlynivo rūmai ir dvaro parkas, tvenkiniai. Dvaras tapo svarbiu kultūriniu centru – jame buvo sukaupta gausi biblioteka, archyvas, meno kūrinių kolekcija, veikė teatras ir orkestras. Dabar ansamblis priklauso žemės ūkio mokyklai. 1792 m. čia kurį laiką buvo apsistojęs Tadas Kosciuška.\r\n\r\nI Pasaulinio karo metais (1915 m.) per Mlynivą ėjo fronto linija. Chodkevičių rūmai ir parkas buvo austrų kariuomenės rankose, o miestelis – rusų kariuomenės, todėl dvarvietė stipriai nukentėjo.\r\n\r\nAleksandro Chodkevičiaus lėšomis Mlynive 1830–40 m. buvo pastatyta ir bažnyčia.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVI-XIX a.","miestas":"Mlynivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.50529,"lng_wgs":25.59875,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mlynivas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5c71cd6c-ec4b-4084-ba33-67d39554f221","_revision":"bf1c4a49-4502-42d1-b852-e91b995b1eb7","id":"b72a0e4986c2fa7","pavadinimas":"Bensalemo Šv. Marijos lietuvių nacionalinės kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Bensalemas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.11362,"lng_wgs":-74.93941,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/bensalemo-sv-marijos-lietuviu-nacionalines-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"de080060-7fa5-42f2-8b98-9d6f35a7046c","_revision":"739199a0-9e56-4153-9b05-e52a91bdd047","id":"b752788d985c513","pavadinimas":"Vusterio Šv. Kazimiero mokykla","aprasymas":"Vusterio Šv. Kazimiero parapinė mokykla buvo įkurta kaip neatsiejama seniausios Masačusetso lietuvių parapijos dalis, siekiant suteikti išsilavinimą sparčiai augančiai lietuvių imigrantų bendruomenei. Nors parapija įkurta dar 1894 m., mokykla savo aukso amžių pasiekė XX a. pirmoje pusėje, ypač po to, kai jos valdymą perėmė Šv. Kazimiero seserų kongregacija (SSC). Seserys kazimierietės tapo pagrindiniu edukaciniu varikliu, mokykloje diegusios ne tik bendrąsias žinias, bet ir lietuvių kalbos, istorijos bei tradicijų pagrindus. Dešimtmečius ši įstaiga veikė kaip gyvybiškai svarbus kultūrinis tiltas tarp pirmosios imigrantų kartos ir jų Amerikoje gimusių vaikų, suformuodama stiprią lietuvišką inteligentiją Vusterio apylinkėse.\nArchitektūriniu požiūriu mokyklos pastatas yra būdingas XX a. pradžios amerikietiškos sakralinės edukacijos statinys. Tai monumentalus trijų aukštų raudonų plytų pastatas su aukštais langais, suprojektuotas taip, kad užtikrintų funkcionalumą ir atitiktų to meto sanitarijos bei saugumo standartus. Pastato estetika atspindi Vusterio, kaip pramoninio miesto, charakterį – tvirtas mūras, santūrios linijos ir dekoratyvūs karnizai. Virš įėjimo esantys simboliai ir užrašai liudija apie religinę bei tautinę pastato paskirtį, o pati mokyklos vieta ant kalvos šalia Šv. Kazimiero bažnyčios kūrė vientisą lietuvišką kvartalą, dominuojantį apylinkės panoramoje.\nDabartinė situacija atspindi bendrus demografinius pokyčius Vusterio mieste ir visoje JAV katalikų švietimo sistemoje. Dėl mažėjančio lietuvių kilmės gyventojų skaičiaus istoriniame rajone ir pasikeitusių švietimo poreikių, mokykla kaip lietuviška edukacinė įstaiga savo veiklą nutraukė dar prieš galutinį parapijos uždarymą 2007 metais. Šiuo metu pastatas Waverly gatvėje nebeatlieka savo pirminės funkcijos – jis buvo konvertuotas į gyvenamąsias erdves (apartamentus), tačiau išliko vizualiai atpažįstamas kaip istorinis mokyklos pastatas. Nors lietuviškas žodis jo klasėse nebeskamba, pastatas išlieka svarbiu vietos paveldo objektu, primenančiu apie Vusterio lietuvių įnašą į miesto socialinę ir kultūrinę raidą.\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Corporate Press, 1991.\nDiocese of Worcester. Parish and School Closure Records: St. Casimir Parish History (1894–2007). Official Archives, Worcester, MA.\nWorcester Telegram & Gazette Archives. The Legacy of Waverly Street: From Lithuanian School to Residential Spaces. Historical features (2007–2020).\nSisters of St. Casimir (SSC) Archives. Educational Mission in New England: St. Casimir School, Worcester. Chicago, IL.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vusteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.2559,"lng_wgs":-71.7938,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vusterio-sv-kazimiero-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bb2e3c84-08f2-459b-ad44-ba1f41e5e0b7","_revision":"53955279-0d88-48e1-8cb6-13c26d92d1c4","id":"b7f7a7f1e813704","pavadinimas":"Stanislovo Leščinskio gobelenas Liunevilio pilyje, Liunevilyje","aprasymas":"Liunevilio pilyje saugomas čia gyvenusio Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio gobelenas. Valdovo herbe yra ir vyčiai. Po herbu pavaizduotas Šventosios Dvasos ordinas - aukščiausias Prancūzijos karalystės apdovanojimas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stanislovas-lescinskis","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Liunevilis","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.59483,"lng_wgs":6.49147,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Stanislovas Leščinskis (1677–1766)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/stanislovo-lescinskio-gobelenas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"241f4be7-2577-40bb-9f40-d2d4e2de450e","_revision":"4bef479e-3dc4-4ae3-95e9-7bc316229e0f","id":"b8203ea299163bb","pavadinimas":"Dokumentai Centriniame Evangelikų bažnyčios archyve Berlyne","aprasymas":"Centriniame Evangelikų bažnyčios archyve Berlyne saugomos parapijų bažnytinės knygos, tarp jų ir iš Rytų Prūsijos regiono, į kurį pateko gausiau lietuvių gyvenamos teritorijos. Tarp kitų, čia saugomos Klaipėdos, Juodkrantės, Priekulės parapijų knygos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/ezab.de\/kirchenbuecher\/kirchenbuch-suche.php","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.50593,"lng_wgs":13.42759,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dokumentai-centriniame-evangeliku-baznycios-archyve-berlyne"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"699ba850-00f8-44c5-8c66-ab75ffd6470b","_revision":"f11cb6ad-d12f-4f8a-912c-13ba9dc3ddb9","id":"b83dbe7d95e8381","pavadinimas":"Dresdeno katedra","aprasymas":"Dresdenas 1485 m. tapo Saksonijos hercogų (nuo 1547 m. kurfiurstų) rezidencija. Saksonijos kurfiurstu po brolio mirties 1694 m. tapo Frydrichas Augustas I (1670 Dresdene - 1733 Varšuvoje). Remiamas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos monarchų, saksų kariuomenės, papirkęs įtakingus Abiejų Tautų Respublikos ponus ir slapta persikrikštijęs iš protestantų į katalikus 1697 m. Frydrichas tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustu II (1697–1704 ir nuo 1709). Dėl didelės fizinės jėgos buvo pramintas Stipriuoju. Mirus Augustui II, 1733 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Augustas III (1696 - 1763 m.). Valdant Augustui III Abiejų Tautų Respublika labiausiai smuko. Dėl dažno naudojimosi liberum veto teise Seimas nieko negalėjo nutarti, kariuomenėje pašlijo drausmė, iro valstybės finansai, šalis kentėjo nuo didikų grupuočių kovų ir užsienio valstybių intrigų.\r\n\r\nDresdeno Švč. Trejybės katedrą 1738—1751 m. suprojektavo architektas Gaetano Chiaveri. Šventovės išorės dekorą atliko skulptoriai Lorenzo Mattielli, Paul Meyer ir Jakob Meyer. Ant katedros fasado yra Šv. Kazimiero skulptūra, bei jos fundatoriaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Augusto III herbas su Abiejų Tautų Respublikos heraldika. Čia taip pat saugoma Augusto Stipriojo širdis, palaidotas Augustas III ir jo žmona Marija Žozefa Habsburgaitė.\r\n\r\nKatedra smarkiai nukentėjo 1945 m. Ji buvo restauruota XX a. 9 dešimtmetyje ir XXI a.\r\n\r\n \r\n\r\nSliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/augustas-ii, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/augustas-iii\nSpečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dresdeno-istorija\nMokslo ir enciklopedijų leidybos centras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dresdeno-architektura","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1751 m.","miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05373,"lng_wgs":13.73809,"autoriai":"Lorenzo Mattielli; Jakob Meyer; Paul Meyer","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dresdeno-katedra"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e1166803-7f7f-453d-85b2-be0f19981931","_revision":"1ed499cf-1118-43ce-bca8-87d8508d5cd1","id":"b87089bc48553f0","pavadinimas":"Pijaus Velionskio paveikslas „Kristaus prisikėlimas“","aprasymas":"Velionskis Pijus, Veliuoniškis (lenk. Pius Weloński) (1849 m. Kumelionyse - 1931 m. Varšuvoje) - lietuvių skulptorius. Peterburgo dailės akademijos narys (1881); profesorius (1890). 1867–70 studijavo Varšuvoje, 1872–78 – Sankt Peterburge, 1878–79 tobulinosi Romoje. Nuo 1899 gyveno Varšuvoje. 1904–1915 Varšuvos dailės mokyklos, 1906–1915 ir Varšuvos miesto muziejaus direktorius. Sukūrė akademistinių, eklektinio stiliaus statulų (Gladiatorius 1898, Korevų šeimos antkapinis paminklas Rumbonyse, Alytaus raj. savivaldybė, apie 1908), reljefų (V. Sirokomlės epitafija Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, 1908), medalių, nutapė istorinės ir mitologinės tematikos paveikslų. P. Velionskio studijoje Varšuvos dailės mokykloje mokėsi P. Rimša, V. Grybas. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus.\r\n\r\nPijaus Velionskio paveikslas „Kristaus prisikėlimas“ (1889 m.) saugomas Viešpaties Prisikėlimo kongregacijos bažnyčioje Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nSkubėjūtė Monika, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pijus-velionskis\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1889 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.90757,"lng_wgs":12.48223,"autoriai":"Pijus Velionskis","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-kristaus-prisikelimas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d25f0f71-d4da-4f7d-93a4-bbc36829ed2c","_revision":"288daf7e-735a-45e1-bf81-a0d49441331d","id":"b8f1240a00a696f","pavadinimas":"Kosciuškos vardu pavadintas miesto rajonas Sent Luise","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Kosciuškos vardu pavadintas miesto rajonas Sent Luise.\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Sent Luisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":38.60095,"lng_wgs":-90.2011,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-vardu-pavadintas-miesto-rajonas-sent-luise"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"730b7762-8cb5-4c4d-aec9-b766eb63eb4f","_revision":"9270ba35-5d2e-4482-8d0f-9f1d14ab8e79","id":"b95c740d1578b3c","pavadinimas":"Vasario 16-osios gimnazija","aprasymas":"Vokietijoje, apie 70 kilometrų į pietus nuo Frankfurto prie Maino, Hiutenfeldo miestelyje (Lampertheimo dalis) yra įsikūrusi Vasario 16-osios gimnazija (vok. Privates Litauisches Gymnasium). Tai vienintelė Vakarų Europoje mokykla, kurioje lietuvių kilmės vaikai lietuvių kalba mokosi lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos. Gimnazijoje yra mergaičių ir berniukų bendrabučiai, biblioteka, lietuviška koplyčia, veikia tautinių šokių ansamblis, choras, orkestras.\r\n\r\nGimnazija įkurta 1950 m. liepos mėnesį Dypholco (Diepholz) kareivinėse Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos iniciatyva. 1951 m. švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną, ji pavadinta Lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos vardu. Prireikus grąžinti kareivines, Vokietijos lietuvių bendruomenės iniciatyva už pasaulio lietuvių suaukotus pinigus 1953 m. Hiutenfelde buvo nupirkta Renhofo pilis (vok. Schloß Rennhof) ir 5 ha parkas.\r\n\r\nVėlyvojo klasicizmo (ampyro) stiliumi suprojektuota Rennhofo pilis Hüttenfelde pastatyta 1852–1853 m. vadovaujant Frankfurto baronui Carl'ui von Rothschild'ui, o 1850 m. Rennhofą įsigijo jo tėvas Carl Mayer von Rothschield'as ir ten pradėjo statyti vasaros rezidenciją savo šeimai. Rothschild'ai, garsi žydų šeima iš Frankfurto, rado tai, ko ieškojo, ieškodami vasaros poilsio vaizdingoje Bergstraße'je, ir kadangi kaimyniniame Hemsbache buvo nemaža žydų bendruomenė ir senos žydų tradicijų kapinės, žmonės apsigyveno šalia jų. 1889 m. Rennhofo dvaras iš Rothschild'ų šeimos perėjo į kunigaikščių von Löwenstein-Wertheim-Freudenberg šeimos nuosavybę, o 1917 m. pilis tapo Worms pramonininkų šeimos, baronų Heyl zu Herrnsheim, nuosavybe. Baronas Maksimilian'as von Heyl'as, paskutinis aristokratiškas savininkas, mirė 1952 m. kovo 31 d., ir kadangi Heyl'ų šeima neturėjo palikuonių ir lėšų reikalingiems remonto darbams atlikti, 1952 m. gruodį jie pilį pardavė Hüttenfeldo statybinių medžiagų prekiautojui Philipp'ui Adam'ui Rhein'ui, o vos po kelių mėnesių jis pilį pardavė Lietuvių bendruomenei. Pilį surado ir banko paskolą parūpino tėvas Alfonsas Bernatonis, OFM.  Pilis su sodu, būtinomis renovacijos ir konversijos priemonėmis tuo metu kainavo 333 000 DM, kurias lietuviai rinko visame pasaulyje. 1953 m. balandžio 1 d. Rennhofo pilį su parku 5 ha sklypu nusipirko Vokietijos lietuvių bendruomenė. Šiuo metu pilis yra Heseno žemės kultūros paminklų sąraše DenkXweb - Detailansicht. Lietuviai pilį pavadino  Romuvos vardu\r\n\r\n1965 m. Renhofo pilies parke buvo pastatytas naujas pastatas Vasario 16-osios gimnazijai, o 1972 ir 1987 m. pilies parke pastatyti gimnazijos bendrabučiai. Nuo 1981 m. pilyje įsikūrė Lietuvių kultūros institutas. Lietuvių kultūros institutas Hiutenfelde įkurtas ne tik lietuvių kultūrai ir atminimui išsaugoti, bet ir ryšiams su vokiečiais puoselėti. Lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją lankė daug mokinių, kilusių iš Mažosios Lietuvos. 1950–1965 ketvirtis mokinių buvo kilę iš Mažosios Lietuvos (iš ten atvyko arba jau gimė Vokietijoje).\r\n\r\n1984 m. per kilusį gaisrą sudegė biblioteka, baldai, nukentėjo pastatas. Pilies remonto išlaidas padengė Vokietijos valdžia, Katalikų bažnyčia, išeivijos lietuviai, draudimo bendrovės, buvo paimta banko paskola. Atstatytoje pilyje 1989 m. įrengta gimnazijos biblioteka, muzikos klasės, Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos raštinė, salė, posėdžių kambariai ir Lietuvių kultūros institutas Vokietijoje (čia įsikūręs 1981 m.), butai, III aukšte koplyčia.\r\n\nNuo 1977 m. visi dviejų paskutinių klasių dalykai, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą bei Lietuvos istoriją, dėstomi vokiškai. Nuo 1999 m. gimnazija turi Vokietijos pripažintos gimnazijos statusą, dirba pagal Vokietijos valstybinę mokymo programą, mokosi ir vokiečių tautybės moksleiviai. Pagrindinė dėstomoji kalba – vokiečių. Jaunesniųjų klasių moksleiviams dalis mokomųjų dalykų (biologija, geografija, ekonomika, politika) pasirinktinai dėstoma lietuvių arba vokiečių kalba. Mokslas mokamas, trunka 9 metus – nuo penktos iki tryliktos klasės. Vasario 16-osios gimnazijos brandos atestatas suteikia teisę studijuoti visose aukštosiose mokyklose.\n\n\n\nVasario 16-osios gimnazija glaudžiai bendradarbiauja su Renhofo pilyje įsikūrusiomis Vokietijos lietuvių bendruomene, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjunga, Lietuvių kultūros institutu.\n\n\n\n\nLR ambasados Vokietijoje informacija\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vasario-16-gimnazija\n\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/lietuviska-vasario-16-osios-gimnazija\n\nhttps:\/\/www.gimnazija.de","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai; Dokumentai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1950 m.","miestas":"Lampertheimas","salis":"Vokietija","lat_wgs":49.59918,"lng_wgs":8.58864,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vasario-16-osios-gimnazija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ae1d3cc1-40d2-4817-ad7b-949840009a2d","_revision":"4a23129d-e1df-4fae-92c8-a87aac06c895","id":"b980dd0f1ae6d6a","pavadinimas":"Kleckas","aprasymas":"Klecko istorija mena ankstyvuosius amžius: čia gyventa baltų genčių, X—XII a. Kleckas buvo dregovičių genties sostinė ir pilis, 1127 m. šaltiniuose minimas kaip kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pirmosios pusės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1401 m. Vytautas Didysis Klecką skyrė valdyti savo broliui Žygimantui Kęstutaičui. XVI a. pradžioje miestą ir jo apylinkes siaubė totoriai. 1506 m. rugpjūčio 5-ąją, Marijos Snieginės dieną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalka Mykolas Glinskis prie Klecko pasiekė įspūdingą pergalę prieš totorius — sutriuškino tris kart didesnę priešų kariuomenę. Šiam laimėjimui atminti Mikalojus Radvila Juodasis Vilniaus priemiestyje fundavo bažnyčią, skirtą Marijai Snieginei ir Lietuvos globėjui šv. Jurgiui.\r\n\r\nNuo XV a. Kleckas buvo valdančiosios dinastijos nuosavybė. 1551 m. Žygimantas Augustas jį padovanojo Mikalojui Radvilai Juodajam. Nuo tada Radvilos Klecką valdė apie 400 metų. 1652 m. jam suteiktos miesto savivaldos teisės ir herbas. XVII a. Kleckas buvo gana didelis miestas su pilių kompleksu ir gynybine sistema bei bažnyčiomis. Aukštutinės pilies vietą šiandien žymi gerai išsilaikęs piliakalnis (XI—XVII a.). XVII a. viduryje miestą nusiaubė ir sudegino Maskvos kariuomenė, per Šiaurės karą (1706 m.) Klecką sudegino švedai.\r\n\r\nPirmoji katalikų Švč. Trejybės bažnyčia Klecke pastatyta 1450 m. Mikalojus Radvila Juodasis tapęs evangeliku reformatu, ją perdavė protestantams. XVI a. pabaigoje jo sūnus Stanislovas grąžino bažnyčią katalikams. Radvilų iniciatyva, Klecke įsikūrusiai žydų bendruomenei, buvo pastatyta ir Didžioji sinagoga (1796 m.) su Radvilų herbais frontone.\r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka Stanislovas Kazimieras Radvila 1683—1684 m. fundavo dominikonų vienuolyną ir pastatydino jiems naują mūrinę Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1784 —1810 m. už bažnyčios pastatytas dviaukštis mūrinis vienuolynas, kuriame nuo 1795 m. veikė bajorų mokykla. XIX a. vienuolynas uždarytas, bažnyčia paversta cerkve. Sovietmečiu, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, uždaryta ir cerkvė, 1994 m. šventovė grąžinta stačiatikių bendruomenei. Buvusiame vienuolyne dabar yra gyvenamasis namas.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. I p.","miestas":"Kleckas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.06702,"lng_wgs":26.63493,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572); Radvilos; Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Žygimantas Kęstutaitis (~1365 m. – 1440 m.); Mykolas Glinskis (1470–1534); Stanislovas Kazimieras Radvila (1648–1690)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kleckas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4a518d9a-b200-4cef-abad-6ada4d4e0394","_revision":"5cc7b930-9e0e-4c81-a7fb-643067b83d03","id":"b998c8b2f17c7ce","pavadinimas":"Bredūnai","aprasymas":"Bredūnai (vok. Bredauen) – kaimas Bredūnės upės krante, 3 km į šiaurės vakarus nuo Vištyčio ežero. Bredūnų dvare ilgai gyveno lietuviškų dainų rinkėjas, poetas, kanklių meistras Endrikis Budrius (1783-1852), palaidotas kaimo kapinaitėse.\r\n\r\nKolonizacijos sąrašų duomenimis, Bredūnuose 1736 m. po didžiojo maro ir bado buvo 145 lietuvininkų ir 199 vokiečių kolonistų šeimos.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/bredunai\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Bredūnai (Yagodnoe)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.45357,"lng_wgs":22.66351,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Endrikis Budrius (1783–1852)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/briedunai-bredunai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3b02fd51-2d73-457f-adf3-d79ee9b879b0","_revision":"56b214e2-85bc-47c6-94cd-5e86416e2e6a","id":"ba6945ceb5d1354","pavadinimas":"Paminklas Jonui Sobieskiui Karališkosiose Lazenkose","aprasymas":"1673 m. mirus ATR valdovui Mykolui Kaributui Višnioveckiui, jo įpėdiniu, prieštaraujant daliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Jonas Sobieskis (1629-1696 m.). Jo kandidatūrą parėmė Pacų konkurentai Sapiegos. 1683 m. Vienos mūšyje Jono Sobieskio vadovaujama ATR kariuomenė visiškai sumušė vizirio Kara Mustafos kariuomenę. Jonas Sobieskis imtas garbinti kaip krikščioniškojo pasaulio gelbėtojas.\r\n\r\nPaminklas Jonui Sobieskiui Karališkosiose Lazenkose oficialiai atidengtas 1788 m., minint 105-ąsias J. Sobieskio pergalės Vienoje metines. Monumentas vaizduoja karalių raitą, apačioje — du parpuolę turkai. Sobieskis apsirengęs kaip senovės romėnų karys. Paminklo raišką sukūrė prancūzų skulptorius André-Jean Lebrun, o įgyvendino Franciszek Pinck. Jis buvo nukaltas iš smiltainio bloko, kuris buvo paruoštas Jonui III Sobieskiui dar gyvam esant.\r\n\r\nSkulptūra atidengta Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metu. Abiejų Tautų Respublikos karalius labai gerbė Joną Sobieskį. Tuo metu Rusija ir Turkija kariavo, todėl 1787 m. pastatytas paminklas turėjo atspindėti prieš turkus nukreiptas nuotaikas. S. A. Poniatovskis tokiu būdu tikėjosi apsaugoti ATR nuo tolimesnių padalijimų.\r\n\r\n \r\n\r\nMatulevičius Algirdas, Tyla Antanas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jonas-sobieskis\/\nhttps:\/\/www.lazienki-krolewskie.pl\/en\/pomniki\/pomnik-jana-iii-sobieskiego","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1788 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.21743,"lng_wgs":21.03546,"autoriai":"Franciszek Pinck; André-Jean Lebrun","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-jonui-sobieskiui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a4df2e66-4e02-46d1-be5f-735e057a925f","_revision":"813a5cb7-2aef-42f8-a2a4-b2a0cdd3a926","id":"ba7cffa5e43323e","pavadinimas":"Spring Valio lietuvių Laisvės kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Spring Valis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.34039,"lng_wgs":-89.21841,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/spring-valio-lietuviu-laisves-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b872c5ed-6ce4-4d9c-a95c-c5aa74d93340","_revision":"c842dce0-d1f5-403b-a6bb-5da7b22f5865","id":"ba7de09364e909a","pavadinimas":"Šv. Brendano vienuolyno koplyčios dekoras","aprasymas":"Svarbi lietuviškojo paveldo dalis – tautiečių menininkų sukurti, JAV užsakovų inicijuoti pastatų ir interjerų projektai. Vienas iš tokių – Šv. Brendano vienuolyno bažnyčia ir koplyčia Niujorke, kurios vidaus dekoravimo darbus atlikti pavesta lietuvių diasporos dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno bažnytinio meno studijai („Jonynas and Shepherd Art Studio, Inc. Church Interiors-Stained Glass, Mosaic“[1]). Brutalistinės stilistikos pastatą 1964 m. suprojektavo italų kilmės architektai Juozapas Belfato ir Džordžas F. Pavarinis. Le Korbiuzjė bei Peterio ir Alison Smitsonų įkvėptas neapdirbto betono vaizdo, grubių paviršių (pr. béton brut) estetizavimas atgarsį rado kone visuose pasaulio kampeliuose. Specifinė pastato raiška „dailininkams diktavo mintį dekorui taip pat rinktis natūralias ir nebrangias medžiagas, šiurkščias faktūras, interjere neslėpti lipdymo, kalinėjimo ar šlifavimo pėdsakų“[2]. Vienuolyno bažnyčioje ir koplyčioje V. K. Jonyno studija sukūrė savito stiliaus Kryžiaus kelio stočių kompozicijas, altorinę dalį, skulptūrinius pano ir vitražus[3].\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Vladas Gasiūnas. Vytautas Kazimieras Jonynas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vytautas-kazimieras-jonynas\/\n[2] Pagal: Andriušytė-Žukienė, Rasa. Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras-Jonynas pasaulio meno keliuose. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2007, p. 129.\r\n\r\n[3] Ibid., p. 129–130.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1964 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.87504,"lng_wgs":-73.8771,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-brendano-vienuolyno-koplycios-dekoras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"53e4df61-18ff-48cf-a6d5-f19d4afeaf13","_revision":"ae8572eb-ea47-4d91-9a7f-47eeec625428","id":"bb40fe2b4e19fb4","pavadinimas":"Kamojys","aprasymas":"Kamojai minimi nuo 16 a. pradžios. 1603—1606 m. čia pastatyta Jono Rudaminos-Dusetiškio funduota gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, išsiskirianti gynybinei architektūrai būdingomis formomis. XVII a. antroje pusėje po gaisro bažnyčia perstatyta, o 1778 m. Vainų ir Kozelų lėšomis dar primūryta koplyčia su kripta. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia uždaryta, vėliau grąžinta tikintiesiems.\r\n\r\nPraeityje Kamojys priklausė lietuvių etninėms žemėms. XIX a. viduryje ties Kamojais ėjo lietuvių ir baltarusių kalbinė riba, kalbėta mišriai. Iki Antrojo pasaulinio karo apylinkėje lietuvių kalbą mokėjo 300–500 žmonių. 1942 m. lietuviais užsirašė 10% valsčiaus gyventojų. 1942–1944 m. Kamojų valsčiuje įsteigta 12 lietuviškų pradinių mokyklų. 1993 m. mokančių lietuvių kalbą Kamojų apylinkėje buvo apie 10 gyventojų.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kamojys\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a. pr.","miestas":"Kamojys","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.06002,"lng_wgs":26.6047,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kamojys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"06fc845e-da5e-4b98-8d8c-500319f86d1f","_revision":"d4eb8635-f04c-49c9-928e-7e16394d0e5a","id":"bb69a598cc3f57d","pavadinimas":"Paminklas Jogailai Naujajame Sonče","aprasymas":"Paminklas atidengtas 1910 m. minint 500-ąsias Žalgirio mūšio metines. 1939 m. jis buvo išmontuotas, tačiau išsaugotas ir po karo sugrįžo į savo vietą. Paminklą sudaro Jogailos skulptūra, atminimo lenta su LDK ir Lenkijos herbais, bei atminimo užrašas.\r\n\r\nNaujajame Sonče 1409 m. Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas derino karo su Vokiečių ordinu planus. 1410 m. įvyko Žalgirio mūšis.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.nowysacz.pl\/pomniki-sadeckie\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nowy-sacz","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1910 m.","miestas":"Naujasis Sončas","salis":"Lenkija","lat_wgs":49.62341,"lng_wgs":20.69218,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jogaila (1348–1434)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-jogailai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"84dcbcfa-37b1-4ab2-b53b-a0bdc20eb85b","_revision":"959f644c-b621-4bb5-ae5b-8a3a618a6a22","id":"bb77d2b6e8ecd11","pavadinimas":"Kniažycai","aprasymas":"Kniažycai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo didikų Pacų valda. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Konstantinas Vladislovas Pacas 1681 m. čia pasikvietė dominikonų vienuolius, pastatydino jiems medinę bažnyčią ir vienuolyną. Be to, padovanojo Švč. Mergelės Marijos paveikslą, kuris netrukus ėmė garsėti malonėmis. 1780 m. buvo konsekruota nauja mūrinė Šv. Mikalojaus bažnyčia. 1791 m. pastatytame korpuse įsikūręs vienuolynas 1832 m. buvo uždarytas, o bažnyčia paversta cerkve. Šiuo metu ji smarkiai sunykusi ir neveikianti.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":null,"miestas":"Kniažycai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.97465,"lng_wgs":30.15173,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Pacai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kniazycai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"59b7cb0f-efcb-4338-8a24-6fb85dc4ed7e","_revision":"a5298fe2-2454-408f-90f7-d398cd8acc92","id":"bcdd83f972aa308","pavadinimas":"Kristaus Atsimainymo bažnyčia Niujorke","aprasymas":"Kristaus Atsimanymo bažnyčia – ryškiausias išeivių architekto Jono Muloko kūrinys. Prelato Jono Balkūno pastangomis iškilusios bažnyčios statybos ir dekoravimo darbai buvo atlikti lietuvių: inžinierius Kozmas Balkus, elektros inžinierius Edvardas Žitkus, statybos rangovas Jonas Stankus.\r\n\r\nProjektas pelnė pripažinimą ne tik lietuvių diasporos, tačiau ir amerikiečių tarpe. Nors tuo metu J. Muloko dar nebuvo oficialiame Niujorko architektų sąraše, Amerikos registruotų architektų metiniame  suvažiavime 1962 m. (angl. „American Registered Architects Annual Convention”) už Kristaus Atsimanymo bažnyčią sakralinės architektūros kategorijoje jis apdovanotas pirmos vietos prizu. Šio įvykio dėka, bažnyčios nuotrauka atsidūrė ant dienraščio „The New York Trimes“ viršelio šalia pasaulyje pripažinto objekto – Ero Sarineno projektuoto Kenedžio oro uosto. Apdovanojimu pastatą įvertino ir Karališkųjų komercijos rūmų organizacija (ang. „Queens Chamber of Commerce”).\r\n\r\nBažnyčios architektūra žymi J. Muloko perėjimą į vėlyvąjį kūrybos etapą, kada lietuviškumo aspiracijos tapo artimesnės 20 a. antrosios pusės tendencijoms. Pastatui originalumo suteikė inovatyviai išspręstas stogas, kurio įstiklinta viršutinė dalis į interjerą leido patekti dienos šviesai. Architektas pastebėjo, jog „šio tipo bažnyčių blogybė, kad viršutinė dalis dažniausiai būna tamsi, dėlei to buvo duotas stiklo šelmuo prilaikomas metalinių konstruktyvinių rėmų su lietuviškų stogų „žirgelių“ užbaigomis.“[1]\r\n\r\nMulokas šioje bažnyčioje įžvelgė reikšmingą sakralinės architektūros posūkį, kuriame buvo atsisakyta bažnyčioms būdingo „arkinio perdengimo būdo, taip paliekant praeityje gražius įprastus stilius“[2]. Viena vertus „A“ forma, kaip maldai sudėtų rankų motyvo refleksija, 20 a. antroje pusėje buvo dažna komponuojant sakralinių pastatų struktūrą. Kita vertus, J. Mulokui šis pasirinkimas turėjo ir kitą, simbolinę, prasmę, nes priminė lietuviško klojimo siluetą. Vis tik, ryškiausias lietuviškas elementas – bokštas, pastatytas iš keturių palinkusių kolonų, užbaigiamas lietuviško koplytstulpio formos viršūne.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Jonas Mulokas. Viešpaties Atsimainymo Bažnyčios architektūra. Rankraštis. Mulokų šeimos archyvas. Santa Monica.\r\n\r\n[2] Ibid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1962 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.72407,"lng_wgs":-73.90125,"autoriai":"Jonas Mulokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kristaus-atsimainymo-baznycia-niujorke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"40bb6250-42af-4e65-8038-67d0bbce5174","_revision":"c89d2786-01f6-4220-9794-4c4c449b2090","id":"bcdfc400d5f8b36","pavadinimas":"Zaosės dvaras","aprasymas":"Zaosės (Завосьсе, Zaosie) kaimas yra kiek piečiau Naugarduko. Zaosės dvarelis ir palivarkas XVIII a. pab. – 1806 m. priklausė Mickevičių giminei. Tai spėjama poeto Adomo Mickevičiaus gimimo vieta. 1806 m. dvaras atiteko Stypulkovskiams (Adomo Mickevičiaus tėvo sesers šeimai), tačiau už Liucijono Stypulkovskio (Adomo Mickevičiaus pusbrolio) dalyvavimą 1831 m. sukilime dvaras buvo konfiskuotas. Jau apie 1880 m. dvaro sodyba buvo stipriai sunykusi, o po Pirmojo pasaulinio karo jos neliko nė ženklo. 1927 m. buvusio palivarko vietoje Lenkijos kariuomenės Baranovičių dalinio iniciatyva buvo pastatytas atminimo obeliskas Adomui Mickevičiui, atnaujintas 1955 metais. Obeliskas buvo nugriautas 1998 m. rekonstruojant sodybą.\r\n\r\n1993-1998 m. dvarelio ansamblis pilnai atkurtas taip, kaip atrodė poeto gimimo ir vaikystės metais. Dabar čia veikia muziejus.\r\nZaosės dvaro sodyba - tipinė medinė smulkaus bajoro sodyba. Kiemą supa gyvenamasis namas, svirnas, kluonas, tvartas ir kiti ūkiniai pastatai. Iki šiol istoriografijoje nėra vieningos nuomonės, kur poetas Adomas Mickevičius gimė. Minimos dvi galimos vietos – tai Zaosės dvaras arba A. Mickevičiaus tėvo dvaras Naugarduke (dvaras išlikęs, jame veikia muziejus). Tikrai žinoma, kad didesnę dalį savo vaikystės vasarų A. Mickevičius praleido pas savo tetą Zaosėje.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVIII a. pab.","miestas":"Zaosė","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.27892,"lng_wgs":26.11545,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zaoses-dvaras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ebe1b88a-b7b9-4373-bcfa-e611c90e1188","_revision":"ce9ef3ec-4fd7-4728-bb40-aed124883d1f","id":"bd22505e18c9df1","pavadinimas":"Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė kapas","aprasymas":"Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier, kiti du jos vardai – Viktorija ir Klementina) – viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje, rašiusi ir leidusi knygas, tarp jų ir istorinius romanus, prancūzų kalba.\r\n\r\nRašytoja gimė Žaludko dvare, netoli Lydos, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Jos mama buvo Marijona (Marijana) Pšezdzieckytė Tyzenhauzienė, tėvas Ignotas Tyzenhauzas. Jų santuoka nebuvo sėkminga, tad Sofijos tėvai greitai išsiskyrė. Motina dažniausiai gyvendavo Varšuvoje, o tėvas – Rokiškio dvare. Nuo vaikystės namuose, kuriuose ji gyveno, buvo kalbama prancūzų kalba, tad ši kalba buvo jos gimtoji – šia kalba ji kalbėjo, skaitė, rašė. Ją ir seserį Aleksandrą piešimo mokė dailininkas Jonas Rustemas (1762 –1835), būsimasis Vilniaus universiteto profesorius. Būdama dvidešimt aštuonerių metų ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Antuano Luiso Oktavijaus de Šuazel-Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier) (1773–1840). Sofijos ir Oktavijaus santuoka buvo įregistruota 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Sofijos sūnaus Aleksandro garbei Plungės rajone vienas kaimas – Aleksandravas – yra pavadintas jo garbei. Sofija Tyzenhauzaitė Platelių dvare buvo sukaupusi didelę spaudinių kolekciją (didelė jos dalis, taip pat ir Platelių dvaro archyvas dabar saugoma Telšiuose veikiančiame Žemaičių muziejuje „Alka“). Labiausiai Sofija mylėjo Lietuvą. Dažnai lankydavosi Vilniuje, svečiuodavosi pas gimines ir bičiulius, vaidino mieste veikusiame mėgėjų teatre. Rašyti Sofija pamėgo jaunystėje, o pirmąją knygą ji išleido 28-erių metų amžiaus – 1818-aisiais. Tai buvo istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkai Sant Domingo saloje“. Kiti jos kūriniai: „Barbora Radvilaitė“(1820 m.), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.), „Politikos nykštukas“ (1827 m.), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.), „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ \/ „Reminiscencijos“ (1862 m.), „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.), „Litanijos“ (1878 m.).\r\n\r\nPaskutiniuosius savo gyvenimo metus Sofija praleido Prancūzijoje. Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicole, būdama 88-erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.\r\n\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nRomanuose „Barbora Radvilaitė“, „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ ir „Politikos nykštukas“ autorė rinkosi medžiagą iš ankstesnės, XIV–XVI a., Lenkijos ir Lietuvos istorijos. Romanai, parašyti prancūzų kalba, buvo skirti tarptautinei publikai, ir vienas jų tikslų buvo populiarinti Lenkijos ir Lietuvos istoriją už krašto ribų (dėl to jie buvo ap-rūpinti paaiškinimais).\r\n\r\nRomano „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga“ pratarmėje panašią intenciją nurodė pati autorė:\r\n\r\nTarp didingų Jogailos pilies griuvėsių, to buvusios lietuvių didybės lopšio, mąsčiau apie šį kūrinį ir su malonumu vaizdavausi pirmykščius mano gimtosios šalies papročius. Negaliu išsakyti, koks melancholiškas žavesys mane traukė prie tų šlovės ir galybės atsiminimų... Neketinu savo jausmų perlieti į skaitytojų sielą. Būsiu laiminga, jei pajėgsiu bent kiek pažadinti jų susidomėjimą tauta, kuri per mažai žinoma istorijoje, ir kurios vardas dėl daugelio nelaimingų įvykių yra beveik pražuvęs!\r\n\r\nSavo komunikacine strategija Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė romanai iš principo buvo „transnacionaliniai“: autorė, rašydama tuometinės Europos išsilavinusios publikos lingua franca, literatūriniame diskurse tęsė kovą dėl Lenkijos ir Lietuvos Respublikos buvimo Europoje – jos istorinėje vaizduotėje ir atmintyje. Autorė, skeptiškai vertinusi politines ATR atkūrimo galimybes su Napoleono pagalba ir tiesiogine prasme netapusi „savo šalies Žana dʼArk“, tačiau patyrusi literatūros simbolinio kapitalo galią, dalyvavo istorijoje skleisdama žinią apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorinę šlovę, kovodama su stereotipu, kad lenkai ir lietuviai yra barbarai, nusipelnę būti pašalinti iš Europos žemėlapio bei jos istorijos.\r\n\r\n \r\nDanutė Mukienė, „Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier, 1790 –1878)“, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, el. žurnalas „Žemaičių žemė“\nBrigita Speičytė, Istorija aristokratės akiratyje: Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė istoriniai romanai, Colloquia, 45, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1878 m.","miestas":"Monmoransi","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.99397,"lng_wgs":2.32358,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sofijos-tyzenhauzaites-de-suazel-gufje-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3a999c97-8475-4bf9-b225-3a1c496f3c12","_revision":"a0492b5a-4001-4c12-bcde-02839efd236a","id":"bd4cbaf2138d294","pavadinimas":"Imaginacinis Šv. Kazimiero portretas „Mandralisca“ muziejuje","aprasymas":"Šv. Kazimieras buvo garbinamas ne tik Lietuvoje. Jam meldėsi ir italų tikintieji, nors Kazimieras Italijoje niekada nesilankė.\r\n\r\nSu Habsburgais, turėjusiais dinastinių ryšių su Lenkija ir Lietuva, šv. Kazimiero relikvijos atvyko į Neapolį. Neapolio San Giorgio Maggiore bazilikoje buvo šv. Kazimiero koplyčia, kurioje stovėjo didelė medinė šio šventojo skulptūra ir jo relikvijos, tačiau dėl vykusių gaisrų, žemės drebėjimų ir karų, deja, neišliko.\r\n\r\n1636 m. su didžiausiomis iškilmėmis šv. Kazimieras buvo paskelbtas Palermo miesto globėju. Vienuolio augustino Hilariono, kuris rūpinosi šv. Kazimiero garsinimu ir gerbimu Sicilijoje, 1636 m. leidinyje „Il trionfo di San Casimiro principe di Polonia“ aprašomos kanonizacijos iškilmės ir jo gyvenimas.\r\n\r\nJei Lietuvoje šv. Kazimieras visada buvo globėjas ir gelbėtojas nuo išorės priešų, tai palermiečiams šv. Kazimieras buvo apsauga ir skydas nuo vidinių priešų – nesuvaldomų jausmų. Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė portalo ITLIETUVIAI.IT organizuotoje diskusijoje „Lietuvos ženklai Italijos bažnyčiose ir Lietuvos šventųjų garbinimas Italijoje“ pasakojo, kad šiame leidinyje, kuris atitiko mūsų dienų reklaminę skrajutę, buvo įdėtas škaplieriaus paveikslėlis, kurį Sicilijos jaunuoliai buvo raginami pasigaminti, pabrėžiant, kad nešiojančius šį škaplierių ant kaklo šv. Kazimieras apsaugos nuo itališkam temperamentui būdingos karštos vidinės liepsnos, padės išvengti konfliktų, suvaldyti seksualinius geidulius.\r\n\r\nVienuolis Hilarionas rašė, kad po šių iškilmių Palermo mieste nebuvo namų, kuriuose nebūtų Šv. Kazimiero paveikslo ar portreto, kad kas antras berniukas buvo pakrikštytas Kazimiero vardu. Ta proga čia sukurta daug šventojo gyvenimą ir stebuklus vaizduojančių kūrinių.\r\n\r\nSicilijoje, Cefalù mieste,  Mandralisca muziejuje eksponuojamas XVII a. antros pusės nežinomo dailininko tapytas imaginacinis portretas „Šv.Kazimieras“ (aliejus, drobė, 72×60 cm), priklausantis taip vadinamai Cirincione kolekcijai. 1873 m. mirdamas žinomas vietos advokatas Vincenzo Cirincione Cefalù miestui paliko virš 140 paveikslų, tarp kurių ir minėtas neįprasto įvaizdžio šv. Kazimiero atvaizdas – karūna vainikuotas, laikantis skeptrą, savimi pasitikintis stambių veido bruožų valdovo portretas. Greičiausiai portretui pozavo „realus žmogus“, matyt, italas, turintis Casimiro vardą, ar tokiu būdu norėjęs išreikšti savo prieraišumą šventajam, paprašęs jį pavaizduoti kaip valdovą su skeptru, šermuonėlio mantija. Kad tai šv. Kazimieras, patvirtina įrašas fone. Mums neįprastas šv. Kazimiero atvaizdo tipas greičiausiai aiškintinas antikos laikus siekiančia europietiška tradicija portretuojamąjį vaizduoti kaip mitų herojų, Biblijos veikėją ar šventąjį.\r\n\r\n \r\n\r\nBojažinskytė Raimonda, https:\/\/www.itlietuviai.it\/sv-kazimiero-kultas-italijoje-lietuvos-sventajam-meldesi-ir-mediciai-ir-nuo-nevaldomu-jausmu-noreje-apsisaugoti-pietieciai","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII a. II p.","miestas":"Čefalu","salis":"Italija","lat_wgs":38.03969,"lng_wgs":14.0211,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/imaginacinis-sv-kazimiero-portretas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4dfbf5c7-29a0-4bd3-8c70-044dedef7cd6","_revision":"bbd91be2-1e27-4a25-9fa9-1921c12d384f","id":"bd548ea25ddee83","pavadinimas":"Vytis Stanislovo Leščinskio herbe Liunevilyje","aprasymas":"Leščinskis Stanislovas, lenk. Stanisław I Leszczyński, (1677 m. Lvove - 1766 m. Liunevilyje, Prancūzijoje) - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1704–09 m. ir 1733–36 m.). Švedijos kariuomenei įsiveržus į Lenkiją Elekcinis seimas 1704 07 12 paskelbė Stanislovą Leščinskį Lenkijos karaliumi Stanislovu I. Švedams prie Poltavos pralaimėjus Rusijos kariuomenei, 1709 m. Stanislovas Leščinskis emigravo į Prancūziją. 1725 m. ištekino dukterį Mariją už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV. Prancūzijos diplomatijos remiamas 1733 m. vėl buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Per Abiejų Tautų Respublikos Įpėdinystės karą 1733–35 m. buvo pašalintas iš sosto, pabėgo į Prūsiją, o Abiejų Tautų Respublikos valdovu tapo Augustas III. Pagal 1738 m. Vienos taiką Stanislovas Leščinskis visiškai atsisakė pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos valdovus.\r\n\r\nStanislovui Leščinskiui valdant labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis (švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus). Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė teisėtą Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II, Stanislovo Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo. Po 1736 m. abdikacijos (karūnos atsisakymo) gyveno Prancūzijoje, jos karaliaus iki gyvos galvos buvo paskirtas Lotaringijos ir Baro kunigaikščiu. Pastatydino rūmų, įkūrė parkų. Nancy įsteigė Stanislovo akademiją. Gyvendamas Prancūzijoje parašė politikos ir filosofijos veikalų, juose pagrindė pribrendusias Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformas. Nancy jo lėšomis įrengtoje Karaliaus (dabar – Stanislovo) aikštėje S. Leščinskiui 1831 m. pastatytas paminklas.\r\n\r\nLunéville mieste S. Leščinskis pastatė Saint-Jacques bažnyčią, kurioje yra vargonai su išlikusiu valdovo herbu. Jame yra ir Lietuvos Vyčiai.\r\n\r\n \r\n\r\nMatulevičius Algirdas, Spečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stanislovas-lescinskis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVIII a.","miestas":"Liunevilis","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.59234,"lng_wgs":6.49192,"autoriai":"Nicolas Dupont","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Stanislovas Leščinskis (1677–1766)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-stanislovo-lescinskio-herbe"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4dfe4f79-abb7-4ea7-9994-47ded4c6a7f5","_revision":"644093ed-688c-4035-97fb-efdd24419a40","id":"be35c4ce9e38cc1","pavadinimas":"Mato Šalčiaus mirties vieta","aprasymas":"1940 m. gegužės 26 d. Bolivijos Gvajaramerino (Guayaramerín) mieste mirė garsus lietuvių keliautojas Matas Šalčius. Manoma, kad keliautojas plaukdamas laivu Beni upe Bolivijos ir Peru pasienyje susirgo drugiu.\r\n\r\nMatas Šalčius 1929–33 apkeliavo 35 Europos, Afrikos ir Azijos šalis, susitiko su M. K. Gandhi, R. Tagore, bendradarbiavo Šanchajaus dienraštyje The China Press. 1936 išvyko į Lotynų Ameriką, 1936 Argentinoje įsteigė savaitraštį Išvien, iki 1938 jį redagavo. Parengė vadovėlių, išleido mokslo populiarinamųjų, publicistikos, kelionių reportažų knygų, svarbiausios – Svečiuose pas 40 tautų, Tiltai į Šiaurę (išleista 2007).\r\n\r\n2005 m. liepą – rugpjūtį lietuvių keliautojų ekspedicija Gvajaramerine rado keliautojo apytikslę palaidojimo vietą ir ją įamžino bareljefu.\r\n\r\n \r\n\r\nGvajaramerine taip pat gyveno lietuvių misionierius Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis, yra palaidota sesuo Ksavera - misionierė Emilija Šakėnaitė gimusi 1913 metais Kalveliuose, Anykščių rajone.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/matas-salcius\/\nhttps:\/\/misijalietuva100.lt\/bolivija-peru-2005-matui-salciui-atminti\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/aleksandras-ferdinandas-bendoraitis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":null,"miestas":"Gvajaramerinas","salis":null,"lat_wgs":-10.80975,"lng_wgs":-65.35015,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mato-salciaus-mirties-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"214e66cc-d232-440e-913f-44bd83c9477a","_revision":"5ff8f533-7994-463b-8b2a-3cd2c8e7a17d","id":"bee81308414f2aa","pavadinimas":"Nesvyžiaus pilis","aprasymas":"1583 m. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvusios medinės pilies vietoje pastatė netaisyklingo plano trijų korpusų mūrinę pilį (architektas Giovanni Battista Bernardoni), apjuostą žemės pylimu su bastionais ir gilia fosa. 1654 ir 1659 m. pilį buvo apgulusi Maskvos kariuomenė, 1708 m. ją apgriovė švedai. Tvirtovės atstatymu pasirūpino didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė. Nuo 1777 m. pilyje nuolatos rezidavo nuo politinės veiklos nusišalinęs Karolis Stanislovas Radvila. Čia buvo rengiamos šventės, savo ištaiga prilygusios valdovo dvaro renginiams. XVIII a. Nesvyžiaus pilis buvo didžiulė, su biblioteka, paveikslų galerija ir vertingu archyvu, kuriame saugoti svarbūs šeimos ir valstybės dokumentai. Čia taip pat veikė pabūklų liejykla ir artilerijos kadetų mokykla. Po Karolio Stanislovo Radvilos mirties pilį užėmė ir nusiaubė rusų kariuomenė. Nesvyžiaus turtai XIX ir XX a. buvo išgrobstyti, o 1939 m. išgabenti į Rusiją ir Minską. Po Antrojo pasaulinio karo pilyje veikė ligoninė ir sanatorija. 1994 m. ansamblis paskelbtas nacionaliniu istoriniu ir kultūriniu paminklu, 2005 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 2012 m. baigta 15 metų trukusi pilies rekonstrukcija. Rezidenciniuose rūmuose įrengtas muziejus.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1583 m.","miestas":"Nesvyžius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.22276,"lng_wgs":26.69172,"autoriai":"Giovanni Battista Bernardoni","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Radvilos; Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1549–1616); Karolis Stanislovas Radvila (1669–1719)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/nesvyziaus-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"57b172bb-4833-460d-a523-48e21844652c","_revision":"5c50408c-64e6-471e-95cf-a2815824c027","id":"befc0d846262af3","pavadinimas":"Kvedlinburgo analai SLUB bibliotekoje Dresdene","aprasymas":"Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekoje Dresdene (Sächsische Landesbibliothek – Staats- und Universitätsbibliothek Dresden, arba SLUB) saugomas XVI a. II pusės Kvedlinburgo analų nuorašas. Kvedlinburgo analuose 1009 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Lietuvos vardas.\n\nKvedlinburgo analai (lot. Annales Quedlinburgenses), XI a. istorinis šaltinis. Vokiečių (saksų) parašyti 1008–30 m. lotynų kalba Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne. 1009 m. įraše, kuriame aprašoma misionieriaus vyskupo Brunono (Bonifaco) mirtis, nurodoma, kad Brunonas su krikšto misija į prūsų žemes vyko iš Lenkijos ir buvo nužudytas Lietuvos (Litua) ir Rusios (Ruscia) pasienyje.\n\nIšliko vienintelis XVI a. II pusės raštininko Georgo Fabricijaus padarytas Kvedlinburgo analų nuorašas.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kvedlinburgo-analai\n\nhttps:\/\/www.slub-dresden.de\/en","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.); LDK (iki 1569 m.)","metai":"1009 m., XVI a.","miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.02855,"lng_wgs":13.73648,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kvedlinburgo-analai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7033d6e0-963d-4d34-bc2d-4e99526ae1d0","_revision":"0a30ca66-0072-405b-bbc0-1439ded82eb2","id":"bfd4764d59dcaa2","pavadinimas":"Šenandoa Aušros vartų lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Šenandoa","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.8309,"lng_wgs":-76.21795,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senandoa-ausros-vartu-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"91882371-a003-48cc-85ea-13963e2715b4","_revision":"3605cce3-d990-48ce-89a3-e6900048cafd","id":"bfeae8c003cbab6","pavadinimas":"Adomo Mickevičiaus paminklas Lvive","aprasymas":"Nors Adomas Mickevičius niekada nesilankė Rusijai priklausiusioje Lenkijos dalyje, jis yra laikomas vienu žymiausių lenkų romantizmo poetu. A. Mickevičiaus  gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva: 1815–19 m. jis studijavo Vilniaus universitete (Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Didelę įtaką jam darė J. Lelewelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su kitais įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. 1819–23 m. apskrities mokykloje Kaune dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Rusijos valdžiai susekus filomatus suimtas ir 1823–24 m. kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją.\r\n\r\nA. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. V. Kudirkos Tautiškos giesmės pradžia yra poemos Ponas Tadas pradžios parafrazė. A. Mickevičiaus poezijos buvo veikiami Lietuvos tautinio atgimimo pradininkai A. Baranauskas, J. Basanavičius, S. Matulaitis, M. Biržiška, P. Vileišis. Pats A. Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo tėvyne.\r\n\r\nPaminklas Adomui Mickevičiui Lvive atidengtas 1904 m. Skulptorius Antoni Popiel.\r\n\r\n \r\n\r\nŠostakovski Juzef, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/adomas-mickevicius","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1904 m.","miestas":"Lvivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.83944,"lng_wgs":24.03002,"autoriai":"Cyprian Godebski","susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-paminklas-lvive"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f1cc0fbd-96e2-426c-a6b5-116a37657bc0","_revision":"acb653ca-9a1d-48f2-92e8-5ac83b17fa14","id":"c028f3f80d0173c","pavadinimas":"Zymnė","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Teodoras Čartoriskis, Šv. Julijona Alšėniškė\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK laikais statytais pastatais bei garsiomis LDK giminėmis Čartoriskiais ir Alšėniškiais.\r\n\r\nZymnė  (Зимне) Voluinės srityje - viena seniausių Ukrainos stačiatikių sakralinių vietų, įsikūrusi netoli Voluinės Vladimiro. Iki šiol čia veikia vienuolyno ansamblis, pastatytas LDK laikais XV a., nors minimas jau nuo XI-XIII a. 1495 m. Lucko seniūno Teodoro Čartoriskio lėšomis Zymnėje pastatydintas naujas mūrinis Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų (Uspenijės) soboras. Soboro kriptose buvo laidojami vienuolyno fundatorių Čartoriskių giminės nariai. Greta soboro yra Šv. Julijonos Alšėniškės cerkvė, pastatyta XVI amžiuje.\r\n\r\nŠv. Julijona Alšėniškė - Stačiatikių bažnyčios šventoji, garsios LDK Alšėniškių giminės atstovė. Manoma, kad ji buvo Alšėnų kunigaikščio Jurgio dukra. Ji gyveno XVI a. viduryje ir mirė labai jauna. Jos palaikai yra Kijevo Pečorų lauroje, Artimosiose olose, kas yra išskirtinis reiškinys. Garbinama kaip moterų globėja.\r\n\r\nČartoriskiai, 14–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos didikų giminė. Kildino save iš Gediminaičių. Pavardė kilo nuo Čartorisko miestelio (Voluinės sr.), kur buvo jų valdos.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV-XVI a.","miestas":"Zymnė","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.80073,"lng_wgs":24.32634,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zymne"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"72b332d2-e9c5-4379-b9b5-d81effe841cc","_revision":"f0550519-bdc0-4bb8-b9f5-046d7b419a9c","id":"c0c2f89bbf24b41","pavadinimas":"Jurgio Radvilos kapas Romoje","aprasymas":"Jurgis Radvila (1556 m. Vilniuje - 1600 m. Romoje), Vilniaus vyskupas ordinaras. Nuo 1583 m. kardinolas. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Olykos (Voluinės sr.) ir Nesvyžiaus kunigaikštis. Evangelikas reformatas, vėliau katalikas.\r\n\r\n1570 m. išsiųstas studijuoti į Leipcigo universitetą. 1571 m. susipažino su jėzuitais, pas juos mokėsi Poznanės, vėliau Vilniaus kolegijoje. Nuo 1573 m. Vilniuje mokėsi pas Petrą Skargą. 1574 m. viešai išpažino katalikybę ir popiežiaus Grigaliaus XIII paskirtas Vilniaus vyskupo koadjutoriumi (pagalbininku) su įpėdinystės teise. 1575–77 m. Romoje studijavo filosofiją ir teologiją. Brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio reikalavimu 1577 m. išsiųstas į Lietuvą, norėjo tapti jėzuitu. 1578 m. su broliu Albrechtu išvyko į Santjago de Compostelą, ketino keliauti į Jeruzalę, bet mirus Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui turėjo perimti jo pareigas ir 1581 m. grįžo į Vilnių. Kovojo su protestantizmu.\r\n\r\n1582 m. įsteigė Vilniaus vyskupijos seminariją. 1583 m. Rygoje įšventintas kunigu, po kelių mėnesių – Vilniaus vyskupu. 1582–84 m. padėjo rengti Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588 m.). 1586 m. Romoje gavo kardinolo skrybėlę ir titulinę Šv. Siksto bažnyčią. 1591 ir 1592 m. dalyvavo konklavoje. Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, 1591 m. J. Radvila savo veiklą perkelia iš Vilniaus į Krokuvą. Rūpinosi Brastos bažnytinės unijos (1596 m.) sudarymu. Buvo vienas artimiausių Zigmanto Vazos patarėjų, 1592 m. palaimino jo santuoką su Ona Habsburgaite.\r\n\r\n1599 m. rudenį nesveikuojantis kardinolas atvyko į Romą dalyvauti Jubiliejinių metų šventėje – Šventųjų durų (lot. Porta Sancta) Šv. Petro bazilikoje atidarymo ceremonijoje. Peršalęs atgulė, įsiligojo, susirgo plaučių uždegimu ir 1600 m. sausio 21 d. mirė, būdamas 43 metų. Popiežius Klemensas VIII , kurį puikiai pažinojo J. Radvila, buvo vienas paskutiniųjų žmonių, lankęs kardinolą mirties patale. Vykdant paskutinę kardinolo valią, jo palaikai buvo palaidoti Romos jėzuitų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje. Gedulingas pamaldas laikė J. Radvilos jaunystės draugas – kardinolas Roberto Bellarmino, vėliau paskelbtas šventuoju.\r\n\r\nJ. Radvila palaidotas po šventovės grindimis, netoli didžiojo altoriaus, dešiniosios navos gale – priešais įėjimą į Švč. Jėzaus Širdies koplyčią. Ant marmurinės herbinės antkapinės lentos užrašyta: „Cardinalis Radzivili Episcopi Cracoviensis Ducis Olicae et Niesvisi“ (iš lot. Kardinolas Jurgis Radvila, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis, Krokuvos vyskupas). Lietuvos istorijai svarbu, kad J. Radvila, prieš tapdamas Krokuvos vyskupu, buvo Vilniaus vyskupas.\r\n\r\nIstorikai Radvilas dažnai yra linkę sieti su lenkiška kultūra, tačiau J. Radvilos atvejis kitoks. Anot L. Jovaišos, kardinolas laikė save lietuviu, atstovavo būtent LDK interesams ir dalyvavo pasitarimuose su Lietuvos ponais. Ir tik išimtis lėmė, kad gyvenimo pabaigoje tapo Krokuvos vyskupu.\r\n\r\n \r\n\r\nJovaiša Liudas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-radvila-1\/\nMarciukaitė Nerija, https:\/\/www.itlietuviai.it\/ispudingoje-romos-baznycioje-slypi-pirmojo-lietuvos-kardinolo-kapas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1600 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89593,"lng_wgs":12.47986,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jurgio-radvilos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b960c707-714f-46f9-b0e8-6d5b4240606d","_revision":"36972b2a-ddfb-41cc-af3b-d9cb4f093ad4","id":"c0d350e3e9be059","pavadinimas":"Lyda","aprasymas":"Miestelis įsikūręs prie Lidzeikos upelio, iš čia kilęs ir vietovės pavadinimas.\r\n\r\nGedimino laikais Lyda jau buvo aplinkinės srities centras ir didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto Didžiojo) valda. Tuos laikus mena Lydos pilis, pastatyta šalia kelio, kuris vedė iš Vilniaus į Gardiną. Tai sudarė sąlygas šalia pilies išaugti miestui (savivaldos teises Lyda gavo 1590 m.). Tai kvadratinė aptvarinio tipo pilis, kurios planas netaisyklingo stačiakampio formos, su dviem kampiniais bokštais (ilgainiui sunyko), storos sienos mūrytos iš akmenų bei molio ir kalkių skiedinio. Pilyje būta dviejų medinių pastatų. Tokia architektūra būdinga ir kitoms – Medininkų bei Krėvos – pilims. Nuo XIV a. 8 dešimtmečio iki 1381 m. pilį valdė Algirdo, vėliau Jogailos patarėjas Vaidila. Vaidila buvo lietuvių bajoras, Jogailos sesers Marijos Algirdaitės vyras. Pasak Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado (1446 m.), Vaidila Algirdo dvare dirbo kepėju, kambarininku, taurininku, o galiausiai iš Algirdo gavo valdyti Lydą. Vaidila dalyvavo Jogailai sudarant Dovydiškių sutartį su Vokiečių ordino atstovais (1380-05-21), kuri buvo priešiška sutartis Kęstučiui. Vaidila turėjo milžinišką įtaką Jogailai, o rengdamas sąmokslą prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Kęstutį Vaidila susirašinėjo su ordino pareigūnais. Galiausiai Kęstučio paliepimu jis buvo 1381 m. pakartas. 1381–1392 m. pilį valdė kunigaikštis Kaributas. Nuo 1392 m. pilį valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio skiriami seniūnai.\r\n\r\nXVI–XVIII a. gynybinę reikšmę praradusioje pilyje buvo įsikūręs pavietų bajorų teismas. 1638 m. prie pilies sienos leista statyti pastatą teismo knygoms saugoti. Lydos pavieto teismo aktai pilyje saugoti iki Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo. XIX a. smukus miestui, pradėjo irti ir pilis, tačiau šiuo metu ji atstatoma.\r\n\r\nIškart o Lietuvos krikšto, pirmojo Vilniaus vyskupo pranciškono Andriaus laikais, Lydoje buvo įsteigtas pranciškonų vienuolynas su bažnyčia. XV a. vienuolynas išnyko ir jo vietoje apie 1460 m. įsteigta parapija. 1762–1770 m. galbūt pagal Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą naujoje vietoje pastatyta mūrinė vėlyvojo baroko formų šventovė – Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia. Tai trinavis halinis pastatas su dviem vėlyvojo baroko bokštais fasade (nuardyti po 1821 m. gaisro). Taip pat buvo suprojektuotas puošnus rokoko stiliaus interjeras su penkiais marmurą imituojančiais ir stiuko lipdyba puoštais altoriais. Iki šiol bažnyčioje saugoma Lydos Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona, pasak legendos, į Lydą atvežta pranciškonų misionierių.\r\n\r\n1756 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastalininkis ir Lydos seniūnas Ignotas Scipionas į Lydą pasikvietė pijorus, pastatydino jiems bažnyčią ir kolegiją. 1800-1825 m. Šv. Juozapo Kalasanto bažnyčia perstatyta klasicizmo stiliumi. XIX a., pijorų vienuolyną uždarius, buvusi vienuolyno bažnyčia perduota stačiatikiams ir dabar veikia kaip stačiatikių Šv. arkangelo Mykolo soboras.\r\n\r\n \r\n\r\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, II tomas (L-Ž), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Lyda","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.88769,"lng_wgs":25.30197,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Gediminas (apie 1275–1341); Algirdas (1296–1377); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Jogaila (1348–1434); Kaributas (po 1350 – po 1404); Marija Algirdaitė (1350 – ?); Vaidila ( ? – 1381)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lyda"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"427c73da-f059-475b-b431-9c4208c186e9","_revision":"05486f56-e2f3-45af-ab20-af3bacaa738e","id":"c0ea03a1585ab42","pavadinimas":"Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Klevanėje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jurgis Čartoriskis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Bažnyčia funduota LDK didiko Jurgio Čartoriskio.\r\n\r\nKlevanės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (1610-30 m.) – ankstyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas. Fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, kunigaikštis Jurgis Čartoriskis (1560—1626), pirmasis giminėje perėjęs į katalikybę, Vilniaus jėzuitų akademijos auklėtinis.\r\n\r\n1945 m. bažnyčia uždaryta, o jos vertybės išgabentos į Lenkiją. 1992 m. bažnyčia pradėta restauruoti.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1630 m.","miestas":"Klevanė","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.74607,"lng_wgs":25.97101,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/viespaties-apreiskimo-svc-mergelei-marijai-baznycia-klevaneje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3949671f-535a-4beb-a1e9-94582f2a5703","_revision":"b81654e9-a9d1-4ffe-a271-8920a57273f5","id":"c11d839f87e4b26","pavadinimas":"Medžybižas","aprasymas":"Susiję laikotarpiai: 14 a., 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK laikais statyta pilimi bei lietuvių kunigaikščiais Karijotaičiais.\r\n\r\nDabartinio Medžybižo vietoje, tarp Pietinio Bugo ir Blužo upių, XII a. pastatyta medinė pilis. Nuo XIV a. antrosios pusės miestas priklausė Podolėje įsitvirtinusiems lietuvių kunigaikščiams Karijotaičiams, kurie pastatydino pirmąją mūrinę pilį.\r\n\r\nKarijotaičiai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminė (14 a. pirma pusė–15 a. pradžia). Pradininkas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeštasis sūnus Karijotas.\r\n\r\nKarijoto sūnūs Jurgis, Aleksandras, Konstantinas ir Teodoras už pagalbą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui nugalėti Aukso ordos kariuomenę Mėlynųjų Vandenų mūšyje, iš jo gavo valdyti Podolę (dabar Ternopilio, Chmelnyckio ir Vinnycios sritys). Karijotaičiai Podolę valdė vaivadų teisėmis, gynė ją nuo mongolų‑totorių ir lenkų, statydino pilis ir miestus.\r\n\r\nKarijotaičiai įgyvendino Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dar 1353 m. parengtą programą: apgyvendinti ir įtvirtinti negyvenamas sritis tarp Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Aukso ordai pavaldžių teritorijų, saugoti prekybos kelią Dniepru į Juodąją jūrą. Karijotaičius rėmė vietos gyventojai, laikė išvaduotojais iš mongolų‑totorių valdžios. Mirusio brolio valdą paveldėdavo kitas brolis: Jurgio – Aleksandras, Aleksandro – Konstantinas, Konstantino – Teodoras.\r\n\r\n1444 m. Medžybižas atiteko Lenkijos karalystei ir nuo 1540 m. jį valdė Lenkijos bajorų Seniavskių giminė. 1730-1831 m. miestą ir pilį valdė Čartoriskių giminė.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karijotaiciai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XV a.","miestas":"Medžybižas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.43649,"lng_wgs":27.41253,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/medzybizas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d4e8a92c-efed-4d25-b682-731eb0ad56ce","_revision":"2bd2102c-7961-4b2d-8899-32fe5ba4da14","id":"c187a8a69e3f04a","pavadinimas":"Sopulingosios Dievo Motinos parapija Kernyje","aprasymas":"Niujorko aglomeracijai šiuo metu priklausančiuose Kernio ir Harisono miestuose lietuviai apsigyveno dar 19 a., o parapiją įkūrė 1914-aisiais. Gretimuose miestuose 20 a. pradžioje gyveno apie 1000 lietuvių[1]. 1916 m,. Harisone buvo pastatyta „maža ir primityviška“[2] bažnytėlė.\r\n\r\nPo Antrojo pasaulinio karo miestus papildė atvykėliai iš Vakarų Europos karo pabėgėlių stovyklų. Parapijai plečiantis nuspręsta statyti naują bažnyčią. Sėkmingai surinkus lėšas naujoms statyboms 1955 m. Kernyje iškilo nauja, istorizmo stilistikos, geltonų plytų mūro bažnyčia ir klebonijos pastatas[3]. 1964 m. šalia bažnyčios nuspręsta statyti mokyklos ir seserų pranciškonių vienuolyno kompleksą[4]. Kernyje lietuvių sukurtas kompleksas puikiai reprezentuoja tipišką šios išeivių bendruomenės traukos centrą.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Kearny. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kearny\/\r\n\r\n[2] Stato naujus Dievo namus. Draugas, 1952 m. spalio 18 d., p. 5.\r\n\r\n[3] Kearny naują bažnyčią šventins kovo 20 d., Darbininkas, 1955 m. vasario 8 d., p. 6.\r\n\r\n[4] Pagal: Mėlynis, J. Sopulingosios Dievo Motinos parapija. Lietuvių dienos, 1964 m. balandis, p. 12.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1955 m.","miestas":"Kernis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.75729,"lng_wgs":-74.14753,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sopulingosios-dievo-motinos-parapija-kernyje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2ec2c7fd-b118-48ca-9637-92776907b015","_revision":"80c34662-2d8c-4719-aca5-cbd73480464b","id":"c1d57b59a023037","pavadinimas":"Dysna","aprasymas":"Dysnos miestas išsidėstęs prie perkėlos per Dauguvą, greta Dysnos žiočių.\r\n\r\nPirmiausia apgyvendintas dešinysis, o nuo XVIII a. ir kairysis Dysnos krantas. Nuo 1301 m. Dysna priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nuo XIV a. čia minima pilis. Nuo XVI a. tai Polocko vaivadijoje buvusios seniūnijos centras. 1569 m. valdovas Žygimantas Augustas suteikė Dysnai Magdeburgo teises ir herbą (pavaizduota burinė valtis). 1579 m. miestas tapo Stepono Batoro strategine karine baze siekiant atgauti Polocką. Tuomet Dysnoje, kalvos viršūnėje (dab. Batoro sala Dauguvos viduryje), pastatyti nauji žemės gynybiniai statiniai, suprojektuoti valdovo inžinieriaus Simonės Džengos (Simone Genga) iš Urbino. 1581—1583 m. Dysnoje pastatyta Stepono Batoro funduota parapinė bažnyčia. Iš pradžių ji buvo patikėta Polocko jėzuitų globai. 1633 m. Polocko vaivadijos bajoras Kristupas Malkevičius-Chelchovskis fundavo pranciškonų vienuolyną. 1633 m. stačiatikių vyskupas Silvestras Kosovas miesto centre fundavo stačiatikių Viešpaties Prisikėlimo vienuolyną (penkių kupolų cerkvė sudegė 1882 m.). Miestas visiškai sudegintas per Šiaurės karą 1700 metais. Po Abiejų Tautų respublikos antrojo padalijimo Dysna atsidūrė Rusijos sudėtyje.\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1301 m.","miestas":"Dysna","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.56907,"lng_wgs":28.21583,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dysna"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"82b9db3c-29b7-4097-abd2-7ad474ceefe1","_revision":"dba1a869-9022-4cef-9718-0265fddfc211","id":"c1f2eb50d09ba06","pavadinimas":"Dūdos","aprasymas":"Dūdų gyvenvietė yra Gardino srityje, Vijos rajone, 45 km į rytus nuo Lydos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Dūdos buvo seniūnijos centras.\r\n\r\n1712 m. jų valdytojas Zenkavičius čia pastatė medinę bažnyčią. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia taip pat medinė, pastatyta 1772 m. Jos fasadas dvibokštis, būdingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko architektūros tradicijai. Mediniai bažnyčios altoriai puošti dekoratyvinėmis drožybinėmis detalėmis, polichromuoti. Didžiajame altoriuje - XVIII a. tapytas malonėmis garsėjantis paveikslas „Švč. Mergelė Marija“.\r\n\r\nBažnyčios prieangyje yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinės dailės tradicijai būdinga Rūpintojėlio skulptūra.\r\n\r\nXIX a. pab.- XX a. pr. apie 1\/3 parapijos tikinčiųjų buvo lietuviai, bet nesėkmingai reikalavo pamaldų lietuvių kalba. 1922 m. trumpai veikė lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla. Vėliau vietos lietuviai subaltarusėjo.\r\n\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/dudos\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1772 m.","miestas":"Dūdos","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.91461,"lng_wgs":25.86038,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dudos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cb2e0a4c-7791-4959-99be-a93eaa9da481","_revision":"4b676c6f-a7bf-4413-926c-172f5f94f0d9","id":"c303e7ba2a18e37","pavadinimas":"Amsterdamo (JAV) Šv. Kazimiero kapinės ir Šv. Onos koplyčia","aprasymas":"Amsterdam (Amsterdamas) - miestas Jungtinių Amerikos Valstijų rytuose, Niujorko valstijoje, į šiaurės vakarus nuo Albany, prie Mohawko upės. Pirmieji lietuviai mieste įsikūrė XIX a. pabaigoje. 1904 m. įkurta Šv. Kazimiero parapija. Amsterdame veikė Susivienijimo lietuvių Amerikoje, Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje, Tėvynės mylėtojų draugijos, Lietuvos vyčių kuopos. XIX a. pabaigoje gyveno 98, 1914 m. – apie 2000, 1953 m. – 2500 lietuvių.\n\nŠv. Kazimiero kapines 1907 m. įsteigė Šv. Kazimiero parapija.\n\nŠv. Onos koplyčia Šv. Kazimiero kapinėse visuomenės reikmėms atidaryta 1971 m. Koplyčios fundatorius buvo J. V. Kiškis. Pastarajam lankant žmonos O. Kiškis kapą, kilo mintis įamžinti jos atminimą memoriale, todėl jis kreipėsi į Vytautą Kazimierą Jonyną, prašydamas suprojektuoti kapinių koplyčią, kuri būtų ir funkcionali, ir meniška. V. K. Jonynas parengė koplyčios projektą, darbus atliko „Jonyno ir Šepardo meno studija“. V. K. Jonyno sukurto projekto brėžiniai saugomi LDM ir jo vardo galerijoje.\n\r\nPriekinį koplyčios fasadą sudaro trys pilonai: šoniniai kyla aukštyn kaip paprasti stulpai, centrinis pilonas įgaubtas. Šoniniai įėjimai apsaugoti į galą nuožulniai nusileidžiančio stogo. Šviesa patenka į vidų pro keturis ilgus ir siaurus langus, kurių kiekvienoje pusėje yra po du abipus pilonų. Langai padaryti iš įvairiaspalvio stiklo segmentų, kurių storis 3\/4 colio (1,91 cm), ir jie laisvai išdėlioti cemento skiedinyje. Spalvos parinktos taip, kad būtų juntami perėjimai nuo šiltesnių tonų prie ryškesnių atspalvių centro link, ir tarsi simbolizuoja meilės bei amžino gyvenimo vilties darną. Centriniame pilone įkomponuota iš aliuminio nulieta sėdinčio Kristaus - Rūpintojėlio skulptūra. Virš jos iškeltas plokščias stogelis, kurį užbaigia dekoratyvinė saulutė – iš lietuviško koplytstulpio perimtas motyvas. Koplyčios viršuje ties vidurinio pilono centru iškeltas kryžius. V. K. Jonyno meistriškumas regimas dviejose bareljefinėse skulptūrose iš balto betono, kurios pritvirtintos prie šoninių koplyčios fasadų: Šv. Ona, Mergelės Marijos motina, ir Šv. Kazimieras, Lietuvos ir tuo pačiu Amsterdamo lietuvių globėjas. Priešais koplyčią puslankiu išlenktų laiptų aikštelėje, atsiveriančioje į žalią veją, stovi altorius. Tai įspūdingas juodo granito kūrinys, harmoningai derantis prie sidabriškai pilko dekoratyvaus aliuminio darbo fasade.\r\n\r\n \r\n\r\nVaida Sirvydaitė Rakutienė, V. K. Jonyno sakralinės architektūros projektai Lietuvos muziejuose, „Lietuvos muziejų rinkiniai Nr. 3“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/amsterdam\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1971 m.","miestas":"Amsterdamas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.93157,"lng_wgs":-74.15484,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/amsterdamo-sv-kazimiero-kapines-ir-sv-onos-koplycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c739c47e-7ffa-42ee-a662-fae529e882ce","_revision":"b662ab22-0c27-43b0-9392-72d2c17e4396","id":"c3436ae971f23f2","pavadinimas":"Mato Menčinsko skulptūros Aveljanedoje","aprasymas":"Argentinos sostinės Buenos Airių metropolinėje teritorijoje (Gran Buenos Aires), Aveljanedos mieste, Lietuvių bendruomenės bažnyčioje (Parroquia Madre de la Misericordia) yra saugomos dvi Lietuvos skulptoriaus Mato Menčinsko (1896–1942) skulptūros.\nMenčinskas Matas (1896-1942), lietuvių skulptorius, tapytojas. 1913–17(?) skulptūros mokėsi privačiai Varšuvoje. Nuo 1921 dirbo mokytoju Kaune. 1924–26 mokėsi Skulptūros ir piešimo studijoje Barselonoje, 1926–28 – Madrido dailės mokykloje, 1928–31 studijavo Nacionalinėje dailės akademijoje Buenos Airėse. 1933–34 dėstė piešimą lietuvių mokykloje Montevidėjuje. 1934 grįžo į Lietuvą.\r\n\r\nSukūrė apie 200 skulptūrų: apvaliųjų ir bareljefų (Motina 1934, Filosofas 1935, 1939, Sapnas, Mąstytojas, abu 1936, Vergas 1937, Skausmas 1938), portretų (J. Rainio, apie 1931, J. Basanavičiaus, 1933), nutapė paveikslų (Vyro galva 1935). Kūrybai būdinga raiški plastika, ekspresyvi forma, gilinimasis į žmogaus psichologiją. Skulptūrose ryšku dramatizmas, mistikos, sentimentalizmo bruožai. Kūrė iš įvairių medžiagų (gipso, akmens, ąžuolo).\r\n\r\n1941 m. Aveljanedoje apsigyvenusių lietuvių vienuolių marijonų įsteigta lietuvių Aušros Vartų parapija, 1942 m. su bendruomenės pagalba pastatyta bažnyčia. Bažnyčios fasadas dekoruotas Aušros Vartų Vilniuje paveikslu.\r\n\r\nBažnyčios ir prie jų esančios parapijų ir mokyklų patalpos pagal Argentinos įstatymus priklauso Argentinos bažnyčiai. 2000 m. pamaldos lietuvių kalba vyko kartą per mėnesį, šiuo metu mišios vyksta tik ispanų kalba, nes nėra nė vieno lietuvių kunigo. Lietuviškos organizacijos bažnyčioje nebeveikia.\r\n\r\n \r\n\r\nSakalauskaitė Elena, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/matas-mencinskas\nSteigvilas Augustinas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/avellaneda\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1928-1934 m.","miestas":"Aveljaneda","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.6769,"lng_wgs":-58.39452,"autoriai":"Matas Menčinskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mato-mencinsko-skulpturos-aveljanedoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"69b84247-33f7-4075-b8f9-57b75dda0361","_revision":"2f5c2ada-e945-4030-a6f2-29ddf0219846","id":"c39178beb62758f","pavadinimas":"Novomalynas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Švitrigaila\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos įsteigta pilis.\r\n\r\nNovomalynas (Новомалин, Novomalyn) žinomas nuo XIV a., kuomet 1392 m. Jogaila vietovę padovanojo Švitrigailai. Tuomet ji vadinosi Gluche. Jau XIV a. pabaigoje šioje vietoje buvusi nedidelė pilis, XV a. pradžioje Švitrigailos buvo perstatyta – padidinta. Švitrigaila 1430 m. vietovę padovanojo savo dvariškiui Jonui Malinskiui. 1550 m. vienas iš savininkų Malinskių senąjį pavadinima  pakeitė Novomalinu.\r\n\r\nVėliau vietovę valdė Galinskiai, kurie XVII a. pilį perstatė ir papildė barokiniais rūmais. Pilis buvo ne kartą perstatyta, ypač XIX a. 1866 m. dvaro aprašymai liudija, jog pilies pastatus iš trijų pusių supa tvenkinio vandenys, iš ketvirtosios teritorija atskirta grioviu su vandeniu. Senojo pakeliamojo tilto vietoje per griovį pastatytas mūrinis tiltas. Pilis pastatyta ant neaukštos kalvos, visi pastatai sustatyti aplink nedidelį kiemą. Kalvos perimetru ėjusi gynybinė siena su penkiabriauniais bokštais. Ant vieno iš gynybinių bokštų pamatų XVIII a. buvo pastatyta neogotikinė koplyčia. Novomalynas buvo laikomas viena gražiausių rezidencijų Voluinėje. Pilies kompleksas labai nukentėjo per abu pasaulinius karus. Dalis Novomalyno rezidencijos meno kolekcijos, savininkų kauptos per šimtmečius, dabar saugoma Ostrogo istorijos muziejuje.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIV-XIX a.","miestas":"Novomalynas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.29706,"lng_wgs":26.37014,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/novomalynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4a366bcb-4d73-4f33-8b8b-ee5d87912eec","_revision":"187ea56b-e190-41f0-bca0-0b3305fa06e9","id":"c3a8e902459987d","pavadinimas":"Vilks Bario Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vilks Baris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.24582,"lng_wgs":-75.83105,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vilks-bario-sv-pranciskaus-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a19a76db-18cb-47c6-8a43-75d3fd4f905d","_revision":"1d98c245-dddb-4505-9606-5eb20232d74c","id":"c43a7edb0686b63","pavadinimas":"Kosciuškos kalnas Australijoje","aprasymas":"Kosciùškos kálnas (Mount Kosciusko), viršūnė Australijoje, Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio aukščiausioje dalyje – Australijos Alpėse, Sniego kalnuose (Snowy Mountains). Aukštis 2228 m. Tai aukščiausias Australijos kalnas. Priklauso Kosciuškos kalno nacionaliniam parkui (įkurtas 1944, plotas 6470 km2). Kalną 1840 atrado (ir pirmasis įkopė) Lenkijos geologas P. E. Strzeleckis ir pavadino T. Kosciuškos vardu.\r\n\r\nTadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\n\n\nDubikaltienė Aira, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kosciuskos-kalnas\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1840 m.","miestas":"Naujasis Pietų Velsas","salis":"Australija","lat_wgs":-36.4559,"lng_wgs":148.2636,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos-kalnas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f1d9b036-c7ff-445d-9588-1066d3d4f198","_revision":"10729a12-90aa-41e9-a2a1-6d325ec01580","id":"c4869e3fbe01e97","pavadinimas":"Kaimė","aprasymas":"Kaimė (vok. Caymen, Caymendorf) – sena gyvenvietė tarp Karaliaučiaus ir Labguvos, 12 km nuo Kuršių marių, netoli kairiojo Dunojaus kranto. 1261 m. minėta kaip Kayme, o 1326 m. – Caymen ir Caym vardais. Tai sena prūsų sembų gyvenvietė, ten buvo jų pilis. Talkinant Čekijos karaliui Pršemislui II Otakarui, tą pilį 1258 m. užėmė Vokiečių ordinas ir 1261 m. pastatydino Kaimėje kitą pilį ir apgyvendino apylinkę sembų naujakuriais. Jų palikimas matyti ir iš Kaimės parapijos kaimų pavadinimų: Kaimė (prūsų caymis – kaimas), Metkaimis (prūsų asmenvardis Mete), Salveičiai < Saloweit (prūsų salowis – lakštingala), Sanseliai (prūsų sansy – žąsis), Šilkaimis < Silikaim (prūsų sylo – šilas), Surgyčiai < Sirgit- (prūsų sirgis – žirgas). Kiti vietovardžiai gali būti prūsų arba lietuvių kilmės: Buteiniai (prūsų asmenvardžiai Butho, lietuvių Buta), Kadagynai (liet. kadagynas, prūsų kadegis), Naudiškiai (prūsų asmenvardis Naudyn, liet. Naudinis), Sitkaimiai (prūsų ir lietuvių Sita, Sitė upė), Vangiai, Vangužiai (liet. vanga – dirva, laukas, prūsų wangus). Vietovardžiai byloja apie parapijos žmonių giminystę ir iš dalies mišrų sembų bei nadruvių (lietuvininkų) gyvenimą.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kaime\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1261 m.","miestas":"Kaimė (Zareche)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.78694,"lng_wgs":20.88361,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kaimas-kaime"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d94755ef-07dd-4d54-90d5-5f87da3a0592","_revision":"86f01026-1011-4aaa-b7d6-ca65037c9e91","id":"c4ead974a94105d","pavadinimas":"Lietuvių kultūros darželis Rokfelerio parke Klivlende","aprasymas":"Idėja Klivlende steigti tautinius „Kultūrinius Darželius” gimė 1916 m. Minint Viljamo Šekspyro 300 mirties metinių sukaktį, Rokfelerio miesto parke, pavadintame Šekspyro darželiu, pastatytas paminklas šiam anglų rašytojui. 1926-aisiais Klivlendo žydų organizacija sumanė iš miesto valdžios parke gauti sklypą ir pastatyti paminklus šešiems žymiems žydų filosofams. Siekdami sulaukti paramos, žydai su šia idėja pakvietė susipažinti kitų tautų atstovus. Tiesa, iš daugelio pakviestųjų, atsiliepė vos keli, tarp jų – lietuvių atstovas, Klivlendo savaitraščio „Dirvos” redaktorius, Kazys S. Karpius. Jam ir kilo mintis įrengti lietuvių „Kultūrinį Darželį”, o vėliau, diskutuojant su žydų bendruomene, miesto tarybai pasiūlyta idėja parke leisti įsikurti visoms tautoms. Sumanymui buvo pritarta.\r\n\r\n1926 m. miesto valdžia Rokfelerio parką, užimantį daugiau kaip 10.5 hektarų plotą, paskyrė administruoti naujai įsteigtai Kultūrinių Darželių sąjungai (vėliau sąjunga pervadinta į Kultūros Darželių federaciją). Tuo laiku sąjungos pilnateisiais nariais buvo: Šekspyro, vokiečių, žydų ir italų bendruomenės nariai. Lietuviai, pasinaudoję federaliniais viešųjų darbų projektais, į sąjungą įstojo ir „Kultūros Darželį” įrengė, penktieji.\r\n\r\n1928 m. „Kultūros Darželio” idėją K. S. Karpius pristatė ir Lietuvoje[1]. Tarpininkaujant generolui Vladui Nagiui-Nagevičiui, darželiui projektą, kaip teigta, be jokio atlygio, parengė architektas Vladimiras Dubeneckis. Tiesa, kitų tautų darželių planus rengė amerikiečių architektas W. E. Felbrikas. Kiekvienas planas vaizdavo tautos praeitį ir kultūrą.\r\n\r\nPo metų įsteigta Lietuvių Kultūrinio Darželio Sąjunga, kurios valdybą ir organizaciją sudarė katalikiškų ir tautiškų draugijų atstovai ir pavieniai asmenys[2]. Sąjunga rūpinosi lietuvių „Kultūros Darželio” projekto, kainavusio daugiau kaip 80 000 dolerių, įgyvendinimu.\r\n\r\nParinkta lietuvių „Kultūros Darželio” forma primena lyrą, kuri simbolizuoja „tautos polinkį į dainą”. Viename lyros „rakte” įkomponuotas prelato Jono Mačiulio - Maironio, o kitame – Dr. Vinco Kudirkos biustas. Tarp jų – įrengtas Birutės fontanas. Darželyje takai grįsti tašytais akmenimis, laiptai leidžiasi į vidinę ir centrinę darželio dalį – 300 žmonių talpinančią estradą, kurios sienoje įmūryti Gedimino stulpai. Priešais juos stovi dr. Jono Basanavičiaus paminklas.\r\n\r\nTiesa, V. Kudirkos ir Jono Basanavičiaus biustai nulieti iš modelių, stovėjusių Karo Muziejaus sodelyje, Kaune, tuo tarpu, Maironio biustas – pagamintas Amerikoje.\r\n\r\nLietuvių „Kultūros Darželis” atidarytas 1936 m. spalio 11 d. Iškilmėse dalyvavo konsulai, miesto valdyba ir Lietuvos ministras iš Vašingtono dr. M. Bagdonas[3]. 1939-aisiais Rokfelerio miesto parke pristatytas ir kitas, simbolinis darželis – „Taikos“ (angl. „Peace Garden”). Jame užkasta po saują žemės iš kiekvienos tautinės grupės gimtojo krašto. Lietuvos žemės sauja atvežta iš Palangos, Birutės kalno.“[4]\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Kazys Karpius, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kazys-karpius\/.\r\n\r\n[2] K. S. K. Lietuvių kultūriniam darželiui Clevelande 40 metų. Lietuvių dienos, 1969 m., rugsėjis, p. 4–6, p. 4.\r\n\r\n[3] Ibid., p. 4.\r\n\r\n[4] Vincas Apanius. Lietuvių kultūros darželiui 60 metų. Dirva, 1996 m., lapkričio 12 d., p. 5.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1936 m.","miestas":"Klivlendas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.52737,"lng_wgs":-81.62655,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kulturos-darzelis-rokfelerio-parke-klivlende"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1a6fa8fc-4f41-41f6-ba87-db231e8ec8b0","_revision":"6d42d254-8078-433d-9aed-adef2b59b972","id":"c547f6f4198bd3e","pavadinimas":"Igno Domeikos kapas Santjage","aprasymas":"Domeika Ignas (Ignacy Domeyko) 1802 m. Niadzvedkoje - 1889 m. Santjage), lietuvių mineralogas, geologas, etnografas, Čilės mokslo ir švietimo organizatorius. Čilės Respublikos garbės pilietis.\r\n\n\n1816–22 m. Vilniaus universitete studijavo matematiką, chemiją, geologiją, filosofijos magistras. 1819 m. įstojo į Filomatų draugiją, už priklausymą jai 1823–24 m. buvo kalinamas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, vėliau emigravo į Prancūziją. 1837 m. baigė Paryžiaus kasybos mokyklą, parengė Vidurinės Europos (įskaitant Lenkiją ir Lietuvą) geologinių ir geografinių žemėlapių komplektą.\n\n1838 m. atvyko į Čilę, kur La Serenos vyrų licėjuje (Coquimbo koledže) dėstė chemiją, fiziką, geologiją, kasybą. 1847–84 m. dirbo Čilės universitete Santjage, 1867–83 m. buvo jo rektorius, profesorius. 1884–88 m. lankėsi Lietuvoje, keliavo po Europą. Surengė keletą geologinių ekspedicijų į Andus, Atacamos dykumą, tyrė Čilės geologinę sandarą, naudingųjų iškasenų telkinius, jų rūdas, surado naujų mineralų, surinko uolienų, mineralų, fosilijų kolekcijas. Sudarė pirmąjį Čilės geologinį žemėlapį. Surinko unikalią mineralų kolekciją (4000 pavyzdžių padovanojo Čilės universitetui). Keliavo po Araukaniją – indėnų araukanų mapučių kraštą, surinko ir paskelbė etnografinių žinių knygoje Araukanija ir jos gyventojai (Araucanía y sus habitantes 1845 m.). Paskelbta apie 560 jo darbų lenkų, vokiečių, ispanų ir prancūzų kalbomis, daugiausia apie Čilės geologiją, naudingąsias iškasenas, gėlo ir mineralinio vandens išteklius, ugnikalnių išsiveržimus, meteorologiją, rastų meteoritų sudėtį, kilmę.\n\n\n\n\r\nI. Domeikos vardu pavadinta daugiau kaip 110 įvairių objektų: Andų kalnyno kalnagūbris, ledynas, asteroidas 2784, mineralas (domeikitas), keletas kalnų, gyvenviečių (Pueblo Domeyko miestelis, Puerto de Domeyko uostas), gatvių, fosilijų (Nautilus domeykus, Ammonites domeykanus), gyvūnų (Canis domeykanus) ir augalų šeimų bei rūšių (Viola domeykiana), įstaigų, visuomeninių organizacijų.\r\n\r\n \r\n\r\nGaigalas Algirdas, Motuza Gediminas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ignotas-domeika\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ciles-universitetas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1889 m.","miestas":"Santjagas","salis":"Čilė","lat_wgs":-33.4145,"lng_wgs":-70.64913,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/igno-domeikos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"018b1d19-56d1-46e4-afb8-5da4468cb514","_revision":"96babf15-835b-4458-aa46-1f4819759e50","id":"c55d76f3fbde2e3","pavadinimas":"Emanuelio Manė-Kaco kūriniai","aprasymas":"Tapytojas, iliustratorius Emanuelis Manė-Kacas gimė 1894 m. balandžio 17 d.  Kremenčuke Ukrainoje. Gimė išeivių iš Vilniaus apylinkių ortodoksinio judaizmo šalininkų šeimoje, ketino tapti rabinu. Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi iki 1911 m., vėliau dar porą metų – Kijevo dailės mokykloje. 1913 m. išvyko į Paryžių. Apsigyveno Paryžiaus menininkų kolonijoje La Ruche (Avilys). Tais pačiais metais jis ten įstojo į Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (pranc. École nationale supérieure des Beaux-Arts), Fernando Cormono (1845–1924) studijoje. Menininkas prisimena: „Mano rusiški marškiniai ir mažas ūgis man suteikė vadovo simpatijas ir aš buvau apsaugotas nuo įprastinių patyčių. Tūnojau savo kampe ir bandžiau nekristi į akis, kol vieną dieną išgirdau kažką dainuojant rusišką dainą.“\r\n\r\nDainavo Chaimas Soutine‘as ir taip užsimezgė abiejų menininkų draugystė. Karo metai juos išskyrė, o vėliau jau pagarsėjęs Soutine‘as aplankė draugą.\r\n\r\nPer I pasaulinį karą gyveno Rusijoje. 1918–1919 m. dėstė Charkovo aukštesniojoje dailės mokykloje, dalyvavo avangardo dailininkų grupuotėje „Trijų grupė“ (Группa трёх). O nuo 1921 m. jis pastoviai gyveno Paryžiuje. 1920 – taisiais Manė-Kacas priskiriamas Paryžiaus mokyklai (pranc. École de Paris).\r\n\r\nSkirtingai nei Soutine‘as jis dažnai savo kūryboje vaizdavo žydų bendruomenės motyvus (žydiškas vestuves, Talmudo mokinius, rabinus). Per antrąjį pasaulinį karą jis emigravo į JAV, po to vėl grįžo į Paryžių.\r\n\r\n1958 m. persikėlė į Haifą Izraelyje.\r\n\r\n1962 m. rugsėjo 8 mirė Tel Avive.\r\n\r\n1977 m. Haifos mieste atidarytas Manė-Kaco muziejus.\r\n\r\nEmmanuel Manė-Kaco kūriniai saugomi Paryžiaus muziejuose, Metropolitano meno muziejuje Niujorke (Metropolitan Museum of Art), Stedelijk muziejuje Amsterdame, Tel Avivo meno muziejuje. Lietuvoje menininko paveikslai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune, Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ Vilniuje.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.mkm.org.il\/eng\/The_Museum","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Haifa","salis":"Izraelis","lat_wgs":32.8079,"lng_wgs":34.98713,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/emanuelio-mane-kaco-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8911b785-2b43-4866-8ef1-2ffebbaec2b0","_revision":"82e859a8-ae7d-473f-b76b-2feb89073f86","id":"c5df70d4a8844aa","pavadinimas":"Kotrynos Jogailaitės (1526-1583) rezidencija Eskilstuna rūmuose","aprasymas":"Kotryna Jogailaitė, jauniausia Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukra, Švedijos istorijoje paliko gilų pėdsaką, o jos rezidavimas Eskilstunos rūmuose žymi vieną jautriausių ir kartu svarbiausių jos gyvenimo etapų. Po kelerių metų sekinančio kalinimo Gripsholmo pilyje, kur ji savo noru lydėjo vyrą Suomijos kunigaikštį Joną III Vazą, 1567 m. sutuoktiniai pagaliau atgavo laisvę. Kadangi santykiai su karaliumi Eriku XIV išliko įtempti ir nenuspėjami, Eskilstuna tapo jų saugiu prieglobsčiu ir savotiška politine užuovėja. Šie rūmai, iškilę buvusio vienuolyno vietoje, Kotrynos dėka virto tikra renesanso kultūros sala protestantiškoje šiaurėje. Čia reziduodama ji ne tik puoselėjo katalikiškas tradicijas ir prabangų, iš Jogailaičių dvaro atsivežtą gyvenimo būdą, bet ir dėjo pamatus sūnaus Zigmanto Vazos auklėjimui, siekdama jį parengti būsimam valdymui. Eskilstunos laikotarpis Kotrynai buvo dvasinio atsigavimo ir pasirengimo karūnavimui laikas, kai iš buvusios kalinės ji vėl tapo įtakinga politine figūra, gebėjusia savo rezidenciją paversti svarbiu diplomatijos ir kultūros centru.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\nDAHLBÄCK, Birgitta, red. Katarina Jagellonica och Europa. Stockholm: Kungl. Vitterhets Historie och Antikvitets Akademien, 2004. \nMATTSSON, Eva. Kunigaikštienė: biografija apie karalienę Kotryną Jogailaitę. Vilnius: Obuolys, 2019.\nRAGAUSKIENĖ, Raimonda. Lietuva Švedijoje, Švedija Lietuvoje. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, 2023 [prieiga per internetą].","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Eskilstuna","salis":"Švedija","lat_wgs":59.37502,"lng_wgs":16.50981,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kotrynos-jogailaites-1526-1583-rezidencija-eskilstuna-rumuose"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"92ed5ff9-0e81-4a55-8281-353b9f9efd00","_revision":"7d3567f4-2382-4206-994a-1aa5b7cc5e4c","id":"c684b64504f0508","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia Vusteryje","aprasymas":"Parapija netoli Bostono esančiame Vusteryje įkurta 1894 m. Lietuvių pamaldos vyko airių, vėliau prancūzų bažnyčiose, o 1895 m. rudenį pastatyta kukli medinė bažnytėlė. Bendruomenei plečiantis, 1903 m. naujame sklype pradėta statyti erdvi, mūrinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Tai tipiškas XIX a. pabaigos – 20 a. pradžios neoromaninės stilistikos sakralinės architektūros pavyzdys. Tiesa, lėšų bažnyčios statybai rinkimas užtruko, todėl pirmiausiai buvo išmūrytas tik erdvus rūsys, kuriame ilgą laiką buvo laikomos pamaldos[1]. Naujosios bažnyčios statyba baigta tik 1916 m.[2] 1969 m. maldos namus buvo nuspręsta suremontuoti eksterjerą ir gerokai atnaujinti bažnyčios vidų pagal dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno projektą. Altorius, krikštykla, vitražai ir kiti bažnyčios elementai įgavo modernų, netradicinį pavidalą. V. K. Jonynas čia sukūrė vieną ryškiausių lietuviškojo sakralinio dizaino pavyzdžių JAV.\r\n\r\n \r\n\r\nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Worcesterio lietuvių bažnyčia pasipuošia. Lietuvių dienos, 1970 m. sausis, p. 7, 12–13, p. 7.\r\n\r\n[2] Šv. Kazimiero bažnyčia Worčestery, Darbininkas, 1978 m. kovo 3 d., p. 3.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1916 m., 1969 m.","miestas":"Vusteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.25609,"lng_wgs":-71.79269,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-vusteryje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9cc0fad2-23b8-4a89-8d76-df0973eeb9b3","_revision":"919394fd-36c9-4996-bc38-5ce99be6d25b","id":"c68ab6a38a42ae0","pavadinimas":"Lietuvių draugijos Švedijoje 1946-1949 m. leisto žurnalo „Pragiedruliai“ redakcija","aprasymas":"Nuo pat įsikūrimo pradžios Lietuvių draugija Švedijoje norėjo leisti savo laikraštį. Pasitarus priimtas sprendimas leisti mėnesinį žurnalą „Pragiedruliai“. Pavadinimas parinktas pagal J. Tumo-Vaižganto Stokholme parašytą kūrinį „Pragiedruliai“. Pirmasis „Pragiedrulių“ numeris pasirodė 1946 m. spalio 28 d. 20 puslapių žurnalas „Pragiedruliai“ leistas iki 1949 m. Už „Pragiedrulių“ turinį buvo atsakinga redakcinė kolegija, kurios nariais buvo žymūs Švedijoje gyvenę lietuviai: architektas, Lietuvos antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Pajaujis, etnologas Juozas Lingis (žurnalo vyr. redaktorius) ir kt. „Pragiedrulių“ pirmajame numeryje rašyta: „Būdama pagal savo tikslus demokratine organizacija Lietuvių draugija Švedijoje ir savo laikraštyje laikysis demokratinio principo. Laikraštis seks demokratinių idėjų plėtrą pasaulyje ir dėsis prie jų įgyvendinimo praktikoje“. Leidinio, kaip ir pačios bendruomenės, tikslas – telkti Švedijos lietuvius, išsaugoti jų tautinį tapatumą bei skatinti lietuvių ir švedų tautų tarpusavio supratimą. Žurnale „Pragiedruliai“ buvo rašoma politikos ir kultūros klausimais, publikuojama grožinė kūryba, aptariamos įvairios aktualijos. Žurnalo tiražas – 200 egzempliorių, iš viso išleisti 29 numeriai, leidžiant leidinį bendradarbiavo ne tik Švedijos, bet ir kitų šalių lietuviai.\r\n\r\nPo karo bendruomenės veikla buvo daugiausia nukreipta į užgrobtos tėvynės laisvinimo bylą: norint atkreipti dėmesį į Lietuvos poziciją ir nepriklausomybės atkūrimo siekį, vyko įvairios demonstracijos, protestai ir kt.\r\n\r\nKiekvienas numeris buvo siunčiamas Upsalos universiteto bibliotekai.\r\n\r\n \r\n\r\nParengta pagal:\r\nMotuzas, R. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje. Vilnius: Versus aureus, 2011. \nŽukauskienė, D. Lietuvių bendruomenė Švedijoje: 76 metai bendrystės keliu. Pasauliolietuvis.lt, 2022-09-13. Prieiga per internetą: https:\/\/pasauliolietuvis.lt\/lietuviu-bendruomene-svedijoje-76-metai-bendrystes-keliu\/","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.34506,"lng_wgs":18.04035,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-draugijos-svedijoje-1946-1949-m-leisto-zurnalo-pragiedruliai-redakcija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c9018c6a-451a-4ba4-945d-eb190d09c37d","_revision":"f207202a-71e0-430d-93c0-310a7133ec94","id":"c696b539c87b77b","pavadinimas":"Niu Heiveno Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niu Heivenas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.30607,"lng_wgs":-72.91862,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/niu-heiveno-sv-kazimiero-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"17c56df4-d958-4e21-87eb-bc78683f2119","_revision":"cbee8ac2-1052-448f-a921-7de407223600","id":"c6b7ee60f18b904","pavadinimas":"Barūnų Dievo Motinos paveikslas","aprasymas":"Bazilijonų vienuolyną ir cerkvę 1692 m. fundavo vietinis bajoras Mikalojus Piešliakas vietoje, kur pagal legendą miške ant medžio stebuklingai pasirodė Dievo Motinos paveikslas. Šioje vietoje pastatyta šventykla tapo Barūnų Dievo Motinos kulto vieta.\r\n\r\nBarūnų Dievo Motinos kultui daugiau nei 300 metų (jubiliejus buvo atšvęstas 1991 m. rugpjūčio mėnesį). XIX a. pradžioje paveikslas buvo vienas iš labiausiai garbinamų Vilniaus apylinkėse, o dabar - vienas labiausiai garbinamų Baltarusijoje. Kasmet vyksta Barūnų Dievo Motinos atlaidai. Kadaise šie atlaidai buvo garsūs visame Vilniaus krašte ir sutraukdavo tikinčiuosius iš tolimų vietovių, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos.\r\n\r\nBarūnų sanktuariumas garsėjo nuo XVII a. II pusės. 1702 m. Barūnų bazilijonai, baimindamiesi dėl link Barūnų artėjusios Švedijos kariuomenės, šventąjį paveikslą perdavė saugoti LDK etmonui Mykolui Višnioveckiui į Voložiną. Nuo to laiko paveikslas kartu su LDK kariuomene klajojo po visą LDK teritoriją – garsėjo stebuklais Breste, Pinske, o vėliau - Lietuvoje ir Žemaitijoje, telkė apie save tikinčiuosius. 1709 m. paveikslas vėl sugrįžo į Barūnus. Visa tai tik sustiprino paveikslo kultą, o Barūnai tapo dar svarbesniu tiek religiniu, tiek kultūrinio gyvenimo centru. 1712 m. Supraslyje (kitame – itin garsiame unitų bažnyčios religiniame ir kultūriniame centre) buvo išspausdinta metropolito Leono Kiškos parengta knyga apie Barūnų Dievo Motinos stebuklus. Švento paveikslo kultą liudija ir tai, kad Adomas Mickevičius, kaip šio krašto žmogus, šį garsų paveikslą žinojo ir minėjo dviejuose eilėraščiuose.\r\n\r\nBarūnų Dievo Motinos stebuklų knygose rašoma, kaip atvaizdas išimtas iš skrynios ir patalpintas šventovėje atsigauna, prašviesėja, Švč. Mergelės Marijos skruostai tampa rausvi, veidas – dailus, gyvybingas, spinduliuojantis džiaugsmą.\r\n\r\nBazilijonai uždarant vienuolyną paveikslą išvežė (XIX a. I pusėje, atidavė saugoti į privačias rankas), o cerkvėje pakabino kopiją. Originalas grąžintas tik 1926 metais. Tačiau paveikslo originalo likimas po 1939 m. nėra aiškus. Pagal pasakojimus, paveikslas galėjo būti sunaikintas II Pasaulinio karo metais, o dabar kabantis bažnyčioje yra jo kopija.\r\n\r\nKasmet rugpjūčio 29 d. Baltarusijoje vyksta plačiai žinomi Barūnų Dievo Motinos atlaidai.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\nPaliušytė Aistė, XVII - XVIII a. LDK kultinių atvaizdų sklaida: vizitacijų duomenys. Acta Academiae Artium Vilnensis \/ 69, 2013, https:\/\/leidykla.vda.lt\/Files\/file\/Acta_69\/Acta_69_02_A.paliusyte_23-46%20p.pdf","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1692 m.","miestas":"Barūnai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.31687,"lng_wgs":26.13961,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/barunu-dievo-motinos-paveikslas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fe1e06e3-e1be-4fb5-8e04-c4b240ad2540","_revision":"85b472e1-ed14-435c-8851-ce930825a104","id":"c711d8c096c2431","pavadinimas":"Izraelio Bidermano fotografijos","aprasymas":"Izraelis Bidermanas (Izis, Izi) gimė 1911 m. sausio 17 d. Marijampolėje. Jis trečias iš keturių vaikų Iserio Bidermano šeimoje. Tėvas turėjo krautuvėlę, bankrutavo. Motina – namų šeimininkė. Baigęs pradžios mokyklą įstojo į gimnaziją, tačiau ją metė. Nuo trylikos metų pradėjo lankyti to meto garsiausio Marijampolėje žydo Movšės Buchalterio fotografijos dirbtuvę.\r\n\r\n1927 m. Bidermanas keliaudamas su draugu fotografuoja Lietuvos miestus ir kaimus.\r\n\r\n1930 m. išvyksta į Paryžių. Atvyksta neturėdamas dokumentų, tik su keliais frankais ir nemokėdamas prancūzų kalbos.\r\n\r\n1933 m. jis pradėjo dirbti XIII Paryžiaus rajone Arnalio fotografijos portretų studijoje. Vėliau vedė Arnalo dukrą Nina Rabkina ir tapo studijos vadovu.\r\n\r\n1934 m. jam gimė sūnus Manuelis.\r\n\r\n1941 m. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi Limuzene, Ambazallo miestelyje.\r\n\r\n1944 m. sulaikytas vokiečių ir vėliau išlaisvintas partizanų įstojo į vidines Prancūzijos pajėgas, dalyvavo išvaduojant Limožą. Fotografuoja bendražygius rezistentus. Marijampolėje nacistai nužudė jo tėvus.\r\n\r\n1946 m. Bidermanas antrą kartą vedė ir gavo Prancūzijos pilietybę. Vouille gatvėje atidarė fotografijos dirbtuvę. Galerijoje La Boétie surengė parodą „Paryžius Izio Bidermano akimis“. Galiausiai po to jis kaip kūrybinį vardą naudoja tik Izis.\r\n\r\nNuo 1949 m. du dešimtmečius fotografuodamas \"Paris-Match\", Bidermanas susipažįsta su pačiais įžymiausiais Paryžiaus menininkais ir su kai kuriais iš jų, kaip su Marku Šagalu (Marc Chagall, 1887–1985), ir Žaku Preveru (Jacques Prévert, 1900–1977) artimai susibičiuliauja. Jis sukuria visą galeriją išraiškingų rašytojų ir dailininkų portretų: Marko Šagalo, Aleksanderio Kolderio (Alexander Calder, 1898–1976), Koletės (tikr. Sidonie Gabrielle Colette, 1873–1954), Lui Aragono (Louis Aragon, 1897–1982) ir jo žmonos Elsos Triolet (1896–1970), Alberto Kamiu (Albert Camus, 1913–1960), Polio Eliuaro (Paul Eluard, 1895–1952).\r\n\r\n1950 m. Izis išleido fotografijų knygą „Svajonių Paryžius“ (Paris des rêves 1950) su garsių autorių tekstais. Įžangą knygai parašė žymus prancūzų rašytojas ir kino režisierius Žanas Kokto (Jean Cocteau, 1889–1963).\r\n\r\nPo to sekė fotografijų albumai „Didžioji pavasario puota“ (Grand Bal du printemps 1951) ir „Londono žavesys“ (Charmes de Londres 1952), bendradarbiaujant su rašytoju Žaku Preveru.\r\n\r\n1951 m. Bidermano darbai eksponuojami Moderniojo meno muziejuje (angl. Museum of Modern Art, MoMA) Niujorke parodoje „Penki prancūzų fotografai“ (angl. Five French Photographers) šalia Henri Cartier-Bressono (1908–2004), Robert Doisneau (1912–1994) ir Brassaï (1899–1984) fotografijų.\r\n\r\n1953 m. fotografijų albumas „Žemiškasis rojus“ (Paradis terrestre) su Koletės tekstais. Kelis kartus buvo nuvykęs į Izraelį ir išleido fotografijų albumą Izraelis (1956), kuriam įvadą parašė André Malraux (1901–1976).\r\n\r\nIzis po to išleidžia dar tris fotografijų albumus: „Izis cirkas“ (Le Cirque d’Izis 1965), „Chagallo pasaulis“ (Le Monde de Chagall 1969) ir „Poetų Paryžius“ (Paris des poètes 1967).\r\n\r\n1980 m. gegužės 16 d. Bidermanas mirė Paryžiuje.\r\n\r\nHenri Cartier-Bressonas įtvirtino „lemiamo momento“ principą fotografijoje. Izis kaip ir kiti tos pačios kartos fotografai seka šiuo principu šį savaip interpretuodami.\r\n\r\nIzis savo susižavėjimą Paryžiaus gyvenimu įkūnija klajodamas po miestą ir stebėdamas kasdienybę, atskleisdamas šios poetišką magiją. Jo akiratyje gatvės prekeiviai ir prekeivės, bistro lankytojai, gatvėmis klajojantys cirko artistai, įsimylėjelių poros ir vaikai. Apie savo herojus Izis sako: „Žmonės, kuriuos fotografuoju atrodo svajingi arba žvelgia į tolį...“ dėmesys visada skiriamas ir pačiai aplinkai, net ir smulkioms detalėms.\r\n\r\nBidermanas iš Marijampolės prisideda prie Paryžiaus gyvenimo būdo legendos sukūrimo ir išpopuliarinimo savo ikonomis tapusiomis fotografijomis.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nIzio darbų turi Niujorko modernaus meno centras: https:\/\/www.moma.org\/artists\/2853","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1958 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.76143,"lng_wgs":-73.97762,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/izraelio-bidermano-fotografijos"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e7cd6705-7ae3-496c-a7fa-9e4fea7d19ec","_revision":"28c61a80-d0b3-45ed-9808-5a245088a330","id":"c74285cd93ae956","pavadinimas":"Tamoviškių dvarvietė","aprasymas":"1404 m. minimas čia buvęs dvaras. 1409 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė siaubė šias apylinkes. 1413 m. ir 1420 m. šaltiniuose randame, kad Ordinas reikalavo iš Vytauto grąžinti iš Tamoviškių dvaro išsivestus belaisvius.\r\n\r\nApie čia stovėjusią pilį išliko toks padavimas: Ant stataus Kamsvykalnio, esančio dešiniajame Ungurupės krante, stovėjo pilis, kurios valdovas buvo žiaurus. Kartą jo žmona įsakė valdiniams, kad jie valdovą surištų ir gyvą užmūrytų pilyje. Jos valdomi žmonės dar labiau vargo. Dievas pagailėjo žmonių ir nugramzdino pilį. Prakeiktoji valdovė virto juoda karvė. Vieni pasakoja, kad ją gainiojosi juoda katė, kiti — kad raiteliu pavirtęs jos vyras. Valdovės sūnus dažnai užtardavo žmones, kurie jo ilgai nepamiršo. Jie dideliu akmeniu piliakalnio papėdėje pažymėjo jo kapą.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Tamoviškiai (Timofeevka)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.64983,"lng_wgs":21.88391,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tamoviskiu-dvarviete"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a579fc25-7403-4ea8-8882-d9b421c22fba","_revision":"c183707e-6496-4686-9f9a-a6cb6ac69b6f","id":"c74315b1cd20acf","pavadinimas":"Šenandoa lietuvių kapinės","aprasymas":"Šenandoa mieste yra kelerios lietuvių kapinės: Šv. Jurgio (1892-1934), Kalvarijos Mergelės, Lurdo Mergelės, taip pat lietuvių masonų kapai Laisvės kapinėse (Liberty Cemetery of the Supreme Lodge of Lithuanians in America).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/shenandoah\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Šenandoa","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.82892,"lng_wgs":-76.21388,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senandoa-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"77b2785a-3a4d-4368-805b-e7c9d896bca8","_revision":"8a009fe1-ceb8-4596-8e29-cacae7c5f75b","id":"c76a083928a0dde","pavadinimas":"Šv. Elžbietos, Zakheimo bažnyčios vieta","aprasymas":"1603 m. lietuviams buvo atiduota erdvesnė Zakheimo (buvusi Šv. Elžbietos) bažnyčia, o Šteindamo palikta lenkams. Ši bažnyčia pastatyta 1640–1648 m.\r\n\r\n1604 m. iš Klaipėdos buvo pakviestas ir čia iki mirties 1621 m. tarnavo Lozorius Zengštokas, išleidęs B. Vilento išverstas į lietuvių kalbą „Evangelijas bei epistolas“, parengęs iš išleidęs lietuvių giesmynėlį. 1612 m. lietuvių parapijos pastoriumi tapo Jonas Rėza, žymus lietuvių raštijos puoselėtojas. 1629 m. Karaliaučiuje kilo maras. J. Rėza mirė nebaigęs rengti spaudai J. Bretkūno Biblijos. Zakheimo bažnyčioje 1721–1731 m. kunigavo lietuvių giesmių kūrėjas K. H. Vagneris, lietuvių pamaldas laikė F. Kuršaitis (tikriausiai ir L. Rėza). XVIII a. pabaigoje lietuviškai pamokslus čia sakė Kristijonas Liudvikas Zakersdorfas, Prūsijos valdžios įsakų vertėjas į lietuvių kalbą. Lietuviški pamokslai čia skambėjo iki 1915 m. Beje, iki XIX a. prie bažnyčios veikė ir lietuvių mokykla.\r\n\r\n1944 m. rugpjūčio mėnesį bažnyčia sudegė. 1990 m. jokių bažnyčios pėdsakų, išskyrus kelias plytas, nebuvo išlikę. \r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII-XX a.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.70977,"lng_wgs":20.52155,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Liudvikas Rėza (1776–1840); Frydrichas Kuršaitis (1806–1884); Lozorius Zengštokas (1562–1621)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-elzbietos-zakheimo-baznycios-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"66d02c92-54d6-4ab0-a12a-7c04a9982651","_revision":"5317affd-691c-4084-a793-827b6b328854","id":"c7ab91a85f75fac","pavadinimas":"Girdava","aprasymas":"Girdava, Girdavai (vok. Gerdauen) – miestelis dešiniajame Ameitos krante. Yra piliakalnis. Ant jo stovėjo pilaitė, priklausiusi Gerdui, kuris neprisidėjo prie Didžiojo prūsų sukilimo, o palaikė kryžiuočius, todėl 1261 m. pabaigoje turėjo nuo savųjų keršto iš čia bėgti. 1312 m. kryžiuočiai čia pasistatė pilį. Netrukus lietuviai ją sugriovė. 1325 m. kryžiuočiai pilį atstatė, tačiau 1347 m. Lietuvos kunigaikščiai Kęstutis, Algirdas ir Narimantas vėl ją sugriovė.\r\n\r\n1326 m. vietovė buvo minima Gerdawen, 1398 m. – Girdowen, o 1428 m. – Girdawen pavadinimais. 1398 m. miestui suteiktos Kulmo teisės ir herbas, kuriame pavaizduoti šventieji Petras ir Paulius. Buvo užtvenkta Ameitos upė. Pirmoji bažnyčia statyta XIV a., perstatyta XVI a. ir XVIII a. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo išlikęs 1690 m. įrengtas interjeras.\r\n\r\nGirdavos parapijos bendruomenę sudarė lietuvininkai, mozūrai, vokiečiai, tad ir pamaldos vyko trimis kalbomis. Pamaldas lietuvių kalba nustota laikyti XIX a., tačiau lietuviškų vietovardžių šiose apylinkėse būta iki pat 1946. Sovietmečiu Girdavos bažnyčia paversta sandėliu, vėliau griauta. 1993 m. buvo tik bokšto ir sienų mūrai.\r\n\r\n1756 m. Girdavoje gimė Karolis Gotardas Keberis (1756–1835), protestantiško giesmyno rengėjas lietuvių kalba. Jis mokėsi Girdavos mokykloje, 1773 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kurį netrukus metė. Suartėjo su Danieliumi Frydrichu Milkumi (1739–1818) ir išmoko lietuviškai. Jis vėl įstojo į Karaliaučiaus universitetą ir baigęs Teologijos fakultetą, 1779 m. jis buvo įšventintas kunigu Geldapėje. Nuo 1787 m. iki mirties 1835 m. buvo Gumbinės klebonu. Bendradarbiavo su Liudviku Rėza, rinko liaudies dainas.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/girdavos-parapija\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/girdava\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a.","miestas":"Girdava (Zheleznodorozhny)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.35709,"lng_wgs":21.31531,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Algirdas (1296–1377); Kęstutis (apie 1297–1382); Narimantas (apie 1300–1348); Karolis Gotardas Keberis (Karl Gotthard Keber) (1756–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/girdava"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"90d8a5bc-aac5-40bd-9212-1d954641f937","_revision":"37b2e109-48a4-40da-a7cd-45b9ab9154bd","id":"c7d5d7c7fb9167d","pavadinimas":"Namas, kuriame gyveno Joachimas Lelevelis Briuselyje","aprasymas":"Briuselyje, Rue des Eperonniers 58, yra atminimo lenta šiuose namuose gyvenusiam Vilniaus Universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui.\r\n\r\nJ. Lelevelis – žymus istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus universiteto profesorius. Vilniaus universitete dėstė 1815–1818 m. ir 1822–1824 m. Dėl filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš universiteto, gyveno Paryžiuje, Briuselyje. Didžiausia profesoriaus aistra – kartografijos kolekcionavimas. Jo asmeninė kolekcija – 400 senųjų atlasų bei žemėlapių ir 5000 knygų. Jie sudaro 70 procentų Vilniaus Universiteto bibliotekos senųjų atlasų rinkinio. 1926 metais, vykdant jo valią,  kolekcija pervežta į Vilniaus universiteto biblioteką. Viena Vilniaus Universiteto salių nuo 1926 vadinama J. Lelewelio vardu. 1929 J. Lelewelis perlaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.\r\n\r\nJ. Lelewelio darbai iš Lietuvos istorijos: Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais (Rzut oka na dawność Litewskich narodów i związki ich z Herulami 1808; paneigta lietuvių kilmės iš herulų teorija), Lietuvos ir Rusios istorija iki pat Liublino unijos su Lenkija (Dzieje Litwy i Rusi aż do unii z Polską w Lublinie 1839). Dar parašė knygotyros (Dvejetas bibliografinių knygų \/ Bibliograficznych ksiąg dwoje 2 tomai 1823–26, lietuvių kalba 3 tomai: tomas 1 Pirmosios bibliografinės knygos 2011, tomas 2 Antrosios bibliografinės knygos 2015, tomas 3 Studija ir anotuota asmenvardžių rodyklė 2016), numizmatikos (Vidurinių amžių numizmatika \/ Numismatique du Moyen‑Âge 3 tomai 1835), istorinės geografijos veikalų.\r\n\r\n \r\n\r\nBulotaitė Nijolė, https:\/\/biblioteka.vu.lt\/apie\/naujienos\/974-kas-tas-lelevelis-arba-apie-zemelapius-ir-peles\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/joachim-lelewel\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a. I p.","miestas":"Briuselis","salis":"Belgija","lat_wgs":50.84495,"lng_wgs":4.35316,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Joachimas Lelevelis (1786–1861)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lentele-joachimui-leleveliui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"69bfb64f-dd60-43ea-bbbe-ea18be92e07f","_revision":"12b57c2d-f680-4330-bc48-a8a1c3b5067b","id":"c87e626200bd603","pavadinimas":"Ledfordo Šv. Kazimiero lietuvių kapinės","aprasymas":"Šioje vietovėje gyveno daug pirmosios emigracijos bangos atstovų. Veikė lietuviška mokyklėlė, vyko lietuviškos mišios ir atsirado lietuviškos kapinės, pavadintos šv. Kazimiero vardu. Tačiau ilgainiui lietuvių bendruomenė prie Ledfordo išnyko ir visame Pietų Ilinojuje šiomis dienomis likę labai mažai lietuvių, tad kapinės daug metų buvo apleistos.\r\n\r\nŠias kapines 2021 m. tvarkė JAV lietuvių bendruomenės ir JAV lietuvių jaunimo sąjungos inicijuoto projekto „Šaknys“ dalyviai. Per keturias dienas grupė jaunų lietuvių neatpažįstamai pakeitė XIX a. pab. – XX a. pradžios kapines, kurios buvo apleistos maždaug 80 metų.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/vakaruvejai.com\/2021\/11\/03\/projektas-saknys-jav-lietuviu-jaunima-ikvepe-misija-sibiras\/?print=print\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/2000183954\/misija-sibiras-keicia-projektas-saknys-jaunuoliai-is-ivairiu-jav-vietu-visa-savaite-tvarke-proteviu-kapus#","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Harisbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":37.70379,"lng_wgs":-88.58542,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/harisbergo-ledfordo-sv-kazimiero-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"83c2c2b3-8de0-4863-99a9-25bbc31a2ba1","_revision":"770b1f93-a912-4e4d-91a3-fc30ed431342","id":"c8b09fe5c296005","pavadinimas":"Kaukėnai","aprasymas":"Kaukėnai (vok. 1785 Kaukehnen, vėliau Kaukehmen, nuo 1938 Kuckerneese; rus. Jasnoje), bažnytkaimis Pakalnės apskrityje, 24 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės. Kaukėnai ilgai gyvavo saloje tarp Rusnės, Gilijos ir Kaukės (buvusios Normedia protakos) upių. Kaukėnų parapija buvo ištisai lietuvininkų apgyventa. Tą liudija ir visi jos kaimų ir vienkiemių pavadinimai: Algaviškiai, Bagdonai, Baltrušaičiai, Baltruškiemis, Baubliai, Būdviečiai, Giniškiai, Karceviškiai, Kaukėnai, Kliokiai, Lysaičiai, Mocviečiai, Nausėdai, Pūstučiai, Ragingė, Reatiškiai, Sausininkai, Skėriai, Skiepai, Skaldai, Skulbetvariai, Šiaudžiai (sujungti su Skaldais), Trumpaičiai, Usainiai, Varskiliai, Vyciškiai. lš 26 vietovardžių 22 yra lietuviškos pavardinės, 3 – vandenvardžių ir 1 – neaiškios kilmės. Valsčiuje 1736 administracinių sąrašų duomenimis, 29 gyvenvietėse vien tik lietuviai gyveno, bet jau 1905 bažnyčios statistikos duomenimis, iš 3665 gyventojų beliko 318, arba 9%, lietuvių. Kylant krašto gerovei Kaukėnų centras XIX ir XX a. sandūroje buvo ištisai užstatytas 2–4 aukštų puošniais mūriniais namais. Bažnyčios aukštą bokštą iš toli matydavo Nemuno deltos lygumų gyventojai. Turgaus aikštę ir bažnyčios šventorių supo vingiuotos gatvelės, nedideli tankiai užstatyti kvartalai. \r\n\r\n1549–1583 m. lietuvių kunigu čia tarnavo vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Aleksandras Raduinionis (Rodūnonis), kilęs, kaip spėjama, iš Rodūnios dab. Baltarusijoje. Nuo 1783 m. iki mirties 1824 m. čia gyveno lietuvių kultūros puoselėtojas, Kaukėnų klebonas Kristijonas Dovydas Vitikas. Jis rinko dainas Liudviko Rėzos leidiniui „Dainos“. 1784–1791 m. K. D. Vitikas buvo priglaudęs giminių iš Rasytės atsiųstą našlaitį Liudviką Rėzą, būsimąjį lietuvių kultūros veikėją ir mokė jį lotynų kalbos.\r\n\r\nKaukėnų spaustuvės leido lietuvių knygas Mažajai Lietuvai: J. H. Lėmano (veikė 1872–1889 m., išleido 10 knygų) ir R. Vyskės (veikė 1868–1872 m., išleido 3 knygas), 1861–1862 m. ėjo laikraštis „Kaukehmer Wochenbote fuer die Litauische Niederung“.\r\n\r\nKaukėnų vyskupas Denukaitis 1902 m. Rytprūsių provincijos sinode ryžtingai pasisakė prieš lietuvių kalbos draudimą bažnyčiose.\r\n\r\n1912 Lietuvių rinkimo draugija Tilžės ir Lankos apskrities kandidatu į landtagą iškėlė Kaukėnų ūkininką Mikelį Reidį. Viename atsišaukime rašoma: „Lietuviams Tilžės bei Pakalnės valsčių! Broliai lietuviai <...> Pereitus metus mes buvome po apykunyste vokiškų konservatyvų <...> Sulaukėm apribavimų mūsų brangiosios kalbos laisvės. Sulaukėm taip pat didesnę mokesčių naštą. Ar norim ir toliaus vokiškai konservatyvų partijai vergauti? Tegul <...> duoda savo balsus visi piniguočiai, didpirkliai, fabrikantai <...> ponui dvarininkui Roppui <...> Rinkim sau užtarėją <...> mūsų brolį Mikelį Reidį iš Kaukėnų. Mūsų kandidatas žino <...> kas ūkininkui, amatininkui ir darbininkui iškadinga...“\nSovietmečiu Kaukėnai labai nukentėjo. Sunaikinti buvę paminklai kapinėse. Įrengiant apsauginį pylimą nuo potvynių, nukastos didelės Kaukėnų kapinės, mirusiųjų palaikai ir paminklai suversti į pylimus kaip statybinė medžiaga. Neprižiūrimi baigia sugriūti dideli puošnūs pastatai Kaukėnų centre.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kaukenai\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Kaukėnai (Yasnoe)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.1686,"lng_wgs":21.53776,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Liudvikas Rėza (1776–1840); Rodūnoniai \/ Raduinioniai; Aleksandras Rodūnonis - Raduinionis (apie 1526– 1583); Aleksandras Rodūnonis - Raduinionis (apie 1550– 1591 \/ 1592); Jonas Berendas (1691–1749); Kristijonas Dovydas Vitikas (1751–1824); Karolis Leopoldas Frydrichas Neisas (1814–1875); Mikelis Reidys (1869–1926)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kaukenai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5e80706f-945d-45df-8215-9f507b5956b1","_revision":"1e61e34c-6cf8-485f-854b-b71248a4af82","id":"c925259237bd183","pavadinimas":"Skrantono (Throop) Šv. Juozapo lietuviškos kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Skrantonas (Throop)","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.45032,"lng_wgs":-75.62173,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skrantono-throop-sv-juozapo-lietuviskos-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"053867ab-7f72-43d1-a485-f574ed5684ad","_revision":"e2f38341-ad26-4150-8f82-bffa48041c07","id":"c9bbb353abe37b8","pavadinimas":"Lietuvos žemėlapiai ir LDK miestų panoramos Švedijos Karo archyve","aprasymas":"Informacija ruošiama.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":59.34181,"lng_wgs":18.09846,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-zemelapiai-ir-ldk-miestu-panoramos-svedijos-karo-archyve"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8d0ff958-8596-42ac-af44-7ea1ce9a9273","_revision":"1d676823-cd1c-4dab-83ee-8c0df27effde","id":"c9c1efc2dabc5d9","pavadinimas":"Vladislovo Konstantino Vazos kapas Romoje","aprasymas":"Vladislovas Konstantinas Vaza buvo nesantuokinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Jadvygos Luškovskos sūnus, augęs Merkinėje. Karalius savo nesantuokinį sūnų pripažino, suteikė jam grafo Vasenau titulą.\r\n\r\nV. K. Vaza mirė 1698 m. kovo 19 d. Romoje, nepalikęs palikuonių. Jo turtų paveldėtojas buvo kardinolas Giovanni Francesco Albani, vėliau – popiežius Klemensas XI. V. K. Vaza buvo karaliaus Žygimanto Senojo ir karalienės Bonos Sforzos palikuonis.\r\n\r\nPačiame Romos centre, netoli Panteono, yra Šventojo Pranciškaus Švenčiausių Stigmų bažnyčia. Įėję į šventovę, kairės navos pačiame gale, priešais įėjimą į zakristiją yra Vladislovo Konstantino Vazos kapas. Romos bažnyčioje jo amžinojo poilsio vietą žymi vėlyvojo baroko paminklas, su epitafija lotynų kalba, kurio užsakovas buvo popiežius Klemensas XI. Paminklo autorius – italų baroko skulptorius Lorenzo Ottoni.\r\n\r\n \r\n\r\nMarciukaitė Nerija, https:\/\/www.itlietuviai.it\/sv-pranciskaus-svenciausiu-stigmu-baznycioje-romoje-ilsisi-vazu-dinastijos-palikuonis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89637,"lng_wgs":12.47755,"autoriai":"Bernardino Cametti","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vladislovo-konstantino-vazos-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5cc1dc18-5fe5-45ae-b077-f4e16d22b6dd","_revision":"05e32f44-d775-40d6-a3f7-dbb95ee48d52","id":"ca0b709fc0c7912","pavadinimas":"Kino teatras \"Ramova\"","aprasymas":"Kino teatras „Ramova“, atidarytas 1929 m. Čikagos Bridžporto (Bridgeport) rajone, tapo vienu svarbiausių lietuvių bendruomenės kultūrinių simbolių šiame mieste. Pavadinimas „Ramova“, reiškiantis ramybės šventovę ar dvasios prieglobstį, tiesiogiai atspindėjo gausios vietos lietuvių bendruomenės siekį turėti savo erdvę pramogoms ir susibūrimams. Dešimtmečius šis teatras veikė ne tik kaip kino salė, bet ir kaip bendruomenės traukos centras, kuriame Bridžporto gyventojai matė Holivudo premjeras ir dalijosi kultūrinėmis patirtimis. Nors 1985 m. teatras buvo uždarytas ir ilgam apleistas, jis išliko svarbia vietos identiteto dalimi, liudijančia apie „lietuviškosios Čikagos“ aukso amžių bei imigrantų kultūrinę įtaką miesto raidai.\nArchitektūriniu požiūriu „Ramova“ yra vienas įspūdingiausių „atmosferinio“ stiliaus teatrų pavyzdžių, suprojektuotas architekto Meyerio O. Nathano. Pastato eksterjeras puoštas puošniomis terakotos detalėmis, būdingomis ispanų atgimimo (Spanish Revival) stiliui, o vidaus interjeras buvo sukurtas taip, kad žiūrovams sukurtų buvimo po atviru naktiniu dangumi Viduržemio jūros kiemelyje įspūdį. Salės lubos, nudažytos tamsiai mėlyna spalva ir papuoštos „žvaigždėmis“, bei dekoratyviniai fasadai ir balkonai aplink ekraną imitavo senovinį ispanų kaimelį. Tokia prabangi ir egzotiška architektūra darbininkų klasės Bridžporto gyventojams suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo pramoninio miesto kasdienybės į estetišką ir romantišką aplinką.\nPo beveik keturis dešimtmečius trukusio nykimo, „Ramova“ pastaraisiais metais išgyveno įspūdingą renesansą ir 2024 m. vėl oficialiai atvėrė duris kaip modernus daugiafunkcis kompleksas. Po ambicingos, daugiau nei 30 milijonų dolerių kainavusios restauracijos, pastatui buvo sugrąžinta jo buvusi didybė, kruopščiai atkuriant unikalias architektūrines detales bei pritaikant erdves šiuolaikiniams poreikiams. Šiandien čia veikia moderni koncertų salė, alaus darykla bei restoranas, kurie vėl suburia bendruomenę ir pritraukia lankytojus iš visos Čikagos. Šis projektas tapo sėkmingu pavyzdžiu, kaip istorinis paveldas gali tapti raktiniu veiksniu gaivinant miesto rajonus ir išsaugojant etninę atmintį šiuolaikiniame kontekste.\r\n \r\nCity of Chicago. (2021). Landmark Designation Report: Ramova Theater. Chicago: Department of Planning and Development.\nKairys, A. (1982). JAV lietuvių kultūros istorijos bruožai. Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė.\nPauley, G. (2023). Bridgeport's Ramova Theater: From Silent Films to Modern Concerts. Chicago History Journal.\nSchiecke, K. (2001). Downtown Chicago's Historic Movie Theatres. Jefferson, NC: McFarland & Company.\nThe Chicago Tribune Archive. (2024). The Grand Reopening of Bridgeport's Jewel: The Ramova Era Begins. [Archyvinis straipsnis].","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.83014,"lng_wgs":-87.64622,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kino-teatras-ramova"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ddf85b94-5b2d-4e6a-9335-d9e12568f4a8","_revision":"9a6e1adb-1cc2-4ce5-b82c-f902f9640268","id":"ca392cf28a97ad5","pavadinimas":"Filadelfijos Šv. Jurgio bažnyčia ir lietuvių mokykla","aprasymas":"Filadelfijos Šv. Jurgio lietuvių parapija buvo įkurta 1902 metais Port Richmond rajone, kuris tuo metu buvo vienas svarbiausių lietuvių išeivijos pramoninių centrų Pensilvanijoje. Bendruomenė susibūrė iš darbininkų, dirbusių vietos uostuose bei fabrikuose, ir greitai tapo viena stipriausių lietuviškų kolonijų rytinėje pakrantėje. 1910 m. greta bažnyčios buvo pastatyta parapinė mokykla, kuriai vadovavo Šv. Kazimiero seserys; tai buvo pirmoji lietuviška mokykla Filadelfijoje. Dešimtmečius šis religinis ir švietimo ansamblis tarnavo kaip pagrindinis išeivijos socialinis centras, kuriame ne tik vyko pamaldos ir pamokos, bet ir telkėsi chorus, dramos būrelius bei politines organizacijas, aktyviai rėmusias Lietuvos nepriklausomybės siekius.\nArchitektūriniu požiūriu Šv. Jurgio bažnyčia Salmon gatvėje yra monumentalus raudonų plytų mūro statinys, pasižymintis santūriomis neogotikos ir neoromanikos formomis. Priešingai nei daugelis kitų katalikų bažnyčių, ši šventovė neturi vertikalių bokštų ar smailių, o jos pagrindinis fasadas yra platus, horizontalus, su trimis arkiniais portalais centre. Pastato išvaizda atspindi „salės tipo“ bažnyčios koncepciją, kurioje pirmenybė teikiama vidaus erdvės tūriui ir akustikai, o ne išoriniam dekoratyvumui. Gretimas mokyklos pastatas architektūriškai dera prie bažnyčios, sukuriant vientisą raudonų plytų ansamblį, kuris Port Richmond rajono pramoninėje aplinkoje atrodo itin solidžiai ir patikimai.\nŠiuo metu Šv. Jurgio lietuvių parapija oficialiai yra sujungta su Dievo Motinos Malonės (Mother of Divine Grace) parapija, tai įvyko 2013 metais vykdant Filadelfijos arkivyskupijos reorganizaciją. Nors lietuviška parapija prarado savarankiškumą, o bendruomenė tapo daugiatautė, pastatų ansamblis išlieka itin vertingas kultūrinis objektas. 2013 m. bažnyčia ir mokykla buvo įtrauktos į Filadelfijos istorinių vietų registrą, o tai garantuoja pastatų išsaugojimą ateities kartoms. Nors kasdienis lietuviškas šurmulys čia pritilo, Salmon gatvės ansamblis tebėra galingas istorinis ženklas, primenantis apie lietuvių imigrantų įtaką Filadelfijos socialiniam ir architektūriniam veidui.\n\nBudreckis, A. M. (1976). The Lithuanians in America, 1651-1975: A Chronology & Fact Book. Dobbs Ferry, NY: Oceana Publications.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston: Encyclopedia Lituanica.\nPhiladelphia Historical Commission. (2013). Nomination for the Philadelphia Register of Historic Places: St. George’s Lithuanian Church and School. Philadelphia: City of Philadelphia.\nSimutis, A. (1956). Pasaulio lietuvių žinynas \/ Lithuanian World Directory. New York: Lithuanian Chamber of Commerce.\nWolkovich-Valkavičius, W. L. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Armenian Heritage Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.98834,"lng_wgs":-75.09314,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/filadelfijos-sv-jurgio-baznycia-ir-lietuviu-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"caf2d0dd-877e-45ea-be2f-a882828929a6","_revision":"7e54db59-d513-47e0-a496-3f00a7b7b4f3","id":"ca97446696e7ac9","pavadinimas":"Pitsbergo lietuviškos Šv. Kazimiero kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pitsbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.35673,"lng_wgs":-80.01557,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pitsbergo-lietuviskos-sv-kazimiero-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0bcab622-c74d-480b-89c9-b0d7a33b347c","_revision":"e6c1a1c3-fcf0-44a6-9b11-3b17cca22a95","id":"ca995a258d5d43f","pavadinimas":"Pastatas, kuriame veikė Urugvajaus lietuvių centras","aprasymas":"Urugvajaus lietuvių centras (Centro Lituano de Uruguay), Urugvajaus kairiosios pakraipos lietuvių kultūrinė organizacija, 1945–75 veikusi Montevidėjuje. Įkurtas susijungus lietuvių liaudies teatrui (įkurtas 1933), Urugvajaus lietuvių kultūros ir meno klubui (įkurtas 1938), spaudos bendrovei Darbas, keliems chorams ir meno saviveiklos kolektyvams. Veikė 2 centro skyriai, kurie turėjo kultūros namus, teatro mėgėjų, baleto, sporto būrelius, chorus, moterų sekcijas, jaunimo skyrius, bibliotekas, skaityklas. 1946–75 sekmadieniais transliavo lietuviškas radijo valandėles. Leido savaitraštį Darbas. Urugvajaus karinės valdžios uždarytas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/urugvajaus-lietuviu-centras\/\nhttps:\/\/www.15min.lt\/gyvenimas\/naujiena\/keliones\/ar-atvykome-per-velai-lietuva-montevidejuje-i-dalis-1630-1090090","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Montevidėjas","salis":"Urugvajus","lat_wgs":-34.88559,"lng_wgs":-56.24856,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pastatas-kuriame-veike-urugvajaus-lietuviu-centras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"01c0c0da-1375-4743-84e8-e9abd09fbecb","_revision":"34b4b94f-2686-44f7-8e39-2ce3b7729d0d","id":"cad0bb06ff5ea4e","pavadinimas":"Vytauto Kasiulio (1918-1995) paveikslas Borstahuseno koplyčioje","aprasymas":"Borstahusenas tai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sparčiai augusi žvejų gyvenvietė. Miesto koplyčią sudaro dviejų istorinių pastatų tūriai – buvę bendruomenės namai, įsikūrę buvusioje liaudies mokykloje, ir vėliau pristatyta salė. Priestatas savo masteliu ir medžiagomis derintas su senuoju pastatu. Bažnyčios inventorius neturi išskirtinės vertės, tačiau specialiai projektuoti baldai ir kulto artefaktai liudija buvusio žvejų kaimelio raidą, tenykščio socialinio gyvenimo poslinkius ir laikmečio stilių, apjungia modernistinį požiūrį ir Skonės regiono tradiciją, todėl turi simbolinę reikšmę.\r\n\r\nŠiandien Borstahuseno koplyčią sudaro nedidelis statinių kompleksas su jį supančiu sodu. XX a. 8–9 deš. ši koplyčia buvo pertvarkyta pagal Landskronos architektės Ainos Berggren parengtą planą. 1980 m. interjero architekto Arne Magnussono įrengtas dabartinis altorius atspindi šiuolaikinės liturgijos poreikius. Kuklioje, minimalistinėje erdvėje akį patraukia aliejumi tapytas V. Kasiulio paveikslas bibline atleidimo tema „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“, puošiantis koplyčios centrinį altorių nuo 1959 m. Ryškiomis kontrastingomis spalvomis nutapyta biblinė scena persunkta pagarbos ir nuolankumo. Kompozicijos centre dvi apsikabinusios vyrų figūros susilieja į bendrą monolitą. Akcentuotos išilgintos rankų plaštakos įvaizdina ir atleidimo gestą, ir susitikimo džiugesį. Drobės kompozicija buvo pakartota ir spalvotos litografijos technika, ją galima pamatyti Vytauto Kasiulio vardo muziejuje Vilniuje, A. Goštauto g. 1.\r\n\r\nPaveikslo atsiradimo koplyčioje istorija glaudžiai susijusi su žymaus pietryčių Švedijos verslininko, bankininko Sture Anderssono kultūrine veikla, jo kaip V. Kasiulio mecenato užmojais. Menininko ir jo globėjo pažintis, įvykusi 1949 m., tapo savotišku tramplinu į platesnį V. Kasiulio pripažinimą, išpopuliarino jo kūrybą Šiaurės šalyse. S. Anderssonas dažnai lankėsi Paryžiuje, jį ypač domino Ecole de Paris mokyklos atstovų kūryba: asmeniškai pažinojo ne vieną tenykštę meno pasaulio garsenybę, kolekcionavo ir prekiavo antikvariniu ir šiuolaikiniu menu. Ypač puoselėjo kultūros gyvenimą gimtajame Borstahusene, įsteigė meno asociaciją, rengė parodas. Mecenato pastangomis XX a. 6 deš. jam priklausančioje Kaptensgården (liet. „Kapitono sodas“) viloje subūrė švedų menininkų koloniją, nuolat rengė dailės plenerus. Juose ne sykį S. Andersono kvietimu viešėjo ir V. Kasiulis, į Švediją vasaroti vykdavęs kartu su žmona ir sūnumi. Keliaudamas po pietrytinę šalies dalį, fiksavo ten matytus gamtos motyvus: ramų kraštovaizdį, atšiaurias uolėtas pakrantes, trobesius, bažnyčias, žvejybos ir lauko darbų scenas. Nauji kelionių įspūdžiai praturtino menininko kūrybą, nepasižymėjusią itin dideliu peizažo pomėgiu ar jo įvairove. Šiaurietiškų vaizdų kompozicijas paįvairino madingi figūriniai siužetai, graibstomi švedų dailės kolekcininkų. S. Aderssonas yra iniciavęs išskirtinių meno projektų. Vienas jų – tai visuomenei prieinamo, atviro skulptūrų parko idėjos realizacija, įgyvendinta Kaptensgården viloje po kolekcininko mirties. Parkas buvo atidarytas 1998 m., o jame eksponuojamų skulptūrų rinkinys suformuotas iš mecenato ir jo bičiulio Arne Sundbergo asmeninių kolekcijų, padovanotų Landskrūnos municipalitetui 1983 m.\r\n\r\nS. Anderssono pastangomis XX a. 6-7 deš. buvo surengtos kelios V. Kasiulio parodos: 1954 m. Malmėje ir Landskrūnoje; 1957 m. savo tapybos ir grafikos darbus rodė Stokholmo Strandvägen salėse surengtoje parodoje „Modernus menas namų aplinkoje“; 1959 m. Danijos sostinės Šarlotenborgo rūmuose buvo eksponuota V. Kasiulio tapyba ir grafika; 1961-aisiais surengta tapybos ir litografijų paroda Erebru; 1969 m. Landskrūnos dailės galerijoje Borstahuseno meno asiociacijos narių kasmetinėje rudens parodoje šalia 72-jų V. Kasiulio kūrinių buvo rodoma Jeano Carzou, Beno Bentzeno, Larso Bo, Ronaldo Burnso, Ove Olsono, Päro Sandbergo ir Gerdos Åkesson kūryba. Ši paroda vainikavo bičiulišką daug kūrybinių paskatų suteikusios verslininko ir menininko pažinties dvidešimtmetį.\r\n\r\n \r\n\r\nIlona Mažeikienė","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Borstahusenas","salis":"Švedija","lat_wgs":55.89576,"lng_wgs":12.80719,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytauto-kasiulio-1918-1995-paveikslas-borstahuseno-koplycioje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"93562357-d5b4-4872-8e74-896b68b29779","_revision":"1d1f2c3a-f47e-43fb-9ad8-9c9ad828f065","id":"cb5ec31218267a3","pavadinimas":"Juliaus Gruževskio kapas Monmartro kapinėse","aprasymas":"Gruževskis Julius, lenk. Juliusz Grużewski (1808 m. Kelmėje - 1865 m. Paryžiuje) - 1830–1831 m. sukilimo veikėjas. Su B. D. Kalinausku ir E. Stanevičiumi Žemaitijoje suorganizavo sukilėlių dalinių. Jiems 1831 03 26 užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Savo lėšomis sudarė Žemaitijos ulonų pulką. Organizavo partizaninį karą. Jo vadovaujami sukilėliai dengė A. Gelgaudo kariuomenę, kuri traukėsi į Prūsiją. Emigravo į Prancūziją, vėliau gyveno Šveicarijoje, Ženevoje įkūrė laikrodžių gamybos įmonę. Per 1863–1864 sukilimą dalyvavo emigrantų politinėje veikloje. Mirė Paryžiuje, savo name Rue de Port-Mahon gatvėje ir buvo palaidotas Monmartro kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nSliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/julius-gruzevskis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1865 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.88777,"lng_wgs":2.32894,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Julius Gruževskis (1808–1865)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juliaus-gruzevskio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0c26e930-5534-4ee7-84ce-6d712ea0c703","_revision":"1203f2f9-b78b-4995-b43b-c477e32ff8cf","id":"cbfe6e2555079c8","pavadinimas":"Sen Žano Batisto de Belvilio bažnyčia Paryžiuje","aprasymas":"Vilniaus universiteto Architektūros katedros auklėtinis Liucijus Vyganauskis (Lucjan Wyganowski, 1809–1886) buvo iš tų architektų restauratorių, kurių veikla skatino neogotikos įsigalėjimą Europoje ir mūsų krašte. Po 1831 m. sukilimo L. Vyganauskis išvyko į Prancūziją, apsigyveno Amjeno mieste. Susižavėjęs čionykšte katedra, dažnai ją piešdavo, mėgindamas išsiaiškinti konstrukciją ir formas. Dėl prancūzų romantikų susidomėjimo gotika L. Vyganauskio piešiniai atrinkti į parodą, jis pakviestas į Paryžių ir ėmė bendradarbiauti su įžymiu architektu restauratoriumi Žanu Baptistu Lasusu (Jean Baptiste Lassus). Pastarasis L. Vyganauskiui pavedė prižiūrėti gotikos pastatų konservavimo ir restauravimo darbus. Nuo 1839 m. jis prižiūrėjo Paryžiaus Šventosios koplyčios, nuo 1845 m. - Dievo Motinos katedros restauravimą. Kartu su Ž. B. Lasusu projektavo naujus pastatus: vieną pirmųjų neogotikinių bažnyčių Paryžiuje - Saint-Jean-Baptiste de Belleville, kuri buvo pastatyta tarp 1854 m. ir 1859 m., vizitiečių vienuolyno namus Monparnase, reprezentacinius rūmus kunigaikščiui Saltykovui Eliziejaus laukuose. Prancūzijos periferijoje konservavo ir restauravo Nanto (Nantes), Šalono (Chalons), Muleno (Moulin), kitų miestų bažnyčias. Mirus Ž. B. Lasusui, L. Vyganauskis pradėjo bendradarbiauti su dideliu gotikos žinovu, garsiu architektūros istoriku bei teoretiku, architektu restauratoriumi Viollet Le Duc. Iš pradžių dirbo prie tos pačios Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prie ištirtos Amjeno ir Reimso katedrų, nuo 1858 m. — prie Pjerefono (Pierrefonds) pilies mokslinio tyrimo darbų, vadovavo pilies restauracijai. Padarė tikslų Pjerefono pilies modelį, kuris buvo daug kartų eksponuotas ir publikuotas spaudoje. L. Vyganauskio pasiūlymu ir jam vadovaujant atlikti Šartro (Chartres) ir Le Manso katedrų, Barle— Diuko (Bar Le Duc) koplyčios, Saint-Jean-aux-Bois vienuolyno restauracijos darbai.\r\n\r\nL. Vyganauskis rinko straipsnius apie gotiką, ruošė mokslinį darbą apie šio stiliaus konstrukcijų ir meninių formų ypatybes. Laiškuose į Lietuvą pakiliai rašė apie negęstančią gotikinės architektūros vertę. Sutikęs Paryžiuje tautiečius, L. Vyganauskis žadėjo grįžti į Lietuvą, konservuoti ir restauruoti jos pilis.\r\n\r\n \r\n\r\nAdomonis Tadas, Adomonytė Nijolė, Lietuvos dailės ir architektūros istorija II, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1859 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.87569,"lng_wgs":2.38928,"autoriai":"Liucijus Vyganauskis","susijusios_asmenybes":"Liucijus Vyganauskis (1809–1886)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sen-zano-batisto-de-belvilio-baznycia-paryziuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8fac5575-70a3-42d9-9847-1d6b1acbacd7","_revision":"15b78805-e978-4d82-b5d6-8c19ffd6337a","id":"cca153edc10e37e","pavadinimas":"Lietuvių tautinės kapinės Justice, Čikagoje","aprasymas":"Lietuvių tautinės kapinės įsteigtos 1911 m. Justice, Čikagos metropolinėje teritorijoje. Kapinės nepriklauso Katalikų bažnyčiai. Jos užima 16 ha. plotą. Čia yra daug įspūdingų XX a. pr. paminklų, skulptūrų ir asmeninių mauzoliejų. Meniškesni antkapiai, pastatyti po Antrojo pasaulinio karo atvykusių imigrantų, išsiskiria gausia tautine simbolika. Vienas iš ankstyviausių paminklų Lietuvių tautinėse kapinėse 1932 m. buvo pastatytas ant Dėdės Šerno - Adomaičio, „Lietuvos“ redaktoriaus ir daugelio knygų autoriaus, kapo. Reikšmingi paminklai buvo pastatyti dr. Kaziui Griniui - buvusiam Lietuvos prezidentui (mirė 1950 m., jo palaikai po Nepriklausomybės atkūrimo pervežti į tėviškę Marijampolės rajone), dr. Jonui Šliūpui - Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpio veikėjui ir spaudos darbuotojui, mirusiam 1944 m. (urna su palaikais atvežta į JAV ir palaidota šiose kapinėse), bei kitiems žymiems Amerikos lietuvių veikėjams. Nors Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka nėra gyvenęs Amerikoje, kapinėse jam pagerbti taip pat yra pastatytas paminklas. Trims šimtams tūkstančių lietuvių, sovietinės okupacijos metais iš tėvynės ištremtų į Sibirą, atminimui kapinėse pastatytas paminklas - lietuviškas nerūdijančio plieno koplytstulpis.\r\n\r\n \r\n\r\nAlgis Lukas, Danutė Bindokienė, Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje, Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, 2009","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1911 m.","miestas":"Džastisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.74149,"lng_wgs":-87.84593,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/cikagos_lietuviu_kapines-justice-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0687a7c9-e657-47f0-92b6-11a37a83ea7f","_revision":"f59d72d1-27d0-48e1-bfe2-589c5fcaf7f2","id":"cce4830bed028f3","pavadinimas":"Tado Kosciuškos pilkalnis Krokuvoje","aprasymas":"Kosciuška Tadas Andrius Bonaventūra (lenk. Tadeusz Andrzej Bonawentura Kościuszko) 1746 m. (Merečovščizna dabartinėje Bresto srityje, Baltarusija) - 1817 m. Solothurn (Šveicarija) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas.\r\n\n\n\n\n1755–60 m. mokėsi pijorų kolegijoje Lubieszówe (dabar Liubešivas, Ukraina), 1765–69 m. Varšuvos kadetų korpuse, 1769–74 m. tobulinosi Paryžiaus karo akademijoje. Dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare (vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui). 1784 m. sugrįžo į Lenkiją, 1789 m. paskirtas jos kariuomenės brigados vadu. Pasižymėjo per 1792 m. karą su Targovicos konfederaciją remiančia Rusija. Konfederatams įsitvirtinus valdžioje atsisakė tarnybos ir išvyko į Saksoniją. 1793 m. pradžioje Paryžiuje nesėkmingai tarėsi su revoliucine Prancūzijos vyriausybe dėl pagalbos Abiejų Tautų Respublikoje rengiamam sukilimui.\n\n\n\n\nVienas 1794 sukilimo organizatorių. 1794 03 Krokuvoje paskelbtas sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu diktatoriumi. Siekdamas įtraukti į sukilimą valstiečius 1794 05 paskelbė Polaneco universalą. 1794 10 mūšyje prie Maciejovicų sužeistas, pateko į Rusijos nelaisvę. Kalintas Petropavlovsko tvirtovėje. 1796 m. paleistas. Už jo ištikimybės priesaiką imperatoriui Pavelui I išlaisvinta apie 12 000 sukilėlių. Gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau Prancūzijoje. Dalyvavo kuriant lenkų legionus, bet Napoleonui I nesutikus paremti Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, atsisakė siūlomos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje, nepasitikėdamas nesutiko bendradarbiauti ir Napoleonui I 1806 parengus Lenkijos atkūrimo planą.\n\n\n\nTadas Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\n\nTado Kosciuškos atminimui 1820–23 m. Krokuvoje supiltas Kosciuškos kalnas, kuris tapo viena labiausiai lankomų Lenkijos vietų.\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1823 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.05494,"lng_wgs":19.89322,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tadas Kosciuška (1746–1817)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-pilkapis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"19349e83-624a-4cfb-a9e7-bfdd7dea381e","_revision":"c5dcbace-9de6-4208-bf63-c9638f70d9ad","id":"cd05c3cffa3caeb","pavadinimas":"Abiejų Tautų Respublikos valdovo, Švedijos karaliaus Zigmanto Vazos (1566-1632) bareljefas Karalių rūmuose Stokholme","aprasymas":"Karališkos šeimos rūmai įsikūrę Švedijos sostinės – Stokholmo senamiestyje (šved. Gamla stan), Stadsholmen saloje. Tai oficiali Švedijos karalių rezidencija. Nors karališkoji šeima čia negyvena, rūmai išlieka jų darbo vieta. Vienuose garsiausių baroko statinių ne tik Švedijoje, bet ir visoje Skandinavijoje, su Lietuvos paveldu susijęs ženklas – Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) valdovo Zigmanto Vazos (1566-1632) bareljefas.\r\n\r\nKaralių rūmai. Karalių rūmai tokie, kokie yra dabar, iškilo XVII a. pabaigoje – XVIII a. 7-me dešimtmetyje pagal išeivio iš Pomeranijos, Nikodemo Tessino Vyresniojo (1615-1681) sūnaus – žymaus švedų architekto ir valstybės veikėjo, Nikodemo Tessino Jaunesniojo (1654-1728) projektą. Abu architektai – tėvas ir sūnus kūrė skandinaviško baroko – santūriausio ir lakoniškiausio baroko stiliumi. N. Tessino darbuose juntama ir užgimstančio klasicizmo įtaka. Tai būdinga ir Karalių rūmų – svarbiausio N. Tessino Jaunesniojo darbo – projektui.\r\n\r\nKaralių rūmai buvo pastatyti buvusios Trijų karūnų pilies vietoje, po 1697 m. gegužės 7 d. gaisro, kuriame pražuvo senoji pilis ir vėlesni statiniai. 1700 m. prasidėjusio Šiaurės karo metu smarkiai išaugus išlaidoms, 1709 m. rūmų statyba buvo sustabdyta ir atnaujinta tik 1727 m., praėjus šešeriems metams po karo pabaigos. 1728 m. mirus N. Tessinui Jaunesniajam, rūmus užbaigė architektas Carlas Hårlemanas (1700-1753), kuris taip pat suprojektavo didelę dalį jų interjero (rokoko stiliumi). N. Tessino pradėtas vykdyti rūmų projektas galiausiai buvo užbaigtas 1760 m. Paprastumu, simetriškumu ir monumentalumu pasižymintį statinį sudaro keturi fligeliai, išsidėstę apie kvadrato formos kiemą.\r\n\r\nLietuvai svarbi paveldo detalė – valdovo Zigmanto Vazos bareljefas yra vakariniame rūmų fasade. Šis fasadas simbolizuoja „vyriškąsias savybes“ ir valdovą. Neatsitiktinai centriniame fasado lange, virš portalo, paprastai Švedijos karaliaus gimtadienio proga, pasirodo karalius ir karališkoji šeima. Rūmų vakariniame fasado sienoje virš trečio aukšto langų yra karališkųjų asmenų galerija – karališkieji bareljefai (šved. Kungamedaljongerna). 1745 m. juos sukūrė prancūzų skulptorius Charles Guillaume Cousin (1707-1783). Medalionuose pavaizduoti Gustavas I, Erikas XIV, Jonas III, Zigmantas Vaza, Karolis IX, Gustavas Adolfas, karalienė Kristina, Karolis X Gustavas, Karolis XI. Medalionai yra pagaminti iš švino, maždaug 1,5 m (4,9 pėdos) skersmens.\r\n\r\nZigmantas Vaza (1566-1632) buvo Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, Vazų dinastijos pradininkas Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1587 m. išrinktas Lenkijos karaliumi, 1588 m. pripažintas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Mirus Jonui III, 1592 m. karūnuotas Švedijos karaliumi (juo buvo iki 1599 m., nors titulą išlaikė iki mirties). Buvo vedęs du kartus. Pirmąja žmona tapo Ona Habsburgaitė, po jos mirties vedė jos seserį Konstanciją.\r\n\r\nSiekdamas įvesti absoliutinės monarchijos valdymo principą, sukėlė 1606 m. maištą, vadinamąjį „Zebžydovskio rokošą“, kurį pavyko numalšinti.  Išsiskyrė kaip aršus katalikas. Jo valdymo laikotarpiu, 1596 m., pasirašyta Lietuvos Brastos bažnytinė unija – Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių susitaikymo aktas, 1602 m. šventuoju paskelbtas karalaitis Kazimieras, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus. Zigmantas Vaza aktyviai rėmė katalikišką reformaciją, užkirto kelią LDK protestantams į aukščiausias valstybės pozicijas. Ilgai trukęs Zigmanto Vazos valdymas Abiejų Tautų Respublikai atnešė nemažai neramumų. 1599 m. praradęs Švedijos sostą, valdovas nusprendė jį susigrąžinti įtraukdamas Respubliką į 1600 m. prasidėjusį Livonijos karą pradžioje su Švedija, o vėliau ir su Rusija. Pagrindinė našta jame gulė ant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pečių. 1629 m. paliaubomis, Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį, jai liko tik pietrytinė Latgala bei Kuršo kunigaikštystė.\r\n\r\nZigmantas Vaza Lietuvoje ir Vilniuje lankėsi retai, tačiau jis pradėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų remontą ir rekonstrukciją šiaurietiškojo manierizmo ir ankstyvojo italų baroko stiliumi, inicijavo Šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus katedros statybą. Valdant šiam valdovui, 1588 m. buvo išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1745 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32682,"lng_wgs":18.07172,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/abieju-tautu-respublikos-valdovo-svedijos-karaliaus-zigmanto-vazos-1566-1632-bareljefas-karaliu-rumuose-stokholme"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a6dafe53-b51b-49f3-b383-2049727c9ce9","_revision":"79823cc7-204a-4259-bb27-8fca30cc944b","id":"cd33297776decd8","pavadinimas":"Vytis Lamberto rūmų fasade","aprasymas":"1843 m. pastatą Paryžiaus centre, Senos saloje, įsigijo kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis. Čia įsikūrė Abiejų Tautų Respublikos emigrantų politinis ir kultūrinis centras. Nuo 1861 m. vadovavo V. Čartoriskis. Daugiausia vienijo aristokratus, pasiturinčius bajorus ir buvusius aukštuosius karininkus.\r\n\r\nFasade iki šiol išlikęs Vytis, kurį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos didikų giminė Čartoriskiai naudojo savo giminės herbe.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/hotel-lambert\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.85089,"lng_wgs":2.35979,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Ona Sofija Sapiegaitė – Čartoriska; Ona Sofija Sapiegaitė – Čartoriska; Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861); Vladislavas Čartoriskis (1828–1894); Marija Čartoriska Viurtembergietė (1768–1854)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-lamberto-rumu-fasade"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b01b6b3f-0fdf-4518-879a-6d9d454e6dc0","_revision":"e79ab0f9-ad3a-49e0-8551-6e569183e182","id":"cd41565890256ec","pavadinimas":"Tado Kosciuškos tiltas","aprasymas":"Informacija apie šį objektą ruošiama.","kategorija":"Vietovardžiai","laikotarpis":null,"metai":"2017 m.","miestas":"Niujorkas","salis":"JAV","lat_wgs":40.72823,"lng_wgs":-73.92865,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tado-kosciuskos-tiltas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"56795e9d-512f-4f89-aa4a-c892519b163d","_revision":"52bc7052-7903-4e71-9296-41761578661f","id":"cd44ee15fd82d1b","pavadinimas":"Makaraucų Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia","aprasymas":"Nuošalus Makaraucų kaimas yra greta Baltarusijos ir Lenkijos pasienio, prie Usnarkos upelio, 38 km į pietus nuo Gardino. Vietovė kadaise vadinta Usnažu. Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia pastatyta 1795 m. vakarinėje kaimo dalyje. Šventovę fundavo Gardino pavieto maršalka Liudvikas Pancežinskis su žmona Konstancija Skirmuntaite. Bažnyčia medinė. Išliko XVIII a. pabaigoje įrengti mediniai polichromuoti altoriai. Bažnyčioje įrengta laidojimo kripta.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1795 m.","miestas":"Makaraucai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.14541,"lng_wgs":28.3179,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/makaraucu-sv-kryziaus-isaukstinimo-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"57085649-e9da-404e-bad9-4cf9e9a98ffb","_revision":"109cf2ad-e1ef-407e-b5bc-38b01576d041","id":"cd9b473f183e503","pavadinimas":"Krantas","aprasymas":"Krantas (vok. Cranz) – lietuviškos kilmės pavadinimo miestelis, įkurtas 1252 m. Jau priešistoriniais laikais čia gyventa baltų - prūsų, kuršių, lietuvių protėvių. Kad lietuviai negalėtų per Kuršių neriją netikėtai įsibrauti į kryžiuočių užgrobtą Sembos žemę, magistras Konradas į rytus nuo dabartinio Kranto pastatė Noihauzo pilį (Nova domus, Castrum novum, Nuve huis). 1308 m. Šv. Jurgio dieną žemaičiai prasibrovė pro Noihauzo pilį ir Semboje sudegino Povundos bei Rūdavos valsčius. Kaip ir visoje Sembos šiaurinėje pakrantėje, ten ilgai vyravo kuršių ir prūsų palikuonys. Gyventojai 1723 m. dar tebekalbėjo prūsiškai.\r\n\r\nSenais laikais per Kuršių neriją ėjo pašto kelias, jungęs Karaliaučių su Klaipėda. XV a. Krante buvo smuklė. Ilgainiui Krantas išaugo į kurortą (5000 gyventojų).  Buvusioje žvejų gyvenvietėje 1816 m. įkurtas valstybinis kurortas, Karaliaučiaus gyventojų poilsio vieta. Kasmet jame apsilankydavo apie 18000 vasarotojų. 1829 m. čia lankėsi poetas Adomas Mickevičius. XIX a. pirmojoje pusėje Krantas dar vadintas ir Pajūrkrančiu. Tarpukario metais pastatyta daug vasarnamių, poilsio namų, kurhauzų ir gydyklų.\r\n\r\n1884 m. rugpjūčio 23 d. Krante mirė žymus lietuvių kalbininkas Fridrichas Kuršaitis. Jis palaidotas Karaliaučiuje. 1922 m. iš Tilžės į Krantą atsikėlė kalbininkas, mokytojas Aleksandras Teodoras Kuršaitis. 1968–1973 Getingene išėjo keturių tomų „Lietuviškai–vokiškas žodynas“, kurį padėjo rengti ir jo sūnus Arminas.\r\n\r\nPer Antrąjį pasaulinį karą Krantas mažai nukentėjo. Išliko 1855 m. statyta (1897 m. rekonstruota) pirmoji bažnyčia.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/krantas","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":"1252 m.","miestas":"Krantas (Zelenogradsk)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.96068,"lng_wgs":20.48311,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855); Frydrichas Kuršaitis (1806–1884); Aleksandras Teodoras Kuršaitis (1857–1944)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/krantas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d346f3d8-9705-4a10-b9e3-7065d8f6a03c","_revision":"2c56ab80-9253-4b31-bd55-8c8137454c40","id":"ce51c8b40908a1c","pavadinimas":"Ostrogas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Liubartas, Jogaila, Teodoras Ostrogiškis, Konstantinas Ostrogiškis, Konstantinas Vosylius Ostrogiškis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK bajorų ir kunigaikščių Ostrogiškių tėvonija ir svarbiausia rezidencija, išlikę svarbūs giminės inicijuoti paminklai.\r\n\r\nOstrogas (Острог, Ostroh) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir kunigaikščių giminės Ostrogiškių tėvonija, svarbiausia giminės rezidencija, Ostrogiškiams priklausiusi XIV-XVII a. Ostrogiškių dinastija baigėsi 1620 m., mirus paskutiniajam šios giminės atstovui. Dabar Ostrogas yra vienas iš daugiausia kultūros istorijos paminklų turinčių Voluinės miestų, kuriam 1981 m. buvo suteiktas kultūrinio rezervato statusas.\r\n\r\nOstrogiškiai - Ostrogo, Dubno ir daugelio kitų miestų LDK savininkai, žinomi valdininkai, senatoriai, etmonai, mecenatai ir fundatoriai, įtakingiausia stačiatikiška ir nuosekliausiai gynusi bei protegavusi stačiatikių bažnyčią giminė LDK. Garsiausias giminės atstovas - LDK didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas Konstantinas Ostrogiškis (gimė apie 1460 m. Ostroge - mirė 1530 m. ir buvo palaidotas Kijevo Pečorų lauros Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų sobore). K. Ostrogiškis Livonijos karo metu laimėjo itin svarbų Oršos mūšį (1514 m.) ir už tai gavo Didžiojo Lietuvos etmono titulą. Po Oršos mūšio K. Ostrogiškis Vilniuje fundavo cerkvę - dabartinę Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią greta Aušros vartų. Pamaldos šioje Vilniaus bažnyčioje dabar vykdomos tik ukrainiečių kalba. K. Ostrogiškio sūnus buvo Konstantinas Vosylius Ostrogiškis.\r\n\r\nKaip ir visa Voluinė, Ostrogas iki Liublino unijos priklausė Lietuvai, o po 1569 m. - Lenkijos Karalystei. Nuo XIV a. vidurio Ostrogas priklausė Gedimino sūnui kunigaikščiui Liubartui. Miestui valdyti jis paskyrė savo vietininką Danielių, kilusį iš Turovo-Pinsko Riurikaičių. Danieliaus sūnus Teodoras, 1386 m. iš Jogailos privilegija gavęs Ostrogo paveldėjimo teises, ėmė tituluotis Ostrogo kunigaikščiu. Būdamas stačiatikis, jis fundavo katalikų bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Gyvenimo pabaigoje tapo Kijevo Pečorų lauros vienuoliu, kur yra palaidotas. Vėliau stačiatikių bažnyčios buvo paskelbtas šventuoju.\r\n\r\nKonstantino Ostrogiškio valdymo metais, XVI a. pradžioje, Ostrogas tapo vienu turtingiausių ir kultūriškai reikšmingiausių miestų Ukrainos žemėse. Amžininkai XVI a. Ostrogą vadino Ukrainos Atėnais. Jame kunigaikštis pasistatė pilį ir gynybinius statinius, įkurdino totorius, leido jiems statyti mečetę ir suteikė kitų privilegijų.\r\n\r\nKonstantino sūnus Vosylius savo politiniu autoritetu ir finansine galybe garantavo stabilią padėtį stačiatikių bažnyčiai šiose žemėse, kliudė katalikybės ir unijos sklidimui. Jis Ostroge įsteigė pirmąją aukštąją mokyklą Rytų Europoje – Ostrogo Akademiją, skirtą stačiatikių dvasininkams mokyti. 1581 m. Konstantino Vosyliaus Ostrogiškio rūpesčiu išspausdinta vadinamoji Ostrogo biblija – pirmoji biblija senąja slavų liturgine kalba. 1585 m. miestui suteiktos savivaldos teisės.\r\n\r\nPo paskutiniojo iš Ostrogiškių kunigaikščio Jonušo mirties 1620 m. Ostrogo įtaka ėmė mažėti, miestas ir pilis priklausė Zaslavskių (Ostrogiškių giminės atšaka), Liubomirskių, Sanguškų, Malachovskių, Jablonovskių ir kitoms giminėms. Chmelnickio sukilimo metu (1648 m.) miestas stipriai nukentėjo, žuvo daug gyventojų.\r\n\r\nOstrogas ir jo savininkai kunigaikščiai Ostrogiškiai suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų LDK stačiatikiškosios ir Ukrainos kultūros istorijoje. Nors šiandien Ostroge priklausomybės Lietuvai laikotarpio ženklų nedaug, išlikusieji labai vertingi. Didelę dalį Ostrogo paminklų galima vertinti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės sumanytus ir inicijuotus kūrinius, susietus su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ostrogiskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVII a.","miestas":"Ostrogas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.32898,"lng_wgs":26.5212,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ostrogas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fed588af-a773-4870-b7cb-7df62be933ea","_revision":"9b92edac-44b9-4c92-bf1c-19e96c927c1e","id":"cf2564649392d14","pavadinimas":"Dailininkas karikatūristas Leizeris Kaganas (g. 1910 m.) ir jo veikla Švedijoje","aprasymas":"Leizeris Kaganas gimė 1910 m. Sedoje. 1928–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir pasižymėjo kaip geras piešėjas. Jis turėjo išlavintą humoro jausmą, fantaziją, aštrų žvilgsnį, puikiai gaudėsi politikos, ekonomikos ir kasdienio gyvenimo peripetijose, tad ėmė kurti karikatūras ir šaržus. Užsakymų L. Kaganui netrūko. Lietuvos laikraščių lietuvių, rusų ir jidiš kalbomis redaktoriai vertino jo piešinius, kurie didino laikraščio perkamumą. Dažnai autoriaus šaržus ir karikatūras spausdino Lietuvos aidas, Diena, Sekmadienis, 7 meno dienos, Bangos, Akademikas, Židinys. Būdamas vos 22 metų amžiaus dailininkas jau pelnė žiūrovų simpatijas ir tapo vienu žymiausių karikatūrų ir šaržų piešėju Lietuvoje.\r\n\r\n1932–1933 m. L. Kaganas surengė parodų turą po Lietuvos miestus, kurio metu paeiliui aplankė Klaipėdą, Palangą, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Ukmergę, Telšius, Plungę, Mažeikius, Biržus. Kiekviename mieste dailininkas keliaujančią parodą praturtindavo naujai pieštais vietinių valdininkų ir visuomenės veikėjų šaržais bei paskutinių įvykių karikatūromis, tuo pritraukdamas vietinės publikos ypatingą susidomėjimą. L. Kaganas vienas pirmųjų surengė šaržų ir karikatūrų parodą Lietuvoje, o keliaujančios parodos, papildant jas vietiniu kontekstu, buvo naujiena ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Nauja Lietuvoje buvo ir parodos labdaros aspektas – dalį parodos pelno, gauto per Palangos vidurinėje mokykloje eksponuotą parodą, dailininkas paaukojo šios mokyklos vargingai gyvenantiems mokiniams.\r\n\r\nNors L. Kagano darbų originalų išliko nedaug arba jie glūdi privačiose kolekcijose, tarpukario spaudoje galime pamatyti apie 300 jo šaržų ir kelias dešimtis karikatūrų. To meto spauda jį vadino „novatoriumi šaržo mene“ ir teigė, kad jo „karikatūra mums rodo, kad net visiškai primityvus karikatūros menas gali būti be galo turtingas“ (Литовский курьер, 1932, Nr. 222, p. 3). Pavieniuose ir grupiniuose šaržuose dailininkas įamžino Lietuvos, Latvijos, Estijos, Danijos ir Skandinavijos šalių politikos, visuomenės ir kultūros veikėjus. Jo kolekcijoje pavaizduoti ministrai ir užsienio diplomatai, universitetų profesoriai, karininkai, teisininkai, įstaigų valdininkai, redaktoriai ir žurnalistai, rašytojai ir aktoriai, muzikantai ir dirigentai. L. Kaganas piešė įvairių šalių pavienių sportininkų ir visų komandų šaržus – futbolininkų, dviratininkų, šachmatininkų.\r\n\r\n1938 m. L. Kaganas persikraustė į Švediją, įsikūrė Stokholme. Dailininko piešti žurnalisto Svedo Gedino, aktoriaus Roberto Tayloro ir tarptautinio teniso turnyro dalyvių šaržai buvo patalpinti laikraščio Svenska Dagbladet (Švedų dienraštis) puslapiuose, paminint, kad autorius yra iš Lietuvos. Nors Svenska Dagbladet spausdinimo kokybė buvo aukšta, laikraštis spausdino daug nuotraukų ir spalvotas iliustracijas, tačiau humoristinio piešinio kokybė buvo vidutinė. Laikraštis beveik nespausdino šaržų, tad L. Kagano darbai buvo pastebėti ir įvertinti skaitytojų bei Svenska Dagbladet vyriausiojo redaktoriaus Ewaldo Stombergo.\r\n\r\nŠvedijos karališkosios operos (Kungliga Operan, Gustav Adolfs torg 2, Stokholmas) direktorius Johnas Forsellis (1868–1941) pakvietė L. Kaganą sukurti teatro darbuotojų šaržų ciklą ir 1938 m. vasarį 50 spalvotų šaržų buvo eksponuoti Švedijos karališkosios operos teatro hole. Piešiniuose dailininkas įamžino ilgametį teatro direktorių (vadovavo 1923–1939 m.) ir baritoną J. Forsellį, žymiausią to meto Švedijos altą (kontraaltą) bei Stokholmo konservatorijos dėstytoją  Julią Claussen (1879–1941), Metropoliteno operos solistę mezzo sopraną Gertrudą Palson‑Wettergren (1897–1991), tenorą Setą Svanholmą (1904–1964). Šaržų ciklą papildė šokėjai, choreografai ir trupės vadovai, scenografai ir kostiumų dailininkai.\r\n\r\n1939 m. L. Kaganas išleido reprezentacinį šaržų albumą 100 Skandinaver: tegnet af L. Kaganas (100 skandinavų: L. Kagano atvaizdai). Albumas buvo išspausdintas Stokholme, Osle ir Kopenhagoje. Švedijoje jį išleido viena garsiausių, dar 1884 m. Stokholme įkurta leidykla Wahlström & Widstrand. Albumas, kuriame L. Kaganas įamžino Skandinavijos šalių politikos, visuomenės ir kultūros veikėjus, tapo reprezentacine Švedijos vyriausybės dovana svarbiems kitų šalių asmenims. Trisdešimt keturi asmenys albume atstovauja Švediją, tarp jų – ilgametis Švedijos ministras pirmininkas Peras Albinas Hanssonas (1932–1946), Finansų ministras, socialdemokratų ideologas, drauge su P. A. Hanssonu suformavęs Švedijos valstybės gerovės pagrindus Ernstas Wigforssas (1881–1977), Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, pasižymėjęs plačia kultūrine ir socialine veikla Rickardas Sandleris (1884–1964), Stokholmo gubernatorius, vienas įtakingiausių Švedijos valdininkų tarpukariu Torstenas Nothinas (1884–1967), 1977 metų Nobelio premijos laureatas ekonomistas Bertilas Ohlinas (1899–1979), taip pat Švedijos neoklasikinės architektūros kūrėjai Ragnaras Östbergas (1866–1945) ir Ivaras Tengbomas (1878–1968), sukūrę Stockholmo koncertų rūmus (Konserthuset), kuriuose yra teikiamos Nobelio premijos.\r\n\r\nDauguma šaržuojamų asmenų dailininkas vaizdavo profiliu, paryškindamas kaktos, nosies ir smakro siluetą. Ryškiu akcentu šarže tapdavo šukuosena, barzda, akiniai ar aprangos detalė. Vientisa aiškia banguota linija autorius tiksliai perdavė vaizduojamų asmenų išorinius bruožus, atskleidė charakterį.\r\n\r\nAktyvią L. Kagano karjerą ir planuojamas dailės parodas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Apie dailininko sukurtą šeimą išliko mažai žynių. Jis vedė rygietę Doris Pevsner su kuria vėliau išsiskyrė. Ji tapo Holokausto auka Rygoje. Naciams okupavus Daniją, 95% šalies žydų pabėgo į Švediją padedant Danijos žvejams ir visiems gyventojams. Likę 5% buvo išsiųsti į Terezino koncentracijos stovyklą Čekijoje. Terezino koncentracijos stovyklos kalinių sąrašuose L. Kagano pavardės nėra. Dailininko pėdsakai dingsta.\r\n\r\n \r\n\r\nVilma Gradinskaitė","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.32973,"lng_wgs":18.07048,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dailininkas-karikaturistas-leizeris-kaganas-g-1910-m-ir-jo-veikla-svedijoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8a37d430-f210-40c3-bcdf-f1c1447b1210","_revision":"1377a7fe-12f1-4e76-b21b-e96cbfd6a28f","id":"cf739f611cee137","pavadinimas":"Paveikslas „Šv. Kazimiero karūnavimas“ „Abatellis“ rūmuose","aprasymas":"Šv. Kazimieras buvo garbinamas ne tik Lietuvoje. Jam meldėsi ir italų tikintieji, nors Kazimieras Italijoje niekada nesilankė.\r\n\r\nSu Habsburgais, turėjusiais dinastinių ryšių su Lenkija ir Lietuva, šv. Kazimiero relikvijos atvyko į Neapolį. Neapolio San Giorgio Maggiore bazilikoje buvo šv. Kazimiero koplyčia, kurioje stovėjo didelė medinė šio šventojo skulptūra ir jo relikvijos, tačiau dėl vykusių gaisrų, žemės drebėjimų ir karų, deja, neišliko.\r\n\r\n1636 m. su didžiausiomis iškilmėmis šv. Kazimieras buvo paskelbtas Palermo miesto globėju. Vienuolio augustino Hilariono, kuris rūpinosi šv. Kazimiero garsinimu ir gerbimu Sicilijoje, 1636 m. leidinyje „Il trionfo di San Casimiro principe di Polonia“ aprašomos kanonizacijos iškilmės ir jo gyvenimas.\r\n\r\nJei Lietuvoje šv. Kazimieras visada buvo globėjas ir gelbėtojas nuo išorės priešų, tai palermiečiams šv. Kazimieras buvo apsauga ir skydas nuo vidinių priešų – nesuvaldomų jausmų. Vilniaus arkivyskupijos menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė portalo ITLIETUVIAI.IT organizuotoje diskusijoje „Lietuvos ženklai Italijos bažnyčiose ir Lietuvos šventųjų garbinimas Italijoje“ pasakojo, kad šiame leidinyje, kuris atitiko mūsų dienų reklaminę skrajutę, buvo įdėtas škaplieriaus paveikslėlis, kurį Sicilijos jaunuoliai buvo raginami pasigaminti, pabrėžiant, kad nešiojančius šį škaplierių ant kaklo šv. Kazimieras apsaugos nuo itališkam temperamentui būdingos karštos vidinės liepsnos, padės išvengti konfliktų, suvaldyti seksualinius geidulius.\r\n\r\nVienuolis Hilarionas rašė, kad po šių iškilmių Palermo mieste nebuvo namų, kuriuose nebūtų Šv. Kazimiero paveikslo ar portreto, kad kas antras berniukas buvo pakrikštytas Kazimiero vardu. Ta proga čia sukurta daug šventojo gyvenimą ir stebuklus vaizduojančių kūrinių.\r\n\r\nPalerme, Abatellis rūmų Sicilijos Regioninėje Galerijoje eksponuojamas garsaus Sicilijos dailininko Pietro Novelli 1636 m. tapytas paveikslas „Šv. Kazimiero karūnavimas“ (aliejus, drobė, 335×229 cm) – vienintelis išlikęs kūrinys iš didžiųjų šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių Palerme.\r\n\r\nSicilijos aristokratija varžėsi dėl Pietro Novelli, dar žinomo Monrealese vardu, darbų. Jis buvo žymiausias XVI a. Sicilijos dailininkas ir architektas, amžininkų vadintas Sicilijos Rafaeliu, sicilietišku Van Dycku. Tad nenuostabu, kad jo paveikslą „Šv. Kazimiero karūnavimas“ užsakė Terranovos kunigaikštienė Stefania Aragona, kūrinys buvo skirtas Palerme esančios San Nicolò da Tolentino bažnyčios centriniam altoriui. Vėliau paveikslas buvo perkeltas į kairiosios navos ketvirtosios koplyčios altorių, o XIX a. dėl avarinės būklės uždarius bažnyčią, vertingą paveikslą nuspręsta perkelti į muziejų.\r\n\r\n \r\n\r\nBojažinskytė Raimonda, https:\/\/www.itlietuviai.it\/sv-kazimiero-kultas-italijoje-lietuvos-sventajam-meldesi-ir-mediciai-ir-nuo-nevaldomu-jausmu-noreje-apsisaugoti-pietieciai","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1636 m.","miestas":"Palermas","salis":"Italija","lat_wgs":38.1167,"lng_wgs":13.37118,"autoriai":"Pietro Novelli; Monrealese","susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paveikslas-sv-kazimiero-karunavimas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b38e136d-085d-45a1-a670-2154eff96a93","_revision":"97b9c771-53d5-4df4-b5be-fab0dbfd4bfe","id":"cfb0380ace0e9ba","pavadinimas":"Detroito Lietuvių salė","aprasymas":"Detroito Lietuvių salė buvo įkurta 1921 metais kaip pagrindinis pasaulietinis Detroito lietuvių bendruomenės centras, atliepęs sparčiai augusios imigrantų kolonijos poreikius. Tuo metu Detroitas išgyveno automobilių pramonės bumą, kuris pritraukė tūkstančius lietuvių, ieškojusių darbo „Ford“ ar „Chrysler“ gamyklose. Skirtingai nei parapinės įstaigos, ši salė tapo neutralia erdve, kurioje telkėsi įvairių politinių bei socialinių pažiūrų tautiečiai. Dešimtmečius čia veikė chorai, šokių grupės, vyko teatro vaidinimai ir politiniai susirinkimai, o salė tapo neoficialia „mažosios Lietuvos“ sostine Detroite, padėjusia išlaikyti tautinę savimonę pramoninio miesto sūkuryje.\nArchitektūriniu požiūriu Detroito Lietuvių salė yra tipiškas XX a. pradžios amerikietiško visuomeninio pastato pavyzdys, pasižymintis funkcionaliu ir masyviu raudonų plytų mūru. Dviejų aukštų statinys Hubbard Richard kaimynystėje suprojektuotas taip, kad atitiktų universalius bendruomenės poreikius: viršutiniame aukšte įrengta erdvi salė su scena, skirta koncertams bei iškilmėms, o cokoliniame aukšte – jaukesnės patalpos, kuriose įsikūrė baras ir valgykla. Pastato eksterjeras yra santūrus, tačiau solidus, simbolizuojantis darbininkų klasės bendruomenės pastangas sukurti ilgalaikę ir tvarią instituciją savo lėšomis. Viduje išlikę autentiški mediniai elementai ir istoriniai artefaktai suteikia pastatui specifinę istorinę aurą.\nŠiandien Detroito Lietuvių salė yra viena iš nedaugelio vis dar veikiančių tokio pobūdžio lietuviškų įstaigų JAV, nors pats Detroito miestas patyrė didžiulius demografinius ir ekonominius sukrėtimus. Nors dauguma lietuvių šeimų išsikėlė į priemiesčius, salė išlieka gyvybingu kultūros tašku, kuriame vis dar rengiamos tradicinės kugelio vakarienės, švenčiamos Lietuvos valstybinės šventės ir vyksta bendruomenės susibūrimai. Pastatas tapo ne tik istoriniu paminklu, bet ir savotišku tiltu tarp senosios imigrantų kartos ir šiuolaikinio Detroito, pritraukiančiu ir vietos gyventojus, besidominčius unikaliu etninio paveldo restoranu bei autentiška atmosfera.\nFainhauzas, S. (1977). Lietuviai daugiatautėje Amerikoje: Detroitas. Chicago: Lithuanian Library Press.\nKairys, A. (1982). JAV lietuvių kultūros istorijos bruožai. Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė.\nMiliukas, A. M. (1930). Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje. Philadelphia: „Žvaigždės“ leidinys.\nThe Detroit News Archive. (2018). The Resilience of Hubbard Richard: A History of the Lithuanian Hall. [Archyvinis straipsnis].\nVaitnevičius, V. (1951). Detroito lietuvių kolonijos metraštis. Detroit: Lietuvių namų bendrovė.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Detroitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.32365,"lng_wgs":-83.08796,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/detroito-lietuviu-sale"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ca542446-0d2b-4131-b086-afddbedb501b","_revision":"a55e3735-39de-4455-8ed6-549b7df1748a","id":"d02b7689f882e95","pavadinimas":"Vosyliškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir vienuolynas","aprasymas":"Vosyliškėse parapinę Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią 1489 m. fundavo Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. 1658 m. Vitebsko kaštelionas ir Vosyliškių seniūnas Martynas Dominykas Limontas čia fundavo dominikonų vienuolyną. XVIII a. pradžioje pastatus sunaikino gaisras, 1724 m. dominikonai pasistatydino naują vienuolyną, 1769 m. – naują mūrinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ji trinavė, su pusapskrite apside ir dvibokščiu fasadu – tipinis vėlyvojo baroko pastatas.\r\n\r\nLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais bažnyčios didžiajame altoriuje buvo saugomas stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas. Jį, pasak legendos, dominikonams dovanojo bajoras, dalyvavęs XVII a. vidurio karuose su Maskva. Patekęs į maskvėnų nelaisvę, jis su savimi turėjo paveikslą, kuris vėliau išgarsėjo stebuklais.\r\n\r\nBažnyčia 1832 m. buvo paversta cerkve, 1919 m. atiduota katalikams, sovietmečiu uždaryta, vėl grąžinta XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Joje išliko autentiškas rokokinių stiuko altorių ansamblis.\r\n\r\nBažnyčios vidaus sienoje pritvirtinta Lydos pavieto sargybininko Juozapo Bialopetravičiaus antkapinė plokštė. Šventovę juosia tvora su baroko laikotarpiu statytais vartais.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Vosyliškės","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.77736,"lng_wgs":24.84904,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-jono-krikstytojo-baznycia-ir-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"31c5d373-c573-4af7-aba6-46697fab026c","_revision":"c6e67d6a-31e0-4c45-9c77-5adfe6f077f9","id":"d04602530902c81","pavadinimas":"1545 m. Lietuvos — Prūsijos —  Lenkijos pasienio stulpas","aprasymas":"Vokiečių ordinas XIII–XIV a. užkariautose prūsų ir kitų baltų žemėse kūrė administraciją, bei derino sienas su gretimomis šalimis. Tai skatino delimitacinius procesus visame Baltijos regione. 1358 m. pirmą kartą buvo nustatytos LDK ir Mazovijos sienos, kai kur panaudoti ir dirbtiniai ženklai. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui valdant formavosi linijinių sienų samprata. LDK ir Vokiečių ordino siena ne kartą tikslinta ir atnaujinta XV a. antroje pusėje ir XVI a. Jos lokalizacija iš esmės nesikeitė. XVI a. atsirado valstybių sienų specifiniai ženklai. Vienas jų išlikęs iki šiol.\r\n\r\nBeveik prieš 500 metų delimituojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną su Prūsija kilo ginčas dėl valstybės sienos ruožo tarp Elko ir Grajevo miestų. Ginčas užsitęsė iki 1545 metų, kol galiausiai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nusileido, ir valstybės siena buvo pastūmėta į pietryčius Prūsijos naudai. Ant naujai suformuotos valstybės sienos linijos nuspręsta pastatyti valstybės sienos ženklą. Vieta prie Elko upės pasirinkta neatsitiktinai – čia kirtosi pagrindiniai prekybiniai keliai, beje, kai kurių istorinių šaltinių teigimu, XVI šimtmetyje čia ribojosi jotvingių ir mozūrų žemės. 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas valstybės sienos ženklas, kuris pavadintas arčiausiai esančios gyvenvietės, esančios kitoje Elko upės pusėje vardu - Prostken (lenkiškai Prostki).\r\n\r\nAnt ženklo iš Lietuvos (rytų) pusės juodo marmuro plokštėse buvo išgraviruoti Lietuvos ir Prūsijos herbai bei užrašas lotynų kalba:\r\n\r\n„Kai Žygimantas Augustas, Jogailaičių karalius, valdė savo tėvo valstybę, o kunigaikštis Albrechtas taikoje valdė Prūsijos žemes, 1545 metų rugpjūčio mėnesį buvo pastatytas sienos stulpas, kad būtų pažymėtos ribos tarp dviejų valdovų žemių\".\r\n\r\nPaskutinė sienos apžiūra ir šio ženklo remontas buvo atlikti Vokietijos ir Rusijos 1904–1907 metais. Vienintelis reikšmingesnis pakeitimas šio remonto metu – ant ženklo neliko anksčiau jį puošusios juodo marmuro plokštės, kurią 1907 metais prūsai demontavo ir išvežė į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje. Jos vietoje buvo pritvirtinta kopija iš smiltainio, ant kurios smulkiu šriftu vyčio ženklo apačioje minimas plokščių pakeitimas.\r\n\r\nVažiuodami Augustavo–Grajevo–Elko keliu, pervažiavę tiltą per Elko upę priešingame krante nuo Prostki gyvenvietės pamatysite kvadrato formos koplytstulpį, iš viršaus uždengtą raudonų čerpių stogeliu.\r\n\r\n \r\n\r\nČelkis Tomas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sienu-matavimas-ir-zymejimas\nKumetaitis Zenonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų patriarchas užribyje, www.alkas.lt","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1545 m.","miestas":"Prostkai","salis":"Lenkija","lat_wgs":53.6917,"lng_wgs":22.44987,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/1545-m-lietuvos-prusijos-lenkijos-pasienio-stulpas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d5ea7872-3e85-48c4-8890-4a1c31fdfd4a","_revision":"e45373a3-76f4-4da8-ad28-14cc4b4b7fc9","id":"d075e8b5b98c548","pavadinimas":"Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Olykoje","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Petras Jonaitis Mantigirdaitis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didiko Mantigirdaičio funduotas vienas seniausių katalikiškų kulto pastatų Voluinėje.\r\n\r\nŠv. Petro ir Povilo bažnyčia (XV a., 1612 m.) – gotikos, renesanso, baroko sakralinės architektūros paminklas. XV a. pabaigoje ją fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Trakų vaivada, Lucko seniūnas, Petras Jonaitis Mantigirdaitis (Bychovco kronikoje jis vadinamas etmonu, jam priskiria Baltojo prievardį). Tai vienas seniausių katalikiškų kulto pastatų visoje Voluinėje.\r\n\r\nRadviloms persimetus į protestantus bažnyčia buvo naudojama kaip kalvinų maldos namai. 1612 m. perstatyta. Vėliau vėl grąžinta katalikams. Nukentėjo nuo bolševikų 1920 m. ir po Antrojo pasaulinio karo. Šventovė katalikams grąžinta 1991 m. Interjere, už altoriaus, išliko fundacinė smiltainio plokštė.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mantigirdai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XV a., 1612 m.","miestas":"Olyka","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.72135,"lng_wgs":25.81107,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-petro-ir-pauliaus-baznycia-olykoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"098864c6-76c1-4124-a554-cf49d6cd98cc","_revision":"27e2f5ce-6a85-436f-b32b-13920139b4f2","id":"d0833fda889c538","pavadinimas":"Lietuvių išeivystės muziejus Eskelyje","aprasymas":"Muziejų nedideliame Eskelio miestelyje Argentinoje, 1700 km atstumu nuo Buenos Airių, Andų kalnų papėdėje, 2003 m. įkūrė Olga ir Bruno (Bronius) Lukoševičiai. Čia saugomas periodinio leidinio „Argentinos lietuvių balsas“ redakcijos turtas (laikraščio spausdinimo mašinos, archyvas, laikraščių egzemplioriai), meno kūriniai, baldai, apie 2 000 lietuviškų knygų, apie 1 000 nuotraukų bei kitos vertybės. Tai kilnojamosios kultūros vertybės, turinčios išskirtinę svarbą Lietuvos kultūros istorijai.\r\n\r\nLietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba sukūrė virtualią, muziejų pristatančią parodą. Ji skirta „Olgbrun“ muziejui bei jo įkūrėjams, fotografijoms iš „Argentinos lietuvių balso“ archyvo, taip pat Argentinos lietuvių kasdienybei ir su Lietuva susijusioms detalėms Eskelyje.\r\n\r\nParodą galite aplankyti čia: https:\/\/virtualios-parodos.archyvai.lt\/lt\/virtualios-parodos\/34\/argentinos-lietuviu-muziejuje-olgbrun-saugomu-nuotrauku-paroda\/exh-315\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/pasauliolietuvis.lt\/lietuviski-muziejai-argentinoje\/?print=print\nhttps:\/\/www.archyvai.lt\/lt\/lvat\/p72\/lietuvos-archyvarai-tyrines-swct.html\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/argentinos-lietuviu-balsas\/\nhttps:\/\/esquelonline.com.ar\/museo-lituano-olgbrun\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai; Dokumentai; Taikomoji dailė; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"2003 m.","miestas":"Eskelis","salis":"Argentina","lat_wgs":-42.92194,"lng_wgs":-71.35188,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-iseivystes-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cc2e4439-8f10-48dd-bb77-371e03d13dc6","_revision":"74fa9abf-9331-45d7-99d4-373afd5446b8","id":"d0d94be3482ac1b","pavadinimas":"Breslauja","aprasymas":"Gyvenvietė įsikūrusi Vitebsko srityje, penkių ežerų apsuptyje, prie brastos. Pirmą pilį ant kalvos čia pastatė Polocko kunigaikščiai. 1307 m. didysis kunigaikštis Vytenis galutinai prijungė šią vietovę prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Breslaujos pilis, kurią Vytautas vadino „mūsų naująja pilimi“, statyta 1426 m.\r\n\r\nVilniaus vaivada ir Breslaujos seniūnas Albertas Manvydas, XV a. pradžioje miestelyje fundavo katalikų bažnyčią. 1500 m. miesteliui suteiktos savivaldos teisės. Manoma, kad jau XV a. pastatyta stačiatikių cerkvė ir vienuolynas. Po Aleksandro Jogailaičio mirties, jo žmona Elena pilies kalne pastatė Šv. Barboros cerkvę ir įkūrė moterų vienuolyną, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos — 1513 metų.\r\n\r\nXVI a. viduryje miestas tapo svarbiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administraciniu (pavieto) centru. 1590 m. ant pilies kalno pastatytas pastatas teismo posėdžiams ir archyvui. Miestelio planinė struktūra, nulemta kraštovaizdžio, bemaž nepakitusi iki šiol. Pilies kalnas tebėra svarbus miesto kraštovaizdžio elementas ir vienas gražiausių Baltarusijos piliakalnių.\r\n\r\n1661 m. Breslaujos miestas ir bažnyčia buvo stipriai nusiaubti maskvėnų (atstatymo darbai truko iki 1677 m.). Miestas nukentėjo ir 1700-1721 m. — Šiaurės karo ir marų metais. XVIII a. viduryje miestelis atgijo: išaugo gyventojų skaičius, be katalikų bažnyčios čia buvo unitų, stačiatikių, žydų maldos namai. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo metu bažnyčią pasiekė gaisras. Dauguma saugomų reikmenų pavyko perkelti į unitų cerkvę, tačiau bažnyčios pastatą teko perstatyti.\r\n\r\nDabar Breslaujoje išlikusi 1824-1826 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta nauja akmenų mūro šventovė. Joje saugomas barokinis Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas, 2009 m. vainikuotas popiežiaus karūnomis Dievo Motinos Ežerų Valdovės titulu.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1307 m.","miestas":"Breslauja","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.63579,"lng_wgs":27.04395,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/breslauja"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0017c3c4-f706-4c53-a815-c8bf0bf63ed3","_revision":"b7e559fc-344f-400b-b9da-96c4a8d150fb","id":"d0db620e23f344a","pavadinimas":"Igno Domeikos kalnagūbris Čilėje","aprasymas":"Domeikos Kordiljera (Cordillera Domeyko), Domeikos kalnagūbris - vulkaninių kalnų grandinė Čilės šiaurinėje dalyje, Centriniuose Anduose, į rytus nuo Atacamos dykumos. Pavadinta Andus tyrinėjusio Igno Domeikos vardu. Viršūnės daugiau kaip 4000 m aukščio (aukščiausios – Doña Inés, 5070 m, Cerro Quimal 4278 metrai). Kasamos vario ir urano rūdos. Papėdėje – Domeyko miestas. Per Domeikos Kordiljerą eina Transandų geležinkelis ir automobilių kelias.\r\n\nDomeika Ignas (Ignacy Domeyko) 1802 m. Niadzvedkoje - 1889 m. Santjage), lietuvių mineralogas, geologas, etnografas, Čilės mokslo ir švietimo organizatorius. Čilės Respublikos garbės pilietis. 1816–22 m. Vilniaus universitete studijavo matematiką, chemiją, geologiją, filosofijos magistras. 1819 m. įstojo į Filomatų draugiją, už priklausymą jai 1823–24 m. buvo kalinamas. Dalyvavo 1831 m. sukilime, vėliau emigravo į Prancūziją. 1837 m. baigė Paryžiaus kasybos mokyklą, parengė Vidurinės Europos (įskaitant Lenkiją ir Lietuvą) geologinių ir geografinių žemėlapių komplektą. 1838 m. atvyko į Čilę, kur La Serenos vyrų licėjuje (Coquimbo koledže) dėstė chemiją, fiziką, geologiją, kasybą. 1847–84 m. dirbo Čilės universitete Santjage, 1867–83 m. buvo jo rektorius, profesorius. 1884–88 m. lankėsi Lietuvoje.\n\n\nI. Domeikos vardu pavadinta daugiau kaip 110 įvairių objektų: Andų kalnyno kalnagūbris, ledynas, asteroidas 2784, mineralas (domeikitas), keletas kalnų, gyvenviečių (Pueblo Domeyko miestelis, Puerto de Domeyko uostas), gatvių, fosilijų (Nautilus domeykus, Ammonites domeykanus), gyvūnų (Canis domeykanus) ir augalų šeimų bei rūšių (Viola domeykiana), įstaigų, visuomeninių organizacijų.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/domeikos-kordiljera\/\nGaigalas Algirdas, Motuza Gediminas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ignotas-domeika\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":null,"salis":"Čilė","lat_wgs":-26.07772,"lng_wgs":-69.18508,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/igno-domeikos-kalnagubris-cileje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f4804a01-c70e-409d-84ed-daabdc2463cf","_revision":"767202da-9a4d-4e4c-b217-6d3d8dc560de","id":"d1189b45f9c9de1","pavadinimas":"Kūriniai Luvre","aprasymas":"Nacionalinis Prancūzijos dailės muziejus Paryžiuje yra įsikūręs buvusioje Prancūzijos karalių rezidencijoje. Vienas iš Prancūzijos karalių, Henrikas III (Henri III), kitaip žinomas kaip Henrikas Valua (1551-1589) prieš juo tapdamas trumpą laiką buvo Abiejų Tautų Respublikos valdovu. 1572 m. mirus paskutiniam jogailaičiui Žygimantui Augustui, kuris neturėjo palikuonių, iš daugelio pretendentų į valdovus Lenkijos ir atskirai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai išsirinko Henriką Valua. 1573–75 m. jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, pirmasis elekcinis (rinktas) Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Tačiau jo valdymas netruko ilgai - sužinojęs, kad mirė brolis, Prancūzijos karalius Karolis IX, Henrikas 1574 06 18 slapta pabėgo į Prancūziją ir 1575 m. tapo Prancūzijos  karaliumi Henriku III. Tačiau jo herbe liko ATR simboliai - Lenkijos erelis ir Lietuvos Vytis.\r\n\r\nLuvre yra keletas objektų, su Henriko III herbu: XIV a. Švč. Trejybės altorėlis, kurį Henrikas Valua padovanojo Šv. Dvasios ordinui, taip pat skeptras, taurė, lėkštė, smilkytuvas, buteliukas, kryžius ir kiti.\r\n\r\nŠie objektai yra Richelieu flange, 1 aukšte, 504 salėje (Vitrine 5), bei 525 salėje (Vitrine 1, 2 ir 3).\r\n\r\nŠiuos kūrinius galite apžiūrėti ir skaitmenizuotoje Luvro kolekcijoje:\r\n\r\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010111574\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010104487\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096669\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096664\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096661\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096655\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096668\nhttps:\/\/collections.louvre.fr\/en\/ark:\/53355\/cl010096671\r\n\r\n \r\n\r\nLuvre saugomi ir kiti Henriko III herbu dekoruoti objektai, kurie nėra viešai eksponuojami.\r\n\r\n \r\n\r\nMusée du Louvre informacija\r\n\r\nMatulevičius Algirdas, Spečiūnas Vytautas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-valua\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Taikomoji dailė; Numizmatinę, sfragistinę, heraldinę, filatelinę, faleristikos vertę turintys objektai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. 9 deš.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.86207,"lng_wgs":2.33622,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-luvre"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2d3e9d5e-409c-43c3-a9e1-b14cafa33d60","_revision":"6d9d4aca-4072-4607-aff0-4f2bf6612e4b","id":"d1216ba91fe9867","pavadinimas":"Lvivo Šv. Andriejaus bernardinų bažnyčia","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jonas Frederikas Sapiega\nSusiję laikotarpiai: 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susijęs paveldas Lvive.\r\n\r\nBernardinų bažnyčia pastatyta 1600-1630 m. anksčiau šioje vietoje stovėjusios medinės bernardinų bažnyčios vietoje. Dėl savo lokacijos - bažnyčia ir vienuolynas buvo už miesto sienos - statiniai įgavo gynybinių detalių. Šventovę kūrė keli autoriai. Pradžioje bažnyčią statė architektas Paolo Dominici Romanus, po jo mirties 1618 m. darbą tęsė Amvrosy Prykhylny (Nutclauss). Bažnyčios dekorą užbaigė Andreas Behmer.\r\n\r\nBernardinų bažnyčios frontone yra įkomponuoti Abiejų Tautų Respublikos heraldiniai ženklai - Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis.\r\n\r\nŠventovėje palaidotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Sapiegų atstovas, ATR valstybinis ir karinis veikėjas Jonas Frederikas Sapiega (1618–1664).\r\n\r\nBažnyčia ir vienuolynas šiuo metu priklauso Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1630 m.","miestas":"Lvivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.83949,"lng_wgs":24.03449,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lvivo-sv-andriejaus-bernardinu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ef21e8af-2d1a-4f35-b564-12fdccdc2be6","_revision":"8732d9f2-5648-43a8-be57-d89e636abcc6","id":"d1b8b8f9eed9c88","pavadinimas":"1794 m. sukilimo vado Tado Kosciuškos (1746-1817) viešnagės Stokholme vieta","aprasymas":"Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo (1793 m.) kilusiam sukilimui vadovavo iš senos rusėniškos kilmės bajorų  Kosciuškų giminės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje (LDK) kilęs karo inžinierius generolas majoras Tadas Kosciuška (Tadeusz Kościuszko, 1746-1817). Sukilimui pralaimėjus, jo dalyviai buvo represuoti. Į nelaisvę paimtas sunkiai sužeistas sukilimo vadas buvo įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje, Sankt Peterburge, Rusijoje.\r\n\r\nĮ valdžią atėjęs caras Pavelas I (1796-1801) sukilimo dalyvius amnestavo. 1796 m. lapkritį išlaisvino sukilimo vadą T. Kosciušką, jam prisiekus ištikimybę ir pažadėjus negrįžti į tėvynę, skyrė didelę piniginę išmoką  ir leido išvykti. T. Kosciuška iš Sankt Peterburgo išvyko 1796 m. gruodžio 19 d. Jį lydėjo irgi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs bei kartu su juo į nelaisvę patekęs adjutantas ir sekretorius Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841), karininkas muzikas Jan Libiszewski I ir juodaodis kamerdineris bei virėjas Jean Lapierre „Domingo“ (matyt, iš šv. Domingo salos, būsimosios Haičio, atvykęs su T. Kosciuška iš Amerikos). Taip pat T. Kosciuškai buvo priskirtas „prievaizdas“ vokietis iš Livonijos majoras Ivanas Udom (Johann von Udam, 1768-1821), dalyvavęs 1788 m. kare prieš Švediją ir 1792 m. T. Kosciuškos sukilimo nuslopinime.\r\n\r\nRusija buvo tradicinė Švedijos priešininkė. O tarp ATR ir Švedijos 1790 m. rengta valstybių sąjungos sutartis, jos tuometis valdovas Gustavas III galvojo apie ATR sosto užėmimą. Tarp šalių buvo gan glaudūs ekonominiai ryšiai. Todėl Rusijos nuslopinto sukilimo vadas Švedijoje buvo pasitiktas labai pagarbiai, kaip kovos už laisvę didvyris bei kankinys, viena žymiausių epochos asmenybių.  Jam buvo rengiami koncertai, sakomos kalbos. Jo kelionę aprašė Švedijos, Amerikos ir kitų kraštų spauda.\r\n\r\n1797 m. sausio pradžioje T. Kosciuška pasiekė Abo, Suomijoje.  J.U. Nemcevičius į Stokholmą atvyko anksčiau paruošti T. Kosciuškai gyvenamąjį plotą. Pats T. Kosciuška su penkių rogių ekipažu į Stokholmą atvyko 1697 m. sausio 26\/27 d. naktį. Jis apsistojo prancūzo Robinot  (Robineau) laikomose užvažiuojamuose namuose. Juose tuomet gyveno ir buvęs ATR pasiuntinys Švedijoje 1789-1795 m. Jurgis Mykolas Potockis (1753-1801), nors turėjo didelių finansinių problemų (apie 20 000 dukatų skolų, dėl ko jam nebuvo leidžiama išvykti).  Stokholme gyveno buvę sukilėliai, kurie buvo ištremti į Rusijai priklausiusią Suomijos teritoriją ir sugebėjo pabėgti į Švediją.\r\n\r\nKosciuška kasdien buvo lankomas (kontroliuojamas) Rusijos pasiuntinio ar jo sekretoriaus. Ne iš kuklumo atsisakė netgi privačios audiencijos valdovo Gustavo IV Adolfo rūmuose, nors su kitais asmenimis privačiai susitiko. T. Kosciuška atsisakė pozuoti švedų dailininkui, tačiau valdovo rūmų intendento Pehr Tham (1737-1820) iniciatyva dailininkas Johan Fredrik Martin (1755 - 1816) iš atminties sugebėjo nupiešti jo gulinčio atvaizdą. Vario raižinio su užrašu lotynų kalba „Dvasios laisvė iš Dievo, kūno – iš Pavelo Piotrovičiaus“ (Libertas Animae Deo, Corporis Libertas Animi Deo, Corporis Paulo Petri Filio) kopijos paplito šalyje. Stokholme T. Kosciuška išsiuntė atgal savo kamerdinerį, kurio vietą užėmė buvęs pasiuntinio J. M. Potockio tarnas.\r\n\r\n1797 m. vasario 23 d. T. Kosciuška išvažiavo į Geteborgą, iš jo 1797 m. gegužės 16 d. – į Angliją, o iš pastarosios į Ameriką.\r\n\r\nDaugelis senųjų namų Regeringsgatan gatvėje buvo nugriauti. Minėtų užvažiuojamųjų namų irgi  neliko. Dabar toje vietoje (Regeringsgatan Nr. 44) yra prabangus Stokholmo prekybos centras „NK - Nordiska Kompaniet“. Baltarusijos demokratinių jėgų atstovybė Švedijoje T. Kosciuškos, laikomo penkių tautų laisvės didvyriu bei kovos prieš Rusijos okupaciją lyderiu, gimtadienio proga 2024 m. vasario 4 d. kartu su Lenkijos ir Lietuvos diplomatais susirinko prie teminio plakato, pakabinto minėto viešbučio vietoje.\r\n\r\n \r\n\r\nAivas Ragauskas ir Raimonda Ragauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1797 m.","miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33302,"lng_wgs":18.06885,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/1794-m-sukilimo-vado-tado-kosciuskos-1746-1817-viesnages-stokholme-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f15d036a-f8ed-493a-aaf3-de5c7bf346a6","_revision":"bf29a68f-3216-4a5b-83ea-c4154693bee0","id":"d241f3773c6d2ea","pavadinimas":"Duboiso Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Duboisas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.11863,"lng_wgs":-78.7706,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/duboiso-sv-juozapo-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"87c7c446-2748-4207-8f59-067dd445f255","_revision":"9c68ae3b-c84d-45d6-af91-2da6e6b0a1b2","id":"d263e3bc114d919","pavadinimas":"Varinis timpanas su Vyčiu","aprasymas":"Saksoniją ir Lietuvą ir Vilnių nuo seno jungė kultūriniai, meniniai, prekybiniai ryšiai. Nuo 1697 m. iki 1763 m. su pertraukomis Saksonijos hercogais, Šventosios Romos imperijos kurfiurstais bei Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais buvo tie patys saksų Vetinų dinastijos atstovai – Augustas Stiprusis bei jo sūnus Augustas III.\r\n\r\nDresdeno meno rinkiniai XVIII a. buvo papildyti Lietuvoje buvusiais kūriniais, o lobyne, šarvų ir ginklų rinkiniuose iki šiol esama nemažai su Lietuva susijusių vertybių. Dalis paveikslų rėmų, eksponuojamų garsiojoje Dresdeno paveikslų galerijoje, puošti Lietuvos heraldiniais ženklais, o Vyčio herbų, liudijančių bendrą Lietuvos ir Saksonijos istorijos atkarpą, ant Dresdeno pastatų yra išlikę gerokai daugiau nei Vilniuje.\r\n\r\nDresdeno pilyje eksponuojami variniai timpanai, papuošti ATR heraldika su Vyčiu.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.valdovurumai.lt\/lt\/naujienos\/i\/1435\/drezdeno-rezidencine-pilis-xxi-amziuje","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Dresdenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.05238,"lng_wgs":13.73745,"autoriai":"Johann Jacob Irminger","susijusios_asmenybes":"Augustas II Stiprusis (1670–1733)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/varinis-timpanas-su-vyciu"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"507943d1-edae-4ddc-b8d9-efe43bb418b7","_revision":"255cff22-ec4f-4d1c-a024-c25277536f65","id":"d3116b81cea9230","pavadinimas":"Asveja","aprasymas":"Miestelis Vitebsko srityje, Verchniadzvinsko rajone. Vietovė pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje. XVI—XVIII a. Asveją valdė Hlebavičiai, Kiškos, Sapiegos. 1749 m. valdą nusipirko Minsko vaivada Jonas Augustas Hilzenas. Asvejoje jis įkurdino misionierių vienuolius, o jo žmona Konstancija Pliaterytė — gailestingąsias seseris (šarites). Seserų buvimą iki šiol mena išlikęs mūrinis, dabar jau apleistas, seserų ligoninės pastatas, sumūrytas 1765 m., o XX a. pradžioje jis buvo perstatytas. 1782 m. misionierių vienuoliams pastatyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia. Mūsų dienas pasiekė tik 1937 m. nugriautos šventovės likučiai. Šios vietovės didybę mena ir XVIII a. antroje pusėje pradėtų statyti dvaro pastatų griuvėsiai bei didžiulis parkas su atsiveriančiu vaizdu į Asvejos ežerą.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. pr.","miestas":"Asveja","salis":"Baltarusija","lat_wgs":56.01699,"lng_wgs":28.10238,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/asveja"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fab0634b-e4bd-4e82-b34e-b7c3623a4a18","_revision":"73d5ce16-889c-4e49-9bcc-6dedb03b5cbf","id":"d5415e40a2fdea4","pavadinimas":"Paminklinis kryžius partizanams","aprasymas":"Paminklinis kryžius lietuvių kovotojams, kritusiems Raudinės miške 1945 m. liepos 25 d. ir 1945 m. rugsėjo 29 dieną. Partizanai: Antanas Streikus, Petras Streikus, Marijonas Varna, Kazys Tumėnas, Jonas Varna, Antanas Stundža, Bronius Buičenka, Antanas Vasiliauskas, Liucija Kraukle-Šaleho, Kārlis Cālītis, Vytautas Ivaška, Valė Pupeikytė, Juozapas Pėstinis, Juozas Murauskas, Jonas Šileikis, Vincas Zamarys.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.youtube.com\/watch?v=puk-fG9dDrc","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1945 m.","miestas":"Červonka (Eglainės valsčius)","salis":"Latvija","lat_wgs":55.95918,"lng_wgs":26.06111,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklinis-kryzius-partizanams"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5819be48-01cf-4052-bc69-fd5345dd5c0b","_revision":"a6c3bf56-9e14-4285-821c-706271a86af7","id":"d6a9dcf47c53045","pavadinimas":"Dokumentai Ukrainos valstybiname istorijos archyve","aprasymas":"Ukrainos valstybiname istorijos archyve saugomi su Lietuva susiję dokumentai. Tarp jų:\r\n\nDokumentai, susiję su 1831 ir 1863 m. sukilimais\nKartografinė medžiaga\nSapiegų dokumentai (įvairūs XVI – XVII dokumentai, liečiantys karališkas, didikų ir šlėktų žemės valdas Žemaitijoje, Kauno ir Vilniaus pavietuose) \nValavičių, Vainų, Pacų, Sapiegų, Radvilų ir kitų žymių giminių atstovų laiškai LDK kancleriui Leonui Sapiegai įvairiais užsienio ir vidaus politikos, viešo ir privataus gyvenimo reikalais\nLeono Sapiegos, Aleksandro Sapiegos ir kitų asmenų laiškai LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai įvairiais reikalais\nDokumentai apie Radvilų valdas, kardinolo Jurgio Radvilos laiškai kitiems Radviloms,\n1611 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kronika\nXVI a. II ir III Lietuvos Statutų rankraščiai\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/cdiak.archives.gov.ua","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVI-XIX a.","miestas":"Kyjivas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.42163,"lng_wgs":30.48134,"autoriai":"Aleksandras Bogdanas Sapiega; Leonas Sapiega","susijusios_asmenybes":"Radvilos; Sapiegos; Pacai; Leonas Sapiega (1557–1633); Valavičiai; Vainai; Jonas Stanislovas Sapiega (1589–1635); Aleksandras Bogdanas Sapiega (1585–1635)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sapiegu-gimines-dokumentai-ir-kitu-giminiu-laiskai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"767f0caa-774a-4190-bf66-504bd8da224f","_revision":"f4b2b18f-7604-489a-a3bd-26bcce62115e","id":"d7fe1c33d6027c9","pavadinimas":"Kramava ir Kramavos piliakalnis","aprasymas":"Kramava (vok. Craam, Kraam) – kaimas, įsikūręs dešiniajame nedidelio upelio, tekančio į Baltijos jūrą, krante, 4 km į pietus nuo Raušių. Sembos žemės kaimo pavadinimas Krōmē prūsiškos kilmės. Į šiaurę nuo kaimo, upelio kairiajame krante, yra piliakalnis, vadintas Pillberg, o 1420 m. – Cromow.\r\n\r\nPiliakalnį 1825 m. tyrė archeologas P. Guizė (Guise) – Kryžiuočių ordino fortifikacijos įrengimų tyrinėtojas. Jo nuomone, Kramava buvo stiprus ir svarbus sembų gynybos punktas. Per vėlesnius kasinėjimus čia surinkta įdomių archeologijos duomenų.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1420 m.","miestas":"Kramava (Grachevka)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.9006,"lng_wgs":20.12585,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kramava-ir-kramavos-piliakalnis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"021fb4c7-453c-4131-b14e-6733c41dafc7","_revision":"6ef29ddb-ebfc-482c-8f2c-c5998d53ea54","id":"d95257af1dc936f","pavadinimas":"Rosarijaus Šv. Kazimiero bažnyčia","aprasymas":"XX a. pradžioje Rosario mieste Argentinoje įsikūrė pirmieji lietuviai. 1907 m. įkurta Krivių krivaičio draugija (nuo 1912 m. Aušros žvaigždė), 1926 m. – Lietuvių darbininkų apšvietos draugijos Pietų Amerikoje skyrius, 1927 m. – Dailės meno būrelis (1934 m. pertvarkytas į Lietuvių liaudies teatro sekciją, turėjo chorą Banga), 1934 m. – Lietuvos draugija, Šv. Kazimiero draugija (1950 m. pertvarkyta į Rosario lietuvių bendruomenę), 1947 m. – Lietuvių visuomeninis klubas. Daugiausia lietuvių į Rosario atvyko 1924–30 m. Iš pradžių nemažai jų dirbo skerdyklose ir fabrikuose, vėliau dalis tapo smulkiais pramonininkais ir prekybininkais. 1961 m. Rosario gyveno apie 1000 lietuvių.\r\n\n1954 m. kunigo J. J. Jakaičio rūpesčiu įkurta Šv. Kazimiero parapija ir vienuolynas, 1961 m. bendruomenės iniciatyva Lietuvos vardu pavadinta gatvė (Avenida Lituania, atidaryta 1962 m.). 1964 m. pastatyta pradinė lietuvių mokykla República de Lituania. 1963 m. Rosario lietuvių bendruomenės rūpesčiu išleista knyga Lietuviai Argentinoje. 1967 m. bendruomenė dalyvavo Rosario centrinio pašto rūmuose surengtoje fotografijos parodoje. 1967 m. kunigo Juozo Margio iniciatyva įkurtas vaikų ansamblis Vabaliukai.\n\n\n\nBendruomenė siekia išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą, daug darbo atlieka savo jėgomis, kviečiasi pranešėjų ir meno sambūrių iš Buenos Airių ir Córdobos lietuvių kolonijų. Rosario veikia Lietuvos Respublikos garbės konsulatas Santa Fé provincijai (konsulas José Rubénas Repšys).\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rosario\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rosario-lietuviu-bendruomene\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1954 m.","miestas":"Rosarijus","salis":"Argentina","lat_wgs":-32.99995,"lng_wgs":-60.65547,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/rosarijaus-sv-kazimiero-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2eba5740-ab05-4e51-aa27-2ac9d9fc5927","_revision":"d0627f35-244c-452b-a9c5-e4d5070b4860","id":"d97b7bec37aca97","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolynas ir koplyčia Patname","aprasymas":"1943 netoli Patnamo įsikūrė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolynas. 1955 įkurta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 1949 vienuolyne įsteigta moderni spaustuvė. Prie vienuolyno 1946–76 veikė mergaičių aukštesnioji lituanistikos mokykla (1959–60 mokėsi 43 mokinės), bendrabutis (vadinamasis Raudondvaris). Veikė choras, tautinių šokių grupė, 1958–63 leistas laikraštis Raudondvario padangėje. 1943–69 vienuolyne veikė jaunimo stovyklos Immaculata.\r\n\r\nVienuolija buvo įkurta Lietuvoje, Marijampolėje, 1918 m. Spalio 15 d., Seinų vyskupui A. Karosui pasirašius kanonišką dekretą, suteikiantį jai vyskupiškąsias teises. Vienuolijos steigėjas - arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1987 m. paskelbtas palaimintuoju. \r\n\r\nPirmosios šešios seserys į JAV atvyko 1936 m., o į Patnamo miestelį persikėlė 1943 m.\r\n\r\n1953 m. lietuvių inžinierius ir architektas Kazys Kriščiukaitis paruošė seserų vienuolių koplyčios projektą, o šios koplyčios vidaus išpuošimo ir vitražų dailininkas buvo Kazys Varnelis. 1955 m. buvo pastatyta koplyčia ir naujokynas, 1977 m. mediniai vienuolyno namai pakeisti mūriniais. Komplekso kapinėse palaidoti vienuolyno kapelionai, rėmėjai, seserys ir kiti lietuviai.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/putnam\/\nhttps:\/\/www.vargdieniu.lt\/vienuolija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Patnamas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.92815,"lng_wgs":-71.86829,"autoriai":"Kazys Kriščiukaitis; Kazys Varnelis","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-nekaltojo-prasidejimo-vargdieniu-seseru-vienuolynas-ir-koplycia-patname"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0682b6d0-dc47-4304-b843-58ca31c416c9","_revision":"fb506d8b-03ab-4400-8b49-c55c92619066","id":"d97c00546460a54","pavadinimas":"Pitsbergo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pitsbergas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.51379,"lng_wgs":-80.03432,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pitsbergo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3cf58495-3184-42a8-ac33-78319140f225","_revision":"01cfbc40-da44-40f3-9254-b888e3a10f97","id":"d9bd16683f7085d","pavadinimas":"Gardinas","aprasymas":"Gardinas — vienas garsiausių istorinės Lietuvos miestų, įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Gardynės upelio žiočių.\r\n\r\nKaip savarankiškos kunigaikštystės centras Gardinas pirmą kartą paminėtas 1127 m. Iš pradžių formavosi veikiamas rusėnų urbanistikos tradicijų. Tuo metu miestas beveik visas buvo medinis, išskyrus keletą cerkvių ir gynybinių statinių. Miesto kraštovaizdyje dominavo gynybinėmis sienomis apjuosta Gardino pilis.\r\n\r\nXIII a. viduryje Gardinas sunaikintas totorių ir smarkiai nukentėjo nuo Haličio ir Lietuvos kunigaikščių kovų. Įjungtas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dėl svarbios strateginės padėties kovose su Vokiečių ordinu, virto vienu pagrindinių Panemunės gynybinių punktų. Gardino kunigaikštystė priklausė Traideniui: čia jis kurdino besigelbstinčius nuo kryžiuočių pavergimo prūsus (daugiausiai – bartus) ir skalvius. XIV a. II pusėje Gardino kunigaikštystė tapo daline Trakų kunigaikštystės kunigaikštyste, nuo 1376 m. valdoma Vytauto. 1382 m. Gardino kunigaikštystė užimta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos. 1384 m. jo atkurta kaip savarankiška kunigaikštystė ir atiduota valdyti Vytautui. Vėl užimta 1390 m. šiam pabėgus į Prūsiją pas kryžiuočius. Vytautui 1392 m. tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Gardino kunigaikštystė nebeatkurta, o nuo 1413 m. jos teritorija priklausė Trakų vaivadijai.\r\n\r\nPo XV a. pradžios karų su Ordinu miesto gynybinę paskirtį ėmė keisti prekybinė. Jau nuo XIV a. pabaigos į šiaurę nuo pilies ėmė kurtis žydų prekybininkai ir amatininkai. Šiaurės vakaruose Vytautas apgyvendino pskoviečius. Šiaurės rytuose formavosi miesto centras su turgaus aikšte. Pilyje dažnai lankydavosi kunigaikštis Vytautas, taip pat Steponas Batoras, kuris, kaip ir karalaitis Kazimieras, šioje pilyje ir mirė.\r\n\r\n1496 m. Gardinas gavo miesto savivaldos teises ir iki XVI a. vidurio labai išaugo. Jis tapo ne tik Trakų vaivadijos pavieto ir 1589 m. įkurtos ekonomijos centru, bet ir vienu gražiausių, ekonomiškai ir politiškai svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XV a. čia kartais rinkdavosi Lietvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba, XVI a. buvo sušaukti penki seimai. Po 1673 m. Seimo konstitucijos, kuria numatyta, kad kas trečias Respublikos Seimas turi vykti Lietuvoje ir būtent Gardine, čia posėdžiavo 11 seimų. 1793 m. Gardine susirinko paskutinis Respublikos Seimas, o 1795 m. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas čia atsisakė sosto.\r\n\r\nXVI a. Gardino pilies gynybinė reikšmė sumažėjo, bet ji išliko svarbiausias miesto urbanistinės kompozicijos akcentas. Savo ištaigingus rūmus čia ėmė statydintis didikai Radvilos, Sapiegos, Oginskiai.\r\n\r\nXVI a. viduryje buvo išmatuota ir prie miesto prijungta nauja teritorija kairiajame Nemuno krante, vadinamoji Užnemunė. O antroje XVI a. pusėje mieste įvestas vandentiekis, įsakyta grįsti gatves, gyvenamuosiuose namuose įrengti dūmtraukius, uždrausti šiaudiniai stogai.\r\n\r\nXVIII a. antroje pusėje Gardinas tapo labai svarbiu pramonės centru. Klestėjimą nulėmė 1765—1780 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus pareigas ėjęs Antanas Tyzenhauzas, čia įkūręs maždaug 20 manufaktūrų. Jo pastangomis Gardinas tapo ir kultūros centru: įkurta Medicinos akademija, Muzikos ir teatro mokykla, kadetų korpusas, botanikos sodas, spaustuvė, veikė kapela ir teatras.\r\n\r\nGardine iki šių dienų išliko nemažai senųjų, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais miesto panoramą formavusių statinių. Vienas ryškiausių — Senosios pilies kompleksas, išlikęs nuo XI a. ir formavęsis net iki XIX a.\r\n\r\nXIV a. pabaigoje mieste Vytauto Didžiojo iniciatyva pastatyta parapinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčia neišliko - 1961 m. sovietų valdžios įsakymu buvo susprogdinta.\r\n\r\n \r\n\r\nManelis Eugenijus, Račis Antanas, Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas, I tomas (A-K), Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Gardinas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.6783,"lng_wgs":23.83047,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (1427–1492); Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484); Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798); Steponas Batoras (1533–1586); Vytautas Didysis (apie 1350–1430); Jogaila (1348–1434)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/gardinas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"90bb5c4a-4b37-4610-8cd9-46735b57301f","_revision":"65d008a6-f5e1-473d-a49e-83e8cba15381","id":"da265c090ca387f","pavadinimas":"Kūriniai Niujorko Metropolitano meno muziejuje","aprasymas":"Metropolitano meno muziejus (Metropolitan Museum of Art), vienas didžiausių pasaulio meno muziejų, įsikūręs Niujorke, Penktojoje aveniu. Kolekciją sudaro daugiau kaip 2 mln. (2021) visų laikų meno kūrinių ir dirbinių.\r\n\r\nVienas iš skyrių - Ginklų ir šarvų kolekcija (400 pr. Kr.–19 a., apie 15 000 eksponatų iš viso pasaulio). Joje yra nemažai eksponatų iš Radvilų šarvų kolekcijos, saugotos Nesvyžiaus pilyje. Tarp jų:\r\n\nJurgio Radvilos I-ojo (Jurgio Radvilos Heraklio, Barboros Radvilaitės tėvo) šarvai su paauksavimu nukalti Augsburge. Kitos šių šarvų dalys yra saugomos Musée de l'Armée, Paryžiuje;\nŠeši šarvų elementai iš Mikalojui Radvilai Juodajam priklausiusių turnyrui skirtų šarvų. Jie nukalti iš plieno, dekoruoti auksu ir dažais;\nVienam iš Radvilų skirti turnyrų šarvai iš plieno ir bronzos, dekoruoti auksu. Spėjamas šarvų savininkas - Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Kita šarvų dalis yra saugoma Čikagos menų institute - ant tos šarvų dalies yra išraižyta jų sukūrimo data (1573 m.);\nNiurnberge nukalti plieniniai žirgo krūtinės šarvai;\nĮ kaukę panašus šalmas, naudotas turnyruose švenčių metu. Šis šalmas Radvilų šarvų kolekcijai priklausė iki 1871 m.;\nHenrikui Valua nukaltų šarvų dalis - kaklo šarvas.\n\r\nMetropolitano meno muziejuje taip pat saugomas sidabro bokalas, sukurtas Karaliaučiaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjui kunigaikščiui Boguslavui Radvilai (1620–1669).\r\n\r\nTaip pat Bonos Sforzos kamėja - originalus Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės papuošalas iš karneolio su sidabro ir aukso intarpais. Ant valdovės krūtinės pavaizduota Medūzos galva. Įrėminimas žymiai vėlesnis - XIX a.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/metropolitano-meno-muziejus\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nesvyziaus-architektura\nhttps:\/\/www.metmuseum.org\/art\/collection\/search\/27790\nhttps:\/\/www.metmuseum.org\/art\/collection\/search\/684262\nhttps:\/\/www.metmuseum.org\/art\/collection\/search\/23947\nhttps:\/\/www.metmuseum.org\/art\/collection\/search\/193658","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Niujorkas, Manhetenas, Aukštutinis Istsaidas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78012,"lng_wgs":-73.96315,"autoriai":"Kolman Helmschmid","susijusios_asmenybes":"Jurgis Radvila I (Heraklis) (1480–1541)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-niujorko-metropolitano-meno-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2cfb89e9-a363-41a9-88ab-3cc8a31470a3","_revision":"ef29568d-92b8-464a-b20a-6758e3e1366b","id":"da82195d647e38e","pavadinimas":"Namas ir atminimo lenta Oskarui Milašiui Fontenblo mieste","aprasymas":"Prie Paryžiaus esančiame Fontenblo mieste ant namo Rue Royale gatvėje, kabo Oskarui Milašiui dedikuota lenta. Ant jos yra toks užrašas:\r\n\r\n\"Šiuose namuose 1939 m. kovo 2 d. mirė lietuvių kilmės prancūzų poetas O.V. de L. Milosz, gimęs 1877 m.\"\r\n\r\nPasak O. Milašiaus skulptūrą Fontenblo sukūrusio skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo, devynerius metus O. Milašius gyveno \"Juodojo erelio\" (\"L'hôtel de l'Aigle noir\") viešbutyje. Nusipirkęs butą Fontenblo mieste, laikė kanarėlę. Kartą kanarėlė išskrido iš narvelio. Ją gaudydamas poetas suklupo ir mirė.\r\n\r\nOskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (...) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920–25 m. O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–38 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.  Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. Rašytojas ir diplomatas palaidotas Fontenblo kapinėse.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oskaras-milasius\/\nhttps:\/\/www.amisdemilosz.com\/\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009\nhttps:\/\/ve.lt\/naujienos\/kultura\/kultura\/saitus-su-prancuzija-stiprins-klaipediecio-skulptura-1736391","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1975 m.","miestas":"Fontenblo","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.40502,"lng_wgs":2.68854,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-ir-atminimo-lenta-oskarui-milasiui-fontenblo-mieste"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8a7c5e89-6558-42e4-98b9-8d491082903b","_revision":"3ba6c02f-f230-4cef-a995-b92ae17afd3f","id":"db02714cd94909d","pavadinimas":"Vestvilio Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vestvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.03763,"lng_wgs":-87.62558,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vestvilio-sv-petro-ir-povilo-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a8c5143e-225f-41b1-9995-fbbfcbb43404","_revision":"611ca23c-7a1e-4bf5-a348-d38e8aa41a1f","id":"dc064ba37c75900","pavadinimas":"Paminklas Jurgiui Radvilai Vavelio katedroje","aprasymas":"Radvila Jurgis 1556 m., Lukiškės (Vilnius) - 1600 m. Roma, Vilniaus vyskupas ordinaras. Kardinolas nuo 1583 m. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Olykos (Voluinės sr.) ir Nesvyžiaus kunigaikštis. Evangelikas reformatas, vėliau katalikas.\r\n\r\n1570 m. išsiųstas studijuoti į Leipcigo universitetą. 1571 m. susipažino su jėzuitais, pas juos mokėsi Poznanės, vėliau Vilniaus kolegijoje. Nuo 1573 m. Vilniuje mokėsi pas Petrą Skargą. 1574 m. viešai išpažino katalikybę ir popiežiaus Grigaliaus XIII paskirtas Vilniaus vyskupo koadjutoriumi (pagalbininku) su įpėdinystės teise. 1575–77 m. Romoje studijavo filosofiją ir teologiją. Brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio reikalavimu 1577 m. išsiųstas į Lietuvą, norėjo tapti jėzuitu. 1578 m. su broliu Albrechtu išvyko į Santjago de Compostelą, ketino keliauti į Jeruzalę, bet mirus Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui turėjo perimti jo pareigas ir 1581 m. grįžo į Vilnių. Kovojo su protestantizmu.\r\n\r\n1582 m. įsteigė Vilniaus vyskupijos seminariją. 1583 m. Rygoje įšventintas kunigu, po kelių mėnesių – Vilniaus vyskupu. 1582–84 m. padėjo rengti Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588 m.). 1586 m. Romoje gavo kardinolo skrybėlę ir titulinę Šv. Siksto bažnyčią. 1591 ir 1592 m. dalyvavo konklavoje. Būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, 1591 m. paskirtas Krokuvos vyskupu. Rūpinosi Brastos bažnytinės unijos (1596 m.) sudarymu. Buvo vienas artimiausių Zigmanto Vazos patarėjų, 1592 m. palaimino jo santuoką su Ona Habsburgaite. Mirė Romoje nuvykęs į Šventųjų metų atidarymo iškilmes. Palaidotas Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje Romoje.\r\n\r\nJurgiui Radvilai 1904 m. pastatytas paminklas Vavelio katedroje (aut. Pius Weloński).\r\n\r\n \r\n\r\nJovaiša Liudas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-radvila-1\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1904 m.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.05464,"lng_wgs":19.93546,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-jurgiui-radvilai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3b7ec0e6-221b-4389-85f4-b94392e0f445","_revision":"f1cd84f3-53db-4213-8ce6-163c79ff2132","id":"dc26b39468dba5f","pavadinimas":"Kūriniai Versalio rūmuose","aprasymas":"Versalio rūmuose, tarp spaudinių saugomi XVII a. piešiniai, vaizduojantys LDK ir ATR valdovus, didikus. Tarp jų yra Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, Žygimanto Senojo, Kristupo Radvilos Perkūno, Leono Sapiegos, Boguslavo Radvilos, Vladislovo II Vazos portretai.\r\nVersalio rūmuose galima pamatyti ir Vytį - ant Marijos Leščinskos arbatos servizo. Marija Leščinska (1703-1768) - Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Leščinskio duktė, karaliaus Liudviko XV žmona, Prancūzijos karalienė (1725–68). M. Leščinskos herbe įkomponuotas ir ATR herbas su vyčiais. \r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/marija-lescinska\nhttps:\/\/www.photo.rmn.fr\/CS.aspx?VP3=SearchResult&VBID=2CO5PCAR27O9P&SMLS=1&RW=1536&RH=754#\/SearchResult&VBID=2CMFCIX3Q3QC4T&SMLS=1&RW=1536&RH=754","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Portretai; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII-XVIII a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.80486,"lng_wgs":2.12036,"autoriai":"Lucas Kilian; Dominicus Custos","susijusios_asmenybes":"Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-versalio-rumuose"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d44ce3a5-afc1-45ab-8e09-8859bc4b9f31","_revision":"b7ea9098-6ed1-4328-ba8a-c48376a77c57","id":"dc301dcef216507","pavadinimas":"Kalija","aprasymas":"Kalija (vok. Kalgen) – buvęs kaimas 7 km į pietvakarius nuo Karaliaučiaus, 2 km nuo Aistmarių. 1419 m. minėtas kaip Calyen. Per Didįjį prūsų sukilimą sukilėliai buvo apgulę Karaliaučiaus pilį. Norėdami išvengti didelės ir stiprios kryžiuočių kariuomenės puolimo, jie atsitraukė į Kalijos kaimą. Čia ir įsitvirtino. Susidoroti su sukilėliais kryžiuočiams nepakako vien rinktinės kariuomenės – jie pasikvietė ir visą Karaliaučiaus pilies įgulą. 1262 m. sausio 21 d. įvyko mūšis, kurį sukilėliai pralaimėjo. Tai išgąsdino kai kuriuos Sembos vitingus ir jie pasitraukė iš sukilimo. Petras Dusburgietis rašė, kad „tą dieną krito daugiau negu 3 tūkstančiai sembų bei kitų prūsų\". Sukilėlių pralaimėjimas buvo skausmingas. Iki XX a. ši vieta buvo vadinama Pagonių žaizda (vok. Heide-Wund). Kryžiuočiai didžiavosi Kalijos pergale, laikė ją revanšu už pralaimėjimą ties Pokarviais.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1419 m.","miestas":"Kalija (Chaikovskoye)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.67071,"lng_wgs":20.43618,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kalija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"628865da-fcf5-4435-810e-4a58173ae4ad","_revision":"ae347d3e-7a7a-46fe-91ab-4f01f310d21c","id":"dc600ce746ef138","pavadinimas":"Armanavičių Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia","aprasymas":"Miestelis įsikūręs abipus Dysnos upės, Vitebsko srityje, Šarkauščinos rajone. Vietovė ilgą laiką priklausė Sapiegoms, 1782-1939 m. tai buvo Širinų valda. Ignotas Širinas skyrė lėšų parapinei Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiai, kurios statybos truko nuo 1770 iki 1787 metų. Bažnyčia Vilniaus vėlyvojo baroko stiliaus.\r\n\r\n1782 m. miestelyje pradėjo kilti ir klasicistiniai Širinų dvaro rūmai, kur dabar įsikūręs Dailės ir etnografijos muziejus. Rūmus supa taisyklingo plano parkas, besidriekiantis prie Dysnos upės. Išliko ir kitų dvaro komplekso statinių.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1787 m.","miestas":"Armanavičiai","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.41645,"lng_wgs":27.73193,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/armanaviciu-svc-mergeles-marijos-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0400c1ad-a8d0-4fbc-9582-b74a7df4a775","_revision":"f99b3b03-e499-46da-858e-868dd3ca8ba3","id":"dd2c037bad1a570","pavadinimas":"Vusterio Aušros Vartų bažnyčia","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vusteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.24266,"lng_wgs":-71.80085,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vusterio-ausros-vartu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"321b3cd2-b5c5-434e-86b0-02b13cdc5191","_revision":"4f807f85-d1e6-451f-8dda-17064f022706","id":"dd5e7743fcd43a3","pavadinimas":"Namas Tbilisyje, kuriame gyveno Petras Vileišis","aprasymas":"Petras Vileišis - lietuvių tautinio judėjimo organizatorius ir mecenatas, švietėjas, valstybės veikėjas. Inžinierius. Rusijos imperijoje garsėjo kaip kelių, geležinkelio tiltų, jų kesoninių pamatų statybos specialistas, suprojektavo ir pastatė daugiau kaip 100 tiltų. 1898 m. persikėlęs gyventi į Vilnių čia įkūrė geležies dirbinių gamyklą (įdarbindavo lietuvius darbininkus, inžinierius, tarnautojus). Dirbti tautinės kultūros darbą Vilniuje telkė žymiausius to laikotarpio lietuvių visuomenės veikėjus. Daug prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių dailės draugijos (1907) ir kitų lietuviškų organizacijų kūrimo ir rėmimo, lietuvybės žadinimo Vilniuje.\r\n\r\nLietuvių kultūros reikalams išleidęs sukauptą kapitalą ir net įsiskolinęs 1908 išvyko į Rusiją dirbti pagal profesiją. Kaukaze ir kitur statė tiltus, 6 metus iki 1920 Vidurinėje Gruzijoje vadovavo Juodosios jūros geležinkelio tiesimui, statė tiltus, kasė tunelius. 1921 02 grįžo į Lietuvą.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/petras-vileisis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1918 m.","miestas":"Tbilisis","salis":"Sakartvelas","lat_wgs":41.71355,"lng_wgs":44.79415,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Petras Vileišis (1851–1926)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/namas-tbilisyje-kuriame-gyveno-petras-vileisis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"17a90842-c3d0-4902-89c0-6d289663ac61","_revision":"e86ff818-2edd-45f3-bc7d-ef586ed9317f","id":"de6c148156cf87a","pavadinimas":"Lietuviškas koplytstulpis La Krua an Turenėje","aprasymas":"La Croix-en-Touraine esantis skulptoriaus Romualdo Kaminsko sukurtas koplytstulpis simbolizuoja Birštono ir La Krua an Tureno bendrystę bei giminystę. Koplytstulpis yra pastatytas Édouard André, kuris suprojektavo grafų Tiškevičių parkus Trakų Vokėje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje, vardu pavadintame parke. Šiame parke numatyti ir 4 suoliukai skirti Lietuvoje esantiems É. André kurtiems parkams.\r\n\r\nAndrius Žukauskas\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.facebook.com\/Association.Lituanie.France\/posts\/2432061386840775\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"XXI a.","miestas":"La Krua an Turenas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":47.33847,"lng_wgs":0.99082,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviskas-koplytstulpis-la-krua-an-tureneje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cb22c2a6-4887-4961-9eb6-ee8574dd940e","_revision":"901c8d96-ee3a-43ca-9f4e-10a74a2dfbbd","id":"deadefac18f7195","pavadinimas":"Plyviškė","aprasymas":"Plyviškė (vok. Plibischken) – miestelis, išsidėstęs dešiniajame Priegliaus krante, 14 km į šiaurės rytus nuo Vėluvos. Ordino šaltiniai Plyviškes kaip naują kaimą minėjo 1350–1410 m. 1384 m. vietovė paminėta Pliwisken, o 1405 m. – Plewiskin vardais. Čia buvo ir dvaras. 1584 m. P. Austerleco išleistame žemėlapyje vietovė pavadinta Plewisken.\r\n\r\nLietuvių parapija įkurta XVI a. pab. 1623 m. dokumente kalbama apie evangelikų kleboną, kurį parapijiečiai išmetė iš bažnyčios, nes jis nemokėjo lietuvių kalbos. Išliko paskutinė bažnyčia, statyta 1773 m.\r\n\r\n1748 m. vokiečių istorikas A. H. Lukanas rašė, kad čia, kaip ir visame Toplaukio valsčiuje, yra daug lietuvių ir reguliariai vyksta pamaldos lietuvių kalba. Lietuviški pamokslai Plyviškėje buvo sakomi iki 1890 m.\r\n\r\nNuo 1805 m. iki 1821 m. (savo mirties) čia kunigavo Zigfridas Ostermejeris (Gotfrido sūnus), gimęs 1759 m. Trempuose. Jis smarkiai priešinosi germanizatoriams, sumaniusiems iš mokyklų pašalinti lietuvių kalbą. 1817 m. pasirodžiusioje brošiūroje jis rašė: „<...> netiesa, kad lietuvių tauta esanti nekultūringa, kad jos kalba skurdi. Šalin teeina tie neprašyti geradariai, kurie <...> norėtų jai svetimą kalbą primesti <...> Netiesa taip pat, kad lietuviai esą visur vokiečių apsupti: iš tikro yra kaip tik atbulai, nes jų visame krašte yra dauguma; nuo Geldapės iki Klaipėdos eina Prūsų Lietuvos rytų siena, o į vakarus dar iki Labguvos visur skamba lietuvių kalba...“\r\n\r\nZ. Ostermejeris talkino L. Rėzai – rinko lietuvių liaudies dainas. L. Rėza iš jo užrašytųjų paskelbė aštuonias – „O tai dyvai, didi dyvai buvo“, „Kas nor vargužį vargti“, „Vakar parėjau labai vėlai“, „Kur graži mūsų sesytė stovėjo“, „Kai aš ėjau į lelijų daržą“, „Kad aš josiu jau šalin“, „Aš vakar vakarėlį suderėjau bernaitį“, „Ateik, mergyte, pavasarėlį“.\r\n\r\nVilius Kalvaitis, rinkęs Mažosios Lietuvos bažnyčių varpų pamėgdžiojimus, 1910 m. išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ Plyviškės bažnyčios varpų balsus užrašė taip: „Jau mirdams matysi!“\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1350 m.","miestas":"Plyviškė (Glushkovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.65927,"lng_wgs":21.42377,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914); Zigfridas Ostermejeris (Siegfried Ostermeyer) (1759–1821)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/plyviske"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0fac74e4-8f94-4c1c-a817-06528353bc3b","_revision":"1c691876-3dd8-4574-b8d1-402fdd77db43","id":"df8f062387e944b","pavadinimas":"Niu Briteno lietuvių klubas","aprasymas":"Informacija apie šį objektą rengiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Niu Britenas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.66556,"lng_wgs":-72.77219,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/niu-briteno-lietuviu-klubas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"92ecb7ac-1645-45e6-a780-e1892655ebe5","_revision":"641c258e-2b6f-4525-87f2-9397bd190cf8","id":"e022d22d3b0b488","pavadinimas":"Alfonso Dargio kūriniai","aprasymas":"Tapytojas, grafikas, scenografas Alfonsas Dargis gimė 1909 m. gegužės 12 (25) d. Reivyčiuose, tuometiniame Viekšnių valsčiuje, šalia Mažeikių. Ūkininkų Ignaco Dargio ir Mortos Račaitės šeimoje jis buvo vyriausias iš šešių vaikų. Po tėvo žūties motinai ištekėjus antrą kartą gimė dar keturi vaikai.\r\n\r\n1924–1929 mokėsi Mažeikių gimnazijoje.\r\n\r\n1929–1936 mokėsi Kauno meno mokykloje. Pradėjo nuo skulptūros studijų, po metų perėjo į dekoratyvinės tapybos skyrių ir papildomai mokėsi grafikos. Jam dėstė Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Stasys Ušinskas, Adomas Smetona, Juozas Mikėnas.\r\n\r\nKartu su Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi, Vaclovu Ratu‑Rataiskiu, Antanu Kuču ir Henriku Rudinsku priklausė meno mokykloje įsikūrusiai novatoriškai grupei „Forma“. 1936 m. už diplominį darbą – „Lietuvių vestuvių papročiai“ jam buvo paskirta valstybinė stipendija studijoms užsienyje.\r\n\r\n1931 m. išleido poezijos rinkinį „XX amžiaus veidas“.\r\n\r\n1936–1940 m. Vienos dailės akademijoje studijavo scenografiją. Vienos amatų mokykloje dar mokėsi dailiojo odos apdirbimo, rūbų modeliavimo.\r\n\r\n1940 m. trumpam grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno valstybinėje mokykloje. Repatriavo į Vokietiją. 1940–1945 m. dirbo dailininko asistentu Schillerio teatre Berlyne.\r\n\r\nDirbo scenografu Teplicės (G. Verdi Trubadūras 1941), Eisenacho, Gothos, Göttingeno (G. Bizet Karmen 1945), Hannoverio teatruose; viso daugiau kaip 100 dekoracijų.\r\n\r\n1945 m. rudenį Alfonsas Dargis susituokė su Louise Breng.\r\n\r\n1951 m. Dargiai atyko į JAV ir įsikūrė Ročesteryje.\r\n\r\n1952 m. pavasarį menininkas surengė savo pirmąją personalinę parodą Ročesterio universiteto „Memorial Art Gallery“ (angl. Memorial Art Gallery University of Rochester); nuo tada jas ten rengė beveik kasmet.\r\n\r\n1973 m. Dargis Ročesteryje įsteigė dailės studiją “Forma Art Studio”, joje dėstė.\r\n\r\n1985 m. dailininkas su žmona persikėlė gyventi į Vokietiją, kurortinį Frydrichshafeno miestą (Badeno-Viurtembergo žemė, Vokietija).\r\n\r\n1996 m. sausio 13 d. Dargis mirė Frydrichshafene.\r\n\r\nJei Vokietijoje Dargis pirmiausiai reiškėsi kaip scenografas, tai persikėlęs į JAV jis kūrė tapybą ir grafiką savitai interpretuodamas savo laikmečio meno tendencijas. Viena grupė Dargio kūrinių balansuoja tarp abstrakcijos ir archetipinių ženklų. Kitoje dar didesnėje kūrinių grupėje iki piktograminio ženklo apibendrinto žmonių figūros ir veidai.\r\n\r\nSavo tapybos paveikslams ir grafikai Dargis temų semiasi mituose, teatre kaip ir nuolatos sugrįžta prie vyrų ir moterų porų, motinystės vaizdavimo. Retsykiais pasirodo ir laivų, miestų, miško, gyvūnų motyvai. Kiekvienas iš siužetų ar motyvų įgauna simbolinę reikšmę, asocijuojasi su pirmapradžiais pasaulio vaizdiniais, meilės, gimimo ir mirties ciklu.\r\n\r\nDargis interpretuodamas šias temas atsisako veiksmo ir erdvės vaizdavimo. Jis pasitelkia statiškas ir frontalias kompozicijas, apibendrintas bei plokščias formas ir dekoratyvius spalvų santykius. Dargio kūryboje atsispindi jo laikmečio meno krypčių ir ryškių individualybių įtaka. Čia galima atsekti inspiracijas iš Picasso, Paul Klee kaip ir siurrealistų bei Cobra grupės menininkų kūrinių. Lietuvių meno kritikai, kaip pavyzdžiui Viktoras Liutkus įžvelgia Dargio mene taip pat lietuvių liaudies meno poveikį. Ypač originaliai savo figūrų ir veido piktogramoms Dargis išraiškos priemonių elementus skolinosi iš poparto ir optinio meno tokiuose kūriniuose kaip „Cirkas“, „Klounas“ (1979).\r\n\r\nAlfonso Dargio kūriniai saugomi Jungtinių Amerikos Valstijų (Moderniojo meno muziejus Niujorke), Dalaso vaizduojamojo meno muziejuje, Filadelfijos meno muziejuje, Hantingtono galerijoje, Čiurlionio galerijoje Čikagoje. Jo darbų turi taip pat Vakarų Europos, Lietuvos (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Žemaičių dailės muziejus Plungėje, Mažeikių muziejus) muziejai.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. Dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\n \r\n\r\nA. Dargio kūriniai Ročesterio universiteto galerijoje:\r\n\r\nhttps:\/\/magart.rochester.edu\/artist-maker\/info\/96?sort=3","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Ročesteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.15762,"lng_wgs":-77.58819,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/alfonso-dargio-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"04b67bcc-873d-4d84-8776-98d7483cb294","_revision":"dc4bed86-5198-4f7c-a74a-19aa33f05b40","id":"e02a2c656393811","pavadinimas":"Leono Konstantino Radvilos kapas","aprasymas":"XIX amžiuje Olykos – Nesvyžiaus linijos Radvilos vedybų keliu įsitvirtino Prancūzijoje. Ryškiausią pėdsaką čia paliko 1880 m. rugsėjo 6 d. Ermenonvilyje gimęs Leonas Konstantinas Radvila (lenk. Leon Konstanty Radziwiłł ). Jo tėvas Konstantinas Vincentas Radvila (iš Šidloveco šakos) buvo vedęs pirmojo kazino Monte Karle įkūrėjo dukterį Luizą Antuanetę Blank (pranc. Louise Antoinette Blanc). Leonas Konstantinas Radvila įstojo į Prancūzijos armiją ir tapo karininku, ir jau 1918 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Prancūzijos-Lenkijos karinę misiją, pradėjusią verbuoti užsienyje gyvenančius lenkus tarnauti Lenkijos kariuomenėje. Taipogi jis dažnai sukosi Paryžiaus aristokratijos sluoksniuose, bendravo su žymiais menininkais, poetais ir rašytojais. Vienas jo artimų draugų buvo prancūzų rašytojas, eseistas ir kritikas Marselis Prustas, išgarsėjęs pasaulyje savo septynių romanų ciklu „Prarasto laiko beieškant“. Kunigaikščiai Radvilos paliko pėdsaką Prancūzijoje – jie yra įamžinti Ermenonvilyje, kadangi buvo šios garsios pilies šeimininkais. Ir šiandieną pilyje yra Radvilų vardu pavadinta salė, o mieste - gatvė Rue du Princes Radziwill. 1927 m. būdamas 46 metų Leonas Konstantinas Radvila buvo nužudytas Monte Karle.\nGenutė Kirkienė, Radvilų likimas XIX-XX a., Projektas „LDK tradicija, vaizdinys ir modernūs tapatumai“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1927 m.","miestas":"Ermenonvilis","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.12769,"lng_wgs":2.69781,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/leono-konstantino-radvilos-kapas-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0eeac9da-793b-4c5e-ab77-ceea45abd996","_revision":"f71dc7da-87c6-4ce4-926e-af4b0ab00b96","id":"e10dd462fcf8a61","pavadinimas":"Lietuvių karių kapai Seinuose","aprasymas":"Seinų ir Berznyko kapinėse palaidoti Lietuvos kariai žuvo 1919-1920 m. lietuvių ir lenkų karino konflikto dėl Seinų krašto metu. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo atlikti istoriniai tyrimai, nustatytos žuvusių karių pavardės, 2005 m. atnaujinti Seinuose bei Berznyke palaidotų karių antkapiai.\r\n\r\nSeinų Naujosiose kapinėse, kairėje ties viduriu – Lietuvos savanorių kapai su keturiais kryželiais ir užrašais: Nežinomas Lietuvos karys, Šaulys Vincas Marcinkevičius 1919.08.28., Skyrininkas Motiejus Aleksa 1920.09.02. ir 5PP eilinis Antanas Stimburis 1920.09.02.\r\n\r\nhttp:\/\/archyvas.punskas.pl\/kapai-%E2%80%93-musu-istorijos-dalis\/\nhttps:\/\/consulate-sejny.mfa.lt\/sejny\/lt\/naujienos\/seinuose-ir-berznyke-pagerbtas-lietuvos-kariu-ir-savanoriu-atminimas\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/seinu-augustavo-operacija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1920 m.","miestas":"Seinai","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.11026,"lng_wgs":23.35764,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kariu-kapai-seinuose"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"94a865e8-c596-49c4-8e07-25d2ee2d8e38","_revision":"dfb0371e-df96-4d40-91fc-36f578915c0f","id":"e163895a501fcbb","pavadinimas":"Leonpolė","aprasymas":"Baltarusijos ir Latvijos pasienyje įsikūręs nuošalus Leonpolio kaimas kadaise vadintas Čiurilovičiais. Jį valdė Masalskiai, Sapiegos, Rudaminos–Dusetiškiai, Oginskiai, galop – Lopacinskiai. XVIII a. viduryje valdą įgijo Brastos vaivada Mikalojus Tadas Lopacinskis ir pavadino ją Leonpoliu savo tėvo Leono garbei.\r\n\r\nUnitų Švč. Trejybės cerkvę fundavo Mikalojus Tadas Lopacinskis. Ji pastatyta 1774–1782 m., perstatyta XX a. 5-ajame dešimtmetyje, dabar priklauso stačiatikiams. Tai medinis stačiakampio plano pastatas su penkiabriaune altorine dalimi ir dviem mažomis zakristijomis. Virš stogo iškilęs nedidelis kupoliukas, fasadą vainikuoja frontonas. Greta cerkvės – dviaukštė varpinė.\r\n\r\nVėlyvojo baroko rūmų ansamblį 1768–1769 m. taip pat pastatydino Mikalojus Tadas Lopacinskis. XIX a. rūmai sugriauti, atstatyti XX a. pradžioje.\r\n\r\n1,5 km nuo Leonpolio, miške, stovi kolona, skirta 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai atminti. XVIII a. pabaigoje ją pastatydino Mstislavlio seniūnas Jonas Nikodemas Lopacinskis.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Leonpolė","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.79849,"lng_wgs":27.78419,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Lopacinskiai; Oginskiai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/leonpole"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b6404bd9-42c7-438a-8661-e327743581e1","_revision":"7fd9da4f-4f35-45b5-8972-2050c3ad8ab3","id":"e174eff4cad7acf","pavadinimas":"Adomo Mickevičiaus paminklas Karlovi Varuose","aprasymas":"Adomas Mickevičius Karlovi Varuose lankėsi 1829 m. Poilsiautojų iš Lenkijos pageidavimu 1897 m. čia buvo pastatytas bronzinis biustas ant švediško raudono granito pjedestalo. Biustą sukūrė lenkų skulptorius Tadeusz Barącz, pjedestalą – akmentašys Jan Cingroš iš Pilzeno. Pjedestalas dekoruotas alegoriniais arfos, žąsies plunksnos ir gėlių puokštės simboliais.\r\n\r\nPaminklas buvo pastatytas „Parkhotel Richmond“ viešbučio parke. Paminklas tikriausiai nukentėjo XX a. I pusėje, todėl po Antrojo pasaulinio karo originalus biustas buvo pakeistas mažesniu, kurį 1947 m. sukūrė vietos dailininkas Břetislav Werner. Paminklo atidengimo iškilmės vyko 1948 m. spalio 17 d.\r\n\r\nNors Adomas Mickevičius niekada nesilankė Rusijai priklausiusioje Lenkijos dalyje, jis yra laikomas vienu žymiausių lenkų romantizmo poetu. A. Mickevičiaus  gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva: 1815–19 m. jis studijavo Vilniaus universitete (Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete). Didelę įtaką jam darė J. Lelewelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su kitais įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. 1819–23 m. apskrities mokykloje Kaune dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką. 1822 m. įgijo filosofijos magistro laipsnį. Rusijos valdžiai susekus filomatus suimtas ir 1823–24 m. kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją.\r\n\r\nA. Mickevičiaus kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. V. Kudirkos Tautiškos giesmės pradžia yra poemos Ponas Tadas pradžios parafrazė. A. Mickevičiaus poezijos buvo veikiami Lietuvos tautinio atgimimo pradininkai A. Baranauskas, J. Basanavičius, S. Matulaitis, M. Biržiška, P. Vileišis. Pats A. Mickevičius laikė save bendros Lietuvos bei Lenkijos valstybės piliečiu, vadino Lietuvą savo tėvyne.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.karlovyvary.cz\/en\/bust-adam-mickiewicz \nŠostakovski Juzef, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/adomas-mickevicius\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1897 m., 1948 m.","miestas":"Karlovi Varai","salis":"Čekija","lat_wgs":50.21714,"lng_wgs":12.88941,"autoriai":"Tadeusz Barącz; Jan Cingroš; Břetislav Werner","susijusios_asmenybes":"Adomas Mickevičius (1798–1855)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/adomo-mickeviciaus-paminklas-karlovi-varuose"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"def3269d-02a8-409d-ab6d-625228767322","_revision":"f142bdbe-abeb-4f75-bf2d-0f6052ccd35f","id":"e178033c954afd3","pavadinimas":"Knyga „Pienas maźėms waikélems...“","aprasymas":"Halėje prie Zalės saugomas 1735 m. Karaliaučiuje lietuvių kalba išleistos knygos \"Pienas maźėms Waikélems: Arba trumpas ir gerray suprantomas Mokslas, kaipo Zmogus tikkru Krikßczonimi pastoti, ir ikk mirßtant pasilikti gal, ne tiktay Waikams, bet ir Prastėms ant Kėmú gywénantiems Zmonėms ant Naudôs iß gerrôs Szirdiês ißdutas\" egzempliorius.\r\n\r\nAnot knygą tyrusios Gertrud Bense, kūrinys gali būti ne vertinys į lietuvių kalbą, o originalus, tačiau knygos autorius kol kas nenustatytas.\r\n\r\nGertrud Bense (1933 m. Pilkalnyje, Rytų Prūsijoje – 2021 m. vasario 10 d. Halėje) – Vokietijos kalbininkė, daktarė. Po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusi Lietuvoje išmoko lietuvių kalbą. 1957 m. baigė Halės-Vitenbergo universitetą. 1961 m. daktarė. Iki 1993 m. Halės-Vitenbergo universitete dėstė kalbotyrą, taip pat ir lietuvių kalbą. Paskelbė studiją apie XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių dokumentų kalbą. Tyrė lietuvių protestantų giesmių tekstus. Parengė 1991 m. lietuvių kalbos vadovėlį.\r\n\r\n \r\n\r\nSabaliauskas Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/gertrud-bense\/\n https:\/\/digital.francke-halle.de\/fsaad\/content\/titleinfo\/162155","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1735 m.","miestas":"Halė prie Zalės","salis":"Vokietija","lat_wgs":51.47804,"lng_wgs":11.97287,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/knyga-pienas-mazems-waikelems-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"058dab67-e744-4d04-8fa9-cfa1256f6134","_revision":"33838ca5-b2a9-4126-908b-7c9d51cb4f9e","id":"e1c17a7a6c4b4ef","pavadinimas":"Balvų katalikų bažnyčia","aprasymas":"Už 300 kilometrų nuo Lietuvos, Balvų miestelyje (latv. Balvi), stovi Švč. Tejybės bažnyčia, atnaujinta kunigo Antano Rimavičiaus pastangomis. Antanas Rimavičius (1865-1933) gimė Šakynoje, šiuo metu priklausančioje Šiaulių vyskupijai, 1884–1890 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas, Latvijoje kunigavo dešimtyje parapijų: Balvuose, Andrupenėje, Rubeniuose, Bikavoje, Šventėje ir kt. Šios parapijos priklausė katalikiškai Pietryčių Latvijai, kuri tiek ūkiniu, tiek kultūriniu požiūriu buvo atsilikęs kraštas. Ypač daug žalos šiai šalies daliai padarė Pirmasis pasaulinis karas, taigi, dirbti ganytojo darbą, kunigauti čia nebuvo lengva. A. Rimavičius buvo žinomas kaip energingas kunigas, gebantis pakylėti parapijiečių dvasią ir atnaujinti bažnyčių interjerą, tad jį siųsdavo ten, kur laukė neatidėliotini darbai.\r\n\r\nBalvų bažnyčioje A. Rimavičius sukūrė tris medinius altorius. Didysis altorius imituoja Aušros Vartų altorių, šoniniuose altoriuose neogotikos stiliaus dekorą atliko 8 vietiniai staliai ir lietuvis drožėjas Antanaitis. Nors kun. A. Rimavičiui neteko mokytis dailės ar drožybos amato, buvo savamokslis, tačiau šalia mažų skulptūrėlių yra ir skulptūrų, siekiančių net įspūdingą 3 metrų dydį. Būdamas kunigas, A. Rimavičius savo kūrinius skyrė bažnyčioms, atliepė tuo metu, t. y. XX a. I pusėje, Bažnyčios skleistos Dievo gailestingumo ir meilės žmonijai idėją. Tarp jo kūrinių svarbią vietą užima laiminančio Kristaus, Jėzaus maldos Alyvų kalne, Švč. Jėzaus Širdies siužetai. Nemažai kūrė ir Švč. Mergelės Marijos, ypač Dievo Motinos su Kūdikiu, Lurdo Švč. Mergelės Marijos, Pietos atvaizdų.\r\n\r\nDauguma jo kūrinių iki šiol dekoruoja Latvijos bažnyčių interjerus, altorius. A. Rimavičius 1933 m. testamentu nemažą savo kūrybos dalį paliko Šiaulių ,,Aušros\" muziejui.\r\nBalvuose yra A. Rimavičiaus vardu pavadinta aikštė ir kunigui skirtas paminklas.\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/siauliuvyskupija.lt\/dievdirbio-antano-rimaviciaus-minejimas-latvijoje\nhttps:\/\/www.ausrosmuziejus.lt\/kunigo-skulptoriaus-antano-rimaviciaus-1865-1933-medines-kryziaus-kelio-stotys\nhttps:\/\/www.youtube.com\/watch?v=XPslc31cG7w","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XX a. I p.","miestas":"Balvai","salis":"Latvija","lat_wgs":57.13377,"lng_wgs":27.27181,"autoriai":"Antanas Rimovičius","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/balvu-kataliku-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"85f108cc-2d6d-45ec-ba35-6aebc56b45ae","_revision":"2d209638-fcfe-4ea8-b549-1154f0e77c51","id":"e3215760cebbd2c","pavadinimas":"Naugarduko pilis","aprasymas":"Naugarduko pilį XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ji stovėjo ant stataus kalno, buvo apsupta vandens grioviu ir turėjo didžiulį mūrinį vartų bokštą - donžoną. Pilis dar kelis šimtmečius buvo perstatoma ir stiprinama, kol 1706 m. buvo sugriauta švedų. Ilgainiui tvirtovės sienų plytas išsinešiojo žmonės, o akmenys buvo panaudoti gatvių grindiniui. Tačiau iki šių dienų išlikę įspūdingi dviejų bokštų griuvėsiai tebedominuoja miesto panoramoje.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. pab.","miestas":"Naugardukas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.60145,"lng_wgs":25.82744,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/naugarduko-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a56acaf0-5f51-4b9c-8480-08eecf045ebd","_revision":"2b30d53b-a151-4a98-93ba-ad71b9943941","id":"e369659538a9e43","pavadinimas":"Baku universitetas","aprasymas":"1909–20 Baku gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Čia jis dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime. Po Rusijos Vasario revoliucijos tapo eserų partijos Baku komiteto pirmininku, prisidėjo prie Baku liaudies universiteto organizavimo, skaitė jame paskaitas apie budizmą ir kitas religijas, 1919 tapo vienu pirmųjų Azerbaidžano universiteto docentų. Per I pasaulinį karą Baku apsigyveno karo pabėgėlių lietuvių. Nuo 1916 trumpai veikė Baku lietuvių draugija (iniciatorius ir pirmininkas V. Krėvė). Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V. Krėvė 1918–20 buvo Lietuvos konsulas Azerbaidžane.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/baku-lietuviai\/\nStonys Juozas, Tamošaitis Mindaugas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vincas-kreve\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1919 m.","miestas":"Baku","salis":"Azerbaidžanas","lat_wgs":40.37439,"lng_wgs":49.80944,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vincas Krėvė - Mickevičius (1882–1954)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/baku-universitetas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cc447b90-3a00-4b18-9e9c-6e9a18d615d0","_revision":"a3e83d05-40a7-49f6-aacc-74296cc099a9","id":"e3945f61476e6ca","pavadinimas":"Kristijono Donelaičio muziejus","aprasymas":"Donelaičio memorialinis muziejus įkurtas 1979 m. Tolminkiemyje (rus. Čistyje Prudy), apie 15 km į vakarus nuo Lietuvos Respublikos sienos. Donelaičio memorialinio muziejaus teritorija apima 5 ha plotą. Muziejui priklauso buvusio Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčia, klebonija, našlių namo bei klebonijos ūkinių pastatų pamatai, šulinys, šventoriaus mūro tvora, kapinių liekanos, Tolminkiemio parapijos kunigo poeto Kristijono Donelaičio gimimo 250 metų sukakčiai pažymėti atminimo akmuo. Donelaičio memorialinio muziejaus pastatų atstatymo ir restauravimo projekto autorius architektas Napaleonas Kitkauskas.\r\n\r\nPagrindinis muziejaus pastatas – Tolminkiemio bažnyčia, statyta 1756–1764 m. Donelaičio rūpesčiu. 1950 m. sugriauta, 1971–1979 m. atstatyta. Planas stačiakampis (matmenys 22,7×14,3 m), priekiniame fasade bokštas su viršutine klasicizmo stiliui būdinga medine dalimi, rytų pusėje priestatas – zakristija. Pastato sienos plytų mūro, vidaus erdvė trinavė, vidurinė nava perdengta cilindriniu išlenktu skliautu. Nuolatinė K. Donelaičiui ir Tolminkiemio parapijai skirta ekspozicija įrengta pagrindinėje salėje. Pastato rytų dalyje po grindimis išbetonuota kripta, kurioje 1979 VI 14 perlaidoti poeto palaikai.\r\n\r\nKlebonija 1747 m. ir 1764 m. Donelaičio rūpesčiu perstatyta ir iki Antrojo pasaulinio karo išliko be žymesnių perstatymų (tik 1887 m. šiaudų stogas pakeistas į čerpių). Po Antrojo pasaulinio karo jame apsigyveno 6 šeimos; apie 1980 m. gyventojai iškeldinti. Klebonijoje 1997 m. įrengta muziejinė ekspozicija.\r\n\r\nNašlių namas pastatytas 1764 m. Donelaičio lėšomis. Pastatas nugriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Pamatų liekanos atkastos 1988 m., o 1997 m. konservuotos ir apsaugotos betono plokšte.\r\n\r\nBažnyčios šventoriaus kiemą iš šiaurės ir vakarų juosia mūro tvora. Kieme auga ąžuolai, pušys, liepos, alyvos, vienas kitas nusenęs vaismedis. Šventoriaus rytų ir pietų dalyje yra buvusios kapinės. Dalis kapų išlikę, keletas antkapių su lietuviškomis pavardėmis (pvz., Gaudžiūnai). Į šiaurės vakarus nuo klebonijos išlikęs XIX a. išmūrytas šulinys; jo antžeminė dalis pastatyta 1988 m. imituojant lietuvių liaudies mažųjų formų architektūroje naudotus pavyzdžius. Į pietus nuo klebonijos, kalvos šlaite, augo paties Donelaičio puoselėtas sodas. Per XIX a. bei XX a. pradžios šalčius ir ypač sovietmečiu jis sunyko. Jo vietoje dabar išlikę keletas senų liepų, pora vaismedžių. Iš vakarų pusės buvusį klebonijos sodą riboja viena eile susodintos liepos, iš pietų – geležinkelio pylimas.\r\n\r\n1964 m. minint K. Donelaičio gimimo 250 metų sukaktį, priešais bažnyčios fasadą buvo pastatytas memorialinis akmuo. Jo autorius Sigitas Lasavickas.\r\n\r\n \r\n\r\nKitkauskas Napaleonas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/donelaicio-memorialinis-muziejus","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1979 m.","miestas":"Tolminkiemis (Chistye Prudy)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.45576,"lng_wgs":22.43204,"autoriai":"Sigitas Benjaminas Lasavickas; Kazys Napoleonas Kitkauskas","susijusios_asmenybes":"Kristijonas Donelaitis (1714–1780)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kristijono-donelaicio-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bc7b5cd9-1bf8-40ee-aab2-1fc77bc0352f","_revision":"f8d372c0-0737-4144-a2b8-7dcf315a1943","id":"e3983976eada083","pavadinimas":"Heiverhilio lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Heiverhilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.7598,"lng_wgs":-71.0691,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/heiverhilio-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c90164b0-37f2-415d-a584-269cd4c4fa53","_revision":"bbb6304c-13cf-404a-9622-6175544ed9d6","id":"e3f20dc2d7da66b","pavadinimas":"Mato Menčinsko skulptūros Lanuse","aprasymas":"Argentinos sostinės Buenos Airių metropolinėje teritorijoje (Gran Buenos Aires), Lanuso mieste, „Susivienijimo lietuvių Argentinoje“ draugijos muziejuje yra saugomos dvi Lietuvos tarpukario laikotarpio skulptoriaus Mato Menčinsko skulptūros.\nMenčinskas Matas (1896-1942), lietuvių skulptorius, tapytojas. 1913–17(?) skulptūros mokėsi privačiai Varšuvoje. Nuo 1921 dirbo mokytoju Kaune. 1924–26 mokėsi Skulptūros ir piešimo studijoje Barselonoje, 1926–28 – Madrido dailės mokykloje, 1928–31 studijavo Nacionalinėje dailės akademijoje Buenos Airėse. 1933–34 dėstė piešimą lietuvių mokykloje Montevidėjuje. 1934 grįžo į Lietuvą.\r\n\r\nSukūrė apie 200 skulptūrų: apvaliųjų ir bareljefų (Motina 1934, Filosofas 1935, 1939, Sapnas, Mąstytojas, abu 1936, Vergas 1937, Skausmas 1938), portretų (J. Rainio, apie 1931, J. Basanavičiaus, 1933), nutapė paveikslų (Vyro galva 1935). Kūrybai būdinga raiški plastika, ekspresyvi forma, gilinimasis į žmogaus psichologiją. Skulptūrose ryšku dramatizmas, mistikos, sentimentalizmo bruožai. Kūrė iš įvairių medžiagų (gipso, akmens, ąžuolo).\r\n\r\n \r\n\r\nSakalauskaitė Elena, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/matas-mencinskas\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1928-1934 m.","miestas":"Lanusas","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.70408,"lng_wgs":-58.41554,"autoriai":"Matas Menčinskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mato-mencinsko-skulpturos-lanuse"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4c446403-c1d7-44b5-afd3-0155c7d75fb1","_revision":"23f0cedb-2546-487b-9483-32295e9e735b","id":"e48ec6551d68d7a","pavadinimas":"Liutkų šeima ir „Villa America“ Vilfranše","aprasymas":"Fotografas, teisininkas Perkūnas (Una) Liutkus gimė 1939 m. rugsėjo 19 d. La Baule mieste Lietuvos diplomato, žemaičio iš Leckavos kaimo Mažeikių rajone Antano Liutkaus (1906–1970) ir Janinos Mikulskytės, kilusios iš Telšių, šeimoje. Be Perkūno šeima užaugino dar du vaikus: dukrą  Eglę ir sūnų Antaną Gediminą. Tėvas Antanas baigė teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Nuo 1937 m. pavasario buvo paskirtas Lietuvos ambasados ​​Paryžiuje antruoju sekretoriumi ir prekybos skyriaus vedėju. 1940 m. birželį prasidėjus okupacijai, buvę nepriklausomų valstybių Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų pastatai perėjo Sovietų sąjungos žinion, o Baltijos šalių diplomatams buvo skirtas namų areštas Pajūrio Alpių regione, Villefranche sur Mer miestelyje greta Nicos. Ten Liutkų šeima įsigijo vilą Amerika. Žydrojoje pakrantėje būta vilų ir lietuviškais pavadinimais. Rašytojui, Lietuvos diplomatui Švedijoje Jurgiui Savickiui priklausė Ariogala,  Nepriklausomybės akto signatarui, pirmajam Lietuvos pasiuntiniui Prancūzijoje Petrui Klimui –  Svėdasų rezidencijos. Anot Perkūno Liutkaus, „mes gyvenome ten kaip lietuviškoje saloje Prancūzijoje, savotiškame rojuje, mažojoje Lietuvoje“. Čia lankėsi lietuviai intelektualai – poetas Jonas Aistis, rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis,  dailininkai Leonardas Kazokas, Antanas Mončys, Albertas Veščiūnas (Arba), Žibuntas Mikšys, semiotikas Algirdas Julius Greimas. Antano ir Janinos Liutkų viloje menininkai turėjo savo kampelį, galėjo dirbti. A. Liutkus mėgo piešti, tapė, fotografavo, dalyvavo dailės parodose, priklausė Villefranche nepriklausomų  menininkų draugijai, rašė kritinius straipsnius lietuvių spaudoje. 1960 m. šeima vėl sugrįžo į Paryžių, atnaujino nebeegzistuojančios šalies atašė veiklą, ėjo neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Drauge su Jurgiu Baltrušaičiu atstovavo Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose, išeivijos organizacijose, tvarkė administracinius lietuvių pabėgėlių reikalus. Prie Viduržemio jūros atvažiuodavo tik savaitgaliais ir per atostogas, tuomet daug tapė. A. Liutkus staiga mirė 1970 m. vasario 9 d.\r\n\r\nLietuvių kalbos Perkūnas Liutkus buvo mokomas namuose. Vėliau jis studijavo Nicoje, ten įgijo teisės bakalauro laipsnį. Persikėlęs į Paryžių, įstojo mokytis į Politikos mokslų institutą. To meto Prancūzijos intelektualai ir studentija buvo angažuoti  kairuoliškomis, komunistinėmis pažiūromis, gyveno antiamerikietiškomis nuotaikomis. Kubos commandante Fidelis Castro daliai prancūzų atrodė kaip charizmatiškas laisvės kovų simbolis, laikytas herojumi, pasipriešinusiu „amerikiečių imperializmui“, o pati Kuba rodėsi kaip laisvas kraštas, kuriantis kažką nauja, iki tol neregėta.  XX a. 7 deš. pradžioje šioje Karibų jūros valstybėje politikų kvietimu lankėsi rašytojai Jean-Paul Sartre, Simona de Beauvoire, aktorius Gérard Philipe. 1961 m. režisierius Chrisas Markeris sukūrė kino juostą „Cuba Si!“, įspūdingą istorinį laikmečio dokumentą, poetizuojantį revoliuciją. Žurnalistė, žydų pabėgėlių iš Rytų Europos atžala Ania Francos, bendradarbiavo su leidiniais „Jeune Afrique“, „Le Nouvel Observateur“ ir „Libération“, rašė apie trečiojo pasaulio išsilaisvinimo kovas, pasisakė prieš kolonializmą Alžyre, Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose. 1962 m. jo esė rinktinė „Kubos šventė“ (La Fête cubaine) buvo skirta revoliucijos lyderiams Fideliui Castro ir Che Guevarai. Iš Belgijos kilusi būsimoji prancūzų kino legenda, fotografė Agnès Varda fiksavo Kubos socialinio gyvenimo pokyčius, kuriuos panaudojo 1963 m. sukurdama optimistišką filmą „Sveiki, kubiečiai“ (Salut les Cubains). Kai prancūzų intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą. 1964 m. liepą su studentų grupe P. Liutkus išvyko į porevoliucinę Kubą. Būdamas okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise. „Visada buvau siekiančiųjų nepriklausomybės pusėje“ – pabrėžia jis. Jį žavėjo Alžyro, Vietnamo noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos. Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus  Fulgencio Batistos nuvertimu, jam darė įspūdį. Įvykiai Kuboje itin masino viską išvysti savomis akimis. Viešnagės Kuboje metu P. Liutkus turėjo unikalią galimybę mėgėjišku austrišku fotoaparatu Voigtländer iš labai arti užfiksuoti legendinį revoliucionierių Castro-El Comandante, sukurti ištisą jam skirtą fotopasakojimą. To meto nuotraukas žiūrovai pirmą kartą galėjo išvysti 2021 m. surengtame fotografijos festivalyje  „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles). P. Liutkaus nuotraukose užfiksuoti legendiniai revoliucionieriai, palaikymo minios mitinguose Santjage, viešbučio Habana Libre kadrai leido praskleisti uždangą ir į tuometinio Kubos vadovo laisvalaikį, jo susižavėjimą prancūze studente Evelyne Pisier, pamatyti šios šalies lyderį netikėtu amplua. Po kelionės į Kubą P. Liutkus dirbo Prancūzijos bendradarbiavimo ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijoje Alžyre. Po kelerių metų, tarpininkaujant E. Pisier ir padedant F. Castro, lietuvis įsidarbino Kuboje – dirbo Havanos universiteto Žemės ūkio tyrimų centre. Ten susipažino su  aktore Mirta Ibarra, būsima žmona. Pora susilaukė sūnaus Sauliaus Liutkaus. 1970 m. P. Liutkus persikraustė į Paryžių. Antrą kartą vedė, susilaukė keturių vaikų. Dirbo turizmo srityje. 1990 m. gruodį pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Buvo ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.\r\n\r\n2004 m. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje surengta asmeninė fotografijų paroda „Kuba. 1964–tieji. Perkūno Liutkaus fotografinis pasakojimas apie Fidelio ir Evelynės meilės istoriją“. Lietuvoje A. Liutkaus kūryba pirmą kartą pristatyta 2016 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune; išleistas parodos katalogas „Grįžimas iš Žydrosios pakrantės“; 2021 m. – P. Liutkaus tėvo Antano asmeninė fotografijų paroda Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje „Antanas Liutkus (1906–1970). Antanas Mončys Prancūzijoje“ ir „Antanas Liutkus (1906–1970). Palanga (1937–1938)“.\r\n\r\ndr. Vilma Gradinskaitė\r\n\r\n \r\n\r\nDaugiau:\r\n\r\nValdas Papievis, Grįžimas iš Žydrosios pakrantės, https:\/\/www.vz.lt\/laisvalaikis\/akiraciai\/2016\/05\/08\/grizimas-is-zydrosios-pakrantes\nhttps:\/\/issuu.com\/mamaika\/docs\/a_liutkus_catalog_www","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a. II p.","miestas":"Vilfranšas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":43.70398,"lng_wgs":7.31111,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liutku-seima-ir-villa-america-vilfranse"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b0caf657-b8e7-434b-bcbe-773ad9f776e6","_revision":"016f7668-1aa4-4684-a296-2573ef97c8d1","id":"e5061ff5ef3fe39","pavadinimas":"Čikagos Šv. Kazimiero seserų namai ir Lietuvių kultūros muziejus","aprasymas":"Kongregaciją 1907 m. Scrantone įkūrė M. K. Kaupaitė (1913–1940 m. kongregacijos generalinė vyresnioji) ir A. Staniukynas. 1908 m. veikė Mount Carmelyje, nuo 1909 m. – Čikagoje (nuo 1911 m. čia kongregacijos centras) ir kituose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. 1937 m. įsteigė misiją Meksikoje, 1941 m. – Argentinoje. 1928 m. kongregacijos centriniuose namuose Čikagoje įkurta kazimieriečių lietuviška biblioteka ir Lietuvių kultūros muziejus.\n\n\nBibliotekos pagrindą sudaro A. Staniukyno ir M. K. Kaupaitės padovanoti rinkiniai (daugiausia Lietuvoje iki sovietų okupacijos išleisti leidiniai), saugoma apie 2000 pavadinimų knygų (daug lietuvių rašytojų kūrinių) ir periodikos leidinių (nuo 1974 m. biblioteką kuruoja sesuo Perpetua Gudavičius-Gudas).\n\n\nParengta pagal:\nRegina Laukaitytė\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/kazimierietes\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.77177,"lng_wgs":-87.68865,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/cikagos-sv-kazimiero-seseru-namai-ir-lietuviu-kulturos-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2af4e5de-64c4-4435-962a-4be8e655758d","_revision":"df184769-7673-45ce-9ff6-3991149bdddd","id":"e52a66a4c6e3648","pavadinimas":"Lietuvos aikštė Romoje","aprasymas":"Viename iš prestižinių Romos rajonų Parioli yra Lietuvos aikštė (Piazza Lituania). Leidimas aikštei suteikti Lietuvos vardą išduotas 1953 m. Prie įamžinimo svariai prisidėjo išeivijos kunigas, prelatas Vincas Mincevičius – Italijos lietuvių bendruomenės įkūrėjas. Šis įvykis turėjo ir politinę reikšmę - pirmoji Lietuvos ambasada Villa Lituania (via Nomentana 116) buvo drastiškai užimta sovietų 1940 m.\r\n \r\n\r\nElzė Di Meglio, https:\/\/www.itlietuviai.it\/lietuvos-vardo-aikste-romoje-inauguruota-okupacijos-metais\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vincas-mincevicius\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.92302,"lng_wgs":12.49505,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-aikste-romoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2db784aa-7aba-467d-be6c-2b6cb3aad70f","_revision":"cb9b83e6-0710-4369-a634-1bf27fd82d9c","id":"e55e6753285c296","pavadinimas":"Argentinos lietuvių centras","aprasymas":"Argentinos lietuvių centras, J. Basanavičiaus Argentinos lietuvių centras (Centro Lituano) - kultūros draugija, telkianti lietuvius kultūrinei ir visuomeninei veiklai. Įkurta 1926 Buenos Airėse. 1937 draugija Lietuva ir Lietuvių centras susijungė į vieną organizaciją ir pasivadino Argentinos lietuvių centru. Renka valdybą, pirmininką, vicepirmininką, sekretorių, iždininką. Dalyvauja Argentinos lietuvių organizacijų ir spaudos tarybos valdyboje. 21 a. pradžioje turėjo namus, sporto aikštę, tautinių šokių ansamblį, chorą, biblioteką, teatro trupę. Rengė Lietuvių išeivių dienas, Motinos, Vaiko, Pavasario ir Inkaro šventes. 1998 turėjo 300 narių.\r\n\r\nArgentinos lietuvių centro patalpų Buenos Airėse fasadas papuoštas Gediminaičių stulpais.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/argentinos-lietuviu-centras\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Atlikimo menai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1926 m.","miestas":"Buenos Airės","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.69439,"lng_wgs":-58.47395,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-centras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e8a2f105-6acc-4cda-aa47-8319d665fad7","_revision":"1942546a-0b6e-40be-b839-3c3b6c1d0a49","id":"e596c8c242bc382","pavadinimas":"Antano Baranausko kapas","aprasymas":"Antanas Baranauskas (1835 m. Anykščiuose - 1902 m. Seinuose) - lietuvių vyskupas, poetas, kalbininkas. Kilęs iš karališkųjų valstiečių. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą ir Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853–1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Sedoje susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856–58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m. baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863–64 m. tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universituose. 1866–84 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją ir homiletiką, nuo 1871 m. – lietuvių kalbą. Nuo 1885 m. Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. Seinų vyskupas. A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui. Palaikė ryšius su aušrininkais, vėliau nuo visuomeninės lietuvių veiklos nutolo. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba.1902 m. mirė Seinuose, palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos Dievo Motinos koplyčioje. 1999 m. A. Baranauskui šventoriuje pastatytas paminklas, skulptorius G. Jokūbonis.\r\n\r\n \r\n\r\nMikšytė Regina, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-baranauskas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1902 m.","miestas":"Seinai","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.10891,"lng_wgs":23.34579,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Antanas Baranauskas (1835–1902)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-baranausko-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d5222f49-edfc-47d9-8fec-1da4ccf60d2f","_revision":"874dd225-6f50-4ba2-9af0-dec9b0e4242d","id":"e6185a0525b2b5d","pavadinimas":"Filadelfijos Šv. Andriaus bažnyčia ir V. Krėvės lituanistinė mokykla","aprasymas":"Filadelfijos Šv. Andriaus lietuvių parapija buvo įkurta 1924 metais kaip antrasis lietuvių katalikų dvasinis židinys mieste, skirtas patenkinti augančios bendruomenės poreikius Spring Garden rajone. Ši šventovė tapo itin svarbiu centru po Antrojo pasaulinio karo, kai Filadelfijoje apsistojo gausus politinių pabėgėlių (DP) būrys. Būtent šioje parapijoje susibūrė intelektualinis išeivijos elitas, o jos aplinkoje gyveno ir kūrė garsus lietuvių klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius. Parapija dešimtmečius veikė kaip dvasinis ir kultūrinis tiltas, jungiantis skirtingas išeivių kartas ir puoselėjantis nepriklausomos Lietuvos laisvės idėją.\nBažnyčios pastatas, esantis adresu 1913 Wallace St., pasižymi eklektiškos architektūros bruožais su dominuojančiais neogotikos elementais. Raudonų plytų fasadas su smailiaarkiais langais ir vertikaliomis linijomis harmoningai įsilieja į istorinį Filadelfijos urbanistinį peizažą. Nors eksterjeras atrodo santūrus, pastato vidus buvo pritaikytas ne tik liturgijai, bet ir plačiai visuomeninei veiklai: erdvios rūsio salės tapo pagrindine vieta koncertams, minėjimams ir teatro spektakliams, kurie formavo Filadelfijos lietuvių kultūrinį veidą.\nŠiuo metu, nors Šv. Andriaus parapija 1993 m. buvo oficialiai sujungta su kaimynine Šv. Pranciškaus Ksavero parapija, pastatas išlieka gyvybingiausiu Filadelfijos lietuvybės centru. Čia veikia Vinco Krėvės lituanistinė mokykla – viena seniausių ir didžiausių šeštadieninių mokyklų JAV, kurioje vaikai mokosi lietuvių kalbos, istorijos ir tautinių šokių. Pastatas taip pat tarnauja kaip pagrindinė susibūrimų vieta vietos lietuvių bendruomenei, užtikrinant, kad ši istorinė erdvė ir toliau atliktų savo misiją – saugotų ir perduotų lietuvišką identitetą ateities kartoms.\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston, MA: Encyclopedia Lituanica.\nLietuvių išeivijos institutas. (2012). Vincas Krėvė-Mickevičius: gyvenimas ir kūryba išeivijoje. Kaunas: VDU leidykla.\nThe Catholic Standard and Times. (1993, rugsėjo 2). Decree of Consolidation: St. Andrew’s and St. Francis Xavier. Philadelphia, PA: Archdiocese of Philadelphia.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.\nV. Krėvės lituanistinė mokykla. (2024). Mokyklos metraštis ir istorinė apžvalga. Philadelphia, PA.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė); Architektūra (istorinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.96631,"lng_wgs":-75.16931,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/filadelfijos-sv-andriaus-baznycia-ir-v-kreves-lituanistine-mokykla"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7aae3bb5-9e9d-4da8-998a-56297474bb96","_revision":"fefa2308-c84c-4230-8a57-a183e47bccd8","id":"e61db1d232e2287","pavadinimas":"Lietuvių skautų stovykla „Rakas“","aprasymas":"Lietuvių skautų stovyklavietė „Rakas“, esanti vaizdingoje Mičigano valstijos vietovėje netoli Kasterio (Custer), savo istoriją skaičiuoja nuo 1966 metų, kai Lietuvių skautų sąjungos (LSS) Vidurio Vakarų rajonas įsigijo šį žemės sklypą. Pavadinimas „Rakas“ turi gilią simbolinę prasmę skautų terminologijoje, siejamą su tvirtumu ir bendryste. Stovyklavietė buvo sukurta kaip erdvė, kurioje išeivijos jaunimas galėtų praktikuoti skautavimo principus, mokytis išgyvenimo gamtoje įgūdžių ir, svarbiausia, puoselėti lietuvių kalbą bei tautines vertybes. Per daugiau nei pusę amžiaus „Rakas“ tapo tūkstančių skautų iš Čikagos, Detroito, Klivlando ir kitų JAV miestų vasaros namais, kuriuose susiformavo stipri bendruomeninė savimonė ir tradiciniai skautiški papročiai, perduodami iš kartos į kartą.\nArchitektūriniu ir kraštovaizdžio požiūriu „Rakas“ pasižymi natūralios gamtos ir žmogaus rankų darbo darna, būdinga tradicinėms skautų stovyklavietėms. Teritorijoje dominuoja miškų apsuptyje išsidėstę mediniai statiniai: pagrindinė svetainė (bendruomenės salė), valgykla ir paprasti, bet funkcionalūs nameliai. Išskirtinis „Rako“ bruožas – skautiška simbolika ir liaudies meno elementai, integruoti į stovyklos infrastruktūrą. Čia ypač svarbios apeiginės erdvės: stovyklos vartai, , pagrindinė aikštė su stiebais vėliavoms ir lauko koplytėlė po atviru dangumi, kuriuose atsispindi lietuviškos kryždirbystės motyvai. Stovyklavietė ribojasi su Sauble upe, kuri suteikia kraštovaizdžiui dinamiškumo ir yra neatsiejama skautiškos programos bei vandens sporto užsiėmimų dalis.\nŠiandien „Rakas“ išlieka viena iš pagrindinių lietuvių skautų veiklos bazių Šiaurės Amerikoje. 2025 metų sezonu stovyklavietė ir toliau aktyviai priima įvairaus amžiaus skautų vienetus – nuo jauniausių „paukštyčių“ iki vyresniųjų skautų ir vadovų. Stovyklavietė išlaikoma išskirtinai savanorių pastangomis ir Lietuvių skautų sąjungos lėšomis: kasmet rengiamos talkos, kurių metu tvarkoma aplinka ir atnaujinami pastatai. Nors šiuolaikinis jaunimas susiduria su skirtingais iššūkiais nei jų seneliai, „Rakas“ sėkmingai adaptuoja savo programas, integruodamas ekologinį švietimą ir modernius lyderystės mokymus, tačiau išlaikydamas nepakitusį vertybinį pamatą – Dievui, Tėvynei ir Artimui.\nLietuvių skautų sąjunga. Lietuvių skautų sąjungos penkiasdešimtmetis, 1918–1968. Chicago, IL: LSS leidykla, 1968.\nSkautų aidas. „Rako“ stovyklavietės plėtros metraštis ir jubiliejinės apžvalgos. Periodinis leidinys (1970–2024), Chicago\/Detroit.\nBudreckis, Algirdas M. The Lithuanians in America, 1651–1975: A Chronology & Fact Book. Oceana Publications, 1976. (Skirsnis apie lietuviškas organizacijas ir stovyklas).\nMid-America Lithuanian Scouts District. Annual Reports and Camp Archives (Custer, MI). Dokumentų rinkinys, 2010–2025.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Kasteris","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.87575,"lng_wgs":-86.23031,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-skautu-stovykla-rakas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"45193dbb-d182-43cc-8669-480807d1851f","_revision":"aa27ee29-2e02-4c3a-819c-b5e27c5b2f8f","id":"e669ba639f0238c","pavadinimas":"Buvusi liuteronų bažnyčia Gilgandroje","aprasymas":"Šią buvusią liuteronų bažnyčią Gilgandros mieste, Naujojo pietų Velso valstijoje, Australijoje, suprojektavo žymus latvių kilmės lietuvių architektas Karolis Reisonas.\r\n\r\nKarolis Reisonas , latv. Kārlis Reisons, (1894 m. Pėterupėje - 1981 m. Adelaidėje) - latvių kilmės Lietuvos ir Australijos inžinierius, architektas. 1922–30 m. buvo Šiaulių, 1930–38 m. Kauno, 1940–44 m. Panevėžio miesto inžinierius ir Statybos skyriaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno Australijoje, dirbo architektu.\r\n\r\nPagal jo projektus Šiauliuose pastatytas Venclauskių namas (1927 m., dabar Aušros muziejaus padalinys), V. Kudirkos mokykla Dvaro gatvėje (1930 m.), Žuvusiųjų kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės paminklas (1931 m.). Daugiausia pastatų suprojektavo Kaune, tarp jų: kino teatras Forum Laisvės alėjoje, Lietūkio rūmai (dabar Kooperacijos kolegija, abu 1930 m.), Žemės ūkio rūmai (1932 m.), Kunigų seminarijos rektoratas (1934 m.), Žemės bankas (1935 m., dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai), Arkivyskupo ir metropolito rūmai (1939 m.), Šv. Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglauda (1939 m., dabar ligonių kasa), evangelikų reformatų bažnyčia (1940 m.).\r\n\r\nSvarbiausias projektas – Kristaus Prisikėlimo bazilika (1934–39 m., nebaigta, 2004 m. rekonstruota). Dalyvavo projektuojant Pienocentro rūmus (1934 m., architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis; dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas), Vytauto Didžiojo karo muziejų (1931–36 m., architektas V. Dubeneckis, inžinierius K. Krikščiukaitis).\r\n\r\nParašė vadovėlius Žemės ūkio statyba (1926 m.) ir Molio statyba (1928 m.).\r\n\r\n \r\n\r\nKančienė Jolita, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/karolis-reisonas\/","kategorija":"Architektūra (sakralinė); Nekilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":null,"miestas":"Gilgandra","salis":"Australija","lat_wgs":-31.70682,"lng_wgs":148.66528,"autoriai":"Karolis Reisonas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buvusi-liuteronu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"22260e2b-3ebb-4680-8fd8-d2f89e6bc117","_revision":"9eb4a924-d257-44f6-8a9a-328d934463d4","id":"e697e8516df4e5c","pavadinimas":"Mahanoi Sičio Šv. Juozapo lietuviškos kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Mahanoi Sitis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.80767,"lng_wgs":-76.13402,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mahanoi-sicio-sv-juozapo-lietuviskos-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ff0dadda-5094-4703-8568-8fac10201a16","_revision":"44134213-e863-487a-9817-cc838ac9b586","id":"e70b436dca94abb","pavadinimas":"Dievo Motinos bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Dievo Motinos bažnyčią Adelaidės Seaton priemiestyje, Australijoje, suprojektavo lietuvių kilmės architektas Vaclovas Algimantas Navakas 1972 m.\r\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1972 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.90591,"lng_wgs":138.52275,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dievo-motinos-baznycia-adelaideje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e1b4da2b-7ff7-4263-85e6-b6383fdc3a50","_revision":"0a764d1e-36bc-4342-86ce-e3d2047339df","id":"e7b9caaa64a15d5","pavadinimas":"Mstislavo Dobužinskio kapas","aprasymas":"Paryžiaus priemiestyje Sent Ženevjev de Bua (Sainte-Geneviève-des-Bois), rusų kapinėse (cimetière russe) yra palaidotas Mstislavas Dobužinskis.\r\n\r\nM. Dobužinskis (1875 Naugarde -1957 Niujorke) - Rusijos ir Lietuvos scenografas, tapytojas, grafikas, heraldikas. 1889–95 mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1924 ir 1929–38 gyveno Lietuvoje. Nuo 1931 Valstybės teatro vyriausiasis dailininkas. 1929–30 dėstė Kauno meno mokykloje, 1930–33 privačioje dailės studijoje. 1933 dalyvavo kuriant lietuvių heraldiką – herbą, vėliavą, pašto ženklus. M. Dobužinskio kūryba turėjo didelę įtaką lietuvių scenografijos raidai.\r\n\r\n \r\n\r\nDalia Karatajienė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mstislavas-dobuzinskis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1957 m.","miestas":"Sent Ženevjev de Bua","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.63106,"lng_wgs":2.34511,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mstislavo-dobuzinskio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a877ef25-5b69-4b84-9814-f3df84aa689a","_revision":"40d45a14-d425-43d9-993d-4efe542e36ae","id":"e83655df5949846","pavadinimas":"Judaizmo meno ir istorijos muziejus","aprasymas":"Litvakų dailė ir Michelio Kikoïne’o darbų kolekcija\r\n\r\nJudaizmo meno ir istorijos muziejus (Musée d’art et d’histoire du Judaïsme, 71 Rue de Temple) buvo atidarytas 1998 m. vienuose iš rūmų prabangiame Paryžiaus Marais kvartale. Rūmai Hôtel de Saint-Aignan buvo suprojektuoti architekto Pierre Le Mueto kaip svečių namai ir pastatyti XVII a. viduryje Kardinolui Mazariniui. Šiandien dešimtyje ekspozicinių salių galima susipažinti su Prancūzijos žydų istorija ir išvysti garsių žydų menininkų darbus. Muziejaus kolekciją sudaro daugiau nei 12 000 kūrinių.\r\n\r\nDidelis dėmesys muziejuje skirtas litvakų dailininkams, kurių gausi migracija į Paryžių keitė vietinio meno tendencijas ir kūrė kosmopolitišką miestą. 1909–1914 m. į Paryžių atvyko Jacques Lipchitzas, Marcas Chagallas, Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, Chaïmas Soutine’as, Emmanuelis Mané-Katzas, Simonas Glatzeris ir kiti. Specialus tarpukario Kaune leisto žydų laikraščio Di jidiše štime korespondentas Paryžiuje rašė, kad „jaunieji žydų menininkai iš mūsų gimtųjų vietų bombardavo Paryžių parodomis. <...> Dabar visi kalba ir stebisi „žydų menu“ ir „žydų menininkais“ (Di jidiše štime, 1925, p. 3).\r\n\r\nApie pokyčius ir stilių įvairovę XX a. pradžios Prancūzijos dailėje byloja Judaizmo meno ir istorijos muziejaus rinkiniai. Išskirtinio žiūrovų dėmesio vertos skulptūros: Lipchitzo amorfiškos figūrinės kompozicijos „Motina ir vaikas“ bei „Pabėgimas“, Ossipo Zadkine’o kubizmo stiliaus „Moteris su vėduokle“, Lasario Segallo poliruotos bronzos abstrakcija „Trys galvos“, Leono Indenbaumo dekoratyvi „Merginos galva“. Ekspoziciją papildo rinktiniai litvakų autorių tapybos darbai: Soutine’o „Laikraščių pardavėja“, Krémègne’io „Sėdinti moteris“ ir „Natiurmortas su figūrėlėmis“, Mané-Katzo „Štetlas“ ir „Etiudas su šventraščiais“. Unikalus vilniečio Lasario Segallo, tapusio vienu žymiausiu Brazilijos ekspresionizmo atstovų, atplukdžiusių į šią šalį modernias Europos meno kryptis, ofortų rinkinys „Vilniaus prisiminimai“.\r\n\r\nYpatingai gausi Michelio Kikoïne’o darbų kolekcija, kurią muziejui padovanojo dailininko dukra Claire Maratier. Kolekciją sudaro arti 80 eksponatų, daugiausia dailininko tapyba, akvarelė ir piešiniai, taip pat jo paletė ir retos nuotraukos. Rečycos kaimelyje šalia Gomelio gimęs Kikoïne’as (1892–1968 Paryžiuje) porą metų mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje. Į Paryžių jis emigravo 1912 m., drauge su bendramoksliu Soutine’u. Spaudžiamas skurdo ir negalėdamas nuomoti geresnių dirbtuvių Kikoïne’as Le Ruche – „Avilyje“ praleido keturiolika metų, nuo 1912 iki 1926. Pirmą kartą savo darbus pristatė 1919 m., o nuo 1926 m. eksponavo kūrybą Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, Izraelyje bei kitose šalyse. Jei Soutine’as tapo garsiausiu bei skandalingiausiu École de Paris – Paryžiaus mokyklos atstovu, tai Kikoïne’as – charakteringiausiu nariu. Jo emocionali, daugybės spalvinių niuansų ir jautrių potėpių persmelkta tapyba perteikia prancūzų ekspresionizmo esmę.\r\n\r\nDr. Vilma Gradinskaitė\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.mahj.org\/en\/collections-online\/search?collection_fulltext=Pinchus+Kr%C3%A9m%C3%A8gne","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.86098,"lng_wgs":2.35564,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/judaizmo-meno-ir-istorijos-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"502c162c-b544-432a-94e1-b99c34f6d2e5","_revision":"be5f66e2-afbb-450e-a9c5-f2b217a45712","id":"e836f7768d551a4","pavadinimas":"Stasio Digrio kapas Vienoje","aprasymas":"Nepriklausomos Lietuvos ekonomisto, bankininko, politinio veikėjo Stasio Digrio (1886 m. Bažavalėje – 1959 m. Vienoje) kapas yra Vienos Grincigo kapinėse, įrengta atminimo lentelė.\r\n\nStasys Digrys 1909 m. baigė Kauno komercijos mokyklą, 1915 m. – Sankt Peterburgo politechnikos instituto Ekonomikos fakultetą. 1915–17 m. dirbo Rusijos valstybiniame banke Sankt Peterburge, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1917 m. tapo Rusijos lietuvių tarybos nariu, padėjo įkurti Lietuvos atstovybę Petrograde, tvarkė lietuvių grįžimo į Lietuvą reikalus. Bolševikams uždarius atstovybę kalintas. 1919 m. grįžo į Lietuvą, dalyvavo steigiant Taupomąsias valstybės kasas (pirmasis valdytojas), 1920 m. – draudimo bendrovę Lietuva, Kooperacijos banką, Aukštuosius kursus Kaune. 1920–22 m. Steigiamojo seimo narys (nuo Lietuvos socialdemokratų partijos), dirbo Ekonomikos komisijoje. 1922–40 m. Lietuvos banko tarybos narys. 1944 m. pasitraukė į Austriją.\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/stasys-digrys\/\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1959 m.","miestas":"Viena","salis":"Austrija","lat_wgs":48.25419,"lng_wgs":16.33583,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Stasys Dirgys (1886–1959)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/stasio-dirgio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c5f86324-7271-4ad0-b2da-8ce6258e36bb","_revision":"74c4ce48-1113-4f07-aa58-b4bc3ef10fae","id":"e8ba00e1bb080b3","pavadinimas":"Valstybingumo šimtmečio ąžuolas","aprasymas":"2018 m. gegužės 26 d. trijų Baltijos valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos – valstybingumo šimtmečio proga šių valstybių ambasadoriai bei garbės konsulai kartu su Zalcburgo federalinės žemės valdžios atstovais pasodino ąžuolą etnografijos muziejuje Freilicht, Großgmain mieste, netoli Zalcburgo.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos ambasados Austrijos Respublikoje informacija","kategorija":"Želdynai","laikotarpis":null,"metai":"2018 m.","miestas":"Großgmain","salis":"Austrija","lat_wgs":47.7516,"lng_wgs":12.947,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/valstybingumo-simtmecio-azuolas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"361d418a-6dfb-40e7-b624-53eda472a85e","_revision":"fe70f360-ab15-4a5c-b7d5-fb9feda866f6","id":"e94eba2ff4e94a4","pavadinimas":"Senojo Karaliaučiaus universiteto vieta","aprasymas":"Protestantizmui Mažojoje Lietuvoje skleisti trūko dvasininkų, mokančių vietos gyventojų kalbą. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters Sofijos Jogailaitės sūnus) 1542 m. įsteigė Karaliaučiaus partikuliarą (aukštesniąją mokyklą) dvasininkams rengti. Vedėju buvo paskirtas kunigaikščio Albrechto padėjėjas Abraomas Kulvietis. Netrukus partikuliaras buvo perorganizuotas į Karaliaučiaus universitetą. A. Kulvietis tapo jo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Teologijos katedros vedėju paskirtas prof. Stanislovas Rapolionis. Universitetas įsikūrė Knypavos saloje, kairėje katedros pusėje. Čia universitetas veikė iki 1862 m., kai gavo naujus rūmus Šteindamo rajone.\r\n\r\nKaraliaučiaus universitete mokėsi nemažai lietuvių. XVI–XVII a. nebuvo metų, kad Karaliaučiaus universitete nebūtų imatrikuliuoti nors keli studentai lietuviai. Jame mokėsi daugelis būsimų Mažosios Lietuvos protestantų kunigų, lietuviškų raštų autoriai bei vertėjai, Prūsijos valdžios potvarkių į lietuvių kalbą vertėjai. Jame studijavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai bei dėl religinių persekiojimų iš Didžiosios Lietuvos pabėgę inteligentai protestantai. Lietuvių raštijai nusipelnė ir Karaliaučiaus universiteto absolventai vokiečiai.\r\n\r\nKaraliaučiaus universitetą baigė B. Vilentas, P. Ruigys, P. Milkus, M. Pretorijus, E. Gizievijus, L. Rėza, F. Kuršaitis ir daugelis kitų Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojų. 1546 m. kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko ir 1548 m. universitete bakalauro laipsnį įgijo Martynas Mažvydas. \r\n\r\n1718 m. buvo įsteigtas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras, kurį lankė visi Teologijos fakulteto studentai, ketinę dirbti evangelikų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1744 m. seminaro docentas buvo kalbininkas Povilas Ruigys, parašęs „Lietuvių kalbos pradmenis“, 1779—1781 m. — Zigfridas Ostermejeris, rūpinęsis lietuvių kalbos teisėmis. Lietuvių kalba Karaliaučiaus universitete buvo dėstoma net iki jo uždarymo 1944 m.\r\n\r\n1736—1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo Kristijonas Donelaitis. Lietuvių kalbą būsimajam poetui universitete dėstė Francas Albertas Šulcas, liet. kalbos seminaro vedėjas, būsimojo filosofo I. Kanto mokytojas.\r\n\r\nKaraliaučiaus universitete profesoriavo vok. orientalistas Peteris Bolenas (1796–1840). Jis drauge su L. Rėza ir J. Foigtu susidomėjo Lietuvos senove, kalba. P. Bolenas vienas iš pirmųjų lietuvių kalbą ėmė lyginti su sanskritu.\r\n\r\nNuo 1823 universiteto archyvo direktorius buvo prof. Johanas Foigtas. Kryžiuočių ordino archyvuose jis rado daug duomenų apie prūsų ir lietuvių kovas su kryžiuočiais, 1836–1861 m. išleido 6 tomų diplomatinių dokumentų rinkinį.\r\n\r\nXIX ir XX a. sandūroje Karaliaučiaus universitete dirbo žymūs kalbininkai lituanistai bei baltistai: Georgas Nesselmannas, Peteris Bohlenas, Adalbertas Bezzenbergeri, XX a. I pusėje – Viktoras Falkenhahnas, Richardas Garbe. Jurgis Gerulis (Gerull) buvo Karaliaučiaus universiteto rektorius, įkūrė Baltų kalbotyros institutą (vok. Baltisches Institut).\r\n\r\nKaraliaučiaus universitetas – pirmasis lietuvių kultūros židinys, beveik 400 metų žadinęs lietuvių tautinę savimonę, susidomėjimą tautos istorija, kalba, papročiais, tautosaka, dainomis, t. p. padėjęs priešintis germanizacijai (iki nacių įsigalėjimo). Karaliaučiaus universiteto studentai iš Mažosios Lietuvos tapo daugiausiai kunigais ir lietuvių raštijos kūrėjais, o iš LDK bei Didžiosios Lietuvos – labiau valstybės, visuomenės veikėjais. Karaliaučiaus universitetą su daugeliu jo sukauptų kultūros vertybių 1945 pavasarį sunaikino sovietų kariuomenė. Po 1945 Karaliaučiaus universitetas tęsia veiklą Vokietijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nMatulevičius Algirdas, Vitkevičius Povilas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/karaliauciaus-universitetas\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1542 m.","miestas":"Karaliaučius","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.70653,"lng_wgs":20.51313,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Maironis (1862–1932); Liudvikas Rėza (1776–1840); Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822); Zigfridas Ostermejeris (Siegfried Ostermeyer) (1759–1821); Matas (Motiejus) Pretorijus (apie 1635–1704); Pilypas Ruigys (1675–1749); Frydrichas Kuršaitis (1806–1884); Eduardas Gizevijus (1798–1880); Petras Gotlibas Milkus (Milkė) (apie 1692–1753); Stanislovas Rapolionis (1485–1545); Baltramiejus Vilentas (apie 1525–1587); Abraomas Kulvietis (1510–1545); Simonas Stanevičius (1799–1848); Martynas Mažvydas (1510–1563); Kristupas Hartnochas (Christoph Hartnoch) (1644–1687); Jurgis Sabinas (Georg Sabin) (1508–1560); Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jakob Quandt) (1686–1772); Francas Albertas Šulcas (Franz Albert Schultz) (1692–1763); Jonas Jokūbas Šperberis (1679–1741); Johanas Frydrichas Hohlfeldtas (Johann Friedrich Hohlfeld) (1767–1829); Jurgis I Konstantinas Pliateris (Plioteris) (1810–1836); Peteris Bolenas (Peter van Bohlen) (1796–1840); Johanas Foigtas (Johannes Voigt) (1786–1863); Liudvikas Bačka","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senojo-karaliauciaus-universiteto-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fe176c7e-c3a7-4f16-b5ef-dac556037c33","_revision":"a2eff891-a052-40b7-aecd-a912d909697c","id":"e95f94449541883","pavadinimas":"Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia","aprasymas":"Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (Pensilvanija) užima išskirtinę vietą JAV lietuvių istorijoje kaip viena pirmųjų ir seniausių lietuviškų parapijų Skrantono vyskupijoje. Lietuviai Pitstono apylinkėse, daugiausia dirbę anglies kasyklose, pradėjo telktis dar 1869 m., o 1885 m. įkūrė Šv. Kazimiero savišalpos draugiją, kurios pagrindinis tikslas buvo savos šventovės statyba. Gavus vyskupo leidimą, 1886 m. buvo oficialiai įkurta parapija, o 1889 m. birželio 30 d. pašventintas kertinis bažnyčios akmuo. Ši bažnyčia tapo gyvybiškai svarbiu centru Vajomingo slėnio (Wyoming Valley) lietuviams: čia 1891 m. buvo įkurta pirmoji trumpai veikusi parapinė mokykla, vėliau pastatyta klebonija, o 1893 m. įsteigtos atskiros lietuvių kapinės, kurios iki šiol išlieka svarbiu bendruomenės paveldo objektu.\nArchitektūriniu požiūriu bažnyčia yra būdingas XX a. pradžios Amerikos angliakasių regionų sakralinės architektūros pavyzdys. Pastatas pasižymi santūriu neogotikos stiliumi, jis pastatytas iš raudonų plytų, o fasadą puošia smailėjantys arkų langai ir vertikalios linijos. Nors išorė yra monumentali, didžiausias dėmesys buvo skiriamas interjerui, kuriame buvo sumontuoti meniški vitražai su lietuviškais įrašais, liudijančiais apie parapijiečių aukas ir jų gimtuosius kaimus ar šeimų vardus. Šventovė buvo ne kartą atnaujinta, siekiant išlaikyti jos puošnumą, o greta esantis klebonijos pastatas bei kiti bendruomenės statiniai suformavo vientisą lietuvišką kvartalą Pitstono centre.\nDabartinė šventovės situacija pasikeitė po 2008 m. Skrantono vyskupijos įvykdytos parapijų restruktūrizacijos. Dėl mažėjančio nuolatinių lankytojų skaičiaus ir ekonominių iššūkių Šv. Kazimiero parapija buvo sujungta su Šv. Jono Evangelisto (St. John the Evangelist) parapija, esančia William gatvėje. Nuo 2008 m. spalio mėnesio reguliarios pamaldos Šv. Kazimiero pastate buvo nutrauktos, o bendruomenė savo religinį gyvenimą tęsia jungtinėje parapijoje, kurioje stengiamasi išlaikyti dalį lietuviškų tradicijų. Nors pats bažnyčios pastatas religinėms apeigoms nebenaudojamas, jo istorinė reikšmė išlieka užfiksuota vietos istoriniuose archyvuose, o lietuviškos kapinės išlieka aktyvios ir prižiūrimos kaip gyvas ryšys su regiono imigracijos praeitimi.\n\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 2: Pennsylvania. Norwood, MA: Corporate Press, 1996.\nDiocese of Scranton. Information on Church Buildings of Consolidated Parishes. Official Documentation, Scranton, PA, 2021.\nGreater Pittston Historical Society Archives. History of Ethnic Churches in Pittston: St. Casimir’s Lithuanian Parish. Records and photographs.\nLithuanian Global Genealogical Society. St. Casimir's Church Membership and Funeral Records (1886–1990). Historical database.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Pitstonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.3243,"lng_wgs":-75.78761,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/pitstono-sv-kazimiero-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"18223246-b0f6-4f03-9cb6-176d18fc0a86","_revision":"2e89764d-848e-4ba4-b676-12930a646308","id":"e9e1b042c526a5a","pavadinimas":"Vyšnivecis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis, Dmitrijus Kaributas, Mykolas Kaributas Višnioveckis, Mykolas Servacijus Višnioveckis\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 17 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK Gediminaičių kilmės kunigaikščių Višnioveckių giminės tėvonija, išlikę jų funduoti pastatai.\r\n\r\nVyšnivecis (Вишнівець\/Vyshnivets’) – Gediminaičių kilmės kunigaikščių Višnioveckių giminės tėvonija, privatus miestas. Višnioveckiai, 16–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščių, karalių giminė. Kilusi iš Kairiakrantės Ukrainos. Iš pradžių stačiatikiai, vėliau perėjo į katalikybę. Giminės pradininkas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus Kaributas (pakrikštytas Dmitrijumi) todėl Višnioveckiai vartojo ir pavardę Kaributai Višnioveckiai.\r\n\r\nVietovė žinoma nuo 1395 m., kuomet Vyšnivecio miestelį Vytautas davė valdyti Dmitrijui Kaributui. Jis čia pastatė pilį. XVI a. pradžioje čia gyvenusi Kaributaičių giminė pavardę pasirinko pagal miestelio pavadinimą – pasivadino Višnioveckiais. Tokiu būdu vietovė tapo magnatų Višnioveckių giminės tėvonija. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei Vyšnivecis priklausė iki Liublino unijos.\r\n\r\nAbiejų Tautų Respublikoje vienas iš Višnioveckių buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu - 1640 m. Vyšnivecije gimęs Mykolas Kaributas Višnioveckis (valdė 1669–73 m.).\r\n\r\nXVIII a. 3-4 deš. Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis atnaujino pilies statinius ir padidino rezidenciją. Jo pastatydinti rūmai - puikus vėlyvojo baroko rezidencinės architektūros pavyzdys. Pats savininkas dalyvavo projektuojant pastatą. Anot amžininko jėzuito Pauliaus Gižickio, Vilniaus vaivada architektūros išmoko užsienio kraštuose. Rūmai pastatyti pagal prancūzų architekto Žako Daprė Blanžėjaus (Jacques Dapres Blangey) projektą. Mykolas Servacijus Višnioveckis buvo paskutinis giminės atstovas, todėl šiam mirus (1744 m., Merkinėje), miestas vedybų keliu atiteko Lenkijos didikams Mniškoms. Pastarieji barokinę rezidenciją padidino ir naujai įrengė. XIX a. dvaro šeimininkai kelis kartus keitėsi, vienu metu priklausė Pliateriams.\n Višnioveckiai ir vėlesni šeimininkai šiuose rūmuose turėjo ypatingai garsią paveikslų galeriją, kurioje  buvo daug Lenkijos ir Lietuvos karalių, kunigaikščių ir magnatų portretų. Tačiau kolekcija XIX a. buvo išvežta ir išparduota. Nemažai darbų iš šios molbertinės tapybos kolekcijos pakliuvo į Vienos, Varšuvos, Krokuvos, Maskvos muziejus. Višnioveckių pilies židiniai dabar puošia Vavelio karališkosios pilies interjerus. Nepriklausomoje Ukrainoje rezidencija restauruota, dabar joje veikia draustinio \"Tarnopilio pilys” filialas. Ansamblį sudaro rezidentiniai pasagos plano rūmai su dviem fligeliais, dveji vartai ir XVIII a. įveistas parkas. Anksčiau rūmuose buvo įrengta ir koplyčia bei teatras.\nDvare lankėsi daug garsių istorinių asmenybių – 1781 m. čia susitiko karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis su Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, būsimu caru Pavlu, čia viešėjo rašytojas Onore de Balzakas. Rūmų ansamblis nukentėjo per abu pasaulinius karus. Tarpukaryje rūmus išpirko ir visuomeniniais tikslais naudojo vietinis lenkų seimelis\nRūmų papėdėje stovi mažutė Viešpaties Žengimo į dangų cerkvė, kurioje palaidoti Višnioveckiai stačiatikiai. \r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/visnioveckiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Vyšnivecis","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.89948,"lng_wgs":25.73958,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vysnivecis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3013545e-111c-4987-ab16-9bd6f55e2cf1","_revision":"94253505-6b2d-4bfe-9d14-153d6eb7e4f7","id":"e9eb9331fafd5a7","pavadinimas":"Radvilų kolekcijos šarvai Filadelfijos meno muziejuje","aprasymas":"Filadelfijos meno muziejuje saugomi įvairūs šarvai iš Radvilų kolekcijos, buvusios Nesvyžiaus pilyje - šalmo dalis, žirgo galvos šarvas su Brandenburgo markgrafų herbu, taip pat raižytas plieno šarvas, kuris galėjo priklausyti Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui (1549–1616) arba Kristupui Radvilai Perkūnui (1547-1603).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nesvyziaus-architektura\nhttps:\/\/www.philamuseum.org\/collection\/object\/71358\nhttps:\/\/www.philamuseum.org\/collection\/object\/71294\nhttps:\/\/www.philamuseum.org\/collection\/object\/71409","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.96587,"lng_wgs":-75.1814,"autoriai":"Kolman Helmschmid","susijusios_asmenybes":"Radvilos","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/radvilu-kolekcijos-sarvai-filadelfijos-meno-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aa1000e6-3cb8-4ccd-ad94-5b81d1128697","_revision":"ba2a7ab0-c3e1-4ffb-a0ba-01fd4baf57ca","id":"ea58d6598ca2a2a","pavadinimas":"Jadvygos Jogailaitės kapas Burghauzene","aprasymas":"Jadvyga Jogailaitė - Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1440–1492 m.) Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės duktė. Vaikystėje ir jaunystėje karalaitė gyveno labai judriai, nes karalius su karaliene daug keliavo po Lenkiją ir Lietuvą – nuo Jadvygos gimimo iki santuokos jos tėvas beveik kasmet keletą savaičių arba mėnesių praleisdavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. \r\n\r\n1475 m. įspūdingose vestuvėse Landshute Jadvyga ištekėjo už Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo, Liudviko IX sūnaus. Jadvyga Jogailaitė Jurgio žmona išbuvo dvidešimt septynerius metus, nors iš tikrųjų kartu išgyveno tik dešimt metų. Iš pradžių jų santuokinis gyvenimas klostėsi gerai, pora greitai susilaukė palikuonių. 1485 m. Jurgis pašalino Jadvygą iš Landshuto pilies ir, sekdamas tėvo ir senelio pavyzdžiu, dvidešimt aštuonerių žmonai liepė apsigyventi Burghauzeno pilyje. Paskyręs tinkamą pagal jos rangą dvarą, Jadvygai uždraudė iš jos išvykti. Jadvyga Jogailaitė netikėtai mirė 1502 m. vasario 18 d. Burghausen pilyje. Ji buvo palaidota Raitenhaslach cisterijonų vienuolyne šalia Burghausen miesto. 1803 m., naikinant vienuolyną, jos antkapis buvo sunaikintas. Nepaisant to, toje vietoje bažnyčios grindyse yra įstatyta atminimo lentelė.\r\n\r\n \r\n\r\nDuczmal Małgorzata, Jogailaičiai: biografijų žinynas, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1502 m.","miestas":"Burghauzenas","salis":"Vokietija","lat_wgs":48.12878,"lng_wgs":12.78803,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jadvyga Jogailaitė (1513–1573)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jadvygos-jogailaites-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4c286fb3-4238-4dbb-aa64-c30005e77a0e","_revision":"bed0ed80-6541-4261-842b-35059e60d111","id":"eabd975b0e2781b","pavadinimas":"Istono Marijos Magdalenos lietuvių kapinės","aprasymas":"Istono (Easton) Marijos Magdalenos lietuvių kapinės yra glaudžiai susijusios su Šv. Marijos Magdalenos parapija, kuri XX a. pradžioje tapo pagrindiniu dvasiniu centru Pensilvanijos lietuviams, dirbusiems vietos pramonėje. Įkurtos kaip amžinojo poilsio vieta lietuvių išeiviams, šios kapinės atspindi Lehigh slėnio (Lehigh Valley) industrializacijos epochą, kai tūkstančiai lietuvių kėlėsi į Pensilvaniją dirbti cemento fabrikuose bei plieno gamyklose. Tai ne tik laidojimo vieta, bet ir istorinis paminklas, liudijantis apie stiprią ir vieningą bendruomenę, kuri net ir po mirties siekė išlaikyti savo etninį vientisumą bei katalikiškas tradicijas svetimoje šalyje.\nKapinių kraštovaizdis ir memorialinė architektūra pasižymi JAV lietuvių nekropoliams būdinga simbolika. Antkapiniuose paminkluose dominuoja lietuviškos pavardės, kurios neretai dokumentuoja pavardžių amerikanizacijos procesus, tačiau išlaiko originalias šaknis. Daugelis senųjų paminklų yra papuošti tradiciniais lietuviškais kryžiais-saulutėmis arba sakraliniais motyvais, kurie pabrėžia išeivių religingumą. Kapinių planas yra paprastas ir orus, o jų ramybė kontrastuoja su pramonine regiono praeitimi, sukuriant erdvę, kurioje „akmeninėse knygose“ įrašytos pirmųjų išeivių šeimų istorijos ir jų ryšys su tolima tėvyne.\nŠiuo metu Marijos Magdalenos lietuvių kapinės išlieka viena iš nedaugelio materialių vietų Istone, tiesiogiai liudijančių apie gausią lietuvių diasporą šiame mieste. Nors pati Šv. Marijos Magdalenos parapija 2008 m. buvo sujungta su Šv. Janinos Pranciškos de Šantal (St. Jane Frances de Chantal) parapija, kapinių priežiūra išlieka prioritetu siekiant išsaugoti istorinę atmintį. Lietuvių kilmės amerikiečiai vis dar lanko savo protėvių kapus, ypač per Vėlines, taip palaikydami gyvą ryšį su savo šaknimis ir užtikrindami, kad lietuviškas paveldas Lehigh slėnyje nebūtų užmirštas.\n\nHeller, W. J. (2012). History of Northampton County, Pennsylvania and the Grand Valley of the Lehigh. London: Forgotten Books (Originalas išleistas 1920).\nKučas, A. (1975). Lithuanians in America. Boston, MA: Encyclopedia Lituanica.\nThe Morning Call. (2008, birželio 1). Diocese of Allentown Announces Parish Mergers: The End of an Era for St. Mary Magdalene. Allentown, PA.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Norwood, MA: Corporate Press.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1934 m.","miestas":"Istonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.67453,"lng_wgs":-75.20924,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/istono-marijos-magdalenos-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0960b5a6-c5e5-4b17-97f8-fa520f84d33d","_revision":"78534c3c-1da1-438c-819b-d54cc3257b52","id":"eb1ce30e236621f","pavadinimas":"Antano Mončio skulptūros Lane","aprasymas":"Antanas Mončys 1952 m. Lane (Laon) sukūrė Šv. Marcelio bažnyčiai (Église Saint-Marcel) 14 Kryžiaus Kelio reljefų, skulptūras „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“.\r\n\r\nLietuvių skulptorius, tapytojas, piešėjas Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Mončių kaime, Kretingos rajone. 1942–1943 m. studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1944–1946 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno karo pabėgėlių stovykloje, įsikūrusioje greta Miuncheno. 1947–1950 m. A. Mončys mokėsi Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią pabaigė įgydamas skulptoriaus diplomą. Kitaip nei daugelis bendramokslių, nepasirinko išvykti į JAV, nors tam ruošėsi. Mokyklos baigimo stipendija suteikė galimybę įsikurti ir mokytis Paryžiuje, vienerius metus lankyti tarptautinę Ossipo Zadkine (1890–1967) studiją prie Didžiosios lūšnos akademijos (Académie de la Grade-Chaumière, 10 Rue de la Grand-Chaumière), įsikūrusią Monmartre. O. Zadkine dirbtuvėje praleisti metai subrandino jaunojo lietuvio ryžtą pasirinkti skulptoriaus kelią.\r\n\r\n1951–1952 m. Mončys gyveno ir dirbo Lane (Laon). Tuo metu menininką rėmė Vokietijos laikų bičiulis architektas Francisas Turbilis (1925–1991), sutiktas prancūzų armijos generolo, tuometinio Bado žemės gubernatoriaus Pierreʼo Penneʼo namuose. Pirmasis savarankiškas A. Mončio skulptūros darbas buvo skirtas mecenato F. Turbilio gimtajam miestui. Iš Lano kilęs F. Turbilis bei jo šeima rėmė menininkus, po karo įsikūrusius Pikardijos regione. Pats F. Turbilis reiškėsi kaip dizaineris, kūrė baldus, skulptūras, tapė, dalyvavo parodose, buvo aktyvus XX a. 6–7 deš. Lano kultūros gyvenimo dalyvis. Jis pagelbėjo gauti pirmą kūrybinį užsakymą. Tuo metu restauruojamai XII–XIII a. statytai Šv. Marcelio bažnyčiai (Saint Marcel de Laon) A. Mončys sukūrė 14 Kryžiaus Kelio reljefų, skulptūras „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“. Šis ambicingas projektas suteikė galimybę pažinti medžiagą, įgauti darbo įgūdžių, o taip pat, pasitikėjimo kūrėjo jėgomis. Anot A. Mončio kūrybos tyrėjo dailėtyrininko Viktoro Liutkaus, kūrėjo debiutas ir užsimezgę bičiuliški ryšiai prilygo „iniciacijai į gyvenimą, laido atrasti naujus kodus, perprasti iki tol visiškai nepažįstamą aplinką“. \r\n\r\nImdamasis šio projekto menininkas įkūnijo modernistines meno vertybes, kurias papildė itin jautriu asmeniniu prisilietimu prie akmens medžiagos. Kristaus kančios istorijai  menininkas parinko minkštą, porėtą smiltainį, natūraliai įaugantį į šimtametę sakralaus statinio erdvę. Sakytumei paprastai, švelniu rankos prisilietimu savo Via Dolorosa jis perteikė Evangelijos liudijimus, išryškindamas vos vieną-kitą detalę. Neplėtojo siužetinės linijos, atsisakė veiksmo ir aplinkos detalumo. Santūriai jį apibendrino, išryškino kenčiančio Kristaus veidą ir kryžių. Stacijų horizontalės ir Kristaus bei kryžiaus siluetų vertikalumas primena Zadkine harmonijos principą, skiepytą savo mokiniams: „Pasikartojantys apvalumai, lenktos linijos išblukina, paslepia objektą. Siekite lenktų ir tiesių linijų pusiausvyros: tai sukurs įvairovę ir suteiks rafinuotumo.“ Parengiamieji stacijų  eskizai, atlikti guašu ir akvarele, saugomi Antano Mončio namų-muziejaus archyve Palangoje.\r\n\r\nApie „Kryžiaus kelio“ kūrimą 1990 m. A. Mončys pasakojo rašytojui Tomui Sakalauskui: „Buvau nusivylęs tais visais abrozdėliais, kuriuos matydavau bažnyčiose. Kryžiaus kelias pavaizduotas juose su peizažais, su miniom, nesukaupia dvasios. Aš šito norėjau išvengti. Norėjau sukaupti dvasią į patį reikšmingiausią dalyką – į Kristaus tragediją. Apsisprendžiau ją išreikšti Kristaus veidu. Jis dominuoja visuose kelio stotyse. Pirmiausia turėjau išstudijuoti Kristaus gyvenimą. Darydamas piešinius, pats ėjau kartu su juo tuos kelius. [...]. Ėjau sąžiningai, nemelavau. O ką mes galime pasakyti apie mūsų Rūpintojėlį? Nebent tik tai, kad jis išreiškia visų mūsų susirūpinimą. Mes visi esame rūpintojėliai. Todėl nieko nuostabaus, kad į mano Kristaus veidą atėjo Rūpintojėlio dvasia“.\r\n\r\nMončio skulptūros Lane buvo pastebėtos Prancūzijos kultūros spaudoje (Union, La Depeche). Atkreiptas dėmesys į stiprų emocinį kūrinių poveikį, pasiektą naudojant paprastas, bet taurias medžiagas, atlikimą, modernumą. 1953 m. JAV leidžiamo mėnesinio kultūros žurnalo „Aidai“ rugsėjo mėnesio numeryje išspausdintas Paryžiuje gyvenusio A. Mončio bičiulio dailininko Vytauto Kasiulio straipsnis apie Mončio kūrybą. Nepastebėtos neliko ir dvi Šv. Marcelio bažnyčiai kurtos skulptūros. „Švč. Marijos ir Šv. Juozapo skulptūros paprastomis ir tyromis linijomis primena kūrinius, kuriuos mes pratę vadinti primityviais. Čia taip pat randame šiaurės krašto, iš kurio kilęs autorius, bruožų. Iš jų sklinda ramumas, nepaprastas švelnumas, drąsa bei pasiryžimas, ir tai jaudina visus“. Piligrimų globėjos Kelių Madonos veidą įkvėpė skulptoriaus motinos Barboros Mončienės portretas. \r\n\r\nKūrybos periodą Lane Mončys prisiminė taip: „Tai buvo vienas pirmųjų mano susitikimų su akmeniu. Kai sumontavau Kryžiaus kelią, kai kurie parapijiečiai buvo nepatenkinti, kodėl jiems nuvertė spalvotus gipsus, bet buvo ir tokių, kurie labai prisirišo prie tų darbų. Klebonas sakė: padaugėjo lankytojų. Mieste atsirado gerbėjų, kurie man užsakydavo ką nors iš akmens iškalti…“.\r\n\r\n1952 m. Šv. Marcelio bažnyčios zakristijoje įvyko pirmoji A. Mončio kūrybos paroda.\r\n\r\n1958–1973 m. Paryžiuje, Sèvres g. 78 A. Mončys buvo įsirengęs studiją. 1960–92 m. surengė apie 30 individualių parodų Europoje ir JAV. Dalyvavo Oskaro Milašiaus draugijos veikloje (Association des amis de Milosz), originaliais piešiniais iliustravo O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“ (knygos faksimilė perleista V. Liutkaus ir Vytauto Kasiulio dailės muziejaus iniciatyva 2021 m). 1976 m. jis sukūrė viršelį Algirdo Juliaus Greimo knygai „Apie dievus ir žmones“. Mielai ėmėsi pedagogo darbo, 1973–1991 m. vadovavo  skulptūros kursams Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1989 m. lankėsi Lietuvoje. 1992 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta pirmoji A. Mončio paroda nepriklausomoje Lietuvoje, išleistas katalogas. 1993 m. liepos 10 d. mirė Paryžiuje, perlaidotas Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape. Nuo 1999 m. Palangoje veikia Antano Mončio namaimuziejus.\r\n\r\nIlona Mažeikienė\nKotryna Džilavjan (Antanas Mončys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Gauta iš https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/antanas-moncys\/)\nhttps:\/\/www.antanasmoncys.com\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1952 m","miestas":"Lanas","salis":"Prancūzija","lat_wgs":49.56811,"lng_wgs":3.62351,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/antano-moncio-skulpturos-lane"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"70af0744-85b7-405e-abf4-463350924862","_revision":"61898877-811e-4131-92b8-ccf1577b403c","id":"eb67effa4279829","pavadinimas":"Brazilijos lietuvių sąjungos archyvai","aprasymas":"Brazilijos lietuvių sąjunga-Aliança (port. Aliança Lituano-Brasileira) - Brazilijos lietuvių organizacija. Veikia nuo 1931 San Paule. Įkurta kunigo J. Valaičio, S. Puišio-Šakelės, J. Gaurilio ir kitų Brazilijos lietuvių iniciatyva. Iš pradžių vadinosi Lietuvių saviglobos sąjunga Brazilijoje. Nariais galėjo būti ne tik pavieniai asmenys, bet ir organizacijos. Globojo, informavo ir šelpė atvykstančius lietuvius, išlaikė San Paule veikiančias 4 lietuviškas pradžios mokyklas, koordinavo lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą, turėjo chorą, scenos mėgėjų, sportininkų būrelius, biblioteką, nekilnojamojo turto. Iki 1940 gaudavo nuolatinę Lietuvos valstybės paramą ir tikslinių paskolų. Netekusi paramos per II pasaulinį karą sąjunga susilpnėjo. Po karo tapo mišria lietuvių ir brazilų šalpos organizacija, remiančia lietuvių visuomeninę ir kultūrinę veiklą.\n\n1999 turėjo moterų sekciją, rengė lituanistikos kursus; buvo apie 250 narių. Rengė įvairius vakarus, minėjimus, ekskursijas, leido biuletenį Sąjunga (Aliança).\n\n\n\n\r\nBrazilijos lietuvių Sąjungos patalpose saugomi organizacijos archyvai.\r\n\r\n \r\n\r\nAnna Vera Tatarūnienė, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brazilijos-lietuviu-sajunga-alianca","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1931 m.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.56214,"lng_wgs":-46.59134,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/brazilijos-lietuviu-sajungos-archyvai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2b0da143-0278-4e7f-80ab-19ad8d4db348","_revision":"bacd5203-df0a-4a1d-b1e5-d9ab8bc1f31c","id":"ebbf8c32e311c8f","pavadinimas":"Olyka","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Petras Mantigirdaitis, Ona Kiškaitė, Jonas Radvila Barzdotasis, Mikalojus Radvila Juodasis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a., 20 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Viena iš svarbiausių LDK didikų Radvilų rezidencijų.\r\n\r\nOlyka (Олика, Olyka) - vienas gražiausių Voluinės miestelių, minimas dar Laurušavo ir Hipatijaus kronikose (apie 1149 m.). Vietovė nuo 1340 iki 1569 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėlesnių laikų Olyką su Lietuva sieja kelis amžius ją valdžiusios Radvilų giminės istorija. Žymiausios Radvilų rezidencijos nuo XVI a. pabaigos buvo Biržai, Kėdainiai, Dubingiai, Olyka, Nesvyžius, Kleckas, Koidanava, Sluckas ir Vilnius.\r\n\r\nMiestą XV a. įsteigė įtakingas LDK didikas Petras Mantigirdaitis. Spėjama, kad šios giminės tėvoninės valdos galėjo būti Šalčininkų krašte. Petro Mantigirdaičio vaikaitė Ona Kiškaitė 1513 m. ištekėjo už Jono Radvilos Barzdotojo ir Olyka tapo Radvilų giminės nuosavybe. 1547 m. Mikalojus Radvila Juodasis gavo Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščio titulą. Olyka, kaip ir Nesvyžius, Radviloms priklausė apie 400 metų iki pat 1939 m.\r\n\r\nPo Liublino unijos 1569 m. miestelis su visa Voluine atiteko Lenkijos Karalystei. Tačiau priklausydama lietuvių kunigaikščių giminei, ir toliau palikė glaudžius ekonominius, kultūrinius ir politinius santykius su LDK.\r\n\r\nPaskutinis tiesioginis Olykos paveldėtojas Dominykas Radvila (1786 -1813 m.) mirė Prancūzijoje bevaikis. Paskutinis Olykos valdytojas Jonušas Pranciškus Radvila, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo suimtas, o po karo apsigyveno Lenkijoje.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mantigirdai\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/radvilos\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XIV-XX a.","miestas":"Olyka","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.72319,"lng_wgs":25.81206,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/olyka"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0a7dd7e4-61ac-42e3-98ea-ef4dc3b409bf","_revision":"698a179f-aaee-4bb3-a1ae-3fc6af7ea5b8","id":"ebf9df8a5a45d2f","pavadinimas":"Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Olbanio Šv. Jurgio lietuvių parapija buvo įkurta XX a. pradžioje, kai į Niujorko valstijos sostinę pradėjo plūsti gausios lietuvių imigrantų bangos, ieškojusios darbo vietos pramonės įmonėse bei plečiantis geležinkelių tinklui. 1917 metais bažnyčios kertinis akmuo buvo pašventintas Livingstono alėjos ir Torntono gatvės sankirtoje, o ši vieta greitai tapo pagrindiniu vietos lietuvių bendruomenės religiniu ir kultūriniu židiniu. Dešimtmečius parapija sėkmingai puoselėjo tautines tradicijas, tačiau XX a. antroje pusėje, keičiantis rajono demografinei situacijai ir lietuvių kilmės gyventojams persikeliant į priemiesčius, parapijiečių skaičius ėmė sparčiai mažėti. Galiausiai, 1986 metais, vykstant Olbanio vyskupijos restruktūrizacijai, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia buvo oficialiai uždaryta.\nArchitektūriniu požiūriu Olbanio Šv. Jurgio bažnyčia yra itin savitas objektas, Amerikos lietuvių išeivijos istorijoje dažnai vadinamas „rūsio bažnyčia“ (angl. basement church). Pastatas yra vientisas plytų mūro statinys, pasižymintis kukliomis, tačiau tvirtomis formomis. Įdomu tai, kad dabartinė struktūra buvo suprojektuota tik kaip apatinė grandiozinio neogotikinio projekto dalis, ant kurios vėliau turėjo iškilti pagrindinė šventovė. Kadangi bendruomenei pritrūko lėšų pilnam projektui įgyvendinti, o vėliau poreikiai pasikeitė, pastatas taip ir liko vieno aukšto, su nedideliu dekoratyviniu varpinės bokšteliu virš pagrindinio įėjimo. Nors eksterjeras nėra puošnus, jis simbolizuoja to meto imigrantų pragmatiškumą ir sugebėjimą susikurti dvasinę erdvę turint ribotus išteklius.\nŠiuo metu buvusi Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia atlieka svarbią socialinę funkciją ir yra žinoma kaip Sesers Maureen Joyce centras (angl. Sister Maureen Joyce Center). 2011 metais pastatas buvo pritaikytas Olbanio katalikiškos labdaros organizacijos (Catholic Charities) reikmėms: čia veikia viena didžiausių mieste labdaros valgyklų bei maisto bankas, padedantis nepasiturintiems Arbor Hill rajono gyventojams. Nors pastato viduje nebeliko lietuviškų religinių artefaktų, pati struktūra išlieka istoriniu paminklu, liudijančiu apie lietuvių bendruomenės indėlį į šio rajono plėtrą. Pastatas yra įtrauktas į Niujorko valstijos saugomų istorinių objektų sąrašus kaip svarbi vietos paveldo dalis.\nKairys, A. (1982). JAV lietuvių kultūros istorijos bruožai. Brooklyn, NY: Pranciškonų spaustuvė.\nThe Evangelist. (2011). Former St. George’s Church dedicated as Sister Maureen Joyce Center. Albany: Roman Catholic Diocese of Albany.\nWolkovich-Valkavičius, W. L. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Armenian Heritage Press.\nRoman Catholic Diocese of Albany. (2025). Archives of Suppressed Parishes: St. George the Martyr (Lithuanian). Albany, NY.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Olbanis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.66578,"lng_wgs":-73.76154,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/olbanio-sv-jurgio-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c62dbf33-25aa-4d60-9346-55c338f0391f","_revision":"c6f9a705-7946-4519-a32d-a8a948e9453a","id":"ec5a7a8ed2cee37","pavadinimas":"Baras","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Bona Sforca, Žygimantas Senasis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 16 a., 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su LDK valdove Bona Sforca ir Baro konfederacija.\r\n\r\nBaras (Бар,Bar) iš pradžių vadinosi Rovas, čia nuo XIV a. stovėjo pilis, kurią sugriovė totoriai. Pirmoje XVI a. pusėje miestą išpirko Lenkijos karalienė Bona Sforca, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir  Žygimanto senojo žmona. Ji nusprendė atstatyti pilį, kuri gintų gyventojus nuo totorių antpuolių. Netoli pilies buvo įkurtas Baro miestas, pavadintas Bonos gimtojo Bario miesto Italijoje garbei. Miestui suteiktas herbas su karalienės inicialais BS. 1540 m. suteikta Magdeburgo teisė. \n1768 m. miestas tapo Baro konfederacijos centru. Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų grupuotės sąjunga, sudaryta 1768 m. vasario 29 d. Bare. Konfederacijos tikslas - kovoti prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikoje, jos statytinį karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, prieš kitatikių (disidentų) teisių sulyginimą su katalikais, ginti valstybinį suverenitetą ir stiprinti federacinę valstybę reformomis. Judėjimo svarbiausias centras buvo Lenkija. Kovos prasidėjo 1768-ųjų balandį ir apėmė beveik visą šalį.\r\n\r\nBaro konfederacijos ženklų yra ir Lietuvoje. Žeimių dvaro sodyboje, Jonavos rajone, išlikusi koplyčia, skirta Dominyko Medekšos (LDK valstybinis veikėjas, Radvilų politinis rėmėjas) sūnaus Teodoro, Baro konfederato, žuvusio 1768 m. ties Višakio Rūda, atminimui įamžinti.\r\n\r\nBaro konfederacijos pralaimėjimai buvo viena dingsčių Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalyti ATR. Baro konfederacija buvo likviduota po I ATR padalijimo. Tuo pačiu visuomenėje tai paskatino reformų poreikį, kuris realizavosi Ketverių metų seimo laikotarpiu.\r\n\r\n \r\n\r\nBlanuca, Andrijus, et al. Ukraina: Lietuvos epocha, 1320-1569. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010\nhttps:\/\/barokonfederacija.lt\/baro-konfederacija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVIII a.","miestas":"Baras","salis":"Ukraina","lat_wgs":49.07347,"lng_wgs":27.6696,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/baras"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"fdea560c-41a0-4b4d-8d2b-0c13c7adcdc2","_revision":"8018fdc2-8b68-4483-87a5-058352636c63","id":"ecb014c45155f0c","pavadinimas":"Kraupiškėnai","aprasymas":"Kraupiškėnai (vok. Kraupischkehmen, nuo 1938 m. Erdmannsruh) – kaimas 6 km nuo Įsruties, prie Įsruties-Gumbinės kelio, Ungurupės kairiajame krante. Kaimas minimas 1437 m. kaip Spargės (Georgenburgo) dvaro kaimas. Netoliese yra piliakalnis ir senasis kapinynas. Mirusieji palaidoti suriesti, ant šono. Aptikta akmens ir žalvario papuošalų. Apie 1890 m. čia apsilankė Vilius Kalvaitis ir užrašė kaimo vardą – Kraupiškėnai. Sovietmečiu Kraupiškėnai sunaikinti. 1994 buvo tik paplentės sodyba. Vietovardis sietinas su pavarde Kraupas.\r\n\r\n \r\n\r\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kraupiskenai\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1437 m.","miestas":"Kraupiškėnai (Zalivnoye)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.61189,"lng_wgs":21.93926,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kraupiskiemis-kraupiskenai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e27278d8-a752-4da1-a403-aa12475bd2f1","_revision":"55f61d0a-22f4-4d44-bce7-63921c2cd951","id":"ecb4998862c0c5b","pavadinimas":"Kaušiai","aprasymas":"Kaušiai, Kaušai (vok. 1785 Kauschen, rus. Kašino, Meždurečje), dvaras, kaimas ir seniūnija Ragainės apskrityje, Kraupiško parapijoje, Girėnų valsčiuje, 30 km į pietus nuo Ragainės, 5 km į pietryčius nuo Kraupiško, 3 km į pietus nuo Girėnų, Eimenio upės dešiniajame krante. 1584 minimi Kauschen ir Kauschunen. Eimenio ir Žąsupės santakoje, 0,5 km į pietvakarius nuo Kaušių, yra Skumburių (Žąsupėnų) piliakalnis. Dar vienas piliakalnis yra 2,5 km į pietryčius nuo Kaušių, Eimenio ir Draugupės santakoje.\r\n\r\nKaušiuose 1914 VI 22 mirė tautosakininkas Vilius Kalvaitis. Kelių aplinkinių gyvenviečių liekanos 1994 vadintos Meždurečje. Išliko paminklas mūšyje prie Kaušių 1914 VIII 19 žuvusiems kareiviams ir pašauktiniams su gausiais lietuviškais vardais: Friedrich Onat, Ansas Tidecks, Michel Skirba, Michel Gellszinat, Jurgis Tennigkeit, Fritz Uschkereit, Michael Stauschus ir kitais. Net daug vokiškų pavardžių paminkle įrašytos su lietuviškais vardais: Jurgis Lemke, Ansas Bedarf ir kitais. Tai rodo krašte vyravusių lietuvininkų dideles netektis Pirmojo pasaulinio karo metu.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kausiai-1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1584 m.","miestas":"Kaušiai (Mezhdureche)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.8022,"lng_wgs":22.1568,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kausiai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e3d78e69-5cf5-4c3f-9f8b-1a75c3febaa9","_revision":"238f2520-7d0e-4153-8ce0-5cf19e92b6d5","id":"ed4f939780f0d8c","pavadinimas":"Henriko Dmachausko paminklas žmonai ir vaikams","aprasymas":"Dmachauskas Henrikas (bltr. Henrych Dmachouski, lenk. Henryk Dmochowski), (1810-1863), skulptorius, 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo dalyvis. Iš dvarininkų. Baigė Vilniaus universitete teisę, studijavo skulptūrą (K. Jelskio mokinys). 1841–51 tobulinosi Dailės mokykloje Paryžiuje, skulptorių F. Rude’o, P. J. Davido d’Angers dirbtuvėse.\r\n\r\nPer 1830–1831 sukilimą veikė Trakų apskrityje; sukilimui pralaimint su sukilėliais pasitraukė į Varšuvą; iš čia emigravo į Prancūziją. Ten priklausė Lietuvos ir rusų žemių draugijai. 1833 su J. Zaliwskiu Austrijos valdomoje Galicijoje bandė sukelti valstiečių sukilimą; 1834 suimtas, iki 1837 tardomas, 1837–41 kalintas. 1851–61 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Užsienyje gyveno ir kūrė Henry D. Saunderso slapyvardžiu. Rengiant 1863–1864 sukilimą buvo Dysnos apskrities karinis komisaras, per sukilimą – sukilėlių būrio vadas. Siekė valstiečius aprūpinti žeme. Žuvo per susirėmimą su Rusijos kariniu daliniu.\r\n\r\nMarmurinis antkapinis paminklas žmonai Helenai Schaff ir dviems neišgyvenusiems vaikams sukurtas 1857 m. Yra Filadelfijos Laurel Hill kapinių pietinėje dalyje.\r\n\r\n \r\n\n\nIndriulaitis Aleksandras, Sliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/henrikas-dmachauskas\/\n\n\n\nhttps:\/\/nwlocalpaper.com\/a-love-to-remember","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1857 m.","miestas":"Filadelfija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.99789,"lng_wgs":-75.19055,"autoriai":"Henrikas Dmochovskis (1810–1863)","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/henriko-dmachausko-paminklas-zmonai-ir-vaikams"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a78a9258-7bff-428c-b3df-594bdce6104a","_revision":"7498b4b3-cf76-4c77-a551-1fb1ad182db6","id":"ed92f3b18f3fa95","pavadinimas":"Kuršių kolonija (XI-XII a. pr.) Kurajolme","aprasymas":"XI–XII a. sandūroje Skandinavijos ir Baltijos regiono genčių santykiai buvo itin intensyvūs, o viena įdomiausių šio laikotarpio mįslių – Kurajolmo (šved. Kårholm) sala dabartinės Švedijos pakrantėje. Archeologiniai duomenys liudija, kad čia egzistavo kuršių kolonija arba bent jau pastovi jų apsigyvenimo vieta. Tai nebuvo atsitiktinė sezoninė stovykla: rasti artefaktai – kuršiams būdingi papuošalai ir ginklai – rodo, kad šio regiono lankytojai ne tik vertėsi prekyba, bet ir buvo čia įleidę šaknis ilgesniam laikui.\nŠi gyvenvietė puikiai atspindi platų kuršių, dažnai vadinamų „Baltijos vikingais“, aktyvumą. Tuo metu jie garsėjo kaip bebaimiai jūrininkai ir piratai, kėlę nemenką iššūkį skandinavams. Kurajolme aptikta kuršiška aprangos furnitūra, pavyzdžiui, pasaginės segės bei specifinių formų kirviai, leidžia daryti prielaidą, kad sala tarnavo kaip strateginis prekybos bei karinis forpostas. Tai buvo itin patogus taškas kontroliuoti laivybos kelius, vedančius link Sigtunos – vieno svarbiausių to meto Švedijos politinių ir ekonominių centrų.\nMokslininkai pabrėžia, kad tokios gyvenvietės kaip Kurajolmas atskleidžia abipusę kultūrinę įtaką Baltijos jūros regione. Nors istorinėje atmintyje dažnai dominuoja pasakojimai apie skandinavų žygius į rytinę pakrantę (pavyzdžiui, į Gruobinią ar Apuolę), Kurajolmo pavyzdys šį naratyvą apverčia. Jis įrodo, kad kuršiai patys aktyviai skverbėsi į Vakarus ir kūrė savo anklavus Švedijos teritorijoje. Ši kolonija išlieka svarbiu simboliu, liudijančiu baltų genčių galią bei jų svarų vaidmenį formuojant ankstyvųjų viduramžių Šiaurės Europos geopolitinį vaizdą.\nŽulkus, V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius: Versus aureus, 2004.\nMugurēvičs, Ē. Interactions between Curonians and Scandinavians in the 11th–13th Centuries. Ryga, 1997.\nThunmark-Nylén, L. Die Wikingerzeit Gotlands. Stockholm, 1995–2006. \nLietuvos ir Švedijos archeologų bendrų ekspedicijų ataskaitos bei straipsniai leidinyje Archaeologia Baltica.","kategorija":"Vietovės; Archeologija","laikotarpis":"Priešistorė (iki XIII a.)","metai":null,"miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":56.96179,"lng_wgs":16.88203,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kursiu-kolonija-xi-xii-a-pr-kurajolme"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"2f65f465-d036-4037-91f2-1274a55230bf","_revision":"74a2ba0a-f9fc-430e-8bca-5f4285adc94d","id":"ee6f52df37fccf1","pavadinimas":"Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienuolynas Broktone","aprasymas":"Pirmieji lietuviai Broktone apsigyveno 1884 m. Dauguma jų kūrėsi Montelio priemiestyje (kolonija vadinta „lietuvių kaimu”), dirbo avalynės fabrikuose, ūkiuose ir įvairiose dirbtuvėse. 1898 m. įsteigta Šv. Kazimiero lietuvių parapija, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą įrengta laikina bažnyčia. 1945 m. į Broktoną atsikėlė Nukryžiuotojo Jėzaus seserų kongregacija, įsteigtas vienuolynas. 1953 m. kunigo K. Urbonavičiaus rūpesčiu pastatyta nauja bažnyčia. Tuo metu Broktono lietuvių parapijai priklausė apie 3000 lietuvių[1]. Nors bažnyčia statyta 1953 m., jo architektūrinė raiška konservatyvi, istoristinė. Kiek tolėliau nuo bažnyčios, atokioje sodyboje įsikūrusi Jėzaus seserų kongregacija, turėjo užmojų pastatyti dar vieną sakralinės paskirties pastatą Broktone – koplyčią[2]. Projektinius pasiūlymus pastatui parengė architektas Jonas Mulokas. Šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, todėl (lietuviams nebepriklausanti) Šv. Kazimiero bažnyčia yra svarbiausias architektūrinis liudijimas apie čia gyvenusią bendruomenę.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Pagal: Brocton. Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga per internetą: https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/brockton\/.\r\n\r\n[2] Numatoma pastatyti naują šventovę. Draugas, 1956 m. sausio 21 d., p. 5.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1953 m.","miestas":"Broktonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.10128,"lng_wgs":-71.01219,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kazimiero-baznycia-ir-vienuolynas-broktone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"5149a8a2-6cfd-4eb3-9aae-aea310ea8233","_revision":"a5359929-440e-462b-b026-c160fcb0abf0","id":"ee8664af714893a","pavadinimas":"Liubomlis","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jurgis Narimantaitis, Jogaila, Vytautas\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 15 a., 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė susijusi su Gediminaičiais, išlikusi Jogailos funduota bažnyčia.\r\n\r\nLiubomlis (Любомль, Lyuboml’) nuo 1340 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XIV a. II p. vietovę valdė Gedimino sūnaus Narimanto pirmasis sūnus Jurgis Narimantaitis. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje čia buvo medinė pilis. Apie ją primena išlikę žemės pylimai greta centrinės miesto aikštės.\r\n\r\n1392 m. mieste lankėsi Jogaila, kuris čia susitiko su Vytautu. Miestas Jogailai patiko ir 1412 m. jis čia fundavo mūrinę gotikinę Šv. Trejybės bažnyčią. Šventovė daug kartų perstatyta.\r\n\r\n1541 m. miestas gavo Magdeburgo teises.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jurgis-narimantaitis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV-XVI a.","miestas":"Liubomlis","salis":"Ukraina","lat_wgs":51.22564,"lng_wgs":24.04436,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liubomlis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c019ae22-1afa-4916-a010-0f97d013d2e5","_revision":"ff6405c2-38da-4188-8fe0-c4b2aec8a8bc","id":"ee92540965eeed9","pavadinimas":"Juozo Lanskoronskio kapas Briuselyje","aprasymas":"Juozas Lanskoronskis (1893 m. Žąsiškiuose - 1980 m. Belgijoje) - Lietuvos kariuomenės veikėjas. Dalyvavo kovose su Sovietų Rusijos, bermontininkų ir Lenkijos kariuomene. Kartu su S. Pundzevičiumi parengė Giedraičių mūšio operacinį planą. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, vėliau juose dėstė. 1922–1923 m. mokėsi Saint-Cyro aukštojoje karo mokykloje Prancūzijoje, 1926–29 m. mokėsi Belgijos karo akademijoje. 1930–34m. buvo Vyriausiojo kariuomenės štabo Antrojo (informacijos) skyriaus viršininkas. 1934–37 m. buvo Šeštojo pėstininkų pulko vadas ir Klaipėdos įgulos viršininkas. Nuo 1937 m. Lietuvos karo atašė Prancūzijoje ir Belgijoje. Parašė knygas Kariuomenės organizacijos bruožai (1927 m.), Bendroji taktika (1930 m.). 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą į ją negrįžo. Dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus, Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinais.\n\nLietuvos kariuomenės pulkininko J. Lanskoronskio kapas yra Ixelles kapinėse Briuselyje.\n\r\n \r\n\r\nTamašauskas Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/juozas-lanskoronskis\/\nUžsienio reikalų ministerijos informacija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1980 m.","miestas":"Briuselis","salis":"Belgija","lat_wgs":50.81556,"lng_wgs":4.39039,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Juozas Lanskoronskis (1893–1980)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juozo-lanskoronskio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7d04547a-a826-4dfe-91d5-07b9d9b7f53c","_revision":"31d37725-af61-4958-b64e-57fb49723e43","id":"eef47096e362de6","pavadinimas":"Oskaro Milašiaus kapas","aprasymas":"Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, Oskaras Vladislovas Liubičius-Milašius) - prancūzų kalba rašęs rašytojas ir poetas, Lietuvos diplomatas. Gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje, Vitebsko srityje, dabartinėje Baltarusijoje. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų. 1919 m. Oskaras Milašius buvo pakviestas dalyvauti svarbioje Paryžiaus taikos konferencijoje, Lietuvos delegacijoje. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles, kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (...) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis. 1920–25 m. O. Milašius buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–38 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.  Prancūzijos literatūroje rašytojo kūryba užima svarbią vietą, jo talentą vertino ir Oskaras Vaildas. O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė įvairios lietuvių tautosakos, ją populiarino. Rašytojas mirė 1939 kovo 2 d., prie Paryžiaus esančiame Fontenblo (Fontainebleau) mieste, kur ir yra palaidotas (\"division B\" sektorius).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/oskaras-milasius\/\nhttps:\/\/www.amisdemilosz.com\/\nLinas Maknavičius, „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis\", Versus aureus, Vilnius, 2009","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1939 m.","miestas":"Fontenblo","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.41221,"lng_wgs":2.69521,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/oskaro-milasiaus-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"73ca7280-e391-4b59-b452-63a547659c5d","_revision":"6e434152-7d4c-4678-b34d-e43059fa3b1b","id":"ef29dbd862e7c39","pavadinimas":"„Mindaugo“ draugija Berise","aprasymas":"„Mindaugas“ - Argentinos lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugija, įkurta 1931 Beriso mieste. Pagrindinis organizacijos tikslas – išlaikyti ir puoselėti lietuvybę. 1959 02 draugija įsigijo nuosavas patalpas.\n\n21 a. 2 dešimtmetyje draugija turėjo chorą (įkurtas 1986), vaikų ansamblį Pumpurėlis, jaunimo ir suaugusiųjų tautinių šokių grupes. Mindaugas rengia Vasario 16, Mindaugo karūnavimo, Motinos dienos švenčių minėjimus, stovyklas, dalyvauja emigrantų šventėse. 1931 turėjo 31, 1935 – 234, 2008 – 88 narius.\n\n\n2020 m. menininkas Cristian Del Vitto „Mindaugo“ draugijos patalpose sukūrė karalių Mindaugą vaizduojantį sgrafitą.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mindaugas-1\nhttp:\/\/muralismoenruta.blogspot.com\/2020\/03\/mural-homenaje-al-rey-mindaugas.html","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Papročiai, apeigos, šventiniai renginiai; Atlikimo menai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1931 m.","miestas":"Berisas","salis":"Argentina","lat_wgs":-34.8702,"lng_wgs":-57.88677,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mindaugo-draugija-berise"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e350b702-f00e-462c-81ad-b38910f2b4f8","_revision":"5f834e9d-0774-4e52-b2d3-e532449e5c83","id":"ef425b95874827e","pavadinimas":"Lietuvos gatvė Rosarijuje","aprasymas":"Rosarijus (Rosario) - miestas Argentinos rytuose, Santa Fe provincijoje, į šiaurės vakarus nuo Buenos Airių, Paranos dešiniajame krante. Tai trečias pagal gyventojų skaičių (po Buenos Airių ir Kordobos) Argentinos miestas.\r\n\r\n1961 m. lietuvių bendruomenės iniciatyva mieste Lietuvos vardu pavadinta gatvė - Avenida Lituania. Lietuvos gatvėje stovi paminklas Evai Peron, dar žinomai kaip Evita.\r\n\r\n20 a. pradžioje Rosarijuje įsikūrė pirmieji lietuviai. 1907 įkurta Krivių krivaičio draugija (nuo 1912 Aušros žvaigždė), 1926 – Lietuvių darbininkų apšvietos draugijos Pietų Amerikoje skyrius, 1927 – Dailės meno būrelis (1934 pertvarkytas į Lietuvių liaudies teatro sekciją, turėjo chorą Banga), 1934 – Lietuvos draugija, Šv. Kazimiero draugija (1950 pertvarkyta į Rosario lietuvių bendruomenę), 1947 – Lietuvių visuomeninis klubas. Daugiausia lietuvių į Rosarijų atvyko 1924–30. Iš pradžių nemažai jų dirbo skerdyklose ir fabrikuose, vėliau dalis tapo smulkiais pramonininkais ir prekybininkais. 1961 Rosarijuje gyveno apie 1000 lietuvių.\r\n\n1954 kunigo J. J. Jakaičio rūpesčiu įkurta Šv. Kazimiero parapija ir vienuolynas, 1964 pastatyta pradinė lietuvių mokykla República de Lituania. 1963 Rosario lietuvių bendruomenės rūpesčiu išleista knyga Lietuviai Argentinoje. 1967 bendruomenė dalyvavo Rosario centrinio pašto rūmuose surengtoje fotografijos parodoje. 1967 kunigo Juozo Margio iniciatyva įkurtas vaikų ansamblis Vabaliukai.\n\n\n\nBendruomenė siekia išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą, daug darbo atlieka savo jėgomis, kviečiasi pranešėjų ir meno sambūrių iš Buenos Airių ir Córdobos lietuvių kolonijų. Rosario veikia Lietuvos Respublikos garbės konsulatas Santa Fé provincijai.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rosario\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/rosario-lietuviu-bendruomene","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1961 m.","miestas":"Rosarijus","salis":"Argentina","lat_wgs":-32.99823,"lng_wgs":-60.62031,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuvos-gatve-rosarijuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"35956c87-b360-4ffd-a227-76e5aaa21d7c","_revision":"f555c1b2-035c-4652-8fe8-392b65a9fd3f","id":"ef97a81e6082dc0","pavadinimas":"Mežyričas","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Vytautas Didysis, Teodoras Ostrogiškis, Jonušas Ostrogiškis\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 14 a., 17 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Svarbi LDK bajorų ir kunigaikščių Ostrogiškių pilis ir vienuolynas\r\n\r\nOstrogo priemiestis Mežyričas (Межиріч, Mezhyrich) įsikūręs Svitenkos ir Vilijos upių santakoje, iš čia ir pavadinimas (išvertus reikštų - Tarpupis). Atkarpa nuo vietovės iki Ostrogo dėl apylinkių vaizdingumo iki šiol vadinama „Belmaž“ (nuo prancūzų belle image – gražus vaizdas).\r\n\r\nVietovė pirmą kartą paminėta 1396 m., kai Vytautas jos valdą dovanojo Ostrogiškių protėviui kunigaikščiui Teodorui Ostrogiškiui.\r\n\r\nMežyričas ypač sustiprėjo XVII a., kai po Liublino unijos priklausė Lenkijos Karalystei. 1605 m. miestas Jonušo Ostrogiškio pastangomis gavo Magdeburgo teises, buvo pastatyta rotušė, pirtis ir prekybos halės.\r\n\r\nJonušas Ostrogiškis 1606-1612 m. fundavo pranciškonų vienuolyną, kuris įsikūrė nuo XV a. vidurio Mežyriče buvusioje mūrinėje pilyje ir Švč. Trejybės cerkvėje. Vertingiausia cerkvės interjere - stebuklingasis Mežyričo Dievo Motinos atvaizdas, kurį Ostrogiškiai gabendavosi kartu su savimi į karo žygius. Pilies aptvaro kampuose buvo pastatyti keturi apvalaus plano triaukščiai renesansiniai gynybiniai bokštai, visuose trijuose bokštų aukštuose įrengtos šaudymo angos. Lemtingi Mežyričui buvo 1648 m., kuomet jį sugriovė Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai. Vienuolyno pastatai vėliau buvo atstatyti. Šv. Trejybės cerkvė, buvusi gotikinė, kelis kartus stipriai rekonstruota, XIX a. pabaigoje įgijo neobizantinei architektūrai būdingus bruožus. Dabar šis stačiatikių sakralinis ansamblis yra vienas vertingiausių Vakarų Ukrainos architektūros paminklų.\r\n\r\nMežyriče taip pat yra išlikę XVII a. gynybinės sistemos fragmentas – Zaslavlio vartai ir specifinis statinys - galingas pečius laukuose – skirtas vienuolyno-pilies apsaugininkams sušilti šaltu metų laiku.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/ostrogiskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XIV-XVII a.","miestas":"Mežyričas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.30783,"lng_wgs":26.48926,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mezyricas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d396ceb7-f4ab-4a4d-a99e-85cf42f41004","_revision":"3227e9b4-2e38-40a9-879d-f56f85c8ac14","id":"f0074c797fe4e7c","pavadinimas":"Geldapės bažnyčia","aprasymas":"Lauko akmenų tinkuota vienabokštė bažnyčia pastatyta 1567 m. ar keleriais metais vėliau. Ji 1623, 1627, 1668, 1706, 1719 m. ir vėliau perstatinėta, gražinta. 1860 m. išmūryti storasieniai, aukštu bokštu gotikos stiliaus maldos namai, išlikę iki mūsų dienų.\r\n\r\nPer 1709–1711 m. maro epidemiją išmirė Geldapės parapijai priklausantys Dombrovkos, Tomalaukių, Prosnitos sodžių gyventojai - Sumonų kaime iš 266 liko gyvi tik po vieną vyrą, moterį ir vaiką. Per vokiškąją kolonizaciją čia apsigyveno daug ateivių.\r\n\r\nNuo 1787 m. Geldapėje dirbo lietuviško giesmyno parengėjas Karolis Gotardas Keberis, 1811–1822 m. – Martyno Liudviko Rėzos vienas svarbiausių padėjėjų rengiant 1816 m. lietuvišką Biblijos laidą Johannas Gottfriedas Jordanas. Lietuvių kalba pamaldos laikytos nuo Geldapės parapijos įkūrimo pradžios, bet, lietuvių skaičiui sumažėjus, jų atsisakyta apie 1878 m.\r\n\r\n \r\n\r\nJuška Albertas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/geldapes-parapija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XVI-XIX a.","miestas":"Geldapė","salis":"Lenkija","lat_wgs":54.3096,"lng_wgs":22.30353,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Gotfrydas Jordanas (1753–1822); Karolis Gotardas Keberis (Karl Gotthard Keber) (1756–1835)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/geldapes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e3c568af-f4a8-4fa0-8118-ab992bda18b0","_revision":"275d2b14-376d-426d-a9ae-80ac5c5ef676","id":"f0332f387e061e9","pavadinimas":"Klarks Samito Dievo Apvaizdos tautinės parapijos kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Klarks Samitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.49037,"lng_wgs":-75.69051,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/klarks-samito-dievo-apvaizdos-tautines-parapijos-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4c3c35af-2f32-459f-af76-d786a6d32eac","_revision":"a33493dd-d17b-4512-bdd7-9e0ac71751c6","id":"f0402cb07e6fa0d","pavadinimas":"Dunilovas","aprasymas":"Dunilovas pirmą kartą paminėtas 1473 m. Iki XVI a. vidurio jis priklausė kunigaikščiams Alšėniškiams. 1551 m. vyskupas Paulius Alšėniškis šias žemes testamentu užrašė valdovui Žygimantui Augustui, o šis — 1567 m. jas dovanojo Mikalojui Kristupui Radvilai. Vėliau Dunilovą valdė Dolmat—Isaikovskiai ir kitos giminės.\r\n\r\nParapinė bažnyčia pastatyta 1624 m. Kiek vėliau, 1683 m. Elžbieta Isaikovskytė čia įkurdino dominikonų vienuolius, kuriems 1683 m. pastatė dar vieną medinę bažnyčią bei vienuolyną. Bažnyčiai padovanotas Vilniaus vyskupo Mikalojaus Stepono Paco iš Florencijos parvežtas Loreto Dievo Motinos paveikslas, greitai ėmęs garsėti malonėmis.\r\n\r\n1769—1773 m. pastatyta mūrinė, išraiškingo vėlyvojo baroko silueto, Švč. Trejybės bažnyčia. Caro valdžiai vienuolyną uždarius, 1866 m. ji paversta cerkve ir katalikams grąžinta tik 1919 m. Sovietmečiu, 1949 m. šventovė uždaryta antrą kartą ir paversta sandėliu. Tikintiesiems grąžinta 1989 m. Senasis stebuklingasis paveikslas joje neišliko, dabar altoriuje — XIX a. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, taip pat garsėjantis malonėmis\r\n\r\n \r\n\r\nKlajumienė, Dalia, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1473 m.","miestas":"Dunilovas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":55.07624,"lng_wgs":27.23474,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Žygimantas Augustas (1520–1572); Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Alšėniškiai; Povilas (Paulius) Alšėniškis (apie 1490–1555); Elžbieta Isaikovskytė; Mikalojus Steponas Pacas (apie 1623–1684)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/dunilovas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"065ab878-5625-450a-88cf-684edb0a2013","_revision":"d9f528f1-a861-4919-b548-301d13422433","id":"f0659400be77689","pavadinimas":"Zamoscės Šv. Barboros bažnyčia","aprasymas":"Spėjama, kad šiuo metu Zamoscėje veikianti katalikų Šv. Barboros bažnyčia buvo pastatyta evangelikams reformatams, kurios XVII a. pirmoje pusėje rėmė Slucko kunigaikštystės savininkai Jonušas ir Boguslavas Radvilos. Šventovės architektūra turi bendrumų su kitomis XVII a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų bažnyčiomis. Architektūra archaiška: pastatas kompaktiškas, jo išraiška paprasta, rūsti. Duris rėmina arka su masyvių akmenų (rustų) apvadu. Sienos storos, skaidytos su giliomis arkinėmis langų angomis. Virš presbiterijos išliko cilindrinis skliautas, dekoruotas rombiniu stiuko ornamentu. Jis primena vėlyvosios gotikos nerviūrinius skliautus.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII a. I p.","miestas":"Zamoscė","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.98897,"lng_wgs":28.43364,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Boguslavas Radvila (1620–1669); Jonušas Radvila (1612–1655)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zamosces-sv-barboros-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0dc805b5-89c7-4bd3-9151-916268a1e802","_revision":"1d4de945-e1a9-4532-9526-2b2a37a74589","id":"f06924df5d3fee6","pavadinimas":"Beno Šano kūriniai","aprasymas":"Žinomas JAV tapytojas, grafikas ir fotografas gimė 1898 rugsėjo 12 d. Kaune, staliaus Joshua Hessel ir Gittel (Lieberman) Shan šeimoje. 1906 m. šeima emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke, Brukline.\r\n\r\n1913–1917 m. dirbo pameistriu litografijos dirbtuvėje. 1916 m. studijavo meną Niujorko koledže, 1919 m. – studijavo biologiją Niujorko universitete. 1921 –1922 m. studijuoja Niujorko nacionalinėje dizaino akademijoje.\r\n\r\n1924 m. Benas Šanas susituokė su Tillie Goldstein (1897–1951).\r\n\r\n1924–1925 m. ir 1927–1929 m. keliavo po Šiaurės Afriką bei Europą.\r\n\r\n1930 m. įvyko pirmoji personalinė paroda Edith Halpert's miesto galerijoje (angl. Edith Halpert's Downtown Gallery) Niujorke.\r\n\r\n1933 m. pradėjo domėtis sienų tapyba; buvo Diego Riveros (1886–1957) asistentas kuriant freską Rockefellerio centrui Niujorke.\r\n\r\n1935 m. susituokė su foto žurnaliste Bernarda Bryson Shahn (1903–2004).\r\n\r\n1947 m. retrospektyva Modernaus meno muziejuje (MOMA) Niujorke, 1962 m. – „Ben Shahn“ Palais de Beaux Art Briuselyje, Nacionalinėje modernaus ir šiuolaikinio meno galerijoje Romoje, Albertina muziejuje Vienoje.\r\n\r\nAugantį menininko pripažinimą liudijo taip pat ir tai kad svarbiausi JAV muziejai įsigijo jo kūrinių ir kad jam buvo suteikti Princetono ir Harvardo universitetų garbės daktaro vardai, jis išrinktas nariu į Amerikos meno ir mokslo akademiją, Nacionalinį meno ir literatūros institutą, Florencijos meno akademiją.\r\n\r\nBen Šanas atstovavo šaliai ir svarbiausiose parodose Europoje. 1954 m. jis reprezentavo JAV šalies paviljone Venecijos bienalėje ir Dokumenta Kaselyje (1959, 1964, 1977).\r\n\r\n1969 m. kovo 14 d. Ben Šanas mirė Niujorke.\r\n\r\nPo menininko mirties buvo surengta eilė retrospektyvinių parodų svarbiuose JAV muziejuose, tarp jų: 1969 m. “Ben Shahn: A Retrospective Exhibition” (Ben Shahn. Retrospektyva) Naujojo Džersio valstijos muziejuje ir „The Collected Prints of Ben Shahn“ (Ben Shahn. Rinktinė lakštinė grafika) Filadelfijos meno muziejuje, Pensilvanija.\r\n\r\n2000–2001 m. paroda “Ben Shahn's New York: The Photography of Modern Times” (Ben Shahn‘s New York: Modernaus laiko fotografija) Harvardo meno muziejaus padalinyje – Fogg muziejuje, Masačusetse.\r\n\r\nVienas žymiausių amerikiečių menininkų realistų Benas Šanas savo kūryba siekė inspiruoti politinius ir socialinius pokyčius.\r\n\r\n1931–1932 m. nutapęs 26 guašų ir dviejų didesnio formato drobių ciklą „Sacco ir Vanzetti kančia“ Benas Šanas sulaukė publikos kaip ir kritikų pripažinimo. Daugelio amžininkų akyse šie italų emigrantai darbininkai neteisingai apkaltinti ir nuteisti myriop tapo kankiniais.\r\n\r\nPaveiksle „Sacco ir Vancetti kančia“ (saugomam Whitney Amerikos meno muziejuje Niujorke) teismo rūmų fone prie atvirų karstų su nuteistųjų kūnais stovi teisėtvarkos atstovai. Amerikiečių meno istorikė Annelise K. Madsen rašo: „Taupia ir tuo pačiu metu ekspresyvia kalba Šanas ramų Sacco ir Vancetti orumą prieš pastato persirengusių teisėjų autoritetui, aukštoms skrybėlėms, akademiniam įmantrumui, su kuriais vykdomas teisingumas. Plokšti spalvų plotai, kaligrafiškos linijos bei išdidintos atskiros formos kompozicijai suteikia tiesioginį ir politinį krūvį.“ Menininko satyrinės vizijos poveikį dar labiau sustiprina tai, kad pasakojama polemiška neseniai įvykusi istorija.\r\n\r\nTaip ir gausiuose kituose socialiai kritiškuose tapybos paveiksluose ir grafikos kūriniuose menininkas realistinę plastinę kalbą derins su alegorijomis, dažnai pasitelkdamas ir tekstinius elementus. Kaip išeities taškas daugeliui šių kūrinių Ben Šanui pasitarnauja jo paties darytos fotografijos.\r\n\r\nMeno istorikas Wieland Schmied (1929–2014) apibūdina Ben Šaną kaip „Vienintelį genialų socialinio realizmo atstovą Amerikoje“: Šanas tapo <...> žmones, dulkes, purvą, atsitiktinius kasdienybės dalykus, viską nuo labiausiai nutolęs nuo bet kokio stilizavimo, dizaino, taip vadinamos „gražios formos“. Šano pasaulyje niekas nefunkcionuoja. Jo žmonės – kenčiančios, nelaimingos teisingumo sistemos aukos, jie slampinėjantys bedarbiai, klibinkščiuojantys su ramentais, atsiduodantys pigioms pramogoms... Šanas yra amerikietiška Grosz‘o Berlyno metų paralelė. Tik jo paveikslus mažiau persmelkia kartėlis nei vokiečio. Jie ne tiek kaltintojo kreipimasis kiek užuojautos liudijimai.“\r\n\r\nDidžiosios depresijos metais Ben Šanas aktyviai dalyvavo ir federalinės valdžios visuomeninių pastatų programose. Jis kūrė freskas bei didelio formato tapybos kūrinių grupes visuomeniniams pastatams ir agitacinius plakatus. 1937–1938 jis nutapė didelę freską visuomeniniam federaliniam gyvenamųjų namų statybos pastatui Niu Džersyje Ruzvelto mieste ir (1938 –1939) trylika didelio formato paveikslų Bronkso centriniam paštui.\r\n\r\nBen Šanas – JAV meno istorijoje svarbus ne tik kaip tapytojas, grafikas, bet ir kaip fotografijos menininkas.\r\n\r\n1929–1930 m.  dirbtuvę jis nuomojosi kartu su draugu Walkeriu Evansu (Walker Evans, 1903–1975) – vienu garsiausių to meto amerikiečių fotografų. Šis ir paskatino tapytoją susidomėti fotografija. Ben Šanas ankstyvuoju periodu išgarsėjo žanrinėmis scenomis iš Niujorko gatvių. Jis išnaudojo portatyvinės 35 mm Leica kameros suteikiamą galimybę fotografuoti spontaniškai, fotografuojamiesiems nepastebint. Čia kaip ir sekančiam etape fotografas dėmesį sutelkia į pažeidžiamiausius socialinius sluoksnius.\r\n\r\nPrezidentui Ruzveltui Franklinui (1882–1945) įkūrus informacijos ir pagalbos organizacijos programą talentingų fotografų grupė buvo siunčiama dokumentuoti tragiškas ekonominės depresijos pasėkmes. Nuo 1935 metų taip atsirado 270 000 nuotraukų trisdešimtųjų metų skurdo panoramos archyvas atskleidžiantis politinių, moralinių ir ekonominių reformų būtinybę. Nuo pat pradžių šiame projekte rekomenduotas Walkerio Evanso dalyvavo ir Ben Šanas. Jis kartu su Walkeriu Evansu ir Dorothea Lange (1895–1965) vyko į Pietų valstijas ir sukūrė ten sukrečiančius darbininkų ir fermerių darbo ir gyvenimo socialinių sąlygų dokumentinius vaizdus.\r\n\r\nBen Šano kūriniai saugomi visoje eilėje svarbių JAV muziejų: Moderniojo meno muziejus (Museum of Modern Art, MoMA), Whitney Amerikos meno muziejus (Whitney Museum of American Art), Žydų muziejus (Jewish Museum) visi Niujorke, Filadelfijos meno muziejus (Philadelphia Museum of Art), Harvardo meno muziejus (Harvard Art Museum) ir Nacionalinis Tiseno-Bornemisos muziejus (Thyssen-Bornemisza National Museum) Madride, Vatikano muziejus (it. Musei Vaticani) Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė\r\n\r\nNiujorko MoMA muziejuje saugomi Beno Šano kūriniai: https:\/\/www.moma.org\/artists\/5366","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Fotografijos, kino juostos ir jų negatyvai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Niujorkas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.76129,"lng_wgs":-73.97747,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/beno-sano-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bde0b2be-c490-4c9c-8841-044e5b50e8f9","_revision":"7eece5f1-b05c-4c54-b565-d9c9067b1dfb","id":"f0699c57b714ab2","pavadinimas":"Detroito Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Parapijos istorija prasidėjo 1908 metais, kai energingas kunigas Kazimieras Valaitis (1864–1941) ir Šv. Jurgio lietuvių draugija pastatė medinę bažnyčią ties Vestminsterio ir Cardoni gatvių sankryža, vietoje, kuri dabar laikoma Detroito vidine miesto dalimi. Ji buvo pavadinta Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Labai greitai parapijiečių skaičius išaugo, todėl 1917 m. toje pačioje vietoje parapija pastatė naują, mūrinę Šv. Jurgio bažnyčią. Parapija tapo daugelio Detroito lietuvių bendruomenės organizacijų ir veiklų centru. Įdomu pastebėti, kad net ir tais laikais, daug metų prieš Vatikano II Susirinkimą, parapija turėjo stiprius komitetus, aktyviai dalyvaujančius statyboje, lėšų rinkime ir bendrame valdyme. Parapija turėjo etninės parapijos statusą, suteikiantį tam tikras teises, kurios nebuvo suteikiamos teritorinėms parapijoms.\nNuo 1940-ųjų vidurio šios Detroito dalies demografija sparčiai keitėsi, o lietuvių parapijiečiai ėmė keltis į naujesnes miesto dalis ir priemiesčius. 1948 m. parapija gavo vyskupijos leidimą ir 1949 m. pastatė naują bažnyčią Šeferio ir Grand River gatvių sankryžoje Detroite. Kadangi pirmoji Šv. Jurgio bažnyčia vis dar veikė vietos bendruomenėje, naujajai teko rinkti kitokį pavadinimą. Taigi parapijiečiai pasirinko pavadinimą Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia. 1966 m. vasarį Šv. Jurgio bažnyčia buvo nugriauta, kad atsirastų vietos „Chrysler Freeway“ greitkeliui. Kitais metais Dievo Apvaizdos lietuvių parapija buvo informuota, kad jų bažnyčia taip pat bus nugriauta, kad atsirastų vietos „Jeffries Freeway“ greitkeliui. Parapija pasirinko persikelti, o ne išblaškyti savo narius. Arkivyskupija siekė perkelti parapiją į savo pasirinktą vietą, kartu ketindama pakeisti jos ilgalaikį etninės parapijos statusą į teritorinės parapijos statusą. 1968 m. gruodį vyskupas Thomas Gumbleton susitiko su maždaug 300 parapijiečių ir po ilgų diskusijų sutiko, kad Dievo Apvaizdos lietuvių parapija išlaikys etninės parapijos statusą, o jos nariai – lietuviai – privalės ją patys finansiškai išlaikyti. Esmė buvo tokia: ją turite – patys išlaikote, jokių lėšų ar narių verbavimo iš aplinkinių teritorinių parapijų. Buvo suformuoti lėšų rinkimo, statybos ir narystės komitetai, kad tai įvyktų.\nNaujajai bažnyčiai vieta buvo parinkta ties 9 Mile Road ir Beech Daly sankryža. Esama Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo nugriauta 1970 m. lapkritį, o parapijiečiai sekmadieniais rinkosi lietuviškoms mišios maloningojoje Šv. Beatričės bažnyčioje Sautfylde. Po daugybės vargų ir iššūkių, naujo pastatų komplekso – klebonijos, bažnyčios ir kultūros centro – statyba prasidėjo 1972 m. rugpjūtį. Naujasis kompleksas pašventintas 1973 m. rugsėjo 8 d. Tai buvo tiesioginis nenuilstamo darbo ir atsidavimo rezultatas, kurį pasiekė vadinamieji „pagrindiniai varikliai“ (prime movers): Tony Dainius, Ralph ir Ann Valatka, Frank Zager, Joe Chaps, Algis Rugienius, Jonas Urbonas, Dr. V. Majauskas, Dr. A. Damusis, taip pat daugybė komitetų narių ir dosnių rėmėjų.\nNors Arkivyskupija realistiškai prognozavo parapijos išnykimą per 20–25 metus (33 iš 36 lenkų etninių parapijų iširo), Dievo Apvaizdos lietuvių parapija iki šiol išlieka gyvybinga bendruomene. Ši sėkmė didžia dalimi priklauso nuo kompetentingų ir stiprių parapijos komitetų (vėliau – parapijos tarybų). Šiandien parapija yra namai šioms organizacijoms: Lietuvių dukterys, Detroito lietuvių–amerikiečių bendruomenė (Inc.), Lietuvių skautai, Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Ateitis“, Lietuvių mokykla „Žiburys“, sporto klubas „Kovas“, Lietuvių tautinių šokių ansamblis „Šaltinis“ ir „Šauliai“. Nors senųjų parapijiečių gretos neišvengiamai mažėja, juos pamažu keičia nauji imigrantai iš Lietuvos. Parapija yra gyva ir klesti.\nDivine Providence Lithuanian Church. Join Our Parish. Prieiga per internetą: https:\/\/divineprovidencechurch.com\/join-our-parish\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1973 m.","miestas":"Detroitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.4571,"lng_wgs":-83.2941,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/detroito-dievo-apvaizdos-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f504c307-48a6-4856-a7d9-96121c0a9134","_revision":"84e85613-5334-4913-826b-076e213edf0b","id":"f09ebd33eb92642","pavadinimas":"Peresopnitsos evangelija","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Anastasija Alšėniškė, Ana Zaslavska, Jonas Fiodorovičius Čartoriskis\nSusiję laikotarpiai: 16 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Evangelija susijusi su LDK didikų giminėmis Alšėniškiais, Zaslavskiais, Čartoriskiais.\r\n\r\nPeresopnitsos evangelija - tai XVI a. rankraštis, seniausiais evangelijos tekstas rusėnų kalba, kurią ukrainiečiai laiko senąja ukrainiečių kalba. Renesansinį rankraštį sudaro 482 ornamentuoti puslapiai, keturios evangelijos ir evangelistų piešiniai. Rankraštį Peresopnitsos vienuolyne per penkis metus (1556–1561 m.) iliustravo Michailas Vasiljevičius ir nežinomas raštininkas vadovaujamas vertimą paruošusio archimandrito Grigaliaus. Iki šios evangelijos pasirodymo, evangelijos buvo rašomos bažnytine slavų kalba. Rusėnų kalba šiame regione buvo kasdieninė ir visuomenei suprantamesnė, todėl religinių tekstų rengimas \"liaudies kalba\", neabejotinai buvo veikiamas XVI a. protestantų idėjų.\r\n\r\nPeresopnitsos evangelija yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste - ji sukurta LDK priklausiusiose žemėse, o ją fundavo LDK didikų giminės.\r\n\r\nRankraštis pradėtas ruošti 1556 m. Iziaslave, dabartinėje Chmelnyckio srityje, o baigtas Peresopnitsoje, dabartinėje Rivnės srityje. Iki Liublino unijos 1569 m. šios žemės priklausė LDK. Rankraštį fundavo Anastasija Zaslavska (1510-1561) ir jos dukra Ana su vyru Jonu. \nAnastasija Zaslavska, iki vedybų Anastasija Alšėniškė - Jurgio Alšėniškio (m.1536) duktė. Alšėniškiai, XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių kunigaikščių giminė, priėmusi stačiatikių tikėjimą. Anastasija Alšėniškytė apie 1529 m. ištekėjo už Kuzmos Ivanovičiaus Zaslavskio (m.1556). Zaslavskiai - XV–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminė, Ostrogiškių atšaka, nuo 1450 m. valdžiusi Zaslavą (dabar Iziaslavas, Voluinėje).\r\n\r\nAnastasijos dukra Ana (m. 1590) ištekėjo už Jono Fiodorovičiaus Čartoriskio (1518–1567 m.). Čartoriskiai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė, kildinusi save iš Gediminaičių.\n\n\nXVII a. Peresopnitsos evangeliją Ukrainos etmonas Ivanas Mazepa padovanojo Perejaslavo cerkvei, kurioje rankraštis buvo naudojamas pamaldose. Per karus evangelija buvo išvežta į Rusiją, vėliau laikyta Kijevo Pečiorų lauroje kur buvo atsitiktinai surasta XX a. Iš čia rankraštis perduotas Nacionalinei Ukrainos bibliotekai, kur yra saugomas iki šiol.\nPeresopnitsos evangelija buvo pirmasis bandymas normalizuoti rašytinę rusėnų kalbą. Ne visos kaimyninės tautos taip greitai išsivertė evangelijas į šnekamąsias kalbas. Pavyzdžiui evangelijos rusų kalba pasirodė tik XIX a.\nŠio rankraščio svarbą įrodo tai, kad nuo 1991 m. Ukrainos prezidentai ant Peresopnitsos evangelijos priima priesaiką.\n\r\n \r\n\r\nPeresopnitsos evangelijos fundatorei Anastasijai Alšėniškei Dubrovycioje yra pastatytas paminklas. Čia taip pat stovi paminklas ir kitai XVI a. Alšėniškių giminės atstovei, Stačiatikių bažnyčios šventąjai Julijonai Alšėniškei. Daugiau: Dubrovycia\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.bbc.com\/ukrainian\/blogs-russian-46155421\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/alsenu-kunigaiksciai\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/zaslavskiai-1\/\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1556–1561 m.","miestas":"Kijevas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.40412,"lng_wgs":30.51852,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/peresopnitsos-evangelija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b657c8ac-a3bc-41ed-8fa9-c09aee243adf","_revision":"6385e7cd-b804-455f-94ca-897500343968","id":"f13137cabffd9bc","pavadinimas":"Alšėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir vienuolynas","aprasymas":"Bažnyčią ir vienuolyną fundavo LDK pakancleris Povilas Steponas Sapiega, 1618 m. bažnyčia iškilmingai pašventinta, perstatyta 1774 m. vėlyvojo baroko stiliumi. Bažnyčia - bazilikinis stačiakampio plano su pusapvale apside, bebokščiu fasadu pastatas. Prie bažnyčios iš pietvakarinės pusės prišlieti vienuolyno korpusai sudarė uždarą kiemą. XIX a. pr. priešais bažnyčią pastatyti klasicizmo stiliaus vartai-varpinė. Bažnyčioje išlikęs vertingas XVIII a. vidurio interjeras, ypač iliuzine tapyba atliktas centrinis altorius (apie 1790 m., vaizduojama scena – Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų; altorius-freska restauruota 2006-2007 m. lenkų restauratorių).\r\n\r\nBažnyčioje specialiai įrengtoje koplyčioje buvo palaidotas fundatorius Povilas Steponas Sapiega ir trys jo žmonos. Iš šaltinių žinoma, kad antkapis kompozicija priminė Leono Sapiegos ir dviejų jo žmonų antkapį Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. XVIII a. bažnyčią rekonstruojant šis vertingas antkapinės renesanso skulptūros paminklas buvo išardytas, išliko tik epitafinės lentos su figūromis. Iki šiol bažnyčios šoninėje (dešiniojoje) navoje išlikusi XVIII a. freska – tapyta epitafija su kunigaikščių Sapiegų herbu, o antkapinės skulptūros išgabentos į Baltarusijos Mokslų akademijos Baltarusijos senosios kultūros muziejų Minske.\r\n\r\nXX a. 5 dešimtmetyje bažnyčia uždaryta, įsteigtos dirbtuvės; 1990 m. grąžinta tikintiesiems.\r\n\r\nPrie bažnyčios veikęs pranciškonų vienuolynas uždarytas 1832 m., dalis pastatų sugriauta, o likusiuose įkurtos kareivinės. Po II Pasaulinio karo čia buvo sandėlis, vaikų namai ir mokykla internatas. Architektūrinis ansamblis kaip tik tuomet labiausiai ir nukentėjo. Dabar dalis vienuolyno pastatų grąžinta pranciškonams, likusioje dalyje veikia Valstybinio Baltarusijos meno muziejaus filialas.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1618 m.","miestas":"Galšia (Alšėnai)","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.25687,"lng_wgs":26.00977,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Povilas Steponas Sapiega (1565–1635)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/alsenu-sv-jono-krikstytojo-baznycia-ir-vienuolynas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"edc21532-5360-449f-abdd-503de847fb26","_revision":"dd4601da-e92c-46f7-a04c-f8a95906eebe","id":"f1740133c023d16","pavadinimas":"Povilo Puzino paveikslų kolekcija","aprasymas":"Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje saugomi Povilo Puzino paveikslai: „Snikės smuklė“ (1932 m.), „Peizažas“ (1929 m.), „Bulvių kasėja“ (1943 m.), „Medžiai ir bičių avilys“, „Sodyboje“ (1932 m.), „Tinklas“ (1943 m.), „Pavakarė“.\r\n\r\nPovilas Puzinas (1907 m. Rygoje - 1967 m. Niujorke) - lietuvių tapytojas. 1921–22 m. mokėsi Rygos kultūros skleidimo draugijos piešimo mokykloje, lankė K. Miesnieko, L. Liberto, U. Skulmės piešimo pamokas. 1932 m. baigė Latvijos dailės akademiją (V. Purvīčio peizažo studiją). Nuo 1937 m. gyveno Lietuvoje. Dėstė piešimą Panevėžio berniukų gimnazijoje, Kauno taikomosios dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. 1961 m. Niujorke įsteigė privačią dailės studiją ir jai vadovavo.\r\n\n1938–41 m. Panevėžio katedros šoninėms navoms nutapė 8 didelio formato paveikslus Šventojo Rašto tematika, freskomis ištapė lubas. Nutapė religinių paveikslų Panevėžio marijonų noviciato koplyčiai ir Smilgių bažnyčiai. Mėgo studijuoti gamtą. Sukūrė peizažų (vienas mėgstamiausių dailininko žanrų): Pilka diena (1932), Į bažnyčią (1938), Šienapjūtė (1939). Vyrauja santūrus koloritas, pagyvintas figūrų ar bažnyčių bokštų dėmėmis. Dažniausiai balta, juoda ir ruda spalvomis perteikė gamtos įvairų apšvietimą, lyrinę nuotaiką, subtilią šiltų ir šaltų spalvų dermę. Nutapė natiurmortų, portretų, juose vaizdavo paprastus arba gyvenimo nuskriaustus žmones – žvejus, tremtinius, gatvės muzikantus (Pabėgėlė 1950, Motina ir vaikas, Dvidešimtojo amžiaus madona, abu 1951 m.). Jungtinėse Amerikos Valstijose nutapė apleistų pajūrio barakų, lūšnynų kvartalų vaizdų (Skalbimo diena Harleme, Užmiršta gatvė, Charlie’o namas, visi 1956 m.).\n\n\nJAV pelnė įvairių apdovanojimų. Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.\n\r\n \r\n\r\nPakštas Balys, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/povilas-puzinas\nLietuvos Respublikos ambasados Latvijoje informacija","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1929-1943 m.","miestas":"Ryga","salis":"Latvija","lat_wgs":56.95571,"lng_wgs":24.11289,"autoriai":"Povilas Puzinas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/povilo-puzino-paveikslu-kolekcija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c100c5f4-4d4e-4dc9-bd1b-566bfd3541f4","_revision":"a4fa87d8-23bb-410a-934a-7a8721dfaf8a","id":"f20f642c1a58b40","pavadinimas":"Orša","aprasymas":"Prie Dniepro įsikūrusi Orša pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1067 m. Iš pradžių priklausė Polocko ir Vitebsko kunigaikštystėms, XIV a. pirmoje pusėje prijungta prie Lietuvos ir tapo svarbiu rytinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio miestu.\r\n\r\nNuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio Oršoje, Dniepro ir Orščicos upių santakoje, stovėjo mūrinė pilis. Prie Oršos 1514 m. įvyko Konstantino Ostogiškio vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalingas mūšis su Maskva – vienas didžiausių Lietuvos karybos istorijoje.\r\n\r\nXVI a. viduryje Orša tapo pavieto centru, miesto savivaldos teises gavo 1620 m. XVII a. čia buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų leidybos ir puošybos bei dailiųjų amatų centrų. Po Abiejų Tautų Respublikos pirmojo padalijimo miestas prijungtas prie Rusijos.\r\n\r\nXVII–XVIII a. Oršoje buvo nemažai krikščionių šventovių ir vienuolynų. Be soboro ir kelių stačiatikių cerkvių, čia buvo įsikūrę bernardinų, pranciškonų, dominikonų, jėzuitų, trinitorių, misionierių, marijavičių, taip pat bazilijonų ir bazilijonių vienuolynai su bažnyčiomis.\r\n\r\n \r\n\r\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1514 m.","miestas":"Orša","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.51273,"lng_wgs":30.42466,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/orsa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"084aa53f-57d4-49f2-94ee-0eac658e2fbb","_revision":"567c9e18-490d-4e1c-b17b-d89b6e2e2bc0","id":"f228c16aa7ed224","pavadinimas":"Atolo Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Atolo Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos istorija glaudžiai susijusi su Lietuvos imigrantų bendruomene, kuri XX a. pradžioje aktyviai siekė turėti savo atskirą maldos vietą ir kunigą. Jau apie 1906 m. vietos lietuviai, kuriems buvo sunku bendrauti angliškai, kreipėsi į Springfildo vyskupą Thomas D. Beaven, prašydami leidimo įkurti savą parapiją. Po daugybės pastangų ir sunkumų, įskaitant tragediją – kunigas Juozas Montvila, atvykstantis įkurti parapijos, žuvo nuskendus „Titanikui“ , 1912 metais – parapija pagaliau buvo oficialiai įkurta.\nPirmasis parapijos klebonas tapo kunigas Pranciškus Meškauskas, atvykęs 1913 m. Iš pradžių Mišios buvo aukojamos Our Lady of Vilna (Vilniaus Dievo Motinos) salėje Jones gatvėje, kol ji nebuvo apgadinta gaisro 1918 m. Naujosios bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1920 m. ir ji buvo pašventinta 1921 m. spalio 23 d. Naujoji bažnyčia buvo pavadinta Šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu, pagerbiant kunigo P. Meškausko globėją. Bažnyčia buvo pastatyta parapijiečių, kurie kas mėnesį taupė lėšas jos statybai, dėka. Be lietuvių, prie Šv. Pranciškaus bendruomenės vėliau prisijungė ir kitų tautybių asmenys, įskaitant ukrainiečius, lenkus, vokiečius, prancūzus-kanadiečius, airius, filipiniečius ir ispanakalbius. 2013 m. parapija iškilmingai paminėjo savo 100-ąsias metines.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Atolas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.59304,"lng_wgs":-72.23723,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atolo-sv-pranciskaus-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"43ca7c83-f670-425d-84ed-e33c72c2024b","_revision":"5952244d-0aa8-4149-9042-d69327d03e21","id":"f2819de9ee76294","pavadinimas":"Kunigaikščių Čartoryskių gotikiniai vartai-bokštas Lucke","aprasymas":"Susiję laikotarpiai: 15 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vienintelis išlikęs Lucko Žemutinės pilies bokštas, pavadintas garsios LDK giminės Čartoriskių vardu\r\n\r\nLucko Žemutinę pilį sudarė aptvaras su keturiais mūriniais ir keturiais mediniais bokštais. Vienintelis iki šių dienų išlikęs šios gynybinės sistemos elementas - XV a. statyti kunigaikščių Čartoriskių gotikiniai vartai-bokštas. Vartai kelis kartus perstatyti, šalia jų išlikę gynybinės sienos likučiai.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/cartoriskiai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Luckas","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.73746,"lng_wgs":25.32068,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kunigaiksciu-cartoryskiu-gotikiniai-vartai-bokstas-lucke"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"4ebc824b-18ef-473a-9338-1884bff2569d","_revision":"31b7c1cd-9580-4f10-8b25-3d48d34a78ce","id":"f28fe1896fee363","pavadinimas":"Frakvilio Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Frakvilis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.78311,"lng_wgs":-76.2506,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/frakvilio-apreiskimo-mergelei-marijai-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"aa4d3a5a-3831-4f74-b991-57a7b8e2757d","_revision":"16991953-b80a-4e32-9684-4e7c574f05d3","id":"f30c4042373881d","pavadinimas":"Eugenijaus Mindaugo Budrio (1925-2007) kūriniai Visbio sveikatos centre","aprasymas":"Eugenijus (Eugen) Mindaugas Budrys gimė 1925 m. vasario 16 d. Liepynų kaime Marijampolės apskrityje. Lietuvių tapytojas, grafikas, monumentalių projektų kūrėjas, gyvenęs Švedijoje. Menininkas mirė 2007 m. balandžio 6 d. Lau vietovėje, Gotlande.\r\n\r\nE. M. Budrys buvo vyriausias sūnus agronomu-inspektoriumi dirbusio Igno Budrio ir teisininkės Birutės Tauskaitės šeimoje. Be jo šeimoje augo sesuo ir brolis. E. M. Budrys pabaigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, meno pagrindų mokėsi pas profesionaliosios keramikos pradininką Lietuvoje Vytautą Vitalį Brazdžių (1897–1969). Karo metais Budrių šeima itin nukentėjo: 1943 m. gestapas areštavo menininko tėvą Igną, įkalino jį Tilžės kalėjime, vėliau – žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Motina Birutė buvo ištremta į Sibirą. Antrojo pasaulinio karo metais E. M. Budrys buvo karo mokyklos kursantas, tarnavo gen. Povilo Plechavičiaus vietinėje rinktinėje. 1944 m. SS dalinių iš Tauragės prievarta paimtas į statybos batalioną Vokietijoje. Ten tvarkė subombarduotų fabrikų griuvėsius, maskavo aviacijos ir pabūklų dislokacijos vietas miškingose teritorijose. Vėliau buvo perkeltas aerodromo statybos darbams į šiaurės Norvegiją. Tais pat metais rudenį kartu su bičiuliu, būsimuoju architektu Jonu Pajauju (1920–2000) pabėgo į Švediją. Apsistojo Värmlande, įsidarbino miško kirtėju, dirbo ūkyje sodininku.\r\n\r\nNuo 1945 m. E. M. Budrys apsigyveno Stokholme. BALF'o (Bendrasis Amerikos lietuvių fondas, JAV) jam paskirta stipendija suteikė galimybę studijuoti meną. 1945–1946 m. E. M. Budrys mokėsi tapybos privačioje Švedijos Karališkosios dailės akademijos profesoriaus Isaaco Grünewaldo (1889–1946) mokykloje. Pas modernizmo pionierių, žydų kilmės menininką ekspresionistą ir Henri Matisse studijos auklėtinį Paryžiuje E. M. Budrys susipažino įvairia menine raiška, dailės žanrais. Mokytojas vykdė valstybinius užsakymus, dirbo prie Karališkosios operos pastato interjero dekoro, kūrė scenovaizdžius, Antrojo pasaulinio karo metais darbavosi Rörstrando porceliano manufaktūroje. 1946–1948 m. E. M. Budrys mokėsi pas tapytoją Börje Hedlundą (1909–2005) Académie Libre Stokholme. Tuo pačiu metu lankė piešimą pas Académie Colarossi ir Henri Matisse studijos auklėtinį,  Naujojo daiktiškumo judėjimo atstovą prof. Arvidą Lorentzą Fougstedtą (1888–1949). 1953–1955 m. tęsė studijas pas I. Grünewaldo sūnų Iwàną Maüsche Grünewaldą (1911–1996). 1952–1956 m. gilino meno žinias keliaudamas po Skandinaviją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Italiją ir Prancūziją. Paryžiuje pažino ten įsikūrusius lietuvius menininkus: Vytautą Kasiulį, Žibuntą Mikšį. Didžiausią įspūdį jam paliko Antano Mončio darbai, Prano Gailiaus grafika, iš JAV menininkų vertino Alfonso Dargio kūrybą.\r\n\r\nŠeštojo dešimtmečio pradžioje susipažino su būsima žmona, tapytoja ir tekstilės dizainere Anna Elisabeth Strokirk (1930–1982), tik ką sugrįžusia po studijų Paryžiuje. Pora susituokė 1956 m. Menininkai kurį laiką gyveno  Bergslagene, šiaurės Svealande. Apsilankė Gotlande ir liko sužavėtas tenykščio uolėto peizažo, gotikinių bažnyčių. 1958–59 m. šeima su dviem dukrom Regina ir Katerina persikėlė į Fröjelį Gotlande, vėliau – į Lau bažnytkaimį, Ljurgan gyvenvietę, ten įsirengė studiją. E. M. Budrys dirbo mokytoju, vakarais dėstė tapybą vietiniame suaugusiųjų universitete, žmona taip pat mokė piešimo.\r\n\r\nE. M. Budrys priklausė Švedijos menininkų organizacijoms, nors iš esmės buvo vienišius individualistas (Konstnärernas Riksorganisation (KRO), Föreningen Gotländska Konstnärer (FGK), Svenska Konstnärs Föreningen (Konstnärshuset)). Švedijos dailininkų sąjungą jis kritikavo kaip socialistinę, kairuolišką, puoselėjančią vien realizmo kanoną. Aliejumi, akrilu nutapė peizažų, figūrinių scenų, interjerų, portretų, natiurmortų, abstrakčių kompozicijų, emalio technika dekoravo viešąsias erdves. Tikėtina, jog menininką bus įkvėpusi spontaniška JAV abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų kūryba ir XX a. 5–7 deš. Švedijoje dirbusių konkrečiojo meno atstovų (Olle Bonnier, Lage Lindell, Karl Axel Pehrson ir Lennart Rodhe) pastangos, meninio gesto emocionalumas. Kūrybinei raiškai būdingas ekspresyvumas, polinkis apibendrinti, susimbolinti ir fragmentuoti. Kompozicijose vyrauja spalvinės dėmės, kontrastingas intensyvus koloritas, skambių, žėrinčių spalvų akcentai, auksavimas. Vårdcentralen Korpen Visby Norr sveikatos centre įgyvendinta technologiškai sudėtinga įspūdingo dydžio E. M. Budrio dekoratyvinė kompozicija (190x475), kurią sudaro 10 stačiakampių dalių, yra atlikta emalio tapybos technika ant metalo lakštų. Menininkas pasitelkia skaistų raudoną foną ir jame komponuoja formas ir jų fragmentus, švytinčius sidabro ir aukso atspalviais. Kūrinys palieka monumentalaus abstrahuoto peizažo įspūdį.\r\n\r\nKiti E. M. Budrio sienų tapybos pavyzdžiai puošia viešas Stokholmo, Hemsö, Visby, Västeråso ir kitų Švedijos miestų visuomeninių pastatų interjerus: mokymo įstaigas, sveikatos centrus, bendrovių interjerus, kulto pastatus. Visuomeniniai užsakymai įgyvendinti Simhallen i Hemse, Suaugusiųjų švietimo centras (Väddö), Vakarų ligoninė (Västerås), lošimo bendrovės pastatas (Visby), Vestlund & Co (Spånga), AB Lisbeth Andersson (Visby), autobusų stotis (Visby), gaisrinės pastatas (Visby), Visbio ligoninė, o taip pat emaliu puošti dekoratyviniai akcentai ir kulto reikmenys Visbio katalikų Kristaus kūno (Kristi Lekamen) bažnyčioje, esančioje Drottensgatan ir Hansgatan gatvių sankryžoje (Švč. Sakramento saugyklos dekoras, kompozicija viš vargonų, konsekracijos kryžiai šventimams; https:\/\/katolskagotland.se\/om-oss\/). Minima Stokholmo restorane Pelikanas rodyta E. M. Budrio 1991 m. aliejumi tapyta kompozicija (https:\/\/www.lexikonettamanda.se\/show.php?aid=21691) ir kt.\r\n\r\nTaip pat kūrė ir litografijos technika, kartu su Pranu Lape, Vytautu Augustinu ir Vytautu Lipniūnu iliustravo Lietuvių draugijos Švedijoje literatūros, meno ir politikos periodinį žurnalą „Pragiedruliai“ (1946–1949).\r\n\r\nUž kūrybinius pasiekimus E. M. Budrys pelnė premijų ir apdovanojimų: 1971 m. jam buvo paskirta Švedijos Dailės akademijos stipendija, 1984 m. – Vestfalijos stipendija ir kt. 2002 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.\r\n\r\nE. M. Budrio kūrinių yra Švedijos nacionaliniame muziejuje Stokholme, Västerås miesto dailės muziejuje, Gotlando dailės muziejuje, Balzeko muziejuje Čikagoje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Marijampolės dailės galerijos kolekcijose, privačiuose rinkiniuose.\r\n\r\nParodose dalyvavo nuo 1947 m. Svarbiausios grupinės parodos: I. Grünewaldo mokinių darbų paroda Värmlandso muziejuje (1947), parodos Värmlandso ir  Stokholmo,  Švedijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Danijos, Vokietijos galerijose, Grafikos meno trienalėse, pabaltijiečių menininkų paroda Ars Baltica Visby (1964, 1968); Gotlando Forunal (1982), Lietuvos dailės muziejuje (1988). Rygoje, 2018 m. Latvijos šiuolaikinio meno centre surengtoje parodoje „Portable Ladscapes“ eksponuoti 1988 m. menininko kūriniai iš LNDM rinkinių („Kompozicija“, „Fie Lau peizažas“, „Centrinis“ ir „Oranžinis“).\r\n\r\nAsmenines parodas E. M. Budrys surengė: Strangnas Rogeborġene (1949), Stokholmo Gröna Paletten galerijoje (1961), Sävesalen Visbyje (1961), Stokholmo Galleri Brinken (1963), Zunini gallerie Paryžiuje (1967), Stokholmo galerijoje Tre salong (1968), Čiurlionio galerijoje Čikagoje (1972 ir 1981), galerijoje Versalen Sundsvalle (1977), FGK Visbyje (1979), Stokholmo centre Hässelby slott (1980),  Värmlando muziejuje Karlstade (1980),  Balzeko muziejuje Čikagoje (1982), Galleri Ackerman Helsinkyje (1983), Galleri Brinken Stokholme (1984), Konstnärhuset Švedijos menininkų asociacijos galerijoje Stokholme (1988), FKG Visbyje (1990), o taip pat Vilniuje (Lietuvos dailės muziejus (1994), Lietuvos aido galerija (2000, 2005)), Marijampolėje (2005).\r\n\r\n \r\n\r\n \r\n\r\nJ. P., Dailininkas E. M. Budrys, Aidai, 1971, nr. 9\nLietuvių išeivijos dailininkų kūrybos paroda, katalogas, Lietuvos TSR Dailės muziejus, Vilnius, 1988, p. 15–16.\nEugenijus Mindaugas Budrys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 561.\nL. Laučkaitė, „Lietuviai anapus tradicinio modernizmo“, S. Goštautas, I. Korsakaitė, V. Liutkus, L. Laučkaitė, E. Lubytė, G. Kazokienė, Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003, p. 128, 130.\nSūduvos dailė. Grįžtantys paukščiai \/ Fine Arto f Sūduva. Returning Birds. Sudarytoja ir tekstų autorė Vida Mažrimienė, Aušrinė Dubauskienė, Marijampolė: Marijampolės kultūros centras, 2013, p. 38–40.\nPārnēsājamās ainavas. Latvijas trimdas un emigracijās laikmetīgās mākslas izstāde \/ Portable Landscapes. Latvian Exile and Emigré Contemporary Art Exhibition, Solvita Krese, Inga Lāce, Diāna Popova, Antra Priede-Krievkalne, Andra Silapētere, Latvian National Museum of Art, 1 Janis Rozentāls Square, Riga, Latvian Centre for Contemporary Art, 2018 04 27–06 17, p. 13.\nhttps:\/\/lcca.lv\/uploads\/Portable%20Landscapes%20catalogue-compressed.pdf","kategorija":"Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1984 m.","miestas":"Visbis","salis":"Švedija","lat_wgs":57.64005,"lng_wgs":18.30879,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/eugenijaus-mindaugo-budrio-1925-2007-kuriniai-visbio-sveikatos-centre"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"42641880-ed2c-4a69-89b6-edb5c70366b3","_revision":"0c8adf92-42ad-49e1-89f6-96586fe6cc27","id":"f338699486cb8d3","pavadinimas":"Johano Haslerio veikalas „Paradoxus annorum mundi…“","aprasymas":"Berlyne saugomas 1596 m. Vilniuje išleistas šveicarų teologo ir fiziko Johano Haslerio veikalas „Paradoxus annorum mundi a creatione usque ad Iesum Christum [...] e solis literis sacris deprompta computatio accurata.“\r\n\r\nSpaustuvininkas - Salomonas Sultzeris (1564-1603).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/d-nb.info\/gnd\/119700204\nhttps:\/\/www.wbc.poznan.pl\/dlibra\/show-content\/publication\/edition\/22277?id=22277&dirids=4\nhttps:\/\/en.wikipedia.org\/wiki\/Johann_Hasler","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Inkunabulai ir rankraščiai, žemėlapiai ir natos, knygos ir kiti leidiniai","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1596 m.","miestas":"Berlynas","salis":"Vokietija","lat_wgs":52.51894,"lng_wgs":13.39144,"autoriai":"Joannes Hasler","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/knyga-paradoxus-annorum-mundi"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"54f706aa-b646-4572-be58-3169ced4ff44","_revision":"54df7f76-b716-43c4-9a1a-60b463575d4c","id":"f34ef831031dd11","pavadinimas":"Šv. Kryžiaus lietuvių katalikų bažnyčia Deitone","aprasymas":"Remiantis dienraščio „Draugas“ duomenis, pirmieji lietuviai – Jonas Bačiūnas ir Andrius Žitkus, atvyko į Deitoną 1886 m. Palaipsniui auganti lietuvių bendruomenė iš pradžių glaudėsi prie vokiečių Šv. Rožančiaus parapijos. 1915 m. kovo 28 d. pamaldos pradėtos laikyti lietuvių pasistatytoje Šv. Kryžiaus bažnytėlėje, kuri amžininkų prisiminimuose vaizduojama kaip itin kukli. Plečiantis parapijai 1958 m. pastatyta nauja klebonija. Parapijos vadovavimą 1960 m. perėmusio kunigo Tito Narbuto iniciatyva bažnyčios pastatą imtasi atnaujinti[1]. Po keturis metus trukusių darbų 1964 m. lapkričio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta.\r\n\r\nNaujuoju projektu bažnyčiai buvo siekiama suteikti lietuvišką charakterį. Atpažįstami lietuviški simboliai persmelkė kone visus maldos namų interjero elementus: „lietuviškų koplytėlių pavidalu kurti altoriai, lietuviškų stilizuotų kryžių panorama už didžiojo altoriaus, keturiolika skaldyto stiklo langų vitražų, vaizduojančių lietuviškas koplytėles, durų bei klausyklų papuošimai, primenantys lietuviškų klėčių papuošimus“[2] ir kt. Vienu iš ryškiausių bažnyčios architektūrinių bruožų galima laikyti pagrindinį fasadą, kuriame atsiskleidžia Jono Muloko itin dažnai taikytas motyvas – skirtingų spalvų plytų ornamentika. Svarbiu lietuvybės ženklu tapo ir vadinamoji „Trijų kryžių šventovė“ bažnyčios šventoriuje. Deja, šie Lietuvos okupacijai paminėti skirti kryžiai iki šių dienų neišliko[3].\r\n\r\nPrie bažnyčios atnaujinimo prisidėjo visa eilė lietuvių profesionalų. Bažnyčios vitražus sukūrė dailininkas Adolfas Valeška, grindų ornamentą, kaip ir Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje – dailininkė Bronė Jameikienė, medžio drožinius – Petras Vėbra. Bažnyčios ranga rūpinosi inžinierius Eugenijus Bartkus[4] ir Valerijonas Sodeika[5]. Prie statybos darbų prisidėjo ir daugiau įvairių lietuvių amatininkų. Švento Kryžiaus bažnyčia neabejotinai yra vertingas jungtinių lietuvių išeivių menininkų darbo pavyzdys.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Lietuviai menininkai atnaujino ir papuošė Šv. Kryžiau bažnyčią Daytone. Draugas, 1964 m. lapkričio 13 d., p. 4.\r\n\r\n[2] J. B. Končius. Išgarsėję Daytono lietuvių paminklai. Draugas, 1966 m. rugpjūčio 2, p. 4.\r\n\r\n[3] Paminklinė Trijų kryžių šventovė Daytone. Dirva, 1971 m. balandžio 2 d., p. 2.\r\n\r\n[4] „Nauja“ Daytono lietuvių bažnyčia. Dirva, 1964 m. gruodžio 21 d., p. 1.\r\n\r\n[5] J. B. Končius. Išgarsėję Daytono lietuvių paminklai. Draugas, 1966 m. rugpjūčio 2, p. 4.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1964 m.","miestas":"Deitonas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":39.7817,"lng_wgs":-84.16743,"autoriai":"Jonas Mulokas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-kryziaus-lietuviu-kataliku-baznycia-deitone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7dfa6567-fcea-4aa6-aa4b-025653cde71a","_revision":"2c2defb0-3e15-4a62-96a8-49dfe12277d6","id":"f3ad8f8ab999dd8","pavadinimas":"Karo trofėjai iš Lietuvos Švedijos Karo muziejuje","aprasymas":"Švedijos karo muziejus (Armémuseum), įsikūręs Stokholme, yra viena iš reikšmingiausių Švedijos karinės istorijos institucijų. Jame saugoma unikali Švedijos valstybės trofėjų kolekcija, kurios pagrindą sudaro XVII–XVIII a. karo trofėjai, surinkti įvairių Švedijos karų metu, tarp jų – ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijų.\r\n\r\nŠvedijos karo muziejaus trofėjų kolekcijos ištakos siekia XVII a. pabaigą, kai Švedijos kariuomenė rinko ir centralizuotai saugojo karo laimėjimus – ginklus, vėliavas, būgnus, artileriją bei kitas karo relikvijas. Šios vertybės buvo saugomos kaip valstybės pergalių simboliai ir turėjo tiek reprezentacinę, tiek mokslinę reikšmę. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) laikotarpio trofėjai, iš kurių išsiskiria Saločių mūšio (1703 m., Pasvalio r.) rinkinys, tapęs svarbiausiu LDK karo reliktų kompleksu Švedijoje. Saločių mūšis (1703 m.) ir jo trofėjai. Saločių mūšis, įvykęs 1703 m. kovo 29 d. (pagal naująjį stilių) prie dabartinių Saločių (Pasvalio r.), buvo vienas reikšmingiausių Šiaurės karo epizodų Lietuvos teritorijoje (yra laikomas didžiausiu Šiaurės karo mūšiu dab. Lietuvos teritorijoje). Švedijos kariuomenė, vadovaujama pulkininko Adamo Liudvigo Levenhaupto (Adam Ludwig Lewenhaupt, 1659–1719), netikėtai užpuolė ir sutriuškino jungtines LDK ir Rusijos pajėgas, vadovaujamas Grigaliaus Antano ir Mykolo Kazimiero Oginskių bei generolo Bogdano Korsako. Remiantis rusų tyrėjo Vladimiro Velikanovo tyrimu („Салатские трофеи“, 2013), mūšyje dalyvavo apie 1,5 tūkst. švedų ir apie 7 tūkst. jungtinių LDK–Rusijos karių. Po mūšio švedai paėmė milžinišką karo grobį – vadinamąjį „Saločių trofėjų kompleksą“, kuris iki šiol sudaro didžiausią Švedijos valstybės trofėjų rinkinio dalį, susijusią su Lietuva. Pagal 1703 m. „Saločių trofėjų sąrašą“ (Förteckning af de Ryska Tropheeerna...), į Armémuseum kolekciją pateko:\r\n• 1058 vėliavos ir ženklai;\r\n• 33 būgnai;\r\n• 11 patrankų;\r\n• kelios dešimtys religinių ir karinių simbolių, čekių, „kutų“, instrumentų bei raitelių atributų;\r\n– iš viso apie 1300 vienetų karo trofėjų.\r\nDidžioji dalis šių daiktų priklausė rusų šaulių pulkams (I. Nečiavo, M. Protopopovo) ir LDK pėstininkų bei kavalerijos daliniams. Šiandien jie yra sisteminti ir viešai prieinami Švedijos karo muziejaus ekspozicijose bei skaitmeninėse duomenų bazėse. LDK karo vėliavos (XVII–XVIII a. pr.). Svarbiausia šio rinkinio dalis – Rusijos, LDK karo vėliavų kolekcija, atskleidžianti heraldikos, ikonografijos ir kariuomenės simbolikos raidą. Tarp išlikusių eksponatų – trys tikėtina lietuviškos pėstininkų vėliavos iš nežinomo LDK pulko, paimtos Saločių mūšio metu (1703). Pagal „Saločių trofėjų sąrašą“ ir Švedijos karo muziejaus katalogus (inv. Nr. ST 21:114, ST 21:115,1–2), jos buvo pagamintos iš raudono šilko, dydis – apie 267 × 267 cm, viduryje – auksinis kryžius su išplatintais galais, kairėje pusėje – mėnulis, dešinėje – ranka su iškeltu kalaviju, aplink – žalios spalvos juosta su auksinėmis žvaigždėmis. Šios vėliavos laikomos vienais seniausių išlikusių LDK karo simbolių, atspindinčių Abiejų Tautų Respublikos heraldinę tradiciją ir religinę ikonografiją. Jų stilistika artima Lietuvos kariuomenės pėstininkų bei bajorijos daliniams – vėliavoms, naudotoms XVII a. antroje pusėje.\r\nBe šių vėliavų, trofėjų kolekcijoje yra ir LDK bei Rusijos kariuomenės artilerijos patrankos, iš kurių dalis pagaminti pagal Boguslovo Radvilos užsakymus XVII a. viduryje. Tarp jų – 2 svarų patrankos, nulietos Niurnberge (1634 m.) ir Švedijoje (su Vazų giminės herbu), bei rusiškos 1650–1690 m. patrankos, įskaitant garsųjį pavyzdį „Чиж“ (apie 1651 m., Maskvos ginklų manufaktūra).\r\nŠie trofėjai rodo ne tik Lietuvos karinės technikos lygį, bet ir plačias tarptautines tiekimo bei ginkluotės gamybos sąsajas su Vokietija, Švedija ir Rusija. Saločių mūšio trofėjai – ne tik materialus karo grobis, bet ir unikalus LDK, Rusijos karinės heraldikos bei dvasinės kultūros šaltinis. Vėliavose, būgnuose ir kariniuose simboliuose įamžintos religinės scenos, šventieji, heraldiniai ženklai ir karališkieji atributai, atspindintys baroko epochos pasaulėžiūrą. Trofėjų aprašymai ir rekonstrukcijos leidžia identifikuoti konkrečius pulkus bei meninę simboliką, pavyzdžiui. Šis rinkinys kartu su Švedijos karo archyve saugomais planiniais ir kartografiniais šaltiniais suteikia išsamų vaizdą apie LDK karo veiksmus ir heraldikos raidą XVII–XVIII a. pradžioje. Šiandien Švedijos karo muziejaus kolekcijos reikšmė neapsiriboja vien istorine ar menine verte. Ji yra unikalus Lietuvos ir Švedijos karinės istorijos šaltinis, pagrindinis LDK karinių vėliavų ir simbolikos tyrimo fondas užsienyje, plačiai prieinamas tyrėjams internetu per „DigitaltMuseum“ platformą, kur pateikti aukštos kokybės eksponatų vaizdai, aprašymai ir inventoriniai numeriai. Muziejaus eksponatai naudojami Lietuvos istorijos, heraldikos ir menotyros tyrimuose, ypač nagrinėjant Saločių mūšio, LDK kariuomenės simbolikos bei Didžiojo Šiaurės karo temas.\r\nŠvedijos karo muziejaus trofėjų kolekcija – neįkainojamas šaltinis, atspindintis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo istoriją, heraldiką ir kultūrą XVII–XVIII a. pradžioje. Joje saugomi Saločių mūšio trofėjai – apie 1300 eksponatų (vėliavos, ginklai, būgnai, patrankos) – liudija Švedijos ir LDK (ATR) karinius santykius bei Švedijos muziejų vaidmenį saugant Lietuvos karinio paveldo dalį.\r\n\r\n \r\n\r\nErnestas Vasiliauskas","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Stokholmas","salis":"Švedija","lat_wgs":59.33474,"lng_wgs":18.08028,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karo-trofejai-is-lietuvos-svedijos-karo-muziejuje-2"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"500f90b3-7316-4628-9a5c-d23ea1dad8d7","_revision":"7c3d5bb5-daf0-4bbe-870d-9e1e89a26d22","id":"f440a1ab278a032","pavadinimas":"Juozo Lingio (1910–1998) ir jo žmonos Britt Lingis kapas","aprasymas":"Juozas Lingys buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos mokslininkų, kuriam likimas lėmė tapti svarbiu tarpininku tarp lietuvių ir švedų mokslo bendruomenių. 1930 m. baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, jis gavo valstybės stipendiją studijoms Švedijoje, Upsalos universitete, kur pas žymiausius to meto specialistus gilinosi į lyginamąją kalbotyrą ir etnologiją. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo Švedijoje, tad J. Lingys liko ten gyventi kaip emigrantas, tačiau ryšio su Lietuva nenutraukė. Dirbdamas Upsalos universiteto Dialektologijos ir tautosakos archyve bei Šiaurės muziejuje (Nordiska museet), jis ne tik sistemino švedų archyvinę medžiagą, bet ir aktyviai populiarino lietuvių kultūrą: skaitė paskaitas apie baltų kalbas, rengė publikacijas apie lietuvių papročius bei liaudies meną. Jo mokslinė veikla Švedijoje pasižymėjo preciziškumu – jis tyrinėjo žemdirbystės įrankius, kaimo architektūrą ir dvasinę tautosaką, siekdamas rasti bendrų baltiškų ir skandinaviškų kultūros sąlyčio taškų. J. Lingio pastangomis Švedijos mokslinėje spaudoje pasirodė daugybė vertingų straipsnių apie Lietuvą, o jo asmeninis archyvas, sukauptas per dešimtmečius darbo Stokholme ir Upsaloje, tapo neįkainojamu šaltiniu vėlesniems abiejų šalių tyrinėtojams.\r\n\r\n \r\nNuo Linkuvos iki Stokholmo. Žemaičio laikraštis [internete], 2013 m. spalio 25 d. Prieiga per internetą: https:\/\/www.zemaiciolaikrastis.lt\/nuo-linkuvos-iki-stokholmo\/","kategorija":"Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1998 m.","miestas":"Enskede","salis":"Švedija","lat_wgs":59.27859,"lng_wgs":18.0954,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juozo-lingio-1910-1998-ir-jo-zmonos-britt-lingis-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1a47645f-8989-44c8-9385-159cbfca5fd5","_revision":"8430e839-8260-443e-9ff0-d3815d314d86","id":"f47085ba4436813","pavadinimas":"Krystynos Wróblewskos kūriniai","aprasymas":"Grafikė, tapytoja, pedagogė, Krystyna Maria Karolina Hirschberg gimė 1904 m. kovo 4 d. Varšuvoje. Kilusi iš daugiavaikės šeimos Krystyna Hirschberg nusprendusi tapti dailininke nesutiko tėvų Karolio Hirschbergo ir Marijos Jędrzejewski pasipriešinimo. Piešti mokėsi Varšuvos mokyklose iš pradžių pas Feliksą Stupskį, o nuo 1921 m. pas Konradą Krzyżanowskį (1872–1922). Tesulaukusi vos 17-os ji ištekėjo už teisininko Bronisławo Wróblewskio (1888–1941) ir 1922 m. su vyru persikėlė gyventi į Vilnių. Bronisławas Wróblewskis Vilniaus Stepono Batoro universitete vadovavo Baudžiamosios teisės katedrai. Profesorius moksliniuose tyrimuose domėjosi teisės sociologiniais aspektais ir istorinių dokumentų vaidmeniu. Išleido teisės knygų, tarp jų: Studijų iš teisės ir etikos srities (Studia z dziedziny prawa i etyki, 1934), po mirties išleistas veikalas Teisės ir teisėtvarkos kalba (Język prawny i prawniczy, 1948).\r\n\r\nKrystyna Wróblewska greitai po vedybų susilaukė dviejų sūnų (Jerzy ir Andrzejaus Wróblewskių). Augino juos padėdama auklių, tad tęsė meno studijas ir lydėjo vyrą kelionėse į užsienio šalis ir įsitraukė į Vilniaus meninį bei intelektualinį gyvenimą. Svetingi Wróblewskių namai Rožių alėjoje buvo universiteto profesorių tarp jų ir dailės fakulteto susitikimo vieta. Čia lankėsi dailės fakulteto rektorius Ludomiras Sleńdzińskis (1889-1980) – vienas Vilniaus dailininkų draugijos įkūrėjų (1920), nuo 1932 grafikos skyriaus vadovas Jerzy Hoppenas (1891–1969), Tymo Niesiołowskis (1882–1965) dėstęs figūrinę kompoziciją ir aktus (vėliau buvo grupės Rytm narys), skulptoriai Henryk Kuna (1879–1945) ir Stanisław Horno-Popławskis (1902–1997), Vilniaus fotoklubo (1927) įkūrėjas Janas Bułhakas (1876–1950) – kūrėjai formavę tuometinę Vilniaus meno sceną.\r\n\r\nNuo 1931 m. Krystyna Wróblewska tęsė meno studijas Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete. Čia jos mylimiausi mokytojai buvo tapytojas Ludomiras Sleńdzińskis ir grafikas Jerzy Hoppenas. 1937 m. gavusi diplomą ji 1938 tęsė tapybos ir akvarelės studijas Académie de la Grande Chaumière Paryžiuje. Wróblewska dalyvauja „Vilniaus grupės“ dailininkų veikloje, dirba dekoratore Sveikatos ministerijoje ir restauratore Miesto dailės muziejuje.\r\n\r\nKaro metai atneša tragiškus pokyčius į Krystynos Wróblewskos gyvenimą. 1941 m. vokiečių okupacijos metu naciams darant kratą Wróblewskių bute nuo širdies priepuolio šeimos akivaizdoje miršta jos vyras.\r\n\r\nMokytojų įtakoje Krystyna Wróblewska atstovavo vadinamajai „Vilniaus meno mokyklai“, susitelkdama į antikos, renesanso, baroko ir klasicizmo inspiruotas kompozicijas. Ji kūrė tarpukariu ir tapybą, bet labiausiai išgarsėjo kaip grafikė. Medžio ir vario raižiniuose ji vaizduoja alegorijas, portretus, peizažus ir interjerus su istorizmo atspalviu.\r\n\r\nKaro metais Krystyna Wróblewska šalia intymių scenų kuria ir raižinius dramatiškų scenų krikščioniškais motyvais. Menininkė tampa ir pirmąją savo sūnaus Andrzejaus Wróblewskio dailės mokytoja. Ji duoda jam medžio raižinių pamokas perteikdama „Vilniaus meno mokyklos“ tradiciją.\r\n\r\n1945m. Krystyna Wróblewska kartu su sūnumis iš Vilniaus persikelia į Krokuvą. Repatriacijos akcijos 1944 m. rugsėjį organizuotos Lenkų nacionalinio išsivadavimo komiteto, dauguma Vilniaus universiteto profesorių buvo perkelti į Lodzę. Po metų dalis Vilniaus universiteto dailės fakulteto profesorių pradėjo darbą Mikalojaus Koperniko universitete Torūnėje. Wróblewska ir Leonas Kosmulskis (1904–1952) paskui profesorių Ludomirą Slendzinskį išvažiavo į Krokuvą. Pastarasis globojo Krystyną Wróblewską. Per jį ji gavo adjunkto pareigas Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos akademijos, vėliau Politechnikos instituto Architektūros fakulteto Piešimo katedroje. 1960 m. ji tapo katedros vedėja, 1968 m. – profesore, 1970 m. – direktoriaus pavaduotoja.\r\n\r\nKrystyna Wróblewska daug nuveikė Krokuvoje puoselėdama grafikos meną. Ji viena iš „Devynių grafikų grupės“ (lenk. Dziewięciu Grafików, 1947–1960) įkūrėjų, apjungiančios įvairių kartų šios srities kūrėjus. Jos medžio raižiniuose šalia religinių temų, Zakopanės folkloro motyvų, peizažų daug dėmesio skiriama pokario griuvėsių, atstatymo ir naujos visuomenės kūrimo siužetams. Stilistiniai menininkė lieka ištikima „Vilniaus meno mokyklai“ klasicizuojančiai tradicijai. Ji dalyvauja aktyviai grupinėse parodose, gauna jose eilę apdovanojimų kaip ir rengia personalines parodas šalyje ir už jos ribų.\r\n\r\nPo ankstyvos sūnaus tapytojo Andrzejaus Wroblewskio mirties 1957 m. motina nenuilstamai rūpinosi jo kūrybiniu palikimu. Ji ne tik saugojo jo kūrinius, rengė parodas, eksponavo kūrinius svarbiausiuose Lenkijos muziejuose.\r\n\r\nMums Krystyna Wróblewska svarbi ne tik kaip Vilniuje tarpukariu kūrusi iškili grafikė, meninės scenos dalyvė, bet ir kaip sūnaus – pasaulinio garso sulaukusio tapytojo palikimo puoselėtoja.\r\n\r\nKrystynos Wróblewskos kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje (LDM) Vilniuje ir Krokuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie).\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.06089,"lng_wgs":19.92361,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/krystynos-wroblewskos-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a24865df-2050-4775-835c-24ee56b2b21b","_revision":"4fb3300e-88f7-4586-8de1-94820a1f1083","id":"f4e1799b476be14","pavadinimas":"Karalienė (Aukštieji Kumečiai)","aprasymas":"Karalienė (vok. Karalene, nuo 1938 m. Luisenberg) – miestelis dešiniajame Pisos upės krante, 10 km į rytus nuo Įsruties. Šiaurėje – didelis Čiulkių miškas. Senasis Karalienės pavadinimas buvo Aukštieji Kumečiai. Ordino laikais čia buvo dvaras, vadintas Hof Hagen. XIX a. pradžioje Prūsijoje buvo panaikinta baudžiava. Lietuviai kreipėsi į karalienę Luizę ir paprašė, kad ji įsteigtų lietuvių mokyklą ir mokytojų seminariją. Luizė prašymą patenkino ir skyrė lėšų. Po jos mirties 1810 m. iš Aukštųjų Kumečių dvaro buvo nupirkta apie 6 ha žemės su dideliu senu parku ir dviejų aukštų gyvenamuoju namu. Savo geradarės atminčiai vietos lietuviai vietovę pavadino Karaliene. Šis pavadinimas prigijo ir tarp vokiečių. 1811 m. rugpjūčio 5 d. Karalienėje buvo atidaryta pirmoji visoje Lietuvoje lietuviška mokytojų seminarija. Pirmaisiais metais buvo priimti 25 lietuvių našlaičiai bei neturtingų šeimų vaikai, išlaikomi ir mokomi valdžios lėšomis. Vėliau valstybės lėšomis kasmet buvo parengiama 18 mokytojų lietuvių. Pirmasis šios įstaigos vadovas buvo Karlas Augustas Celeris. Seminarija buvo trimetė. Norint joje mokytis, be pradinio mokslo (7 metai), reikėjo baigti dar dvejų metų parengiamuosius kursus. Buvo mokoma lietuvių ir vokiečių kalbos, matematikos, fizikos, muzikos pradmenų, žemdirbystės ir sodininkystės, religijos istorijos, drausmės metodikos, kaimo amatų. Mokymo praktika vyko vietos triklasėje mokykloje ir Poviliškių (1,5 km į pietryčius) vienklasėje lietuvių mokykloje.\r\n\r\n1820 m. šią seminariją baigė Jonas Ferdinandas Kelkis (1801–1877) – vienas iš lietuviškos periodinės spaudos pradininkų. Čia tikriausiai mokėsi ir Tilžės mokytojas Erdmonas Šesnakas (1797–1864), privačių lietuvių kalbos kursų vadovas, „Prūsiškos kalendros ant meto 1847“ sudarytojas ir redaktorius. Seminariją baigė Eisulių mokytojas, visuomenės veikėjas Jurgis Meškaitis (1801–1876), lietuvių spaudos bendradarbis Jonas Urbonas (1807–1886), dirbęs Pagėgių, Tilžės, Įsruties mokyklose. Apie 1835 m. seminariją baigė pirmas lietuvių laisvamanis visuomenės veikėjas Maurus Pucas (apie 1810–po 1852), ilgiausiai mokytojavęs Žiliuose. Apie 1857 m. į seminariją įstojo Adomas Einaras (1842–1906), gimęs Bendikiuose, Klaipėdos apskrityje. Jis mokytojavo Klaipėdos apskrityje. Perėmęs iš profesoriaus F. Kuršaičio „Keleivį“, leido jį 1880–1886 m. („Naujasis keleivis“, o vėliau – vėl „Keleivis“). Į jį dėdavo J. Basanavičiaus ir kitų lietuvių veikėjų straipsnius. 1873 m. Karalienės seminariją baigė lietuvių ir vokiečių knygų apie bites ir bitininkystę Autorius Endrikis Radžiūnas (apie 1854–po 1917), 43 metus mokytojavęs Ragainės apskrities kaimuose. 1901–1904 m. seminarijoje mokėsi poetas Fridrichas Bajoraitis (Paukštelis) (1883–1909). Eilėmis jis žadino tautinę savimonę ir stengėsi suburti Mažosios Lietuvos jaunimą. 1905 m. jis organizavo jaunųjų lietuvių susirašinėjimą ir kilnojamą lietuvių knygų biblioteką. Baigęs seminariją, mokytojavo Paleičiuose (Šilutės apskritis). Iš čia buvo perkeltas į Rukus (netoli Pagėgių). Nepaisydamas valdžios draudimo, mokė vaikus lietuvių kalbos. Sulaukęs 26 metų mirė džiova. Vienas jo eilėraščių apie Lietuvą buvo: „Broliai, sesers, žinot jau? \/ Lietuva atbunda! \/ Ir girdėjau ir mačiau: \/ Visur kruta, juda! \/ Visur skamba tie garsai: \/ „Visur vis lietuviškai! \/ Mes, mes – nepražūsim! \/ Buvom! Esam! Būsim!“.\r\n\r\n1882 m. įsteigus Ragainės ir Įsruties, 1900 m. – Klaipėdos mokytojų seminarijas, Karalienės seminarijos reikšmė sumažėjo.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/karalienes-mokytoju-seminarija","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1811 m.","miestas":"Karalienė (Zelenyi Bor)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.65335,"lng_wgs":21.97683,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jurgis Meškaitis (1801–1876); Jonas Ferdinandas Kelkis (1801–1877); Erdmonas Šesnakas (1797–1864); Jonas Urbonas (1807–1886); Maurus Pucas (apie 1810–po 1852); Adomas Einaras (1842–1906); Endrikis Radžiūnas (apie 1854–po 1917); Fridrichas Bajoraitis (1883–1909)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/karaliene"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"8383dae9-6c78-4e69-90b2-bc32d077ea3f","_revision":"ffffdd6e-a500-48c4-bf11-70caeb263866","id":"f506f5f86c6c73d","pavadinimas":"Girėnai - Viliaus Kalvaičio gimtinė","aprasymas":"Girėnai (vok. Girrehnen, nuo 1938 Güldengrund; rus. Grivino), kaimas, seniūnija, valsčiaus centras Ragainės apskrityje, Kraupiško parapijoje, Įsros upės kairiajame krante, prie Kraupiško–Būdviečių vieškelio, 28 km į pietus nuo Ragainės, 3 km į rytus nuo Kraupiško. 1539 minimi Girėne, 1554 Gyrenenn. Valsčiui priklausė Kaušiai, Matarninkai, Meškiai, Pašlaičiai, Pilkalnis, Spirginiai, Sūtkiemis, Šeirinė, Šupiniai, Tutliai, Upėliškiai, Verksnupėnai, Vištakiai. Sovietmečiu liko tik pavienių sodybų liekanos, kapinės nusiaubtos. Vietovardis sietinas su pavarde Girėnas (: girėnas – girios gyventojas).\r\n\r\nGirėnuose 1848 gimė lietuvių tautosakos rinkėjas bei leidėjas Vilius Kalvaitis. Mokėsi pradžios mokykloje, tarnavo Vokietijos kariuomenėje, lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje. 1880–1883 dirbo Berlyno pašte. Grįžęs į Girėnus ūkininkavo. 1888–1894 aplankė 90 Mažosios Lietuvos parapijų, rinko ir užrašinėjo liaudies dainas, pasakas, patarles, priežodžius, mįsles ir asmenvardžius. Persikėlęs gyventi į Tilžę, 1894–1912 vertėsi knygų prekyba, rengė ir leido bibliografines rodykles, savo knygyne platinamų lietuviškų leidinių katalogus, rašė knygų anotacijas. Ypač vertingas Kalvaičio leidinys – Prusijos Lietuvių Dainos, 1905 išleistos Tilžėje. Jame spausdinama 713 dainų, iš jų – 541 užrašyta Kalvaičio, kitos pakartotos iš kitų leidinių; tekstai su melodijomis. Kitas lietuvių kalbos mokslui labai svarbus rinkinys – Lietuwiszku Wardu Klėtelė (išleistas 1910 Tilžėje). Jame pateikta 15 000 Mažosios Lietuvos asmenvardžių ir vietovardžių, pluoštai patarlių, mįslių, gamtos garsų pamėgdžiojimų. Nuo 1912 iki mirties gyveno Kaušiuose. 1914 m. palaidotas Girėnuose. Tilžės lietuviai ant kapo padėjo vainiką su užrašu: „Tėvynės meilė tave padarė neužmirštamu\". Jonas Basanavičius taip pat rašė: „Per metų eiles savo germanizuojamai tautai pastatė tikrai amžiną paminklą\".\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/girenai\nGrigas Kazys, Kšanienė Daiva, Sabaliauskas Algirdas, Žemaitaitis Algirdas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/vilius-kalvaitis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1848 m.","miestas":"Girėnai (Grivino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.82759,"lng_wgs":22.13348,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Vilius Kalvaitis (1848–1914)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/girenai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a6856771-5724-47bf-a822-d652a7bf9686","_revision":"d615f122-975e-4b55-9208-f28b3dc29afa","id":"f528fc36aa4816d","pavadinimas":"Juliaus Gruževskio įkurta laikrodžių gamybos įmonė","aprasymas":"Gruževskis Julius, lenk. Juliusz Grużewski (1808 m. Kelmėje - 1865 m. Paryžiuje) - 1830–1831 m. sukilimo veikėjas. Su B. D. Kalinausku ir E. Stanevičiumi Žemaitijoje suorganizavo sukilėlių dalinių. Jiems 1831 03 26 užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Savo lėšomis sudarė Žemaitijos ulonų pulką. Organizavo partizaninį karą. Jo vadovaujami sukilėliai dengė A. Gelgaudo kariuomenę, kuri traukėsi į Prūsiją. Emigravo į Prancūziją, vėliau gyveno Šveicarijoje. Ženevoje 1845 m. kartu su Franciszek Czapek jis įkūrė laikrodžių gamybos įmonę „Czapek & Cie“. Ši įmonė veikia iki šiol.\r\n\r\n \r\n\r\nSliesoriūnas Feliksas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/julius-gruzevskis\/\nhttps:\/\/czapek.com\/the-history\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1845 m.","miestas":"Ženeva","salis":"Šveicarija","lat_wgs":46.20276,"lng_wgs":6.1432,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Julius Gruževskis (1808–1865)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/juliaus-gruzevskio-ikurta-laikrodziu-gamybos-imone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"57124bfd-d801-4119-aadb-009355dc4f08","_revision":"70b35c68-2f10-4936-8d9e-7135160bf3e8","id":"f54199c1b8f447f","pavadinimas":"Tovė","aprasymas":"Tovė (vok. Tawe) – buvęs žvejų kaimas, esantis 5 km į šiaurę nuo Gilijos, prie Tovelės žiočių. 1910 m. surašymo duomenimis, iš 782 gyventojų 501 kalbėjo lietuviškai. Dar daugiau gyventojų turėjo lietuviškas pavardes.\r\n\r\n1931 m. žymus norvegų baltistas Christian Schweigaard Stang kartu su lituanistu Jurgiu Geruliu tyrė lietuvių žvejų šnektas. Jie dar lankėsi Agilos, Gyventės, Nemunyno, Gilijos, Įsės bei Lūjos kaimuose. 1933 m. jie abu išleido knygą „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“. Taip ši įdomi tarmė buvo išgelbėta mokslui. Pokariu nevalomos upės žiotys užsinešė ir kaimas buvo apleistas. Dabar tai negyvenama, sunkiai pasiekiama vietovė.\r\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1910 m., 1931 m.","miestas":"Tovė (Zalivino)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.05299,"lng_wgs":21.21448,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Christian Schweigaard Stang (1900–1977); Jurgis Gerulis (1888–1945)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tove"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"9a1cb7cc-2b03-4d15-92eb-a5dee96ab82f","_revision":"36441078-689b-4a66-8f55-0e94d79869f3","id":"f57a92903c2404b","pavadinimas":"Andrzejaus Wróblewskio kūriniai","aprasymas":"Tapytojas Andrzejus Wroblewskis gimė 1927 m. gegužės 15 d. Vilniuje, teisininko Stepono Batoro universiteto profesoriaus Bronisławo Wróblewskio (1888–1941) ir dailininkės Krystynos Wróblewskos (1904–1994, mergautinė pavardė Hirschberg) šeimoje. Vokiečių okupacijos metu naciams darant kratą Wróblewskių bute 1941 m. nuo širdies priepuolio šeimos akivaizdoje mirė tėvas, Bronisławas Wróblewskis.\r\n\r\nMotina dailės studijas pradėtas Varšuvoje tęsė Vilniuje. Jai dėstė Ludomiras Sleńdzińskis (1889-1980) ir Jerzy Hoppenas (1891–1969) kūrėjai atstovavę vadinamajai „Vilniaus mokyklai“, susitelkusiai į antikos, renesanso, baroko inspiruotas kompozicijas. Tokią tradiciją motina stengėsi įdiegti ir sūnui per medžio raižinių pamokas. 1946 m. sausį jis tapo Vilniaus dailės akademijos laisvuoju klausytoju, bet jau gegužės 1 d. išbrauktas iš studentų sąrašų dėl paskaitų nelankymo.\r\n\r\nPavasarį Andrzejus su motina ir vyresniuoju broliu (Jerzy Wróblewskiu) persikėlė į Krokuvą. Kelionė traukiniu truko tris mėnesius.\r\n\r\nWróblewskis aprašė pirmus įspūdžius Krokuvoje, lygindamas ją su gimtuoju miestu: „Susikišęs rankas į kišenes be paliovos slankiojau po senamiestį. Iš tiesų čia nebuvo paslaptingų griuvėsių, dulkėtų tamsių bažnyčių, išmalto grindinio, pro kurį Vilniaus skersgatviuose boluoja žemė. Tačiau buvo purvini žydų kvartalai, dvelkė profesionaliai užkonservuota amžių patina. Begalinis dabarties prasčiokiškumas slėpė išlikusias praeities kultūros atplaišas. Bažnyčios atrodė per didelės, namai per maži, mane svaigino želdiniai, kuriuos apeidavau, žydri, tyliai skubantys tramvajai.“\r\n\r\nKrokuvoje, Jogailos universitete (lenk. Universytet Jagielloński) Wróblewskis studijavo dailės istoriją, o Dailės akademijoje tapybą. Anksti pradėjęs kurti ir dalyvauti parodose, nusivylė pedagogais. Sunkios karo metų patirties ir slegiančių pokario įvykių kontekste profesorių kapistų (lenk. Kapiści) lyrinis kolorizmas, puoselėjant Pjero Bonaro (Pierre Bonnard, 1867–1947) tradicijas atrodė anachronistiškas. Wróblewskis aršiai kritikavo akademijos programą, o 1948 m. su bendraminčiais sukūrė neformalią saviugdos grupę, kuriai priklausė ir Andžejus Váida (Andrzej Wajda, 1926–2016), vėliau garsus lenkų kino režisierius, studijuoti tapybą pradėjęs metais vėliau.\r\n\r\nWróblewskis 1948 m. sukuria „tiesioginio realizmo programą“. Pasak jo menininkas savo epochą išreiškia tuo, kad joje gyvena: „Mano kaip tapytojo užduotys – pasiekti, kad paveikslai veiktų kuo stipriau, trauktų žvilgsnį ir verstų kiekvieną žiūrovą patirti konkrečias emocijas.“\r\n\r\nSulaukęs dvidešimt dviejų, vos per pora metų Wróblewskis paveikė šį ambicingą tikslą, sukūręs šedevrus „Saulė ir kitos žvaigždės“ (Słońce i inne gwiazdy, 1948), „Paskendęs miestas“ (Zatopione miasta, 1948), „Mėlynasis šoferis“ (Szofer Niebieski, 1948), „Vaikas su mirusia motina“ (Dziecko i zabita matka, 1949), o didžiausią pripažinimą pelnė jo ciklas „Sušaudymas“. Šiuose paveiksluose apie karo ir pokario tragediją jis pasakoja universaliai, bet remiasi ir asmenine patirtimi.\r\n\r\nVisuose ciklo „Sušaudymas“ (Rozstrzelanie) paveiksluose egzekutoriai nevaizduojami, žiūrovai mato tik prie sienos pastatytas aukas. Daugiausiai tai jauni vyrai ir berniukai, bet taip pat vyresni vyrai ir moterys. Perteikiama, kaip deformuoja kūnus mirties sąstingis. Susmukę sušaudytieji nutapyti mėlyna spalva.\r\n\r\nPaskutinėse drobėse Wróblewskis vaizduoja gyvenimą persmelktą mirties nuojautos. Buitinėmis scenomis, panašiai kaip ant kapinių paminklams suteikiamas memorialinis atspalvis, pasitelkiant statikos rimtį. Realistiškai nutapyti seni ir jauni asmenys, skalbiantys, sėdintys laukiamajame, įsimylėjelių pora ar šeima interjere atrodo sustingę, dvelkia melancholijos net slogučio nuotaika. Wróblewskis sirgo epilepsija todėl smarkiai rizikavo, vienas eidamas į ilgas išvykas po Tatrų kalnus. 1957 m. kovo 23 d. Tatruose ištikus epilepsijos priepuoliui, susitrenkė galvą į akmenis ir užduso. Ankstyvą mirtį dvidešimt devynių, kaip ir viską, kas susiję su jo asmeniu apgaubė įvairiausi mitai.\r\n\r\nRežisierius Andžejus Váida visada žavėjosi Wróblewskio kūryba, padėjo 1956 m. surengti jam personalinę parodą Lenkijos rašytojų klube Varšuvoje (lenk. Klub Związku Literatów Polskich). Prislėgtas netikėtos bičiulio mirties, Vaida niekada jo nepamiršo. Netekties gelmes atskleidė filme „Viskas parduodama“ (Wszystko na sprzedaż, 1968), kurio centre pakartota pomirtinė retrospektyvinė tapytojo paveikslų paroda. Pomirtinė retrospektyvinė Andrzejaus Wróblewskio paroda 1958 m. įvyko Krokuvoje, Varšuvoje, Lodzėje ir Sopote.\r\n\r\nSekanti menininko retrospektyva surengiama po ilgos pertraukos 1967 m. Poznanės nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Poznaniu), o po to tais pačiais metais Varšuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Warszawie). Nuo 90-ųjų vidurio Wróblewskio paveikslų populiarumas nepaliaujamai auga. Šiandien jis tarptautiniai pripažintas vienu žymiausių 20 a. antros pusės Rytų Europos tapytojų.\r\n\r\nIš Vilniuje gyvenusių ir užaugusių dailininkų Wróblewskis vienas garsiausių, savičiausių ir labiausiai vertų pasididžiavimo.\r\n\r\nVilniuje didelė Andrzejaus Wroblewskio paveikslų grupė buvo parodyta 2021 metais MO muziejuje surengtoje parodoje „Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski.“\r\n\r\nAndrzejaus Wroblewskio paveikslai saugomi Varšuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Warszawie), Krokuvos nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Krakowie), Poznanės nacionaliniame muziejuje (lenk. Muzeum Narodowe w Poznaniu), Dailės muziejuje Lodzėje (lenk. Muzeum Sztuki w Łodzi), Liublino ir Torūnės muziejuose.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.0606,"lng_wgs":19.92342,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/andrzejaus-wroblewskio-kuriniai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"97bc577f-77d4-461c-a0b7-25d09392e487","_revision":"0d898352-fae4-40e6-986c-a522e6edbf55","id":"f57bced6901f9b2","pavadinimas":"Vilianuvo rūmai Varšuvoje","aprasymas":"Vilianuvas (Wilanów), tai buvusi karalių vasaros rezidencija Varšuvoje. Ji įkurta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio iniciatyva. Netoli nuo Varšuvos centro ir pagrindinės karališkosios pilies esančius barokinius rūmus projektavo architektas Agostino Vincenzo Locci 1677–96 metais. Vėlyvojo baroko šoninius korpusus projektavo architektai G. Spazzio ir J. Z. Deybelis, stiuko skulptūrinį dekorą sukūrė skulptorius A. Schlüteris, sienų tapybą – J. Siemiginowski-Eleuteris, C. Callot, M. Palloni. Rūmus supa mišraus plano parkas.\r\n\r\n1805 m. politiko, meno istoriko S. K. Potockio iniciatyva jo kolekcijos pagrindu rūmuose atidarytas vienas pirmųjų muziejų Lenkijoje. Muziejus Vilianuvo rūmuose veikia ir dabar.\r\n\r\nRūmų fasadas dekoruotas Vyčiu, taip pat alegorine Žemaitijos skulptūra.\r\n\r\n \r\n\r\nMokslo ir enciklopedijų leidybos centras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/wilanow\/\nhttps:\/\/gis.muzeum-wilanow.pl\/elewacje\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1696 m.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.16504,"lng_wgs":21.09074,"autoriai":"Agostino Vincenzo Locci","susijusios_asmenybes":"teisinė apsauga šalyje suteikta; Jonas Sobieskis (1629–1696)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vytis-ant-vilanovo-rumu-fasado"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"138160c1-6bf2-4755-ac00-8db76729717e","_revision":"f97ce1e7-b758-4a42-ae12-b8a639f90a27","id":"f68e0acc713eb18","pavadinimas":"Šv. Stanislovo bažnyčia Romoje","aprasymas":"Nedidelė Šventojo vyskupo ir kankinio Stanislovo bažnyčia ir to paties vardo institutas pačiame istorinio senamiesčio centre yra svarbus istorinis objektas Romoje, kuriuo didžiuotis gali ne tik dabartiniai jos šeimininkai lenkai, bet ir lietuviai. 1575 m. lenkų kardinolas Stanislovas Hozijus (1504–1579 m.), įtakingas Šventojo Sosto hierarchas ir katalikų Bažnyčios veikėjas Romoje, atkreipė dėmesį, kad mieste nėra vienos vietos, kurioje galėtų telktis jo kraštiečiai. Šitaip gimė mintis kurti nacionalinę bažnyčią su svečių namais piligrimams ir bendrabučiu studentams iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės.\r\n\r\nVokiečių kilmės kardinolas S. Hozijus buvo artimai susijęs su LDK sostine Vilniumi. Jo oficiali gimimo vieta Krokuva, tačiau kai kurie istorikai neatmeta, kad jis galėjo gimti Vilniuje, nes jo gimimo metais Ulrichas Hozijus, Stanislovo tėvas, atvyko į Lietuvą, dirbo Kaune, tapo Vilniaus kaštelionu, vėliau Vilniaus vėliavininku. Savo jaunystės metus Stanislovas praleido Vilniuje.\r\n\r\nŠv. Stanislovo bažnyčia bei svečių ir piligrimų patalpos įsteigiamos 1578 m. Fundatoriais tampa LDK Didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Ona Jogailaitė (1523–1596 m.) ir jos vyras LDK Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (1533–1586 m.), kiti Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR, magnatai ir didikai. Dabartinę išvaizdą šventovė įgavo 1757-aisiais, kai buvo baigti statyti gretimi svečių namų pastatai, galutinai įrengtas interjeras. Bažnyčios renovacija atlikta Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais, todėl virš presbiterijos arkos (po skliautais) yra jo asmeninis herbas su skydu „Tauras“: jo centre tauras ir kraštuose ATR herbo ženklai – du Lietuvos vyčiai ir du Lenkijos ereliai.\r\n\r\nXX a. pradžioje čia veikiusio Šv. Stanislovo instituto rektoriumi tampa kun. K. Prapuolenis. Institutas tapo svarbiu lietuvybės centru.\r\n\r\nBažnyčios grindys nuklotos keliomis dešimtimis atminimo lentų Šv. Stanislovo bažnyčios ir instituto veikėjams, Lenkijos ir Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, piligrimams ir, galbūt, studentams. Kai kurios atminimo lentos įmūrytos sienose. Kai kurie vardai susiję su Lietuva, Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kaip pavyzdžiui: Petras Narbutas, Nobilis Lituanus (mirė 1633 m., būdamas 18 m.), Valerijonas Meištavičius (1893–1982 m.), Pajuosčio bajoras, Vilniaus prelatas, Šventojo Sosto diplomatas, Lietuvos ir Lenkijos šaltinių leidėjas.\r\n\r\nBažnyčios skliautuose yra freska „Šventojo Stanislovo šlovė“ (1774–1777 m.). Kai kas šią freską priskiria Pranciškui Smuglevičiui, 1763–1784 m. gyvenusiam Romoje. Joje pavaizduotas Lietuvos dangiškasis globėjas šv. Kazimieras Jogailaitis su šviesiai mėlynos spalvos apsiaustu. Taip pat bažnyčioje ant altoriaus pastatyta maža Vilniaus Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos Mater Misericordiae paveikslo kopija. Tai – vilnietės grafienės, Romoje mirusios ir palaidotos Janinos Umiastovskos dovana.\r\n\nKubilius Saulius Augustinas, https:\/\/www.itlietuviai.it\/sv-stanislovo-baznycia-romoje-jos-reiksme-lietuvai-ir-islike-lietuvybes-zenklai\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1575 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.89477,"lng_wgs":12.47928,"autoriai":"Francesco Ferrari; Ignazio Brocchi","susijusios_asmenybes":"Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/sv-stanislovo-baznycia-romoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"237a5231-9a1f-4b56-bb4e-30fb1a7cbf82","_revision":"e71e05d5-06e2-49da-939e-68149b7f4a48","id":"f692d210efe50d8","pavadinimas":"Švč. Marijos Taikos Karalienės bažnyčia Adelaidėje","aprasymas":"Švč. Marijos Taikos Karalienės bažnyčią Adelaidės Payneham priemiestyje, Australijoje, suprojektavo lietuvių kilmės architektas Vaclovas Algimantas Navakas 1972 m.\r\nV. A. Navakas (1928 m. Kaune - 2018 m. Adelaidėje) - Australijos lietuvių architektas. II pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Australiją. 1951–53 m. studijavo Adelaidės universitete, 1956 m. baigė architektūrą Pietų Australijos kalnakasybos ir pramonės mokykloje Adelaidėje. 1957 m. su partneriu įkūrė architektūros bendrovę Navakas and Associates Architects.\nV. A. Navakas projektavo daugiausia bažnyčias ir mokyklas, taip pat viešbučius, kitus pastatus. Svarbiausi projektai: Prisikėlimo bažnyčia North Unley (1963 m.), Somertono bažnyčia (1970 m., abi Pietų Australijos valstijoje), Šv. Margaritos bažnyčia Croydone (Viktorijos valstija, 1968 m.), viešbučių kompleksas Eucloje (Vakarų Australijos valstijoje, 1972–88 m.), taip pat suprojektavo koledžų ir mokyklų Adelaidės priemiesčiuose (1968–88 m.).\r\n \r\n\r\nBalutis Viktoras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vaclovas-algimantas-navakas\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1972 m.","miestas":"Adelaidė","salis":"Australija","lat_wgs":-34.90188,"lng_wgs":138.64033,"autoriai":"Vaclovas Algimantas Navakas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-marijos-taikos-karalienes-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"7547b98f-6ba2-4025-82e9-f9af1b7c4d03","_revision":"03ebafcd-d378-4d39-a949-694ec0fedd81","id":"f6986c32eb8bd52","pavadinimas":"Ansonijos Šv. Antano Paduviečio bažnyčia","aprasymas":"Ansonijos Šv. Antano Paduviečio lietuvių parapija susikūrė XX a. pradžioje, kai Naugatuko slėnyje sparčiai daugėjo lietuvių imigrantų, dirbusių vietinėse vario ir tekstilės gamyklose. Parapija oficialiai įkurta 1915 metais, o po dešimtmečio, 1925 m., buvo pašventinta dabartinė mūrinė šventovė, pakeitusi pradinę medinę koplyčią. Dešimtmečius ši bažnyčia buvo ne tik dvasinis centras, bet ir esminė lietuvybės sala: čia veikė aktyvi šeštadieninė mokykla, chorai, vyko dainų šventės ir veikė įvairios politinės bei kultūrinės draugijos, padėjusios išlaikyti ryšį su tėvyne tiek tarpukariu, tiek po Antrojo pasaulinio karo, kai bendruomenę papildė nauja pasitraukusiųjų iš Lietuvos banga.\nArchitektūriniu požiūriu bažnyčia yra charakteringas plytų mūro pastatas, kuriame susipina neoromaninio ir eklektikos stiliaus elementai. Pastatas išsiskiria monumentaliu fasadu su dviem simetriškais bokštais, suteikiančiais jam tvirtumo ir sakralumo pojūtį. Viduje bažnyčia pasižymi puošniu interjeru, kurio vertingiausia dalis – spalvingi vitražai su lietuviškais įrašais, liudijančiais apie parapijiečių šeimų aukas šventovės statybai. Viduje esanti ikonografija ir altoriai derina tradicinę katalikišką simboliką su tautiniais akcentais, o gera akustika ilgą laiką tarnavo lietuviško giedojimo tradicijai puoselėti, paverčiant bažnyčią viena iš ryškiausių architektūrinių dominančių Ansonijos panoramoje.\nDabartinė Šv. Antano bažnyčios situacija atspindi bendrus iššūkius, su kuriais susiduria etninės parapijos visoje JAV rytinėje pakrantėje. Dėl mažėjančio lietuviakalbių skaičiaus ir Hartfordo arkivyskupijos vykdomos konsolidacijos programos, 2017 m. Šv. Antano parapija buvo sujungta su kitomis vietinėmis bendruomenėmis (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Rožinio Švč. Mergelės Marijos) į naują Apaštalų Karalienės (Queen of the Apostles) parapiją. Po susijungimo nuolatinės pamaldos Šv. Antano pastate buvo nutrauktos, o pats pastatas galiausiai buvo uždarytas ir pateiktas pardavimui. Nors pastatas nebeatlieka savo pirminės sakralinės funkcijos, vietos lietuvių palikuonys ir kultūros paveldo puoselėtojai siekia, kad istoriniai artefaktai ir lietuviški vitražai būtų išsaugotas kaip svarbus Naugatuko slėnio istorijos puslapis.\nWolkovich-Valkavičius, William. Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes and Institutions. Vol. 1: Eastern United States. Norwood, MA: Corporate Press, 1991.\nArchdiocese of Hartford. Stewards for Tomorrow: Final Report on Parish Reorganization and Building Usage. Hartford, CT, 2017.\nThe Valley Independent Sentinel. Archdiocese To Merge Three Ansonia Parishes. Local News Archive, Ansonia, CT.\nLithuanian American Community, Inc. (JAV Lietuvių Bendruomenė). Metraštis: Connecticut District Historical Records. Archyvinė medžiaga apie Naugatuko slėnio lietuvių veiklas.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1925 m.","miestas":"Ansonija","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.35357,"lng_wgs":-73.0816,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/ansonijos-sv-antano-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"146826f9-89cc-4f37-8741-03cb7ebc9898","_revision":"eabebf6b-ce9a-4164-a845-3a337747536e","id":"f74b3c3c8bf0f6a","pavadinimas":"Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio šarvai","aprasymas":"Vienam iš Radvilų skirti turnyrų šarvai iš plieno ir bronzos, dekoruoti auksu. Spėjamas šarvų savininkas - Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Ant šarvų dalies yra išraižyta jų sukūrimo data (1573 m.). Kitos šarvų dalys saugomos Niujorke, Metropolitano meno muziejuje ir Museo Nazionale del Palazzo Venezia Romoje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.artic.edu\/artworks\/106349\/plackart-from-an-armor-possibly-of-prince-nikolaus-viii-christoph-radziwill-of-poland-1549-1616","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1573","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.8796,"lng_wgs":-87.62371,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mikalojaus-kristupo-radvilos-naslaitelio-sarvai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"51e683ed-d465-41f0-a5c5-b3b1cf4dc8ef","_revision":"e4cc3251-4653-42d1-bdbd-914b8dbcd66f","id":"f754e75f2f11297","pavadinimas":"Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija","aprasymas":"Šv. Kazimiero kolegija (Collegio Lituano S. Casimiro) - Katalikų Bažnyčios institucija Romoje lietuviams kunigams rengti, jų kvalifikacijai kelti. Kolegija įsteigta 1945 m. arkivyskupo J. J. Skvirecko ir kitų rūpesčiu, 1963 m. jai suteiktos popiežiškosios kolegijos teisės. 1945–1990 Šv. Kazimiero kolegija buvo reikšmingas lietuvių išeivijos antikomunistinės veiklos organizavimo centras. Viešbutyje apsistodavo išeivijos politiniai veikėjai, diplomatai. Per veiklos metus kolegija išleido daugiau kaip 170 kunigų. Kolegijoje mokėsi kardinolas A. J. Bačkis, arkivyskupas metropolitas G. L. Grušas ir kiti žymūs dvasininkai.\n\n\n\nLabanauskas Ramūnas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sv-kazimiero-kolegija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1945 m.","miestas":"Roma","salis":"Italija","lat_wgs":41.88127,"lng_wgs":12.51905,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Kazimieras Jogailaitis (Šventasis Kazimieras) (1458–1484)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-sv-kazimiero-kolegija"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"48422d42-a270-4f1e-9fdf-aa9452d424e1","_revision":"ef853762-c3a1-46aa-bc7d-225bf33c2500","id":"f7d3cedb594478f","pavadinimas":"Tamakvos Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia","aprasymas":"Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapija Tamakvoje buvo įkurta XX a. pradžioje, intensyvios lietuvių emigracijos į Pensilvanijos anglies kasyklų regioną (vadinamąjį Coal Region) laikotarpiu. 1911 m. kovo mėnesį oficialiai įkurta bendruomenė tapo svarbiu dvasiniu ir kultūriniu centru vietos lietuviams, kurie siekė išlaikyti savo kalbą ir tradicijas svetimoje šalyje. Dabartinis bažnyčios pastatas, pasižymintis kuklia, bet grakščia architektūra, buvo pašventintas 1928 m. ir ilgą laiką tarnavo kaip pagrindinė susibūrimų vieta ne tik pamaldoms, bet ir tautinėms šventėms bei švietėjiškai veiklai.\r\n\r\nBėgant dešimtmečiams, keičiantis demografinei situacijai ir mažėjant lietuviškai kalbančių parapijiečių skaičiui, bažnyčia susidūrė su iššūkiais, būdingais daugeliui senųjų etninių parapijų JAV. Nepaisant to, Tamakvos lietuvių bažnyčia išliko reikšmingu istoriniu paminklu, liudijančiu apie lietuvių indėlį į Pensilvanijos valstijos vystymąsi. Nors parapijų stambinimo procesai palietė daugelį regiono bažnyčių, Šv. Petro ir Povilo šventovės palikimas saugomas vietos istorikų ir lietuvių kilmės amerikiečių, kurie iki šiol puoselėja protėvių atminimą per išlikusius parapijos archyvus ir kapinių priežiūrą.\r\n\nAntanaitis, A. (1998). Lietuvių pėdsakai Amerikoje: Pensilvanijos angliakasių kraštas. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.\nThe Diocese of Allentown. (n.d.). Parish History: SS. Peter and Paul, Tamaqua. [interaktyvus]. Prieiga per: https:\/\/www.allentowndiocese.org\nWolkovich-Valkavičius, W. (1991). Lithuanian Religious Life in America: A Compendium of 150 Parishes (Vol. 1: Eastern United States). Brooklyn: Lithuanian Religious Aid.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Tamakva","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":40.8013,"lng_wgs":-75.96848,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/tamakvos-sv-petro-ir-povilo-lietuviu-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d2580c2d-9dc0-46c7-b027-3dc4d88a3cbf","_revision":"a73199b9-6037-417a-b2eb-0c23852b5b87","id":"f82302d729a6975","pavadinimas":"Kapucinų ordino vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia Ostroge","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jonušas Sanguška, Paulius Karolis Sanguška\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 18 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: LDK didikų giminės Sanguškų statytas paminklas.\r\n\r\nSu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra susijęs miesto vakarinėje dalyje, už senosios miesto sienos, išlikęs kapucinų vienuolyno ir Švč. Trejybės bažnyčios ansamblis. Jį fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalavijininkas Jonušas Sanguška. Ansamblis pastatytas 1747-1769 metais. Bažnyčios projekto autorius – italas Paolas Antonijus Fontana, LDK didžiojo maršalkos Pauliaus Karolio Sanguškos dvaro architektas.\r\n\r\nVėlyvojo baroko stiliaus trinavė bazilika stipriai nukentėjo, kuomet 1832 m. vienuolyną uždarius, visas kompleksas ilgai buvo tuščias, vėliau buvo įrengtas karinis sandėlis. Pastatus atidavus stačiatikiams, bažnyčia pertvarkyta į cerkvę, jos barokinis interjeras sunaikintas. 1938 m. bažnyčia buvo grąžinta katalikams, bet jau 1939 m. paversta sporto sale. Nuo 1995 m. čia įrengta koncertų salė. Nuo 1994 m. vienuolyno patalpose veikia Kijevo Mohylos akademijos filialas, kuris savo pavadinimą paveldėjo iš Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio Ostrogo akademijos. Čia taip pat yra ir nedidelis Akademijos muziejus.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nPaliušytė, Aistė, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/sanguskos\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1747-1769 m.","miestas":"Ostroh","salis":"Ukraina","lat_wgs":50.32962,"lng_wgs":26.51276,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kapucinu-ordino-vienuolynas-ir-svc-trejybes-baznycia-ostroge"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"1db6d7c7-b53c-4119-918e-da8acc412d62","_revision":"1071e1c4-3573-445f-8e7e-8c556f0a3b3a","id":"f82e88880a2fcec","pavadinimas":"Tado Kosciuškos vardu pavadintas parkas Milvokyje","aprasymas":"Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška (1746 - 1817) - Lenkijos ir Lietuvos politikos ir karo veikėjas, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. T. Kosciuška save laikė lietuviu, laiškuose (1790 m.) pabrėždavo esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.\r\n\r\nT. Kosciuška dalyvavo 1775–83 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, vadovavo įvairių objektų įtvirtinimui. JAV yra nemažai vietų, pavadintų Kosciuškos garbei. Viena jų - Tado Kosciuškos vardu pavadintas parkas Milvokyje, Viskonsino valstijoje.\n\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/tadas-andrius-bonaventura-kosciuska\/\n\nhttps:\/\/uwm.edu\/marchonmilwaukee\/keyterms\/kosciuszko-park\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1900 m.","miestas":"Milvokis","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":43.00429,"lng_wgs":-87.92227,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kosciuskos_parkas_milvokis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"06cc9397-b78d-4dc1-bd1d-4868052414c9","_revision":"fa8f2bd2-f571-4abd-9a69-78f273b31480","id":"f8a6abdd8a67f02","pavadinimas":"Augusto Roberto Niemio kapas Helsinkyje","aprasymas":"Niemi Aukusti Robert (Augustas Robertas Niemis) (1869 - 1931) - suomių tautosakininkas, filosofijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, Lietuvių mokslo draugijos narys, Lietuvių–suomių susiartinimo draugijos garbės daktaras. 1931 m. Helsinkyje įsteigė Suomių–lietuvių draugiją.\r\n\r\nLietuvių liaudies dainas pradėjo tyrinėti 1889. Lietuvoje A. R. Niemi lankėsi 1900, 1902, 1909–1912 (1909–10 lankėsi ir Mažojoje Lietuvoje, Tilžėje, bendravo su V. Kalvaičiu) ir 1919. Bendravo su A. Smetona, J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, J. Tumu‑Vaižgantu, A. Jakštu, Vilniuje tvarkė Lietuvių mokslo draugijos tautosakos archyvą. Dainas rinko Šiaurės Lietuvoje (Biržų, Kupiškio apylinkėse), Dzūkijoje. Užrašė 3644 dainas, jų dalį (1459 dainas ir 26 melodijas) kartu su A. Sabaliausku paskelbė rinkinyje Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje (1912). Į fonografo velenėlius A. R. Niemi užrašė apie 500 lietuvių liaudies dainų melodijų. Užrašė lietuvių liaudies vestuvių papročių (studija Lietuviški vestuvių papročiai \/ Liettualaisia häätapoja 1914, lietuvių kalba 1996).\r\n\r\nVeikale Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai (Tutkimuksia liettualaisten kansanlaulujen alalta 1913) analizavo lietuvių liaudies dainų kilmę, ryšius su latvių ir suomių liaudies dainomis. Tyrinėdamas lietuvių dainas gilinosi į senąją lietuvių religiją ir mitologiją. Paskelbė studijas Lietuvių literatūra (Liettualainen kirjallisuus 1925), Iš lietuvių tautosakos (Liettualaisen kannsantietouden alalta 1928, abi lietuvių kalba 1996).\r\n\r\nJam mirus, Lietuvos rėmėjų lėšomis 1933 m. lapkričio 12 d. pastatytas dailininko Broniaus Pundziaus sukurtas antkapis su užrašu suomių ir lietuvių kalbomis – „Brangiam savo bičiuliui – lietuvių tauta“.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/aukusti-robert-niemi\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1933 m.","miestas":"Helsinkis","salis":"Suomija","lat_wgs":60.17081,"lng_wgs":24.91461,"autoriai":"Bronius Pundzius","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/aukusti-robert-niemi-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bebda988-4036-4c1f-ba4c-a4c089976c0a","_revision":"f4ed1a7f-9132-4eb0-b30f-7d6ace6a5aec","id":"f8a6e5f120e7e01","pavadinimas":"Jorktauno lietuvių kapinės","aprasymas":"Informacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Jorktaunas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":28.92368,"lng_wgs":-97.48723,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jorktauno-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"725b9264-8085-4fd7-a67a-e8ecf7b36daa","_revision":"87748338-1623-4226-b8cf-3e7eb80a5f50","id":"f8bad0ab5d596d9","pavadinimas":"Menininkų rezidencija La Ruche (Avilys)","aprasymas":"Menininkų rezidencijoje La Ruche (Avilys) Paryžiaus Monparnaso rajone, gyveno ir kūrė žymūs litvakai menininkai, suformavę Paryžiaus mokyklos (École de Paris) branduolį, o jų kūryba tapo prancūziškojo ekspresionizmo pradžia. La Ruche menininkus viliojo neaukšta nuomos kaina, tačiau gyvenimo sąlygos čia buvo sudėtingos.\r\n\r\nRezidencijoje yra gyvenę ir kūrę Vitebske gimę Markas Šagalas (1887-1985) ir Osipas Cadkinas, taip pat Vilniaus dailės mokyklos auklėtiniai - Druskininkuose gimęs Žakas Lipšicas (1891-1973), Smilavičių kaime, dab. Baltarusijoje, gimęs Chaimas Sutinas (1893-1943), Gomelyje gimęs Mišelis Kikoinas (1892-1968) ir Žoloduke prie Naugarduko gimęs Pinchas Kremenis (1890-1981).\r\n\r\nŽydų dailininkams iš Lietuvos užplūdus Paryžių, vietiniai kūrėjai ir kritikai ėmė piktintis, kad atvykėliai okupuoja galerijas, rengia parodas, o pats Paryžius tampa žydiškas. Meno kritikas André Warnod sugalvojo ir pirmą kartą pavartojo terminą École de Paris (Paryžiaus mokykla) apibūdinti žydams atvykėliams, kad numalšintų vietinių menininkų nepasitenkinimą ir parodytų, jog ir šie atvykėliai gali daug duoti Prancūzijos kultūrai ir formuoti meno raidą.\r\n\r\nLe Ruche – „Avilys“ ir litvakų dailininkų sambūris\r\n\r\nParyžiuje, Montparnasse rajone, 2 passage Dantzig adresu stovi daugiau nei šimtmetį skaičiuojantis apskritos formos pastatas. Jį, kaip rotondą-vyninę suprojektavo Gustavas Eiffelis 1900 metų Pasaulinei dailės parodai. Po parodos paviljoną nupirko mecenatas ir skulptorius Alfredas Boucheris, suskirstė jį į nedideles studijas ir už nedidelį mokestį jas nuomojo neturtingiems dailininkams, pagrinde imigrantams. Dėl apskritos formos ir jame zujančių dailininkų paviljonas buvo pramintas La Ruche – „Aviliu“.\r\n\r\nApie galimybę nebrangiai įsikurti Paryžiuje pasklido kalbos Vilniaus piešimo mokykloje, kurioje mokėsi visas būrys litvakų – žydų iš vakarinių Rusijos imperijos gubernijų. Pirmasis į Paryžių, 1909 m., išvyko Jacques Lipchitzas, 1912 m. – Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as ir Chaïmas Soutine’as, 1913 – Emmanuelis Mané-Katzas, o 1914 m. – Simonas Glatzeris. Po Pirmojo pasaulinio karo, jau iš laisvosios Lietuvos litvakų dailininkų bendruomenę Paryžiuje papildė Maksas Bandas (ėmė pasirašinėti Max Band) ir Jokūbas Mesenbliumas (pasivadino Jacques Missene), abu atvyko 1924 metais. Po poros metų, 1926 m., prie būrio prisijungė aštuoniolikmetis Neemija Arbitbalatas (pasirašinėjo: Arbit Blatas, Arbit-Blatas, A. Blatas). \r\n\r\nĮ Paryžių atvykę litvakai buvo neturtingi, tad telkėsi nedidelėse studijose „Avilyje“ Montparnasse rajone, kuris buvo pigesnis už tuo metu populiarų meno rajoną Montmartre’ą ir Bateau-Lavoir’o studijas. Kai kurie litvakai, kaip tapytojai Krémègne’is ar Kikoïne’as, „Avilyje“ praleido po keliolika metų, o skulptorius Leonas Indenbaumas net kelis dešimtmečius. „Avilys“ litvakams tapo antraisiais namais, kur jie galėjo ieškoti naujų saviraiškos formų ir įsilieti į pasaulio dailės tėkmę.\r\n\r\nGausi litvakų dailininkų migracija ir koncentruotas gyvenimas „Avilyje“, kur jie buvo laisvi eksperimentuoti ir kurti, lėmė naujo meno reiškinio École de Paris – Paryžiaus mokyklos (terminą sugalvojo Prancūzijos rašytojas ir meno kritikas André Warnodas) atsiradimą. Dauguma litvakų, gimę ir augę religingose žydų šeimose nedideliuose Rytų Europos miesteliuose – štetluose, atsinešė į Paryžių savitą pasaulėžiūrą, unikalią formų ir spalvų pajautą. Jidiš kultūra ir savitas meno supratimas litvakų kūryboje persipynė su moderniomis to meto kryptimis – postimpresionizmu, kubizmus, futurizmu, fovizmu. Ši centro ir periferijos sąveika suformavo Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį.\r\n\r\nPrancūzų ekspresionizmas į meno pasaulį įnešė gaivių idėjų, naujų motyvų ir plastinių atradimų. Kryptis pasižymi raiškos elegancija, santūrumu, plokščia forma, emocingu potėpiu, spalvų niuansais. Dailininkus domino juos supantis gyvenimas čia ir dabar. Dailės kūriniuose vyravo lyrizmas, nostalgija, poetiškumas, intymumas ir toji žodžiais nenusakoma „žydiškoji melancholija“. Prancūzų ekspresionizmo stilistika buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. Paryžiaus mokyklai atstovavo keli šimtai dailininkų, tarp jų – apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio.\r\n\r\nDr. Vilma Gradinskaitė\r\n\r\n \r\n\r\nDaugiau:\r\n\r\nhttps:\/\/www.bernardinai.lt\/pasaulinio-garso-litvaku-kuryboje-lietuvisko-stetlo-ir-prancuziskojo-ekspresionizmo-susitikimas\/\nhttps:\/\/www.laruche-artistes.fr\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XX a. I p.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.83241,"lng_wgs":2.29685,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/la-ruche-avilys"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"94c0ac81-04a2-461f-a350-bd2d30e8a165","_revision":"007ff496-f57f-4610-afb6-a45a8c226d85","id":"f8ff6f997707d27","pavadinimas":"Dinaburgo (Naujinio) pilies griuvėsiai","aprasymas":"Naujinis (latv. Naujene), senovės lietuvių pilis ir gyvenvietė, buvusi Vecpilio kaime (netoli dabartinio Daugpilio). Minima 12 a. pabaigoje.\n\n\n\nK. Būgos manymu, Naujinio ir Rėzeknės apylinkėse 12 a. gyventa lietuvininkų (lietuvių).\n\n1239 sunaikintos pilies vietoje Livonijos ordinas 1275 pastatė mūrinę pilį; ji 1277 tapo komtūrijos centru. 1278 pilį puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis. Apie 1281 lietuviai, žiemgalių, veikiausiai vadovaujamų kunigaikščio Nameisio, remiami, užėmė ordino valdomą Jersiką (buvusios kunigaikštystės centrą) ir iškeitė ją į Naujinį; Lietuvai priklausė iki 1313, kai ją vėl užėmė Livonijos riteriai. 1315 pilį puolė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis, 1403 – Vytautas. 1577 pilis ir gyvenvietė sugriauta.\n\n\n\nIki 19 a. vidurio Naujinio apylinkėse dar buvo lietuviškai kalbančių gyventojų.\n\n\n\n\nGaršva Kazimieras, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/naujinis","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1275 m.","miestas":"Vecpilis","salis":"Latvija","lat_wgs":55.91125,"lng_wgs":26.72673,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/naujenes-pilies-griuvesiai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"788d1d97-6fba-46de-931c-e23b97257818","_revision":"809286e9-2ec5-4c78-88b6-1d11c86842cb","id":"f9040f2fd7db8ca","pavadinimas":"Svisločius","aprasymas":"Svisločius pirmą kartą paminėtas 1256 m. Ipatijaus metraštyje. Nuo 13 a. iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1523 m. gavo miestelio teises. 16 a. priklausė Chodkevičiams, prie kalvinistų bažnyčios veikė pradinė mokykla. Nuo 17 a. pradžios valdė Krišpinai‑Kiršenšteinai, kurie 1668 m. pastatė bažnyčią. Nuo 1778 m. Svisločius atiteko Vincentui Tiškevičiui (1757–1816), kuris vedė Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčią Mariją Teresę Poniatovską. Naujasis savininkas perplanavo ir perstatė miestelį, 1804 savo lėšomis įsteigė Gardino gubernijos gimnaziją, kurioje 1825 m. dėstė J. Čečiotas, veikė filaretų, filomatų draugijos, tarp jos mokinių yra Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Kovalevskis, Stanislovas Batys Gorskis, Napoleonas Orda, Romualdas Traugutas bei Juozapas Ignotas Kraševskis.\r\n\r\nSvisločius 1921–39 m. buvo užimtas Lenkijos. Miestelyje yra išlikę Vincentui Tiškevičiui priklausiusio parko likučiai.\r\n\r\n \r\n\r\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/svislocius-2","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIII a.","miestas":"Svisločius","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.03601,"lng_wgs":24.09409,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Chodkevičiai; Marija Teresė Poniatovska - Tiškevičienė (1761–1831); Vincentas Tiškevičius (1757–1816); Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887); Stanislovas Batys Gorskis (1802–1864); Napoleonas Orda (1807–1883); Konstantinas Kalinauskas (1838–1864); Jonas Chodkevičius (apie 1537–1579)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svislocius"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e6bc6b50-4bc8-44e6-8255-ddd6725d84bc","_revision":"dad225f5-f5a1-494c-a667-d796c1af55a1","id":"f90d54146b81101","pavadinimas":"Kūriniai Karališkajame Vavelio muziejuje","aprasymas":"Karališkasis Vavelio muziejus įsikūręs Krokuvoje, renesansinėje pilyje, Vavelio architektūriniame komplekse. Muziejuje eksponuojami garsūs Žygimanto Augusto sukaupti arasai (16 a.), dailės kūrinių, ginklų kolekcija. Kieme – T. Kosčiuškos paminklas (1921, L. Marconi, A. Popielis).\r\n\r\nTarp kitų kūrinių, muziejuje yra eksponuojami Barboros Radvilaitės, Nesvyžiaus klebono Antano Mikalojaus Radvilos, Lietuvos didžiojo kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos portretai, Lietuvos kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos pomirtinis medalionas iš Radvilų kolekcijos Nesvyžiuje, Mikalojaus Radvilos Juodojo šalmas (šišakas).\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vavelis","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė; Portretai; Taikomoji dailė; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":null,"miestas":"Krokuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":50.05406,"lng_wgs":19.93536,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Barbora Radvilaitė (apie 1522 \/ 1523–1551)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kuriniai-karaliskajame-vavelio-muziejuje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3821d50d-4a58-4402-a8f0-6b09b8283d13","_revision":"c71dd2b6-1cc1-4f9f-bde9-768195eed641","id":"fa1a09cc0353d02","pavadinimas":"Buvusi Vytauto Kasiulio palaidojimo vieta","aprasymas":"Vytautas Kasiulis, g. 1918 04 23 Simne, m. 1995 03 12 Paryžiuje, lietuvių tapytojas. Nuo 1937 mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941 baigęs Kauno taikomosios dailės institutą, 1941–44 dėstė jame. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946–48 gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje, 1947–49 vadovavo piešimo klasei. Nuo 1948 gyveno Paryžiuje. Surengė individualių parodų Kaune (1943), Freiburge (1947), Paryžiuje (1950–55), Hamburge, Ženevoje, Berlyne, Londone, Kopenhagoje, Stokholme, Čikagoje, Niujorke; pomirtinės Vilniuje (2009, 2017), Klaipėdoje (2010), Kaune (2014).\r\n\r\nAliejumi, guašu, pastele, tempera nutapė figūrinių kompozicijų (Dailininko šeima, Moteris su kūdikiu), portretų (Autoportretas, Lietuvaitė, Čigonė), lyrinių peizažų, natiurmortų. Ankstyvieji kūriniai – dažniausiai buitinio žanro paveikslai – realistiniai, psichologiški, su humoro elementais, tamsoko kolorito. Vėlesni – modernistiniai, jiems būdinga lyrizmas, dekoratyvumas, šviesių sodrių spalvų koloritas, improvizacija. Kompozicijose dažnai vaizdavo muzikantus, cirko artistus, šventuosius (šv. Kazimierą, šv. Petrą), jų figūros abstrahuotos, žaismingos, supintos su arabeskiškomis linijomis, kuria karnavalo efektą. Sukūrė piešinių, pastelių, akvarelių, litografijų, apipavidalino prancūzų kino filmą Dvigubas gyvenimas (1954, režisierius V. Vicasas).\r\n\r\n2013 Vilniuje atidarytas V. Kasiulio dailės muziejus (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys), jame veikia nuolatinė dailininko kūrybos ekspozicija.\r\n\r\n2018 07 09 perlaidotas kartu su žmona Brone Vilniuje, Antakalnio kapinėse.\nMELC, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vytautas-kasiulis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":"1995 m.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.90755,"lng_wgs":2.40157,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buvusi-vytauto-kasiulio-palaidojimo-vieta"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"ed3f3d1f-6696-4f3c-a3f8-7228581a32e7","_revision":"d51f3952-658a-4fed-970a-47dc1842db61","id":"fa4fdb5b5dd6c78","pavadinimas":"Jono Pipiro kapas","aprasymas":"Jonas Pipiras gimė 1833 m. balandžio 23 d. Šaipiuose (Kretingalės vls., Klaipėdos aps.) Jis buvo evangelikų liuteronų kunigas, visuomenės veikėjas, knygnešys, religinės literatūros rengėjas, spaudos bendradarbis. Apie 1839–1845 m. Jonas Pipiras mokėsi Nemirsetos liaudies mokykloje ir privačiai Klaipėdoje, 1846–1854 m. mokslus tęsė Tilžės gimnazijoje, 1855–1858 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1859–1861 m. sielovados žinias gilino Vitenbergo kunigų seminarijoje.\r\n\r\nNuo 1861 m. spalio 15 d. Jonas Pipiras apie dvejus metus kunigavo bei mokytojavo Nidoje. Kandidatavo į 1863–1866 m. kadencijos Prūsijos karalystės seimą Tilžės-Lankos apskrityje, tačiau nebuvo išrinktas. 1863–1868 m. kunigavo Įsėje, 1869–1872 m. – Kraupiške. 1872 m. iš Mažosios Lietuvos persikraustė į Tauragę, iki 1882 m. buvo Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas, aptarnavo dar keletą aplinkinių parapijų, ugdė lietuvių evangelikų liuteronų tautinį sąmoningumą, paskatino susitelkti lietuvišką Batakių evangelikų liuteronų parapiją. Dėl rūpinimosi lietuvišku švietimu ir knygų iš Prūsijos gabenimu pateko į rusų valdžios nemalonę ir, vengdamas persekiojimo, turėjo bėgti iš Tauragės. Nuo 1882 m. iki mirties tris dešimtmečius kunigavo Klaipėdos lietuvininkų (Jokūbo) evangelikų liuteronų bažnyčioje, nuo 1887 m. buvo šios parapijos klebonas, Klaipėdos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Parapijiečius ragino neišsižadėti gimtosios kalbos ir vaikus konfirmacijai rengti lietuviškai, prisidėjo prie peticijų, reikalaujančių grąžinti lietuvių kalbą į Mažosios Lietuvos mokyklas, rūpinosi mokytojų seminarijos Klaipėdoje steigimu. Nuo 1881 m. buvo Lietuvių literatūros draugijos narys.\r\n\r\nJonas Pipiras aktyviai bendradarbiavo spaudoje, 1888–1889 m. redagavo lietuvišką Karaliaučiaus misijų draugijos laikraštį „Nusidavimai apie Evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“, 1903–1904 m. leido laikraštį „Aušros žvaigždelės spinduliai“, kuriame skelbtus savo pamokslus 1904 m. išleido atskira knyga „Mišios“ (antras šio pamokslų rinkinio leidimas išėjo 1913 m.). Iš vokiečių kalbos vertė giesmes ir kitą religinę literatūrą, parengė keturis giesmynėlius. Dalyvavo surinkimininkų judėjime. Drauge su Adomu Einaru (1842–1906) ir kitais redagavo lietuvišką 1897 m. Biblijos leidimą. 1899 m. išleido lietuvių kalbos vadovėlį vokiečių kalba „Lithauische Sprachlehre mit Berücksichtigung des Selbstunterrichts“, kalbos klausimus svarstė spaudoje.\r\n\r\nJonas Pipiras mirė 1912 m. kovo 29 d. Klaipėdoje, palaidotas Skaisgiriuose, Pakalnės aps. (dab. Bolšakovas, Kaliningrado sritis), kur gyveno jo dukra Marta (1875–1965) su šeima, mat Skaisgirių evangelikų liuteronų parapijoje 1909–1937 m. kunigavo Jono Pipiro žentas Karlas Vesoleckis (Wessolleck, 1862–1953).\r\n\r\n \r\n\r\nhttp:\/\/8diena.lt\/2018\/04\/23\/abipus-sienos-lietuvybe-puoselejes-kunigas-jonas-pipiras","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1912 m.","miestas":"Skaisgiriai (Bolshakovo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.87693,"lng_wgs":21.64955,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-pipiro-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0d4beffb-d720-4319-bd44-e88509001191","_revision":"5a3a385f-4a09-4d29-943f-05cb4dcaf620","id":"faa5582368a1135","pavadinimas":"Rokvudo lietuvių kapinės ir V. K. Jonyno paminklas","aprasymas":"Katalikų kapinėse Sidnėjaus priemiestyje Rokvude yra lietuvių sekcija su V. K. Jonyno kurtu paminklu. Kapinės yra registruota Australijos kultūros vertybė.\r\n\r\nČia palaidotas ir Lietuvos karo lakūnas, Birželio sukilimo dalyvis Jeronimas Garolis (1900–1972).\r\n\r\n \r\n\r\nUžsienio reikalų ministerijos informacija\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/jeronimas-garolis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.); Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1990 m.)","metai":null,"miestas":"Rokvudas","salis":"Australija","lat_wgs":-33.87987,"lng_wgs":151.0526,"autoriai":"Vytautas Kazimieras Jonynas","susijusios_asmenybes":"Jeronimas Garolis (1900–1972)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lietuviu-kapines-ir-v-k-jonyno-paminklas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"f2af6784-7eb8-4c62-91ac-44b64b45ba9c","_revision":"2dd824b2-63d1-45fb-8ae1-b379ef723465","id":"fabe95c11abe57b","pavadinimas":"Naujasis Sveržanis","aprasymas":"Rašytiniuose šaltiniuose Sveržanio vietovė pirmą kartą minima 1428 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ją užrašė savo žmonai Julijonai. 1575 m. miestelis tapo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio valda. XVI a. ėmė stipriai augti dėl savo strateginės padėties prie Nemuno upės. 1742 m. Sveržanyje įkurta Radvilų porceliano manufaktūra. Ji veikė iki 1765 m., o jos dirbiniai garsėjo ir už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų. XVIII a. antroje pusėje miestelis gavo Naujojo Sveržanio vardą.\r\n\r\n1588 m. iškilo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio funduota Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia., turinti renesanso stiliaus bruožų. 1864 m. bažnyčia uždaryta caro valdžios, 1901 m. grąžinta katalikams, 1946 m. sovietų valdžios vėl uždaryta ir 1990 m. grąžinta tikintiesiems.\r\n\r\n1590 m. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pastatydino ir stačiatikių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) cerkvę, kuri XVII a. pradžioje buvo perduota unitams. 1739 m. prie jos Mikalojus Kristupas Radvila Žuvelė fundavo ir bazilijonų vienuolyną, kuriame buvo įkurdinta unitų dvasinė seminarija. 1833 m. likvidavus bazilijonų vienuolyną, šventovė paversta stačiatikių cerkve. Sovietmečiu uždaryta, XX a. 9-ajame dešimtmetyje grąžinta stačiatikių bendruomenei.\r\n\r\n \r\n\r\nLiškevičienė, Jolita, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1428 m.","miestas":"Naujasis Sveržanis","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.45134,"lng_wgs":26.73646,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616); Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1549–1616); Vytautas Didysis (apie 1350–1430)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/naujasis-sverzanis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c5b2f480-44cc-4be3-99a9-a1dae63adc7e","_revision":"1df406cd-9d27-47fc-98ca-0884f6265823","id":"fad1a0a53accc27","pavadinimas":"Paminklas Lietuvos kariams","aprasymas":"Červonkos kapinėse 1932 m. pastatytas paminklas Lietuvos kariams, žuvusiems kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Čia ilsisi už Lietuvos laisvę žuvę kariai savanoriai, kovoję su bermontininkais Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Skulptorius Stasys Stanišauskas parengė paminklo projektą, Kaune padarė paminklo detalių formas ir sutiko atlikti visus dailės darbus, statant paminklą. Paminklas pastatytas per tris savaites. Statyba kainavo 4445 litus. Paminklas betoninis. Jo tūris – 32 kub. m, paviršiaus plotas – 57 kv. m, aukštis – 6,5 m. Viršuje – stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis – Vytis ir žuvusio kario atvaizdas. Jo viršuje lietuvių ir latvių kalbomis užrašyta: „Žuvusiems Lietuvos kariams 1919–1920 m.“ Apatinėje paminklo dalyje lietuviškai - „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę“. 1932 m. spalio 2 d. įvyko iškilmingas Červonkos paminklo atidengimas, šventinimas ir mirusiųjų minėjimas.\r\n\r\n \r\n\r\nhttp:\/\/www.pavb.lt\/lt\/straipsnis\/3685-cervonka-latvija-paminklas-lietuvos-kariams-zuvusiems-kovoje-uz-lietuvos-nepriklausomybe\nhttps:\/\/www.lrt.lt\/mediateka\/irasas\/2000209360\/panoramos-archyvai-paminklas-lietuvos-kariams","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"1932 m.","miestas":"Červonka (Eglainės valsčius)","salis":"Latvija","lat_wgs":55.95951,"lng_wgs":26.06178,"autoriai":"Stasys Stanišauskas","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/paminklas-lietuvos-kariams"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"27bcc07a-bdc3-4f44-a32a-e8ec4ce2b305","_revision":"3692436f-ca46-4351-bcc6-ca56eb57b8a4","id":"fad59a4b4ae6b04","pavadinimas":"Buvęs Varšuvos muzikos institutas (dabar F. F. Chopino muziejus)","aprasymas":"Varšuvos muzikos instituto, kurį M. K. Čiurlionis lankė, pastatas palankių aplinkybių dėka yra ne tik išlikęs, bet ir puikiai restauruotas − šiandien jame veikia F. F. Chopino muziejus.\r\n\r\nStudijas Čiurlionis pradėjo 1894 m. Tadeuszo Brzezickio fortepijono klasėje, po metų jo mokytoju tapo Antoni Sygietiński, kurio ugdomas buvo kelis metus. 1897 m. jaunuolis pasirinko kompoziciją, kurią jam dėstė prof. Zygmuntas Noskowskis. Greta specialybės užsiėmimų, jis lankė muzikos istorijos ir teorijos pamokas, lankė choro klasę, kuriai vadovavo prof. J. Statleris. Išmoko harmonijos principų, dirigavimo pagrindų. 1899 m. baigė kompozicijos klasės studijas.\r\n\r\nPastatas ir jo aplinka formavosi ilgai: XVII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais savo rūmus šio sklypo teritorijoje pradėjo statyti karališkasis kanclerio pagalbininkas Janas Gnińskis, tačiau nebaigus statyti rūmų komplekso, sklypą 1725 m. įsigijo kilmingos Zamoyskių giminės atšakos palikuonys – statinys tapo jų ordinacijos būstine. Nuo XVIII a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki pat XIX a. vidurio pastato paskirtis įvairavo nuo privačios berniukų ugdymo įstaigos iki įvairaus pobūdžio ligoninių. 1859 m. pastatas atiteko Varšuvos muzikos institutui. XIX a. pabaigoje buvo pristatytas viršutinis aukštas.\r\n\r\n \r\n\r\nNida Gaidauskienė\nPlačiau publ.: Lituanistika | Menininko atminimo vietos karo destrukcijos perkeistame mieste \/ Nida Gaidauskienė","kategorija":"Atmintinos vietos","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.23649,"lng_wgs":21.02296,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/buv-varsuvos-muzikos-institutas-dab-f-f-chopino-muziejus"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"df2df303-6382-4c20-a844-0c8f4a8b6d96","_revision":"c8a7d4d7-b7b1-4533-9066-8fcde47bc682","id":"faf645f201a401a","pavadinimas":"Alšėnų pilis","aprasymas":"Alšėnuose išliko XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje statytos Sapiegų pilies griuvėsiai. Alšėnų pilis reprezentuoja XVI-XVII a. LDK didikų gynybinę–rezidentinę architektūrą. Sapiegos piliavietę perkėlė į kitą vietą - ant Alšios upės kranto (dabar pietinėje miestelio dalyje). Naują mūrinę Alšėnų pilį pastatė LDK pakancleris ir Ašmenos seniūnas Povilas Steponas Sapiega XVI – XVII a. sandūroje. Tai vėlyvojo renesanso (manierizmo) stiliaus gynybinė-rezidencinė pilis su keturiais bokštas kampuose ir galingu įvažiuojamųjų vartų bokštu šiaurės rytų sparne, koplyčia. Pilį supo žemės pylimai, bastionai ir grioviai, užpildomi vandeniu patvenkus upelį, parkas.\r\n\r\nSpecialistai Alšėnų pilies architektūroje įžvelgia flamandų architektūros įtaką. Pilis kelis kartus buvo perstatyta, XVIII a. apleista, XIX a. dalis pilies susprogdinta. 1880 m. pilies savininkas Garbaniovas (Гарбанёв) pilies sienas ir bokštus pradėjo sprogdinti, o išardytas pilies plytas pardavė karčemos statybai. Pilis nukentėjo per I Pasaulinį karą. Nuo to laiko pilis kasdien atrodo vis liūdniau, išlikę mūrai žemėja, o kadaise kiemus supusių renesansinių galerijų, turtingo vidaus ir išorės dekoro (stiuko lipdinių, krosnių iš koklių dekoruotų Sapiegų herbais ir kt.) neliko nė ženklo. Dabar išlikę dviejų gyvenamųjų sparnų (šiaurės vakarinio ir šiaurės rytinio, kuriame buvo įvažiavimo vartai) ir prie jų prišlietų dviejų kampinių bokštų griuvėsiai, dalis žemės pylimų, parko likučiai su senomis liepomis.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė Dalia, Vilniaus universiteto projektas „Magnus Ducatus Lithuaniae“, http:\/\/www.mdl.projektas.vu.lt\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (istorinė)","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVI a. pab.","miestas":"Galšia (Alšėnai)","salis":"Baltarusija","lat_wgs":54.25154,"lng_wgs":26.0203,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Sapiegos; Povilas Steponas Sapiega (1565–1635)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/alsenu-pilis"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"3518f036-9999-4222-a436-d20bc5a06996","_revision":"9c102f57-1725-4812-a641-45d31d762498","id":"fb182a7f1e0dcfb","pavadinimas":"Liublino unijos aktas ir kiti dokumentai senųjų aktų archyve Varšuvoje","aprasymas":"Vyriausiasis senųjų aktų archyvas (Archiwum Główne Akt Dawnych, AGAD) yra Varšuvoje. Saugo 12–18 a. Lenkijos ir Abiejų Tautų Respublikos valdymo įstaigų, teismų, kitų institucijų dokumentus, tarpvalstybines sutartis, korespondenciją, šeimų (Radvilų, Zamoyskių, Potockių ir kitų), asmenų archyvus, Abiejų Tautų Respublikos buvusiose žemėse 19 a.–20 a. pradžioje veikusių institucijų dokumentus. 1944 sudegė didžioji dalis archyvo dokumentų, jo fondai sukaupti iš naujo.\n\n\n\nArchyve saugoma daug Lietuvos istorijai svarbių dokumentų: Lenkijos karalystės archyvuose natūraliai sukaupta lietuviška medžiaga (1411 Torunės taikos sutarties aktas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antspaudu, 1569 Liublino unijos aktas ir kita), įvairiais keliais į archyvą patekę Lietuvos žymių giminių archyvai, nemaža Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo dalis, anksčiau saugota Radvilų archyve Nesvyžiuje, Lietuvos Metrikos Užnemunei skirtų keliasdešimt knygų, taip pat dalies jos knygų lotyniškomis raidėmis transliteruota kopija.\n\n\nVienintelis išlikęs Liublino unijos aktas - tai lietuviškos pusės unijos dokumentas su 78 lietuvių didikų ir bajorų antspaudais. Lenkų bajorų unijos aktas, kurį puošė 140 antspaudų, saugotas Radvilų šeimos kolekcijoje iki Antrojo pasaulinio karo, spėjama sudegė 1944 m. per Varšuvos gaisrą.\n\nLiublino unijos akto dokumentas, pateikus bendrą Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos, Latvijos ir Baltarusijos paraišką, 2017 m. įrašytas į UNESCO programos Pasaulio atmintis tarptautinį registrą.\n\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/vyriausiasis-senuju-aktu-archyvas\n\nLietuvos dokumentinis paveldas, įrašytas į UNESCO programos Pasaulio atmintis tarptautinį ir nacionalinį registrus:\nhttps:\/\/unesco.lt\/images\/Fiksuoti_istorija_Pasaulio_atmintis.pdf","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Dokumentai","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.)","metai":"XV-XX a.","miestas":"Varšuva","salis":"Lenkija","lat_wgs":52.25003,"lng_wgs":21.00833,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Tyzenhauzai","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/liublino-unijos-aktas-ir-kiti-dokumentai-senuju-aktu-archyve-varsuvoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"55fccec4-5760-4de8-bde6-ef2c0ddbaca2","_revision":"9a3c1f59-cd10-458d-9807-4fd120a0f58b","id":"fb485e233a66a9b","pavadinimas":"Mykolo Oginskio kapas Florencijoje","aprasymas":"Mykolas Kleopas Oginskis (1765 m. Guzuve, netoli Varšuvos - 1833 m. Florencijoje) - kompozitorius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, iš LDK didikų giminės Oginskių. Dalyvavo Ketverių metų seimo (1788–92 m.) veikloje, buvo proprūsiškos grupuotės šalininkas. 1793–94 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis paiždininkis. Per 1794 m. sukilimą paskirtas Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu, vadovavo Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams, žygiui į Livoniją ir Kuršą. Rusijai sukilimą numalšinus emigravo į Italiją, dalyvavo emigrantų veikloje, Paryžiuje tarpininkavo jų įvairioms grupėms. 1802 m. grįžo į Lietuvą. Suartėjo su caru Aleksandru I, 1810 m. tapo Rusijos senatoriumi ir slaptuoju patarėju. Parengė ir 1811 m. įteikė carui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą.\n\n\n\n1815 m. po Vienos kongreso, kai žlugo viltys atkurti nepriklausomą valstybę, išvyko į Italiją. Nuo 1823 m. M. K. Oginskis gyveno Florencijoje. Kompozitorius grojo klarnetu, smuiku, sukūrė garsųjį polonezą Atsisveikinimas su Tėvyne , sukilėlių ir revoliucinių dainų, maršų, operą. Mirė Florencijoje ir buvo palaidotas Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Tačiau miesto bendruomenė jo palaikus perkėlė į Italijos Panteoną Šv. Kryžiaus bazilikoje.\n\n\nJurkštas Vytautas Povilas, Matulevičius Algirdas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/mykolas-kleopas-oginskis\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XIX a.","miestas":"Florencija","salis":"Italija","lat_wgs":43.76858,"lng_wgs":11.26227,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mykolo-oginskio-kapas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"74b6c0c1-82e5-4dba-b57d-b28f272264d9","_revision":"4ee2c7e0-f9b6-435b-849d-3740583d3371","id":"fb7d0a8dadc2e40","pavadinimas":"Grobšto ragas","aprasymas":"Grobšto ragas (kuršininkų kорininkų kalba Grabšte rags; vok. Grabschter Haken), kyšulys Kuršių nerijos rytų krante, 4 km į pietus nuo Nidos. Ilgis 1,5 km, didžiausias plotis 3,6 km, plotas 308 ha (dabar didžioji dalis – Kaliningrado srityje). Grobšto ragas – trečiasis pagal dydį Kuršių nerijos ragas ir vienas gražiausių joje. Rago gale yra 14 m aukščio pustoma kopa Vienišuolė, šiaurinėje dalyje – 50 m aukščio Sklandytojų kopa. Tarp Grobšto rago ir Parnidžio rago yra Grobšto įlanka. Grobšto ragas susidarė per paskutiniuosius 300 metų iš supustyto kopų smėlio. Vietovardis kilęs iš pavardės Grõbštas, plg. vietovardis Grobšta.\r\n\r\nPirmoji - Veca (senoji -) Nida buvo įsikūrusi šiaurinėje Grobšto rago pusėje. Joje, per jos gyvavimo laiką šalia karčiamos gyveno daugiausiai dvidešimt žvejų šeimų. Kartais telikdavo vos 8 ar net 5 šeimos. XVII a. kaimas  dažnai buvo ant išnykimo ribos. Vargas ir skurdas buvo jos gyventojų žvejų kasdienybė, jie rašė skundus valdžiai į Karaliaučių: “Jūsų didenybe, ar jūs bent žinote kaip sunkiai gyvena jūsų pavaldiniai, nieko be smėlio aplink nematydami, o pievos ar žolės ne mažiau kaip per tris mylias ieškodami, savo gyvybe rizikuodami”. Vėliau Nida persikėlė į dabartinę vietą.\r\n\r\nTeritorija tarp Parnidžio rago ir Lietuvos valstybinės sienos priklauso Grobšto gamtos rezervatui. Čia peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti jūrinis erelis ir urvinė antis, sutinkama nendrinė rupūžė, auga pajūrinės zundos, pelkinės šindros, pajūrinės širdažolės. Pasak mokslininkų, Grobšto ragas kasmet pailgėja keliais metrais.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/grobsto-ragas\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/grobsto-ragas\nhttps:\/\/nerija.lrv.lt\/lt\/apie-nacionalini-parka\/kulturos-paveldas\/istorines-gyvenvietes\/nida","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"XVII a.","miestas":null,"salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":55.26528,"lng_wgs":20.9947,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/grobsto-ragas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"6f798be8-ad67-4cf8-9ee9-3c25a8c853dd","_revision":"1e2683ba-a923-44a2-ad58-2a4f605f6ba5","id":"fbe559cee0569fe","pavadinimas":"Chadžibėjus (Odesa)","aprasymas":"Susijusios asmenybės: Jogaila, Vytautas Didysis, Adomas Mickevičius\r\n\r\nSusiję laikotarpiai: 15 a., 19 a.\r\n\r\nReikšmė Lietuvai: Vietovė keletą dešimtmečių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.\r\n\r\nOdesos istorijoje galime rasti ir trumputį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periodą. Dabartinio miesto istorija prasidėjo XIV a., Krymo totoriams įkūrus Chadžibėjaus (Hacıbey) tvirtovę. XV a. tvirtovė keletą dešimtmečių priklausė LDK. Anot Jono Dlugošo, 1413 m. Jogaila iš šio uosto išsiuntė kelis laivus su javais. Užuominos apie lietuvių pilį, uostą ir švyturį Chadžibėjų randamos 1415 m., 1431-1432 ir 1442 m. Manoma, kad dabartinės Odesos vietoje Vytautas buvo pastatęs pilį. \n1484 m. Chadžibėjus atiteko Krymo chanatui, XVI a. viduryje – Turkijai. Po 1787–91 m. Rusijos ir Turkijos karo vietovė atiteko Rusijai. 1792–93 m. rusai čia pastatė naują tvirtovę. 1795 m. miestas pavadintas Odesu (tada manyta, kad šiose vietose buvo įsikūrusi senovės graikų kolonija Odesas (graikiškai Odessos), kuri, kaip paaiškėjo, iš tiesų buvo dabartinės Varnos vietoje Bulgarijoje).\r\n\r\nXIX a. Odesa tapo didmiesčiu – imperiniu miestu, kuriame telkėsi didžiausių Europos valstybių pasiuntinybės, prekybos namai ir sandėliai, bankai, teatrai ir kt. 1825 m. mieste lankėsi Adomas Mickevičius. Kelionės metu poetas parašė „Krymo sonetus“.\r\n\r\n \r\n\r\nVitkauskaitė, Dalia, Lietuvos paveldo Ukrainoje inventorinis sąrašas, 2008\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/odesos-istorija\/","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.); Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"XV a.","miestas":"Odesa (Chadžibėjus)","salis":"Ukraina","lat_wgs":46.48962,"lng_wgs":30.74066,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/chadzibejus-odesa"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"0f524a24-b4af-4758-b9b4-8f491a2cb9dd","_revision":"f02fc592-a36b-4bc6-bb6b-2fa534f7b1c1","id":"fc5abfa473d8db4","pavadinimas":"Detroito Šv. Antano bažnyčia","aprasymas":"Detroito Šv. Antano lietuvių parapija, įkurta 1920 metais, ilgą laiką buvo vienas pagrindinių lietuvybės centrų Mičigano valstijoje. Jos įsikūrimas vakarinėje miesto dalyje žymėjo svarbų etapą lietuvių imigrantų integracijoje į Detroito industrinį gyvenimą, ypač automobilių pramonės klestėjimo laikotarpiu. Bažnyčia tapo ne tik religinių apeigų vieta, bet ir kultūrine tvirtove, kurioje veikė šeštadieninė mokykla, choras bei įvairios visuomeninės organizacijos. Ši bendruomenė buvo itin gyvybinga iki pat XX a. vidurio, kol demografiniai pokyčiai mieste ir priemiesčių plėtra pamažu išsklaidė lietuvių bendruomenę.\nBažnyčios pastatas, išsiskiria savo ispaniškojo baroko (angl. Spanish Colonial Revival) stiliaus elementais, kurie yra kiek neįprasti tradicinei lietuvių bažnyčių architektūrai JAV šiaurėje. Raudonų plytų fasadas, dekoruotas puošniais terakotos elementais, pasižymi grakščiomis arkomis ir dekoratyviu bokšteliu. Vidaus interjeras buvo sukurtas siekiant suteikti sakralumo ir erdvės pojūtį, o lietuvių bendruomenės pastangomis čia buvo įrengti unikalūs vitražai bei religinio meno kūriniai, primenantys tikinčiųjų tėvynę.\nŠiuo metu pastatas nebeatlieka savo pirminės kaip lietuvių katalikų šventovės funkcijos. 2006 m. Detroito arkivyskupija parapiją uždarė, o vėliau pastatų kompleksas buvo parduotas. Šiuometinis pastato panaudojimas yra susijęs su socialine ir edukacine veikla – čia veikia „Grace Centers of Hope“ organizacijos administruojama erdvė, kuri teikia pagalbą bendruomenei ir vykdo reabilitacijos programas. Nors katalikiškos pamaldos lietuvių kalba čia nebevyksta, pastatas išlieka svarbiu Detroito architektūrinio kraštovaizdžio akcentu, primenančiu apie istorinį lietuvių indėlį į šio miesto kultūrinį veidą.\nKancanevičius, V. (1988). Lithuanians in Michigan. Detroit, MI: Wayne State University Press.\nThe Detroit News. (2006, rugsėjo 30). Archdiocese of Detroit Announces Parish Closings: St. Anthony’s Legacy. Detroit, MI.\nWolkovich-Valkavičius, W. (1998). Lithuanian Religious Life in America (Vol. 3: Mid-West and Western States). Norwood, MA: Corporate Press.\nGrace Centers of Hope. (2024). Community Outreach and Historical Facilities. Detroit, MI. Prieiga per internetą: gracecentersofhope.org.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":null,"metai":"1920 m.","miestas":"Detroitas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":42.32303,"lng_wgs":-83.08758,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/detroito-sv-antano-baznycia"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"654ea734-d9a7-4472-8d51-2e75daad27a9","_revision":"f43f868b-ec31-48ae-a1ac-7718e8d29aed","id":"fcad27995925192","pavadinimas":"Senosios lietuviškos knygos Skoklosterio bibliotekoje","aprasymas":"Skuklosterio pilis (šved. Skoklosters slott) – švedų didiko Karlo Gustafo Vrangelio Melareno ežero pusiasalyje 1654–1676 m. pastatyta barokinė pilis. Nuo 1971 m. galima lankyti joje įrengtą muziejų, pilis įtraukta į šalies kultūros istorijai vertingų statinių sąrašą (šved. Byggnadsminne). Švedijos karalystės nuosavybė, administraciškai priklauso Upsalos lėno Hobo komunai.\r\n\r\nSugrįžęs iš Trisdešimtmečio karo feldmaršalas Karlas Gustafas Vrangelis nusprendė pasistatyti galingą pilį. Spėjama, kad ją projektuoti galėjo žinomas vokiečių architektas Kasperas Fogelis (vok. Casper Vogel), jam talkino Jean de la Vallée ir Nicodemus Tessin (vyresn.). Iškilusi pilis plane – keturkampė, su vidiniu kiemu ir bokšteliais kampuose. 1670 m. pastato karkasas jau buvo baigtas, prasidėjo įrangos ir apdailos darbai, besitęsę iki 1700 m., bet galutinai taip ir neužbaigti. Dar ir šiandien Didžiojoje pokylių salėje tebestovi XVII a. statybininkų palikti pastoliai ir įrankiai.\r\n\r\nXVII a. Švedija daug kariavo, nemažai vertybių iš užgrobtų kraštų atsidūrė karo vado Karlo Gustafo Vrangelio pilyje (pavyzdžiui, paveikslai iš 1648 m. užimtos Prahos). 1656 m. (Švedų tvano metu) iš Lenkijos–Lietuvos valstybės jis atsigabeno rankraščių ir spausdinių, 1892 m. rankraščiai buvo perkelti į Riksarkivett archyvą Stokholme, o 208 spausdiniai liko pilyje. Tai Vilniaus jėzuitų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Petro Skargos leidiniai, įvairių mūšių (pvz., Kircholmo) planai, vilniečių studentų Jano ir Kristupo Denhoffų kūryba bei kt. Lenkų ir švedų mokslininkai tyrinėjo šiuos dokumentus, jų aprašymas pateiktas Maciejaus Edero (lenk. Maciej Eder) knygoje „The Polonica Collection“ from Skokloster Castle.\r\n\r\nAmžių bėgyje pilis kelis kartus keitė savininkus, kol 1967 m. buvo parduota valstybei. Tada renovuota, 1971 m. paskelbta kultūros vertybe ir atidaryta lankytojams. Skuklosterio pilis iki šių dienų išlaikė pirmapradę išvaizdą ir vidaus įrangą. Pilyje esantys paveikslai ir skulptūros yra originalūs, išskirtinę reikšmę turi ginklinė ir biblioteka. Paveikslų kolekcijoje bene labiausiai vertinamas Džiuzepės Arčimbolo manieristiškai nutapytas Šv. Romos imperatoriaus Rudolfo II etruskų dievo Vertumno įvaizdyje portretas.\r\n\r\nSkuklosterio pilyje eksponuojamas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos kardas, o pilies bibliotekoje saugomos senosios lietuviškos knygos ir kiti spaudiniai, tokie, kaip: Lenkijos–Lietuvos valstybės 1700 m. žemėlapis.","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":null,"salis":"Švedija","lat_wgs":59.69282,"lng_wgs":17.60627,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/senosios-lietuviskos-knygos-skoklosterio-bibliotekoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"c98f7b17-09ee-4ea0-8066-e7c6f634a196","_revision":"07f8d7ea-388a-4a4f-a1df-91b21cc860e4","id":"fcded338cc38fa4","pavadinimas":"Vest Palm Bičo lietuvių kapinės","aprasymas":"Lietuvių kapinės, esančios Royal Palm Memorial Garden kapinėse.\r\n\r\nInformacija apie šias lietuvių kapines ruošiama.","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Kapai","laikotarpis":null,"metai":null,"miestas":"Vest Palm Bičas","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":26.76253,"lng_wgs":-80.0607,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/vest-palm-bico-lietuviu-kapines"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e0de02d3-e898-4d24-85c3-bed9448c9c05","_revision":"737d434f-e4b6-4107-9dfd-daf49a16f96d","id":"fcfe9321aa1836a","pavadinimas":"Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčia Čikagoje","aprasymas":"Lietuviškojo sakralinės architektūros palikimo sąrašas JAV nebūtų toks spalvingas be Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios Čikagoje, Braiton parko rajone. Ne paslaptis, dėl architektūrinės simboliškai svarbių pastatų raiškos lietuviai leisdavosi į itin aštrius debatus. Jeigu Jono Muloko projektuota Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Market parke sulaukė kritikos dėl naivumo, ieškant vadinamojo „lietuviškojo stiliaus“, tai gretimame Čikagos rajone iškilusi Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia stebino savo „nelietuviškumu“.\r\n\r\n1962 m. pasirodžius pirmajai projekto versijai, italų architektų Edo J. Beli ir Entonio J. Beli darbas buvo pašiepiamas kaip „keistas margutis“[1]. Kritiškai pasisakė ne tik pavieniai autoriai, bet ir Pasaulio Lietuvių Inžinierių ir Architektų sąjunga (PLIAS), teigdami, kad: „projekte visai ignoruojamas mūsų etninės grupės tautinis charakteris, bet dominuoja mums svetimas, orientalinis bruožas“[2]. Stebėtasi ir tuo, kad tokį simboliškai svarbų pastatą pavesta projektuoti nelietuviams: „šio pastato architektai yra Belli ir Belli, o ne koks ten lietuviškas peckelis Belabošius. (...) Tokios tobulybės gal pasieksime tik tada, kai mūsų arch. Mulokas bus Mulli Mulli, o arch. Kudokas - Kuddy Kuddy.“[3]\r\n\r\nNežinia, ar dėl pasirodžiusios neigiamos retorikos, ar dėl kitų priežasčių, projektas buvo koreguotas. Bažnyčia pastatyta erdvesnė, tačiau lietuviškų bruožų čia neatsirado. 1963 m. iškilę maldos namai yra charakteringas septintojo dešimtmečio tarptautinė sakralinės architektūros pavyzdys, kuriame ekspresyvios, emociškai paveikios formos, derinamos su atvirai eksponuojamu gelžbetoniu ir kitomis medžiagomis. Tai lietuviškojo architektūrinio palikimo dalis, liudijanti apie drąsesnę lietuvių bendruomenės integraciją į JAV kultūrinį kontekstą.\r\n\r\n \nVaidas Petrulis\r\n\r\n \r\n\r\n[1] Algirdas J. Kaulėnas. Vargas tau, Jeruzale! Lietuviškas išniekinimas lietuviškoje Čikagoje. Laisvoji Lietuva, 1962 m., nr. 8, p. 3.  \n[2] Liet. Inžinieriai ir architektai pasisako dėl Brighton Parko bažnyčios projekto. Technikos žodis, 1962 m. nr. 1, p. 28.\r\n\r\n[3] Bonaventūras Tičkus. Daugiau nei sužavėtas. Dirva, 1962 m. vasario 28 d., p. 5","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Architektūra (sakralinė)","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1963 m.","miestas":"Čikaga","salis":"Jungtinės Amerikos Valstijos","lat_wgs":41.81334,"lng_wgs":-87.69395,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/svc-mergeles-marijos-nekalto-prasidejimo-baznycia-cikagoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"d9abf8b2-3d9f-45f8-bc5f-9608477e1c1e","_revision":"bc00a343-60ce-4f08-a728-1e7eb5f7a92a","id":"fe68151ca949bcc","pavadinimas":"Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ Kanberoje","aprasymas":"Bronzinis Eglės Žalčių Karalienės paminklas Glebe parke Kanberoje yra vietos lietuvių bendruomenės dovana 200 metų Australijos įkūrimo proga. Skulptūrą 1988 m. sukūrė Ieva Pocius.\r\n\r\n \r\n\r\nLietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacija\nhttps:\/\/www.arts.act.gov.au\/public-art\/egle-queen-of-serpents","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Paminklai","laikotarpis":"Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"1988 m.","miestas":"Kanbera","salis":"Australija","lat_wgs":-35.28136,"lng_wgs":149.1364,"autoriai":"Ieva Pocienė","susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/skulptura-egle-zalciu-karaliene"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a3fd8c24-9f7e-4a72-9d51-4124f8656fc8","_revision":"f3403e5e-54c4-4a0e-b994-33db54e2f05e","id":"fe7e9f91611b883","pavadinimas":"Mikalojaus Radvilos Juodojo turnyrinis šalmas (saladas)","aprasymas":"Paryžiuje, Armijos muziejuje, saugomas Mikalojaus Radvilos Juodojo turnyrinis šalmas (saladas), nukaldintas Kunzo Lochnerio Niurnberge, Vokietijoje. To paties šarvų komplekto dalys yra saugomos Vienos istorijos muziejuje ir Niujorko Metropoliteno muziejuje. Spėjama, kad šie šarvai išardyti ir į skirtingas šalis išgabenti Napoleono karų metu.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.khm.at\/objektdb\/detail\/371792","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Paryžius","salis":"Prancūzija","lat_wgs":48.8558,"lng_wgs":2.31259,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mikalojaus-radvilos-juodojo-turnyrinis-salmas-saladas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"b41d7478-ea8a-4ca7-ab69-3d29926cb863","_revision":"8269cc9e-29b3-417b-b8df-e64e7df40ebe","id":"ff20df5c69f60cf","pavadinimas":"Žirgo šarvai Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone","aprasymas":"Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, saugomi keli XVI a. Vokietijoje nukaldinti žirgo galvos šarvai. Jie priklausė Radvilų šarvų kolekcijai Nesvyžiaus pilyje.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/nesvyziaus-architektura\nhttp:\/\/collections.vam.ac.uk\/item\/O97491\/shaffron-unknown","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Kilnojamieji daiktai, susiję su svarbiausiais istoriniais įvykiais, visuomenės, kultūros, karo, sporto, religijų istorija, įžymių žmonių gyvenimu","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XVI a.","miestas":"Londonas","salis":"Jungtinė Karalystė","lat_wgs":51.49591,"lng_wgs":-0.17334,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Radvilos","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/zirgo-sarvai-viktorijos-ir-alberto-muziejuje-londone"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"a3ad62b2-ad45-4a45-bb6d-c0ac807a2b2e","_revision":"24c871db-7fd9-471e-9f17-b58701dd87b0","id":"ff757e4e475c48b","pavadinimas":"Mogiliavas","aprasymas":"Nuo XIV a. pabaigos istoriniuose šaltiniuose minimas miestas išsidėstęs abiejuose Dniepro krantuose, ties Dubrovenkos intaku. Pasak legendos, Mogiliave miręs ir palaidotas Haličio-Voluinės kunigaikštis Levas Danilovičius, todėl ir vietovė sieta su kapaviete bei vadinta Mogila.\r\n\r\nLietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių rankose nuo XIV a. pabaigos buvęs miestas su apylinkėmis (nuo 1589 m. – Mogiliavo ekonomija) sparčiai augo ir XVI a. kaip prekybos ir amatų centras jau buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų po Vilniaus. 1577 m. Mogiliavui buvo suteiktos miesto savivaldos teisės ir herbas. Tai vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, turėjęs tris gynybinių sienų žiedus su mūriniais vartais ir bokštais: apie pilį, senamiestį ir naujamiestį. Jie XIX a. sunaikinti.\r\n\r\nXVII a. Mogiliavo istoriją paženklino alinančios kovos su Maskva. Tuo pačiu metu miestas iškilo kaip vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikybės centrų. Kartu steigti ir katalikų vienuolynai.\r\n\r\nXVII a. Mogiliavas nebuvo ramus miestas: dėl įvairių priežasčių čia kilo net keli miestiečių maištai, vyko įnirtingos stačiatikių ir unitų kovos. Vėl nukentėjęs nuo Rusijos ir Švedijos kariuomenių per Šiaurės karą, Mogiliavas buvo prijungtas prie Rusijos per Abiejų Tautų Respublikos pirmąjį padalijimą 1772 metais.\r\n\r\n \r\n\r\nRačiūnaitė, Tojana, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė ir Irena Vaišvilaitė, Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Vietovės","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"XIV a. pab.","miestas":"Mogiliavas","salis":"Baltarusija","lat_wgs":53.8944,"lng_wgs":30.33139,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/mogiliavas"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"bd520411-676d-491f-bdf8-c16d10d1fabd","_revision":"90f4f1dc-2617-4e5e-b727-2568dc90058c","id":"ffba1131b7dd3b0","pavadinimas":"Kirumpää pilies griuvėsiai","aprasymas":"Kai kurios Estijos pilys pateko į rašytinius šaltinius todėl, kad buvo sugriautos lietuvių. Štai Kirumpės pilis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1322 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ją sunaikino. Vėliau pilis buvo ne kartą pulta, griauta ir atstatinėta, kol galiausiai pilnai sugriauta per Rusijos-Švedijos karą 1656 m.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.visitestonia.com\/en\/ruins-of-kirumpaa-castle","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"LDK (iki 1569 m.)","metai":"1322 m.","miestas":"Veru","salis":"Estija","lat_wgs":57.86242,"lng_wgs":26.99207,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kirumpaa-pilies-griuvesiai"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"53250d50-fcab-4b8b-bffc-b547b246e4f5","_revision":"4f6c856b-0adc-4ad4-b30b-3228f4ff039e","id":"ffd82bd328aa019","pavadinimas":"Atminimo lenta Mykolui Šostakui","aprasymas":"2016 m. neogotikinėje Verapolio (Varapuzha) katedroje, apie 20 kilometrų į šiaurę nuo antrojo pagal dydį Keralos valstijos miesto Kočio, buvo atidengta atminimo plokštė vyskupui Mykolui Šostakui. Šioje katedroje M. Šostakas kaip popiežiaus apaštališkasis vikaras tarnavo 22 metus (1751-1773), čia ir buvo palaidotas. Tačiau jo kapas per potvynį buvo užlietas ir neišliko.\r\n\r\nMykolas Šostakas (Mikolaj Szostak) gimė 1710 m. Vilniuje bajorų šeimoje. Šešiolikos metų jis įstojo į basųjų karmelitų ordiną, vėliau tęsė mokslus Romoje, 1739 m. buvo išsiųstas į Malabaro provinciją Pietų Indijoje (dab. Kerala). 1746 m. M. Šostakas įšventintas vyskupu ir paskirtas Malabaro apaštališkuoju vikaru-koadjutoriumi su teise perimti šį postą. Malabaro provincija tuo metu vyskupijos statuso neturėjo, tad pagal bažnytinę teisę jai vadovavo pats popiežius per savo atstovą – vikarą. 1751 m. jis tapo visateisiu Malabaro bažnytinės provincijos apaštališkuoju vikaru ir šias pareigas ėjo iki pat mirties 1773 m. liepos 26 dieną.\r\n\r\nŠaltinis: https:\/\/www.urm.lt\/default\/en\/news\/memorial-plaque-to-a-lithuania-born-bishop-nicolaus-szostak-unveiled-in-kerala-1","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Abiejų Tautų Respublika (1569-1795 m.)","metai":"1751-1773 m.","miestas":"Kočis","salis":"Indija","lat_wgs":10.06968,"lng_wgs":76.27941,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Mykolas Šostakas (1710–1773)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/atminimo-lenta-mykolui-sostakui"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"e3c2f435-6e4b-42a1-9290-79198a4dd50c","_revision":"c0f1655e-a8d3-4322-bb8d-b4465b9974e9","id":"ffd93c95f74b9e0","pavadinimas":"Jono Basanavičiaus gatvė Varnoje","aprasymas":"Varnoje yra dr. Jono Basanavičiaus vardo gatvė - ul. Doctor Ivan Basanovich.\r\n\r\n1892–1905 Varnoje gydytoju dirbęs J. Basanavičius (nuo 1894 – Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas) dalyvavo miesto politiniame (aktyvus demokratų partijos, Varnos tarybos narys), visuomeniniame, kultūros ir mokslo (įkūrė Medicinos istorijos muziejų, Archeologijos draugiją) gyvenime, rūpinosi miesto sanitarine būkle, parengė Varnos pavertimo kurortu projektą. J. Basanavičiaus vardu pavadinta viena miesto gatvių, atidengta memorialinė lenta, rengiamos mokslinės konferencijos.\r\n\r\n \r\n\r\nhttps:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/varna-1\/","kategorija":"Nematerialus kultūros paveldas; Vietovardžiai","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":null,"miestas":"Varna","salis":"Bulgarija","lat_wgs":43.21917,"lng_wgs":27.92523,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Jonas Basanavičius (1851–1927)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/jono-basanaviciaus-gatve-varnoje"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"da7e9127-8be1-445e-9fb3-735d7a356ecd","_revision":"69e7b90b-28ca-447d-b4ed-0f4bacb12ce7","id":"fffc7b4dc9e5989","pavadinimas":"Kropynos - Prano Domšaičio gimtinė","aprasymas":"Kruopynai, Kropynos (vok. Kropiens) — kaimas, kuriame gyvenusioje lietuvių šeimoje gimė ir augo žinomas lietuvių lietuvių tapytojas, ekspresionizmo atstovas Pranas Domšaitis (1880—1965). Jau sovokietėjęs tėvas sūnų įregistravo Franz Carl Wilhelm Domscheit vardu. Jo giminė Otto Domšaitis (Domscheit) iki 1944 buvo paskutinis Kropynų karčemninkas. Lietuvių kilmės gyventojų Kropynose buvo ir daugiau, tai (skliausteliuose jų oficialioji pavardė): Barčas (: Bartsch), Danaitis (: Dannat), Grūdė (: Grode), Kiliuvaitis (: Killeweit), Leksutis (: Lexutt), Šakolaitis (: Schakulat), Tūliavaitis (: Thuleweit), Visikaitis (: Wissigkeit). Sovietmečiu Kropynos labai suniokotos.\r\n\r\nP. Domšaitis piešė nuo vaikystės. 1907–10 m. studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje. 1910–12 m. tobulinosi L. Corintho studijoje Berlyne. 1910–14 m. studijavo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos muziejų kolekcijas, lankėsi Rusijoje, Norvegijoje (pas E. Munchą). Iki 1938 m. gyveno ir dirbo Berlyne. 1914–18 m. lankėsi Nidos dailininkų stovykloje, dalyvavo Kuršelių dailininkų stovykloje Sembos pusiasalyje. 1920 m. gavęs Lietuvos Respublikos pilietybę keletą kartų lankėsi Lietuvoje, nuo 1938 m. savo kūrinius pasirašinėjo lietuviška pavarde. Vokietijoje į valdžią atėjus naciams jo, kaip ir kitų modernistų, paveikslai buvo išmesti iš muziejų, o parodos uždraustos (1937 jų kūriniai eksponuoti kilnojamojoje parodoje „Išsigimęs menas“). 1938–49 m. gyveno Austrijoje. Bendravo su lietuvių dailininkais išeiviais (T. Valiumi, P. Augiu), dalyvavo jų rengiamose parodose (pirmą kartą atstovavo Lietuvai).\r\n\r\nNuo 1949 m. gyveno Pietų Afrikoje, Keiptaune, Koro apylinkėse, savotiškai primenančiose Lietuvą, dailininkas išgyveno antrąjį kūrybinio pakilimo laikotarpį. 1964 m. jis laimėjo konkursą „Garsieji ir žadantieji“. Intensyviai dirbo, rengė parodas, sėkmingai dalyvavo konkursuose. Sugebėjo savo kūryboje sujungti Europos moderniojo meno ir Afrikos tradicinio meno formas. Paskutinis dailininko paveikslas, vaizduojantis lietuvio ir afrikiečio sodybas bei judančių žmonių figūras, pavadintas „Juk aš visada pakeliui“. Tokius žodžius jis pasakė gulėdamas mirties patale. \r\n\r\nSukūrė buitinės ir religinės tematikos paveikslų, peizažų, portretų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų. Ankstyvoji kūryba artima impresionizmui, ryški L. Corintho įtaka. Kūriniai intensyvaus kolorito, ekspresyvūs, apibendrintų formų; šešėliavimo kontrastai kuria paslaptingą, mistinę nuotaiką, dažnai naudojamas juodas kontūras, vyrauja kelio, kelionės motyvas. Lietuvių fondas Čikagoje iš P. Domšaičio našlės A. Armhold įsigijo didžiąją dalį kūrinių ir 528 padovanojo Lietuvai. Kūriniai nuo 2001 m. eksponuojami Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje (iki 2004 Klaipėdos paveikslų galerija), čia veikia ir P. Domšaičio kultūros centras.\r\n\nP. Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. Rodenbose, Pietų Afrikoje. Palaidotas Plumstead kapinėse, Keiptaune.\n\r\n \r\n\r\nŠilas Vytautas, Sambora Henrikas, Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje, Vilnius, Mintis, 1990\nGasiūnas Vladas, https:\/\/www.vle.lt\/straipsnis\/pranas-domsaitis\/\nPėteraitis Vilius, Purvinas Martynas, https:\/\/www.mle.lt\/straipsniai\/kropynos","kategorija":"Nekilnojamasis kultūros paveldas; Atmintinos vietos","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.)","metai":"1880 m.","miestas":"Kropynos (Gajevo)","salis":"Karaliaučiaus kraštas","lat_wgs":54.85406,"lng_wgs":20.80201,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":"Pranas Domšaitis (1880–1965)","url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/kropynos-prano-domsaicio-gimtine"},{"_type":"datasets\/gov\/vkpk\/kulturos_paveldas\/KulturosObjektas","_id":"cce3d662-ccf1-47f2-85a3-a09e967bf39a","_revision":"4d6d9714-7e7b-4814-8897-1da5a9f0d495","id":"fffdf553014d66a","pavadinimas":"Lazario Segalo paveikslų ir asmeninių daiktų kolekcija","aprasymas":"Tapytojas, grafikas ir skulptorius Lazaris Segalas gimė 1891 m. liepos 21 d. Vilniuje. Buvo šeštas vaikas prekybininko, torų perrašytojo Abelio Segallo šeimoje. Segalas dailės pradėjo mokytis M. Antokolskio pramoninės dailės mokykloje Vilniuje. Jo mokytojai pastebėję paauglio gabumus paskatino jį tęsti mokymąsi užsienyje. Būdamas penkiolikos metų, jis išvyko į Berlyną, kur nuo 1907 m. studijavo dailę Berlyno dailės akademijoje. Nepatenkintas konservatyviu mokymu 1909 m. jis išėjo iš akademijos, dalyvavo „Laisvosios secesijos“ (vok. Freie Secession) parodoje kur buvo apdovanotas Makso Lybermano (Max Liebermann, 1847–1935) premija. 1910 m. jis persikėlė į Dresdeną, mokėsi Dresdeno dailės akademijoje (vok. Hochschule für Bildende Künste Dresden).\r\n\r\nGurlitto galerija surengė pirmąją personalinę Segalo parodą. 1912 m. Segalas pirmą kartą lankėsi Brazilijoje, kur San Paule gyveno jo vyresnioji sesuo Liuba. 1914 m. dailininkas grįžo į Dresdeną ir buvo internuotas kaip „priešiškas užsienietis“ – Rusijos pilietis. 1917 m. Segallas lankėsi gimtajame Vilniuje. 1919 m. jis kartu su Konradu Felixmuelleriu (Conrad Felixmüller), Otto Diksu (Otto Dix), Otto Lange ir kitais įkūrė „Dresdeno secesijos grupę“ (vok. Dresdner Sezession Gruppe). Jau per pirmąjį pasirodymą Emilio Richterio galerijoje 1919 m. balandį Segalo, Felixmuelerio ir Dixo kūriniai sulaukė ypatingai didelio susidomėjimo. Vėliau Segallas išgarsėjo ir vakarinėje Vokietijos dalyje. 1920 m. Folkwang muziejus (vok. Museum Folkwang) Hagene parodė didelę personalinę 80 kūrinių parodą, Išleido katalogą ir įsigijo paveikslą. Žinoma menotyrininkė, ekspresionistų mecenatė Rosa Schapire irgi įsigijo Segalo paveikslą, kurį padovanojo Eseno muziejui. 1922 m. užsimezgė ryšiai tarp progresyvių Dresdeno ir Reino krašto dailininkų. Diuseldorfo menininkų susivienijimas „Jaunas Reino kraštas“ (vok. Junge Reine Land) ir Berlyno „Lapkričio grupė“ (vok. Novembergruppe) organizavo tarptautinę parodą, joje Segalas rodė šešis kūrinius. Be tapybos ant drobės vokiškuoju laikotarpiu Segalas kūrė daug grafikos. Tarp 1917 ir 1921 metų jis išleido tris grafikos albumus. Pirmąjam albumui pratarmę parašė žymus dailės istorikas Vilis Grohmanas (Will Grohmann), o kitiems dviems Dresdeno valstybinio muziejaus direktorius Paulis Ferdinandas Schmidtas (Paul Ferdinand Schmidt).\r\n\r\n1922 m. Segalas su pirmąja žmona Margarete Quack persikėlė į Berlyną. 1923 m. pabaigoje jie persikėlė į Braziliją. Čia drauge sutuoktiniai pragyveno neilgai. Neprisitaikiusi prie gyvenimo San Paule Margaretė grįžo į Vokietiją. Išsiskyręs su ja 1925 m. Segalas susituokė su Jenny Klabin, turtinga paveldėtoja. 1926 m. Berlyne Neumann-Niuredorf galerijoje Segalas pirmą kartą parodė Brazilijoje sukurtus kūrinius. 1928 m. Segalas vėl gyveno Europoje, daugiausiai Paryžiuje, pradėjo kurti skulptūras.\r\n\r\n1932 m. jis galutinai įsikūrė Brazilijoje, San Paule pasistatė dirbtuvę. 1943 m. buvo surengta didelė Segalo paroda Rio de Žaneire, o 1951 m. retrospektyva San Paulo dailės muziejuje. Segalas buvo entuziastingai priimtas San Paulo menininkų aplinkoje. Jo parodos sulaukė daug žiūrovų ir spaudos dėmesio. Dailininkas daug prisidėjo prie modernaus meno pripažinimo Brazilijoje. 1937 m. įsitvirtinus profašistinei diktatūrai, kuri įtvirtino antisemitinę imigracijos politiką Segalas dalyvavo antinaciniuose judėjimuose.\r\n\r\n1933 m. atėjus nacionalistams į valdžią Vokietijoje Segalo kūriniai, kurie buvo viešose kolekcijose, buvo įtraukti į „Išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) sąrašus.\r\n\r\nSegalas mirė 1957 m. rugpjūčio 2 d. savo namuose San Paule nuo širdies ligos.\r\n\r\nPo mirties buvo surengtos jo kūrybos retrospektyvos Venecijoje, Barselonoje, Madride, Paryžiuje, Briuselyje, Amsterdame, Niurnberge, Osle, Diuseldorfe, Berlyne, Zalcburgas.\r\n\r\n2019 m. lapkričio 20 – 2020 kovo 1 paroda “Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segalo sugrįžimas” buvo rodoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.\r\n\r\nVilniuje gimęs Segalas anksti išvyko į Vokietiją ir tapo svarbių modernizmo krypčių puoselėtoju. Tačiau penkiolika metų praleistų žydų bendruomenėje ir vėlesnis apsilankymas gimtajame mieste, paliko ženklų pėdsaką jo pasaulėjautoje ir kūrybos motyvuose. Tai pažymi ir pats Segalas ir beveik visi rašę apie jo kūrybą.\r\n\r\nSagalas rašė: “Vilnius mano gimtasis miestas […], visada liko mano atmintyje, o jame patirti įspūdžiai ilgus metus atsispindėjo mano darbuose”.\r\n\r\nJau patys pirmieji Segallo kūrybos tyrinėtojai P.F. Schmidtas ir R. Schapire analizuodami dailininko darbus jo individuaybės šaknų ieškojo Vilniuje patirtuose išgyvenimuose žydų gete, sunkiame, skurdžiame kasdieniniame gyvenime, religingume ir chasidų mistikoje. R. Schapire taip recenzavo 1920 m. Hageno muziejuje surengtą Segalo parodą: „Ir vėl Rytai mums padovanojo didį kūrėją. Lasaris Segalas neturi Kandinskio rafinuotumo ar Chagallo žemiškumo ir fantastikos. Jo kūriniuose gryniausią išraišką tapybiškai įgavo melancholiška mistinė Dostojevskio gaida. Jis veda mus į šešėlių pasaulį, kaip lunatikai traukia pro mus vyrai, moterys, vaikai, elgetos, aklieji, paklydėliai, skurstantys, prislėgtieji, gyvenimo atstumtieji. Per didelės galvos, baimingai išplėstos akys, skausmingai suspaustos lūpos, mažytės rankos išreiškia vaiduoklišką būtį. Materialumas išnyksta linijų jėga, tamsių spalvų skambesys išreiškia dvasines būsenas. “\r\n\r\nVienas svarbiausių Vilniui skirtingų Segalo kūrinių – 1921–1922 m. sukurtas penkių ofortų aplankas „Vilniaus atminimui 1917“, išspausdintas 40 egzempliorių tiražu. Su Vilniumi susiję ir daug kitų ankstyvesnių ir vėlyvesnių Segalo paveikslų sukurtų ne tik Vokietijoje, bet ir Brazilijoje.\r\n\r\nSegalo Vokietijos periodo kūriniuose yra daug bendrumo su kitų pirmosios ir antrosios kartos ekspresionistų, ypač su Karlo Schmidt-Rottluffo, Conrado Felixmüller, Ludwigo Meidner, Willy Jaeckel kūryba.\r\n\r\nBrazilijoje šalia dramatiškų ekspresionistinių paveikslų Vilniaus ir emigrantų keliones laivu motyvais gimsta ir eilė modernių, bet tuo pačiu kupinų gyvenimo džiaugsmo kūrinių.\r\n\r\nMums Segalas – svarbus ne tik kaip vienas Europos ir Brazilijos modernizmo klasikų, bet ir tuo, kad jo kūryboje įkūnyta dramatiška Vilniaus praeities atmosfera.\r\n\r\nPo vyro mirties jo žmona Jenny ėmėsi misijos išsaugoti ir gausinti vyro kūrybinį palikimą. Su sūnumis 1967 m. įkūrė Lasario Segalo muziejų San Paule (Sao Paulo: Museum Lasar Segall).\r\n\r\nJame saugoma didžioji kūrybinio palikimo dalis.\r\n\r\n \r\n\r\nProf. dr. Raminta Jurėnaitė","kategorija":"Kilnojamasis kultūros paveldas; Vaizduojamoji dailė","laikotarpis":"Ilgasis XIX a. (1795-1918 m.); Tarpukaris (1918-1940 m.); Okupacinis laikotarpis (1940-1990 m.)","metai":"XX a.","miestas":"San Paulas","salis":"Brazilija","lat_wgs":-23.59477,"lng_wgs":-46.6355,"autoriai":null,"susijusios_asmenybes":null,"url":"https:\/\/vkpk.lt\/u-zemelapis\/lazaro-segalo-paveikslu-ir-asmeniniu-daiktu-kolekcija"}],"_page":{"next":"WyJmZmZkZjU1MzAxNGQ2NmEiLCAiY2NlM2Q2NjItY2NmMS00N2YyLTg1YTMtYTA5ZTk2N2JmMzlhIl0="}}